Apie rūgščių ir šarmų pusiausvyrą

Kad būtume sveiki, tai labai svarbu žinoti. Žinome apie dirvos pokyčius, maisto chemizavimą, ydingus maisto paruošimo būdus, bet kaip visa tai tiesiogiai veikia mūsų sveikatą? Žmogus yra biologinė būtybė ir yra tiesiogiai susijęs su natūralia aplinka, jis yra priklausomas nuo gamtos. Daugelis specialistų jau tvirtina, kad daugelio civilizacijos ligų priežastis yra pažeista organizmo rūgščių – šarmų pusiausvyra. Kaip tai atsitinka?

Mūsų maiste, be angliavandenių, baltymų ir riebalų yra įvairių mineralinių medžiagų. Jos sudaro apie 4 procentus kūno svorio ir skiriamos į dvi kategorijas: sudarančios šarminius ir sudarančios rūgštinius junginius. Ląstelių medžiagų apykaitų produktai yra rūgštys, o mūsų organizmo vidiniai skysčiai, išskyrus skrandžio rūgštį, yra silpnai šarminiai. Žmogui gimus jo kraujo rūgštingumas yra 7,45 pH. Net nežymus vidinių skysčių nukrypimas nuo šių rodiklių ( 7,35-7,45 pH ) sukelia sveikatos sutrikimus – prasideda organizmo rūgštėjimas – acidozė – kai pH mažesnis nei 7,35.

Visų maisto produktų paskirtis – suteikti organizmo gyvavimui reikalingas maistines medžiagas ir energiją. Pagrindinis skirtumas tarp tinkamų ir netinkamų organizmui maisto produktų yra tame, kiek ir kokių organizmui kenksmingų atliekų susidaro įsisavinant šiuos maisto produktus. Ląstelių veiklos šalutinių produktų susidarymas yra natūralus procesas. Svarbu, kad susidariusios atliekos būtų pašalintos ir nesikauptų. Nepašalintos iš organizmo atliekos kaupiamos įvairiose kūno vietose, susidaro rūgštinės atliekos – šlakai, nuodijančios organizmą.

Sveikame žmogaus organizme medžiagų apykaita vyksta be jokių sutrikimų. Perdirbtos maisto medžiagos virsta organizmo statybinėmis medžiagomis ir kartu su deguonimi aprūpina kaulus, raumenis ir organus, taip pat atnaujina ląsteles. Medžiagų apykaita palaiko organizmo gyvybingumą ir energiją. Apykaitos metu susidarę šlakai išskiriami arba iškvėpiami. Renkantis maisto produktus, turėtume atsiminti: šarminės medžiagos neutralizuoja rūgštines atliekas ir valo organizmą, rūgštinės – sudaro sąlygas organizmo rūgštėjimui ir rūgštinių atliekų kaupimuisi.

Rūgštinio ir šarminio maisto sąvokos dažnai klaidingai siejamos su produktų skoniu. Pavyzdys – citrina – nors jos sudėtyje esančios organinės rūgštys suteikia rūgštų skonį, citrina priskiriama prie šarminių produktų. Chemikas, sveiko gyvenimo būdo propaguotojas T.Laucevičius aiškina, kad produkto rūgštingumas ar šarmingumas nustatomas tiriamą maisto produktą sudeginus ir ištyrus pelenus. Tai atitinka maistinių medžiagų įsisavinimo procesą ląstelėse, kuriam vykstant prisijungiamas deguonis, arba maistas “sudeginamas“. Pagal tai, kokios mineralinės medžiagos – sudarančios šarminius ar rūgštinius junginius – lieka pelenuose, maistas ir priskiriamas prie šarminių ar rūgštinių.

Šarminantys produktai yra švieži daržovės ir vaisiai (raudonieji kopūstai, šparagai ir rauginti kopūstai – silpnai rūgštiniai), šviežios sultys, riešutai, medus, rudas cukrus, džiuvėsiai, jogurtas, liesas pienas, pasukos, nenugriebtas pienas, kefyras, kai kurie sūriai. Rūgštinių produktų sąrašas gausesnis – tai mėsa ir jos gaminiai, žuvis, produktai iš baltų miltų, duona, riebūs pieno produktai, vištos kiaušiniai, alkoholis, kava, saldumynai, baltas cukrus. Matome, kad išlaikyti normalią rūgščių ir šarmų pusiausvyrą nėra lengva – dažniausiai valgome tai, kas rūgština organizmą.

Organizmo rūgštėjimą lemia ne tik mitybos įpročiai. Šlakų pašalinimas iš kūno priklauso ir nuo mūsų judėjimo intensyvumo, taip pat nuo pakankamo deguonies kiekio. Judėjimas, prakaitavimas, grynas oras, švarus geriamas vanduo – puikūs būdai rūgštinių atliekų šalinimui. Dažnai kūno medžiagų apykaita trikdoma vartojant vaistus, taip pat ją alina fizinis bei nervinis stresas. Stresinėse situacijose per trumpą laiką sudeginama daugiau maistinių medžiagų ir susidaro daugiau atliekų, nei organizmas gali pašalinti – todėl stresas didina rūgštėjimą ir gali sukelti ligas.

Ligų, sukeltų organizmo rūgštėjimo, nevardinsiu – sąrašas tikrai ilgas. Paminėsiu tik svarbų faktą: mokslininkai įrodė, kad visų ligų atvejais organizme nustatomas rūgščių perteklius. Kiekviena liga, pradedant sloga ir baigiant rimtomis ligomis, prasideda peržengus tam tikrą ribą, kai organizmas negali susidoroti su besikaupiančiomis rūgštinėmis atliekomis ir nebelieka rezervų priešintis laisviesiems radikalams.

Kaip “nesurūgti“? Pirmiausia – žinoti, kas ir kaip kenkia mūsų organizmui ir elgtis taip, kad būtume sveiki ir žvalūs. Geros sveikatos, žvalumo ir ilgaamžiškumo pagrindas – rūgštinių atliekų neutralizavimas ir pašalinimas iš organizmo. Taigi, kad mūsų sielos ir dvasios buveinė būtų švari, turime ir sveikai bei subalansuotai maitintis, ir pakankamai judėti ir gerti skysčių, ir būti kuo dažniau gryname ore, ir “švarinti“ savo mintis, ir būti saikingi.. Vėl ir vėl – skirkime laiko sau, būkime atidūs sau 🙂 ..

Reklama

Išminties istorijos

MEILĖ IR LAIKAS

Kadaise Žemėje buvo ypatinga sala, kurioje gyveno visos žmogiškos vertybės ir jausmai. Vieną dieną jie pastebėjo, kad sala grimzta į vandenyną. Puolė visi kaip išmanydami gelbėtis, bet Meilė nespėjo, ir jai nebeliko laivo išsigelbėjimui. Meilė apsižvalgė ir.. ėmė iš nevilties šauktis pagalbos. Pro šalį plaukiantis Turtas atsisakė ją priimti į savo laivą, nes tarp nesuskaičiuojamų turtų Meilei nebeliko vietos..

Tuomet Meilė šūktelėjo, prašydama pagalbos nutolstančio Liūdesio, bet šis atsakė:
– Atleisk, Meile, aš liūdžiu, ir kad išlikčiau liūdnas, aš privalau būti vienas..
Meilė pamatė Išdidumo laivą ir paprašė pagalbos, bet Išdidumas atsakė, kad Meilė sujauks harmoniją Išdidumo laive.. Tuo metu pro šalį plaukė Džiaugsmas, bet jis taip linksminosi, kad neišgirdo Meilės šauksmo.

Meilė labai nusiminė ir pravirko, bet staiga išgirdo balsą:
– Eikš, Meile, aš pasiimsiu tave.
Meilė atsigręžė ir pamatė senolį. Jis nuplukdė savo laiveliu ją iki sausumos ir nuplaukė toliau, o Meilė susigriebė, kad nepaklausė senolio vardo ir jam nepadėkojo.. Tuomet Meilė kreipėsi į Pažinimą:
– Sakyk, Pažinime, kas per senolis mane išgelbėjo?

Pažinimas atsakė:
– Tai buvo Laikas.
– Laikas? – nustebo Meilė, – bet kodėl jis mane išgelbėjo?
Pažinimas žvilgtelėjo į tą pusę, kur nuplaukė Laikas ir atsakė:
– Todėl, kad tik Laikas žino, kokia svarbi gyvenime yra Meilė..

IŠGELBĖTI VIENĄ ŽVAIGŽDĘ

Vienas žmogus ėjo jūros pakrante, kuri buvo nusėta daugybe potvynio išmestų jūros žvaigždžių. Tolumoje jis pamatė mažą berniuką, kuris kažką rinko nuo kranto ir mėtė į jūrą. Priėjęs arčiau žmogus pamatė, kad berniukas renka jūros žvaigždes ir meta jas atgal į jūrą. Šis mažo vaiko darbas žmogui pasirodė toks beprasmiškas, kad jis neištvėręs paklausė:
– Berniuk, kodėl tu meti jūros žvaigždes atgal į jūrą – juk tai beprasmiška?..

– Jei jos liks ant kranto iki rytojaus, jos pražus, – nesustodamas darbuotis, atsakė berniukas.
– Bet juk tai tiesiog kvaila! – nustebo žmogus, – apsižvalgyk, jų čia tūkstančiai, ir tavo pastangos nieko nepakeis!
Berniukas stabtelėjo, numetė į vandenį dar vieną jūros žvaigždę ir atsakė:
– Mano pastangos labai daug pakeis.. tegul nors šiai vienintelei žvaigždei..

Moralė: tas, kuris laukia galimybės padaryti daug gero, gali nieko niekada ir nepadaryti.. Gyvenimas susideda iš daugybės smulkių įvykių. Labai retai pasitaiko proga padaryti kažką grandiozinio. Tikroji didybė yra tame, kad būtume didingi smulkmenose..

APIE LAIKO VERTĘ

Apie metų vertę paklauskite studento, neišlaikiusio sesijos mokslo metų gale..
Apie mėnesio vertę paklauskite motinos, prieš laiką pagimdžiusios kūdikį..
Apie savaitės vertę paklauskite savaitraščio leidėjo..
Apie valandos vertę paklauskite įsimylėjelių, nekantriai laukiančių pasimatymo..
Apie minutės vertę paklauskite pavėlavusio į traukinį..
Apie sekundės vertę paklauskite išgyvenusio avariją žmogaus..
Apie šimtosios sekundės dalies vertę paklauskite sidabrinio medalininko Olimpinėse žaidynėse..
Laikas – didelė vertybė, vertinkime kiekvieną akimirką – ji neįkainojama..

VARLĖ VĖŽĖSE

Kartą po stipraus lietaus varlė pateko į išvažinėtas vėžes kaimo keliuke ir niekaip negalėjo iš ten išlipti. Ji labai stengėsi, bet nieko nesigavo.. Jos draugės varlės kiek įmanydamos stengėsi jai padėti, bet veltui. Vakarop, netekusios vilties ir pavargusios, varlės paliko savo draugę likimo valiai..
Ryte jos grįžo pažiūrėti, ar jų draugė dar gyva. Jų nuostabai, varlė laiminga šokavo link jų..
– Tai stebuklas! Kaip tau pavyko išlipti iš to purvo?
– Labai paprastai, – atsakė laiminga varlė, – tiesiog.. kelyje pasirodė sunkvežimis.. ir aš turėjau iš ten dingti! 🙂

(parinko ir vertė ruvi.lt)

Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Jaustis ar būti laimingu?

Kiekvienas ieškome atsakymo į klausimą – kas yra laimė. Psichologija, filosofija, religiniai mokymai atsako vienareikšmiškai – laimė yra vidinė žmogaus būsena. Niekas iš išorės negali padaryti žmogaus laimingu – tai tebus laikinas poveikis. Laimė neturi nieko bendra su išorine sėkme – pinigais, valdžia, prestižu. Laimė – vidinė būsena (ne pojūtis) ir priklauso ji nuo žmogaus sąmoningumo.

Priklausomai nuo to, kokioje sąmonės būsenoje yra žmogus – miegantis ar sąmoningas – tokiu laimės suvokimu jis ir vadovaujasi. Kaip užmiega žmogaus sąmoningumas vaikystėje, mes žinome. Kaip toliau gyvena žmogus, kurio unikalumas ir sąmoningumas užgesinti? Kol esame vaikai, mes turime išorinį “ramstį“ – savo tėvus, todėl asmenybės užslopinimas tarsi nekelia didelės įtampos, nes turime į ką atsiremti. Sunkumai prasideda tada, kai tėvai mūsų nebegina ir mes patys susiduriame su išoriniu pasauliu.

Paauglystė – pirmasis laikotarpis žmogaus gyvenime, kai vidiniai ir išoriniai neatitikimai kelia vidinį maištą. Kuo didesni neatitikimai, tuo sunkiau prisitaikyti prie visuomenės šablonų. Tam, kad laisvai išreikštume savo asmenybę – o tai yra prigimtinis kiekvieno žmogaus poreikis – reikia stipraus atramos taško pačiame žmoguje (sąmoningumo). Na, o paprastai iki paauglystės jau gerai išmokstama prisitaikyti ir įtikti. Iškyla gilus prieštaravimas, nes prigimtis veržiasi saviraiškai, o išorė reikalauja prisitaikymo prie šablonų..

Retas atsispiria išoriniam spaudimui, todėl pradedama ieškoti atramos išorėje – ieškoma autoriteto ar elgiamasi taip, kad išoriškai atrodytume stipresni. Taip prisirišama prie pojūčių teikiamų malonumų, primestų siekiamybių, svetimų idealų, nesibaigiančių troškimų. Kad pateisintume savo elgesį, susikuriame pasiteisinimus ir iliuziją, kuri paslėpia tikrąją prigimtį ir priverčia netikrą laikyti tikru. Tampame pavaldūs protui, kuris greitai sukuria nesibaigiančių troškimų virtinę, kurių šablonus “pameta“ išorinis pasaulis. Mainais už savo unikalumą pradedame gyventi primestais tikslais.

O jų tiek daug.. Kad ir materialinės siekiamybės, kurios suteikia laimės regimybę, kai visi mato, kaip žmogui sekasi: turi viską, ko troško, koks laimingas.. Arba labai paplitusi atitrūkimo nuo gyvenimo filosofija: gyvenk šia diena, po mūsų nors ir tvanas, daryk ką nori – tiesiog atviru tekstu skelbiamas asmenybės griovimas, kai “darymu ką nori“ pakeičiama tikroji laisvė.. Žinoma, toks gyvenimas kelia įtampą, kurią bandome gesinti malonumais, kuriuos taip pat laikome laime. Tai, ką “miegantis“ žmogus vadina malonumais, iš esmės yra įtampos atsikratymas, blaškymasis tarp pojūčių ir įspūdžių.

Tokio žmogaus energija juda lyg švytuoklė: nuo vieno malonumo prie kito. Tai begalinis procesas, nes kūno malonumų patenkinti neįmanoma: tik laikini palengvėjimai, blykstelėjimai, nes įtampa greitai ir vėl susikaupia. Be to, pojūčių receptoriai bunka, galiausiai daug kuo persisotinama ir nieko nedžiugina – taip prasideda “naujo, neįprasto, egzotiško“ paieškos.. Kaip čia pritinka iliustracijai bandymas su vargše žiurke, kuriai buvo prijungtas valdymas prie malonumų centro: ji tiek maigė tą mygtuką, kuris dirgino malonumų centrą, kad galiausiai išseko ir nugaišo..

Gyventi kūno malonumais reiškia gyventi paviršutiniškai ir nuolat priklausyti nuo daugybės daiktų, žmonių ir aplinkybių, kurios nuolat keičiasi. Tokiam žmogui visada atrodo, kad laimingu jį padarys tai, ko jis dar neturi, arba ko jam, jo manymu, trūksta. Naujų pojūčių troškimas įkalina žmogų į neurotišką blaškymosi būseną. Prisiminkime, kiek trunka laimės pojūtis, įsigijus ar patyrus kažką naujo?..

Tai, nuo ko priklauso mūsų laimės pojūtis, tai mus ir valdo, o tai, kas mus valdo, tampa mūsų šeimininku. Kuo daugiau išoriškai turime, tuo stipresnė baimė visko netekti. Blaškomės, kenčiame, vejamės lyg voverės ratu.. Neveltui sakoma, kad išorinis veiklumas, kai žmogus nenustygsta vietoje, dažnai tėra bėgimas nuo savęs, nuo realybės. Štai kaip daug blaškymosi – paradoksalu – gimdo mieganti sąmonė: nevaldoma, besiblaškanti energija..

Tuo tarpu sąmoningo žmogaus laimė kardinaliai skiriasi nuo miegančios sąmonės laimės. Sąmoningo žmogaus laimės ištakos – vidinės. Tai ne palengvėjimas ar atsipalaidavimas, tai nuolatinė būsena – “čia ir dabar“, kai išgyvenama akimirkos pilnatvė ir prisipildoma būties džiaugsmo. Tokia būsena dar vadinama palaima, kuri išreiškiama absoliučia laisve ir harmonija. Laimė – ne objektas ar įvykis, laimė pirmiausia – mūsų aktyvi sąmonė, ją žmogus ne pasiekia ar įgyja, bet tiesiog YRA joje, suvokia ją esant.

Ir tai neneigia nei kūno reikmių, nei mūsų natūralių poreikių. Kūnas, jausmai ir protas yra dvasios instrumentai. Kai tai suvokiame, nuo blaškymosi pereiname prie sąmoningos veiklos ir augimo (saviraiškos), kuriems nėra ribų. Kai esame sąmoningi, tampame laisvi rinktis. Ir atvirkščiai – nebūdami budrūs, su miegančia sąmone mes netenkame galimybės rinktis. Jeigu pajėgtume nuolat būti sąmoningi, galėtume keisti savo ribojančius įpročius, reakcijas – visą savo gyvenimą.. Sąmoningumas – būsena, kai atpažįstame savo esmę, atgauname savo laisvę.

Kaip čia neprisiminsi Kristaus posakio, kad į dangų pateks tik vaikai (matyt, turimas omenyje neužmigdytas sąmoningumas)? Ne toks jau jis alegorinis, ypač jei prisiminsime kitą posakį – kad dangų ar pragarą mes kuriame patys – čia, Žemėje.. Buda sakė: “Yra malonumas ir yra palaima. Venk pirmojo, kad įvaldytum antrąją“. Ir priduria: “Pagrindinė žmogaus klaida ir kančių priežastis tame, kad jis ieško laimės išorėje.. tuo tarpu laimė yra jame pačiame, jo širdyje, todėl rasti laimės išorėje neįmanoma.. Dvasia – mūsų sąmonė, o visa kita nesąmoninga ir inertiška“..

Jei prisnūdome ar pamiršome, kas iš tiesų esame – KŪRĖJAI! – buskime ir tiesiog būkime laimingi.. 🙂

Kaip “užmiega“ žmogaus unikalumas ir sąmoningumas

Dažnai girdime, kad gyvename miegodami, nesame sąmoningi – ką tai reiškia? Juk visi gimstame unikalūs ir turime galią kurti savo gyvenimą.. Psichologai teigia, kad pirmieji asmenybės apribojimai atsiranda apie trečiuosius – ketvirtuosius gyvenimo metus. Vaikystėje negalime pasirinkti kuo tikėti, o kuo ne, ir įtikime tuo, ką mums skiepija aplinkiniai žmonės – tėvai, artimieji, pedagogai, visuomenė.

Iki to vaikas gyvena laimingą tyrinėtojo gyvenimą: kai kažkas nutinka, jis reaguoja ar ginasi, o po akimirkos ir vėl tyrinėja ir žaidžia – vaikas nuoširdus ir atviras pasauliui. Dažniausias auklėjimo rezultatas – pripažinimo poreikis, nes bijoma bausmės ir norima paskatinimo. Norime atrodyti geri artimiems žmonėms. Taigi, palengva išmokstame būti tuo, kuo nesame – tam, kad įtiktume svarbiems žmonėms mūsų gyvenime.

Vaikystėje esame išmokomi, kad visų aplinkinių nuomonės yra mums svarbios, ir jomis remdamiesi, stengiamės atitinkamai gyventi. Taip galutinai užmigdome savo unikalumą ir kartu sąmoningumą, nes turime nuolat reaguoti į reikalavimus. Kol žmogus užauga, išorinis vaidmuo taip nutolsta nuo tikro vidinio savęs suvokimo, kad galiausiai jie tampa sunkiai suderinami. Tarsi nuolat stengtumėmės atitikti tai, ko reikia situacijai ar žmogui.

Psichologai atliko įdomų tyrimą apie kolektyvo poveikį vaikams. Darželinukų grupei buvo siūloma ragauti maisto: grupei buvo duodama saldi košė, o vienam vaikui – ta pati košė, bet pasūdyta. Paragavęs maisto, kiekvienas vaikas turėjo jį garsiai apibūdinti. Grupei apibūdinus košę “saldi“, vaikai, gavę pasūdytos košės, neabejodami taip pat įvertindavo “saldi“, nors kai kurie raukėsi dėl nemalonaus skonio.. Tik vienas vaikas iš didelės grupės sūdytą košę įvertino “sūri“..

Dar vienas eksperimentas buvo atliktas su studentais: jiems pasiūlė įvardinti dvi skirtingos spalvos figūras. Psichologai prieš eksperimentą sutarė su grupe studentų, kad jie įvardins skirtingos spalvos – baltą ir juodą figūras – kaip baltas. Jų nuostabai, daugeliui studentų akivaizdžiai skirtingos spalvos figūras įvardinus kaip baltas, nieko apie eksperimentą nežinantys studentai taip pat įvardindavo figūras kaip.. baltas. Išdrįsusių pasakyti, ką mato, buvo tik keletas iš didelės grupės. Paklausti, kodėl taip pasakė, atsakydavo, kad paklūsdavo daugumos nuomonei..

Šie tyrimai rodo, koks stiprus sociumo poveikis žmogui. Stengiamės atitikti, paklūsti, būti kažkuo, kas vertinama daugelio, madinga, tikime viskuo, kas mums primetama. Kodėl taip elgiamės? Todėl, kad užmigdome savo “aš“, atprantame mąstyti ir pamirštame, kad galime veikti savarankiškai. Atrodytų, kad sociumas – blogybė, bet taip tikrai nėra – tiesiog yra sukurtas neteisingas bendravimo modelis.

Vaikystėje neturime galimybės rinktis, kuo tikėti, o kuo ne, bet suaugę tokią galimybę turime visi. Galime rinktis, kaip gyventi savo gyvenimą, ar priimti primetamą šabloną mainais už galimybę valdyti mūsų gyvenimą. Maištauti nereikia, tereikia suprasti, kiek mūsų gyvenime konformizmo, iki kiek mums svarbi kažkieno nuomonė. Bendravimas yra žmonių sąveika, per jį pasiekiama socialinio bendrumo. Tai partnerystė, bendradarbiavimas, tobulėjimas – jis mums gyvybiškai svarbus.

Žmogus per savo gyvenimą sukaupia labai daug žinių iš šeimos, visuomenės, draugų ir įgauna visus savo įsitikinimus, elgesio normas ir taisykles – tuo ir grindžiamas elgesys ir žmogaus jausmai. Galima pasidžiaugti, kad dauguma šiuolaikinių tėvų savo vaikus ugdo laisvais ir kūrybingais. Jei kalbėsime apie užmigdytą unikalumą ir sąmoningumą, tai tokiu atveju žmogus remiasi infantilia dialogo forma su aplinka – kai tarsi pačio žmogaus nėra, o yra tik jį supanti visuomenė, nuo kurios jis visiškai priklauso. Taigi – poreikis bendrauti pakeičiamas poreikiu priklausyti.

Tuomet bendravimo, dialogo nėra, yra tik visuomenės monologas, kurį žmogus, kaip pasyvi asmenybė, priima. Tai inertiško žmogaus, pasiduodančio rutinai ir spaudimui, pozicija – įsikalama, kad būti savimi tikruoju nėra saugu, nes tuomet neatitinkama standartų ir šablonų.. Atsiranda nepasitikėjimas savimi – tai baimė išreikšti save. Įskiepyti įsitikinimai kelia įtampą, nes jie yra svetimi. Trokštama harmonijos, bet pagal svetimus standartus jos pasiekti sunku..

Tuomet atsiranda poreikis būti teisiu – kad kažkaip apsaugoti savo vaidinamą vaidmenį, kurį demonstruojame aplinkiniams. Kad atrodytume teisūs, turime kitus laikyti klystančiais, tuo pačiu įtikinti ir save savo teisumu. Veikdami tokiu būdu, dažnai tampame liūdesio, pykčio, pavydo kūrimo meistrais ir tuo pačiu kuriame įtampą. Jai slopinti pramogaujame arba svaiginamės, nes norisi atsipalaiduoti. Norisi ramybės, nes buvimas tuo, kuo nesame reikalauja daug energijos ir pastangų.

Kaip pabusti? Atgauti budrumą, susikaupti ir pamatyti gyvenimą ir save tokius, kokie esame iš tiesų – be vaidmenų ir šablonų. Turime ryžtis atsimerkti ir pamatyti viską taip, kaip yra, o ne taip, kaip mus išmokė vertinti, ar taip kaip nupiešė kiti. Buvimas savimi nereikauja pastangų, tai natūrali mūsų būsena, nes tuomet gyvename vadovaudamiesi savo širdimi 🙂 .. Pabudę jaučiame, kad ir esame pats Gyvenimas, ir su šiuo pojūčiu atgauname savo jėgą 🙂 . Tiesa paprasta: neturime ieškoti galios išorėje, turime atrasti galią savyje. Tuomet bunda sąmoningumas ir visu grožiu atsiveria kiekvieno unikalumas 🙂 ..

Sekantį kartą – apie “miegančių“ ir sąmoningų žmonių laimę 🙂 ..

Lietuva metraščiuose

Kaip įdomu skaityti senuosius geografinius ir etnografinius metraščius! Ypatingas pojūtis – tarsi prisiliestum prie protėvių laikmečio dvasios. Kiek įdomių metraščių yra išlikę iki mūsų dienų.. Nustebino, kad yra net kryžiuočių žvalgų smulkiai aprašyti Lietuvos keliai, ir kiek daug kaimų ir miestelių pavadinimų yra išlikę nepakitę iki šių dienų.. Garbė mūsų protėviams, kad nežiūrint didžiulių tuometinių grobikų pastangų, savo žemę ir kalbą lietuviai išsaugojo..

Man labai įdomūs žmonių ir papročių aprašymai, kuriais ir noriu pasidalinti.. Enėjui Silvijui 15 amžiuje Lietuva pasirodė kaip raistai, miškai, balos, ir tik žiemą, užšąlus vandenims, pravažiuojama. Aprašomas kunigaikštis Vytautas – kaip valdingas, griežtas ir nepaklusnus. Minimas ir keistas jo įsakymas – visiems Lietuvos vyrams nusiskusti barzdas. Beje, įsakymo įvykdyti nepavyko, nes to meto lietuviai lengviau būtų sutikę netekti galvų, nei barzdų.. Rašoma, kaip imperatoriaus Sigizmundo Vytautas buvo paskelbtas karaliumi, tačiau didysis kunigaikštis miręs anksčiau ir pasiuntinių su karūna nebesulaukęs..

Įdomus faktas buvo aprašytas Kramerio “De rebus Poloniae, XVI.“ Jame rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Vytautas išleido įsakymą, pagal kurį nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį, nes jis neįsivaizdavo, kad niekuo dėti pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti žmogų. Šis įsakymas buvo toks keistas tiems laikams (ir mums, žinoma), kad apie jį rašė ir M.Montenis savo “Esė“..

Istorikas J.Dlugošas aprašo žemaičių pagarbų požiūrį į miškus ir visa, kas gyva. Rašoma, kad miškuose žmonės turėjo atskiroms šeimoms ir namams padalytų ugniaviečių, kuriuose apsirengę baltais ir iškilmingais rūbais, degindavo visų savo mirusių giminių kūnus kartu su žirgais. Taip pat ten aukodavo aukas (vaišes) dievams, ir ypač Perkūnui – taip prašydavo malonės. Žemaičiai aprašomi kaip stiprūs augaloti žmonės, tenkinęsi kukliu maistu. Pirkios buvo sulipdytos iš medžių ir šiaudų, platesnės apačioje, siauresnės viršuje, šviesa patekdavo per skylę viršuje..

Prancūzų didikas, riteris G. de Lanua aprašo 1413 metais aplankytą Vilnių – jam padarė įspūdį, kad pilis pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, kuris sutvirtintas akmenimis, žeme ir mūru. Pilis visa padaryta iš medžio ir apsupta tik medine siena mūro pavidalo, o pilies papėdė apjuosta mūrine siena. Jis rašo, kad pilyje paprastai gyvena kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas, jis ten turi savo dvarą ir būstinę. Lanua pastebėjo, kad Lietuva yra kraštas, kurio didžioji dalis negyvenama, pilna ežerų ir didelių miškų. Pažymima, kad Lietuvos valdovas laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykęs į jo kraštą, neturėtų jokių išlaidų, todėl liepia duoti jiems maisto ir saugiai lydėti po visą kraštą, be jokio užmokesčio.

Kitos XVII amžiaus kronikos, parašytos A.Gvanjini, plačiai pasakoja apie Lietuvą ir jos gyventojus. Apie valstiečius rašoma, kad jie turtingųjų labai išnaudojami, valdiniai kiekvieną dieną atlieka sunkias prievoles. Penkias dienas dirba ponui, o šeštą puola prie savo darbų: beveik visada ir sekmadienį nedykinėja, nes kaime niekas nešvenčia – aria, pjauna, kulia, sėja, akėja ir šienauja ir visus kitus darbus dirba. Jei kas paklausia, kodėl šventą dieną dirba, tai atsako: “O ar šventą dieną valgyti nereikia?“ Mokesčius ir duoklę duoda keturiskart per metus, o dar kasmet moka sunkų činšą..

A.Volanas, XVI amžiaus publicistas, aprašo lietuvių svetingumą – kaip išskirtinę dorybę. Jis rašo, kad vargu ar rastum kitą tokią tautą, kuri taip palankiai ir draugiškai žiūrėtų į visus gerus žmones ir taip bičiuliškai elgtųsi ne tik su savais, bet ir su svetimais. A.Volanas pabrėžia, kad į Lietuvą galima atvykti be didelių išlaidų ir su nemaža palyda, kadangi lietuviai mielai kviečia svečius į savo namus ir juos vaišina be atlygio. Ir bajorų, ir valstiečių namai vienodai visiems atviri ir labai svetingi. Nuoširdus kalbėjimas ir paslaugumas vieni kitiems laikoma įprastu dalyku..

Brauno pasaulio miestų atlase, išleistame 1576 metais, yra Vilniaus miesto atlasas ir aprašymas. Iki 1618 metų jis buvo pakartotinai išleistas įvairiomis kalbomis ir labai populiarus Europoje. Jame rašoma, kad namai mieste daugiausia mediniai, žemi, bet kai kuriose gatvėse, ypač Vokiečių ir Pilies, yra gražūs mūriniai namai. Aprašomi Vilniuje esantys dveji karaliaus rūmai, iš kurių vieni didžiuliai, o kiti su bokštais, matomi nuo kalno. Bažnyčios daugiausia mūrinės, yra ir medinių, pažymimas gražus Bernardinų vienuolynas. Apie miestiečius rašoma, kad jie neturi.. lovų ir to negana – minkštai miegoti laikoma nuodėme. Miegama ant suolo, o turtingesni ant jo pasikloja meškos kailį..

Įdomus Lietuvos vardo kilmės aprašymas G.Merkatoriaus (1595m) atlase. Jis rašo, kad Lietuvos vardas kilęs iš “lituo“ – signalinio medžiotojų trimito, rago ir triūbos – kadangi šiame krašte daug medžiojama. Tai labai platus kraštas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuo metu padalinta į dešimt vaivadijų. Klimatas čia labai atšiaurus, ypač žiemą. Čia daug vaško ir medaus, taip pat žuvų. Lietuviai kitados garbino įvairias dievybes: ugnį, miškus, gyvates ir žalčius. Ugnį (žinyčia) kurstė ir garbino žynys. Miškus jie laikė dievų buveinėmis, o žalčius laikė namuose ir garbino kaip dievaičius.

Ir V.Sirokomlės, poeto ir istoriko (19 amžiaus), apkeliavusio ir aprašiusio daug Lietuvos miestų ir miestelių, lietuvių aprašymas. Jis rašo, kad lietuvis – aukštas, ilgakaklis, šviesiaplaukis arba šatenas (brunetų nėra) , mėlynakis, baltaveidis. Lietuvaitėms būdingas tas mielas įgimtas grožis, kurio neįmanoma apibūdinti: didelės mėlynos paprastų kaimo dukterų akys išraiškingos ir malonios, kasas pasidabina kaspinais arba gėle, ant kaklo nešioja madalionus, škaplierius arba gintarinius vėrinėlius. Lietuviai tvarkingi, darbštūs, valgyti mėgsta riebiai, todėl kiauliena – būtinas jų stalo patiekalas. Valgo ir šiupinį – patiekalą iš žirnių, dešros ir miežinių kruopų. Lietuviai namisėdos, prisirišę prie namų ir šeimos. Ramūs, užsidarę, taupūs, šeimos darnios. Jei pavadina bičiuliu, tada gali būti tikras, kad prireikus padės ir nepamirš lengvai žmogaus, kurį pamilo.

Žinoma, esama metraščiuose ir nepagarbių atsiliepimų, bet jie dažniausiai parašyti pavergėjų arba nemandagių prašalaičių.. todėl jų ir neminėsiu. Visi autoriai, gyvenę ilgiau Lietuvoje, paprastai apie mūsų kraštą atsiliepdavo geranoriškai 🙂 .. Tai džiugu 🙂 . Tikrai nenoriu nupiešti mūsų angeliukais – kaip ir visų tautų atstovai, turime ir mes būdingų tik mums ydų.. Bet šiandien mūsų liko taip nedaug, kad turime atsigręžti į tai, kas mus vienytų. Neveltui sakoma, kad ir didžiausios tautos iširsta ne tiek dėl išorinių poveikių, kiek pirmiausia iš vidaus – dėl tarpusavio kivirčų, rietenų ir nesutarimų..

Todėl.. žvilgtelkime kartais į praeitį – gal iš ten pasisemsime geranoriškumo vienas kitam, stiprybės ir orumo? 🙂

Kaip yra optimalu?

Kažkodėl tas “optimalu“ dažnai sukelia negatyvią reakciją, tarsi tame įžvelgtume apribojimus. Žodyne žodis “optimalus“ (lot.optimus – geriausias) apibrėžiamas kaip tinkamiausias, palankiausias, geriausias. Daug sąvokų gimė iš “optimalus“: tai optimizacija – geriausio varianto nustatymas, optimumas – palankiausių sąlygų visuma ir optimizmas – pozityvus santykis su realybe.

Kaip matome, tai yra tikslingos geriausio paieškos, tai nėra apribota ar apibrėžta, tai tiesiog kryptis. Todėl ir taikoma įvairiausiose gyvenimo srityse – bendravime, gyvenimo ritmo ir būdo paieškose, mityboje, santykyje su aplinka, valdyme.. visur. Stengiamės viską optimizuoti.. Bet tarsi kyla prieštaravimas – kas vienam gerai, kitam gali būti visai priešingai..

Atsakymus į tai pateikia psichonomika – mokymas apie dvasinius dėsnius ir gyvenimą pagal juos. Vienas pagrindinių egzistencinių principų yra veidrodinis atspindys arba hologramos principas. Materialiame pasaulyje tai jau įrodė fizikai, o dvasiniame – sukaupta žmonijos amžių patirtis. Apibrėžimas paprastas: mūsų gyvenimas yra mūsų dvasinės būklės atspindys, todėl norėdami keisti gyvenimą, turime keistis patys. Jei gyvenimas netenkina, turime jį optimizuoti 🙂 ..

Kokiu būdu vykdyti savo gyvenimo optimizavimą, turime nuspręsti patys. Yra bendri principai, siekiamybės, bet kiekvienas iki jų prieiname savu keliu dėl vienos paprastos priežasties – visi esame unikalūs ir labai skirtingi. Kiekvienas iš mūsų valdo savo gyvenimą, tik kažkas tai daro gerai, kažkas – prastai. Svarbiausias dalykas – pajusti, suprasti savo siekiamybes, nes šis supratimas yra aukščiau žinių.

Jei žinome savo kelią, tai ir sėkmė, ir nesekmė ves į priekį – jei taisome savo klaidas, tai jau ne klaidos, o patirtis. Psichonomika akcentuoja savo individualumo suvokimą – tai bene svarbiausias suvokimas, norint pasiekti savirealizacijos. Todėl patariama visada vertinti patiems, kokie esame ir ką darome. Kai laukiame kitų vertinimo, mes atiduodame jiems teisę mus valdyti. Mes kuriame nerimą ir beprasmišką jaudulį, kai matuojame savo sėkmę kitų pagyrimais ar peikimu.

Svarbus optimalumo svertas – mokėjimas atskirti Tuščia nuo Tikro. Psichoterapeutas E.Cvetkov rašo: “ Tikro savybė – patikimumas, tuščio – nepatikimumas. Tikra – tai informacija, kuria galima tikėti, tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Įvykdytas pažadas, laiku užsivedantis ir važiuojantis automobilis. Tai nurodymas, kuris įvykdytas, išgirstas ir suprastas žodis.. Tikra – tai, kas duoda rezultatą“.

Ir tuščio apibūdinimas: “Tuščia – tai melaginga informacija, nepatikimas partneris, išdavęs draugas, tingus darbuotojas, nesąžiningas valdytojas, neišpildytas pažadas, ir, žinoma, neužsivedantis ir nevažiuojantis automobilis 🙂 .. Jeigu nors vienas elementas mūsų sumanytame darbe turės “tuščio“ savybes, tai visos pastangos bus bergždžios… Kai kažkas nesiseka, ieškokite “tuščia“ elemento“.

Taip pat pabrėžiama, kad iš Tikro ir Tuščio derinio gimsta “Tuščia“.. Ir pirmiausia patariama atskirti savyje šiuos tikro ir tuščio elementus. Iš tiesų, priverčia susimąstyti – kiek gyvenime tuščios veiklos, kalbų, minčių, kiek nerezultatyvaus erzelio ar veiklos dėl “pliusiuko“.. O kai daug tuščio gyvenime, tai sunku net įsivaizduoti optimalumą, nes optimalumas pirmiausia – harmonija, kurioje negali būti netikslingos ir nerezultatyvios veiklos, nes tai sąveika. Kai nėra sąveikos, gimsta chaosas.

Tai dar galima palyginti su kieta ir tuščia ertme – jei statome namą, visos plytos turi būti pilnavidurės ir kietos, nes jei nors kelios bus tuščiavidurės, pastatas anksčiau ar vėliau sugrius. Todėl kiekvienam žmogui, sunkiai pasiekiančiam ar nepasiekiančiam savo tikslų, verta susimąstyti – pirmiausia, ar tai tie tikslai, ar mūsų mintys ir veiksmai tikslingi, produktyvūs?

Labai įdomūs ir optimalaus bendravimo principai: yra žmonės, buvimas šalia kurių ardo mus, bet tai nereiškia, kad jie blogi. Tai reiškia, kad buvimas šalia jų ardo mus. Taip pat yra žmonės, buvimas šalia kurių daro mus stipresniais. Bet tai nereiškia, kad jie geri, tai tereiškia, kad buvimas šalia jų daro mus stipresniais. Todėl patariama būti atidiems: pirmųjų vengti ir stengtis bendrauti su antraisiais. Jei taip nesigauna, tuomet geriau apskritai vengti draugysčių.. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą.

Jei susiginčijame, patariama nusileisti – tam, kad susilpnintume pasipriešinimą. Reikia suprasti, kad besiginčijantis yra prašytojas – jis tokiu būdu siunčia signalą, kad jo argumentais susidomėtų, atkreiptų į jį dėmesį. Jis jaučiasi silpnas, jam reikia jo stiprybės patvirtinimo. Todėl venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ignoravimas – geriausias būdas nutildyti trokštantį ginčų. Optimalu yra dialogas ir susitarimas, bet ne ginčas.

Ir taip visose gyvenimo srityse – tai, kas yra optimalu, mums yra tiesiog naudinga, sveika ir tinkama. Netinkama tai, kas ardo mus ir mūsų aplinką. Kai elgiamės optimaliai, mes kuriame harmoniją – kuo daugiau harmonijos mūsų gyvenime, tuo daugiau energijos, kuo daugiau energijos, tuo geresnis santykis su savimi, aplinka, pasauliu. Juokaujama, kad tik žmogus “moka“ būti nelaimingas, niekas gamtoje to nemoka 🙂 ..

Bet juk galime išmokti būti laimingais, tiesa? Neveltui nuolat ieškoma aukso vidurio, harmonijos, tobulų proporcijų, stebuklingų taisyklių į sėkmę – gal tai yra optimalumo paieškos? Per klaidas ir atmetimą, turbūt, ir keliaujame link optimalumo? Ir nuo pesimizmo link optimizmo 🙂 ? Kaip jūs manote?

Vyrams apie moteris :)

Galime svarstyti kaip norime, bet šventė moterims yra gėris 🙂 . Tiesiog daugiau šypsenų, saulėtos nuotaikos, pavasarinių gėlių, ir visiems nuo to smagu 🙂 . Galime kiek telpa diskutuoti apie nūdienos pasaulio vyriškumą ir kietumą, bet.. panagrinėję giliau, aiškiai matome: šalia kiekvieno ryškaus valdovo visada buvo ne mažiau ryški jo moteris 😉 .. Prisiminkime istoriją – taip yra nuo pradžių pradžios iki mūsų dienų 🙂 ..

Apie tai yra pasakojimas – apie mūsų laikų vieną prezidentą.. pavardžių neminėsime, nes galima įterpti, ko gero, bet kurią 🙂 .. Taigi, tas prezidentas su žmona keliavo po savo šalį ir sustojo vienoje degalinėje papildyti degalų. Pamatęs garbius svečius, tuoj prisistatė degalinės vadovas. Prezidento žmona atpažino savo buvusį draugą, jie pasišnekučiavo. Tai labai pralinksmino prezidentą ir kiek vėliau jis tarstelėjo savo žmonai: “Na, kaip tu manai, kas tu dabar būtum, jei būtum ištekėjus už savo draugo – benzino kolonėlės viršininko?“ Jo žmona nė nemirktelėjus atsakė: “Prezidento žmona“.. 🙂

Štai taip – moters galia neišmatuojama.. Savo intuicija ir palaikymu ji gali padėti vyro protui išsiskleisti, atverti jo geriausias savybes, lygiai kaip ir vyras gali padėti moteriai išreikšti jos geriausias savybes.. Moters intuicija – neįtikėtinas pojūtis, nuolat primenantis moteriai, kad ji teisi (nepriklausomai nuo to, teisi ji, ar ne) 🙂 .. Ko gero, dėl šios priežasties Kūrėjas ir sutvėrė moterį po vyro, nes nenorėjo klausytis jos patarimų, kurdamas vyrą 🙂 .. Apie moters sutvėrimą taip pat yra šmaikštus pasakojimas:

..Sutvėręs vyrą, Kūrėjas susimąstė – iš ko sukurti moterį? Tai turėjo būti.. kažkas ypatingo, kitokio, nei vyras, todėl jis pasitelkė ne molį, o daugybę įvairiausių medžiagų. Tai buvo: žiupsnelis saulės spindulių, aušros kerinčios spalvos, truputis mėnulio mįslingumo, gulbės grožis, švelni pūkų šiluma, deginanti saulės kaitra, ledo trapumas, magneto pritraukianti galia, pavasario šakelių lankstumas.. Sumaišė visa tai Kūrėjas, pasvarstė, ir pridėjo aštrumui: šaltą žvaigždžių žvilgesį, debesų ašaringumą, lapės gudrumą, kiškio bailumą, tigrės pavydą…

Šiam ypatingam kūriniui Kūrėjas suteikė nuostabią formą ir įkvėpė gyvybę.. taip gimė Moteris.. Kūrėjas supažindino vyrą su žaviuoju savo kūriniu, ir.. pamatęs, kad vyras žado neteko iš nuostabos, pridūrė: “Mylėk ją tokią, kokia ji yra ir nesistenk jos perdaryti – vis vien nieko nesigaus – labai jau ji įvairialypė.. Būsi laimingas su ja ar kankinsies – priklausys nuo tavęs. Tik tavo meilė atvers jos gražiausias savybės, ir tik tavo nemokšiškas elgesys pažadins “aštriąsias“ savybes“.. 🙂

Taigi, suprasti moterį – bergždžias reikalas, ją reikia tiesiog mylėti. Todėl ir sakoma, kad yra du būdai valdyti moterį, bet.. jų niekas nežino 🙂 .. Todėl – mylėkite jas, kaip patarė Kūrėjas, ir jos mylės jus. Ir niekuomet neveskite moters, su kuria galima gyventi.. veskite tą, be kurios negalima gyventi 🙂 ..

Nes be Meilės moterys pavirsta karžygėmis, o tuomet – matriarchatas.. Žinote, kaip tai atrodo? Matriarchatas yra tuomet, kai jūs pykstatės su savo žmona, o ji nusisuka į sieną ir lyg niekur nieko užmiega, ir .. pradeda knarkti, o jūs, apsipylęs ašaromis pasiimate vaikus, ir – pas tėtį 🙂 .. Nekoks vaizdelis, tiesa? Todėl – mylėkite, kaip Kūrėjas moko, tuomet mylės ir jus 🙂 .

Vyras aiškiai žino savo pagrindinius siekius, kuriuos įvykdęs, gali ramiai pasimėgauti savo veikla: pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų.. O ar jis susimąsto, kad moteris paskui visą gyvenimą laisto tą medį, tvarko ir gražina pastatytą namą ir auklėja, iki suaugs, sūnų?.. Be to, moterys puikiai išmano ir vykdo keturis aritmetinius veiksmus: dalinasi guoliu su savo vyru, daugina giminę, prideda sau grožio ir.. minusuoja savo metus 😉 . Todėl.. jei jos pavargsta nuo savo nesibaigiančių rūpesčių ir prašo patarimo – išklausykite, joms reikalingas ne patarimas, o palaikymas..

Nepamirškite ir jos silpnybių.. Moterys, be abejonių, moka saugoti paslaptis, bet.. prieš tai susitarusios.. Ir kad veidrodis – tai toks įrankis, kurio dėka moteris nuolat vėluoja 🙂 .. Ir, nepykit, bet dažnai už vairo moteris lyg žvaigždė danguje: jūs ją aiškiai matote, o ji jūsų – ne.. Ir.. negirkit kitų moterų jos akivaizdoje, nes ji turi žinoti, kad jums ji – pati gražiausia.. Yra toks posakis: graži moteris džiugina vyro akį, o negraži – moters.. Ir nors visi žinome, kad negražių moterų nėra, bet kiekvienoje moteryje “įdėtas“ savotiškas grožio skanavimo refleksas, kuris suveikia automatiškai, sutikus kitą moterį 🙂 ..

Štai tokios jos – mielos, švelnios, rūpestingos, atsakingos, išmintingos ir.. stiprios, nors kartais atrodo trapios – draugės, mylimosios, žmonos – nuostabios Moterys.. Šiandien odė joms 🙂 . Nepamirškime: gero vyro gera žmona, (ir, atvirkščiai, žinoma) 🙂 .. Mes esame šiame nuostabiame pasaulyje tam, kad mylėtume, įkvėptume ir papildytume vieni kitus 🙂 ..

Su šventėmis! 🙂