Tas madingas apsivalymas nuo šlamšto, kai reikia ištuštinti visas nereikalingų daiktų sankaupas namuose, išliks tik generaline tvarka, jei neprisiminsime, kad daiktai – tai viso labo antrinis dalykas, o permainos pirmiausiai prasideda mūsų galvose…
Galima gyventi sterilioje erdvėje be šlamšto, žiūrėti į pasaulį pro švariai išblizgintus langus, ir neturėti nei vieno širdžiai mielo niekučio tuščiose lentynose be dulkių, bet tuo pačiu jaustis perpildytais – iki viršaus kupinais savo daugiametėmis emocinėmis sankaupomis, su kuriomis išsiskirti tiesiog nėra jėgų.
Labai gera turėti nedidelę atminties skrynelę, kad saugotumei joje visiems laikams su tavimi pasilikusius brangius ir šviesius praeities fragmentus.
Bet vargu ar galima taip pasakyti apie didžiulį dulkėtą sandėlį tavyje, kuris iki viršaus užpildytas apkerpėjusiais ATGYVENŲ ryšuliais.
Viskuo, kas jau savo atgyveno, mielieji…
Skausmu, seniai patirta gėda, karčiu kaltės jausmu ir savigrauža, baime, nusivylimu, nesusikalbėjimu ir nutylėjimu, neišsipildžiusiais lūkesčiais ir pažadais…
Ir žmonėmis, kuriuos verta pamiršti, o ne kolekcionuoti savo asmeniniame panoptikume.
Ir įvykiais, kurie jau seniai prarado prasmę.
Ir lūkesčiais, kurių galiojimo laikas seniai išseko…
Ir nuoskaudomis, į kurias daugiau niekas neatsilieps.
Taip, atmintis neišsitrina, kol neišblėsta dėl natūralių priežasčių.
Bet gali pradingti REAKCIJA. Aštri, gelianti, ilgalaikė. O svarbiausia – užkertanti visus kelius į ateitį.
Laikyti tą sandėlį patikimai užrakinus – reiškia nugrimzti tiesiai į depresiją.
Ne į tą, kai tiesiog bloga nuotaika. O į tą, kai tu gal ir apsidžiaugtum, galėdamas pajusti kad ir blogą nuotaiką, bet tu nieko nejauti… NIEKO, ką galėtum pajusti, išskyrus tą slegiantį beviltiškumą…
Išsilaisvinkite nuo šlamšto.
Nuo bet kokio.
Bet pirmiausiai nuo to, kuris neleidžia jums sugrįžti į save-tikrąjį…
Patikėkite, tai įmanoma.
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 