Bendravimas su gamta

Jei jaučiamės pavargę ir išsekę – yra puikus ir – ko gero, vienintelis būdas atgauti jėgas.

Pabūkime gamtoje – pasigrožėkime ja, ir giliai, ramiai pakvėpuokime..

Nustebsite, kaip greitai pajusite jėgų antplūdį..

Juk tuomet, kai esame įsitempę – blaškomės, skubame – ir tai dar labiau sunkina mūsų būseną.

O gamta visada nuramina ir suteikia jėgų – juk esame neatsiejama jos dalis.. Todėl ir bendravimas su gamta mums gyvybiškai reikalingas.

Bet iš kur tas nerimas, nuovargis ir įtampa?.

Kai esame tarp žmonių, kurie nuolat dėl kažko nerimauja – dėl darbo, dėl ateities, dėl pinigų, dėl kitų žmonių.. – mums labai lengva “užsikrėsti“ jų nerimu.

Kai nuolat esame uždarose patalpose, daug sėdime, varginame akis mirgančiais vaizdais ir dirbtina šviesa, mažai judame ir mažai miegame – pajuntame nuovargį.

Kai bendraujame siekdami dominuoti, kai turime daug lūkesčių ir pretenzijų kitiems žmonėms – pajuntame įtampą.

Kai stengiamės atitikti primetamus gyvenimo šablonus, kai veidmainiaujame – tolstame nuo savo tikrojo “aš“, savo unikalių gebėjimų, prarandame vidinę ramybę.

Bendravimas su gamta padeda mums nusiraminti ir susijungti su savuoju “aš“ – tai leidžia tvirčiau jaustis žmonių pasaulyje ir neįsitraukti į viso to chaoso vidurį.

Bendravimas su gamta žadina mūsų sąmoningumą. O sukurtas žmonių pasaulis, atvirkščiai – migdo sąmonę.

Visas žmonių pasaulis su savo mokesčiais, valdžia, finansais, konfliktais gamtoje neegzistuoja.

Medžiai, gėlės, žolė, kalnai, vandenynai, gyvūnai nesijaudina dėl mokesčių, nors.. jei tik galėtų – valdžia ir juos apmokestintų..

Jei tik atsiribosime nuo to begalinio šurmulio ir nerimo – pamatysime, kad gamta yra nuostabi, gausi ir taiki. Ji turi savyje žymiai daugiau, nei visos žmonių “gėrybės“, perkamos už pinigus.

Būdami gamtoje, mes susiliejame su jos ramybe, laisve, harmonija..

Ir tik žmonėms, kurie prarado ryšį su gamta, ji atrodo laukinė, žiauri ir pavojinga. Galbūt, tai pasąmoninis kaltės jausmas dėl to, kad žmonės taip negailestingai ją išnaudoja?..

Juk žmonių pasaulis daug pavojingesnis – jame daugiau šansų žmogui nukentėti nuo žmogaus, nei nuo laukinio gyvūno, arba – nukentėti autoavarijoje, nei nuo gamtos stichijos.

Sąmoningam, dvasingam žmogui gamta yra nuostabi.. Tai tarsi mylinčios motinos apkabinimas, tarsi sugrįžimas į jaukius namus.

Bendraukime su gamta. Joje įžvelgsime harmoningos būties dėsnius, susijungsime su savo vidumi. Ir tuomet skleisime taiką, meilę ir vienybę žmonių pasauliui..

Smagaus ir šilto savaitgalio visiems 🙂 !

Du pasauliai

Kad įgytume vidinę harmoniją, dvasiniai mokymai moko mus mylėti šį pasaulį. Tačiau dažną toks raginimas sutrikdo ir sukelia vidinį prieštaravimą: kaip galima mylėti pasaulį, kuriame tiek žiaurumo, neteisybės ir kančios?..

Kaip išspręsti šį prieštaravimą? Tiesiog atidžiau pažvelkime į gyvenimą ir pamatysime, kad yra.. du pasauliai.

Vienas – žmonių pasaulis: tai valdymo sistema, ekonomika, taisyklės, įstatymai, tradicijos, vertybių sistema ir t.t.. Tai yra viskas, ką sugalvojo žmonės, kuo vadovaujasi savo gyvenime, ir – visos žmonių valdymo bei poveikio priemonės.

Yra ir kitas pasaulis – Žemė su visa gamta – kuri yra valdoma Visatos harmonijos dėsnių. Harmoniją galime įžvelgti gamtos cikluose ir fazėse, įvairių gyvybės grandinių veikime. Svarbiausias harmonijos principas – sudaryti tinkamas sąlygas augimui, vystymuisi, sąveikai.

Akivaizdu, kad šie du pasauliai labai skirtingi. Akivaizdu ir tai, kad jie nesudaro vieningos visumos. O turėtų..

Juk Žemė – visų mūsų namai, mes neturime kitų namų. Kad gyventume harmoningai – turime laikytis dėsnių, pagal kuriuos gyvuoja visa gamta. Tuomet būtų sveika sąveika – žmonija ir gamta palaikytų viena kitą, t.y., sudarytų sąlygas harmoningai būčiai.

Prisiminkime – juk visuose senuose mokymuose sakoma, kad stebėtume gamtą ir įžvelgtume joje būties dėsnius. Mūsų protėviai tai žinojo, visos senovės tautos gerbė ir tausojo gamtą. Ir ne iš baimės ar nemokšiškumo, o iš gilios pagarbos savo maitintojai.

Šiuolaikinė žmonija savo vystymosi etape pasiekė ribines negatyvumo apraiškas, kai vis aiškiau matome tokio vienpusio negatyvaus vystymosi pasekmes: egoizmą, susipriešinimą, agresyvumą, neatsakingumą, išnaudojimą, parazitavimą, atitrūkimą nuo gamtos, ekologijos problemas ir t.t.

Tokio žmonių pasaulio neįmanoma mylėti.. nes gyvenimas griaunančiomis nuostatomis slopina bet kokius šviesius jausmus ir siekius. Todėl turime pažvelgti tiesai į akis ir suprasti, kad taip, kaip šiandien gyvename – yra pasekmės, ir keisti jas sukėlusias priežastis.

O šalia gyvuoja nuostabus ir tyras gamtos pasaulis.. Pateka ir leidžiasi saulė, keičiasi metų laikai ir kiekvieną pavasarį gamta sudaro sąlygas augmenijos augimui. Vėl ir vėl maitina ir rengia mus. Nežiūrint į nieką, net į tai, kad griauname gamtą ir kad nevertiname viso šito stebuklo..

Štai šis gamtos pasaulis ir vertas didžiulės pagarbos ir meilės – kaip natūralaus atsako į jos begalinės, besąlygiškos meilės mums išraišką. Ir žmonija jau vis aiškiau mato savo sugalvoto pasaulio išsigimimą ir intuityviai linksta į tai, kas amžina ir tikra.

Mylėkime mūsų Žemę, jos nuostabų gamtos pasaulį. Pakelkime dažniau akis į dangų, išgirskime paukščių čiulbėjimą, pamatykime bundančios gamtos žavesį, įkvėpkime gaivaus oro.. Tai mūsų gyvybės šaltinis. Kiekvieną akimirką besąlygiškai dovanojamos mums dovanos.. Tai mūsų Namai.

Mes esame šio nuostabaus gamtos pasaulio dalis. Jis myli mus, jis savo meilę išreiškia savo gyvenimu dėl mūsų. Pajuskime tai, ir mūsų širdyje taip pat užgims meilė – kaip nuoširdus atsakas į gamtos besąlygišką meilę.

Tuomet ne tik pajusime harmoniją, bet ir pamatysime, kaip byra mūsų iliuzijų pasaulis. Ir įvyks paprastas stebuklas: iš abipusės meilės gims vienybė, vieninga visuma – vienas pasaulis. Sugrįšime pagaliau Namo.. Mylėti, kurti, džiaugtis. Visų labui 🙂 ..

Išminties vėrinėlis

* Nuostabiausia doro žmogaus gyvenimo dalis – smulkūs kasdieniniai poelgiai, kupini kilnumo ir meilės. V. Vorsvortas

* Atjauta – tai harmoningas buvimas su savimi, su kitu žmogumi ir su visu pasauliu. Tai – spontaniškiausias, intuityviausias gerumas. Tai harmonija, atverianti save ir leidžianti meilei nevaržomai lietis į kitus, nelaukiant jokio atlyginimo. D. Brendonas

* Dėl ko gi mes gyvename, jei ne tam, kad palengvintume gyvenimą vieni kitiems? D. Eliotas

* Kiekvieną sekundę tu gali atgimti. Kiekviena sekundė gali tapti nauja pradžia. Tai – pasirinkimas. Tavo pasirinkimas.

* Gero darbo negali įkvėpti neapykanta, o tuo labiau – savanaudiškumas. Jis padaroma tik iš meilės. Dž. Raskinas

* Yra daug žmonių, turinčių taip geidžiamą materialią prabangą, tačiau jų gyvenimas persmelktas tylios (o kartais triukšmingos) nevilties, nieko nesuvokiant, išskyrus tai, kad jie patys yra tarsi kiauras maišas – kad ir kiek maisto ar gėrimų į jį piltų, kad ir kiek automobilių ir televizorių ten kimštų, kad ir kokiais protingais vaikais ar ištikimais draugais ties to maišo kraštais jie puikuotųsi, vis viena… skausmingai geidžia dar! B. Levinas

* Aukščiausias teismas – sąžinės teismas. V. Hugo

* Žmonės, manantys, kad pinigai viską gali, patys gali viską padaryti už pinigus. P. Buastas

* Rūpindamiesi kitų laime, atrandame ir savąją. Platonas

* Netikėkite žodžiais – nei savais, nei svetimais, tikėkite tik darbais – savais ir svetimais. L. Tolstojus

* Konservatorius – tai žmogus abiem sveikom kojom, bet taip ir neišmokęs vaikščioti pėsčias. T. Ruzveltas

* Nuoširdumas yra tiesos motina ir garbingo žmogaus išraiška. D. Didro

* Meilė dosni mylinčiajam. L. Tolstojus

* Su tėvais elkis taip, kaip norėtum, kad tavo paties vaikai elgtųsi su tavimi. Isokratas

* Kas turi daug ydų, tas turi daug ir valdovų. F. Petrarka

* Žmones pažinsi ginče ir kelionėje. Dž. Herbertas

* Maistą, skirtą gyvybės palaikymui, nesaikingumas paverčia nuodais. Ž. De La Briujeras

* Valgyti ir gerti dera tiek, kad atkurtum savo jėgas, o ne jas slopintum. Ciceronas

* Siekti pertekliaus – vadinasi, vaikytis nepriteklių. P. Siras

* Trumpos mintys tuo geros, kad stropų skaitytoją skatina galvoti. L. Tolstojus

* Laisvė – tai beribės galimybės, nuolatinis vystymasis ir tobulėjimas.

* Nei meilės, nei laimės neveikia išorinės sąlygos. Priklausomybė nuo išorinių stimulų yra pinklės, spąstai. S. Chinmoy

* Už visų iliuzijų yra meilės šaltinis, gryno potencialo laukas. Ir tas potencialas – jūs pats. Dvasiniu požiūriu būti meile yra natūrali žmogaus būsena. Nutolti nuo meilės – štai kas yra nenatūralu. D. Čopra

* Kiekviena nauja diena prašvinta naujai realizacijai. Gyvenimas yra nuolatinė realizacija tam, kurio vidinės akys atvertos. S. Chinmoy

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos ir gražaus savaitgalio! 🙂

Taika širdyje – taika pasaulyje

* Šioje Žemėje žmonės gyvena tūkstantmečius. Vyksta ilga evoliucija, tačiau per tą laiką žmonės taip ir neįgyvendino taikos visame pasaulyje. Žmonės niekada negyveno taikiai šioje planetoje.

* Per visą žmonijos istoriją vyko karai. Ir dabar – praktiškai kiekvienais metais kariaujama. Žmonės apskritai gyvena nuolat konfliktuodami – šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje..

* Tai faktai, tai mūsų visų realybė. Mes tik kalbame apie taiką, tačiau nuolat konfliktuojame ir kariaujame.

* Visi kalba apie taiką ir.. vis labiau ginkluojasi. Tai labai ciniška. Cinizmu niekada nieko gero nepasieksime. Mes nemokame mylėti, mes praradome užuojautos jausmą, mes vadovaujamės tik technokratišku protu, todėl mūsų mintys šaltos ir ciniškos.

* Kol žmonės nekenčia vienas kito, kol žudo vienas kitą – jie negali būti vadinami civilizuotais, nes jie elgiasi kaip barbarai.

* Evoliucija nevyksta savaime, ji vyksta tik pakeitus vidinę žmogaus būseną. Kai baigsis žmonijos kančia, karai ir konfliktai – galėsime kalbėti apie evoliuciją. Šiuo metu savo vidine būsena ir savo mintimis žmogus yra barbaras.

* Kadangi esame žmonės, turime vystyti savo žmoniškumą ir užduoti sau klausimą – ar galime taikiai visi gyventi? Kiekvienas sąmoningas žmogus turi užduoti sau svarbius klausimus: kodėl vienas žmogus žudo kitą? Vardan ko?..

* Jokios organizacijos iki šiol neišsprendė šio klausimo – karai ir konfliktai iki šiol tebevyksta. Organizacijos niekada nepasieks taikos, nes žmonės yra suskaldyti ir supriešinti tarpusavyje – ir individualiai, ir kolektyviai.

* Konfliktuoja artimi žmonės, kovoja tautos, kovoja ideologijos ir religijos. Net žmogaus gyvenimas suskaldytas ir supriešintas: yra viešas-išorinis gyvenimas ir yra vidinis, tarp kurių – prieštaravimai ir neatitikimai, t.y., vidiniai konfliktai.

* Bendra žmonijos bėda tame, kad ji kenčia dėl vidinių konfliktų ir susiskaldymo, kurie neišvengiamai pasireiškia ir išoriniame gyvenime. Taigi – taika gali būti pasiekta tuomet, kai žmonės neturės vidinių konfliktų.

* Iš kur jie atsiranda? Žmonės lyg kompiuteriai užprogramuojami įvairiais skleidžiamais šablonais, kurie ištrina žmoniškumo apraiškas ir ilgainiui tampa gyvenimo programomis.

* Pasekmė: konfliktas – kaip gyvenimo norma. Mūsų protas “užkrėstas“ konflikto bacila. Konfliktuodami platiname ją ir kartu žlugdome pačius save.

* Ką galite padaryti tiesiog dabar? Pasikeisti pilnai – psichologiškai, iš vidaus: pamatyti savo griaunančius mąstymo šablonus. Kai pamatote faktus (tiesą) – galite atsisakyti visko, kas jus griauna. Kai nustojate save apgaudinėti – baigiasi visi užprogramavimai ir mechaniniai procesai.

* Gali kilti klausimas: jei vienas žmogus išspręs savo vidinius konfliktus – kaip tai įtakos visą žmoniją? Atsakymas paprastas: visi mes esame susieti ir kiekvienas iš mūsų atstovauja visą žmoniją, todėl tai, ką daro kiekvienas – įtakoja visus, ir – tai, ką daro visi – įtakoja kiekvieną. Kiekvienas iš mūsų gali tapti pokyčio iniciatoriumi ir pačiu pokyčiu.

* Jei norime taikos – turime pakeisti kryptį ir nekartoti to, ką žmonės darė tūkstantmečiais – tik tokiu būdu galime pakeisti savo realybę. Jei vėl ir vėl elgsimės taip, kaip iki šiol – rezultatai bus tie patys.

* Ir turime pasikeisti dabar, o ne rytoj ar po dešimtmečių, nes laikas – svarbus faktorius mūsų gyvenime: ateitis yra tai, kas vyksta dabar. T.y., savo dabartiniais veiksmais mes nulemiame savo ateitį – turime tai aiškiai suprasti.

* Todėl būtent dabar turime keisti savo įsitikinimus apie taiką – kad visų mūsų ateitis pasikeistų. Jei nestabdysime priešiškumo ir konfliktų – mūsų ateitis bus tokia pat, kaip dabartis.

* Ar turi žmonės pakankamai vidinių jėgų, kad pasikeistų ir taptų civilizuotais Žmonėmis – nežudytų vienas kito? Taip! Reikia tiesiog būti Žmogumi ir vystyti žmoniškas savybes, tuomet net mintis nekils kenkti kitiems ar daryti kažką nusikalstamo.

* Neskleiskite agresijos ir priešiškumo, pakeiskite tai žmoniškumu – meile, išmintimi, vienybe – jau šiandien, tuomet rytojus bus kitoks. Taika žmogaus širdyje – taika visame pasaulyje. Ir tai vienintelis kelias į visuotinę Taiką.

Mintys iš D. Krišnamurčio pasisakymo Jungtinių Tautų Organizacijoje jos 40-čio proga, vertė ruvi.lt

Pasaka apie dvi Sąžines

Vieną kartą susitiko dvi Sąžinės: doro žmogaus Sąžinė ir niekšo Sąžinė.

– Kaip gyveni? – paklausė pirmoji.

– Geriau neklausk.. – atsakė antroji ir pravirko, – ne gyvenimas, o kančia..

– Nejaugi taip blogai? – doro žmogaus Sąžinė susigraudino, užjausdama draugę..

– Mano žmogus visai neteko gėdos. Jo niekas nedomina, išskyrus jį patį. Jam nesvarbūs kitų žmonių jausmai, jis gali bet ką pažeminti.. O apie pagalbą bėdoje kitam žmogui net minčių neturi!

– O ar bandei belstis į jo širdį? – pasidomėjo pirmoji.

– Žinoma.. – atsiduso niekšo Sąžinė, – bandžiau: ir knygas apie gėrį ir blogį rodžiau, ir į padorius žmones dėmesį atkreipdavau – kad pamatytų gerą pavyzdį.. Viskas veltui, viskas tik blogėja.

– O ką tavasis žmogus labiausiai brangina gyvenime?

– Jis baisus gerbėtroška: visada ir visur nori būti išskirtinis, pirmas, geriausias.. Et, ką bekalbėti.. Beviltiškas atvejis..

– Hmm.. – trumpam susimąstė doro žmogaus Sąžinė, – rodos, aš žinau, ką daryti!

Abi Sąžinės pasikalbėjo, pasitarė, paslaptingai nusišypsojo viena kitai ir patraukė kiekviena pas savo žmogų..

Sekantį rytą, vos pabudus, niekšą užvaldė įprastos mintys. “Kaip man nusibodo ta amžinai bambanti ragana“ – pagalvojo jis, žiūrėdamas į savo žmoną.

– Ką?! – staiga išgirdo niekšas žmonos balsą, – tai aš bambanti ragana?..

Niekšas žado neteko.. Puolė teisintis, sutriko.. Ir su siaubu pagalvojo: “ji skaito mano mintis!..“

Toliau – dar daugiau: darbe jis vėl, kaip įpratęs, galvojo apie savo bendradarbius ir viršininką.. Ir.. visi girdėjo jo mintis! Niekšą už jas net atleido iš darbo..

Blogiausia, kad jis nežinojo – kaip tas mintis pakeisti. Juk jis visą savo gyvenimą galvojo viena, o kalbėjo kita. Ir jam tikėjo, jį vertino, gerbė ir gal net mylėjo..

O čia štai tau: viskas, kas buvo slapčiausia, staiga tapo visiems matoma ir žinoma! Niekšui nieko daugiau neliko daryti, tik bandyti mokytis kitaip galvoti.

Tai pasirodė neįtikėtinai sunki užduotis, nes jis priprato linkėti visiems bloga: bendradarbiui – nesėkmių, kaimynui – nelaimių, draugui – nepriteklių, broliui – vienatvės..

Jis slapta svajojo apie stambų kyšį ir apie svetimas žmonas, kurpė keršto planus, visiems pavydėjo, gudrumu ir melu siekė savųjų tikslų.

O dabar visi kaipmat viską sužinodavo!

– Begėdis tu, – sakė jie.

– Tu visai sąžinės neturi, – piktinosi kiti.

“Apie ką jie čia? Apie kokią sąžinę?.. Kur ją rasti?“ – tokios mintys dabar kankino niekšą bemiegėmis naktimis.

Jis prarado apetitą, pradėjo prastai miegoti.. Nuo jo nusisuko visi pažįstami žmonės. Niekas nenorėjo turėti reikalų su tokiu žmogumi.

– Reikia pagaliau surasti tą sąžinę! – šūktelėjo jis iš nevilties, – tik kur gi ji?!

– Aš visada su tavimi, – tyliai prabilo niekšo Sąžinė, – tik tu nepastebi manęs. Aš beldžiausi į tavo širdį, bet ji buvo aklinai uždara.. Tu jau nemoki gyventi su manimi, t.y., pagal sąžinę. Dabar, kai visi žmonės pažino tave tikrąjį – tavo širdį suspaudė skausmas, nes pajutai, kaip kentėjo tie, kuriuos tu skaudinai.

– Galbūt, tu teisi.. Bet aš supratimo neturiu, ką reiškia “gyventi pagal sąžinę“!..

– Pirmiausiai pradėk linkėti visiems žmonėms to, ko palinkėtum sau. O dabar aš trumpam palieku tave – tu turi pats pasikeisti. O kai pasikeisi, tuomet ir pašnekėsime.

– Bet palauk!.. Ką reiškia “pasikeisti“?.. Kaip pasikeisti, ką pakeisti – rūbus, šukuoseną?.. O gal naują automobilį nusipirkti?.. Ar girdi, sąžine, neišeik, paaiškink!..

– Tu pasikeisi tik tuomet, kai pats patirsi viską, ką padarei kitiems žmonėms.

Keistis niekšui buvo labai sunku.. Viskas, ką jis padarė gyvenime, sugrįžo jam su kaupu: jis patyrė apgaulę, išdavystę, nuoskaudas, patyčias, pažeminimą, skurdą, netektį..

Diena iš dienos, žingsnis po žingsnio jis mokėsi užjausti, mylėti, padėti, atiduoti.. mokėsi atleidimo, atsakomybės, geranoriškumo..

Jis išmoko stebėti savo mintis, emocijas, jausmus. Jis net nepastebėjo, kaip šiame nelengvame Kelyje iš niekšo virto Doru Žmogumi. Ir tada jam atsivėrė gyvenimo Tiesa.

… Po daugelio metų susitiko Doro Žmogaus Sąžinė su kito Doro Žmogaus Sąžine.

– Kaip gyveni? – paklausė pirmoji.

– Kaip matai, – spinduliuodama džiaugsmu, atsakė antroji.

Ir abi Sąžinės paslaptingai susižvalgė, nusišypsojo ir nukeliavo kiekviena pas savo Žmogų 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – R. V.)

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

Juokų dienos išvakarėse – apie humorą :)

* Gebėjimas juokauti – dvasingo, išmintingo ir kūrybingo žmogaus bruožas. Su tokiais žmonėmis lengva ir malonu bendrauti – jie pakelia nuotaiką ir skleidžia pozityvumą.

* Juokaudami mes spontaniškai kuriame! Humoro jėga – netikėtume, gebėjime pamatyti situaciją kitaip, pozityviai.. Juokaudami mes kuriame alternatyvią – pozityvią realybę :)!

* Sveikas humoro jausmas pasireiškia spontaniškai ir tuomet, kai juokinga visiems, o ne tik tam, kuris juokauja 😉 – kai siekiama parodyti situacijos komiškumą, o ne juokaujančio šaunumą.

* Pikta ironija – ne humoras, o egoistinio proto išvedžiojimai siekiant pašiepti arba pažeminti. Tokiuose siekiuose nėra meilės, todėl jie negali sukurti nieko gero.

* Tikrasis, sveikas humoras – geranoriškas, taikus, įkvepiantis. Tai gebėjimas intuityviai pastebėti ir šmaikščiai pabrėžti dalykus, kurių kiti nepastebi.

* Juokauti gali ne kiekvienas! Bet kokiu atveju – venkite bandymų juokauti, kai žeminamas žmogaus orumas ar tautinės vertybės, kai žmogus yra bėdoje, arba kai kitas žmogus neturi humoro jausmo.

* Linksmas žmogus bet kokiame kolektyve – visada kolektyvo siela :).

* Humoras suartina: juokaudami mes kuriame nuostabią džiaugsmo, lengvumo ir meilės atmosferą.

* Šeimyniniame gyvenime sveikas humoras gyvybiškai reikalingas: be jo sunku išsaugoti šeimos psichologinį-emocinį balansą – suprasti kitus, susitarti, neįskaudinti, išsaugoti kiekvieno individualumą.

* Ar pastebėjote, kad lengvą įtampą dėl neatsargiai ištartų žodžių kartais nubraukia paprasta frazė: “atleisk, nevykusiai pajuokavau“, arba – “norėjau tik pajuokauti..“? Po tokių žodžių pyktis net neužgimsta ir telieka lengvas nesusipratimas :)..

* Humoras spinduliuoja meilės energiją ir suteikia galimybę pažiūrėti į situaciją iš kito taško – praplėsti savo matymą, įleisti į gyvenimą gaivumą ir naują polėkį. Tai labai svarbu.

* Kartais sunkią akimirką pakanka įžvelgti bent vieną teigiamą momentą – ir jau galima atsikvėpti lengviau.. Humoras švelniai išveda žmogų iš susitapatinimo su problema būsenos. Tai, iš ko galime pasijuokti su meile – tampa išmokta gyvenimo pamoka.

* Sveikas humoras padeda mums pamatyti save iš šalies ir pažvelgti tiesiai į tai, į ką anksčiau negalėjome žiūrėti be įtampos ar baimės.

* Kai žmogus nuoširdžiai šypsosi – jis jaučiasi laisvas, ir ši nuostabi būsena išreiškia mūsų meilę ir vienybę su pasauliu :)..

* Pozityvios emocijos “išmuša“, išjudina užsistovėjusias negatyvias mintis ir atgaivina mūsų mąstymą.

* O jei juokiamės iš širdies – mūsų siela darbuojasi kaip bitutė: transformuoja “tonas“ negatyvios energijos į pozityvią :). Ir mes tampame stipresni!

* Humoras gydo visapusiškai: emocijos aprimsta, mintys pasidaro aiškios, o kūnas ilsisi nuo įtampos, baimės ar nuoskaudų. Tai leidžia atgauti dvasinę pusiausvyrą ir būti sveikais.

* Ir.. smagus ir greitas būdas išjudinti užsistovėjusias mintis ir pakelti nuotaiką :). Pabandykite ;):

1) Išrinkite bet kurią raidę ir sugalvokite sakinį iš 10-12 žodžių (galima ir daugiau :)), kur kiekvienas žodis (daiktavardis, veiksmažodis, būdvardis ir t.t..) prasideda jūsų pasirinkta raide.
2) Atlikite tai dar kelis kartus su kitomis raidėmis.
3) Perskaitykite – tikrai nusišypsosite :).. Galite pažaisti šį žaidimą ir su vaikais mokyklinukais :).

Smagios artėjančios juokų dienos :)! Pajuokaukite – smagiai, linksmai, su meile :).. Būkite tyro džiaugsmo šaltiniu :)!

Išmintis..

* Viskas, kas didinga – prasideda viduje

Jei kiaušinis sudaužomas jėga iš išorės –

Gyvenimas pasibaigia.

Jei kiaušinis sudaužomas jėga iš vidaus –

Gyvenimas prasideda.

Viskas, kas didinga –

Prasideda iš vidaus.

* Motyvacija gyvenimui (P. Koeljo)

Negyvenkite kiekvieną dieną taip, lyg ji būtų paskutinė.

Gyvenkite kiekvieną dieną taip, lyg ji būtų pirmutinė.

* Per širdį – į Esmę

Visos dvasinės pasaulio tradicijos pabrėžia mūsų energetinio centro – širdies – svarbą mūsų dvasiniame augime.

Tačiau bandymai protu suvokti begalybę – Dievą, Esmę – tesukuria daugybę įtampos: juk jei galime kažką įsivaizduoti – reiškia, tai jau ne begalybė.

O štai širdis yra nuolat begalybėje..

Tik suvokdamas save ir pasaulį per širdį, gali atsiminti savo giluminę prigimtį, savo esmių Esmę.

* Dvi moralės (G. Floberas)

Yra dvi moralės.

Yra menka, sąlyginė, žmonių sugalvota – ji permaininga, ji rėksminga, ji kapstosi purve po mūsų kojomis.

Bet yra kita Moralė, Amžina – ji supa mus, kaip Gamta, ji virš mūsų, kaip mėlynas Dangus, ji šviečia mums, kaip Saulė..

* Veidrodinis atspindys

Kuo sudėtingiau tu žiūri į gyvenimą – tuo sudėtingiau jis žiūri į tave.

* Būties esmė (Laozi)

Puodą lipdo iš molio,

bet būtent tuštuma jame ir yra puodo esmė.

Namas statomas iš sienų su langais ir durimis,

bet būtent tuštuma jame yra namo esmė.

Bendras principas:

Materija – naudinga,

O tai, kas nematerialu – yra būties esmė.

* Laimė

Neįmanoma atrasti Laimės..

Tačiau galima tapti Laimės šaltiniu!

* Paklausyk..:

Netrukdyk Dievui

Būti tavyje Dievu ;)..

Visiems šilto ir smagaus savaitgalio :)!

Apie bundančią sąmonę ir nušvitimą

Pastaruoju metu gavau keletą labai įdomių laiškų, kuriuose žmonės pasakoja apie sąmonės pokyčius ir su tuo susijusias keistas būsenas. Klausimai visuose laiškuose panašūs, todėl nusprendžiau visiems atsakyti tinklapyje – galbūt, kažkam ši tema taip pat įdomi ir žmonės pasidalins savo potyriais?

Laiškuose žmonės aprašo neįprastas būsenas – intuicijos arba aiškiaregystės blykstelėjimus, pastebėtą ryškų poveikį kitiems žmonėms, kitokį (dažnai kardinaliai priešingą, nei iki tol) realybės matymą ir suvokimą, ir pan. Išgyvenimai tokie ryškūs, kad įvardinami kaip sąmonės nušvitimas.

Atsakyti galiu remdamasi savo patirtimi ir stebėjimais. Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo pradžių – mūsų sąmonės būsenų – kad suprastume: kokia sąmonė yra užtemdyta (mieganti), o kokia – bundanti arba nušvitusi.

Taip pat svarbu suprasti, kad visi žmonės yra kūrėjai, skirtumas tik tame – sąmoningai jie kuria ar automatiškai (nesąmoningai) pagal įdiegtus iš išorės šablonus. Todėl sąmoningumas skirstomas į kelias pakopas.

Pirmoji – vadinamos “miegančios“ sąmonės žmonės, kurie nesusimąstydami gyvena pagal įdiegtus šablonus ir taisykles – “kaip visi“.

Sekanti pakopa – joje žmonės jau įžvelgia kažkokius manipuliavimo bei poveikio principus ir naudoja juos savo (egoistiniams) tikslams.

Trečiojoje pakopoje jau vyksta sąmonės prabudimo ir prašviesėjimo blykstelėjimai – jie labai ryškūs, tikri praregėjimai, verčiantys “aukštyn kojom“ bet kokį šabloninį mąstymą. Kontrastas tarp miegojusios ir bundančios sąmonės toks didelis, kad dažnas tai skaito nušvitimu.

Ta proga priminsiu ir šios pakopos etapus, kuriuos jau esu surašiusi komentaruose – tai padės suprasti, kaip be didelių kliūčių ir sustojimų pasiekti kitas sąmonės augimo pakopas. Nes dažniausiai čia ir “užstringame“ – susireikšminame, pasijuntame “ypatingais“ ir gudresniais už kitus, arba pradedame demonstruoti kažkokius gebėjimus-fokusus, arba tiesiog pritrūkstame kantrybės ir nuoseklumo. Žodžiu – sustojame, ir kartais – ilgam..

Taigi – yra keli trečiosios pakopos etapai: pirmasis – kai pamatome realybę (faktus) tokią, kokia ji yra; antrasis – suvokiame tokios realybės priežastis; toliau – darome vidinę “inventorizaciją”, valomės nuo visų įdiegtų klaidingų įsitikinimų ir negatyvių nuostatų; sekantis – atsakome sau į svarbiausius gyvenimo klausimus: “kas aš esu, kokie mano tikrieji norai ir talentai, kokiame pasaulyje gyvenu, koks turi būti harmoningas ir vieningas pasaulis, ką aš galiu padaryti visų labui” ir pan.; ir paskutinis – pradedame gyventi ir mąstyti pagal harmonijos principus ir pagal savo vidines nuostatas, elgiamės pozityviai.

Ketvirtoji pakopa – prabudusi ir vis auganti link nušvitimo sąmonė. Žmogus jau pasijunta didingos visumos dalimi – tai vienybės su žmonija, gamta ir visa gyvybe pojūtis. Auga atsakingumas, gebėjimas atskirti tiesą, noras kurti ir būti naudingu visiems, gebėjimas besąlygiškai mylėti. Tai jau sąmoningas Kūrėjas, kuris vadovaujasi širdimi – jis harmonijos ir išminties skleidėjas, gyvenantis pagal gamtos ir harmoningos sąveikos dėsnius.

Visos sekančios sąmonės pakopos – tyros, arba aukščiausios (dieviškos) sąmonės laukas (kur nėra dualumo), kurį pasiekę ir vadinami nušvitusiais. Kuo jie ypatingi? Pirmiausia – savo vidine būsena (ne kalbėjimu ir ne fokusais), nes tyros sąmonės lauką gali pasiekti tie, kurie neturi nė lašo egoizmo ir visada veikia aukščiausiam visų labui, evoliucijos vystymui. Jie jaučia vienybę ne tik su žmonija, bet ir su Visata. Tokioje būsenoje galima pilnai valdyti sąmonę ir materiją.

Kaip galima to pasiekti? Tik asmeninėmis pastangomis. Patvirtinimu, kad pasiekė nušvitimą, gali būti tik pačio žmogaus gyvenimas: kai pamatome tokį žmogų, mes pajuntame būtent jo būseną, ir mums nereikia jokių įrodymų ar žodžių, kad jis nušvitęs. Paradoksas, bet dažniausiai mes nepastebime tokių žmonių dėl jų kuklumo ir paprastumo – jie tyliai vykdo savo didingą misiją ir tikrai nerodo jokių “išskirtinių“ gebėjimų. Jiems to tiesiog nereikia – jie užimti svarbesniais, visiems reikšmingais darbais..

Sąmonės prabudimas, išsilaisvinimas iš iliuzijų ir nušvitimas yra gilūs vidinės dvasinės transformacijos procesai. Tik pasikeitę iš vidaus ir harmonizavę savo vidinį pasaulį, galime paveikti, keisti, kurti (savo mąstymu, savo elgesiu – t.y., savo vidine būsena) ir išorinį pasaulį.

Ką apie tai manote jūs? Gal galėtumėte pasidalinti savo mintimis?