Didžiausi stebuklai – tavyje

Vieną dieną tu suprasi, kokią neįtikėtiną jėgą tu turi…

Tavyje – ŠVIESA, ta ryški, jauki, sušildanti SIELOS šviesa, kuri savo jėga negrįžtamai nušluoja viską, kas nereikalinga tavo kelyje.

Vieną dieną tu pabusi ir suprasi, kad tavo ŠVELNUMAS – neturi ribų.

Jis nuginkluoja, apgaubia, atgaivina… Gydo visus, kas prie tavęs prisiliečia. Jis žodžiuose, mintyse, žvilgsnyje ir net kvėpavime…

Vieną dieną tu pajusi MEILĘ.

Tik ne tą – daugelio tuščiomis frazėmis nuvertintą, išdeginančią ugnimi ir skausmu, o MEILĘ vidinę, kuri yra tavyje. Ji užgydo pačias slapčiausias gilumines sielos žaizdas… Tyliai, nepastebimai…

Kartą ir visiems laikams.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai yra Meilė…

Meilė neturi tapti pančiais artimiems žmonėms. Tai besąlygiškas laisvų žmonių tarpusavio ryšys. Ir būtent laisvė suteikia tvirtumą ir saugumą santykiams.

Juk meilė – tai laisvė, bet ne ta laisvė, kuri nepripažįsta atsakomybės. Meilė – tai geranoriškai priimti įsipareigojimai, kurių laikomasi, ir pasirinkimo laisvė, kurią turi žmonės.

Mylėti – tai gebėjimas būti tikru draugu: būti kartu džiaugsme ir bėdoje, palaikyti ir padrąsinti, suprasti ir užjausti.., bet ir pajusti, kada žmogui reikia pabūti vienam.

Meilė – tai nuoširdus rūpestis artimu žmogumi. Laisvai įsipareigojęs žmogus brangina santykius, todėl ištikimybė, santarvė, pasitikėjimas, šeimos gerovė – jam savaime suprantami dalykai.

Meilė – tai saugumas. Tai reiškia, kad artimas žmogus santykiuose gali būti savimi: jis gali būti silpnas ir kupinas jėgų, gali abejoti ar suklysti, gali sirgti ar prastai atrodyti, būti geros ar prastos nuotaikos… Mylintis žmogus priima savo artimąjį visokį, ir jis žino, kad jo niekada neišduos.

Vaikai turi žinoti, kad šeima – saugiausia vieta pasaulyje. Pagyvenę tėvai turi žinoti, kad jie mylimi ir reikalingi. Vyrui šeimoje svarbu žinoti, kad žmona jį myli, nežiūrint į jo pasiekimus darbe. Žmona turi žinoti, kad mylimas žmogus bus šalia, nepriklausomai nuo amžiaus pokyčių…

Ir visa įmanoma ne dėl gražių pažadų ar garsių priesaikų, o todėl, kad yra gilus ir tikras jausmas.

Visa tai įmanoma, kai žmones sieja tyra, šviesi, besąlygiška Meilė…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Stebuklingos akimirkos

Įsivaizduoji, kiekviename iš mūsų slypi pritilęs vaikas… Jis tylutėliai miega sau saldžiu miegu, stebėdamas spalvotus mūsų gyvenimo sapnus, ir pabunda tik tuo atveju, kai ryškių spalvų paletė pradeda blėsti.

Tokiais momentais jis subtiliai kviečia mus į šiltus ir malonius prisiminimus apie nerūpestingą mūsų vaikystės laiką. Mes pradedame daryti juokingas grimasas, mėtyti sniego gniūžtes, lipdyti sniego senį, suptis karuselėje ir juoktis, stebėtis pačiais paprasčiausiais dalykais, džiaugtis ir šypsotis…

Ačiū jam, šiam vaikui, už bilietėlius sugrįžimui į vaikystę, kuriuos jis kartais padovanoja mums, primindamas mums mus pačius…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būti gerų permainų priežastimi

Kiekvienas iš mūsų eina savo unikaliu keliu. Su savo džiaugsmais ir vargais. Su savita nervų sistemos sandara, su savo skausmo slenksčiu. Vienam kažkas beveik normalu, o kitam lygiai tas pats gali būti nepakeliama.

Mes nežinome, kokį gyvenimo etapą dabar praeina žmogus, ką jam tenka įveikti. Ir tavo žodis, tavo poelgis gali būti arba paskutiniu postūmiu į bedugnę, arba gali padėti jam pakilti ir tęsti savo kelionę su meilės ir vilties kibirkštėle.

Kiekvienas iš mūsų suvaidina kažkokį vaidmenį tų žmonių gyvenime, su kuriais suveda likimas. Nesvarbu, realiai ar virtualiai. Ir mes galime tapti žmogui arba skausmo priežastimi, arba priežastimi džiaugsmui. Iš tiesų energijai nesvarbūs atstumai. Ji akimirksniu pataiko į tikslą, kur žmogus bebūtų.

Tikiu, kad kiekvieną kartą, kai manai, kad svarbu į kažką sureaguoti, verta padaryti pauzę ir pagalvoti. Ką tiesiog dabar tu siunti konkrečiam žmogui – griūtį, baimę, neapykantą, nerimą ar – džiaugsmą, šviesą ir meilę. Tai svarbu dar ir todėl, kad lygiai tą patį tu galiausiai gausi ir pats.

Dabar, kai pasaulyje tiek skausmo, kaip niekada svarbu sustoti ir pagalvoti, ką tu darai šią sekundę. Manau, labai graudu dauginti skausmą. Ir kokia didžiulė privilegija tapti gerų permainų priežastimi kažkieno gyvenime!

Juk Dievas neturi kitų rankų ir kitų širdžių, išskyrus mūsų.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kokią žinią siunti pasauliui?

Visas žmogaus gyvenimas – visi ištarti žodžiai, visos parašytos eilės, visos sudainuotos dainos, visi išsiųsti laiškai, visos nebylios maldos, visi veiksmai – visa tai iš esmės yra nukreipta į save patį.

Net jei visa tai skirta pasauliui, Kūrėjui, atsitiktinai sutiktiems arba patiems brangiausiems žmonėms, tačiau gilumoje kiekvienas iš šių veiksmų yra adresuotas sau. Visada.

Sau praeityje ir sau būsimam… sau vaikui – visiškai mažam, ir sau suaugusiam – išmintingam senoliui… sau bejėgiui, pasimetusiam gyvenimo chaose, ir sau galingam, kuris lengvai įveikia šį chaosą… sau praradusiam bet kokią viltį, nuleidusiam rankas, ir sau svajotojui, kuris žvelgia į švytintį žvaigždėtą dangų…

Sau visuose laikmečiuose ir erdvėse, visuose tikimybėse ir išmatavimuose, kur jau pabuvota ir kur tik numatoma atsidurti.

Būtent todėl išminčiai visada taip atsargiai renka žodžius, nežarsto nei prakeiksmų, nei palaiminimų.

Todėl kad žino žodžių galią – nuo jų, tarsi nuo mesto į vandenį akmens, neišvengiamai pasklis ratilai, kuriuose galiausiai pats ir atsidursi.

Būtent todėl visiems žinomas principas “ką pasėsi, tą ir pjausi“ taip dažnai tapatinamas santykių su pasauliu kontekste: kokią žinią siunti, toks atsakas atgal ir parskrenda.

Tiksliau, tai net ne atsakas, o paleista strėlė, tavo vidinio pasaulio į išorę išsiskleidimas – dialogo su vidine visata, daugiabalsio tavo aspektų, savybių ir asmenybių choro… o planeta tai erdvė viso to išraiškai ir patirčiai.

Būtent todėl kartais taip reikalingas kitas, kiti, kad jie padėtų aiškiau suvokti svarbią žinią, siunčiamą į pačią savo sielos šerdį.

Būtent todėl kartais būtina ir labai natūralu, kaip kvėpuoti, sustabdyti visus vidinius ginčus ir pabūti tyloje. Patirti maksimalią tuštumą ir tylą – taip tampa įmanomas vidinis dialogas be tarpininkų…

Visas gyvenimas – tai save skelbiantis ir nuolat save išreiškiantis manifestas per ištartus žodžius, atsitiktines frazes, mintis, žvilgsnius, epizodus, momentus, situacijas, žmonių likimų persipynimus… ir rašomas šis manifestas kiekvieną sekundę.

Ir todėl tampa galutinai aišku, kad vienintelis įmanomas būdas harmonizuoti savo gyvenimą, keisti giluminius jo kodus, yra ir išlieka stebėjimo praktika – KAS nesibaigiančia srove teka iš vidaus į išorę.

Stebėjimas, ir po to aiškus, sąmoningas pasirinkimas (tai ir yra laisva valia!) – ką mes tęsiame toliau, o ką stabdome.

Padėka autorei! Pagal K. Messing esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tyro džiaugsmo akimirkos

Aš nežinau didesnio džiaugsmo už džiaugsmą jausti meilę, švelnumą ir dėkingumą.

Tokiomis akimirkomis širdis skleidžiasi, išsiplečia už kūno ribų ir tampa mini-Saule.

Meilė, švelnumas, dėkingumas visada tolygiai, jaukiai šviečia. Bet kažkokiais momentais tai įsijungia pilnu pajėgumu.

Kai žiūri į mylimą žmogų arba galvoji apie jį su ypatingu švelnumu. Apkabini, paglostai vaiką. Labai nuoširdžiai dėkoji kažkam artimam arba tolimam. Gėriesi gyvūnu. Žaviesi gamtos grožiu. Unikalia dangaus spalva…

Tai – ypatingi momentai, kai viskas, kas ir taip visada džiugina, sustiprėja šimtus, tūkstančius kartų. Galbūt, dėl to, kad giliai tai pajunti. Be nerimo ir lūkesčių.

Tyra, šviesi, besąlygiška, dieviška meilė, švelnumas, dėkingumas. Sustiprinta žmogaus gebėjimu matyti, girdėti, įkvėpti aromatą, paliesti, pajusti.

Ir tu su tuo susilieji, tame ištirpsti. Tavęs tarsi nėra.

Yra tik beribis švelnumas. Yra tik begalinis dėkingumas visiems ir viskam, kas įjungė visa tai pilnu pajėgumu. Dėkingumas Kūrėjui už gebėjimą taip jausti.

Yra tik besąlygiška Meilė.

Tokiomis akimirkomis prisimeni save tikrąjį ir tą vietą, iš kur atėjo tavo Siela. Prisimeni Namus.

Tikrąją Meilę.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Viskas susieta…

Mes ne visada suprantame įvykių ryšio, ne visada susiejame priežastis ir pasekmes…

Nematome įvykių ryšio, kai susierzinę reiškiame pretenzijas kasininkei parduotuvėje, o po kelių valandų mums skambina kaimynas ir taip pat susierzinęs skundžiasi, kad mūsų šuo pernelyg garsiai loja.

Nematome ryšio, kai pietaudami su draugu piktdžiugiškai aptariame kolegos nesėkmes, o sugrįžę į darbą sužinome, kad ir pas mus staiga prasidėjo problemos ten, kur niekaip nesitikėjome.

Mes nepastebime įvykių ryšio, kai vakarieniaudami su šeima kalbame apie kažkokius negatyvius įvykius ir naujienas, o vėliau naktį negalime užmigti dėl skrandžio veiklos sutrikimų.

Tačiau lygiai taip pat mes nematome įvykių ryšio, kai sustabdome automobilį, kad padėtume senolei surinkti produktus iš suplyšusio paketo, o po dešimties minučių surandame laisvą vietą parkavimui prie pat įėjimo į parduotuvę.

Mes nematome ryšio, kai mielai padedame savo vaikų ruošti namų užduotis, o sekančią dieną nelauktai gauname bilietą į išsvajotą koncertą.

Mes nematome įvykių ryšio, kai padedame draugui, kuris atsidūrė sudėtingoje situacijoje, o po kelių dienų darbe netikėtai gauname premiją.

Kiekvieną gyvenimo akimirką, bet kokiose gyvenimo aplinkybėse mums sugrįžta tai, ką mes atidavėme, ir nesvarbu, suvokiame mes šį savitarpio ryšį ar ne.

Darykime gerus darbus, ir jie ne tik sugrįš pozityvumu, tyliu džiaugsmu, bet ir daugins bei didins gėrį Žemėje…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šeimos ratas

Šeima – tai ne tik giminės. Aš turiu omenyje tikrą šeimą, o ne tik biologinius ryšius. Tai erdvė, kuri mus įkvepia svarbiems darbams.

Ateidami į šeimą, mes ateiname į tam tikrą ratą, kuriame visi už vieną ir vienas už visus. Ir nėra nieko, kas palaiko ir įkvepia taip, kaip šeima – mielos akys, patikimos rankos, šiltas glėbys, savitas humoras, tvirtas kiekvieno ryšys su visais, kuris išlaikė ne vieną gyvenimo išbandymą ir išgrynino visus prioritetus.  

Kai aš kalbu apie tai, aš žinau, kad tie žmonės, kuriuos aš skaitau šeima, žino, kad tai aš apie juos. Net jei mes toli ir apskritai ne giminės.

Padėka autorei! Pagal N. Rubštein esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !