Laiškas iš ateities

Šis metodas labai efektingas, nes tai liečia erdvės variantus. Mūsų tolimesnis gyvenimas gali vystytis trimis kryptimis: pagal “senas vėžes“, pagal negatyvų scenarijų ir pagal geresnę, pozityvią versiją.

Ir jei mes jau dabar parašysime sau laišką iš to varianto, kur jau viskas įvyko palankiai, tuomet mes padėsime vystytis savo ateities modeliavimo projektui.

Datą galima nustatyti metams į priekį, galima ir tokiam laikui, kuris gali padėti išspręsti situaciją, svarbiausia, kad tam būtų pakankamai laiko.

“Labas, tai aš, aš iš ateities, ir aš labai noriu pasakyti tau, kad mano gyvenime viskas labai gerai, o tai reiškia, kad greitai, labai greitai, viskas bus gerai tavo gyvenime. Aš noriu tave palaikyti, noriu padėti tau, papasakojus, kas man padėjo išspręsti sunkumus, su kuriais aš susidūriau. Man padėjo (tas ir tas…), aš kreipiausi pagalbos (į tą ir tą…), išsprendžiau savarankiškai (tą ir tą…), aš sužinojau (tą ir tą…), mane įkvėpė (tai ir tai…), aš dėkoju (tam ir tam..)“. Ir taip toliau… Taip galime pradėti laišką. Tačiau kiekvienas parašys kažką savo, kažką iš širdies.

Parašytą laišką svarbu išsaugoti, retkarčiais perskaityti ir pasimokyti iš jo, sekant nurodymams iš ateities!

Linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vidurvasaris…

Tvankus leipulys apgaubė dieną. Oras lipnus ir tirštas, tarsi kažkas būtų apklojęs visą pasaulį tankia antklode. Ant pievos rūkais nusileido gelsvas pusiaudienio snaudulio dūmelis, pasaulis pasinėrė į saldų dienos miegą.

Tylu. Girdisi tik vienišas seno vežimo ratų girgždesys – kažkas grįžta iš laukų, na, ir bitės dūzgia virš žydinčio gauromečio.  

Karšta liepos mėnesio diena. Kvepia medumi, ji lėta ir mieguista. Aukštas dangus be debesų tankiu kupolu užantspaudavo pasaulį, liepos vidurdienio kaitra šilojų apklotu apgaubė mūsų vasarą.

Ir štai jis, dienos vidurys, tarsi vasaros vidurys. Ir, rodos, net ant delnų tavo plonu sluoksniu nusėda minkštutės saulės dulkės ir gintarinis oras, užpildęs šį liepos vidurdienį!  

Ir taip saldu. Gėlių medumi sieloje pasklinda šis saldumas, apgaubia lengva migla ir kilsteli į orą! Vidurdienis skęsta gintarinėje saulėje, pievoje tylu. O sieloje taip gera…

Tiesiog ge-ra.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Su meile, iš širdies…

Kai dovanojame kažkam dovaną tik todėl, kad tai būtina ar privaloma, tuomet dovana netenka savo stebuklingos esmės ir prasmės.

Juk kartu su dovana mes galime padovanoti dalį savo širdies šilumos, savo meilės, savo geros nuotaikos, savo nuoširdžių palinkėjimų…

O kai dovana tampa pareiga – tuomet pati dovana tampa formali, todėl neteikia to džiaugsmo, kurį suteikia nors ir nedidelė, bet su meile įteikta dovana.

Todėl kartais reikalinga tokia diena, kuomet svarbiausia bus ne pati dovana, o nuoširdumo polėkis… Maži vaikai labai mėgsta taip išreikšti savo meilę…

Juk galima padovanoti pievos gėlių, popierinį lankstinuką, uogų vėrinį ant smilgos, gerą žodį, apkabinimą, gerovės palinkėjimą, arba… tiesiog šypseną. Savo artimiesiems, draugams, kaimynams, praeiviui, pasauliui…

Svarbiausia – padovanoti kartu tą ypatingą jausmą, kuris taip visus sušildo…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Tinkamas Laikas“

– O štai protingi žmonės kartais sako, – mąstė Mažasis Angelas, – kad ateis TINKAMAS laikas, ir tuomet…

O kaip jis ateis? Prieis tylutėliai ant pirštų galiukų, pažvelgs pro petį, truputį patylės, apsižvalgys aplinkui, na, ir garsiai šūktels: “Atėjau aš, Tinkamas Laikas, visiems tavo patiems svarbiausiems ir reikalingiausiems reikalams, aš esu jiems pats teisingiausias! Nagi, pradėk! Viskas kaipmat pavyks!“ Ir tu tuoj pat pradedi vykdyti viską, ką buvai sumanęs! O kaip gi kitaip – juk Laikas pats Tinkamiausias! Ir viskas pavyks (ir net daugiau!) pačiu geriausiu būdu (ir net daug geresniu!)

Ir dar norėtųsi sužinoti, o kada, pagaliau, jis ateis? Na, tik įsivaizduok, kad sėdi tu ir svajoji apie pačią geriausią dieną, kuri kai jau ateis, tai ateis! Jau tu ir laukti pavargai, o Tinkamo Laiko kaip nėra, taip nėra! Gal pyragais ją prisivilioti? Ar linksmomis dainomis? O gal šamano būgnus reikia mušti? Išgirs Tinkamas Laikas, nustebs, na, ir iš karto atbėgs…

Kol bandysi sugalvoti, KAIP Tinkamą Laiką prisivilioti, žiūrėk, o jis jau čia! “Pasveikink, – sako, – savo laimę neįtikėtiną. Tinkamas Laikas atėjo!“ Ir čia jau, svarbiausia, nepražiopsoti. Nutverti savo laimę, netikėtai atitekusią, pasakiškai nuostabią ir stebuklingai žavingą, laikyti ją iš visų jėgų kuo stipriausiai. O kaip gi kitaip? Paleisi reikiamu metu – ir, skaityk, prapuolė!..

Ir dar štai kas man įdomu – Tinkamas Laikas vienas ateina ar su kokia kompanija? Galbūt, atsiveda drauge griežtą komisiją ir patikrina: tinki tu šiam Tinkamam Laikui ar nelabai. Teks dar savo tinkamumą įrodyti, į rimtus klausimus atsakyti, uždavinius spręsti, astronominius skaičius mintinai dauginti ir saulės metus su parsekais sumuoti… Oi, bijau, kad sunkoka bus tai įveikti…

Bet dar blogiau, jei TAVO Tinkamas Laikas pasiklys kažkur. Pasuks kryžkelėje ne į tą pusę… Arba nepastebės tavęs, nepažins ir praeis pro šalį… Arba tu pavėluosi, nusisuksi, nukreipsi dėmesį į smulkmenas ir kvailus nereikšmingumus… Štai čia ir prasidės visokiausios problemos…

Taigi, gal ir nelaukti, kada gi jis ateis, tas Tinkamas Laikas? Kas truko tau paskelbti BET KURĮ laiką pačiu Tinkamiausiu? Todėl kad būtent DABAR – tai pats Tinkamiausias Laikas tam, kad tikėtum savimi… džiaugtumeisi akimirka… stebėtumeisi būtimi… brangintum momentą… būtum laimingas… ir mylėtum… Nepraleisk SAVO pačio Tinkamiausio Laiko!

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Dėl tų dviejų šypsenų…

Mūsų šeimoje yra tradicija. Visada palydėti vienas kitą prie lango. Mojuoti ranka kitam, kol šis nedings už posūkio. Po to greitai nueiti iš virtuvės ilgu siauru koridoriumi į kambarį, kad dar ir iš to lango pamojuoti, iš kurio matosi gatvė su aukštais topoliais šalikelėje. 

Kai buvau maža – su džiaugsmu mojuodavau. Man tai labai patiko. Kai man sukako 14, aš tiesiog atsigręždavau pasižiūrėti į langą – buvo kažkaip gėda mojuoti (juk aš jau ne maža!). Kai studijavau, teko papildomai ir padirbėti, todėl dažnokai vėluodavau į paskaitas, o tėvai išeidavo į darbą anksčiau…  

Dabar aš suaugusi, ir kai lankau savo tėvus, išlydėdami mane, jie stovi prie lango ir mojuoja man. Ir aš žinau, kad jie šypsosi ir juokiasi. “Na, ji kaip visada…“ pasakys tėtis. O aš nupiešiu ore rankomis didžiulę širdį, nusiųsiu po 5 oro bučinius iš kiekvienos rankos… ir dar truputį “mėnulio eisenos“ (kitoje gatvės pusėje, kur aukšti topoliai) padarysiu prieš išeidama.

O pakeliui aš vėl ir vėl pagalvosiu apie savo savo didžiausią troškimą – kad kuo ilgiau tame lange degtų šviesa, kad būtų ten DU siluetai… kad būtų kuo daugiau tokio mano gyvenimo, kai aš galiu ten sugrįžti, kad pasipasakočiau, atsikvėpčiau, apkabinčiau… ir pamojuoti viso pasaulio akivaizdoje, bet tik dėl tų dviejų šypsenų, kurių nesimato per tokį atstumą, bet aš tikrai žinau, kad jos yra.

Padėka autorei! Pagal A.Enbert pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mintys, įžvalgos, citatos…

Neįmanoma patraukti į tamsą tų, kas kupini vidinės šviesos.

Egoizmas – tai dvasinė žmogaus degradacija, dėl kurios jis tampa nelaimingas.

Bet kokios pranašystės dažniausiai yra bandymai manipuliuoti žmonių sąmone.

Kad pakeistume sunkių įvykių eigą, mums būtina pozityvi informacija ir šviesus orientyras.

Reikia nusibrėžti šviesią ateitį, kad suprastume, ko siekti…

Neleiskime negatyvioms žinioms drumsti sąmonę – gėrio pasaulyje labai daug, tiesiog gėris yra tylus…

Geros žinios palankiai veikia mūsų dvasinę būseną ne tik tuomet, kai jas gauname, bet ir tuomet, kai jas pranešame.

Geri darbai daromi tyliai, visa kita – teatras.

Jei nesuprantame pradžios, tuomet neįmanoma suprasti ir pabaigos.

Šiuolaikinis žmogus perpildytas informacija ir ryšiais, svarbiausia visame tame –  neprarasti ryšio su pačiu savimi…

Jei nemąstome patys – turime kitų nuomonę kaip savo.

Išlikti savimi pasaulyje, kur mus nuolat bando pakeisti – didžiausias pasiekimas.

Ten, kur tavęs negirdi – nereikia garsiau kalbėti, reikia liautis kalbėti…

Kiekvienas turi ką papasakoti, bet ne kiekvienas turi kam.

Savo asmeninį pasaulį kuriame ne tam, kad pabėgtume nuo išorinio pasaulio, bet tam, kad išsaugotume vidinį balansą.

Gamta – geriausias mūsų psichologas.

Meilė gamtai – tai meilė pačiam gyvenimui.

Pati gražiausia gatvė ar prospektas neprilygs paprastam takeliui miške tarp medžių.

Paprastumas – tai pusiausvyra, balansas, harmonija: pati esmių esmė.

Žmonėms iš tiesų reikalingi ne psichologai, o geranoriški artimieji ir draugai.

Geraširdiškumas išreiškiamas ne gailesčiu, o pagalba.

Kas širdyje, tas ir iš širdies…

Džiaugsmas – tai meilė tam, kas yra, liūdesys – tai meilė tam, ko nėra.

Prisiliesdami prie kažkieno gyvenimo padarykite taip, kad jame būtų geriau, nei buvo iki jūsų.

Pati didžiausia ir nuostabiausia žmogaus privilegija – būti gerų permainų priežastimi kažkieno gyvenime.

Gerumas – tai tiltas, gebantis sujungti širdis, tai impulsas, neleidžiantis praeiti pro šalį, tai sušildanti šiluma, tai pagalba tiems, kas pakliuvo į bėdą…

Gera bendrauti su tais, kas dovanoja nuoširdumą ir tyrumą: vaikai, gyvūnai, augalai, gamta…

Taip jau yra: pavasarį siela ieško švelnumo, vasarą – erdvės, rudenį – jaukumo, o žiemą – pasakos…

Pats galingiausias žodis pasaulyje – “Mes“ – jis įkvepia, padrąsina, nuramina, suvienija bendrai gerovei.

Dovanoti kažkam laimę – jau savaime yra laimė.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai ir yra Meilė

Meilė – tai santarvės būsena su pasauliu, harmonijos būsena.

Tai kuomet jūs džiaugiatės gyvenimu, kai jūs džiaugiatės žmogumi, kai jūs gyvenate su džiaugsmu, jūs kvėpuojate su džiaugsmu, jūs vaikštote su džiaugsmu, jūs sėdite su džiaugsmu, jūs džiaugiatės būtimi.

Tai kuomet jūs džiaugiatės, matydami žmogų, kai jūs džiaugiatės su juo bendraudami, galėdami jį apkabinti, galėdami su juo juokauti, tylėti, praleisti laiką drauge.

Meilė – tai kuomet kitas žmogus, esantis su jumis, neapsunkina jūsų, netrukdo jums, bet, atvirkščiai, dažnai jus įkvepia.

Jūs papildote vienas kitą.

Kai jūs drauge, jūs kažką dovanojate vienas kitam, kažkuo keičiatės, jūs nuolat kažką atnešate į jųdviejų gyvenimą.

Ir gyvenimas tampa pilnavertis, įgauna pilnatvę.

Tai ir yra Meilė.

Meilė – tai absoliuti draugystė.

Padėka autoriui! Pagal A. Sita esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kaip be deguonies…

Skirkime kažkiek laiko ir kitiems.

Praktiškai visas mūsų laikas užimtas mintimis, jausmais, darbais, veiksmais, kurie liečia mus pačius: “Aš, aš, aš, man mano…“

Pabandykime, pradėkime dabar – skirkime pradžiai kelioliką minučių kasdien kitiems žmonėms. Skirkime laiko pagyvenusiam kaimynui, savo draugams, savo pažįstamiems.., žmonėms, kuriems reikalinga pagalba, palaikykime geru žodžiu sergančius ar vienišus žmones…

Jei tai neįmanoma, dovanokime savo palaikymą nors mintimis. Nukreipkime savo mintis ir gerus palinkėjimus kažkokiam žmogui, situacijai, arba – visam pasauliui…

Jei mes savo kasdienybėje, savo šeimoje būsime geranoriški, palaikysime ir nuoširdžiai rūpinsimės vieni kitais, tuomet mūsų visų tikrovė iš tiesų pradės keistis į gerąją pusę – kardinaliai…

Nes žmogus be gerumo, be šilto bendravimo su kitais  – kaip be deguonies – negali gyventi…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Turėti laiko sau…

Galima viską suprasti, viską jausti, nebėgti net nuo pačios karčiausios realybės, bet tuo pačiu kartais žengti ryžtingą žingsnį į šalį, kad būtų kuo kvėpuoti…

Nes kitaip neliks nieko gyvo tavyje, nieko šviesaus, nieko, kas gali tęstis ir tęsti; nesibaigiantis tikrovės skausmas išdegins viską be likučių.

O tai reiškia, kad turi prasmę leisti sau didžiulį puodelį garuojančios arbatos su citrinos griežinėliu, tylų vakarą be naujienų, laimingą abejingumą svetimų gyvenimų inspektorių nuomonei šiuo klausimu, beribį laiką savo nuožiūrai… ir galimybę tiesiog ramiai pasvajoti visiems svajokliams, kaip dainuojama vienoje senoje dainoje, kuri niekada nepasens.

Saugokite save, mielieji… Saugokite ne tik save.

Ir visada pasilikite nors kruopelytę laiko sau, kad praleistumėte ją kiek atokiau nuo didžiulio neramaus pasaulio su jo sekinančiais žiauriais žaidimais.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, ramybės ir gerumo mums visiems 🙂 !