“Tuščia galva“.. arba ramybės būsena

Šįkart asmeninis susirašinėjimas paskatino pasvarstyti šia tema. Dėkui Vilmai 🙂 . Visi, kas gilinasi į savo vidinį pasaulį, yra su tuo susidūrę.. aš taip pat. Tai vadinamieji tuštumos arba ramybės periodai. Jie paprastai seka po entuziastingo ieškojimo impulso, kai imamės pokyčių, kurį laiką matome rezultatus, o paskui.. pššš.. lyg kas kaip orą išleistų tą entuziazmą ir ateina neįprasta ramybės būsena..

Dažną tai atbaido nuo tolimesnių ieškojimų, nes tai nėra malonus jausmas, neįprastas – mes įpratę blaškytis.. “Ech, visa tai nesąmonės, tauškalai, tuščias reikalas, gyvensiu kaip gyvenęs“ – nusprendžia. Buvo taip ir man, kol neišsiaiškinau, kas tai ir kodėl taip vyksta. Tam gali būti dvi priežastys: esam nenuoseklūs ir ta tuštuma labiau panaši į nusivylimą ir apatiją.. Arba tikrai pasiekėm neįprastą, bet savo natūralią ramybės būseną.

Tarkim, nusprendėm, kad kažkuri gyvenimo sritis netenkina, kankina, ir imamės konkrečių žingsnių pokyčiams. Arba nusibrėžiame tikslus ir nusprendžiam jų siekti.. Arba tiesiog tobulėjam, bandom pritaikyti kažkokią metodiką savo gyvenime. Ketinimas yra, informacija yra, gal ir grupė, kurioje dirbame.. entuziazmas – per kraštus – juk nauja, nepažinta, įdomu.. o ir viltis, kad viskas į gera.. Pirmoji pakopa paprastai teorinė, ji praeina lengvai, nes yra noras 🙂 ..

Paskui seka praktiniai žingsniai – be jų niekaip. Pirmieji paprastai sėkmingi ir įkvepiantys, o toliau gali prasidėti tokie.. pristabdymai ir entuziazmo išgaravimas, net apatija. Kodėl? Gali būti kelios priežastys. Pirmoji – pasirinkome ne tą būdą. Esame visi skirtingi, todėl net griežčiausiai aprašyta metodika gali būti lengvai individualiai koreguojama jos neiškreipiant, kad maksimaliai pritaikytume sau. Sunku išlikti motyvuotam, kai kažko siekiame per jėgą.. Gali būti, kad metodika apskritai mums netinka, gal savo patirtį galime įgyti iš kelių metodikų , o gal susikurti savąją..

Kita priežastis – nuoseklumo trūkumas. Dažniausia priežastis.. Yra tam labai taiklus pavadinimas – dvasingumas priešokomis.. Imamės vieno, kito, trečio būdo ir nieko nepadarom iki galo.. Ir atrodo, kad nesiseka, neveiksminga. Suprantama, veiksmingas ir duodantis konkrečius rezultatus gali būti tik veiksmas, atliktas nuosekliai ir iki galo.. Visų metodikų autoriai teigia, kad įvairiems tikslams pasiekti reikia laiko. Terminai įvairūs – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.. Galbūt, norime per greitų rezultatų.. Turime suprasti, kad plečiame savo sąmonę, suvokimą, tai greitai nevyksta.

Tai, apie ką rašė Vilma – atliekant žingsnius optimaliai ir nuosekliai, staiga ateina ramybės ar net tuštumos pojūtis. Išties įdomus efektas. Kai kažko tikslingai siekiame, dingsta blaškymasis ir chaotiški veiksmai. Į gyvenimą grįžta nuoseklumas ir ramybė, kuriuos daugelis priima už.. nuobodulį.. Mes taip įpratome blaškytis, kad natūrali mūsų ramybės būsena atrodo mums nuobodi..

Sakyčiau, reikia džiaugtis, kai pasiekiame tokią ramybės būseną, nes tai vienintelė būsena, kai esame gyvenimo tekmėje, kai esame atviri gyvenimui ir galime suprasti ir siekti to, ką esame užsibrėžę ir ką jis mums siūlo.. Be to, turim suprasti, kad negalime būti visada vienodi: yra informacijos kaupimo periodai, jos apdorojimo, įsisavinimo periodai, sąmonės plėtimosi, aktyvios veiklos, ramybės, tiesiog buvimo periodai.. Tikrai neturime nuolat blaškytis ar būti vienodai pakilūs. Gyvenimas turi fazes, periodus ir jei jį valdom, tai suprantam ir tai nekelia nerimo.. Entuziazmą keičia žinojimas, ką darome.

“Tuščia galva“ tereiškia, kad išsivadavome nuo chaotiškų minčių. Nereikia bijoti tokios būsenos, tai tik pirmas įspūdis. Tą “tuščią galvą“ galime pripildyti nuostabių kūrybingų minčių.. Nesibaiminkim ir ramybės, kuri, galbūt, po entuziastingų šuolių neįprasta, bet tai vienintelė būsena, kurioje galime būti kūrybingi. Tas blaškymasis pereis į būties džiaugsmą, kuris taps pastovus. Kaip atskirti, ar tai “tikroji“, natūrali būsena? Sunku tai apibrėžti.. Tiesiog džiaugsmingai ramu.. nedrąsko emocijos, kai aiškiai suprantame save, savo pojūčius, tikslus, o per tai ir aplinkinius žmonės.. Atsiranda Vienybės pojūtis, įkvėpimas.. Žodžiu, pradžioje neįprasta, o paskui nepaprastai lengva ir gera 🙂 Prisiminkime dvasiningus žmonės – visi jie spinduliuoja išskirtinę ramybę.

Ir dar.. Dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą. Čia kaip tame pasakojime, kurį anksčiau užrašiau, kur vienuolis išskyrė du dvasinio augimo kelius: per patirtį arba per sąmoningą gyvenimo valdymą. Taigi, sąmoningai ar ne, mes dvasiškai augame nuolat. Man labai patiko mano Mokytojo posakis: “Jei gyveni reaguodamas, tai tavo įsitikinimus įtakoja patirtis. Jei gyveni sąmoningai, tuomet tavo įsitikinimai įtakoja tavo patirtį, tuomet esi Kūrėjas“. Nei vienas kelias nei geresnis, nei blogesnis, jie tiesiog kitokie, bet veda į vieną tikslą. Ir vienas, ir kitas turi savo ypatumus.. Ir, kaip visada – mūsų laisvė rinktis 🙂

Reklama

E.Fromo knyga “Turėti ar būti“?

Vėl lp pasiūlė temą pasvarstymams – ačiū 🙂 . Galbūt, daug kas jau yra skaitęs šitą knygą, kas dar ne – lp įdėjo nuorodą praeito įrašo komentaruose. Originalo kalba – Erich Fromm “To Have Or to Be?“. Knyga labai aktuali mūsų laikmečiui, nes matyt, tai, ką E.Fromas išnagrinėjo ir numatė savo knygoje, jau pradeda realiai reikštis. Tuo metu, kai buvo rašoma knyga (1976), dar tik sklandė pokyčių nuojautos, kurių priežastis autorius nuodugniai, logiškai išnagrinėjo ir pasiūlė konkrečius būdus realiai keisti situaciją pasaulyje.

Knygoje nagrinėjamos žmonijos susvetimėjimo, blogybių priežastys ir nurodomas konkretus sprendimas – naujo mąstymo visuomenė. E.Fromas teigia, kad nuo visuomenės valdymo būdo priklauso visuomenėje vyraujantis socialinis tipas. Jis gali būti egoistinis arba altruistinis. Kapitalizmas, arba laisvosios rinkos ekonomika, nulemia tokias žmogaus savybes, kaip egoizmas, godumas, pasipūtimas. Kadangi visuomenė yra individų visuma, tai daugumos individų vyraujančios savybės yra visos visuomenės savybės.

Kapitalizmas – į turėjimą orientuota visuomenė, o tokia visuomenė, anot autoriaus, formuoja liguistą asmenybę, nes jos pagrindinis variklis – vartojimas. Į turėjimą orientuotoje visuomenėje žmogus save suvokia ir vertina pagal tai, kiek jis turi ir pagal tai, kiek jis išgali vartoti. Šiai orientacijai būdingas kiekybės pranašumas prieš kokybę, todėl asmenybė su tokiu suvokimu negali būti sveika. Tai savininkiškas santykis su savimi ir pasauliu.

Mūsų dienomis didžiojoje pasaulio dalyje vyraujanti santvarka yra orientuota į turėjimą, kaupimą, savininkiškumą. Santvarka įtakoja visas gyvenimo sritis: požiūrį į gamtą, tarpusavio santykius, visuomenės būklę. Kapitalistinė santvarka orientuoja turėti kuo daugiau ir jos filosofija tokia: “Esu tai, ką turiu; vadinasi, kuo daugiau turiu, tuo vertingesnis esu“. Į turėjimą orientuoti žmonės remiasi tuo, ką jie turi.

Autorius pabrėžia, kad negatyviausi dalykai istorijoje susiję su “mokslo pažanga“ – įvairių masinio naikinimo ginklų kūrimas, niokojančios gamtą technologijos, kalnai atliekų ir šiukšlių, susijusių su besaikiu vartojimu. Kol žmonės nepradėjo vadinamo “gamtos užkariavimo“, tol žmonijai ekologiniai pavojai negrėsė..

Taip pat autorius plačiai apžvelgė religijų vaidmenį, formuojant visuomenės mąstymo būdą. Jis padalino religijas į du tipus: 1) skatinančias žmogaus vystymasi; 2) paraližuojančias žmogaus dvasinį augimą. Kad religija padėtų įsivyrauti naujam “būti“ mąstymo būdui ir pakeistų socialinį charakterį, turi vyrauti pirmojo pobūdžio religija, vadinama “meilės“ religija. Taip pat plačiai aptariami ir žmonių santykiai, įtakoti santvarkos skiepijamo savininkiškumo.

Kaip gi, anot autoriaus, atrodo orientacija “būti“? Žmonės, orientuoti į būtį, remiasi tuo, kas jie yra, o ne tuo, ką jie turi. Tai išlaisvina žmogų nuo besaikio vartojimo, kaupimo, suteikia galimybę tobulėti dvasiškai, taip pat galimybę kurti atvirus ir nuoširdžius santykius, nepaveiktus naudos ir savininkiškumo. Tokia būties būsena padeda pajusti vienybę su pasauliu ir kūrybingai išreikšti savo sugebėjimus. Toks mąstymas neniokojantis. Tai taikus santykis su savimi ir pasauliu. Ne valdymas, o sandrauga, pagarba, iš gyvenimo pasiimant tik tiek, kiek tikrai reikia. Tai sąlygoja kūrybiškus santykius ir gamtos išsaugojimą.

Knygoje teigiama, kad individo socialinis charakteris ir socialinė ekonominė struktūra, kuriai tas individas priklauso, yra susiję ir kinta priklausomai vienas nuo kito. Taip pat pabrėžiama, kad pasikeitimai turėtų vykti ne nuo struktūros pakeitimo, tikintis pakeisti socialinį charakterį, o atvirkščiai. Autorius sako, kad mąstymo keitimas – tai natūralus būdas, nes pasikeitus vertybėms, turėtų kilti noras keisti sistemą , kad ji atitiktų tas vertybes.

Kad įsivyrautų nuostatos “būti“ isitvirtinimas, E.Fromas išskyrė keturias būtinas sąlygas:
1) Žmogus turi suvokti, kad kenčia;
2) Žmogus turi suvokti, kad yra kančios priežastis (ar priežastys);
3) Žmogus turi pripažinti, kad negerovę galima įveikti;
4) Žmogus privalo suvokti, kad, norint įveikti negerovę, privaloma keisti savo gyvenimą.

Autorius teigia, kad tai universalūs žingsniai, sprendžiant bet kokias problemas (sutinku visu šimtu). Taip pat vardinamos savybės, būdingos naujo – “būti“ mastymo žmogui, jų 20, paminėsiu ryškiausias: meilė, asketiškumas, savirealizacijos siekimas, sąžiningumas prieš save pirmiausia ir prieš kitus, laisvė ir atsakomybė (nedalomas junginys).. Vardinami nuosekliai ir konkretūs pasiūlymai, kaip pereiti prie naujo mąstymo ir jo įtakotos ekonominės sistemos. Pabrėžiamas laisvas daiktų pasirinkimas be “smegenų plovimo“ – reklamos.. Taip pat mokslo humanizavimą, visuomenės bendruomeniškumo svarbą, nusiginklavimą..

Sunku trumpai aprašyti visą knygą. Pagrindinė idėja – esama valdymo sistema, apėmusi didžiąją dalį pasaulio, daro žalojančią įtaką, ji jau atgyveno. Mes galime išvengti visų šios sistemos įtakotų katastrofų, pakeitus mąstymą. Visi samprotavimai pagrįsti ir nuodugniai, logiškai išnagrinėti. Nurodoma pagrindinė žmonijos nuopolio ir susvetimėjimo priežastis – vartotojiška, į turėjimą orientuota visuomenė. Siūloma reali alternatyva – taikios būties visuomenė, kuri skatina žmonės tobulėti ir neprisirišti prie materialių dalykų daugiau, nei būtina, kurios pagrindinė nuostata “būti“ , o ne “turėti“.

Manau, labai aktuali mūsų laikmečiui informacija. Labai rekomenduoju, kas dar nesusipažino. Sakyčiau , filmo “Home“ optimistinis pratęsimas 🙂 .

Pasąmonė

Dėkui Vilmai už laišką ir klausimą. Ji klausia, kodėl šiais laikais taip sureikšminama pasąmonė – juk anksčiau apie tai mažai kas kalbėjo. Pirmiausia, matyt, todėl, kad vis daugiau tyrimų atliekama šioje srityje. Tyrinėtojai atrado daugiau sąsajų tarp sąmoningos veiklos ir pasąmonės. Atrasta įvairių tai patvirtinančių metodikų. O svarbiausia, manau, yra tai, kad labai suintensyvėjo informacinis srautas, gyvenimo tempas ir padaugėjo su tuo susijusių psichologinių sutrikimų.

Žmogus tiesiog nepajėgia suvokti ir apdoroti tokio didelio kiekio informacijos. Pasąmonė, mūsų informacinė sistema, nuolankiai viską “įrašinėja“. Rodos, nekalti dalykai – radijo stotis fone, nuolat įjungtas televizorius, reklama. Taip pat sąmoningai skaitoma informacija. Ar reikia šitiek? Tai pertempia nervų sistemą. Psichoterapeutai teigia, kad tik labai nedidelė viso tos informacijos dalis yra įsisamoninama. Kita didžioji dalis gali veikti mūsų gyvenimą, mums to nesuvokiant.

Dar didelis pasąmonės “klodas“ – užslopintos, nemalonios situacijos ir išgyvenimai. Vėlgi dėl tempo ar tiesiog nenoro pažiūrėti tiesiai į problemą, dažnai ją nustūmiam, stengiamės pamiršti ar negalvoti apie tai. Kiekviena neišgyventa ir iki galo nesuvokta emocija ar pojūtis gali sugrįžti, esant panašiai situacijai, tik su didesne jėga, ar tiesiog kelti nesuvokiamą įtampą ir nemalonią būseną.

Mano žinios šitoje srityje – asmeninių paieškų ir patirties pobūdžio. Kaip rašiau, bandžiau keletą metodikų. Man tai padėjo, bet nepatarčiau tuo užsiimti asmeniškai. Niekada negalime žinoti, ką ištrauksime iš pasąmonės klodų.. Geriau pokalbis su specialistu. Be to, girdėjau įvairių kitokių atsiliepimų – kad tai varginantis ir ne visuomet duodantis gerus rezultatus procesas. Žinoti, kad turime tokią sistemą, reikia, bet dirbti vistik daugelis pataria su sąmone, didinti sąmoningumą.

Jei būsime sąmoningi, formuosime savo mąstymą, suprasime, kad kiekvienas galime valdyti savo gyvenimą savo mintimis, tai ir pasąmonė mums tarnaus. Tam reikia būti maksimaliai sąmoningais nuolat, išgyventi “čia ir dabar“ akimirką, neįsisukti į chaotišką gyvenimo būdą, tiesiog lėtinti gyvenimo tempą. Nuolatinis informacijos srautas vargina, kuria nekontroliuojamą betvarkę mintyse.

Parašysiu keletą pavyzdžių, kaip pasąmonė gali veikti gyvenimą. Tai gali būti ir keisti spontaniški pirkiniai ar poelgiai, kurių sau niekaip paaiškinti paskui negalime. Arba toks įdomus pavyzdys iš paskaitos: žmogus sunegalavo ir kreipėsi į gydytoją. Liga buvo lengva, bet vyras įsisirgo ir nesveiko, nežiūrint gydytojos pastangų. Paskui paaiškėjo, kad vyrui labai patiko jauna gydytoja, su kuria buvo malonu susitikti.. Noras matyti gydytoją buvo stiprus, nors slopinamas (buvo vedęs), taigi pasąmonė jam “suteikė“ galimybę matyti gydytoją – paprasčiausias peršąlimas ilgai nepraėjo..

Panašių istorijų pateikė ir apie situacijas, kai kažko nenorime daryti gyvenime ir tam, kad to išvengtume, “organizuojame“ krūvas neatidėliotinų darbų, kad tik nedarytume to, ko nenorime. Įtampa auga, ir galų gale ta stūmiama į pasąmonę sritis pareikalauja sau išskirtinio dėmesio ir laiko.. Arba bendravimas su žmonėmis. Mūsų pasąmonė “įrašo“ absoliučiai visas mūsų mintis apie žmogų, su kuriuo bendraujame. Mes galime jas pamiršti, bet tos mintys gali įtakoti bendravimą, nors to ir nesuvokiame.. ir žmogus gali tai jausti, o paskui galime tik stebėtis, kad bendravimas nesiriša, nors tu ką..

Man darbas su pasąmone buvo įdomus, bet tik trumpas etapas mano ieškojimuose. Naudingesnis ir įdomesnis buvo sąmoningas darbas – naujos informacijos paieškos, pasitikėjimo savimi lavinimas, pozityvus mąstymas ir tiesiog.. džiaugsmas gyvenimu 🙂 Gal kažkas turi daugiau žinių ir kitokią nuomonę apie šią sritį? Būtų labai įdomu ir būčiau dėkinga 🙂 ..

Sąmoningumas ir minčių galia

Ką reiškia – sąmoningai valdyti savo gyvenimą? Kaip atsiranda nevaldomos ir negatyviai veikiančios gyvenimą programos? Tam, kad aiškiai tai suprastume, turime įsivaizduoti, kaip veikia mūsų “valdymo centras“ – sąmonė ir pasąmonė.

Pasąmonę galim įsivaizduoti kaip informacinę sistemą, kurioje funkcionuoja pridėtinė programa – sąmonė. Pasąmonė kontroliuoja ir vykdo žmogaus kūno organų ir sistemų veiklą. Taip pat turi savyje visą informaciją, susijusią su giminės perduodamais bruožais ir polinkiais, temperamento ypatumais. Turi ir įspūdžių, patirčių, išgyvenimų reakcijas, sukauptą informaciją apie aplinką.

Sąmonė – tai reagavimo, sprendimų priėmimo programa. Tam, kad priimtų geriausią sprendimą, ji gali pareikalauti iš pasąmonės visą turimą konkrečiam atvejui informaciją ir pagal tai priimti tam tikrą sprendimą. Šis procesas gali būti valdomas arba nevaldomas. Jei valdomas, priimami sąmoningi sprendimai, panaudojus visą informaciją, jei ne – tiesiog reakcija, įtakota pasąmonės.

Bet kokiu atveju galime daryti išvadą, kad sprendimas bus toks, kokį informacijos rinkinį turi žmogus savo informacinėje sistemoje – pasąmonėje. Bet.. kaip jis tą informaciją panaudos, tai jau priklauso nuo pačio žmogaus, nuo ryšio su savo informacine sistema. Tas ryšys dažnai vadinamas intuicija arba jausmu, pateikiančiu teisingą sprendimą. Daugelis metodikų sukurta būtent tam, kad atgautume ryšį su savo pasąmone ir sąmoningai valdytume savo gyvenimą.

Vidinis žmogaus pasaulis – gyva sistema. Kiekviena mintis atsispindi šioje sistemoje ir ją veikia. Norime to ar ne, bet mąstydami kuriame savo realybę. Kai darome tai nesąmoningai, pasąmonėje prisikaupia nereguliuojamos informacijos, taip pat negatyvios, nemalonios, neišgyventos, užslopintos, kuri veikia mūsų reakcijas į aplinkybes ir valdo mūsų gyvenimą. Tam, kad valdytume savo gyvenimą, turime sekti savo minčių eigą ir sąmoningai jas valdyti.

Kiekvienas žmogus visada turi galimybę pasirinkti mintis, kurios kurs jo realybę. Supanti žmogų realybė gali pradėti keistis norima jam linkme tik tada, kai suformuojame norimą mąstymo būdą. Tai vienintelė sąlyga: mąstymas turi būti visko pagrindas, t.y., eiti veiksmų priekyje. Viskas gyvenime įmanoma, viskas egzistuoja kaip potenciali galimybė, mums tereikia suteikti energijos tų galimybių išsiskleidimui. Galimybių deficitas – tik mūsų galvose..

Kaip dažniausiai yra realybėje? Ogi dažniausiai galvojame apie tai, ko nenorime, apie negatyvius dalykus. Galime sakyti, kad norime finansinės laisvės, o nuolat galvojame apie tai, kad trūksta pinigų.. Pasąmonė nerūšiuoja minčių, ji viską įrašo pažodžiui, taigi, būtent tai, apie ką dažniausiai galvojame, gali tapti gyvenimo programa, nors tvirtiname visai ką kitką..

Arba norime darbo, kuriame realizuotume visas savo galimybes, bet.. galvojame, kad tokio darbo nerasime ar toks apskritai neegzistuoja.. Arba norime tapti pasitikintys savimi, laisvai bendrauti, bet nuolat galvojame, kad sunkiai sekasi bendrauti, nemokam bendrauti, esam sukaustyti. Vien norais iš vietos tikrai nepajudėsime, atvirkščiai – galime pritraukti į savo gyvenimą būtent tai, ko nenorime, nes nuolat apie tai galvojame.

Tam, kad keistume savo gyvenimą iš pagrindų, turime keisti savo mąstymo būdą. Mintys turi būti pozityvios, pastovios, tikslingos. Silpnos mintys – silpna energija, pastovios, kryptingos – stipri energija. Kur mintys, ten ir mūsų energija. Mūsų mintys kuria mūsų realybę, o mes kuriame savo mintis. Kad tai būtų valdomas procesas, turime tiesiog jį valdyti.. Truputis praktikos, ir kiekvienas žmogus gali suformuoti mąstymo būdą, vedantį į sėkmę.

Kiekvienas galime tai padaryti valdomu procesu. Kai mąstymas sąmoningai formuojamas, tuomet pasiekiame norimų rezultatų. Tai įmanoma ir tame nėra nieko sunkaus ar mistiško. Tereikia žinoti savo tikslus, pozityviai mąstyti ir būti nuosekliam. Tuomet turėsime intuityvų ryšį su pasąmone, kuri visuomet pasiūlys optimaliausius sprendimus. Sėkmingo ir laimingo žmogaus mąstymo būdas visada orientuotas į sėkmę ir jo informacinė sistema – pasąmonė jam tarnauja 🙂 ..

Filmą “Namai“ (“Home“) peržiūrėjus..

Pimiausia džiugina tai, kad tokius filmus pradėjo rodyti Lietuvoje. Panašaus pobūdžio filmų yra daug, bet visi jie keliauja pagrinde internete, todėl juos dažniausiai žiūri tuo besidomintys žmonės. Puiku, kad jis pateiktas plačiąjai auditorijai.

Žinoma, pirmieji įspūdžiai sunkūs, keliantys beviltiškumo ir kaltės jausmus. Pirma mintis – na ir pridirbom.. bet be tokių faktų ir realybės vaizdų mes niekuomet nedrįstume ir gal net nelabai galėtume pažiūrėti tiesai į akis. Susikurtas komfortas neskatina galvoti, kokia kaina jis pasiekiamas. O ir aplinka (turiu omeny valdymo sistemą) skatina visapusiškai vartoti, lygiuotis į vis didesnių materialinių “vertybių“ pirkimą, kaupimą. Kaip burtažodis veikia reklamininkų paleistas žodis “naujas“..

Pirkdami daiktus, tikrai nesusimąstome, kokiomis sąlygomis jie pagaminti ir kokį kelią jie nueina, kol pasiekia mus. Ir.. ar apskritai jie mums tikrai reikalingi. Ir tie skaičiai, pateikti filme, kuriuos girdžiu jau ne iš pirmo šaltinio: 20% planetos žmonių sunaudoja 80% visų Žemės resursų.. Arba – pusė pasaulio turtų yra 2% žmonių rankose.. Įspūdingi faktai, verčiantys susimąstyti.. juk žinome – kieno rankose resursai ir pinigai, to rankose ir valdžia. Todėl už tokią padėtį Žemėje pirmiausia atsakinga tokia maža saujelė žmonių, nes jie ir diktuoja pasaulio ir valstybių valdymo sąlygas, kurioms paklūsta dauguma.. Jų rankose visi įtakos įrankiai.

O mes visi? Tenkinamės tuo, kas “lieka“, ką jie mums duoda nuo savo gausybių stalo – duonos ir žaidimų.. Tikime viskuo, ką mums skiepija ir žaidžiame pagal primestas grobuoniškas taisykles, kurių pagrindinis tikslas – greitas pelnas bet kokia kaina, konkurencinė kova.. Vartojame nemąstydami.. Dėl to ir aliname Žemę, kasdien paliekame kalnus šiukšlių ir didiname erozijos teritorijas.. Kaip taikliai pastebėjo vienoje diskusijoje Marius – valdantieji naudojasi mūsų silpnybėmis..

Išeitis? Jų, kaip matome, yra. Yra ne viena, ir tai rodo faktai. Grobuoniško valdymo periodas, besitęsiantis iki šiol, praėjo visas savo vystymosi stadijas ir parodė, kad veda žmoniją tik į krizes.. dabar dar ir į ekologines.. Ir tie, kurie taip valdo, ir mes turime vienintelius namus – Žemę. Ji jau visais įmanomais būdais rodo, kad priėjome visas grobuoniško jos resursų vartojimo ribas. Dėl jos ir dėl visų mūsų turime susitelkti bendram darbui ir kurti naują, optimalią visiems gyvavimo sistemą.

Visi ir viskas šioje Žemėje yra susaistyta tarpusavio ryšiais, kurių jau negalime neigti. Gimsta Bendradarbiavimo visų labui, naujų idėjų era. Labai įkvepia pavyzdžiai filmo gale, kai drąsūs žmonės savo darbu įrodo, kad kiekvienas planetos gyventojas, gyvendamas humaniškumo principais besiremiančioje valstybėje, gali gyventi laimingai. Juk tam reikia tikrai nedaug – bendradarbiavimo dvasios ir sąžiningumo. Tokie filmai priverčia susimąstyti ir drąsiau imtis visiems keisti pirmiausia savo realybę, o reiškia, ir savo, ir mūsų visų ateitį. Gerbti kiekvieną žmogų ir tausoti visų mūsų namus – Žemę. Viskas mūsų rankose, viskas įmanoma. Perfrazuosiu posakį : “Galime kurti ir gėrį, ir blogį – darbo apimtis ta pati“..

O kokios jūsų mintys po šio filmo peržiūros?

Dvasinio augimo keliai ir subtilybės

Dėkoju už jūsų laiškus 🙂 Gavau Vilmos klausimą – kokiais būdais galime pradėti asmeninius pokyčius ir kokius aš esu išbandžiusi. Jų yra labai daug, o aš galiu rašyti tik apie tuos, kuriuos asmeniškai išbandžiau. Suprantu, kad tarp gausybės metodikų galima pasimesti.. Be to, viskas, kas nepažinta, atrodo sudėtinga, ir kartais sunku tam pažinimui, o tuo labiau pokyčiams, pasiryžti. Kaip diskutavome su bendraminčiu “lp“ – poreikis pokyčiams paprastai ateina ne iš gero gyvenimo. Tai būna situacija, kai intuityviai jaučiame, kad kažkas ne taip..

Pirmiausiai noriu pabrėžti – nes tai yra svarbu – kad pilno, visapusiško, visaapimančio žinojimo apie mus supantį pasaulį neturi nei vienas žmogus, kas jis bebūtų – aukštas dvasinis vadovas ar mokslininkas. Todėl vienos dvasinio augimo metodikos, tinkančios visiems, tiesiog nėra. Jų per gyvenimą gali būti daug, ir tai yra normalu, net gerai. Bet koks prisirišimas prie vienos sistemos ar metodikos yra sustojimas. Tam, kad augtume, turime nuolat plėsti savo pažinimo ratą. Be to, kiekvienas žmogus yra unikalus, su savo pasaulio matymu ir asmeninėmis savybėmis, todėl ir atlikdami vienodą darbą, atliksime jį skirtingai. Dėl šioos priežasties tų metodikų yra labai daug ir.. labai įvairių atsiliepimų apie jas..

Parašysiu tik apie savo patirtį ir įspūdžius. Filosofinę, dvasinę, psichologinę ir grožinę literatūrą skaičiau visada – kiek save prisimenu. Visuomet rūpėjo išsiaiškinti, kas – kodėl – iš kur – kaip ir dėl ko.. Tai yra pagrindinis mano gyvenimo pomėgis, kuris, žinoma, pastūmėjo nuo skaitymo link realių veiksmų savęs paieškose. Keturis metus to mokiausi grupėje, paskui seminaruose, paskui pradėjau asmenines paieškas. Pirmoji metodika buvo NLP – neurolingvistinis programavimas, supažindinusi su pasąmonės darbu.

Trumpai apie metodiką. NLP kūrėjai – D.Grinderis ir R.Bendleris. Jie teigė, kad tai universalus būdas išspręsti praktiškai visas gyvenimo problemas. Principas – šešių žingsnių vadinamas “refreimingas“, kurio tikslas – perprogramuoti savo pasąmonę norimiems veiksmams. Tie žingsniai tokie: problemos formulavimas; kontakto su pasąmone užmezgimas; pozityvaus ketinimo suformavimas; trijų naujo elgesio variantų atradimas; patikslinimas, ar veikia programa; ir atsakomybės už programos vykdymą prisiėmimas.

Programa įdomi, bet man buvo sunki. Panašias metodikas kūrė nemažai psichoterapeutų ir psichologų, metodikų esmė – ryšys su pasąmone ir sąmoningas naujų programų “paleidimas“. Mano išbandytos – V.Sinelnikovo ir D.Kecho metodikos. Jos padėjo atsikratyti daugybės pasąmonėje tūnojusių destruktyvių programų iš praeities, ypač iš vaikystės. Jei sudomins, patarčiau dirbti su šios srities specialistu ar bent su žmogumi, įsisavinusiu šias metodikas, nes darbas su pasąmone, nežinant visų subtilybių, gali būti net pavojingas.

Sekantis etapas buvo pozityvaus mąstymo ir afirmacijų technikų įsisavinimas. Puikus laikotarpis, šviesus, nes atnešė tokį šviesų pasaulio matymą, tiesiogine prasme įvyko kažkoks sąmonės prašviesėjimas.. Vaikščiojau kurį laiką su diktofonu ir ausinėmis, kuriame buvau įrašius pozityvias afirmacijas. Tai pozityvaus turinio frazės pirmuoju asmeniu, esamuoju laiku, kurių tikslas – įskiepyti pozityvų pasaulio matymą ir pozityvų mąstymą. Pavyzdžiui, “aš esu laimingas žmogus, man viskas sekasi, aš sveikas, kupinas entuziazmo ir jėgų..“ ir panašiai.. Labai smagus ir efektingas būdas, kuriuo galima užsiimti savarankiškai. Jo autorė – Luiza Hey.

Toliau buvo svarbus etapas – psichologijos pagrindai. Aš tiesiog esu įsitikinus, kad tai turėtų būti privalomas dėstomas dalykas mokyklose, pagal amžiaus ypatumus, nuo pat mažens. Be šito žinojimo sunku ne tik bendrauti, bet ir suprasti savo poelgius, o ir save apskritai. Tik iš pažiūros psichologija atrodo sudėtinga. Žinoma, šios srities specialistui reikia turėti daug žinių, nes jis turi sugebėti padėti įvairių problemų turintiems žmonėms. Bet juk mes neturime vienu metu visų psichologinių problemų, todėl pasigilinti į iškilusią problemą visada verta, taip pat ir į bendravimo subtilybes. Tuo labiau, kad populiariosios psichologijos leidinių dabar – daugybė.

Šioje srityje labai pagelbėjo A.Kurpatovo darbai. Tai jaunas gabus psichoterapeutas, parašęs ne vieną mokslinį darbą, populiarinantis ir psichologiją. Buvau viename jo online-seminare internetu: tiesiog sužavėjo jo sugebėjimas per trumpą laiką, išklausius trumpo pasakojimo, įvardinti žmonių nesėkmių priežastis ir pasiūlyti realius sprendimus. Turi ir rašymo talentą ir yra išleidęs daug psichologijos knygų, kurių nemažai jau išversta į lietuvių kalbą. Taip pat psichologės L.Burbo knygos padėjo suprasti, kaip mūsų vidinė būsena veikia mūsų gyvenimą. Visų autorių ir nesuminėsiu..

Dar yra daug sričių, kuriomis domėjausi ir domiuosi ir taikau savo gyvenime tai, kas man tinka ir padeda harmonizuoti gyvenimą. Tai dietologija, įvairios mitybos ir sveikatingumo sistemos – Ajurveda, Fitonika, P.Brego, K.Niši ir t.t. Na, ir sudėtingesnės gyvenimo sritys – tai globalizmo problemos, evoliucija, ekologija, ezoterika. Manau, atsakiau Vilmai į klausimą, kuo aš gyvenu ir kokiu pagrindu apie viską čia rašau 🙂 ..

Dabar apie svarbiausią dalyką- asmeninį metodikos pasirinkimą. Tai labai individualu. Nebūtinai tai turi būti pilna metodika, gali būti savo sukurta, susidedanti iš įvairių tinkančių fragmentų. Pagrindinė taisyklė – tai turi būti lengva ir įdomu. Viskas, kas daroma per jėgą, vargina ir atsibosta. Žmogus turi būti harmonijoje su savimi ir pasauliu, o ne kovoje. Jei kažkas einasi ypač sunkiai – tai netinka ir nereikalinga. Yra posakis: nuo teisingų minčių ir darbų galvos neskauda, jie nevargina.

Visuomet įsiklausykime į savo pojūčius – ar nekelia pasipriešinimo. Mūsų intuicija niekada neklysta. Ir.. nesiraukime iš karto kalnus versti. Ramiai apsvarstę, pradėkime nuo to, ką galime atlikti šiandien. Nuo ko pradėti? Manau, nuo srities, kuri kelia nerimą. Kol nepažiūrėsime tiesiai į problemą – jos neišspręsime, o tik stumsime nuo savęs ir slopinsime. Ir – pozityvus mąstymas – tai “vaistas“ nuo visų ligų, pradžių pradžia.. O metodikas ar literatūrą tikrai atrasite, jei ieškosite ir bus noras pokyčiams 🙂 .

Visiems linkiu atrasti raktą į save 😉 !

Nepasitikėjimas savimi..

Planavau apie tai rašyti, bet lp paskatino apie tai parašyti greičiau.. Labai ačiū lp už daugybę pasiūlytų temų diskusijoms 🙂 .. Džiaugiuosi, kad pradedam bendrauti betarpiškiau – labai to norėjau 🙂 ..

Šita tema, kaip jau rašiau, išgyventa pilnai ir visapusiškai, todėl nuolat ieškojau sau atsakymų ir paaiškinimų. Sau juos radau ir išbridau iš to ribojančio gyvenimą nepasitikėjimo savimi. Iš kur jis atsiranda, kodėl taip riboja gyvenimą ir kaip jį įveikti?

Kad suprasčiau tai iki galo, pradėjau nuo pradžių pradžios. Visi žinome, kad gimstame su pilnu dvasiniu potencialu – drąsūs, smalsūs, kūrybingi ir laisvi.. Visi skirtingi, visi unikalūs ir nepakartojami.. Paskui mus formuoja, t.y., palengva spraudžia į visuomenei pageidaujamus rėmus. Nesakau, kad tai blogai – juk gyvename visuomenėje ir tam, kad optimaliai, taikiai gyvuotume, turbūt, turi būti tam tikros taisyklės. Blogumas prasideda tuomet, kai užslopinama žmogaus individualybė ir primetamos svetimos vertybės kaip vienintelės.

Toks žmogaus formavimas prasideda šeimoje, paskui ugdymo įstaigose ir vyksta visą gyvenimą per informavimo – formavimo priemones: žiniasklaidą, televiziją, spaudą.. Informacinis srautas dabar toks didelis, kad bukina žmogų ir blokuoja mąstymą, kelia apatiją. Dažnai žmogus tiesiog nespėja “atsirūšiuoti“ informacijos ir priima viską už gryną pinigą. Tame didelė blogybė ir paradoksas – turėdami begalę informacijos, mes bunkame, atprantame mąstyti, nes “viskas paduota“.. Jei nemąstome..

Bet pradėkime nuo pradžių – šeimos. Tėvai su geriausiais norais ir pagal savo supratimą ugdo mus. Svarbu tai suprasti, nes dažnai tie geri norai virsta paskui suaugusiam žmogui ribojančiais barjerais. Vaikas yra atviras pasauliui, smalsus, judrus.. Tėvai bijodami, kad vaikas nesusižeistų, neišsiteptų ir tiesiog norėdami, kad būtų paklusnus, formuoja pirmuosius apribojimus (su geriausiais norais)..

“Nelipk, nugriūsi, atsargiai, nelįsk, negalima..“ – tai mažo vaiko ribojimai, kartais reikalingi.. “Nelįsk, palik ramybėje, neturiu laiko, daryk kaip sakoma, nesiginčyk..“ – vyresnių ribojimai, jau panašūs į komandas.. “Man nesvarbi tavo nuomonė, čia mano tvarka, tau visuomet rūpi tik tavo norai, užsičiaupk ir daryk kas pasakyta, kai rūpės tavo nuomonė, paklausiu, tinginys, tu niekada nedarai, kas sakoma..“ – paaugliams. Daugeliui girdėtos “auklėjimo“ frazės.

Taip pat visi prisimename ir matome, kaip tėvai, norėdami pagelbėti vaikui, daugelį darbų daro už jį. Kūdikystėje, kai jau gali daug ką savarankiškai daryti – daro už vaiką. Toliau, dar daugiau – taupydami laiką ar tiesiog norėdami greičiau ir geriau padaryti, daug ką padaro už vaiką. Tokiu būdu galutinai užslopinama vaiko iniciatyva ir.. labai daug šansų, kad toks žmogus bus nesavarankiškas, nepasitikintis savimi, be iniciatyvos, tingus ir vangus. O juk tėvų pagrindinė užduotis – išugdyti savarankišką, kūrybingą žmogų, ir šitie įgūdžiai įskiepijami ir lavinami tik nuo ankstyvos vaikystės.

Visos tos auklėjamosios frazės ir veiksmai labai giliai įsirėžia vaiko pasąmonėje. Jis yra lyg švarus popieriaus lapas, o vaikystės įspūdžiai ir įgūdžiai – pirmieji jo gyvenime, todėl stipriausi ir labiausiai veikiantys žmogų visą gyvenimą. Kaip jau sakiau, genetiškai yra griežtai apibrėžti rėmai tam tikriems įgūdžiams formuotis. Susiformavusius galima performuoti, bet tam reikia sąmoningumo ir asmeninių pastangų. Vaikystės psichologinės traumos – deja, pagrindinis psichologų ir psichoterapeutų darbas.

Vaiko iniciatyvos ribojimas, frazės, apibūdinimai, žeminantys vaiko asmenybę, palengva formuoja vaiko nepasitikėjimą savimi. Tas nepasitikėjimas gali lydėti visą gyvenimą.. Nekaltinu tėvų, bet dažnai nežinojimas padaro daug bėdos.. Dar viena klaida – tėvai nesuvokia vaiko amžiaus ypatumų. Turiu omenyje, kai su kūdikiu elgiasi lyg su suaugusiu ar su paaugliu šnekasi kaip su mažyliu. Tai irgi neatitikimas, skatinantis nepasitikėjimą savimi.

Tokius apribojimus, keliančius nepasitikėjimą savimi, sau išsiaiškinau. Svarbu suprasti, kad visada galime keistis, kad tie apribojimai yra suformuoti aplinkinių ir aplinkos, dažnai iš geriausių norų.. Tai nėra tikrosios mūsų savybės ir mes galime jas keisti. Lygiai taip, kaip kažkada jos buvo suformuotos, lygiai taip pat galime jas performuoti. Ir.. dažniau imtis iniciatyvos, drąsiau elgtis – palengva vaduotis iš to nepasitikėjimo, veikti.. Pasidžiaugti savo nuveiktų darbų rezultatais, t.y., “užfiksuoti“ juos 🙂 – tai labai motyvuoja. Kai tik pamatysime pirmuosius savo veikos rezultatus, ateis ir pasitikėjimas savimi, ir laisvumas bendravime.. kuo toliau, tuo labiau 🙂