ruvi

Neretai atgailą įsivaizduojame kaip kažkokį abstraktų religinį jausmą, lydimą nesibaigiančios kančios, savigraužos ir kaltės jausmo. Tačiau toks vaizdinys tolimas nuo tiesos. Miglotai suprantame atgailos prasmę tik todėl, kad retai ją išgyvename.

Mes dažniau gailimės kažko nepadarę arba kažką padarę, apgailestaujame, jei kažkas nepavyko, bet žodį “atgaila“ labai retai teištariame (nebent maldoje..), o atgailaujame dar rečiau.

Suvokti atgailos esmę galime pažvelgę į mūsų gyvenimą – ryškiausiai ją pamatome situacijoje, kai įskaudiname kitą žmogų ir turime už tai atsiprašyti.

Ar susimąstėte – kodėl atsiprašymas ne visada veiksmingas? Na, atrodytų – atsiprašėme, atlikome gerą darbą, bet.. vietoje palengvėjimo širdyje lieka kažkoks kartėlis, o kartais net sunkumas.. Kaip manote – kodėl?

Ogi todėl, kad nėra atgailos. Jei kažką įskaudinome – turime ne tik atsiprašyti, bet ir nuoširdžiai pasigailėti (atgailauti) dėl to, kad suteikėme žmogui skausmą.

Jei atsiprašome, bet nėra gilios vidinės atgailos – reiškia, mes nesupratome, nepajutome kito žmogaus išgyvento skausmo.

Toks atsiprašymas – tiesiog formalumas. Be gilios vidinės atgailos geriau visai neatsiprašinėti, nes formaliu atsiprašymu galime įskaudinti žmogų dar labiau.

Sutikite, dauguma iš mūsų tai patyrė: štai žmogus ateina, lyg ir atsiprašo, bet.. norisi, kad jis kuo greičiau išeitų ir daugiau nebesugrįžtų.

Formalūs atsiprašymai nemalonūs, todėl norisi, kad tas tuščiažodžiavimas, vaidyba kuo greičiau pasibaigtų ir žmogus paliktų jus ramybėje. Bet kodėl?

Todėl, kad mes jaučiame – kas iš tiesų yra žmogaus širdyje.. kad tai netikra, nenuoširdu. Kad jam tiesiog norisi vienaip ar kitaip greičiau viską užglaistyti. Jis nori atrodyti geras.

Bet jis nepajuto to, ką mes išgyvenome. Jis suteikė skausmą, bet to nesuprato, o dabar nori kažkaip išsklaidyti nemalonią jam pačiam situaciją: ko jūs dar norite – štai, juk jis atsiprašė..

Jis ištarė atsiprašymo žodžius. Jis galvoja, kad to pakanka – išoriškai jis mandagus. Ir jis nuoširdžiai nesupranta – kodėl jo atsiprašymas nemalonus. Ko dar trūksta?..

Atgailos. Ne ašarų ar iškreipto kančios veido, o supratimo – ką išgyveno kitas žmogus. Tik tokiu atveju pajusime nuoširdžią atgailą ir atsiprašymas bus tikras, išlaisvinantis.

Kad suprastume kito žmogaus skausmą, turime pastatyti save į jo vietą. Todėl galime tiesiai paklausti – kuo jį įskaudinome, ką jis pajuto, būtent kokie žodžiai ar veiksmai jį įžeidė.

Jei būsite nuoširdūs – žmogus atsivers ir viską papasakos, užsimegs ypatingas savitarpio supratimas.. ir abu pajusite didelį palengvėjimą..

Nes jūs tiesiog pažiūrėsite į savo žodžius ar poelgius kito žmogaus akimis ir pajusite gilią vidinę atgailą. Tik ji gali panaikinti jūsų žeidžiančių veiksmų pasekmes ir įskaudinto žmogaus kančią.

Taigi – atgailos jėga didžiulė.. Nors kartą giliai išgyventa, ji keičia žmogų: jis tampa taikus ir geranoriškas. Ji išmoko suprasti ir pajusti kitus žmones. Išmoko neskaudinti kitų. Atleisti sau ir kitiems.

Atgaila išgrynina žmogų.

Įvairiuose dvasiniuose mokymuose ir populiariosios psichologijos knygose dažnai minima vidinė pusiausvyra. Ji labai svarbi, nes nuo jos priklauso mūsų emocinė, psichinė ir net fizinė sveikata.

Tačiau kaip ją pasiekti? Stresų ir stresorių mūsų gyvenime apstu: kartais vos spėjame į juos reaguoti, todėl nėra net laiko apie tą vidinę pusiausvyrą pagalvoti – reaguojame, kaip galime..

Statistika teigia: negatyvių psichinių faktorių augimas įtakoja, kad visiškai psichologiškai sveikų žmonių tėra apie 35% . O nuo 22% iki net 89% žmonių prie stresų ar traumuojančių gyvenimo aplinkybių adaptuojasi savarankiškai! Tačiau nemažai ir palūžta, nes žmogaus psichika turi pakantumo ribas..

Kad nepalūžtume, turime žinoti, kad vidinės pusiausvyros nepasieksime slopindami emocijas ar vengdami stresų. Yra tam tikri emocinės ir psichinės sveikatos faktoriai – ir tik jų visuma gali suteikti vidinę pusiausvyrą. Kokie jie?

Pirmiausia – gebėjimas besąlygiškai mylėti. Priimti žmones tokius, kokie jie yra – be idealizacijos ar pažeminimų. Tai sugebėjimas dovanoti (o ne imti, reikalauti), atsiverti kitam žmogui. Kuo mažiau nepagrįstų lūkesčių kitų atžvilgių – tuo mažiau nusivylimų ir streso.

Gebėjimas dirbti. Turima omenyje ne tik profesija, bet pirmiausiai – kūrybinis potencialas, kažko naujo kūrimas. Žmogui svarbu jausti, kad tai, ką jis daro, turi prasmę ir reikšmę kitiems.

Žaismingumas, lengvumas. Tai ne vaikiškumas ar kvailiojimas, bet mokėjimas pritaikyti (vietoje ir laiku) žodžius, simbolius, posakius, metaforas ir gebėjimas pajuokauti.

Saugūs santykiai. Mūsų laikų ypatumas – bendravime žmonės patys kuria įtampą ir problemas, todėl neretai santykiai nesveiki, traumuojantys, nesaugūs, nes grįsti priklausomybe, prievarta, spaudimu..

Autentiškumas. Savęs, savo individualumo suvokimas – juk dažnai žmonės daro ne tai, ką nori ir gali. Dažnai jie net nesupranta, nesusimąsto – ko jie iš tikrųjų nori.

Gebėjimas priimti (mylėti) save. Realus savęs vertinimas: priimti visas savo puses – vystyti savo gabumus ir talentus, taisyti klaidas. Išlikti savimi, išsaugoti orumą – jis neturi priklausyti nuo to, ką kažkas pasakė ar nepasakė, padarė ar nepadarė.

Orientacinė vertybių sistema. Labai svarbu, kuo žmogus vadovaujasi gyvenime, todėl jis turi suprasti – kokioje sistemoje gyvena, kokie yra bendražmogiški dorovės, moralės, etikos principai ir būtinai jais vadovautis.

Gebėjimas atsigauti po streso. Tai mokėjimas adekvačiai įvertinti situaciją, adaptuotis, neleisti emocijoms valdyti, priimti tai, ko negalima pakeisti.

Mąstymo lankstumas. Sugebėjimas pamatyti kelis sprendimų variantus įvairiose situacijose.

Balansas tarp to, ką žmogus daro sau ir kitiems. Tai galimybė būti savimi, rūpintis savo poreikiais ir kitų žmonių poreikiais, nepažeidžiant nei vienos pusės interesų. T.y., nebūti išnaudojamu ir pačiam neišnaudoti.

Mokėjimas pažvelgti į save ar situaciją iš šalies. Labai vertingas gebėjimas, nes leidžia pamatyti tikrąsias problemas ir tuo pačiu – jų sprendimų būdus.

Empatija. Žmogus su išvystytu empatijos jausmu supranta, kad kiti žmonės turi savo charakterio ypatumų ir nereikalauja, kad jie atitiktų jo lūkesčius ir reikalavimus. Jis supranta žmones, moka išklausyti, atleisti, susitarti, paguosti.

Šių faktorių visuma leidžia ne tik išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir būti visapusiškai sveikam, bet ir pačiam nekurti stresinių situacijų – sutikite: juk tai taip pat labai svarbu.

Mano manymu, tai tiesiog tikro, gero žmogaus savybės, kurios ir sudaro mūsų dvasinę stiprybę – tą vidinę ašį, kuri neleidžia palūžti jokiomis aplinkybėmis.

Visi mes norime santarvės ir harmonijos bendravime. Gebėjimas sutarti, gerai sugyventi ne tik patrauklus, bet ir visapusiškai naudingas bruožas, nes garantuoja dvasinę ramybę, psichologinę pusiausvyrą, sveikatą ir gerus santykius su žmonėmis.

Ar tai įmanoma? Juk yra posakis: “Visiems geras nebūsi..“ Tačiau mokėti sutarti nereiškia nuolat stengtis visiems įtikti ar patikti – tai pirmiausiai taiki gyvenimo pozicija. Taikus žmogus nekelia konfliktų, o pasitaikančias konfliktines situacijas siekia išspręsti geriausiu būdu.

Mūsų gyvenime dabar labai daug egocentrizmo, išskaičiavimo, abejingumo, konkurencijos, šalia kurių sunku net įsivaizduoti geranorišką nusiteikimą: žmonės manipuliuoja, siekia valdyti, naudojasi, varžosi.

Be to, žmonės linkę teisinti savo elgesį, išaukštinti savo poelgių motyvus, laikyti savo nuomonę neginčijama. Jei ir sudalyvauja kitų žmonių gyvenime – tai dažniausiai iš smalsumo ir noro pamokyti, dalinti patarimus, pakreipti savaip, pasijusti reikšmingu.

Todėl jei norime išmokti sutarti su žmonėmis, pirmiausiai turime atsisakyti egoizmo. Tam praverčia sena kaip pasaulis tiesa: elkis su kitais taip, kaip norėtum kad su tavimi būtų elgiamasi.

Kitaip tariant – turi būti ne taip, “kaip aš noriu“, bet – gerai, ir gerai visiems. Gebėjimas sutarti – taiki gyvenimo pozicija – palaikoma trimis pamatinėmis savybėmis: dėmesingumu, geranoriškumu ir lankstumu.

Trumpai peržvelkime kiekvieną iš jų.

Dėmesingumas. Labai svarbi savybė: be dėmesio kitam žmogui negali būti pilnaverčio bendravimo. Žmonės visada jaučia, jei bendraujama paviršutiniškai arba formaliai – toks bendravimas atstumia, gimdo susvetimėjimą.

Paskaičiuota, kad didesnę savo aktyvaus laiko dalį mes skiriame įvairiam bendravimui, o maždaug pusę to laiko – klausomės savo pašnekovų. Tačiau.. išnaudojame tik 25% savo gebėjimo klausytis, t.y., negirdime arba klausomės paviršutiniškai – esame nedėmesingi pašnekovui.

Geranoriškumas. Sąmoningas siekis elgtis taikiai, besąlygiškai, nuoširdžiai. Nemanipuliuoti savanaudiškais tikslais, nežeminti kitų orumo, nekenkti. Pasiryžimas padėti, atvirumas, humoro jausmas.

Lankstumas. Gebėjimas suprasti, išgirsti, ieškoti bendrų sprendimų, derinti, atleisti, pažvelgti į gyvenimą kito žmogaus akimis. Mokėjimas valdyti savo nuotaikas ir emocijas, laiku sustoti.

Pasirodo, viskas paprasta: jei norime gerai sugyventi – būkime taikūs. Bet kokį nesutarimą lengviau išspręsime, jei neprovokuosime negatyvumo ir susilaikysime nuo noro būti visada teisiu, tarti paskutinį žodį.

Turime sau atsakyti, ko siekiame bendravime – harmonijos ar ginčų. Juk visos negatyvumo apraiškos didėja, jei jas provokuojame: pyktis perauga į agresiją, ginčai – į barnius, barniai virsta nesibaigiančiais konfliktais ir t.t..

O štai noras sutarti gesina negatyvumo apraiškas ir nukreipia bendravimą pozityvia linkme. Ir tuomet vietoje varžymosi – papildome vienas kitą skirtingomis savybėmis, dalinamės, kuriame, pasiekiame įvairovės vienybę.

Negatyviais veiksmais neįmanoma pasiekti gerų rezultatų: ką pasėsime, tą ir pjausime.. Todėl gebėjimas sutarti – natūralus, žmoniškas ir teisingas bendravime.

Būsime taikūs – bus taika ir visų mūsų gyvenime. 🙂