Gėris, sklindantis iš širdies…

Maža tiesiog nedaryti blogo, reikia dar ir skleisti gėrį.

Pasitaikė nesėkminga diena, ir viskas krenta iš rankų? Pats patikimiausias būdas pakeisti situaciją – nudžiuginti kažką.

Supratai, kad kvailai pasielgei ir žodžiu įskaudinai draugą? Atsiprašyk pirmas, neleisk abipusio priešiškumo bangai įgauti jėgą.

Pieštukai, kuriais mes rašome savo istoriją, kiekvieno žmogaus skirtingi, įvairių spalvų ir dydžių. O štai trintukas pas visus vienodas – tai gėris, sklindantis iš širdies, kuris skirtas kitiems žmonėms.

Padėka autoriui! Pagal E. Diomin esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dorybė neklysta

Kai žmogaus mintys tyros, pats Kūrėjas jį palaiko ir veda. Žmogus yra harmonijoje su Kūrinija.

Bet kai tik atsiranda negatyvus požiūris ir tokios pat negatyvios reakcijos, ryšys su  aukštesniuoju pasauliu nutrūksta.

Žmogus kaipmat papuola į žemų vibracijų, savo ego įtaką, prarasdamas save – ryšį su savo dvasia. Atitrauktas nuo savo aukštesniojo “aš“ ir aukštesniosios realybės, jis įsitraukia į iliuzijų pasaulį.

Žmogus tampa neigiamų emocijų ir baimės įkaitu, o jos turi “savo tiesos“ traktuotę, kur bet koks įvykis nuspalvinamas negatyvumu, kuris, savo ruožtu, formuoja būsimus įvykius iškreiptu būdu.

Žmogus patenka į kovos ir konflikto zoną, kur jo ego įsitvirtina ir plečiasi, įtraukdamas sąmonę į emocinį sūkurį, iš kurio gali išsilaisvinti tik tas, kas dar galutinai neprarado ryšio su savo dvasia ir valia.

Štai čia ir išryškėja tikroji esmė. Jei žinios tapo patirties tiesa ir tikėjimu, tuomet žmogus įveikia bet kokią negatyvią situaciją, darydamas išvadas iš gautos patirties. O jei ne, tuomet emocijos ir baimė užvaldo sąmonę.

Aukščiausia dorybė išreiškiama nuolatiniu nesąmoningumo įveikimu. Dorybė neklysta, todėl gali atskirti laikiną nuo amžino, tiesą nuo iliuzijos. Ir užgimti ji gali tik širdies gilumoje.

Padėka autorei! Pagal Evos Štern tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Apie blogio klastą

Blogis išreiškiamas siekiu didinti kančią ir skausmą. Jis laimi ne tuomet, kai nesutinka pasipriešinimo, tikroji blogio pergalė – tai kuomet gimsta atsakomasis blogis, štai tuomet jis plačiai plinta ir dauginasi.

Ir viena iš labiausiai paplitusių blogio didinimo strategijų – tai kuomet viena iš blogio apraiškų paskelbiama “gėriu“.

Tokiu atveju blogis stoja į kovą su pačiu savimi, imituodamas Šviesos ir Tamsos konfliktą, o visa tai stebintys apsigauna tokia regimybe, stodami į blogio pusę, kuris save paskelbė gėriu, ir tuo pačiu užsikrečia blogiu.

Kai sakoma: “Gėris turi būti su kumščiais“, dažnai pamirštama, kad “kumščiai“ – tai neapykanta ir noras suteikti skausmą, todėl “gėris su kumščiais“ ir yra tas pats blogis, tiesiog jis kitoje barikadų pusėje.

Pasipriešinimas blogiui – tai ne blogio veiksmų ir siekių pakartojimas. Pasipriešinti blogiui – reiškia neleisti jam įsiskverbti į sąmonę, apsimetus įvairiais apgaulingais pavidalais.

Padėka autoriui! Pagal En Merkar tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Vasara… Birželis…

Vėsią birželio dieną, kai dangus apkabina žemę debesimis, o vėjas nupučia skarelę nuo tavo pečių…

Galima iškepti kvapnų pyragą su braškėmis. Išpilstyti į puodelius šiltą čiobrelių arbatą. Gerti ją ilgai-ilgai, pajusti, kaip pasklinda žolelių aromatas virtuvėje. Po to įsikurti jaukioje tylioje vietoje, pasiimti su savimi mylimą, daugybę kartų skaitytą knygą, ir visa esybe pasinerti į jos istorijas. Atsidurti už kambario ribų, piešiant vaizduotėje pasakišką jausmų ir emocijų pasaulį! Kartais, beje, pažvelgti pro langą, kad prisimintum ir tikrovę.

Vasara. Birželis. Gera.

Net ir mūsų kasdienybėje – laimė. Apie tai taip pat nevertėtų pamiršti.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Gėris“

“Žmonės nori, kad jų gyvenime būtų tik gėris, – sakė Mažasis Angelas. – Jie laukia gerumo, dvasinės ir kitokios šilumos, jaukumo santykiuose ir namuose, ramybės sieloje, švelnių ir įkvepiančių jausmų, lengvos būties ir tikrovės supratimo.

Jie veja nuo savęs sunkias mintis ir nuotaikas, kuria optimistines elgesio linijas, nustato specialius vidinius ir išorinius apsauginius filtrus, kad laiku užkirstų kelią viskam, kas sukelia problemas ir bet kokiam negatyvui. Žodžiu, stengiasi gyventi pozityviai. Ir pamiršta svarbiausią dalyką: gėris taip pat nori gėrio.

Gėris pasipildo gėriu, visomis jo apraiškomis. Šiluma ir jaukumas neatsiranda savaime iš niekur. Pakili nuotaika ir jausmai taip pat ne iš tuštumos atsiranda. Jei tavyje vien tik niūrumas ir migla, tuomet iš kur, leisk pasidomėti, staiga skaisti saulutė patekės? Juk savo vidinę saulę reikia savarankiškai uždegti. Pavalyti kartais. Patikrinti darbingumą. Ir būtinai derinti, pasirenkant tyras ir aiškias, skambias ir šviesias mintis.   

Gėris niekada nepraeina pro šalį, tačiau užsuka jis ten, kur dega šviesa. Tavo vidinė šviesa. Apsižvalgo, įsikuria pamažu tavo gyvenime, apsipranta su tavimi, tampa tavo dalimi.

O jei kartais trumpam išeina (na, iš tiesų juk reikia žvilgtelėti ir į kitas šviesas! Smalsumas ima viršų!), tai visuomet labai greitai sugrįžta. Sugrįžta, jei gėriui su tavimi gera…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyventi, neslopinant gerumo ir meilės

Neseniai klausiausi paskaitos apie tai, kad dažniausiai mes kalbame apie užslopintas negatyvias emocijas, kurias reikia savyje atrasti, pajusti, patirti, ekologiškai išlaisvinti, apsivalyti.

Bet, pasirodo, kad mes slopiname taip pat ir pozityvias emocijas, geranoriškus širdies polėkius.

Ir ši energija mumyse taip pat gali kauptis, “slėgti“ sąžinę, sveikatą, gadinti santykius.

Mes kažką savyje užslopinome: laiku nepasakėme, nepadėjome, nepasidalinome žiniomis, kažko gero drovėjomės, nepadarėme gero darbo, neišreiškėme savo meilės. O vėliau, galbūt, labai-labai gailėjomės…

Aš susimąsčiau… Bandžiau prisiminti, būtent kada užslopinau šias pačias pozityviausias emocijas ir ketinimus. 

Pirmiausiai prisiminiau, kaip draudžiau sau išreikšti džiaugsmą. Kažkas iš draugų man pasakė: tu garsiai, pernelyg dažnai juokiesi, tu juk ne kokia kvailelė? Na ir ko gi tu taip mojuoji rankomis, šokinėji, juk tu jau ne vaikas? Ir ko gi čia džiaugtis?

Bet paskui aš vis dėl to išmokau džiaugtis. Savaip. Įvairiai, nežiūrint į nieką.

Džiaugsmas… Tegul džiaugsmas įkvepia, o ne erzina.

Prisiminiau, kaip sunku man buvo išmokti dėkoti balsu. Labai sudėtinga. Mano šeimoje tai nebuvo priimta. “Ačiū“ skambėjo mūsų namuose retai, ir dažniausiai formaliai, ne tarpusavyje, ne tarp giminaičių. Dėkoti reikėjo tik “svetimiems“ (bet ne visiems) už dovanas, už pagalbą.

Ir kaip gi sunku man buvo pasakyti “dėkoju“ sutuoktiniui. Ne, aš ne iš tų moterų, kurios bijo, kad vyras dėl to išpuiks. Aš manau kitaip: mes nesidrovime smerkti, bet drovimės padėkoti. Man tai atrodo nenormalu.

Ne, dėkoti (balsu) aš drovėjausi dėl kitko. Aš bijojau grįžtamojo ryšio. Todėl kad labai dažnai į mano padėką man atsakydavo: na, ką tu, neverta, nėra už ką; tavo “ačiū“ ant duonos neužtepsi; kas man tas tavo “ačiū“; oi, pamiršk; skamba kažkaip nenatūraliai.  

Bet aš vis vien pradėjau mokytis. Iš pradžių – mintimis, raštu. Paskui ir balsu.

Iš pradžių dėkojau “didelėmis“ progomis, vėliau ir “smulkiomis“, už smulkmenas. Nors tai buvo visai ne smulkmenos.

Ir, žinote, gyvenimas pradėjo keistis į gerąją pusę, į palankių permainų pusę, kai aš pradėjau:

– dažniau šypsotis, žavėtis, su nuostaba stebėti;

– dažniau sakyti “dėkoju“ įvairiems žmonėms, giminėje ir šeimoje;

– pasimelsti tą pačią akimirką už kažką, kai širdis to prašo;

– daryti gerus darbus, kai turiu energijos būtent jiems;

– dažniau apkabinti artimuosius, sakyti jiems šiltus žodžius.

Neslopinti savyje džiaugsmo.

Nesidrovėti sielos polėkių.

Neslopinti savyje meilės ir gerumo.

Skleisti visa tai pasauliui.., pasauliui, kuris dar nepriprato prie gėrio. Bet tai įvyks, būtinai įvyks!

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 

Tarsi laiko mašina…

Gebėjimas stebėti – didelis menas. Juk galima žiūrėti ir nematyti. Galima šimtą kartų vartyti nuotraukų albumą ir tik šimtą pirmąjį suprasti kažką paslaptingo ir svarbaus, kas slypi jame.

Juk senos nuotraukos – tai mūsų laiko mašina, kuri gali bet kurį žmogų perkelti į praeitį, priminti vaikystę, parodyti jaunus ir linksmus tėvus, senoviniais rūbais pasipuošusius močiutę ir senelį…

O kažkas turi ir labai senų nuotraukų, kur ant pageltusio kartono įamžinti giminės protėviai: prosenelės ir proseneliai, tolimi tetos ir dėdės, o kartais ir visai nepažįstami žmonės, kažkada susieti su jūsų šeima draugystės ryšiais, tolima giminyste arba kaimynyste.

Ir net nepažįstamų žmonių nuotraukos iš praeities paliečia širdį ir kviečia susimąstyti apie kažką, kas buvo kadaise.

Ir kas pasakė, kad nėra laiko mašinos? Atverkime šiandien seną nuotraukų albumą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai meilė…

Man patinka rūpintis žmonėmis, kuriuos aš myliu, ir tai ne pasirinkimo klausimas, būtent tai ir yra meilė.

Ir būtent meilė įtakoja visiškai natūralų norą padėti mylimiems žmonėms įveikti dalį jų rūpesčių.

Juos norisi globoti ir saugoti.

Norisi, kiek įmanoma, palengvinti jų gyvenimą. Dalintis su jais ne tik džiaugsmingomis akimirkomis, bet ir būti šalia jų negalios, problemų ar sunkumų metu.

Ir tai netrikdo, nes giliai jauti skausmą arba ne pačią geriausią nuotaiką tų, kuriuos myli, ir stengiesi kažkaip viską palengvinti, padėti, palaikyti.

Kiekvienas žmogus turi žinoti, kad jis ne vienišas, kad jis kažkam reikalingas, ir aš tokia laiminga, kad galiu būti tuo meilės šaltiniu savo artimiesiems…

Padėka autorei! Pagal S. Mirnaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !