Pasaka apie dvi Sąžines

Vieną kartą susitiko dvi Sąžinės: doro žmogaus Sąžinė ir niekšo Sąžinė.

– Kaip gyveni? – paklausė pirmoji.

– Geriau neklausk.. – atsakė antroji ir pravirko, – ne gyvenimas, o kančia..

– Nejaugi taip blogai? – doro žmogaus Sąžinė susigraudino, užjausdama draugę..

– Mano žmogus visai neteko gėdos. Jo niekas nedomina, išskyrus jį patį. Jam nesvarbūs kitų žmonių jausmai, jis gali bet ką pažeminti.. O apie pagalbą bėdoje kitam žmogui net minčių neturi!

– O ar bandei belstis į jo širdį? – pasidomėjo pirmoji.

– Žinoma.. – atsiduso niekšo Sąžinė, – bandžiau: ir knygas apie gėrį ir blogį rodžiau, ir į padorius žmones dėmesį atkreipdavau – kad pamatytų gerą pavyzdį.. Viskas veltui, viskas tik blogėja.

– O ką tavasis žmogus labiausiai brangina gyvenime?

– Jis baisus gerbėtroška: visada ir visur nori būti išskirtinis, pirmas, geriausias.. Et, ką bekalbėti.. Beviltiškas atvejis..

– Hmm.. – trumpam susimąstė doro žmogaus Sąžinė, – rodos, aš žinau, ką daryti!

Abi Sąžinės pasikalbėjo, pasitarė, paslaptingai nusišypsojo viena kitai ir patraukė kiekviena pas savo žmogų..

Sekantį rytą, vos pabudus, niekšą užvaldė įprastos mintys. “Kaip man nusibodo ta amžinai bambanti ragana“ – pagalvojo jis, žiūrėdamas į savo žmoną.

– Ką?! – staiga išgirdo niekšas žmonos balsą, – tai aš bambanti ragana?..

Niekšas žado neteko.. Puolė teisintis, sutriko.. Ir su siaubu pagalvojo: “ji skaito mano mintis!..“

Toliau – dar daugiau: darbe jis vėl, kaip įpratęs, galvojo apie savo bendradarbius ir viršininką.. Ir.. visi girdėjo jo mintis! Niekšą už jas net atleido iš darbo..

Blogiausia, kad jis nežinojo – kaip tas mintis pakeisti. Juk jis visą savo gyvenimą galvojo viena, o kalbėjo kita. Ir jam tikėjo, jį vertino, gerbė ir gal net mylėjo..

O čia štai tau: viskas, kas buvo slapčiausia, staiga tapo visiems matoma ir žinoma! Niekšui nieko daugiau neliko daryti, tik bandyti mokytis kitaip galvoti.

Tai pasirodė neįtikėtinai sunki užduotis, nes jis priprato linkėti visiems bloga: bendradarbiui – nesėkmių, kaimynui – nelaimių, draugui – nepriteklių, broliui – vienatvės..

Jis slapta svajojo apie stambų kyšį ir apie svetimas žmonas, kurpė keršto planus, visiems pavydėjo, gudrumu ir melu siekė savųjų tikslų.

O dabar visi kaipmat viską sužinodavo!

– Begėdis tu, – sakė jie.

– Tu visai sąžinės neturi, – piktinosi kiti.

“Apie ką jie čia? Apie kokią sąžinę?.. Kur ją rasti?“ – tokios mintys dabar kankino niekšą bemiegėmis naktimis.

Jis prarado apetitą, pradėjo prastai miegoti.. Nuo jo nusisuko visi pažįstami žmonės. Niekas nenorėjo turėti reikalų su tokiu žmogumi.

– Reikia pagaliau surasti tą sąžinę! – šūktelėjo jis iš nevilties, – tik kur gi ji?!

– Aš visada su tavimi, – tyliai prabilo niekšo Sąžinė, – tik tu nepastebi manęs. Aš beldžiausi į tavo širdį, bet ji buvo aklinai uždara.. Tu jau nemoki gyventi su manimi, t.y., pagal sąžinę. Dabar, kai visi žmonės pažino tave tikrąjį – tavo širdį suspaudė skausmas, nes pajutai, kaip kentėjo tie, kuriuos tu skaudinai.

– Galbūt, tu teisi.. Bet aš supratimo neturiu, ką reiškia “gyventi pagal sąžinę“!..

– Pirmiausiai pradėk linkėti visiems žmonėms to, ko palinkėtum sau. O dabar aš trumpam palieku tave – tu turi pats pasikeisti. O kai pasikeisi, tuomet ir pašnekėsime.

– Bet palauk!.. Ką reiškia “pasikeisti“?.. Kaip pasikeisti, ką pakeisti – rūbus, šukuoseną?.. O gal naują automobilį nusipirkti?.. Ar girdi, sąžine, neišeik, paaiškink!..

– Tu pasikeisi tik tuomet, kai pats patirsi viską, ką padarei kitiems žmonėms.

Keistis niekšui buvo labai sunku.. Viskas, ką jis padarė gyvenime, sugrįžo jam su kaupu: jis patyrė apgaulę, išdavystę, nuoskaudas, patyčias, pažeminimą, skurdą, netektį..

Diena iš dienos, žingsnis po žingsnio jis mokėsi užjausti, mylėti, padėti, atiduoti.. mokėsi atleidimo, atsakomybės, geranoriškumo..

Jis išmoko stebėti savo mintis, emocijas, jausmus. Jis net nepastebėjo, kaip šiame nelengvame Kelyje iš niekšo virto Doru Žmogumi. Ir tada jam atsivėrė gyvenimo Tiesa.

… Po daugelio metų susitiko Doro Žmogaus Sąžinė su kito Doro Žmogaus Sąžine.

– Kaip gyveni? – paklausė pirmoji.

– Kaip matai, – spinduliuodama džiaugsmu, atsakė antroji.

Ir abi Sąžinės paslaptingai susižvalgė, nusišypsojo ir nukeliavo kiekviena pas savo Žmogų 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – R. V.)

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

3 mintys apie „Pasaka apie dvi Sąžines“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s