ruvi

Nuo seno tinginystė skaitoma yda, kuri trukdo žmogui normaliai gyventi ir vystytis. Ji apibrėžiama kaip nenoras dirbti ir pridėti valios pastangas, siekis išvengti sunkumų – kai nieko neveikimas, neveiklumas arba pramogos vertinamos labiau už darbą. Tinginystė gesina valią ir tokiu būdu išderina visus žmogaus veiklumo resursus, o motyvuota valia, atvirkščiai – vienija tuos vidinius resursus ir veda į priekį.

Kodėl žmonės pradeda tingėti? Tam yra daug priežasčių, kurios gali slypėti dar vaikystėje. Tingėjimas gali išsivystyti dėl nuolat slopinamos vaiko iniciatyvos. Arba, atvirkščiai – dėl negatyvių asociacijų, kai vaikas ne motyvuojamas veiklai, o nuolat verčiamas kažką daryti. Tinginystė gali išsivystyti ir dėl tėvų gyvenimo būdo – juk vaikai mokosi iš pavyzdžio. Neginčytinas faktas – tinginiais negimstama, jais tampama.

Skiriamasis tinginio bruožas – jis neturi motyvo (nenori) daryti net to, kas jam pačiam reikalinga (pvz., tvarka namie, mokslai, saviugda) ar kam jis yra įsipareigojęs – ir tai sisteminis elgesys, kuris trukdo aplinkiniams ir kenkia jam pačiam. Tingėjimas gali būti ir išoriškai aktyvus – kai reikalingi atlikti veiksmai pakeičiami kitais, pvz., televizoriaus žiūrėjimu, besaikiu naršymu ar bendravimu internete, įvairiomis pramogomis ir t.t., todėl jis dažnai siejamas su neatsakingumu ir lengvabūdiškumu.

Tinginystė – žmogaus silpnoji, neveiklioji būsena, kuri gali būti įveikta sąmoningomis valios pastangomis, pripažįstant šią savo silpnybę. Priešingu atveju ji greitai progresuoja: šiandien tingisi anksčiau atsikelti, rytoj – tingisi susitvarkyti, poryt – dirbti.., ir taip augimo progresija vis didėja. Be to, tinginystė labai lengvai “užkrečiama“ – jei papuolėte į tinginių kolektyvą, didelė tikimybė, kad greitai perimsite jų “veiklos“ būdą.

Pirmasis “skambutis“ apie tinginystę – stabilus nenoras, vengimas dirbti, veikti, spręsti. Toliau seka visapusiškas žmogaus nejudrumas, kai net kritinėje situacijoje jis nieko nedaro, kad padėtų sau ir savo artimiesiems. Galiausiai tinginystė tampa destruktyviu veiksmu, kuris nukreiptas prieš žmogaus intelektualų, fizinį ir dvasinį vystymąsi.

Labai svarbu atskirti sisteminį elgesį (nuolatinį tingėjimą) ir laikiną pasyvumo būseną, kuri kartais gali apimti dėl pervargimo, gyvenimo sukrėtimų ar neorganizuotumo – tai organizmo signalai sustoti, pailsėti. Todėl turime mokytis įsiklausyti į savo organizmo siunčiamus signalus ir suprasti juos. Juk kartais esame linkę apsikrauti darbais be aiškaus plano – kaip juos vykdyti. Tokiu atveju pakanka poilsio ir prioritetų peržiūrėjimo.

Tinginystę galime atpažinti ir iš tipinių frazių-indikatorių, kurias psichologai suskirstė į kelias grupes:

– Vaikiška tinginystė: “Nenoriu“, “Nedarysiu“, suaugę tai išreiškia frazėmis “Per toli gyvenu“, “Mano amžius netinkamas“, “Man trukdo aplinkybės“;

– Aktyvi tinginystė: “Aš užimtas“, “Neturiu laiko“;

– Agresyvi tinginystė: “Tai neįmanoma“, “Rytais bėgioja tik nenormalūs“, “Neaiškinkite man niekų“, “Taip nebūna“;

– Pasyvi tinginystė: “Padarysiu rytoj“, “Pradėsiu nuo pirmadienio“, “Kitą savaitę griežtai imuosi pokyčių“, “Po Naujų metų“;

– Manipuliuojanti tinginystė: “Suprantate, mano toks charakteris“, “Perskaičiau, kad šiandien mano zodiakui nesėkminga diena“, “Aš neturiu valios, nesugebėsiu“, “Jis tikrai padarys už mane geriau“, “Kai kurie gydytojai teigia, kad bėgioti rytais nesveika“, “Paskutinis medikų žodis – kad alkoholis naudingas“(beje, priklausomiems žmonėms jų priklausomybė – visuomet dominuojanti “veikla“, jie visuomet ją pateisina, o visus kitus darbus jei ir atlieka, tai tik todėl, kad galėtų užsiimti tuo, nuo ko priklausomi);

– Pasipūtusi tinginystė: “Reikėtų – padaryčiau, bet man tai ne lygis“, “Aš ir taip viską moku“, “Norėsiu – padarysiu, bet man to nereikia“;

– Viską pateisinanti tinginystė: “Aš neišsimiegojau, dėl to man sunku kažką daryti“; “Paprastai aš bėgioju, bet šiandien negalėjau atsikelti“, “Vakar bėgiojau, todėl šiandien galiu nesimankštinti“, “Mano protinei veiklai reikia saldumynų“;

– Proto tinginystė (inertiškas mąstymas): “Aš kaip visi“, “Kaip liepė, taip padariau“, “Ką čia galvoti, vis vien nieko nepasikeis“.

Tinginystė – yda, nes tingėjimu ne tik nieko neišsprendžiame, bet ir tampame problema sau ir kitiems, o kartais ir parazitais, nes mūsų darbus turi atlikti kiti. Todėl mokykimės atpažinti pirmuosius jos požymius ir tik po to imkimės visų adekvačių veiksmų, kad pašalintume tingėjimo priežastis. Neskubėkime kaltinti tinginyste kitų – juk galime nežinoti tikrųjų žmogaus elgesio priežasčių.

Akivaizdu, kad pirmas priešnuodis tingėjimui yra darbas, motyvuota veikla ne tik savo, bet ir visų labui. Žmogus turi pats padaryti tai, ką gali ir sugeba – tai gyvenimo šeimininko pozicija. Sąmoningas, valdantis savo gyvenimą žmogus visuomet turi motyvaciją visapusiškam augimui ir tobulėjimui. Veikliam, kūrybingam žmogui tinginystė yra svetima.

Kaip manote?

Kiekvienam mieliausias vaizdas – laimingi, besidžiaugiantys žmonės: jie šypsosi, jų akys spindi, jie tiesiog švyti ir užkrečia savo džiaugsmu ir kitus.. Džiaugsmas – viena iš teigiamų žmogaus emocijų, išreiškianti laimę ir vidinę pilnatvę. Ryškiausiai ir natūraliausiai džiaugsmą išreiškia vaikai.

Visi vaikai gimsta su dominuojančiu pozityvumu, tuo tarpu dauguma vyresnių suaugusiųjų įgyja dominuojantį negatyvų požiūrį į pasaulį. Todėl galime sakyti, kad džiaugsmas yra natūrali žmogaus būsena, kurią, deja, laikui bėgant dažnai pakeičia negatyvios nuostatos.

Tačiau ir vaikams, ir suaugusiems būtent jų džiaugsmo būsena yra dvasinės sveikatos rodiklis. Kodėl? Todėl, kad džiaugsmas yra teigiama motyvacija pozityvumui – gyvenimo fonui, kuris aktyvuoja geriausias žmogaus savybes. Pozityvūs žmonės atviri gyvenimui, geranoriški, kupini entuziazmo, stiprūs dvasiškai ir fiziškai. Prisiminkime vaikus: jie nusimena tik tuomet, kai yra tam priežastis, ir tuojau pat bėga toliau džiaugtis gyvenimu :)..

Džiaugsmas visada yra mumyse, jo negalima sukelti dirbtinai, jį galime tik atverti ir pajusti, bet galime ir užgesinti. Galime ir “prisiminti“ šį savo gebėjimą, jei primiršome – tam turime atgauti vidinę pusiausvyrą ir vėl mokytis džiaugtis. Nuo mūsų pasirinkimo priklauso – ar džiaugsmas perauga į būseną, ar tik į trumpalaikes džiaugsmo reakcijas ir pojūčius.

Jei ieškome džiaugsmo tik išorėje (per daiktus ar kūno malonumus), tuomet visada būsime priklausomi nuo tų išorinių sąlygų, kurios suteikia trumpalaikę džiaugsmo iliuziją. Priklausomybė nuo tokių išorinių veiksnių atima vidinę pusiausvyrą. Netenkame vidinės pusiausvyros ir dėl niūrių minčių, kurias, kaip žinia, galime tik sąmoningai sustabdyti.

Todėl sugrįžti į džiaugsmo būseną galime pirmiausiai atsisakę negatyvių minčių. Net jei šią akimirką gyvenime kažkas vyksta ne taip, kaip jūsų manymu, turėtų būti – suvokime, kad niūrios mintys situacijos neišsprendžia, jas turime spręsti mes patys.

Kad pakreiptume gyvenimą pozityvia linkme, kad vėl išmoktume džiaugtis, imkimės mažų pokyčių, kurie tikrai įtakos didelius gerus pasikeitimus:

– Pradėkime nuo kūno: stresinės situacijos ir negatyvūs pergyvenimai formuoja raumenų spazmus, kurie savo ruožtu sukelia negatyvias emocijas – gaunasi užburtas ratas. Jį nutraukti galime paprastai: rytinė mankšta, dušas, sveika mityba, vaikščiojimas pėsčiomis, vakare – atsigulti miegoti iki 23 valandos;

– Sąmoningai formuokime pozityvią pasaulėžiūrą. Kartais labai lengvai galime įgyti emocinę laisvę nuo negatyvumo: pakanka išjungti televizorių, neskaityti negatyvių žinių, riboti ar keisti bendravimą su negatyviai nusiteikusiais žmonėmis, pakeisti požiūrį į laikinai nepakeičiamą situaciją;

– Atpraskime dėl visko jaudintis, susirūpinkime tik tuomet, kai to iš tiesų reikia. Gyvenkime paprastai ir vertinkime tai, ką turime, o ne aštrinkime dėmesį ties tuo, ko trūksta;

– Mokykimės pastebėti grožį ir gėrį aplinkui (pastabumas – sąmoningumo požymis!), matyti geras savybes žmonėse ir savyje.

Svarbiausia – pradėkime aktyviai praktikuoti džiaugsmą, praktikuokime kasdien, auginkime stabilią džiaugsmo būseną – tai ne tik lengva, bet ir labai smagu :)! Pradėkime visuomet nuo savęs ir savo artimos aplinkos – tai galime visi. Kurkime emociškai saulėtą, geranorišką ir šiltą atmosferą sau ir savo artimiems žmonėms, vėliau savo gerą įtaką po žingsnelį galėsime skleisti ir plačiau 🙂 .

Dalinamas džiaugsmas didėja ir auga, atlikti geri darbai vysto gyvenimo šeimininko poziciją (nes labai greitai pajuntame rezultatą ir įkvėpimą), o šviesios mintys, kurios visada lydi džiaugsmą – dovanoja pozityvią gyvenimo perspektyvą.. Todėl labai greitai pasidaro įprasta nuoširdžiai šypsotis, pasiūlyti pagalbą, padrąsinti, pasveikinti, pagirti, nudžiuginti, būti mandagiam kelyje, dėkoti, matyti grožį aplink, ir – iš širdies džiaugtis gyvenimu :)!..

Pabaigai – nuostabus pasiūlymas iš Astos laiško: puiki įkvepianti “sveikinimų lenta“, kurią galime pasikabinti ir namuose, ir darbe. Tam tereikia pasirinkto formato kartono, faneros ar tiesiog storesnio popieriaus lapo, ant kurio galite prisegti patikusius draugų sveikinimus, vaikučių piešinukus arba užrašyti smagius palinkėjimus, pvz: “šypsomės plačiau“, “viskas tik į gera“, “puiki diena :)“, ir pan.. Ačiū Astai 🙂 !

Gal turite savo džiaugsmo auginimo “receptų“ :)? Pasidalinkite 🙂 ..

Šios teorijos kūrėjas – Sokrato amžininkas, senovės graikų filosofas Aristifas. Hedonizmas – (gr. hedone – malonumas) etikos (mokslas, tiriantis moralę) teorija, teigianti, kad aukščiausias gėris ir žmogaus elgesio dorovinis kriterijus yra malonumas. Jis teigė, kad laimė pasiekiama tik siekiant malonumų ir vengiant kančios, o gyvenimo tikslas – malonumai.

Vėliau dauguma filosofų ir mąstytojų suabejojo šia teorija, motyvuodami tuo, kad malonumų troškimas gali būti beribis, ir jei žmogus jų siekia, tai rizikuoja įsisukti į begalinių troškimų karuselę, kurių patenkinti neįmanoma. O ir istorija parodė, kad būtent hedonizmas žlugdė net didžiules imperijas.

Be to, šiuolaikiniai psichoterapeutai tvirtina, kad polinkis vengti problemų ir jose slypinčių emocinių pergyvenimų yra realiausias visų psichinių susirgimų pagrindas (M. S. Peck). Su mažesnėmis ar didesnėmis problemomis gyvenime susiduriame visi, ir jos savaime neišnyksta – kad ir kaip jų vengtume. Čia tiktų gyvenimo patvirtintas posakis: “Jei tu nesi sprendimo dalis, tu esi problemos dalis“ (E. Claver).

Nežiūrint šių išvadų, hedonizmas dažnai painiojamas su pozityvumo filosofija arba meile sau ir tebegyvuoja mūsų dienomis. Išreiškiamas jis labai plačiai per norą turėti viską geriausią sau – nes tik tai hedonistui gali suteikti malonumą. Tai gali būti maksimalus komfortas, gurmaniškas maistas ir gėrimai, prabangūs namai ir automobiliai, prestižiniai daiktai ir rūbai, įvairiausi kūno malonumai, egzotiškas poilsis ir pramogos, ir t.t..

Visą savo pasaulėžiūrą ir vertybes hedonistas suveda į pagrindinį tikslą – malonumų ir naudos gavimą bei galimybę išvengti kančios ir nemalonių jam pergyvenimų. Jis gali pasinaudoti kitais, kad patirtų malonumą ir niekina tuos, kurie negyvena kaip jis. Jo gyvenimo kriterijai: patinka-nepatinka; ką man tai duos; aš vertas geriausio; ar daug gausiu.

Akivaizdu, kad tai egoistiškas, vartotojiškas požiūris, kurį hedonistas teisina paprastai: žmogus atneša jam naudą, o jis – tam žmogui, ir tokiu būdu jie aptarnauja vienas kitą, patenkina vienas kito poreikius. Iš tiesų tai tik pasiteisinimas, nes vartotojiški santykiai toli gražu ne visada abipusiai, be to, hedonistas visuomet siekia naudos pirmiausiai sau.

Hedonistiniai santykiai grįsti pasinaudojimu ir kito pažeminimu, lygus gali būti tik dviejų hedonistų bendravimas: jie supranta vienas kitą ir.. vienas kitą sėkmingai išnaudoja. Jų gyvenimo būdas judrus, besikeičiantis, nes nuolat ieškoma naujų malonumų. Tačiau išorinis lengvumas ir linksmumas dingsta tą pačią akimirką, kai baigiasi malonumas arba iškyla problemos, o nuotaiką pakelia tik numatomos linksmybės.

Ar malonumai yra blogai? Žinoma, ne – juk jie yra mūsų gyvenimo dalis. Problemos prasideda tuomet, kai jie iškeliami aukščiau visko gyvenime, kai jie susiejami tik su kūno poreikiais ir materialiais daiktais, kai jų siekiama bet kuria kaina ir įsivaizduojama, kad tik jie ir yra tikroji vertybė ir vienintelė gyvenimo prasmė. Siekdami vien malonumų ir vengdami iškylančių gyvenimo problemų sprendimų, žmonės pradeda gyventi vienpusišką, neurotišką gyvenimą.

Dėl tokio gyvenimo būdo žmogus patiria nuolatinę įtampą, nes gyvena iliuzija, kad gal dar kažkoks nepatirtas malonumas panaikins tą įtampą. Hedonistai nesugeba džiaugtis, jie moka tik apsidžiaugti, ir tai trunka trumpai, iki.. kito malonumo. Vengdami problemų sprendimo, kartu jie vengia ir tobulėjimo, nes kiekviena neišspręsta problema lieka amžina kliūtimi dvasiniam augimui.

Tuo tarpu dvasinis augimas veda ne tik į unikalumo išskleidimą, bet ir į aukštesnių, bendražmogiškų vertybių suvokimą. Dvasiškai tobulėjantis žmogus yra sąmoningas, jis valdo savo gyvenimą ir savo būsenas. Džiaugsmas jam – ne trumpalaikis malonumas, o būsena. Ošo rašė: “Kūno malonumai tėra menka užuomina apie dvasinę palaimą“.

Dvasingas žmogus gyvena džiaugsme, nes yra harmonijoje su savimi ir supančiu pasauliu. Hedonizmas yra egoizmo apraiška – kokiais gražiais žodžiais jį bevilktume – neturinti nieko bendra nei su pozityvumu, nei su dvasingumu, nei su meile sau.

O kaip jūs manote?

Jų turime visi. Teigiama, kad norai yra kūno, proto ir dvasios impulsai bei gyvenimo variklis. Tuomet, atrodytų – pakanka turėti norų, ir jau turėtume būti laimingi.. Tačiau taip nėra: dažniau pastebime, kad norų gausa sekina, kad kažko norėdami tarsi patvirtiname, kad mums nuolat kažko trūksta, be to, kai kurie norai taip ir lieka neįgyvendinti.

Kodėl taip yra? Pirmiausiai todėl, kad norai yra labai skirtingi, juos gali įtakoti:

– emociniai ir kūno poreikiai;
– asmeniniai šabloniniai įpročiai ir priklausomybės;
– sąmoningi, individualūs pasirinkimai vadovaujantis protu ir išmintimi.

Norai gali būti primityvūs – instinktų lygmenyje, taip pat gali būti išreiškiami kaip kaprizai ar įnoriai. Sekina ir materialinių daiktų troškimas, įsukantis į nesibaigiančių norų ratą.

Norus įtakoja ir priklausomybės: alkoholikas nori alkoholio, narkomanas – narkotikų, lošėjas – žaisti, erotomanas – kūno malonumų, ir t.t.. Jei žmogus yra nuo kažko priklausomas, tai jo norai visuomet yra įtakojami to, nuo ko jis priklauso.

Žemesniems norams priklauso ir nesąmoningi norai, kurie vadinami automatizmais. Tai šabloninis elgesys ir įpročiai, kurie yra primetami žmogui iš išorės, kuomet žmogus nesvarstydamas patiki viskuo, kas jam rodoma ir sakoma (reklama, žiniasklaida, visuomenėje sklandantys įvairūs mitai ir pan.)

Aukštesnio lygmens norai – dvasinio pobūdžio: tai vidinės harmonijos paieškos, dvasinio augimo ir tobulėjimo idėjos, savirealizacija, kūrybinio potencialo išskleidimas. Tai sąmoningi norai, kurie ir yra žmogaus gyvenimo variklis. Juos ignoruoti ar slopinti pavojinga, nes tai sukelia dvasinį ir psichologinį diskomfortą.

Apskritai, jokių savo norų ignoruoti negalima: turime išmokti suprasti – kas juos įtakoja ir kokie jų motyvai. Kai visa tai suprantame, mes galime juos valdyti ir atskirti – kurie yra pozityvūs ir vedantys į tobulėjimą, o kurie, atvirkščiai – tėra įnoriai ar silpnybių išraiška bei stabdis gyvenime.

Neturime pamiršti, kad yra ir veiksniai, gesinantys bet kokius norus, taip pat veiksniai – norų aktyvavimo raktai, nuo kurių priklauso mūsų norų įgyvendinimas. Tai pravartu žinoti ne tik savo pačių labui, bet ir motyvuojant, auklėjant ar ugdant kitus žmones.

Aktyvuojančios norus sąlygos:

– sąmoningas savarankiškas sprendimas, susidomėjimas;
– prasmės matymas;
– lengva pradžia;
– galimybės tobulėjimui;
– profesionalumas (kai viskas gerai gaunasi);
– nauja pradžia, perspektyva;
– palaikymas, paskatinimas.

Gesinantys norus veiksniai:

– įtakotas sprendimas (automatizmas);
– perspektyvos neturėjimas;
– prasmės nebuvimas;
– bejėgiškumo pojūtis, nuovargis (fizinis ir dvasinis);
– pernelyg daug norų;
– darbo vienpusiškumas ir monotonija;
– negatyvios nuostatos, nenoras;
– spaudimas, kritika.

Kai norai gesinami, atsiranda negatyvi motyvacija – noras išvengti to, kas nemiela. Ir atvirkščiai – sąmoningi, vedantys į tobulėjimą norai perauga į motyvuotą ketinimą ir į sėkmingą veiksmą – jie tiesiog “pildosi“ 🙂 .. Tokie norai teikia entuziazmą, gyvenimo džiaugsmą, ir iš tiesų yra gyvenimo variklis.

L. Tolstojus rašė: “Kaip gerai, kaip reikalinga ir naudinga būtų, iškilus kiekvienam norui, paklausti: kieno tai noras?“ Jei noras sąmoningai pasirinktas ir veda į dvasinį augimą, tuomet tikrai netapsime to noro vergais ar aukomis, o kilnus motyvas būtinai atves į sėkmę.

Kaip manote?