Mylėti ar turėti?

Išnagrinėję visas psichologines subtilybes, lyg galėtume, jomis remiantis, kurti laimingus santykius. Supratę klaidingus lūkesčius, prigimtinius lyčių poreikius dar neturėsime pilno vaizdo. Yra dar aspektai, be kurių supratimo bus sunku. Pirmas – tai vidinė kiekvieno mūsų motyvacija kuriant santykius.

Dažnas atvejas, kai sutuoktinis yra priemonė nuo vienatvės, kai dėl nepilnavertiškumo jausmo yra poreikis nuolat su kažkuo būti. Tuomet ir ieškodami meilės, žmonės ieško žmogaus, kuriuo tikisi užpildyti save. Iš to kyla savininkiškumas, noras valdyti, nepaleisti, nes sunku skirtis su tuo, kas suteikia pilnatvę. Tokiu motyvu grįsti santykiai visada sunkūs, nes neįmanoma pasisavinti žmogaus, o ir žmoguje, kurį siekiama savintis, tai natūraliai gimdo pasipriešinimą.

Dar vienos pinklės, vedančios į nusivylimus – lygiavimasis į kitus. Tai užgesina gražiausius jausmus. Kiekviena šeima sukuria savo bendravimo modelį. Neatkartosime kitos šeimos modelio, koks mielas jis mums beatrodytų. Be to, visada matome išorinę žmonių santykių pusę – tai, kas mus žavi, gali būti gražus fasadas.. Psichologinis šeimos modelis – tai tarsi trečias “asmuo“ šeimoje, dviejų žmonių unikalus kūrinys, ir kas tai bus – harmonijos siekimas ar mūšio laukas, priklausys tik nuo sutuoktinių.

Ir.. pagrindų pagrindas – visuomenės poveikis. Gyvename visuomenėje ir jos poveikis mums yra – suvokiame tai ar ne. Šiuolaikinė visuomenė persmelkta abiems pusėms naudingų mainų idėjos. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, žmonių meilės ryšiai dažnai atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo ekonominę rinką.

Savo knygoje “Menas mylėti“ E.Fromas visapusiškai išnagrinėja šitą klausimą – tai tikrai vertinga informacija šiuolaikiniam žmogui. Jis padeda suprasti, kad vartotojiškas modelis persmelkia ir žmonių bendravimą ir santykius. Kiekvienas trokštame meilės, bet šiandien beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – prestižas, pinigai, valdžia.. ir didelę dalį savo energijos išeikvojame siekiant šitų tikslų, o meilei paliekama “atsitiktinumo ar pasisekimo“ dalia.

Gyvenimas pagal turėjimo principą – tai ramstis tiems, kurie nori būti tikri, nori turėti paruoštus atsakymus į visus gyvenimo klausimus, bet nedrįsta jų ieškoti savarankiškai. Tai rėmai ir priklausomybė nuo išorinių aplinkybių, siekimas jiems atitikti. Ir sutuoktinis su tokiu požiūriu ieškomas toks, kuris patrauklus pagal to laiko madą – fizine ir dvasine prasme. Santykiai taip pat orientuoti į turėjimą, atitikimą “standartui“.

Kadangi norima gauti, tai ir meilė suvokiama kaip “tapti mylimu“, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Prieš santuoką mylinčių žmonių energija nukreipta į buvimą, t.y., savęs atidavimą kitam žmogui ir jo stimuliavimui. Po vestuvių santuokos liudijimas kiekvienam partneriui suteikia išskirtinę teisę valdyti savo sutuoktinio kūną, jausmus ir dėmesį. Atpuola reikalas stengtis, nes meilė virto tuo, ką žmogus turi – nuosavybe.

Toks įtakotas vartotojiškas požiūris neša nusivylimus.. Nė vienas nesistengia, nes jau “turi“, bet stengiasi įžvelgti tokios permainos priežastį savo partneryje ir jaučiasi apgautas. Nė vienas nepastebi, kad neteisingas požiūris – kad meilę galima turėti – atvedė prie to, kad jie nustoja mylėti. Dabar, užuot mylėję vienas kitą, jie tenkinasi bendra nuosavybe: pinigais, visuomenine padėtimi, namais, vaikais.

Taip kartais santuoka, kuri iš pradžių buvo grįsta meile, virsta bendro turto valdymu, tam tikra korporacija, kurioje vieno egoizmas susijungia su kito egoizmu ir sukuria “šeimą“. Iš nusivylimo gali kilti iliuzija, kad naujas partneris ar partneriai patenkins meilės troškimą, suteiks meilę. Tokie žmonės nuolat jaučia meilės ilgesį ir supranta, kad viskas, ko jiems trūksta, yra meilė..

Ką gi daryti, jei suvokiam, kad daugiau ar mažiau įkliuvom į vartotojiško požiūrio į meilę pinkles? Pirmiausia – sąžiningai tai sau pripažinti. Antra, aiškiai suprasti ir įsisąmoninti, kad MEILĖ YRA MENAS. Tai veikla, o ne įspūdis. Žodis “įsimylėjimas“ prieštarauja pats sau. Kadangi meilė yra produktyvi veikla, tai ji yra pastovi būsena, o ne pasyvus afektas.

Jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį patį ryžtą, kaip panorę išmokti bet kurio kito meno – muzikos, tapybos.. Taip pat suprasti, kad visi mokame mylėti – tai natūrali mums būsena, tereikia tai atgaivinti ir išsilaisvinti nuo primestų stereotipų. Gal pradžioje pritrūks žinių – pasieškokime jų ir būtinai taikykime savo gyvenime – taip atgausime savo natūralų sugebėjimą mylėti.

Ir.. nepamirškime, kad bet kokios srities Meistru galime tapti tik po didelės praktikos – kai teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilies intuicijoje – bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tai reiškia, kad sukūrę šeimą, turime tam visą gyvenimą. Meilė išlaisvina ir suteikia sparnus, ji įkvepia ir padaro gyvenimą nuostabų.. Mylėdami sukuriame ypatingą erdvę, kurioje gera ir ramu, kurioje auga laimingi vaikai, kurioje esame kartu ir kiekvienas turime galimybę asmeniniam augimui 🙂 E.Fromas tai vadina menu, aš pridurčiau: tai aukščiausias menas, tai mus vienijanti stebuklinga energija 🙂 ..

Santuoka: pasiseka ar darbo rezultatas?

Gavau prašymą diskusiją perkelti čia ir paklausti jūsų nuomonės. Klausimai buvo tokie: kodėl, laikui bėgant, santuoka vis labiau įgauna kasdieniškumo, o sutuoktinis.. neįdomus ar net erzina? Bet.. kai tik santuokai iškyla grėsmė, norima jį susigrąžinti bet kokia kaina? Kaip išsaugoti santuoką ir jausmus? Ir nuo ko priklauso laiminga santuoka?

Pažiūrėkime, kaip į tai žiūri psichologai. Kas pirmiausia mus nuvilia, kai pradedame rimtus santykius? Tai iliuzijos ir fantazijos, kurios dažnai neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Yra surinkti pagrindiniai mitai apie idealią santuoką, kurie neatitinka realybės ir atneša daug nusivylimų:

1. Laimingoje santuokoje romantiški santykiai tęsiasi amžinai.
2. Mano sutuoktinis turi suprasti ko aš noriu ir kas man reikalinga be žodžių.
3. Geras intymus gyvenimas turi būti spontaniškas, lydimas audringų emocijų.
4. Mano išrinktasis turi priimti visus mano trūkumus ir turi padėti man juos įveikti.
5. Mano sutuoktinis visada bus mano pusėje visuose ginčuose ir konfliktuose.
6. Jei intymus gyvenimas nėra audringas, tai rodo, kad meilės nėra.
7. Sėkmingoje santuokoje sutuoktiniai nesiginčija.
8. Santuoka savaime pagerins mano gyvenimą visomis prasmėmis be mano pastangų.

Pripažinkime, kad daugelis turime tokių įsitikinimų prieš kurdami santuoką. Iš kur jie? Iš mūsų nežinojimoč Iliuzijos, kad antspaudas pase jau yra laimės garantija visam gyvenimui. Realybė skiriasi nuo mūsų fantazijų. Kiekvienas žmogus ir kiekviena pora išgyvena savo vystymosi etapus. Pora prisitaiko vienas prie kito, mokosi derinti bendrus ir asmeninius planus. Sėkmingas poros gyvenimas priklauso nuo noro ir sugebėjimo susitarti, atrasti bendrus sąlyčio taškus.. tuo pačiu paliekant kiekvienam ir asmeninę erdvę augimui. Tai kūrybinis procesas, vykstantis visą poros gyvenimą kartu.

Neatitikimas tarp to, ką įsivaizdavome, ir to, kas vyksta realybėje, gimdo nusivylimą santuoka ar sutuoktiniu. Bet.. retas susimąstome, kad yra svarbi mūsų gyvenimo realybė – mūsų natūralūs prigimtiniai poreikiai. Psichologai skiria pagrindinius moteriškus ir vyriškus poreikius, susijusius su šeima. Supratę juos, turime daugiau šansų sukurti laimingą santuoką. Moters poreikiai šeimoje pagrindiniai yra šie:

1. Meilė, prisirišimas, dėmesys – daugumai moterų gyvybiškai svarbūs. Tai joms reiškia patikimumą, pritarimą, saugumą. Moterims reikalingi prisilietimai, apkabinimai, bučiniai, gėlės, skambučiai, laisvalaikis kartu. Tai tolygu meilės prisipažinimui ir patvirtinimui.
2. Pokalbis. Vyrai dažnai nesupranta, kaip tai moteriai svarbu. Nuoširdus pokalbis sutvirtina santykius, jis moteriai svarbus, nes per jį yra palaikomas emocinis ryšys.
3. Sąžiningumas ir atvirumas. Moteriai būtina pasitikėti savo vyru. Pasitikėjimas jai – santykių pagrindas. Jei moteris nepasitiki vyru, sunku tikėtis gerų santykių.
4. Finansiniai įsipareigojimai. Tai siejama su patikimumu ir vyriškumu. Moters gyvenime yra etapai, kai jai tai ypač svarbu – tai vaikų gimimas ir auginimas.
5. Šeimyniniai įsipareigojimai. Moterys svajoja, kad vyrai būtų šeimos lyderiai. Kad vyras būtų šeimos galva ir geras tėvas. Jos nori jausti moralinį palaikymą auginant vaikus.

Vyrai taip pat turi savo poreikius, susijusius su šeima. Pagrindiniai poreikiai tokie:

1. Įvertinimas. Vyras pilnavertis jaučiasi tuomet, kai jo pastangos, pasiekimai yra įvertinti. Tai didžiulis motyvuojantis vyrą faktorius.
2. Intymūs poreikiai. Dažnai moterys nesupranta šio poreikio, lygiai kaip ir vyrai neįvertina moterų poreikio švelnumui ir dėmesiui. Suderinus šiuos du vyro ir moters poreikius, galima natūraliai sukurti šiltus ir gražius intymius santykius.
3. Partnerystė pomėgiuose ir laisvalaikyje. Vyrai nori, kad moterys suprastų jų pomėgius ir pagal galimybes juose dalyvautų – tiesiogiai ar palaikydamos ir pritardamos.
4. Patraukli žmona. Vyrui svarbu, kad jo žmona jį žavėtų ir būtų jam patraukli. Neveltui sakoma, kad vyrai myli akimis, todėl dvasinį savo žmonos grožį vyras turi ir “matyti“.. ( neapsileiskime, mielosios..)
5. Namų jaukumas. Vyrai nori ramybės ir “namų“ atmosferos. Jam gyvybiškai svarbi savo jaukumo ir ramybės oazė gyvenime.

Tai baziniai sutuoktinių poreikiai santuokoje, išskirti, remiantis ilgalaikiais tyrimais. Yra asmeninių subtilybių, bet jie esmės neapsprendžia. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai yra patenkinami, santuoka yra stipri. Tai pagrindas meilei, pasitikėjimui, ištikimybei, pagarbai ir tiesiog.. laimingam gyvenimui. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai nepatenkinami, jie anksčiau ar vėliau bus patenkinami už šeimos ribų.

Psichologai siūlo vienintelį būdą stiprinti šeimą: kuo dažniau atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie abiejų poreikius, derinti ir gerbti juos. Taip pat kalbėtis apie jausmus, emocijas, išgyvenimus. Tai “skiepas“ prieš visas blogybes laimingai santuokai 🙂 .. Taigi, jei “pasisekė“ santuoka, tai reiškia, kad žmonės deda pastangas, kad ji būtų laiminga. O kaip jūs manote?

Nuotaika

Nuo ko ji priklauso? Būna taip, kad, rodos, nereikšminga smulkmena sugadina nuotaiką visai dienai. Ir, atvirkščiai, sunkios situacijos suvienija ir pakelia ūpą, pasitikėjimą savimi.. Galime niurgzti dėl oro – karšta, šalta, lyja, susierzinti dėl kreivo žvilgsnio, intonacijos. Ir.. džiaugtis smulkmenomis. Nuo ko tai priklauso? Netinkama diena ar netokia nuotaika?

Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kartais įsivarome save į tokį skubėjimą, bėgimą, kad nepastebime gražiausių dalykų šalia. Tuomet laikas bėga.. ir viskas erzina, nes viskam trūksta laiko. Kartais turime sustoti ir įvertinti, ar neįsisukome į bėgimą dėl bėgimo, ar tai, ką darome, yra tikrai svarbu. Sustokime kartais.. Verta..

Kaip rašė R.Šarma vienoje savo knygų – suorganizuokime kartais sau dieną, visai mums nebūdingą. Padarykime tai, kam ilgai neradome laiko.. Paskambinkime žmogui, kuriam seniai norėjome paskambinti. Nuvažiuokime į vietovę, kurią taip norėjom aplankyti, bet vis nesusiruošdavome. Perskaitykime knygą, kurią vis atidėliojome. Arba.. tiesiog išsimiegokime, pabūkime ramybėje.. Labai veiksmingas ir neįprastas būdas atgauti pusiausvyrą – išeiti iš vadinamo “voverės rato“ ..

Ir.. patikėkite, niūrumas – dažniausiai prastas įprotis. Mes įpratome reaguoti į viską per prizmę “ne“ – iš pradžių paneigiam ir tai keičia mūsų pačių nuotaiką. Pastebėjote – tai įėjo į mūsų kalbą – sakinį pradėti žodeliu “ne“? Ką po jo besakytume, bet tuo neigimu jau kuriame nuotaiką..

Taigi – viskas mūsų rankose, o mūsų nuotaika tai tikrai.. Kai susiraukiame, nepastebime gražiausių dalykų, kurie šalia. Siūlau šmaikščių posakių iš A.Blocho knygos – “Merfio dėsniai“. Jie parodo, kad ir iš sunkių padėčių yra mažiausiai dvi išeitys, o į smulkmenas, gadinančias nuotaiką, galim pažiūrėti su jumoru – tuomet jos ir lieka smulkmenomis 🙂 Saulėto, šilto visiems savaitgalio ir geros nuotaikos! 🙂

ARISTOTELIO POSAKIS:
Visada turėtum teikti pirmenybę tam, kas galima, bet neįmanoma, o ne tam, kas įmanoma, bet negalima.

RUDNICKIO NOBELIO PRINCIPAS:
Tik tas, kuris ką nors puikiai supranta, gali tai paaiškinti taip, kad niekas kitas to nesuprastų.

RICHARDO NUOSAVYBĖS PAPILDOMOS TAISYKLĖS:
1. Jei ką nors saugai labai ilgai, tai jau gali išmesti.
2. Kai tik ką nors išmeti, tuoj pat to prireikia.

GLATUMO MATERIALINIO GODUMO DĖSNIS:
Vos daiktą nusiperki, įsivaizduojama jo nauda tampa atvirkščiai proporcinga tikrajai.

FLUGGO DĖSNIS:
Kai tau prireikia medžio pabelsti ir pasakyti: tfu, tfu, tfu..“, tu supranti, kad pasaulis sudarytas iš aliuminio ir plastmasės.

ROMĖNŲ TAISYKLĖ:
Sakantis, jog kažko neįmanoma padaryti, neturėtų trukdyti darančiajam.

PETERIO PLACEBO:
Įvaizdžio gramas vertas kilogramo darbo.

DRAZENO ATSTATYMO DĖSNIS:
Situacijai pataisyti laikas yra atvirkščiai proporcingas tam, kurio prireikė ją sugadinti.

BALANSO DĖSNIS:
Blogi įpročiai naikina gerųjų pasekmes. Jeigu pakeliui į darbą jūs surūkote cigaretę ir suvalgote šokoladą, tai jie suryja visus per pusryčius išgertų apelsinų sulčių vitaminus.

ANDERSONO AKSIOMA:
Jaunas gali būti kartą, o nesubrendęs – visą gyvenimą.

KAMBARIO DRAUGO TAISYKLĖ:
Knarkiantis užmiega pirmas.

ESQUIRE’O KOMENTARAS:
Kuo greičiau užmezgi santykius, tuo greičiau jie nutrūksta.

PARDO POSTULATAS:
Viskas, kas gyvenime yra malonu, yra arba nelegalu, arba amoralu, arba didina svorį.

CAMPBELO AUTOMOBILIO REMONTO DĖSNIAI:
1. Jei gali pasiekti sugedusią detalę, tai neturi įrankių ją išimti. 2. Jei gali detalę išimti, tai neturi atsarginės detalės. 3. Jei turi atsarginę detalę, tai nieko neprireikia keisti.

OLIVIERIO DĖSNIS:
Patirtis – tai, ką įgauni, kai jau nebereikia.

HOFFERIO DĖSNIS:
Kai žmonės laisvi ir gali daryti ką tik nori, jie mėgdžioja vienas kitą.

Ir.. MAŽAI ŽINOMAS SEPTINTASIS NIUTONO DĖSNIS:
Paukštis rankoje geriau, nei paukštis virš galvos 🙂 ..

Budizmas

Daug atsakymų man davęs mokymas. Šios religijos  filosofija žavi savo įžvalgumu. Pirmą mažą knygutę “Taip kalbėjo Buda“ rusų kalba gavau viename iš pirmųjų ezoterinės literatūros knygynų vietoje.. grąžos. Skeptiškai į tai pažiūrėjau, bet paskaičius ilgai nepaleidau jos iš rankų.. Teisinga mintis, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna. Ši maža knygelė, galima sakyti, iš pagrindų pakeitė mano mąstymą.

Pirmiausia apie patį budizmo filosofijos kūrėją – Budą. Tai reali istorinė asmenybė. Jis, beje, nuolat pabrėždavo, kad nėra nei dievas, nei dievybė, o paprastas žmogus, supratęs žmonių kentėjimo priežastį ir būdą iš kančių išsivaduoti, pakilęs virš jų, praregėjęs. Buda gyveno 80 metų – tarp 563 ir 483 m.pr.m.e. Gimė Sidhartos Gautamos vardu, netoli Kapilavastu (Šiaurės Indija), Šakju karalystės valdovo šeimoje, motina – karalienė Maja.

Princas gyveno prabangoje. Tėvas jį visokeriopai atitvėrė nuo pasaulietiško gyvenimo. Būdamas 29 metų, po kelių savarankiškų žygių už karalystės tvoros, pamatęs gyvenimo realybę, jis paliko tėvo rūmus. Tuo metu gimė jo vienintelis sūnus – Rahula, bet ir šeima jo nesulaikė. Jis tapo atsiskyrėliu, užsibrėžusiu tikslą ieškoti išsilaisvinimo iš žmogiškų kančių.

Po ilgų ieškojimų, klaidžiojimo Gango slėniais, tuometinių dvasinių mokytojų mokslų, askezės jis pasirinko savo ieškojimų būdą ir kelią. Tuo, žinoma, nustebinęs ir net papiktinęs tuometinius tradicijų besilaikančius dvasininkus ir pasekėjus. 35 metų, po ilgo susikaupimo ir apmąstymo, jis pasiekė aukščiausiąjį pažinimą ir tapo Buda – “nubudęs, nušvitęs“, tas, kuris atskleidė Keturias Tauriąsias Tiesas ir pasiekė Nirvaną (išsivadavimo būseną) šiame pasaulyje.

Kokios gi tos Keturios Tiesos?
1. Egzistuoja kančia
2. Yra kančios priežastys
3. Iš kančios yra išsivadavimas
4. Yra kelias, kuris veda į kančios pabaigą.

Taip pat nurodomas “kelias, kuris veda į kančios pabaigą“. Tai aštuonių pakopų kelias:
1. Tobulas požiūris;
2. Tobulas pasiryžimas;
3. Tobulas kalbėjimas;
4. Tobuli poelgiai, veiksmai;
5. Tobula gyvensena;
6. Tobulos pastangos;
7. Tobulas budrumas (dėmesys);
8. Tobulas susikaupimas (meditacinis, ties tuo, ką darome). Kituose šaltiniuose vietoje žodžio “tobulas“ radau “teisingas“, bet tai, turbūt, esmės nekeičia.

Stebina toks įžvalgumas, ypač pagalvojus apie tą laikmetį.. Kyla mintis, kad yra nekintanti Tiesa, nepriklausanti nuo laikmečio. “Eilės apie Mokymą“ – Dhammapada – budistiniai tekstai, parašyti pali kalba. Juose tiek pamokomų temų, kurias galima pritaikyti šiandien.. : “ Visas sąmonės būsenas lemia mąstymas, ir mąstymas jas sukuria. Jei žmogus kalba ar daro ką skatinamas blogų minčių, kentėjimas lydi jį, kaip neatskiriamas šešėlis“.

“ Visas proto būsenas lemia mąstymas, ir mąstymas jas sukuria. Jei žmogus kalba arba ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis… Iš tiesų neapykanta niekada nenuslopina neapykantos. Neapykantą nuslopina tik meilė – tai amžinas dėsnis… Tie, kurie klaidą laiko tiesa, o tiesą klaida, tie, kurie ganosi klaidingų minčių ganyklose, – niekada nepatirs tikrovės“..

“ Bet tie, kurie tiesą laiko tiesa, o klaidą klaida, tie, kurie ganosi teisingų minčių ganyklose, – patirs tikrovę… Kaip lietus patenka į namus, kurių stogo šiaudai prasiskyrę, taip aistra įsiskverbia į neišlavintą protą. Kaip lietus nepatenka į namus, sandariai uždengtus šiaudais, taip aistra neįsiskverbia į išlavintą protą… Budrumas (apamada) – kelias į nemirtingumą. Išsiblaškymas – kelias į mirtį. Tie, kurie budrūs, nemiršta. Tie, kurie išsiblaškę – jau mirę“.

“ Uolumu, budrumu, savitvarda išmintingas žmogus susikuria salą, kurios niekada neįstengs užlieti bangos.Tie, kurie išmintingi, mąstantys, visada atkaklūs, pasiekia Nibbana’ą (Nirvaną) – aukščiausią laimę. .. Reikia draugauti su tuo, kuris rodo klaidas lyg rodytų lobį… Nelaikyk draugais tų, kurie daro bloga ar tų, kurie yra negarbingi. Bendrauk su geriausiais, siek geriausių žmonių draugystės“.

“ Kaip tvirtos uolos neišjudina vėjas, taip ir išminčių nejaudina nei priekaištai, nei liaupsės… Nedaug žmonių persikelia į kitą krantą, dauguma vaikšto pirmyn ir atgal šioje pusėje… Ramios mintys, žodžiai ir poelgiai to, kuris įgijo teisingą supratimą, visiškai išsivadavo, yra absoliučiai ramus ir išlaiko pusiausvyrą.. Puikūs yra miškai, kur minia nešėlsta; išsivadavę iš aistrų, žmonės suranda juose džiaugsmo, nes nebeieško juslinių malonumų“..

Ką čia bepridursi.. Verčia susimąstyti.. Ateityje rašysiu dar ištraukas iš savo “stebuklingos“ knygelės.. Ką sudomino, pasiūlysiu literatūrą – “Baltos lankos“ yra išleidusios Jean Boisselier knygą “Budos išmintis“. Labai gražiai iliustruota, išsamiai pasakojanti Budos, budizmo istoriją knyga. Ir.. labai norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę 🙂 ..

Mokytojai ir mokinystė

Dėkoju už klausimus. Šį kartą Sandra klausė apie dvasinius Mokytojus, jų vaidmenį gyvenime. Aistė klausė – o kam tobulėti ir kažko mokytis, jei jaučiasi gyvenime ir taip gerai? Žinoma, Aiste, jei viskas sekasi puikiai, nėra prasmės keisti tai, kas gerai. Dvasinis tobulėjimas vyksta visą gyvenimą, o tai, kad gyvenimas džiugina tik įrodo, kad esate teisingame kelyje. Pozityvūs žmonės dažnai “nepastebi“ savo mąstymo ir veiksmų priežasčių, jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Tai yra puiku ir labai norėtųsi, kad tokių laimingų žmonių būtų kuo daugiau 🙂 .

Sandrai galiu atsakyti remdamasi savo patirtimi. Išmintis iš įvairių šaltinių sako, kad visas mūsų gyvenimas, žmonės jame, įvykiai, aplinka, informacija yra mūsų mokytojai. Vienokiu ar kitokiu būdu visi mokomės, įgijame patirties ir išminties. Viskas priklauso nuo mūsų – mokomės sąmoningai ar ne. Gerai, jei turime šviesius tėvus ir aplinką, kuri išugdė geriausias mūsų savybes ir entuziazmą gyventi. Jei, ne, mokomės iš patirties, išgyvenimų, išvadų iš jų. Ir, žinoma, labai saugu ir gera, jei yra šalia žmogus, kuris savo pavyzdžiu ir išmintimi palaiko ir padrąsina..

Ar būtinai Mokytojas (ar Meistras) turi būti ir koks jis? Yra išskiriami tokie mokinystės keliai: pirmas – pasekėjo arba mokymo sekėjo. Toliau – mokinio, kuriam Mokytojas padeda atverti savo asmeninį kelią. Yra ir individualus, sąmoningas dvasinis augimas. Ir.. augimas per gyvenimišką patirtį, kuris dažnai atveda į tris pirmuosius. Visi keliai veda į augimą. Kuris geresnis? Geresnių nėra, jie visi kitokie.

Man atėjo poreikis išsiaiškinti, kame gyvenimo druska, kai patirtis atvedė į savotiškus pasikartojimus gyvenime. Supratau, kad kažką darau ne taip, jei keičiantis žmonėms, aplinkybėms, aš vis gaunu panašų rezultatą. Suvokiau, kad tai mano veiksmų pasekmės. Taip ir prasidėjo mano paieškos. Savo ieškojimus pavadinčiau individualiais, nors buvo periodų, kai mokiausi grupėje ir laikotarpiai, kai mokiausi iš žmonių, kurie man buvo tuo metu siekiamybės pavyzdžiai, juos tikrai galiu vadinti Mokytojais, nes daug iš jų išmokau, gavau taip reikalingą padrąsinimą.

Visuose mokymuose pabrėžiama, kad mokymai ir mokytojai tėra pakopos į asmeninį žmogaus dvasinio potencialo atsivėrimą. Bet koks mokymas, teorija ar prisirišimas prie šviesaus žmogaus yra rėmai, kurie riboja. Niekas žmogui negali suteikti, duoti išminties ar kažkokiu būdu jį padaryti šviesuoliu. Tai – asmeninis kiekvieno žmogaus darbas. Kaip jau ne kartą rašiau, viskas yra žmoguje ir reikia situacijų, “atpažinimo kodų“, kad informacija atsivertų. Visiems pažįstama situacija, kai skaitydami knygą, pagalvojam: “ir aš taip manau, aš tai žinojau“.. Kaip manote, iš kur?

Būdus tam atsivėrimui intuityviai jaučia pats žmogus ir visą jam reikalingą informaciją ir žmones “pritraukia“ į savo gyvenimą. Yra posakis: kai mokinys pasiruošęs, Mokytojas būtinai ateis. Dabar siūloma daug praktikų, seminarų, įvairių mokymų, kurie žada greitą žmogaus sąmonės transformaciją ir gyvenimo pagerėjimą. Ar tikėti tuo? Labai priklauso nuo rengėjų. Pažiūrėkime realiai: mokam pinigus ir tai vienintelė sąlyga gauti tokį sertifikatą..

Ar įmanoma per 3, 5 dienas, gal kelis mėnesius įgauti aukštesnį sąmoningumą? Gal ir įmanoma.. Žmogus visada gali pats nuspręsti, kokiu būdu jam augti. Tik.. turim suprasti, kad dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą ir nėra veiksmo, kurį atlikę, įgausim stebuklingų savybių visam gyvenimui. Sakoma, kad tobulėjimui ribų nėra, todėl per gyvenimą galime mokytis daugybės dalykų, kurie mums įdomūs ir gali būti daug žmonių, iš kurių turėsime ko pasimokyti.

Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime buvo daug šviesių žmonių, iš kurių labai daug išmokau. Jų yra ir dabar. Kokiu būdu juos atrandu? Dabar informacijos – gausybė ir beveik visur yra autorių kontaktiniai duomenys. Jei mane sudomina mokymas ar žmogus, kuris tai parašė, visuomet susisiekiu su juo ir klausiu, kas man įdomu. Atsakymus visuomet gaunu, nes šviesūs žmonės noriai dalinasi savo išmintimi. Kartais susirašinėjimas užsitęsia, kartais pakanka kelių laiškų..

Svarbiausia, kuo mes tampame mokydamiesi.. Supratau, kad pažinimui ribų nėra. Pradėjus nagrinėti vieną sudominusią sritį, atsiveria klodai kitų įdomybių, ir taip be galo.. Vienas atsakytas klausimas iškelia dešimtis naujų.. Nuostabu 🙂 Tai padeda gyvenime, tai padeda pažinti save ir žmones, savo galimybes.. Ateina suvokimas, kad esame didingos Visumos tokios pat didingos dalys.. Tai įkvepia.. O šviesių žmonių, Mokytojų pavyzdžiai ypač 🙂 .. Jie parodo mums, kad mes taip pat galime išsiskleisti visa savo didybe. Juk visi esame tokie patys žmonės 🙂 ..

Pabaigai – pasakojimai iš E.de Mello knygos “Viena minutė išminties“ apie Mokytoją ir mokinystę. Autorius teigia, kad alegorinis pasakojimas – trumpiausias atstumas tarp išminties ir žmogaus. Giliausią tiesą galima suprasti paprasto pasakojimo pagalba.

BUDRUMAS
-Ar galiu padaryti kažką, kad greičiau tapčiau prašviesėjusiu?
-Taip pat mažai, kaip gali padaryti tam, kad ryte saulė patekėtų.
-Tai kam tada visos dvasinės praktikos?
-Kad nepramiegotum saulės patekėjimo..

AKLUMAS
-Ar galiu aš tapti tavo mokiniu?
-Tu ir esi mokinys, nes akys tavo užmerktos. Kai kartą atsimerksi, pamatysi, kad mokyti tavęs nėra ko – nei man, nei kažkam kitam.
-Tai kam tuomet Meistras?
-Tam, kad įsitikintum, kad jis nereikalingas.

PROJEKCIJA
-Kodėl čia visi tokie laimingi, išskyrus mane, Meistre?
-Todėl, kad jie išmoko matyti palaimą ir grožį.
-O kodėl aš nieko nematau?
-Todėl, kad negali išorėje pamatyti to, ko nematai viduje(savyje).

SAVARANKIŠKUMAS
Vienas mokinys nuolat užduodavo Mokytojui daugybę klausimų. Mokytojas kartą jam atsakė:
-Tavo širdyje visi atsakymai į visus tavo klausimus ir tik tu žinai, kaip juos atrasti. Tavo kelias į tiesą negali būti apšviestas kažkieno kito. Tu nori paimti mano žibintą. Aš noriu tave išmokyti, kaip uždegti tavąjį.

AUTENTIŠKUMAS
Mokytojas neteikė reikšmės diplomams ir moksliniams laipsniams. Jis vertino žmogų, o ne jo pažymėjimus.
Kartą jis pasakė: “Jei yra ausys, kad girdėtum paukščio dainavimą, ar reikia prašyti paukščio diplomo?“

DOKTRINA
Vienas vienuolyno lankytojas pasakė Meistrui, kad jam nereikia ieškoti tiesos, nes ją jis atrado savo religijoje. Į tai Meistras jam atsakė:
-Buvo studentas, taip niekada ir netapęs matematiku: jis pilnai pasitikėjo atsakymais uždavinyno gale – žinoma, jie visi buvo teisingi..

BEPROTYBĖ
Mokiniai dažnai klausdavo savo Mokytojo, kaip jis patyrė sąmonės prašviesėjimą. Jis nutylėdavo.. Ir tik savo jauniausiajam sūnui atsivėrė, kaip jis pasijuto praregėjęs: “Aš pasijutau visišku kvailiu.“ Sūnus paklausė, kodėl. Mokytojas atsakė:
-Žinai, sūneli, į ką tai panašu? Lyg iš visų jėgų stengtumeis įsilaužti į namus: ropštiesi kopėčiomis, išdauži langą, o paskui išaiškėja, kad durys buvo neužrakintos .. 🙂

Būti Savimi :)

Pirmiausia noriu padėkoti už laiškus ir atsiprašyti, jei negaliu visiems atsakyti.. Pasistengsiu atsakyti čia, jei nespėsiu asmeniškai 🙂 Gavau keletą laiškų, kuriuose tas pats klausimas – ką reiškia būti savimi? Jau rašiau apie tai, bet, matyt, verta parašyti apie tai plačiau. Parašysiu, kaip aš tai suprantu. Atsakymo ieškojau įvairiuose šaltiniuose.

Verta pradėti nuo pradžių pradžios – žmogaus gimimo. D.Chopra atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus kūdikis gimsta turėdamas sudėtingesnes smegenis, nei suaugę žmonės. Kūdikis nėra primityvus, jis atsineša didžiulį dvasinį ir fizinį potencialą. Siūlelius primenančių ataugų, atsišakojančių nuo kiekvieno neurono, vadinamų dendritais, naujagimio smegenyse žymiai daugiau, negu vėliau žmogui augant. Dendritai yra informacinės komunikacijos “pernešėjai“ tarp smegenų ląstelių.

Jų perteklius greičiausiai parodo, kad naujai gimusiam žmogui reikia didesnės apimties priemonių apdoroti jam naują vaizdų, garsų, skonių, faktūrų, kvapų pasaulį. Iš milijardų informacinių dulkelių kūdikis ima atsirinkti, atskirti, pažinti.. Kai realybės skalė susiaurėja, tarsi iš garsų jūros būtų išskirta viena radijo banga – tokia gausybė dendritų pasidaro nereikalinga. Realybė susiaurinama iki tiek, kad ją galima būtų suvokti racionaliai.

Šiuo laikotarpiu aplinkinių, artimiausių žmonių formuojama ir vaiko pasaulėžiūra. Vaikas dažniausiai atitraukiamas nuo savo pirmapradiškumo, kuris pajungiamas prisitaikymui. Jis beatodairiškai tiki savo artimiausiais žmonėmis, kurie formuoja jį taip, kaip jiems atrodo geriausia. Gerai, jei tėvai yra kūrybingi žmonės ir supranta vaiko vystymosi ypatumus.

Vedini geriausių norų, aplinkiniai formuoja iš vaiko žmogų, labiausiai atitinkantį to laikmečio, kuriame jis gyvena, dvasią. Arba tėvai per vaiką įgyvendina savo svajones.. Kiek lieka po tokio formavimo tikrosios asmenybės? Turbūt, nedaug.. Ir pirmasis suvokimas, kad “kažkas ne taip“, ir protestas prieš formavimą prasideda paauglystėje.

Bet.. dažniausiai paauglys yra užgesinamas arba pats padaro išvadą, kad naudingiau dėl šventos ramybės prisitaikyti. Paskui tokie protestai kartojasi įvairių žmogaus amžiaus laikotarpio krizėmis, nes ateina gilus suvokimas, kad atitikimas visuomenės standartams toli gražu nėra laimės garantas. Kodėl? Ogi todėl, kad dažnai iš žmogaus formuojama tai, kuo jis nėra. Peršama idėja, kad jis būtinai turi kažkuo tapti, paminant jo teisę tiesiog išlikti savimi ir pačiam spręsti – kuo jam būti.

Reikėtų ne formuoti iš žmogaus standartą, o nukreipti žmogų į tai, kam jis yra gabus.. Suprantama, kad vaikas neturi patirties ir gali nesuprasti saviraiškos galimybių ir formų. Bet tam ir yra tėvai, turintys gyvenimišką patirtį, išmintį ir kantrybę. Kartais vaikas labai anksti parodo, kam jis yra gabus, o kartais tam prireikia ne vieno bandymo.. Jei neužgesintas pasitikėjimas savimi – asmenybė atsiskleidžia..

Jei ne, tai turime daugybę žmonių, dirbančių nemėgiamą darbą, nuolat sekančių kažkieno sugalvotais standartais, besilygiuojančių į kažką, nerandančių “savo vietos“ gyvenime. Jie įsitempę, nusivylę, dažnai turi psichologinių problemų, o laimę suvokia tik kaip trumpus blykstelėjimus. Arba – laukia, kad kažkas padarys juos laimingais. Galima kaltinti dėl to visus iš eilės, bet kaltinimais nieko nepakeisime. Visada, kokio amžiaus bebūtume, galime atgauti pasitikėjimą savimi, atrasti saviraiškos būdą, atgauti autentiškumą, išsiskleisti kaip unikali asmenybė..

Kaip? Žinoma, reikia to labai norėti.. o paskui ramiai peržiūrėti savo gyvenimą. Pirmiausia atmesti lygiavimosi į kažką principą. Gyvenime daug pavyzdžių, kaip žmonės pasiekia visų įsivaizduojamų aukštumų. Bet.. tikrai ne tam, kad kažkas šalia pajustų menkumą, o tam, kad įkvėptų ir kitus siekti saviraiškos. Kiekvienam žmogui yra savo siekiamybių skalė, visiems ji skirtinga.

Svarbu suprasti, kad saviraiška – ne darymas to, ką norime, o darymas to, ką geriausiai sugebame ir vystymas to, kam esame gabūs. Kiekvienas žmogus turi talentą, gal net kelis, ir kiekvienas intuityviai prie to linksta. Tokie darbai paprastai lengvai sekasi ir yra mieli žmogui. Kai suprantame savo gabumus, turime išmokti pasitikėti savimi. Svarbiausia – nesižvalgyti, kas, ką, kaip daro, nesilygiuoti. Pasitikėti tuo, ką darome ir būti nuosekliais..

Rezultatai “pasirodo“ ne iš karto, o kartais ir ne visai tokie, kokius įsivaizdavome. Svarbu išmokti pasitikėti savimi ir nesustoti. Nuoseklumas visada duoda rezultatus, dažnai viršijančius mūsų drąsiausius lūkesčius. Buvimas savimi – pagrindų pagrindas laimingam gyvenimui šioje Žemėje. Jis atskleidžia visą žmogaus kūrybinį potencialą, jo dvasines jėgas, atveria neįtikėtinas galimybes gyvenime. Tam reikia drąsos, nes pabėgimas iš rėmų atrodo baugus, kol neatgaunam savo pirmapradiškumo..

Pirmapradiškumas yra žmogaus dvasinis potencialas. Tai yra laisvė, sąmoningumas, entuziazmas, kūrybiškumas, džiaugsmas, laimė, marios galimybių, pilnatvė, harmonija, santarvė, meilė.. – visa tai reiškia būti Savimi 🙂

Gyvenimo ekologija

Žodį “ekologija“ dažniausiai naudojame, kai kalbame apie aplinkos apsaugą. Žodynas aiškina, kad tai yra mokslas, tiriantis organizmo santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. Taigi, pilnai tinka įvardinti tai, apie ką noriu pasvarstyti – apie žmogaus gyvenimą, jo santykį su savimi ir aplinka, gyvenimo būdą. Ar esame harmoningi ir nuo ko tai priklauso?

Pirmiausia – mūsų fizinis kūnas. Mityba – tiek dabar apie tai diskutuojama.. Cheminiai priedai maiste, saikingumas. Jau pats kūno pavadinimas – organizmas – reiškia jo organinę kilmę. Organizmas pats negamina daugelio medžiagų, reikalingų jo funkcionavimui, todėl visą laiką reikia papildyti jų atsargas. Mums reikalingas ir naudingas tik organinės kilmės maistas ir švarus vanduo..

Net ir valgydami organinės klimės maistą nesaikingai, galime sau pakenkti. O kalbos apie neorganinių cheminių medžiagų nekenksmingumą yra suinteresuotų asmenų propaganda. Naudojami net ir mažais kiekiais, bet pastoviai, jie tikrai sukelia organizmo sutrikimus. Žmogus ne kanalizacinis vamzdis – viskas, kas pakliūna į organizmą, yra apdorojama, įsisavinama, pagal galimybes nukenksminama. Taiklus pastebėjimas viename filme apie mitybą: mes juk sąmoningai nepilsime nuodų ant savo ar savo artimųjų maisto, bet kai tų nuodų įdeda maisto gamintojai, kažkodėl aklai tikime, kad tai yra normalu ir nekenksminga..

Mūsų laikais labai plačiai naudojama kosmetika, kūno priežiūros priemonės. Kaip ir nieko blogo, bet.. tų priemonių aiškiai naudojam nesaikingai ir per daug. Nesusimąstydami, kad ir juose gausu konservantų, neorganinės chemijos junginių – kremai, muilai, pieneliai, dezodorantai, dušo želė.. Per odą jose esančios medžiagos pasisavinamos taip pat puikiai, kaip ir per virškinimo sistemą, o juk jie naudojami nuolat.. Ar susimątėme, kad taip ardome natūralų kūno apsauginį sluoksnį ir odos mikroflorą? Manau, verta sugrįžti prie kuo natūralesnių kosmetinių priemonių..

Taip pat ir mūsų aplinka, mūsų rūbai.. Gal ir neblogai, jei audinyje yra dalis sintetikos – pagerėja jo savybės, pailgėja devėjimo laikas. Bet, tur būt, jau daugelis padarėme išvadą, kad rūbas iš grynos sintetikos yra nemalonus devėti ir “nejaukus“.. Rūbo sudėtyje esačios cheminės medžiagos taip pat veikia mūsų kūną. Arčiau kūno turėtų būti tik natūralaus audinio rūbai..

Tas pat liečia ir mūsų namus, aplinką. Daugeliui natūralios apdailos medžiagos ar baldai yra mielesni ne tik dėl jų natūralumo ar tvirtumo. Visi žinome, kad sintetinės medžiagos, naudojamos baldų gamyboje, gali būti net nuodingos.. Ir begalė buitinių cheminių valymo priemonių, kurios gal ir greičiau išvalo, ir pagelbėja, bet nesaikingai naudojamos – garuodamos ar per odą taip pat gali pakenkti..

O mūsų gyvenimo būdas.. Pasidarėm tokie motorizuoti, uždaryti patalpose ir nuolat sėdintys.. Visi technikos pasiekimai yra mums didžiulis pagelbėjimas, bet.. jau pradėjo valdyti mūsų gyvenimą. O juk mums gyvybiškai svarbu kasdieną pabūti gamtoje, gryname ore. Kiekvienam iš mūsų reikalingas ir optimalus fizinis krūvis. Taip mes įgauname energijos, atgauname pusiausvyrą – juk esame gamtos vaikai ir jokia technika mums tos natūralios energijos nesuteiks..

Ir.. pagrindų pagrindas – mūsų mąstymas – ar jis ekologiškas, ar kūrybiškas ir įkvepiantis? Vienoje L.Hey knygoje perskaičiau tokį įdomų palyginimą: jei kažkas mums sakytų, kad esame žalsvas paršelis, tokį žmogų palaikytume trenktoku.. Bet juk mūsų mintys apie save būna kartais dar absurdiškesnės.. o juk jos ir formuoja mūsų orumą, pasitikėjimą savimi, bendravimą, santykį su aplinka..

Taigi – kiek ekologiški esame? Galbūt, kai suprasime savo gyvenimą įtakojančius ypatumus, išmoksime ir visų mūsų bendriems namams – Žemei – būti atidesni? 🙂 Juk kas naudinga mums, naudinga ir jai, o kas kenkia mums, neišvengiamai kenkia ir Žemei.. ir viskas priklauso tik nuo mūsų pačių.. 🙂

“Tuščia galva“.. arba ramybės būsena

Šįkart asmeninis susirašinėjimas paskatino pasvarstyti šia tema. Dėkui Vilmai 🙂 . Visi, kas gilinasi į savo vidinį pasaulį, yra su tuo susidūrę.. aš taip pat. Tai vadinamieji tuštumos arba ramybės periodai. Jie paprastai seka po entuziastingo ieškojimo impulso, kai imamės pokyčių, kurį laiką matome rezultatus, o paskui.. pššš.. lyg kas kaip orą išleistų tą entuziazmą ir ateina neįprasta ramybės būsena..

Dažną tai atbaido nuo tolimesnių ieškojimų, nes tai nėra malonus jausmas, neįprastas – mes įpratę blaškytis.. “Ech, visa tai nesąmonės, tauškalai, tuščias reikalas, gyvensiu kaip gyvenęs“ – nusprendžia. Buvo taip ir man, kol neišsiaiškinau, kas tai ir kodėl taip vyksta. Tam gali būti dvi priežastys: esam nenuoseklūs ir ta tuštuma labiau panaši į nusivylimą ir apatiją.. Arba tikrai pasiekėm neįprastą, bet savo natūralią ramybės būseną.

Tarkim, nusprendėm, kad kažkuri gyvenimo sritis netenkina, kankina, ir imamės konkrečių žingsnių pokyčiams. Arba nusibrėžiame tikslus ir nusprendžiam jų siekti.. Arba tiesiog tobulėjam, bandom pritaikyti kažkokią metodiką savo gyvenime. Ketinimas yra, informacija yra, gal ir grupė, kurioje dirbame.. entuziazmas – per kraštus – juk nauja, nepažinta, įdomu.. o ir viltis, kad viskas į gera.. Pirmoji pakopa paprastai teorinė, ji praeina lengvai, nes yra noras 🙂 ..

Paskui seka praktiniai žingsniai – be jų niekaip. Pirmieji paprastai sėkmingi ir įkvepiantys, o toliau gali prasidėti tokie.. pristabdymai ir entuziazmo išgaravimas, net apatija. Kodėl? Gali būti kelios priežastys. Pirmoji – pasirinkome ne tą būdą. Esame visi skirtingi, todėl net griežčiausiai aprašyta metodika gali būti lengvai individualiai koreguojama jos neiškreipiant, kad maksimaliai pritaikytume sau. Sunku išlikti motyvuotam, kai kažko siekiame per jėgą.. Gali būti, kad metodika apskritai mums netinka, gal savo patirtį galime įgyti iš kelių metodikų , o gal susikurti savąją..

Kita priežastis – nuoseklumo trūkumas. Dažniausia priežastis.. Yra tam labai taiklus pavadinimas – dvasingumas priešokomis.. Imamės vieno, kito, trečio būdo ir nieko nepadarom iki galo.. Ir atrodo, kad nesiseka, neveiksminga. Suprantama, veiksmingas ir duodantis konkrečius rezultatus gali būti tik veiksmas, atliktas nuosekliai ir iki galo.. Visų metodikų autoriai teigia, kad įvairiems tikslams pasiekti reikia laiko. Terminai įvairūs – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.. Galbūt, norime per greitų rezultatų.. Turime suprasti, kad plečiame savo sąmonę, suvokimą, tai greitai nevyksta.

Tai, apie ką rašė Vilma – atliekant žingsnius optimaliai ir nuosekliai, staiga ateina ramybės ar net tuštumos pojūtis. Išties įdomus efektas. Kai kažko tikslingai siekiame, dingsta blaškymasis ir chaotiški veiksmai. Į gyvenimą grįžta nuoseklumas ir ramybė, kuriuos daugelis priima už.. nuobodulį.. Mes taip įpratome blaškytis, kad natūrali mūsų ramybės būsena atrodo mums nuobodi..

Sakyčiau, reikia džiaugtis, kai pasiekiame tokią ramybės būseną, nes tai vienintelė būsena, kai esame gyvenimo tekmėje, kai esame atviri gyvenimui ir galime suprasti ir siekti to, ką esame užsibrėžę ir ką jis mums siūlo.. Be to, turim suprasti, kad negalime būti visada vienodi: yra informacijos kaupimo periodai, jos apdorojimo, įsisavinimo periodai, sąmonės plėtimosi, aktyvios veiklos, ramybės, tiesiog buvimo periodai.. Tikrai neturime nuolat blaškytis ar būti vienodai pakilūs. Gyvenimas turi fazes, periodus ir jei jį valdom, tai suprantam ir tai nekelia nerimo.. Entuziazmą keičia žinojimas, ką darome.

“Tuščia galva“ tereiškia, kad išsivadavome nuo chaotiškų minčių. Nereikia bijoti tokios būsenos, tai tik pirmas įspūdis. Tą “tuščią galvą“ galime pripildyti nuostabių kūrybingų minčių.. Nesibaiminkim ir ramybės, kuri, galbūt, po entuziastingų šuolių neįprasta, bet tai vienintelė būsena, kurioje galime būti kūrybingi. Tas blaškymasis pereis į būties džiaugsmą, kuris taps pastovus. Kaip atskirti, ar tai “tikroji“, natūrali būsena? Sunku tai apibrėžti.. Tiesiog džiaugsmingai ramu.. nedrąsko emocijos, kai aiškiai suprantame save, savo pojūčius, tikslus, o per tai ir aplinkinius žmonės.. Atsiranda Vienybės pojūtis, įkvėpimas.. Žodžiu, pradžioje neįprasta, o paskui nepaprastai lengva ir gera 🙂 Prisiminkime dvasiningus žmonės – visi jie spinduliuoja išskirtinę ramybę.

Ir dar.. Dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą. Čia kaip tame pasakojime, kurį anksčiau užrašiau, kur vienuolis išskyrė du dvasinio augimo kelius: per patirtį arba per sąmoningą gyvenimo valdymą. Taigi, sąmoningai ar ne, mes dvasiškai augame nuolat. Man labai patiko mano Mokytojo posakis: “Jei gyveni reaguodamas, tai tavo įsitikinimus įtakoja patirtis. Jei gyveni sąmoningai, tuomet tavo įsitikinimai įtakoja tavo patirtį, tuomet esi Kūrėjas“. Nei vienas kelias nei geresnis, nei blogesnis, jie tiesiog kitokie, bet veda į vieną tikslą. Ir vienas, ir kitas turi savo ypatumus.. Ir, kaip visada – mūsų laisvė rinktis 🙂

E.Fromo knyga “Turėti ar būti“?

Vėl lp pasiūlė temą pasvarstymams – ačiū 🙂 . Galbūt, daug kas jau yra skaitęs šitą knygą, kas dar ne – lp įdėjo nuorodą praeito įrašo komentaruose. Originalo kalba – Erich Fromm “To Have Or to Be?“. Knyga labai aktuali mūsų laikmečiui, nes matyt, tai, ką E.Fromas išnagrinėjo ir numatė savo knygoje, jau pradeda realiai reikštis. Tuo metu, kai buvo rašoma knyga (1976), dar tik sklandė pokyčių nuojautos, kurių priežastis autorius nuodugniai, logiškai išnagrinėjo ir pasiūlė konkrečius būdus realiai keisti situaciją pasaulyje.

Knygoje nagrinėjamos žmonijos susvetimėjimo, blogybių priežastys ir nurodomas konkretus sprendimas – naujo mąstymo visuomenė. E.Fromas teigia, kad nuo visuomenės valdymo būdo priklauso visuomenėje vyraujantis socialinis tipas. Jis gali būti egoistinis arba altruistinis. Kapitalizmas, arba laisvosios rinkos ekonomika, nulemia tokias žmogaus savybes, kaip egoizmas, godumas, pasipūtimas. Kadangi visuomenė yra individų visuma, tai daugumos individų vyraujančios savybės yra visos visuomenės savybės.

Kapitalizmas – į turėjimą orientuota visuomenė, o tokia visuomenė, anot autoriaus, formuoja liguistą asmenybę, nes jos pagrindinis variklis – vartojimas. Į turėjimą orientuotoje visuomenėje žmogus save suvokia ir vertina pagal tai, kiek jis turi ir pagal tai, kiek jis išgali vartoti. Šiai orientacijai būdingas kiekybės pranašumas prieš kokybę, todėl asmenybė su tokiu suvokimu negali būti sveika. Tai savininkiškas santykis su savimi ir pasauliu.

Mūsų dienomis didžiojoje pasaulio dalyje vyraujanti santvarka yra orientuota į turėjimą, kaupimą, savininkiškumą. Santvarka įtakoja visas gyvenimo sritis: požiūrį į gamtą, tarpusavio santykius, visuomenės būklę. Kapitalistinė santvarka orientuoja turėti kuo daugiau ir jos filosofija tokia: “Esu tai, ką turiu; vadinasi, kuo daugiau turiu, tuo vertingesnis esu“. Į turėjimą orientuoti žmonės remiasi tuo, ką jie turi.

Autorius pabrėžia, kad negatyviausi dalykai istorijoje susiję su “mokslo pažanga“ – įvairių masinio naikinimo ginklų kūrimas, niokojančios gamtą technologijos, kalnai atliekų ir šiukšlių, susijusių su besaikiu vartojimu. Kol žmonės nepradėjo vadinamo “gamtos užkariavimo“, tol žmonijai ekologiniai pavojai negrėsė..

Taip pat autorius plačiai apžvelgė religijų vaidmenį, formuojant visuomenės mąstymo būdą. Jis padalino religijas į du tipus: 1) skatinančias žmogaus vystymasi; 2) paraližuojančias žmogaus dvasinį augimą. Kad religija padėtų įsivyrauti naujam “būti“ mąstymo būdui ir pakeistų socialinį charakterį, turi vyrauti pirmojo pobūdžio religija, vadinama “meilės“ religija. Taip pat plačiai aptariami ir žmonių santykiai, įtakoti santvarkos skiepijamo savininkiškumo.

Kaip gi, anot autoriaus, atrodo orientacija “būti“? Žmonės, orientuoti į būtį, remiasi tuo, kas jie yra, o ne tuo, ką jie turi. Tai išlaisvina žmogų nuo besaikio vartojimo, kaupimo, suteikia galimybę tobulėti dvasiškai, taip pat galimybę kurti atvirus ir nuoširdžius santykius, nepaveiktus naudos ir savininkiškumo. Tokia būties būsena padeda pajusti vienybę su pasauliu ir kūrybingai išreikšti savo sugebėjimus. Toks mąstymas neniokojantis. Tai taikus santykis su savimi ir pasauliu. Ne valdymas, o sandrauga, pagarba, iš gyvenimo pasiimant tik tiek, kiek tikrai reikia. Tai sąlygoja kūrybiškus santykius ir gamtos išsaugojimą.

Knygoje teigiama, kad individo socialinis charakteris ir socialinė ekonominė struktūra, kuriai tas individas priklauso, yra susiję ir kinta priklausomai vienas nuo kito. Taip pat pabrėžiama, kad pasikeitimai turėtų vykti ne nuo struktūros pakeitimo, tikintis pakeisti socialinį charakterį, o atvirkščiai. Autorius sako, kad mąstymo keitimas – tai natūralus būdas, nes pasikeitus vertybėms, turėtų kilti noras keisti sistemą , kad ji atitiktų tas vertybes.

Kad įsivyrautų nuostatos “būti“ isitvirtinimas, E.Fromas išskyrė keturias būtinas sąlygas:
1) Žmogus turi suvokti, kad kenčia;
2) Žmogus turi suvokti, kad yra kančios priežastis (ar priežastys);
3) Žmogus turi pripažinti, kad negerovę galima įveikti;
4) Žmogus privalo suvokti, kad, norint įveikti negerovę, privaloma keisti savo gyvenimą.

Autorius teigia, kad tai universalūs žingsniai, sprendžiant bet kokias problemas (sutinku visu šimtu). Taip pat vardinamos savybės, būdingos naujo – “būti“ mastymo žmogui, jų 20, paminėsiu ryškiausias: meilė, asketiškumas, savirealizacijos siekimas, sąžiningumas prieš save pirmiausia ir prieš kitus, laisvė ir atsakomybė (nedalomas junginys).. Vardinami nuosekliai ir konkretūs pasiūlymai, kaip pereiti prie naujo mąstymo ir jo įtakotos ekonominės sistemos. Pabrėžiamas laisvas daiktų pasirinkimas be “smegenų plovimo“ – reklamos.. Taip pat mokslo humanizavimą, visuomenės bendruomeniškumo svarbą, nusiginklavimą..

Sunku trumpai aprašyti visą knygą. Pagrindinė idėja – esama valdymo sistema, apėmusi didžiąją dalį pasaulio, daro žalojančią įtaką, ji jau atgyveno. Mes galime išvengti visų šios sistemos įtakotų katastrofų, pakeitus mąstymą. Visi samprotavimai pagrįsti ir nuodugniai, logiškai išnagrinėti. Nurodoma pagrindinė žmonijos nuopolio ir susvetimėjimo priežastis – vartotojiška, į turėjimą orientuota visuomenė. Siūloma reali alternatyva – taikios būties visuomenė, kuri skatina žmonės tobulėti ir neprisirišti prie materialių dalykų daugiau, nei būtina, kurios pagrindinė nuostata “būti“ , o ne “turėti“.

Manau, labai aktuali mūsų laikmečiui informacija. Labai rekomenduoju, kas dar nesusipažino. Sakyčiau , filmo “Home“ optimistinis pratęsimas 🙂 .

Pasąmonė

Dėkui Vilmai už laišką ir klausimą. Ji klausia, kodėl šiais laikais taip sureikšminama pasąmonė – juk anksčiau apie tai mažai kas kalbėjo. Pirmiausia, matyt, todėl, kad vis daugiau tyrimų atliekama šioje srityje. Tyrinėtojai atrado daugiau sąsajų tarp sąmoningos veiklos ir pasąmonės. Atrasta įvairių tai patvirtinančių metodikų. O svarbiausia, manau, yra tai, kad labai suintensyvėjo informacinis srautas, gyvenimo tempas ir padaugėjo su tuo susijusių psichologinių sutrikimų.

Žmogus tiesiog nepajėgia suvokti ir apdoroti tokio didelio kiekio informacijos. Pasąmonė, mūsų informacinė sistema, nuolankiai viską “įrašinėja“. Rodos, nekalti dalykai – radijo stotis fone, nuolat įjungtas televizorius, reklama. Taip pat sąmoningai skaitoma informacija. Ar reikia šitiek? Tai pertempia nervų sistemą. Psichoterapeutai teigia, kad tik labai nedidelė viso tos informacijos dalis yra įsisamoninama. Kita didžioji dalis gali veikti mūsų gyvenimą, mums to nesuvokiant.

Dar didelis pasąmonės “klodas“ – užslopintos, nemalonios situacijos ir išgyvenimai. Vėlgi dėl tempo ar tiesiog nenoro pažiūrėti tiesiai į problemą, dažnai ją nustūmiam, stengiamės pamiršti ar negalvoti apie tai. Kiekviena neišgyventa ir iki galo nesuvokta emocija ar pojūtis gali sugrįžti, esant panašiai situacijai, tik su didesne jėga, ar tiesiog kelti nesuvokiamą įtampą ir nemalonią būseną.

Mano žinios šitoje srityje – asmeninių paieškų ir patirties pobūdžio. Kaip rašiau, bandžiau keletą metodikų. Man tai padėjo, bet nepatarčiau tuo užsiimti asmeniškai. Niekada negalime žinoti, ką ištrauksime iš pasąmonės klodų.. Geriau pokalbis su specialistu. Be to, girdėjau įvairių kitokių atsiliepimų – kad tai varginantis ir ne visuomet duodantis gerus rezultatus procesas. Žinoti, kad turime tokią sistemą, reikia, bet dirbti vistik daugelis pataria su sąmone, didinti sąmoningumą.

Jei būsime sąmoningi, formuosime savo mąstymą, suprasime, kad kiekvienas galime valdyti savo gyvenimą savo mintimis, tai ir pasąmonė mums tarnaus. Tam reikia būti maksimaliai sąmoningais nuolat, išgyventi “čia ir dabar“ akimirką, neįsisukti į chaotišką gyvenimo būdą, tiesiog lėtinti gyvenimo tempą. Nuolatinis informacijos srautas vargina, kuria nekontroliuojamą betvarkę mintyse.

Parašysiu keletą pavyzdžių, kaip pasąmonė gali veikti gyvenimą. Tai gali būti ir keisti spontaniški pirkiniai ar poelgiai, kurių sau niekaip paaiškinti paskui negalime. Arba toks įdomus pavyzdys iš paskaitos: žmogus sunegalavo ir kreipėsi į gydytoją. Liga buvo lengva, bet vyras įsisirgo ir nesveiko, nežiūrint gydytojos pastangų. Paskui paaiškėjo, kad vyrui labai patiko jauna gydytoja, su kuria buvo malonu susitikti.. Noras matyti gydytoją buvo stiprus, nors slopinamas (buvo vedęs), taigi pasąmonė jam “suteikė“ galimybę matyti gydytoją – paprasčiausias peršąlimas ilgai nepraėjo..

Panašių istorijų pateikė ir apie situacijas, kai kažko nenorime daryti gyvenime ir tam, kad to išvengtume, “organizuojame“ krūvas neatidėliotinų darbų, kad tik nedarytume to, ko nenorime. Įtampa auga, ir galų gale ta stūmiama į pasąmonę sritis pareikalauja sau išskirtinio dėmesio ir laiko.. Arba bendravimas su žmonėmis. Mūsų pasąmonė “įrašo“ absoliučiai visas mūsų mintis apie žmogų, su kuriuo bendraujame. Mes galime jas pamiršti, bet tos mintys gali įtakoti bendravimą, nors to ir nesuvokiame.. ir žmogus gali tai jausti, o paskui galime tik stebėtis, kad bendravimas nesiriša, nors tu ką..

Man darbas su pasąmone buvo įdomus, bet tik trumpas etapas mano ieškojimuose. Naudingesnis ir įdomesnis buvo sąmoningas darbas – naujos informacijos paieškos, pasitikėjimo savimi lavinimas, pozityvus mąstymas ir tiesiog.. džiaugsmas gyvenimu 🙂 Gal kažkas turi daugiau žinių ir kitokią nuomonę apie šią sritį? Būtų labai įdomu ir būčiau dėkinga 🙂 ..