Atgailos jėga

Neretai atgailą įsivaizduojame kaip kažkokį abstraktų religinį jausmą, lydimą nesibaigiančios kančios, savigraužos ir kaltės jausmo. Tačiau toks vaizdinys tolimas nuo tiesos. Miglotai suprantame atgailos prasmę tik todėl, kad retai ją išgyvename.

Mes dažniau gailimės kažko nepadarę arba kažką padarę, apgailestaujame, jei kažkas nepavyko, bet žodį “atgaila“ labai retai teištariame (nebent maldoje..), o atgailaujame dar rečiau.

Suvokti atgailos esmę galime pažvelgę į mūsų gyvenimą – ryškiausiai ją pamatome situacijoje, kai įskaudiname kitą žmogų ir turime už tai atsiprašyti.

Ar susimąstėte – kodėl atsiprašymas ne visada veiksmingas? Na, atrodytų – atsiprašėme, atlikome gerą darbą, bet.. vietoje palengvėjimo širdyje lieka kažkoks kartėlis, o kartais net sunkumas.. Kaip manote – kodėl?

Ogi todėl, kad nėra atgailos. Jei kažką įskaudinome – turime ne tik atsiprašyti, bet ir nuoširdžiai pasigailėti (atgailauti) dėl to, kad suteikėme žmogui skausmą.

Jei atsiprašome, bet nėra gilios vidinės atgailos – reiškia, mes nesupratome, nepajutome kito žmogaus išgyvento skausmo.

Toks atsiprašymas – tiesiog formalumas. Be gilios vidinės atgailos geriau visai neatsiprašinėti, nes formaliu atsiprašymu galime įskaudinti žmogų dar labiau.

Sutikite, dauguma iš mūsų tai patyrė: štai žmogus ateina, lyg ir atsiprašo, bet.. norisi, kad jis kuo greičiau išeitų ir daugiau nebesugrįžtų.

Formalūs atsiprašymai nemalonūs, todėl norisi, kad tas tuščiažodžiavimas, vaidyba kuo greičiau pasibaigtų ir žmogus paliktų jus ramybėje. Bet kodėl?

Todėl, kad mes jaučiame – kas iš tiesų yra žmogaus širdyje.. kad tai netikra, nenuoširdu. Kad jam tiesiog norisi vienaip ar kitaip greičiau viską užglaistyti. Jis nori atrodyti geras.

Bet jis nepajuto to, ką mes išgyvenome. Jis suteikė skausmą, bet to nesuprato, o dabar nori kažkaip išsklaidyti nemalonią jam pačiam situaciją: ko jūs dar norite – štai, juk jis atsiprašė..

Jis ištarė atsiprašymo žodžius. Jis galvoja, kad to pakanka – išoriškai jis mandagus. Ir jis nuoširdžiai nesupranta – kodėl jo atsiprašymas nemalonus. Ko dar trūksta?..

Atgailos. Ne ašarų ar iškreipto kančios veido, o supratimo – ką išgyveno kitas žmogus. Tik tokiu atveju pajusime nuoširdžią atgailą ir atsiprašymas bus tikras, išlaisvinantis.

Kad suprastume kito žmogaus skausmą, turime pastatyti save į jo vietą. Todėl galime tiesiai paklausti – kuo jį įskaudinome, ką jis pajuto, būtent kokie žodžiai ar veiksmai jį įžeidė.

Jei būsite nuoširdūs – žmogus atsivers ir viską papasakos, užsimegs ypatingas savitarpio supratimas.. ir abu pajusite didelį palengvėjimą..

Nes jūs tiesiog pažiūrėsite į savo žodžius ar poelgius kito žmogaus akimis ir pajusite gilią vidinę atgailą. Tik ji gali panaikinti jūsų žeidžiančių veiksmų pasekmes ir įskaudinto žmogaus kančią.

Taigi – atgailos jėga didžiulė.. Nors kartą giliai išgyventa, ji keičia žmogų: jis tampa taikus ir geranoriškas. Ji išmoko suprasti ir pajusti kitus žmones. Išmoko neskaudinti kitų. Atleisti sau ir kitiems.

Atgaila išgrynina žmogų.

4 mintys apie „Atgailos jėga“

  1. Laba diena. Sakyčiau, kad formalus atsiprašymas geriau nei nieko. Mane labiau piktina kai žmogus įskaudina kitą ir pradeda teisintis. Tada jau nėra net užuominų apie atgailą. Mano giliu įsitikinimu būtent įprotis teisintis arba kaltinti kitus dėl savo klaidų neleidžia patirti atgailą.

    Patinka

  2. Labas rytas, Valentina 🙂

    Pabrėžėte labai svarbų dalyką – įprotį teisintis. Žinoma, jei teisinamės – reiškia, kad nejaučiame savo atsakomybės už situaciją. Taip, tai šio amžiaus “liga“ – atsakingų nėra, yra tik kalti..

    Dėkoju už tokią svarbią įžvalgą – tai padeda dar giliau suprasti atgailos esmę.

    Patinka

  3. Geriau neatsiprašinėti kitiems žmoniems, o tiesiog išnykti visam gyvenimui, visiems laikams.
    Geriau nelaukti atsiprašymo, o tiesiog išnykti visam gyvenimui, visiems laikams.
    Ir gyvenimas taps žymiai paprastesnis, nebent susilauktum keršto, bet kaip sakoma, prieš keršydamas ir sau išsikask duobę, mano sąžinė prieš keršijantį žmogų yra visuomet švari, visi kas keršija yra iš principo niekšai kad ir ką jiems tepadarytum.

    Patinka

  4. Labas rytas, leksai 🙂

    Mes visada veikiame pagal savo suvokimą ir pagal situaciją. Galime teoriškai žinoti daug gerų dalykų, bet praktiškai pritaikyti, deja, ne visada pavyksta, nes visos negatyvios situacijos dažniausiai būna netikėtos ir įjungia gynybos režimą, o ne geranoriškumą.

    Išeiti, dingti iš negatyviai nusiteikusių žmonių gyvenimo – žinoma, vienas iš variantų, nes tikrai yra “nepramušamų“, ciniškų žmonių, pro kuriuos geranoriškumas – tarsi pro rėtį… Bet ir tokiu atveju reikėtų atlikti savo vidinę “inventorizaciją“ – jei pasielgėme netinkamai, tuomet tai pripažinti ir nekartoti. Kitaip tai bus neužbaigtas veiksmas, kuris vis sugrįš negatyviais prisiminimais ir trauks į praeitį.

    O kerštas – taip, tai veiksmas be pabaigos.. Teisingai rašote – prieš keršijant reikėtų ir sau duobę išsikasti.

    Ačiū, leksai, kad parašote savo nuomonę. Gražios dienos! 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s