Mūsų pasaulis iš viršaus atrodo idealus..

Taip sakė Antoine de Saint-Exupery. Jis buvo ne tik rašytojas ir žurnalistas, bet ir profesionalus lakūnas. “Koks gražus, koks idealiai tvarkingas atrodo mūsų pasaulis iš aukštai!“ – rašė jis vienoje iš savo knygų – “Namai, kanalai, keliai, upės, ežerai ir jūros.. tvarkingais kvadratais suskirstyti sklypai ir laukai.. miesteliai ir miestai, sodri miškų žaluma.. tarsi parodai Kūrėjui kruopščiai išstatyta vitrina..“

Rašytojas parašė ne vieną knygą, bet garsiausia, žinoma, yra jo alegorinė pasaka “Mažasis princas“. Kiekvienam ji sukelia skirtingų jausmų, bet kiekvieną stebuklingai sugrąžina į vaiko pasaulį ir kviečia pažiūrėti į gyvenimą kitaip. Juk ir knyga skirta “.. suaugusiam…mano geriausiam draugui pasaulyje.. vaikui, kuriuo kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai (tik nedaugelis tai prisimena)“. Kviečiu visus trumpam sugrįžti į šią nuostabią pasaką 🙂 ..

..“Suaugusieji niekada nieko nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad turi jiems vis aiškinti ir aiškinti…. Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Jei sakote jiems, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja, kas svarbiausia. Niekuomet nesako: “O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar jis renka peteliškes?“ Jie klausia: Kiek jam metų? Ar daug jis turi seserų ir brolių? Koks jo svoris? Kiek uždirba jo tėvas?“ Tik tada jiems atrodo, kad šį tą apie jį žino.

Jeigu suaugusiems sakote: “Mačiau rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo…“, – jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: “Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų.“ Tada jie sušuks: “Koks gražus namas!“…

“Mažasis princas nežinojo, kad karaliams pasaulis – labai paprastas. Jiems visi žmonės – pavaldiniai.“…
“Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali duoti.“…
“Daug sunkiau teisti save nei kitus. Jei tau pavyks teisingai nuteisti save, vadinasi, tu iš tikrųjų labai išmintingas.“…

“Gerbėtroška mano, kad visi kiti žmonės juo tiesiog žavisi.“…
“Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.“…
“Žmonės pamiršo šią tiesą, bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai.“…
“Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…“…

“Tavo planetos žmonės augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško… O juk tai, ko ieško, galima rasti vienoje rožėje…“
“Žmonės grūdasi į greituosius traukinius , bet jie nežino, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu… Ir visiškai veltui…“
“Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.“

“Tai iš tikrųjų didelė paslaptis. Jums, taip mylintiems mažąjį princą, visas pasaulis, kaip ir man, yra vienoks, jei kažkur, nežinia kur, avelė, kurios mes niekad nematėme, suėdė rožę, ir kitoks, jei ji jos nesuėdė… Pažvelkit į dangų. Ir paklauskit savęs: “Suėdė avelė gėlę ar ne?“ Ir pamatysite, kaip viskas keičiasi…“

Nuostabus ir tyras vaiko pasaulis ir.. sudėtingas ir keistas suaugusiojo pasaulis, kaip tų keistuolių suaugusiųjų iš asteroidų, kuriuos aplankė mažasis princas 🙂 .. Turbūt, verta kartais žvilgtelėti į vaiką, kurį kiekvienas turime savo širdyje ir prisiminti, kad pasaulis yra nuostabus.. idealus – toks, kokį pamatome jį iš aukštai 🙂 .. Sudėtingą ir keistą jį padarome mes patys, kai.. tampame suaugusiais 🙂 ..

🙂 Gero visiems savaitgalio! 🙂

Keliame iliuzijų uždangą..

Buda sakė, kad daugiausia kančių žmogui atneša iliuzijos. Jis teigė, kad tik išsivadavę iš iliuzijų, pradedame gyventi tikrą gyvenimą. Buda tai vadino prabudimu: “Prabudę iš iliuzijų ir atvėrę akis pamatome pasaulį, reiškinius ir daiktus tokius, kokie jie yra.. tas, kuris pabudo, jau nebijo naktinio košmaro.. tas, kuris pamatė virvę įsivaizduojamoje gyvatėje, jau nedreba iš baimės“.

Kokiu būdu, kodėl mes kuriame tas iliuzijas ir kam jos mums reikalingos, jei nuolat jas kuriame? Matyt, mus klaidina trejopa žmogaus prigimtis: kūnas, siela ir dvasia. Dvasios poreikiai sunkiau apčiuopiami, todėl dažnai yra snūduriavimo būsenoje. Siela (emocijos ir jausmai) gali tarnauti ir kūnui, ir dvasiai. Kūno gi poreikiai labiausiai apčiuopiami, matomi, todėl ir sudaro iliuziją, kad yra svarbiausi.

Remiantis tuo, pradedame tikėti tik tuo, ką matome, ir protas tai paslaugiai palaiko: fiksuojame išorinius dalykus ir manome, kad jie yra vieninteliai “tikri“. Tokį patį matymą perkeliame ir į bendravimą, vertindami žmones pagal jų išorinę išraišką: blogas, gražus, geras.. Žiūrime į išorę ir nepastebime, kas yra viduje. Tai panašu į namo pirkimą vien dėl gražios jo išvaizdos, nė nepažvelgus į namo vidų.

Gyvendami iliuzijose mes tarsi slystame paviršiumi, fiksuodami tik tai, kas yra paviršiuje. Iliuzijos svaigina, bet jų poveikis greitai praeina ir palieka tuštumą bei nusivylimą. Daugelis mūsų tai yra patyrę: gauname tai, ko norėjome, bet tai nepateisino lūkesčių ir nepadėjo išspręsti problemų. Pavyzdžiui, galime manyti, kad turtai išsprendžia visas problemas, galime pradėti kaupti pinigus ir daiktus.. ir ką gi?

Pamatome galiausiai, kad pinigai nesuteikia vidinės ramybės, meilės, nepanaikina bendravimo sunkumų, net nesuteikia saugumo. Atvirkščiai – pinigai užvaldo, atima ramybę ir dvasinę pusiausvyrą – jie pradeda valdyti ir.. mes pradedame jiems tarnauti. Kai netenkame dvasinės pusiausvyros, mus valdo tai, kas atėmė tą dvasinę pusiausvyrą.

“Ne turtas ar valdžia pavergia žmogų, o prisirišimas prie turto ar valdžios“ – sakė Buda. Žmogui reikia tam tikro pinigų kiekio tam, kad išgyventų ir patenkintų kūno poreikius, bet tai neturi išmušti iš pusiausvyros ir pavergti. Ne pinigų kiekis užvaldo, o požiūris į juos: tai turi būti priemonė išgyventi, o ne gyvenimo tikslas. Kai gyvename dvasinėmis vertybėmis ir pasitikime savimi, tai visuomet uždirbsime pinigų daugiau, nei blaškydamiesi ir bandydami daugiau uždirbti.

Tas pat liečia ir bendravimą: mus užvaldo išoriniai įspūdžiai ir nesigiliname į tai, kas už jų slypi. Arba tikimės, kad žmonės taps tokie, kokius mes norime matyti. Nenorėdami susidurti su realybe, vėl panyrame į iliuzijas. Nors ir gerai turėti teigiamą žmogaus viziją, bet pirmiausia ją turėtume taikyti sau. Na, o aplinkinius žmonės aiškiai matyti tokius, kokie jie yra – tuomet neliks iliuzijų ir nepateisintų lūkesčių.

Ir pati didžiausia žmonijos iliuzija – kad pasaulis yra kupinas blogio.. Nustebsite, bet pasaulis ir visa kūrinija yra mums draugiška ir geranoriška, nes mes esame neatsiejama jos dalis. “Blogis“ yra žmonių kūrinys, jo nebus tada, kai žmonės nustos jį kurti savo žemiausiomis egoizmo apraiškomis: pavydu, godumu, ambicijomis ir juslių tenkinimu. Prisirišimas prie šių apraiškų gimdo iliuzijas, kurios svaigina ir pavergia.

Kaip pabusti iš iliuzijų sapno? Tapti sąmoningu, nepriimti nieko už tiesą vien todėl, kad dauguma taip daro arba galvoja. Masinė nuomonė labai lengvai kuria iliuzijas – atsirinkime, į ką žiūrime, ką skaitome. Mes tampame tuo, ką patiriame ir jaučiame, todėl sąmoningumas – vienintelis “saugiklis“, kad netaptume tuo, kuo nesame, kas mus užvaldytų ar pavergtų.

Aukščiausia, tikroji žmogaus išraiška, be iliuzijų, yra tuomet, kai kuriame tai, kas mus pripildo, o ne išsemia ir išsekina. Kai išreiškiame save pačiais tobuliausiais būdais ir teisingai vertiname aplinkybes ir žmones. Kai pasitikime savimi ir esame teisingi sau ir aplinkiniams. Kai vadovaujamės širdimi ir išreiškiame savo dvasines vertybes, tuomet ir esame harmonijoje su savimi ir pasauliu.

Pakėlę iliuzijų uždangą, pasijuntame laisvi ir įgauname dvasinės stiprybės. Mes pamatome pasaulį aiškiau – tokį, koks jis yra iš tikrųjų, be iliuzijų, kurias.. sukuriame patys 🙂 ..

Pasaulis kupinas galimybių :)

Napoleonas Hilas, vienas iš pozityvaus mąstymo teorijos pradininkų, teigė, kad pozityvus mąstymas yra laimingo gyvenimo pagrindas ir yra tikroji mūsų prigimtis. Tikrasis žmogaus “aš“ yra labai pozityvus, be ribų ir be baimės. Būtent baimė sukuria žmogaus sąmonėje ribas ir jo antrąjį, netikrą “aš“ – kuris nusistatęs negatyviai ir kuris padaro žmogų silpną. Tas netikras “ aš“ nežino savo galimybių, nepasitiki savimi, o vietoje tikslų gyvenime nuolat skaičiuoja tik kliūtis į juos.

Pozityvus, tikrasis žmogaus “aš“, atvirkščiai – įkvepia žmogų ir padaro jį stiprų. Jei norime būti savimi tikruoju, turime koncentruotis į savo tikrąjį “aš“, t.y., mąstyti pozityviai. Pozityvus mąstymas padeda mums maksimaliai susikoncentruoti į numatytą tikslą ir parodo į jį kelią. Tam, kad atgautume ryšį su savo tikruoju “aš“, turime laikytis tam tikrų pozityvumo principų.

Svarbiausias iš jų – pozityvus mąstymas . Gyvenimas – kaip kompiuteris: jis veikia “taip“ ir “ne“ ribose. Sakydami “taip“, mes atsiveriame pozityvumui bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ir patraukiame prie savęs pozityviai mąstančius žmones ir pozityvias situacijas. Žinoma, tam turime turėti tikslus ir atskaitos tašką, nuo kurio imame pozityviai koncentruotis tų tikslų pasiekimui.

Savidisciplina – dar vienas svarbus pozityvaus mąstymo principas. Pirmiausia – proto disciplina – jei norime, kad mums sektųsi, turime tikėti savo sėkme. Tada mūsų smegenys pradės veikti greičiau ir efektyviau ir mes atrasime geriausius sprendimus. Nuolat turėkime bent minimalų prioritetinių veiksmų planą ir juo vadovaudamiesi veikime, nenuolaidžiaudami sau dėl tingumo ar abejonių.

Nustokime žvalgytis į praeitį. Į ją galime žvilgtelėti trumpam ir tik dėl to, kad įvertintume patirtį ir nekartotume tų pačių klaidų. Fiksuokime tik sėkmingas ir malonias akimirkas – tai motyvuoja. Kai žmonės nuolat kremtasi dėl nesėkmių, jie jas ir prisitraukia, nes.. nuolat galvoja apie jas. Žmonės pasiekia užsibrėžtų tikslų tuomet, kai nesustoja ir nuolat eina į priekį. Orientuotis į sėkmę reiškia tiesiogiai ją prisitraukti.

Atsikratykime baimės, nes tai mūsų pačių sukurtas kipšas.. Baimė yra atvirkštinė energija laimei ir sėkmei. Baimės energija sukausto, sukelia nepasitikėjimą ir įtampą. Kai suprasime, kad visos baimės yra mūsų pačių sukurtos, galėsime jų atsikratyti. Tik atsikratę baimių, galėsime atsiverti gyvenimui ir realizuoti savo tikslus.

Pasitikėjimo jėga – tai raktas į proto jėgą, kuri idėjas paverčia realybe. Pasitikėjimas savimi padaro mus stipriais. Turime suvokti savo unikalumą ir nesilygiuoti į nieką. Suprasti, kad žmogus gali pasiekti viską, jei tiki tuo, ką daro ir tiki, kad pasieks to. Mūsų didžiausių vidinių galimybių rinkinys slypi mūsų pasąmonėje. Jei pasitikime savimi, pasąmonė sukuria veiksmų planą, o sąmonė kontroliuoja pačius veiksmus. Vienas iš būdų tiesiausiu keliu pasiekti savo tikslą – vaizduotėje sukurti kiek galima detalesnį jo vaizdą ir.. veikti, pasitikint juo.

Dar vienas iš pozityvaus mąstymo įtvirtinimo principų – entuziazmas. Tai milžiniška jėga, pritraukianti sėkmę ir neleidžianti palūžti, susidūrus su kliūtimis. Entuziazmas pritraukia bendraminčius ir motyvuoja žmones bendram darbui. Grupelė bendraminčių, kaip žinome, yra didelė jėga, galinti suburti ir padėti pasiekti neįtikėtinų rezultatų.

Altruizmas – tai gėris, kuriuo pasidalinę, kuriame dar daugiau gėrio.. Tai labai svarbus, vienas iš kertinių, pozityvaus mąstymo principų. Dalindamiesi savo gėrybėmis ir talentais – meile, žiniomis, mintimis, gerumu – mes žadiname žmonėse geriausias jų savybes. Tokiu būdu mes didiname pozityvumą, kuris tampa daugelio žmonių mąstymo būdu. Pasaulis tampa geresnis ne tik aplink mus 🙂 ..

Ir dar.. Visada darykime geriausiai tai, ką mokame daryti ir truputį daugiau, nei paprastai – taip mes išsilaisviname iš apribojimų, praplečiame savo galimybes ir tobulėjame 🙂 . Kiekvienas žmogus turi didžiulį kūrybinį potencialą, kuris slypi jo vidiniame “aš“. Pozityvumas yra raktelis, atrakinantis tą energijos potencialą.

Laikydamiesi šių paprastų pozityvumo principų, galime bet kurioje gyvenimo atkarpoje pažadinti savo tikrąjį (gal laikinai prisnūdusį 😉 ) vidinį “aš“ 🙂 .. o tada pasaulis atsiveria kaip kupinas nesibaigiančių galimybių lobynas – tada nereikia svajoti, kaip patekti į rojų – jį galime susikurti čia ir dabar 🙂 ..

Ko mes galime pasimokyti iš vaikų :)

Teigiama, kad tik nuolat tobulėjantis ir atviras naujovėms auklėtojas gali išugdyti kūrybingus vaikus ir tuo pačiu.. pasimokyti iš jų. Rytuose yra patarlė: “Tikrasis mokytojas – tas, kuris pasiryžęs mokytis iš kiekvieno sutiktojo. O tikrasis mokinys – tas, kuris kiekviename mato savo mokytoją“. Vaikų auklėjimas – nelengvas, bet įdomus procesas. Pasirodo, mūsų vaikai gali mus taip pat daug ko išmokyti..

Kaip teigia psichoterapeutas S.Avakov, iš vaikų pirmiausia galime pasimokyti gyventi dabartimi, būti “čia ir dabar“. Suaugusieji didelę dalį savo laiko skiria praeities apmąstymams ir ateities planavimui. Kai kurie plaukioja visą gyvenimą tuose apmąstymuose, prarasdami dabarties akimirkos pojūtį. O juk laimingi galime būti tik tuomet, kai tą laimę suvokiame..

Vaikai, atvirkščiai, gyvena pagal principą: gyvenu akimirkoje, kuri yra tarp praeities ir ateities – būtent tai ir yra gyvenimas 🙂 .. Tuo ir paaiškinama tai, kad vaikai praktiškai bet kokiose sąlygose jaučiasi laimingi.. Iš vaikų taip pat galime mokytis ir besąlygiškos meilės, ypač iš mažiausiųjų. Vaikai myli ne už kažką, o tiesiog myli, nes.. myli 🙂 ..

Galime iš vaikų pasimokyti ir fizinio bei psichologinio lankstumo. Jie labai greitai randa sprendimus ir veikia, neužstrigdami abejonėse ar ilguose svarstymuose 🙂 . Dar viena labai svarbi savybė, kurią praranda suaugusieji – atvirumas pasauliui. Vaikas atviras pasauliui, o pasaulis atviras jam. Daugelis suaugusiųjų, atvirkščiai, yra užsidarę. Gal ir nebloga kartais savybė mūsų dar netobulame pasaulyje, bet pastovus uždarumas tampa negatyviu savęs ir pasaulio suvokimu ir neigiamai veikia gyvenimą.

Iš mūsų mažųjų galime pasimokyti ir nuoširdaus sugebėjimo stebėtis. Suaugę dažnai su pasididžiavimu pabrėžia, kad jų jau niekuo negalima nustebinti. Deja, bet tai toli gražu nereiškia, kad žmogus yra viską matęs ir labai išmintingas. Atvirkščiai: išminčius nuolat stebisi kiekvieną akimirką besikeičiančiu pasauliu ir paprastais dalykais..

Vaikai mus gali išmokyti ir natūralumo, betarpiškumo bei paprastumo. Suaugusio žmogaus elgesys dažnai suvaržytas ir nenatūralus, apribotas įpročiais ir taisyklėmis, kurie dažnai yra primesti ir priešingi žmogaus prigimčiai.. Dar viena vaikų pamoka – besąlygiškas džiaugsmas. Suaugusiųjų džiaugsmas dažniausiai sąlygotas ir priklausomas nuo įvykių ir aplinkybių. Vaikai gi džiaugiasi nuolat, tai natūrali jų būsena, kuri, deja, su amžiumi dažnai užgesinama..

Vaikai yra drąsūs, jie neturi stereotipų, šablonų ir apribojimų, todėl jiems nėra neįmanomų dalykų! Vaikai lengvai priima naujoves, jie smalsūs. Suaugę dažnai riboja save ir stabdo, baiminasi ir abejoja. Galime iš vaikų pasimokyti drąsos ir atvirumo naujovėms.. Vaikai kūrybingi – tai pastovi jų būsena. Deja, kaip teisingai pastebėjo G.K.Čestertonas: “Visi mes genijai, kol mums nesukanka 10 metų“.. Kūrybingumą galime atgaivinti, pažvelgę į savo vaikus 🙂 .

Neatsiejama visų vaikų savybė – sugebėjimas fantazuoti. Ne tuščiai svajoti, atitrūkus nuo realybės, o būtent fantazuoti! Juk tai vizualizacija, kuri taikoma daugelyje psichologinių technikų 🙂 .. Tai gali padėti mūsų slapčiausių ir karščiausių troškimų realizacijai, juk fantazijos – mūsų troškimų detaliausias “projektas“ 🙂 ..

Ir dar viena svarbi pamoka, kurią mums dovanoja mūsų vaikai – laimės būsena 🙂 . Vaikai intuityviai jaučia, kad laimė – vidinė būsena ir yra laimingi nuolat, be priežasčių, tiesiog todėl, kad gyvena – prisiminkite jų degančias akutes ir šypsenas – juk jie beveik nuolat šypsosi 🙂 . Tik vėliau, įtakoti išorinio pasaulio ir suaugusiųjų, “pririša“ laimės pojūtį prie išorinių dalykų..

Žvelgdami į mūsų mažuosius, galime pamatyti, kokia iš tiesų yra žmogaus prigimtis. Mes esame gimę džiaugsmui ir laimei 🙂 . Išoriniai apribojimai ir sąlygos, dėl kurių kartais jaučiamės nelaimingi, yra sugalvoti mūsų pačių, suaugusiųjų.. Prisiminkime mažą vaiką, kuris gyvena kiekviename iš mūsų, ir pasaulis nušvis naujai, ir savo vaikučius suprasime geriau, o auklėjimas taps bendra džiaugsminga kūryba 🙂 ..

Menas būti kartu

Daugelis žmonių mano, kad jei jau mylime, tai nuostabūs santykiai turi klostytis savaime, o bet kokios pastangos išlaikyti gerus santykius yra nenatūralios. Gal ir būtų taip, jei susitiktų du idealūs žmonės rojuje 🙂 .. Realiame žemiškame gyvenime, visi žinome, kad yra kitaip. Žmones jungia meilė, bet.. abu yra iš skirtingų šeimų, skirtingai išauklėti, su savo nuostatomis ir įpročiais. Todėl, žinoma, gyventi kartu reikia mokytis.. tai menas būti kartu..

Jausmų svyravimai prasideda, kai atslūgsta euforija ir prasideda kasdieninis gyvenimas: reikia tvarkyti buitį, priimti sprendimus, imtis atsakomybės.. Iškyla nesusipratimai, priekaištavimai, reikalavimai, susierzinimas.. Visa tai ardo santykių pilnatvę, o jausmai tarsi lieka kažkur gilumoje. Atsiranda pojūtis, kad kažkas ne taip, ateina pirmosios abejonės ir nusivylimai, santykių paviršutiniškumas.

Ir tai, pasirodo, yra neatsiejama gyvenimo realybė ir tik nuo mūsų priklauso, kokia ji bus toliau. Žmonių tarpusavio santykiai yra kuriami visą gyvenimą, tai nėra kažkas statiško. Žinoma, galima gyventi santykių paviršutiniškume arba nuolaidžiauti, bet tai tik didina beviltiškumo ir nuobodulio jausmą. Tereikia suprasti, kad kylantys prieštaravimai ar sunkumai nėra griaunantys, jie daug ko išmoko: susitarimo, palaikymo, supratimo, partnerystės.. Geriausiai to galime išmokti būtent poroje.

Harmoningos partnerystės pamatas – besąlygiška meilė. Iš tikrųjų daugelis mylime su sąlyga, sąlygiškai – kai keliame tam tikras sąlygas, kai mylime už kažką. Besąlygiška meilė – kai mylime ir visiškai priimame save ir mus supančius žmonės tokiais, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norėtume juos matyti. Jei norime pokyčių, tobulinkime ir gerinkime pirmiausia savo savybes, tada ims kažkas keistis ir tarpusavio santykiuose.

Taip pat labai subtilus ir svarbus pojūtis šeimoje – buvimo kartu ir atskirai ritmas. Kiekvienam žmogui reikalinga tam tikra fizinė ir psichologinė erdvė, o mylimieji, to nesuvokdami, ima pernelyg kabintis ir kištis į kiekvieną smulkmeną vienas kito gyvenime. Toks dalyvavimas viskame gali veikti kaip atstumiantis barjeras ir ardyti gražiausius jausmus. Meilė tampa įkalinimu, prisirišimu ir.. pradedama ilgėtis laisvės pojūčio.

Todėl labai svarbu suteikti vienas kitam tą asmeninę erdvę. Kai sprendžiame svarbius klausimus ar esame pakylėti – būkime drauge, o kai atsiranda poreikis pabūti vienam ar susierzinimas – pabūkime atskirai. Tam pakaks pabūti kitame kambaryje ar pasivaikščioti, užsiimti mėgiama veikla ar susitikti su draugais. Tokie, kad ir trumpi pabuvimai atskirai labai svarbūs: žmonės pasijunta laisvi, nesuvaržyti ir.. išsiilgę bendravimo su mylimu žmogumi. Gali pasirodyti keista, bet kuo daugiau laisvės tarp sutuoktinių, tuo stipresni ir gilesni santykiai, nes pats stipriausias yra laisva valia priimtas įsipareigojimas, o ne priverstinė pareiga.

Tai du svarbiausi laimingo gyvenimo kartu kertiniai akmenys: besąlygiška meilė ir laisvė. Jei tai yra, drauge kuriami harmoningi santykiai, kuriuos tikrai galime pavadinti menu: todėl, kad yra nuolat kuriama. Keičiasi gyvenimo sąlygos, keičiasi žmonių savybės, auga vaikai, ir visa tai reikalauja lankstumo ir kūrybiškumo. Kuriama, pasitelkus geranoriškumą, supratimą, švelnumą, atleidimą, sąžiningumą, pakantumą, orumą. Kuriamos unikalios, vienijančios šeimos tradicijos. Tokiose šeimose auga laimingi vaikai 🙂 ..

Mes esame čia tam, kad mylėtume, dovanotume meilę, darytume vienas kitą laimingesniais, o ne atvirkščiai. Meilė ir partnerystė suteikia žmogui saugumo ir pilnatvės pojūtį, galimybę kurti save ir dovanoti galimybę skleistis mylimam žmogui. Meilę pražudo ne kažkokie dideli dalykai, o iš pažiūros nereikšmingi smulkūs epizodai, trunkantys metų metus: neapgalvoti komentarai, smulkios egoizmo apraiškos, orumo nepaisymas, neatidumas, neišsakyti žodžiai, nuolat atidėliojami geri darbai..

Kurkime savo nuostabius santykius, kurkime nuolat. Pradėkime nuo savęs, laikydamiesi auksinės taisyklės: jei nori turėti puikų partnerį, iš pradžių tokiu tapk pats. Mylėkime.. mylėkime besąlygiškai ir būsime mylimi 🙂 ..

Nepilnavertiškumas..

Manoma, kad yra kelios pagrindinės žemo savęs vertinimo priežastys. Pirmoji, labiausiai nepilnavertiškumą įtakojanti priežastis – kaltės jausmas, suformuotas mūsų tėvų dar mūsų vaikystėje. Jis atsiranda, kai tėvai lygina savo vaiką su kitais vaiko nenaudai, kai vertinamas ne vaiko elgesys, o vaikas, ir tai įvardinama žeminančiais “blogas, žioplas..“. Arba kai trokštama, kad vaikai išpildytų suaugusiųjų nerealizuotas svajones.

Nepilnavertiškumą skiepija per daug griežti ir valdingi tėvai, vaiko iniciatyvos slopinimas, taip pat ir žemai save vertinantys tėvai. Antroji žemo savęs vertinimo priežastis – visuomenės įtaka, kai pateikiami siekiamybių “standartai“, kurie dažnai yra nerealūs ir beprasmiški. Tai gali liesti išvaizdą, statusą visuomenėje, aukštos padėties “privalomus“ atributus.

Trečioji priežastis – nesėkmės ir klaidos gyvenime, po kurių padarome žeminančias save išvadas – skaitome save nevykėliais, negabiais, nelaimingais.. Gali būti ir kelios žemo savęs vertinimo priežastys, kurios gali pradėti įtakoti mūsų elgesį. Nepilnavertiškumas turi daug formų ir pasireiškimų, kurie leidžia išsisukti nuo nemalonių situacijų. Tai tarsi alibi, leidžiantis laikinai išvengti susitikimo su realybe ir paslėpti nepasitikėjimą savimi. Ilgainiui toks elgesys tampa įpročiais, kurie pradeda valdyti gyvenimą.

Psichologai išskiria kelis pagrindinius menkai save vertinančio žmogaus įpročius. Pirmasis – dėmesio ir pritarimo būtinybė. Tokiems žmonėms būtina nuolat girdėti, kad jie viską daro gerai ir teisingai, kad jie vertinami ir suprantami, yra gražūs, mylimi ir gerbiami. Antrasis įprotis – skundai ir kaltinimai. Kaltinami kiti ir skundžiamasi jais, nes nepriimamas faktas, kad patys atsakome už tai, kas su mumis vyksta. Žeminant ir kaltinant kitus, tarsi sustiprinama savo paties padėtis.

Trečiasis žemai savęs vertinančio žmogaus įprotis – perdėtas pataikavimas sau. Tokie žmonės jaučiasi nuskriausti ir stengiasi patenkinti visus savo įgeidžius: persivalgo, svaiginasi arba rūko, taip kompensuodami savęs neigimo jausmą. Toks elgesys laikinai atitolina realybę ir didėjantį pasikeitimų poreikį. Ketvirtasis įprotis – savęs gailėjimas. Dėl savo priklausomo charakterio nuolat pritraukiami žmonės, kurie žemina ir skaudina.. ir tokiu būdu vaidinamas amžinas pasigailėjimo vertas nelaimėlis.

Penktasis įprotis – “kaukių“ keitimas. Žemai vertinantys save žmonės nenori aplinkiniams parodyti savo įsivaizduojamo menkumo, todėl dažnai prisidengia kaukėmis: garsiai kalba, juokiasi, giriasi, elgiasi familiariai, kartais iššaukiančiai.. Šeštasis tokių žmonių įprotis – sunkus bendravimas, nes jie “įsikabina“ į žmonės, reikalauja daug dėmesio, yra kritiški, užsispyrę ir net agresyvūs.. nė vienas iš šių bruožų nepadeda bendrauti.. Septintasis įprotis – atidėliojimas ir delsimas. Dėl nepasitikėjimo savimi ir baimės padaryti klaidų žmogus nedaro visai nieko arba atideda kažkokią veiklą vėlesniam laikui.

Ir paskutinis, išskirtinis įprotis – niūrios mintys ir dažnos depresijos, galinčios pereiti į kraštutines formas.. Nesunku pastebėti, kad visų šių įpročių bendras bruožas – aukos vaidmuo. Kuo toks žmogus beužsiimtų, jis pasirenka aukos vaidmenį. Auka nuslopina savo vidinį potencialą, paklusdama aplinkybėms. Jei jau pastebime keletą tokių įpročių savo gyvenime ir matome, kad tai sisteminis elgesys, reikėtų susimąstyti ir pradėti daryti žingsnius link teigiamo savęs vertinimo.

Teigiamas savęs vertinimas – tai sėkmingo ir laimingo gyvenimo pamatas, pilnavertiškumo pojūtis. Tai ne egoizmas, o savo unikalumo suvokimas. Nėra pasaulyje absoliučiai identiškų žmonių, todėl nėra į ką lygiuotis ir negali būti jokių siekiamybių standartų. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo gyvenimo kelias yra unikalus ir tam visai nėra reikalo savo gabumais ir pasiekimais stulbinti aplinkinius.

Noras padaryti aplinkiniams įspūdį daro mus nuo jų priklausomais ir žemina mūsų savimonę. Jei norime būti laisvi, turime pradėti vertinti save teigiamai (nes unikalumas jau yra teigiama savybė), kitaip, bėgant metams, savęs vertinimas dar sumažės ir atsidursime tarp žmonių, sėdinčių vienatvėje ir savęs besigailinčių.. Ar gali būti auka laiminga?

Metodikų, žadinančių teigiamą savimonę, yra nemažai – tereikia didelio noro keistis. Teigiamai vertinantis save žmogus yra Kūrėjas, jis pats kuria savo gyvenimą. Kūrėjas – laimingas 🙂 .. Auka – ne.. Ir kiekvienas visada galime pasirinkti vieną iš šių vaidmenų 🙂 . Kaip jūs manote?

Kūnas, siela ar dvasia?

Pitagoras savo mokiniams žmogaus prigimtį apibūdino taip: “ Įkalinta siela blaškosi tarp dviejų savo bendrakeleivių, iš kurių vienas – smauglys, spaudžiantis ją savo susuktais žiedais, o kitas – nematomas genijus, kviečiantis ją, kurio buvimą ji jaučia giliai savyje tartum sparnų plazdenimą, lyg nušviečiančius žaibo blykstelėjimus“. Jis labai vaizdingai nusakė žmogaus esybę: smauglys tai žmogaus kūnas, nematomas genijus – dvasia, kūrėjo kibirkštis, o siela – protas ir jausmai.

Žmogaus tobulėjimo kelias yra harmonijos paieškos tarp kūno, sielos ir dvasios. Nuklystame nuo harmoningų paieškų tuomet, kai pasineriame į vienpusiškumą. Nuklydimai pažinimo tikslais gali būti ir naudingi – žmogus daro išvadas, galų gale supranta, ko jam gyvenime reikia ir.. nereikia. Kai atmetame viską, ko nereikia, išsigrynina tikros vertybės. Įstringame tuomet, kai vienpusiškumas tampa gyvenimo būdu.

Pavyzdžiui, vienpusiškumas, tenkinant kūno reikmes. Tokie žmonės rūpinasi tik tuo, kaip skaniai, gurmaniškai pavalgyti, saldžiai pamiegoti, suteikti kūnui įspūdingas formas (kad padarytų įspūdį aplinkiniams), sekti madas, turėti daug daiktų. Jie prisirišę prie visko žemiško. Tai materialistai, kurie viską matuoja pinigais, jei ir deklaruoja kažkokį tikėjimą ar aukštesnį suvokimą, tai tik tam, kad “išmelstų“ savo gražaus gyvenimo prailginimo. Kalbos apie dvasines vertybes su jais – tuščias laiko gaišinimas, nes jų suvokimas – materialiais ekvivalentais.

Dar vienas kraštutinumas – kai žmogus rūpinasi išskirtinai savo siela. Tokie žmonės mėgsta bendrauti, siekia naujų įspūdžių. Jie gali ištisą parą praleisti skaitydami knygas, pamiršdami maistą ir miegą. Svarbiausia jiems – pergyvenimai, išgyvenimai, emocijos, jausmai. Tai savotiškas penas jų fantazijoms, kuriose jie paskęsta, o dažnai ir gyvena. Turi turtingą jausmų pasaulį, kuris dažnai neturi nieko bendra su realybe. Dvasingumą supranta kaip jautrumą, dramatiškumą.

Kaip tai keistai beatrodytų, bet yra ir kraštutinis nukrypimas į dvasingumo paieškas. Tokie žmonės paprastai užimti tik savo dvasios gryninimu. Gali iki išsekimo pasninkauti, aklai sekti įvairiomis dvasingumo praktikomis, visa esybe pasinerti į religiją, net tapti sektantais. Gali bandyti šiuolaikinėmis sąlygomis atkartoti senovės adeptų kelią, nesusimąstydami, kad tai bus tik svetimos patirties kopijavimas. Viskas, ką jie daro, yra pernelyg jų pačių sureikšminta.

Žinoma, tai kraštutiniai variantai, tokių “grynuolių“ nėra daug. Bet jei atidžiau pažiūrėsime, nesunkiai savo ir kiekvieno žmogaus gyvenime pastebėsime prioritetą, kuris aiškiai išsiskiria. Kai kraštutinumai yra jauno žmogaus gyvenime, tai galime suprasti kaip paieškas, bet jei brandus žmogus “užstringa“ kažkuriame kraštutinume, tai jau sustojimas asmeniniame tobulėjime.

Dažnai tai įvyksta dėl aplinkos poveikio ir dėl nežinojimo. Žmogus visuomet yra linkęs pateisinti savo gyvenimo būdą ir sėkmingai tai daro, atrasdamas neįtikėčiausius argumentus. Materialistas, pavyzdžiui, savo gyvenimo būdą ir silpnybes gali lyginti su gyvūnų elgesiu: juk jie kovoja, konkuruoja, ėda, dažnai poruojasi, laimi stipriausias ir t.t.. Keistas argumentas, juk žmogus turi sąmoningumą ir galimybę valdyti savo elgesį, o ne gyventi vien instinktais ir refleksais..

Gyvenantis sielos “penu“ gali apeliuoti, kad jausmingumas ir emocingumas – vienintelės tikros žmogiškos savybės ir taip pateisinti savo fantazijas ir dramas gyvenime. Tokių žmonių dažniausias argumentas – aš juk skaitau knygas, einu į teatrą, aš emocingas, jautrus.. Puikios žmogiškos savybės, bet kai žmogus vien tuo gyvena, būdami šalia, galime neatitikti tų dramatiškų savybių ir nuolat keliamų aukštų reikalavimų.

Vienpusiškai siekiant dvasingumo išraiškos, taip pat gali atrodyti, kad tai aukščiausias gėris. Išoriškai tai tauru, kilnu, tai pasiaukojimas, šviesūs tikslai. Bėda tame, kad tokie žmonės dažniausiai visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nuo šeimos, nes “visi kiti“ jam atrodo tamsūs ir nuodėmingi. Jie taip pat atitrūksta nuo savo prigimties, ir siekdami aukštų tikslų, gali atnešti artimiems žmonėms sunkius pergyvenimus.

Aukščiausia žmogaus realizacija yra visų prigimtinių savybių lygsvara ir harmonija. Negalime paneigti nė vienos, kitaip tai atsisuka prieš mus pačius: jaučiame tuštumą, abejingumą, jaučiame, kad gyvenimas bėga pro šalį.. Kai šios savybės harmonijoje, esame kūrybingi, entuziastingi ir laimingi 🙂 . Gali kilti klausimas, ar tai įmanoma? Vienareikšmiškai – taip 🙂 . Vieninteliai apribojimai – mumyse.

P.S. Gavau labai esminį pastebėjimą, kurį būtinai turiu užrašyti: “ Visi trys prigimtiniai žmogaus aspektai turi būti harmonijoje, bet nepamirškime, kad pirminis iš jų – dvasia, kuri pajungia intuiciją ir kūrybiškumą. Tai mūsų pagrindinis variklis, mūsų neišsenkantis energijos šaltinis ir tai, kas mums suteikia aukščiausią išraišką“ . Ačiū! Pritariu 🙂

Priežasties ir pasekmės dėsnis

Šis dėsnis dar vadinamas karma. Pirmą kartą ši sąvoka paminėta “Mahabharatoje“ – vienoje seniausių, didžiausios apimties filosofinėje poemoje. Šį epą sudaro 18 knygų, kuriose mitų ir pasakėčių vaizdais plačiajai visuomenei pristatytas induizmas. “Karma“ sanskrito kalba reiškia veiksmą ir yra kertinis suvokimas induizme. Karmos dėsnis sako, kad kiekvienas veiksmas turi tam veiksmui lygias pasekmes.

Fiziniame pasaulyje karmos dėsnį galime iliustruoti I.Niutono dėsniu: veiksmas lygus atoveiksmiui. Yra ir liaudies patarlė: “Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Savo mintimis, žodžiais ir veiksmais mes nuolat kuriame savo realybę. Su kokia jėga mes juos paleidžiame į gyvenimą (negatyvia ar pozityvia), su tokia jėga visa tai ir grįžta. Jei fiziniame pasaulyje mes tuoj pat pamatome veiksmo atoveiksmį, tai karmos dėsnio veikimas pasireiškia, susidarius adekvačiai situacijai. Šis dėsnis veikia absoliučiai, jis nėra nei bausmė, nei paskatinimas: mes gauname lygiai tai, ką sukūrėme.

Pagrindinės ydos – pyktis, godumas, geismas, prisirišimas ir ego pastumia mus į žemas intencijas, kurių pasekmės yra kančia. Buda sakė: “Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas blogų minčių, liūdesys ir vargas seks jį, kaip ratas seka paskui jį traukančio jaučio kanopą. Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis“. Minčių kokybė apsprendžia žmogaus laimingumo laipsnį.

Buda buvo pirmasis žmogus, supratęs kančios priežastis, kurios įsuka į Sansaros (persikūnijimų, reinkarnacijų) ratą. Tai supratęs, jis sąmoningai praėjo išsivadavimo kelią nuo pradžios iki galo ir pasiekė Nirvaną – visiškos ramybės, pilnatvės ir palaimos būseną. Jis tapo Buda (galutinai išsivadavęs iš Sansaros, patyręs nušvitimą, pasiekęs Nirvaną), taip pat paliko žmonijai neįkainojamą savo ieškojimų ir patirties Mokymą, kuris tapo religija – budizmu.

Galime žiūrėti į tai skeptiškai, bet priežasties-pasekmės dėsnis veikia, tikime mes tuo ar ne. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, pamatysime, kad nieko jame nevyksta be priežasties. Nesuvokdami šio dėsnio, kuriame kančią ir kovas. Priežasties – pasekmės dėsnio suvokimas labai svarbus, nes jį suvokę, mes galime: sumažinti ir sušvelninti praeities naštą; keisti savo gyvenimo kryptį; pamatyti ir patirti savo dvasinių pastangų teigiamas pasekmes; suvokti visus “kodėl“, kurie yra mūsų gyvenime; būti savo gyvenimo šeimininkais.

Kiekvieno žmogaus našta ar laimė turi priežastį. Niekada nereikia nusiminti, jei nesiseka – karmos dėsnio žinojimas duoda mums realius mechanizmus, kaip ištaisyti padėtį. Kiekvieną situaciją galima pagerinti ir ištaisyti. Teisingai toliau veikdami, mes keičiame situaciją, neutralizuojame senas “sąskaitas“ ir galime kurti pozityvius, pakilius veiksmus, kurie atneša laimę. Priežasties-pasekmės dėsnio suvokimas taip pat padeda suprasti, kodėl santykiai su vienais žmonėmis sklandūs, o su kitais sudėtingi.

Laimingi savo laimės priežasčių nenagrinėja 🙂 .. Bet jei įsisukome į nemalonumų virtinę, tikrai verta susimąstyti, kodėl mes atsidūrėme tokioje situacijoje, patyrinėti savo veiksmus ir motyvus. Tarsi iš šalies, apsiėmus atsakomybę už situaciją ir neteisinant savęs, pasvarstykime: ar neslypi šiuose veiksmuose egoizmas arba nelabai švarūs ketinimai? Kartais iš pažiūros neutralūs veiksmai su paslėptais motyvais gali atnešti nemalonias pasekmes..

Net nesigilinant į senuosius raštus, o tik atidžiau pažiūrėjus į gyvenimą pasidaro aišku, kad priežasties-pasekmės dėsnis veikia mūsų gyvenime. Žinoma, gilesnis studijavimas duos platesnį suvokimą bei greitesnius kelius harmonizuoti savo gyvenimą. Daug kam šio dėsnio suvokimas buvo didžiulė dovana ir raktas į susikaupusių problemų sprendimą, kitokį pasaulio matymą.

Pamąstykime: juk logiška.. ir tam, kad pritaikytume tai savo gyvenime, nereikia kažkokių nežemiškų pastangų, tiesa? Kaip jūs manote? 🙂

Pasakos – nepasakos :)

Tokios istorijos – mano mėgiamiausias literatūrinis žanras. Keletu iš jų noriu pasidalinti su jumis: 🙂

APIE TAI, KAS SVARBIAUSIA
– Mokytojau, sakyk, koks laikas gyvenime svarbiausias, koks žmogus svarbiausias gyvenime ir koks svarbiausias gyvenimo darbas?
– Pats svarbiausias laikas gyvenime – dabar, svarbiausias žmogus gyvenime – tas, kuris dabar šalia, o pats svarbiausias gyvenimo darbas – daryti gera tam, kuris dabar šalia – tam mes ir esame gimę..

SRAIGĖ ANT MEDŽIO
Mokytojo paklausė, ar jaučia jis nusivylimą, kai jo pastangos ne taip greitai atneša rezultatus, kaip jis tikėjosi. Atsakydamas Mokytojas papasakojo istoriją apie sraigę, kuri pradėjo ropštis į vyšnios medį šaltą, vėjuotą vėlyvo pavasario dieną. Žvirbliai ant kaimyninio medžio leipo juokais, žiūrėdami į lipančią sraigę.
Vienas iš jų atskrido prie sraigės ir klausia:
– Na, argi tu nematai, kad ant medžio nėra vyšnių?..
– Bus, kai aš užlipsiu, – nesustodama atsakė sraigė.

TRYS KLAUSYTOJŲ TIPAI
Kartą pas Budą atėjo labai apsiskaitęs, savo žiniomis besipuikuojantis, visuomenėje žinomas žmogus ir uždavė jam kelis klausimus, norėdamas padiskutuoti su lygiu sau.
– Atleiskite, aš negaliu jums dabar atsakyti į jūsų klausimus, – pasakė Buda.
– Bet kodėl? Jūs neturite laiko? – paklausė žmogus, įžeistas Budos atsakymu.
Buda atsakė:
– Ne, ne tame reikalas. Laiko turiu pakankamai, bet jūs neišgirsite mano atsakymo.
– Ką jūs turite omeny? – paklausė žmogus.
– Yra trys klausytojų tipai, – atsakė Buda. – Pirmasis – lyg dugnu į viršų apverstas puodas. Galima atsakinėti, bet nieko į jį nepaklius. Antrasis klausytojų tipas panašus į puodą su skyle dugne. Jis neapverstas, jis teisingai stovi, viskas taip, kaip turi būti, bet.. dugne yra skylė. Todėl toks klausytojas prisipildo tik akimirkai: anksčiau ar vėliau viskas išbėga ir jis vėl ištuštėja. Tik išoriškai atrodo, kad jis prisipildo, iš tiesų jame nieko nėra, nes jame nieko negali užsilaikyti. Ir, pagaliau, trečiasis klausytojų tipas, kuris nei apverstas, nei skylės jame nėra, bet jis pilnas atliekų ir šiukšlių. Į jį galima įpilti, bet viskas, kas į jį pakliūna, tuoj pat apnuodijama. Ir.. atleiskite, bet jūs priklausote trečiąjam tipui, todėl man sunku jums dabar atsakyti. Jūs kupinas atliekų, nes “viską žinote“. Tai, kas nesuvokta jumis ir nepažinta, o tik sumesta į jus – tėra atliekos..

EGZAMINAS
Atėjo laikas Mokytojui patikrinti savo mokinius. Jis pakvietė tris iš jų, paėmė baltą popieriaus lapą, užlašino ant jo juodo rašalo ir paklausė:
– Ką jūs matote?
Pirmasis atsakė: “Juodą dėmę“. Antrasis atsakė: “Rašalo dėmę“. Trečiasis: “Juodulį“.
Mokytojas nieko nepasakė, nuliūdo ir užsidarė savo cėlėje.
Vėliau mokiniai jo paklausė:
– Kodėl jūs taip nuliūdote?
Mokytojas atsakė:
– Nė vienas iš jūsų nepamatė balto lapo..

GĖRIS IR BLOGIS
Anūkas klausia senelio:
– Kas yra gėris ir blogis?
Senelis dalinasi savo išmintimi:
– Tai tarsi dvi jėgos, du vilkai tavyje: vienas kupinas pavydo, egoizmo, pykčio, ambicijų, melo. Kitas vilkas neša savyje taiką, meilę, viltį, tiesą, gėrį. Jie tarsi nuolat kovoja tarpusavyje.
Anūkas susimąstė ir paklausė:
– O kuris vilkas laimi?
Senelis nusišypsojo ir atsakė:
– Visada laimi tas vilkas, kurį tu maitini..

Šiandien tiek istorijų, pasakų – nepasakų 🙂 .. Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Trečiojo tūkstantmečio psichologija

Šiuolaikinė psichologija turi daug krypčių: psichosintezė, psichoanalizė, geštaltterapija, kognityvinė terapija, NLP ir t.t.. Tačiau, kaip keistai tai beskambėtų, bendros psichologijos teorijos nėra, ji tiesiog nesukurta. Iš to seka, kad yra tam tikra sumaištis, ir pritaikomos kryptys gali būti neefektingos, su nenumatytais šalutiniais efektais. Trūksta grandies, kuri suvienytų visas kryptis. Kas yra toji grandis?

Psichologai, turintys ilgesnę praktiką, pabrėžia, kad psichologinis stabilumas pasiekiamas ne įvairių technikų pritaikymu, o žmogaus dvasinių savybių vystymu. Žinias apie žmogaus dvasines savybes suteikia senieji mokslai, pripažįstantys ne tik kūną ir protą, bet ir dvasinį žmogaus potencialą. Žodis “psichologija“ tiesiogiai reiškia “mokslas apie sielą“, tiriantis psichikos reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, elgesį, sąmonę. Tačiau trūksta gilesnio dvasinio aspekto, o iš esmės – pagrindo.

Siekiant giliau suprasti žmogaus prigimtį, būtina pasitelkti senuosius mokymus – Vedas, Upanišadas,.. visus mokymus, kurie atskleidžia žmogaus dvasinę prigimtį. Tokia sintezė – tarsi trūkstama grandis šiuolaikinėje psichologijoje. Šios veiklos pradžia – humanistinės psichologijos kūrimas po antrojo pasaulinio karo. Žymiausi jos atstovai – Š.Biuler, G.Olport, A.Maslou, K.Rodžers. Jie teigė, kad psichologija turi orientuotis į praktinį žmogaus problemų sprendimą, atsižvelgti į individualumą, o ne į siaurą mokslinį materialistinį subjektyvumą.

Mūsų laikais šia kryptimi dirba pažangūs specialistai: psichologai, psichoterapeutai, filosofai. Tai D.Chopra, D.Grėjus, L.Burbo. L.Hey, R.Blekt, O.Torsunov, O.Gadeckij, V.Sinelnikov ir kiti, pažangių žmonių tikrai daug. Labai natūraliai gimsta naujoji psichologija, kuri apjungia žinias apie proto struktūrą ir emocijų poveikį, dvasios potencialą ir energetinių struktūrų poveikį fiziniam kūnui. Jungiami du pasaulio suvokimai: imanentiškas (materialus, besikeičiantis, pavaldus laikui) ir transcendentiškas (amžinas, belaikis, pranokstąs materialumą). Tai labai svarbus ir pažangus įvykis, kurio reikšmę sunku nusakyti: tai naujo žmonijos vystymosi etapo pradžia.

Pagrindinis naujosios psichologijos principas yra supratime, kad žmogus gyvenime siekia dviejų tikslų: sėkmės ir laimės. Sėkmė reikštų savirealizaciją išoriniame pasaulyje ir dvasinio potencialo atskleidimą, o laimė – harmoniją su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu. Nauja yra tai, kad prioritetas skiriamas harmonijai su savimi – žmogaus dvasinio potencialo vystymą, ir poveikį per tai išoriniam pasauliui. Dabartinėje psichologijoje, deja, pagrindinis prioritetas skiriamas išorinei sėkmei, t.y., žmogus “pritaikomas“ išorinei gyvenimo sistemai.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir geras prioritetas – išorinė sėkmė. Bet.. jei jis atitrūkęs nuo harmonijos su savimi, tai siekdamas tik išorinės sėkmės, žmogus griauna pats save ir santykius su jį supančiais žmonėmis. Tokiu būdu gimsta vidiniai prieštaravimai, neurozės, stresai, depresijos, problemos bendravime ir šeimoje. Kam reikalinga tokia sėkmė, kuri daro žmonės nelaimingais? Laimė ir sėkmė turi būti neatsiejamos.

Žmogus, kuris yra laimingas ir tuo pačiu sėkmingai realizuoja savo dvasinį potencialą išoriniame pasaulyje – tai trečiojo tūkstantmečio žmogus. Tokiu tapti jam gali padėti naujoji psichologija. Ši psichologija turi ir naują sąvoką – “sėkmės ekologija“. Tai reiškia, kad sėkmės siekiama harmoningai, be kūrinijos dėsnių pažeidimo, nekenkiant kitiems, neprieštaraujant žmogaus prigimčiai ir esminiams poreikiams.

Tai natūrali mūsų gyvenimo programa: būti harmonijoje su savimi ir mus supančiu pasauliu. Psichologinė pusiausvyra galima, kai gyvename pagal savo prigimtį ir gabumus. Jei žmogus psichologiškai nestabilus, reiškia, jis elgiasi prieš savo prigimtį, todėl jį viskas erzina, jis pyksta, pavargsta, yra įsitempęs, serga.. jis tiesiog neišnaudoja savo dvasinio potencialo, ir tas potencialas atsisuka prieš jį patį.

Jei žmogus nerealizuoja savo dvasinio potencialo, jis tarsi nusileidžia į “žemesnes“ emocijas – pyktį, baimes, pavydą, godumą, nepasitikėjimą. Tai panašu į imuniteto nusilpimą, kai pradedame sirgti įvairiomis ligomis. Tas pats liečia ir dvasinį “imunitetą“: kai esame stiprūs dvasiškai, jokie gyvenimo iššūkiai mums nebaisūs. Savo vidine būsena mes kuriame savo aplinką. Žmonės negali pasiekti laimės išorinėmis priemonėmis, kokiomis įmantriomis psichologinėmis technikomis jie besinaudotų.

Kad suprastume skirtumą, galime išnagrinėti paplitusį pavyzdį – visi siekia būti lyderiais. Klaidinga (išorinė) lyderystės koncepcija – lyderystė, pagrįsta valdžia: “Aš turiu pinigus ir valdžią, aš įsakau, ir visi turi paklusti“. Tai netikras pagrindas, kuris sugriūva, atėmus išorinius dalykus – pinigus ir valdžią. Tai išoriniais dalykais grįsta dirbtina lyderystė, kuri ir yra dabartinių karjeristų tikslas.

Tikroji lyderystė grįsta autoritetu, kuris nesusijęs su žmogaus užimama padėtimi ar pinigų kiekiu. Autoritetas, savo ruožtu, grįstas tam tikromis žmogaus savybėmis: ryžtingumu, sugebėjimu priimti sprendimus ir imtis atsakomybės už savo veiksmus, profesionalumu, dėmesiu žmonėms ir jų poreikiams. Sugebėjimas būti lyderiu – labai subtili dvasinė savybė. Jeigu reikia įrodinėti savo autoritetingumą kitiems, reiškia, žmogus jo neturi. Gyvenime tokių pavyzdžių matome daug..

Naujoji psichologija siekia atgręžti žmogų į save, padėti jam pačiam suprasti savo prigimtį, galimybes ir sėkmingai valdyti savo gyvenimą. Dabar daugelis pastebi, kad tampame šaltais materialistais. Trečiojo tūkstantmečio psichologija nukreipta į tai, kad atgimtų dvasingumas. Gyvenimas – lyg mokykla: mums sugrįžta viskas, ką mes patys darome. Ką kuriame, tą ir turime. Tai fundamentalus gyvenimo dėsnis (priežasties-pasekmės), kuris įvairiuose mokymuose buvo skelbiamas nuo pradžių pradžios.

Suvokę jį, tiesiog nustojame daryti negatyvius darbus ir tokiu būdu gyvenimas palengva harmonizuojamas. Pradėkime būti geresni, dėmesingesni vienas kitam jau šiandien 🙂 . Kiekviename iš mūsų yra didžiulė dvasinė jėga – žadinkime ją 🙂 . Tuomet visa tai, kas šiandien mus glumina, pakeis tai, kas džiugina ir įkvepia 🙂 .. Pasitelkę visą žmonijos patirtį, grįžtame prie savo esmių esmės – dvasingumo ir vienybės – to ir moko naujoji psichologija 🙂 .