Būti žmogumi

* Ne tam mes samprotaujame, kad žinotume, kas yra dorybė, o tam, kad taptume gerais žmonėmis. (Aristotelis)

* Elgdamasis gėdingai, pirmiausia turi gėdytis savęs. (Demokritas)

* Kuo labiau žmogus protiškai ir doroviškai išlavėjęs, tuo jis laisvesnis, tuo daugiau džiaugsmo jam teikia gyvenimas. (A. Čechovas)

* Būti žmogumi – tai jausti savo atsakomybę. Jausti gėdą dėl skurdo pasaulyje, kuris, atrodytų, nuo tavęs ir nepriklauso. Džiaugtis kiekviena draugų pasiekta pergale. Suvokti, kad dėdamas savo plytą, ir tu padedi statyti pasaulį. (A. De Sent-Egziuperi)

* Gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas. Laikyti save tobulu – reiškia pražudyti save. (F. Hebelis)

* Apsistatyk nors ir šimtu mokytojų – jie bus bejėgiai, jei tu pats netobulėsi. Neįmanoma išmokyti, galima tik išmokti (V. Suchomlinskis)

* Užuot slėpęs kažkokią savo silpnybę, užuot veidmainiavęs, imk ir pasitaisyk. (E. Delakrua)

* Sakyti, kad neva negaliu susilaikyti nuo blogo poelgio – tas pats, kaip pasivadinti ne žmogumi, net ne gyvuliu, o daiktu. (L. Tolstojus)

* Tikras žmogus išmintingas, paprastas, teisingas, drąsus ir geras. Tik tada jis turi teisę vadintis tuo kilniu vardu – Žmogus. (Menandras)

* Tai, kas išmintinga, ir tai, kas dora, visada sutampa. (L. Tolstojus)

* Tik žmonėse žmogus gali pažinti save. (J.V. Gėtė)

* Net ir norėdamas negalėtum atsiskirti nuo žmonijos. Tu gyveni joje, ja ir jai. Mes sukurti sąveikauti, kaip kojos, rankos ir akys. (M. Aurelijus)

* Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė susijusi su visų gerove. (Dž. Raskinas)

* Gerbkite vienas kitą, nepamirškite, kad kiekviename žmoguje slypi išmintinga kūrėjo galia, kad jai reikia laisvai reikštis ir klestėti. (M. Gorkis)

* Apie žmogų negalima spręsti iš pirmo žvilgsnio. Privalumus paprastai gaubia kuklumo šydas, o trūkumus dažnai dengia veidmainiškumo kaukė. (Ž. De La Briujeras)

* Spręsti apie žmogaus dorybes reikia ne iš jo polėkių, bet iš kasdieninių darbų. (B. Paskalis)

* Norint pakeisti žmones, reikia juos mylėti. Jūsų įtaka proporcinga jūsų meilei. (J. Pestalocis)

* Tik tada tapsi žmogumi, kai išmoksi matyti žmogų kitame. (Apulėjus)

* Visada ieškok kitų žmonių gerųjų savybių, o ne blogųjų. (L. Tolstojus)

* Venkite tų, kurie stengiasi pakirsti jūsų tikėjimą savimi. Šis bruožas būdingas menkiems žmonėms. Didis žmogus, priešingai, stengiasi įteigti, kad irgi galite tapti didžiu. (M. Tvenas)

* Man visada buvo mįslė, kodėl žmonės laiko sau garbe žeminti savo bendrapiliečius. Negalima žeminti kito, nepažeminus savęs. (M. Gandis)

* Žmogui svarbiausias yra mąstymas. Mintis – visa ko pradžia. Be to, mintys yra valdomos. Todėl siekiant tobulėjimo pirmiausiai tobulintinas mąstymas. (L. Tolstojus)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Tai privalu žinoti kiekvienam

Kaip progresuojanti liga, alkoholizmas natūraliai pereina į tris palaipsniui viena kitą keičiančias stadijas. Perėjimas iš vienos stadijos į kitą vyksta palengva ir nepastebimai. Šis susirgimas niekada neprasideda staiga. Prieš pirmąją alkoholizmo stadiją būna vadinamas „saikingo“, epizodinio alkoholio vartojimo periodas, kuris gali tęstis įvairiai – nuo metų iki dešimties.

Linkę į alkoholizmą žmonės praeina šį etapą labai greitai, kartais net per kelis mėnesius. Vėliau „saikingas“ vartojimas praranda vadinamą „kultūringumą“, ir nepastebimai įžengiama į pirmąją alkoholizmo stadiją. Todėl narkologai skeptiškai vertina „kultūringumo“ koncepciją alkoholio vartojime – tai pavojingas tikimybių žaidimas su narkotine medžiaga. Kiekvienas žmogus, sistemingai vartojantis alkoholį, rizikuoja tapti prasigėrusiu alkoholiku.

Kiekvienas alkoholikas pradėjo nuo pradžių – „saikingo“ alkoholio vartojimo. Sustabdyti šią ligą gali tik visiška blaivybė. Kaskart sugrižęs prie alkoholio, alkoholikas puola vis žemiau. Sužinojęs, kokios yra alkoholizmo stadijos, dažnas nustemba ir piktinasi, nes daugelį simptomų jau patiria, nors skaito save „kultūringai“ vartojančiu alkoholį. Šias stadijas svarbu žinoti tam, kad būtų galima suprasti ir adekvačiai įvertinti vartojančio alkoholį žmogaus būseną. Priminsime, kad nepavojingų žmogaus organizmui alkoholio dozių nėra.

Pirmoji stadija. Žmogus pradeda jausti trauką alkoholiui ir neįsivaizduoja (nors gali teigti priešingai) savo gyvenimo be alkoholio. Pradeda bet kokia proga ir be progos vartoti alkoholį, dingsta išgerto alkoholio kontrolė ir situacinė kontrolė, todėl išgėręs gali padaryti tai, ko blaivas niekada nepadarytų. Savijauta po išgertuvių patenkinama, poreikio pagirioms dar nėra. Atsiranda alkoholinės amnezijos – atminties praradimas išgertuvių metu.

Tai jau dideli mėgėjai išgerti, išrankūs „žinovai“: mėgsta gerus vynus ir brangius stiprius gėrimus. Pirmoje stadijoje, kaip taisyklė, gerti nemetama, nes sveikata dar pakenčiama, dar „leidžia“ vartoti alkoholį, todėl atsiranda gilus įsitikinimas, kad alkoholis pakenkti negali. Atvirkščiai, šioje stadijoje dažnai įtikima alkoholio „naudingumu“ – šį mitą patvirtina geriančios „liaudies išmintis“. Pirmoji stadija gali tęstis keletą metų, perėjimas į antrąją stadiją yra nepastebimas.

Antroji alkoholizmo stadija. Prie pirmosios stadijos simptomų prisideda pagrindinis alkoholizmo požymis – abstinencinis sindromas (pagirios). Lengvesniais atvejais alkoholikas gali kentėti pagirias iki vakaro ir „pataiso“ sveikatą po darbo. Sekantis priklausomybės etapas ateina tuomet, kai iki vakaro žmogus kentėti jau negali ir „taiso“ sveikatą per pietus. Toliau jau ir iki pietų kentėti sunku, todėl sveikata „pataisoma“ iš ryto, ir su laiku vis anksčiau ir anksčiau.

Pagirių malšinimas alkoholiu anksti ryte ar naktį rodo alkoholizmo perėjimą į daugiadienio gėrimo stadiją. Ji gali tęstis kelias dienas, savaites ar net mėnesius. Dėl to neišvengiamai prasideda problemos darbe ir šeimoje (jei iki to laiko dar neprarasta). Gyvenimas pasidaro nekontroliuojamas, bet pripažinti tai sau yra baisu. Alkoholis tampa dominuojantis sąmonėje, be jo gyvenimas atrodo beprasmiškas.

Šeima, darbas ir visa kita pasitraukia į antrą planą. Vieni geria beveik pastoviai, kiti su pertraukomis, bet abiem atvejais liga progresuoja, nes sustabdyti ją gali tik visiška blaivybė. Šioje stadijoje bandoma mesti gerti alkoholį arba metama dažnai, nes nuo tokio gyvenimo būdo jaučiamas didelis nuovargis, be to, ir sveikata pradeda rimtai šlubuoti.

Trečioji alkoholizmo stadija. Logiškas ir dėsningas daugiamečio alkoholio vartojimo finalas. Tai degradacijos ir mokesčio už palaidumą stadija. Požymiai ir pasekmės itin sunkios – beveik nesiliaujantis, nuolatinis alkoholio vartojimas, sunkus abstinencinis sindromas, alkoholiniai įvairių vidaus organų pakenkimai, alkoholinės psichozės, alkoholinė silpnaprotystė, baltoji karštinė, aukštas mirtingumas ir t.t.

Tai jau ne mėgėjas ir ne „profesionalas“, tai degraduojanti arba degradavusi būtybė visomis prasmėmis – pragertas gyvenimas ir sveikata. Kaip bepasirodytų keista, bet šioje stadijoje kartais metama gerti – dažniausiai jau garbiame amžiuje arba prispaudus ligai, kurią sukėlė alkoholio vartojimas.

Štai tokios pagrindinės alkoholizmo stadijos ir požymiai, pagal kuriuos jos nustatomos. Yra dar ir buitinių terminų, kuriais žmonės klaidinami. Tai vadinami girtuokliai ar buitinė girtuoklystė. Kas tai yra – neaišku, nes, be abejo, girtuoklis ir yra alkoholikas. Apibrėžimas „alkoholikas“ taikomas įvardinti geriančiam alkoholį žmogui, lygiai taip pat kaip rūkorius – rūkančiam. Tai ne kiekybinis apibrėžimas (kiek geriama), tai veiksmo atlikimo įvardinimas: alkoholikas – geriantis alkoholį žmogus.

Todėl bandymas kažkaip pagražinti ar sukultūrinti šį veiksmą yra savęs apgaudinėjimas. Alkoholizmas yra liga, ir jei jūs pradėjote vartoti alkoholį, reiškia, jūs rizikuojate susirgti visomis, dėsningai viena po kitos sekančiomis ligos stadijomis. Ar verta taip rizikuoti – spręskite patys.

(Pagal gydytojo narkologo A. V. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)

Simboliai, ritualai ir alkoholis

Daugelis mūsų esame girdėję apie tai, kad nustojusiam vartoti alkoholį žmogui lengviau pradėti blaivų gyvenimą, jei iš jo aplinkos pašalinti su alkoholiu susiję atributai – stikliukai, alkoholio buteliai, o šventės būtų rengiamos be alkoholio. Tam yra paaiškinimas: tam tikri daiktai ir ritualai ir su jais susijusios nuotaikos valdo žmogų ir provokuoja jį įprastiems (susijusiems su tais daiktais ir ritualais) veiksmams.

Šį ryšį pirmasis pastebėjo norvegų psichoterapeutas Hansas Olafas Fekjaeras (H.O.Fekiiaer). Jis daugelį metų dirbo su alkoholikais ir ieškojo priežasčių – kodėl žmonės vartoja alkoholį ir kodėl jie įsitikinę, kad tai yra gerai. Jis padarė išvadą, kad viena iš priežasčių yra simboliai ir ritualai, kurie mūsų gyvenime turi didžiulę reikšmę. Per simbolius galima sukelti tam tikras emocijas ir nuotaikas – jie pradeda veikti juos pamačius, taip pat gali paveikti kvapai ir skoniai.

Simbolių ir ritualų mūsų gyvenime labai daug, be to, su jais susijusios asociacijos dažnai neturi nieko bendro su realybe. Simboliai ir ritualai sukuria tokią nuotaiką ir tokį požiūrį, kokį mums įskiepijo mūsų aplinka. Pavyzdžiui, daugeliui eglė asocijuojasi su Naujaisiais metais, nors objektyviai ji su tuo jokio ryšio neturi. Tą patį galima pasakyti ir apie šampaną. Arba degančios žvakės žiemos vakarą padaro jaukiu, o sekmadieniniai pietūs sukuria nekasdieninę atmosferą, ir taip toliau.

Taip ir alkoholis per simbolius ir ritualus mūsų pasąmonėje susiejamas su šventine nuotaika: nuo mažens mes matome šventes su alkoholiu. Jaudinantis pasiruošimas ir pakili nuotaika, kambario puošimas, stalo dengimas, valgių ruošimas, kepinių kvapai ir alkoholio buteliai ant šventinio stalo. Tokiu būdu sukuriami ryšiai ir savybės, kurie neturi nieko bendro su alkoholiu – jis susiejamas su švente, draugais ir bendravimu.

Žmonėms, kurie yra išugdyti tokiais ritualais ir simboliais, tai atrodo natūralu, teisinga ir logiška, nes malonu praleisti laiką su simboliu, kuris susietas su geru laiko praleidimu ir švente. Tokie psichologiniai poveikiai įsitvirtina per vaizdus, kvapus ir skonį. Niekaip kitaip, teigė H.O.Fekjaeras, negalima paaiškinti intoksikanto (alkoholio) pomėgio: jau vien pamačius alkoholio butelį, jis automatiškai susiejamas su pakilia nuotaika ir švente.

Dažniausia alkoholinių simbolių funkcija yra signalas, nulemiantis ribą tarp kasdienybės ir trokštamo poilsio. Jie tarsi apibrėžia situaciją: „tuoj aš atsipalaiduosiu ir gerai pailsėsiu“. Tai sąlygota ir tuo, kad alkoholis yra kliūtis bet kokiems naudingiems darbams. Pavyzdžiui, išgėręs alkoholio, žmogus priima sprendimą: „šiandien jau pabaigsiu darbą, noriu atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką“. Tarsi alkoholis patvirtintų, kad prasideda poilsis.

Dauguma vartoja alkoholį būtent dėl simbolinių tikslų: dėl šventinės nuotaikos, jaunimas – dėl noro atrodyti suaugusiu, dėl alkoholio susiejimo su malonumu ir atsipalaidavimu. Geriantis alkoholį žmogus tarsi simbolizuoja laisvumą, atsipalaidavimą, požiūrių platumą ir nepriklausomybę. Dėl tokio tampraus susiejimo su ritualais ir simboliais alkoholio vartotojai turi vieną bendrą bruožą – neigia alkoholio kenksmingumą ir žalojantį poveikį sveikatai. Taip yra todėl, kad tai, kas jiems atrodo gerai, yra susiję su daugybe išorinių „patvirtinimų“ – simbolių ir ritualų.

Žmonės yra socialios būtybės, todėl juos vienija bendra veikla. Tam tikrų ritualų atlikimas ir simbolių panaudojimas sukuria bendros veiklos ir bendrumo jausmą. Alkoholis šiuo atveju – tam tikro būrelio draugų simbolinė vertybė ir raktas į tam tikrą grupę ar kompaniją. Dažnai simboliai su snobišku turiniu, pvz., „geri“ alkoholiniai gėrimai, vartojami, norint atitikti tam tikrą „aukštuomenės“ ar „žvaigždžių“ gyvenimo stilių.

Kad suprastume, kaip stipriai veikia sukurti simboliai ir ritualai, pažiūrėkime į kitą sritį – nelegalius narkotikus. Kadangi visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į narkotikus, tai dauguma žmonių į juos žiūri neigiamai – kaip į savotišką blogio simbolį. Tuo tarpu į alkoholį, nors jis ir yra pripažintas narkotiku, bet yra legalus – dėl susiejimo su teigiamais ritualais ir simboliais – dauguma visuomenės žiūri kaip į teigiamą reiškinį.

Tokia realybė ir sunku tai paneigti. Todėl mitų apie intoksikantą (alkoholį) griovimą reikėtų pradėti nuo alkoholinių ritualų ir simbolių griovimo. H.O.Fekjaeras teigia, kad ir alkoholikai, ir blaivininkai nepakankamai vertina jų poveikį. Kol gyvuos alkoholiniai ritualai ir simboliai, tol vis pasipildys alkoholio garbintojų gretos – tai neatsiejami dalykai, tai dėsnis.

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Iš širdies…

Širdies karalystė

Kadaise vienas jaunas karalius ieškojo būdų, kaip savo karalystės žmones padaryti laimingais. Sušaukė jis į pasitarimą išmintingus patarėjus, žynius ir orakulą. Pasitarę paprašė orakulą, kad jis parodytų, kaip vystytųsi pirmoji išrinkta laimės karalystė – norų išsipildymo karalystė.

Pradžia buvo nuostabi: visi pasveiko, praturtėjo, tapo jauni ir gražūs, statė gražiausius namus ir keliavo. Tačiau netrukus prasidėjo keisti dalykai: pamatę, kad visi norai išsipildo, žmonės ėmė rungtyniauti, kas turės daugiau norų. Galiausiai beveik visi įmanomi norai buvo išpildyti, ir žmonės ėmė pavydėti tiems, kurie dar turi norų.. Žmonės pradėjo vaidytis ir norėti pikto vienas kitam: griuvo akimirksniu ir buvo atstatomi namai, sirgo ir sveiko žmonės… taikos ir laimės nebeliko..

Karalius nustebo, pamatęs tokį norų karalystės gyvavimo finalą. Teko atmesti šį pasiūlymą, nors jaunasis valdovas labai tikėjosi sėkmės. Jis vėl pasitarė su išminčiais ir paprašė orakulą, kad parodytų kitos išrinktos laimės karalystės – proto karalystės galimą gyvenimą.

Orakulas parodė įdomų vaizdą: visi karalystės gyventojai nuo vaiko iki senelio tapo protingais ir pradėjo aptarinėti kiekvieną smulkmeną. Jie viskuo abejojo, ginčijosi, ieškojo paaiškinimų, įrodymų, ir viską kritikavo. Žmonės svarstė įvairiausius klausimus ir tikimybes. Viskame buvo ieškoma geležinės logikos, įrodymų ir faktų. Protas tapo šaltas, įtarus, nepatiklus, apskaičiuojantis ir dėl to prarado išmintį.

Žmonės viską matavo, svėrė, vertino, pervertino, lygino.. Jie matavo net meilę ir džiaugsmą. Galiausiai žmonės į viską pradėjo žiūrėti abejingomis akimis, o gyvenimas karalystėje sulėtėjo ir tapo niūrus ir liūdnas. Išnyko tikėjimas ir pasitikėjimas, užtat visur siautėjo įtarinėjimai, susvetimėjimas ir šaltas išskaičiavimas.

Karalius labai nusiminė, pamatęs tokį rezultatą ir paklausė savo patarėjų, kas gi dar galėtų atnešti laimę jo karalystei.. Ilgai tarėsi išminčiai ir atsakė, kad vienintelė viltis – tai širdies karalystė. Paprašytas parodyti tokią karalystę, orakulas atsakė, kad ji gali vystytis nuostabiausiais būdais, kurių jis numatyti negali.. nes viskas, prie ko savo meile ir šviesa prisiliečia širdis, suklesti ir auga neįtikėtinais būdais..

Kiekviename žmoguje yra širdies šviesa, tereikia ją pažadinti. Orakulas nurodė pagrindinę širdies karalystės paslaptį: širdies šviesa uždegama tik pavyzdžiu: meilė – meile, gerumas – gerumu, orumas – orumu, džiaugsmas – džiaugsmu, pasitikėjimas – pasitikėjimu.. Tokia karalystė klesti visose srityse, nes širdžių šviesos linkusios vienytis visų labui. Širdies karalystėje žmonės myli, džiaugiasi, šypsosi, kuria gėrį ir grožį.. Širdžiai paklusęs protas yra dvasingas, o norai – kilnūs.

Ir nors labai norėjo pamatyti jaunas karalius bent vieną širdies karalystės vaizdelį, bet suprato: greitai pamatys, juk renkasi savo šaliai širdies valdymą.. O ir nenumatysi beribės širdies kūrybos.. Todėl nusišypsojo ir ėmėsi su patarėjais uoliai mokytis. Ko? Uždegti savo pavyzdžiu karalystės žmonių širdis.. prisimenate: meilę – meile, gerumą – gerumu, pasitikėjimą – pasitikėjimu, orumą – orumu, džiaugsmą – džiaugsmu..

🙂 Labai norėtųsi, kad tokių karalių būtų ne tik pasakose, tiesa? Juk galim pasvajoti Naujųjų išvakarėse? 😉 Su artėjančiais Naujaisiais Metais! 😀

Meilės paslaptys

Teigiama, kad nuo laikų pradžios Žemėje gyveno apie 100 milijardų žmonių, ir visus juos siejo vienas dalykas – visi jie mylėjo.. Įdomu tai, kad visiems žmonėms meilė yra laimės simbolis. Įsimylime visi vienodai, o štai meilės istorijos visų skirtingos. Paklausę žmonių, kas yra meilė, neišgirsite vienodo atsakymo. Susižavėjimas, švelnumas, pavydas, džiaugsmas, aistra, išdavystė, romantika, nusivylimas – visa tai nors ir atrodo prieštaringai, bet pasakyta apie meilę.

Mes tiksliai negalime apibrėžti, kas yra meilė, bet akimirksniu ją atpažįstame, kai įsimylime. Nuo amžių pradžios žmonės aiškinosi, kas gi yra meilė, net fundamentalusis mokslas nagrinėja šį klausimą. Pavyzdžiui, įrodyta, kad kai žmogus yra įsimylėjęs, jis negali įsimylėti kito. Taip pat įrodyta, kad tam tikra smegenų dalis, kuri yra atsakinga už pagrindinius žmogaus poreikius (maistą, vandenį ir pan.), yra aktyvi, kai žmogus yra įsimylėjęs. Todėl mokslininkai padarė išvadą, kad meilė yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.

Kai mylime, spalvos ryškesnės, žvaigždės arčiau, jausmai švelnesni – žmogus pasikeičia, jo gyvenimas įgauna naują prasmę. Meilė yra jėga, kuri vienija ir skatina eiti žmoniją į priekį. Ir tai nesusiję tik su giminės pratęsimu, nes įsimyli ir vyresni žmonės, kuriems giminės pratęsimas neaktualus. Intymus ryšys taip pat nėra sąlyga meilei, nes jis įmanomas ir be jos. Be to, įrodyta, kad fizinis artumas be meilės išsekina ir atstumia. Biologai, tyrę meilės sukeltas chemines reakcijas organizme nustatė, kad visi žmonės turi vadinamąjį prisirišimo hormoną – oksitociną.

Įsimylėjimas, romantiška meilė skiriasi nuo brandžios meilės. Psichologai nustatė, kad įsimylėjimas gali trukti nuo 18 mėnesių iki 3 metų. Jei vystosi gilesnė meilė, ji yra besąlygiška. Kuo daugiau žmoguje egoizmo, tuo mažesnė tikimybė, kad iš įsimylėjimo išaugs brandi besąlygiška meilė. Egoizmas verčia savintis, priversti paklusti, turėti sau. Brandžios meilės išraiška – kai mylintis žmogus laimingas todėl, kad jo mylimas žmogus yra laimingas.

Ryškiausias besąlygiškos meilės pavyzdys – motinos meilė savo vaikui – motina myli savo vaiką visokį, neatsižvelgdama į nieką. Platonas teigė, kad meilė gali būti išreiškiama keturiais būdais:
1. Erosas – nevaldoma aistra.
2. Filija – prieraišumas, susijęs su draugyste.
3. Stroge – šeimyninė meilė, švelnūs motinos, tėvo, vaiko jausmai.
4. Agape – aukščiausia, tobula besąlygiškos meilės išraiška.

Meilė yra tai, kas įtakoja visą žmogaus gyvenimą: mylintys ir mylimi žmonės laimingesni, sėkmingesni ir ilgiau gyvena. Kai žvelgiame su meile, mes matome plačiau, matome visa ko esmę. Kiekvienas atskiras žmogus yra labai sudėtinga energetinė struktūra, ir būtent meilė padaro įmanomą tokių sudėtingų struktūrų bendravimą. Meilė – vienijanti jėga. Ji tarsi sėklos, kurias sėjame visą gyvenimą: kuo daugiau sėjame meilės, tuo laimingesni esame.

Patvirtinta, kad žmonės, patyrę tėvų meilę vaikystėje, yra sveikesni, energingesni ir laimingesni gyvenime, nes jie moka mylėti ir bendrauti. Meilės atstūmimas, kai palieka mylimas žmogus, yra pripažinta viena iš didžiausių traumų, sukeliančių dvasinį skausmą. Tyrimais patvirtinta, kad tokiu atveju yra aktyvios tos smegenų dalys, kurios parodo fizinį skausmą.

Matyt, todėl V.Šekspyras vadino meile visagale, sukeliančia didžiausią sielvartą ir didžiausią laimę. Meilė yra anksčiausiai patiriamas žmogaus jausmas. Sutikite, kad tai yra geriausia, ką galime patirti savo gyvenime – mylėti ir būti mylimam, žygiuoti per gyvenimą kartu, auginti vaikus, įkvėpti, suprasti, atjausti, padėti, dovanoti švelnumą ir gerumą.

“ Kai, myli, atskleidi tokius savo lobius, tokį švelnumą ir gerumą! Net stebiesi, kad taip moki mylėti. Tai, ką jaučiame mylėdami, galbūt yra normali žmogaus būsena. Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti“ (A.Čechovas).

Taip, pasirodo, meilė – paslaptingiausias, labiausiai trokštamas bei tyrinėjamas jausmas.. Ar sutinkate?

(Pamąstymai peržiūrėjus dok.filmą “Meilės paslaptys“)

Gražių visiems švenčių!

Metų pabaigos šventės idealus laikas tam, kad atidžiai pažiūrėtume į save ir į savo gyvenimą, į tai, kas nutiko per metus, ir padarę išvadas eitume į priekį. Prieš Kūčias įvyksta Saulėgrįža – tai iš esmės visos gamtos Naujieji Metai. Dienos pradėjo ilgėti, sugrįžta šviesa, o su augančia šviesos energija galime planuoti ir numatyti ateities darbus – tam padeda pati gamta. Mūsų protėviai žinojo šią paslaptį ir tai, kad kelias paras iki ir po Saulėgrįžos mes galime “gimti iš naujo“.

Tai virsmo laikas – nenaudingų ir senų procesų užbaigimas ir visų naujų sumanymų pradžių pradžia. Todėl labai naudinga šiuo metu peržiūrėti besibaigiančius metus: atsisakyti visko, kas gyvenime nereikalinga, pasimokyti iš klaidų ir nesėkmių, ir būtinai dar kartą pasidžiaugti savo pasiekimais 🙂 . Galime surašyti ant popieriaus viską, ko norėtume atsisakyti ir simboliškai sudeginti – taip atliksime sąmoningą, o kartu ir magišką veiksmą. Ateities planus taip pat galime surašyti ir įdėti į gražų raudoną voką, kitų metų pabaigoje bus įdomu pažiūrėti, kiek pavyko pasiekti.

Raudona, auksinė, sidabrinė ir žalia – magiškos šių švenčių spalvos, simboliškai siejamos su gausa, gerbūviu ir sveikata. Smagu, kad atgimsta senosios tradicijos, žmonės puošia eglutes ir namus pačių pagamintais žaisliukais. Toks bendras darbas suteikia daug džiaugsmo ir vienija. Tai gali būti mieli šiaudinukai, popierinės karpytos snaigės, folija apsukti graikiniai riešutai ar saldainių grupelės, kurie vėliau gali tapti prizais tiesiog nuo eglutės už laimėjimą šeimos žaidimuose. Visi mes Kūčių vakarą džiaugiamės lyg vaikai, nes didelė laimė būti su artimais žmonėmis.. 🙂

Tai stebuklų dvasios ir apmąstymų laikas, kuris perpildytas aukščiausių žmogiškumo idealų, gerumo ir vienybės. Jaukios visiems šventinės šeimos vakarienės, daug šypsenų, malonių staigmenų, stebuklingos širdžių šilumos! Būkite sveiki, laimingi, kūrybingi, būkite geri vieni kitiems 🙂 .. Nuostabių ir džiaugsmingų visiems švenčių!! 😀

Trumpam į vaikystę: lėlė ar kamuolys?

Vaikystėje per žaidimus išryškėja ir formuojasi žmogaus charakterio bruožai. Įdomu, kad pagal tai, kokius žaislus žmogus labiausiai mėgo vaikystėje, galima nemažai sužinoti apie jo būdo bruožus. Psichologai teigia, kad tie charakterio bruožai, kurie pasireiškė vaikystėje, dažnai išlieka visam gyvenimui. Sugrįžkime trumpam į vaikystę, prisiminkime, su kokiais žaislais labiausiai mėgome žaisti ir pažiūrėkime, ką tai gali apie mus pasakyti.

Plastelinas ir kitokios formavimo priemonės. Mėgstate patobulinimus, be to, neapsiribojate vien fantazijomis, o savo rankomis kuriate realybę. Kartais ji tiek neįprasta, kad ne visi aplinkiniai su entuziazmu jums pritaria. Dėl to jie nenoriai derinasi prie jūsų poreikių, greičiau to laukia iš jūsų. Tačiau jūs pats keistis nemėgstate, bet štai pasaulį keičiate su dideliu užsidegimu.

Konstruktoriai. Tai reikalaujantys kantrybės ir atkaklumo žaidimai, todėl ką nors sugalvojęs jūs nepasuksite iš užsibrėžto kelio. Esate šiek tiek nepatiklus, stengiatės pats viską patikrinti. Nemėgstate netikėtumų, jums mielesnis patikrintas būdas. Nors naujovės jus traukia, tačiau neskubate nerti į jas stačia galva. Savyje kažką keisti taip pat nelabai mėgstate.

Knygos. Esate nepailstantis svajotojas, mėgstate keliauti neišeidamas iš namų. Turėdami smalsų protą, sugebate išnagrinėti giliausias žinias, tačiau dažnai apleidžiate kasdieninius rūpesčius.

Piešimo priemonės. Labai imlus, sugebantis suprasti subtiliausius santykių atspalvius, tačiau reakcija į juos gali būti įvairi. Jei jums pavyko išvystyti savo kūrybinį potencialą, tuomet parodote gražiausius savo asmenybės bruožus, jei ne – reaguojate negatyviomis emocijomis. Jūs atviras pasauliui ir džiaugiatės gyvenimu. Esate subtilus ir dvasingas žmogus, su kuriuo visada jauku.

Geležinkelis. Vaikystėje patraukia ne tiek šis žaislas, kiek su juo susiję simboliai. Jūs mėgstate naujus miestus, naujas pažintis ir įspūdžius. Mėgstate keliauti per gyvenimą su komfortu ir sustoti ten, kur jums patinka. Tačiau nemėgstate užsibūti vienoje vietoje, todėl jūsų gyvenimas – virtinė susitikimų ir išsiskyrimų.

Pliušiniai žaisliukai. Jei juos mėgstate, tai mėgstate naujus pojūčius ir išgyvenimus. Intelektualinės abstrakcijos – ne jūsų stichija, jums reikia viską išbandyti ir išjausti. Potraukis pramogoms ir žaidimams jums įgimtas, tereikia jį teisingai nukreipti, kad neužvaldytų. Be naujų įspūdžių jūs pradedate liūdėti, o nerasdami teigiamų emocijų, galite išprovokuoti aplinkinius neigiamoms emocijoms.

Lėlės. Jums patinka naujos pažintys, nes norite pažinti žmones iš arčiau. Jūs norite pažinti kuo platesnį ratą žmonių ir kuo daugiau charakterių, tačiau bendravimas dažnai yra trumpalaikis. Gali būti, kad jūsų pašaukimas yra tyrinėti žmogaus prigimtį.

Kareivėliai. Nuo pat vaikystės jums patiko planuoti manevrus ir numatyti taktiką. Galbūt vėliau susidomėjote šachmatais ar kitais strateginiais žaidimais. Jūs viską iš anksto apsvarstote ir suplanuojate. Labai mėgstate įvairias varžybas, nes jums patinka laimėti. Lengvai įsisavinate naują informaciją, o sėkmės pasiekiate tuomet, kai veikiate panaudodamas savo intelektą.

Fotoaparatas. Jei nuo vaikystės mėgote fotografuoti, tuomet jūs priklausote žmonių tipui, kurie nori savo atmintyje išsaugoti visus įspūdžius. Jūsų puiki vaizduotė, todėl praeities vaizdai lengvai sugrįžta iš atminties. Paprastai jums sunku išreikšti savo dvasinę būseną. Esate priklausomi nuo aplinkinių nuomonės, bet esate pernelyg išdidus, kad tai pripažintumėte.

Kamuolys. Veiksmo žmogus, nelinkęs į ilgus apmąstymus. Jei kažką nusprendėte, tai veikiate greitai ir sulaikyti jus sunku. Mėgstate varžybas, tik ne stebėti, o aktyviai dalyvauti ir įtakoti situaciją. Nereiklūs buičiai ir komfortui, o pilnai laimei jums reikalingas bendravimas su draugais, kurie jus palaiko ir įvertina jūsų aktyvumą.

Priminsiu, kad reikia išsirinkti labiausiai jums patikusį žaislą – tikrai kiekvienas tokį turėjome. Kiek tai atitinka tiesą, nuspręsite patys, testas yra iš psichoterapeuto A.Kurpatovo knygos. Ir nepamirškime, kad save kuriame visą gyvenimą.. Bet kokiu atveju, sugrįžti prisiminimais į vaikystę visuomet labai miela, tiesa? Tuo labiau, kad artėjančios Kalėdos savo dvasia daugeliui primena vaikystę 🙂 . Linkiu visiems gražių artėjančių švenčių, sugrįšiu pasveikinti Jus visus per Kūčias 😀 .

Suprasti žmogų

Noras suprasti kitus žmones yra natūralus kiekvieno iš mūsų siekis. Nuo sugebėjimo atrasti bendrą kalbą su žmonėmis, mokėti harmoningai bendrauti tiesiogiai priklauso mūsų sėkmė ir laimė. Mes negalime kurti tvirtų tarpusavio santykių, jei nesuprantame kito žmogaus. Suprasti kitą žmogų padeda geranoriškumas, gyvenimo patirties išvados ir psichologijos žinios.

Visada lengviau užkabinti šablono etiketę ant žmogaus, nei suprasti, kodėl jis elgiasi taip, o ne kitaip. Kiekvienas žmogus taiko savo susikurtą svetimų poelgių interpretacijų sistemą: paprastai mes vertiname kitą žmogų pagal savo patirtį ir suvokimą apie gyvenimą. Tačiau tai individualus suvokimas, ir dažniausiai jo negalima pritaikyti kitam asmeniui.

Įdomu tai, kad kuo didesnė ir platesnė žmogaus gyvenimo patirtis, tuo jis mažiau kategoriškas savo vertinimuose. Tik pabuvojus daugelyje gyvenimo peripetijų mes suprantame, kad ne visuomet galime teisti žmogų pagal jo poelgius, kad poelgiai kartais turi paslėptus motyvus. Tam, kad visiškai suprastume kitą žmogų, mes turime išgyventi tokią pačią arba panašią patirtį, kaip ir jis pats.

Todėl geriau vienas kitą supranta žmonės, kurie susieti panašiais išgyvenimais arba veikla. Pavyzdžiui, vienos tautybės žmonės geriau supranta vienas kitą, moteris – moterį, mokytojas – mokytoją, gydytojas – gydytoją, vyras – vyrą ir t.t.. Psichologiniais tyrimais taip pat įrodyta, kad tie žmonės, kurie tiksliai įvertindavo kažkokį bruožą kitame žmoguje, kaip taisyklė, patys turėjo tokį patį bruožą.

Tam, kad suprastume kitus, turime suprasti pirmiausiai save. Deja, žmonės daugiau linkę teisintis, nei analizuoti ir suprasti savo poelgius. Nuolat teisinantis savo poelgius žmogus niekuomet nesupras kitų, nes nesupranta savęs. Polinkis teisintis neleidžia pamatyti poelgių priežasčių ir motyvų. Toks žmogus paprastai yra nepakantus viskam, kas drumsčia jo ramybę. Taigi, pirmiausiai turime būti sąžiningais su savimi, tuomet galėsime suprasti ir kitus.

Be to, visi mes esame skirtingi, todėl net tą patį įvykį išgyvename skirtingai, todėl neskubėkime su vertinimais. Sunkūs išgyvenimai, kurie gali būti patirti, pavyzdžiui, vaikystėje, gali suformuoti psichologiškai sudėtingą asmenybę. Kuo daugiau sudėtingumų gyvenime, tuo sudėtingesnė ir asmenybė, todėl, ko gero, mes tik iš dalies arba kartais net klaidingai vertiname aplinkinius žmones.

Todėl jei norime nuoširdaus bendravimo, turime pirmiausiai patys būti nuoširdūs ir supratingi. Tam labai padeda vertingos psichologinės savybės – empatijos (įsijautimo į kito asmens emocinę būseną) vystymas. Empatija yra pažintinis sugebėjimas, kuris įgalina intuityviai pajusti kitą žmogų tokį, koks jis yra, pajusti jo psichologinę būseną ir išgyvenimus.

Tai labai vertinga savybė, kurią gali vystyti kiekvienas. Ji išmoko adekvačiai reaguoti į žmonių poreikius ir dvasines būsenas, taip pat neįžeisti jų neatsakingais, paviršutiniškais žodžiais ir poelgiais. Empatija ypač vertinga santykiuose su artimais žmonėmis, nes kartais skubotai mes priskiriame jiems neigiamas motyvacijas, kurių jie dažnai net neturi.

Kodėl taip svarbu suprasti kitus? Prisimenate posakius, kad kiti žmonės yra mūsų veidrodinis atspindys, kad jie yra mums raktas į save? Tai tiesa. Pripažinkime, kad save dažniausiai vertiname neobjektyviai ( ;).. ), o štai per santykius su kitais žmonėmis mes pamatome tikruosius, o ne deklaruojamus savo bruožus. Empatijos esmė – suvokimas, kad yra ne tik mūsų pačių vidinis pasaulis, bet ir daugybė kitų žmonių vidinių pasaulių, kuriuos taip pat reikia suprasti, padrąsinti, o reikalui esant ir padėti.

Tai tikrasis draugiškumas ir bendradarbiavimas, patvirtinantis dar vieną svarbų posakį – elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavimi būtų elgiamasi. Geri, šilti santykiai kuria harmoniją tarp žmonių. Tokių santykių pagrindas – savitarpio supratimas. Todėl pasistenkime suprasti žmones, ypač artimuosius. Tai ne tik raktas į save, bet ir į nuoširdžius, šiltus santykius.

Ką jūs apie tai manote?