Išperkamoji laisvė

Gūdžioje vergovinėje santvarkoje vergystė buvo akivaizdi: vergvaldys, sukaustytas grandinėmis vergas, ir alinantis darbas už duonos kąsnį. Vergas suprato savo padėtį, todėl svajojo apie laisvę, troško jos visa širdimi ir kovojo dėl jos.

Mūsų dienomis vergovė labai subtili: žmonės dažniausiai nesuvokia, kad vergauja, todėl apie laisvę nesvajoja. Bet – nors ir galvoja, kad yra laisvi, tačiau nuolat pabrėžia, kad laisvę jiems suteikia tik pinigai. Iš to seka, kad laisvę turime.. nusipirkti.

O kaip yra iš tiesų? Juk kiekvienas žmogus gimsta laisvas ir niekas negali jam suteikti laisvės, nes tai kiekvieno žmogaus prigimtinė duotybė. O štai apriboti ją galima.. tais pačiais pinigais, kurie, žmonių manymu, ją suteikia.

Ir, kaip teigia futurologas, išradėjas ir tyrinėtojas Žakas Fresko, mūsų laisvė šiandien taip įmantriai apribojama, kad.. jos beveik neturime.

Savo paskaitose ir knygose, paremtose asmeniniais tyrinėjimais, jis daug pasakoja apie tai. Pažvelkime, kokius paslėptus šiuolaikinio žmogaus pavergimo būdus jis įvardina.

Ekonominė prievolė nuolatiniam darbui. Šiuolaikinis žmogus priverstas dirbti be paliovos visą gyvenimą, nes per mėnesį uždirbtų pinigų dažniausiai pakanka vienam mėnesiui išgyventi: privalomiems mokesčiams, mokesčiui už būstą, maistui ir transportui.

Pensija taip pat didžiulė fikcija, nes visus savo pinigus pensininkas atiduoda už būstą, maistą, vaistus.

Dirbtinė paklausa pseudo-reikalingoms prekėms. Jei žmogus ir gauna didesnį atlyginimą arba sugeba susitaupyti, jam per reklamą, prekių išdėstymą tam tikrose parduotuvės vietose ar “žvaigždžių“ įvaizdį brukamas begalinis bėgimas paskui “naujoves“. T.y., sukuriami dirbtiniai poreikiai, kuriems jis turi uždirbti arba – skolintis..

Kreditinė sistema. Jos pagalba per paskolos palūkanų mechanizmą daugybė žmonių įtraukiami į nesibaigiančias skolas. Neretai tam, kad išmokėtų vieną paskolą, žmogus ima naują kreditą, taip sudarydamas ištisą skolų piramidę.

Na, o jei žmogus tiesiogiai neima paskolų – vis vien yra įsiskolinęs, nes turi padengti valstybės vardu imamas paskolas, kurių išmokėjimas padalinamas visiems valstybės piliečiams.

Infliacinis mechanizmas. Kainų kėlimas nekeliant atlyginimų užtikrina užslėptą žmonių lėšų pasisavinimą. Todėl mažėja perkamoji galia ir žmonės skursta vis labiau.

Neatitikimas tarp išmokamo ir realiai uždirbamo atlyginimo. Tai slepiama informacija apie realų darbo užmokestį, pridėtinę prekės vertės dalį ir apie dalį, kurią pasiima (pasisavina) darbdavys.

Ribotas atlyginimas. Išoriškai jis pateikiamas kaip kilnus dalykas – suma, mažesnę už kurią įstatymas draudžia mokėti. Tačiau realybėje – dauguma tiek ir gauna.. O už minimalų atlyginimą nei oraus gyvenimo, nei būsto įsigijimo, nei judėjimo laisvės ar pasirinkimo būti negali.

O šiuolaikinis darbo jėgos migravimas pasaulyje tėra priverstinės ekonominės gerovės paieškos, nes įvairiose šalyse šis minimumas yra skirtingas.

Mitas apie valstybės išlaikymą. Žmonės įtikinti, kad jie dirba valstybei, o iš tiesų jie dirba didelių įmonių ir korporacijų savininkams, kuriems suteikiamos neribotos galimybės. Todėl nėra jokių mainų: sumokėjęs mokesčius, žmogus už viską (mokslus, mediciną, įvairių institucijų paslaugas ir pan.) turi mokėti dar kartą.

Valstybės sąvoka naudojama tam, kad žmonėms nekiltų nereikalingų klausimų, pvz, apie mokesčių paskirstymą, detalias ataskaitas apie išlaidas, apie atliktus darbus, žmonių gerovės augimo realius rodiklius ir t.t.. Juk dažniausiai žmonės valstybę sieja su sąžiningumu, teisingumu, tiesa..

Čia dar galime pridėti daugybę privalomų mokesčių, kurie primetami žmonėms, neatsižvelgiant į jų finansines galimybes. Bet kokie mokesčiai turėtų būti įvedami pasitarus su žmonėmis, kuriems juos tenka mokėti. Jei deklaruojama laisvė, reiškia, žmonės turi turėti galimybę rinktis, pritarti, atsisakyti..

Štai tokia mūsų visų “laisvė“. Ir sunku nuginčyti Žako Fresko pateikiamas išvadas – jis gyvena šioje Žemėje beveik šimtmetį, turi didžiulę patirtį ir moralinę teisę bei pareigą pasidalinti savo įžvalgomis. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, visa tai neišvengiamai ir patys pamatysime.

O išeitis?.. Pamatyti gyvenimą tokį, koks jis yra, pradėti viską vadinti savo vardais. Atgauti žmogišką orumą: nei vienas žmogus nėra kažkieno nuosavybė ir niekas negali priverstinai reguliuoti jo gyvenimo. Suprasti savo tikruosius poreikius – tai išlaisvina nuo primetamų iliuzijų.

Pasijusti laisvais – nes tokiais ir gimėme. Būti gerais žmonėmis – tik geri žmonės daro gerus darbus, keisdami viską į gera 🙂 .. Ir – “nepirkti“ laisvės, netapatinti jos su pinigais, nes už pinigus galime nusipirkti tik vergo grandines – tegul nematomas, bet tvirtai sukaustančias..

Anomija

Dažniausi šiuolaikinių žmonių skundai – chroniškas nuovargis, apatija, beprasmiškumo pojūtis. Kas juos įtakoja? Tai tiesiog nuotaikų kaita ar depresijos įtakotos būsenos? Ir kodėl tai plinta?

Bet koks masinis reiškinys visuomenėje turi gilias socialines-kultūrines priežastis. Toks “pavargusios visuomenės“ sindromas dar vadinamas anomija (gr. – įstatymų, normų nebuvimas). Pirmasis ją aprašė prancūzų sociologas Emilis Diurkheimas.

Jis nagrinėjo nusikaltimų ir savižudybių priežastis ir priėjo išvadą, kad moralės normų pakrikimas, bandražmogiškų vertybių nuopolis ir socialinių institucijų negebėjimas sukurti organišką solidarumą sudaro sąlygas tokiai socialinei patologijai.

Anomija – socialinis reiškinys, kai susilpnėja visuomeniniai ryšiai, vyksta dorovinis nuopolis, nyksta tradicijos. Tai sukelia socialinę ir psichinę dezorientaciją, nusivylimą, apatiją ir skatina nusikaltimus, alkoholizmą, narkomaniją, savižudybes.

Ypač ryškiai ji pasireiškia įvairių perversmų, krizių, nestabilumo, ryškios žmonių socialinės nelygybės fone. Anomija veikia visus visuomenės narius ir visas jos gyvenimo sritis: žmonės nesijaučia visuomenės dalimi, praranda vertybinius orientyrus, susvetimėja, susipriešina.

Tai visuomenės būsena, kurioje vyksta nuopolis. Tokioje būsenoje žmonės ilgisi “senų gerų laikų“ (kurie tokiame fone dažnokai idealizuojami) – kai buvo moralinės vertybės, vienijančios tradicijos, bendri tikslai ir aiški ateities perspektyva.

Anomija atspindi ir objektyvią socialinės struktūros prieštarą: iškeltų tikslų ir priemonių jiems pasiekti neatitikimą, t.y., kai nurodomi teisėti būdai tikslui pasiekti, bet ekonominiai ištekliai paskirstomi privilegijuotiems visuomenės sluoksniams.

Kai visuomenė susvetimėjusi ir suskaldyta, jos gyvenimas praranda struktūrą: ji suyra į sluoksnius, grupes, atskirus vienišius. Kiekvienas paliktas sau: žmogui nerūpi visuomenė, o visuomenei nerūpi žmogus.

Išlieka tik prievolė laikytis įstatymų, o ko siekiame, kur einame – niekam neaišku. Kiekviename sluoksnyje ar grupėje savos taisyklės ir savos vertybės, kurios nesusietos su kitų grupių ar sluoksnių taisyklėmis ir vertybėmis.

Galime tai palyginti su savo kalbos sukūrimu kažkokioje grupėje: su savais tarpusavyje jie susikalbės, bet pakalbėti su žmonėmis, nepriklausančiais grupei – ne. Žmonių visuomenėje niekas nejungia: nėra bendrų siekių, nėra vienijančios veiklos ar bendros perspektyvos.

Akivaizdu, kad tokioje būsenoje atsidūrė visa žmonija – išgyvename gilią anomiją. Esame susiskaldę, susipriešinę, abejingi, chroniškai pavargę ir pametę dorovinius orientyrus. Ir – kiekvienas sau..

Tačiau esame socialios būtybės, ir turime prigimtinį poreikį ne tik bendrauti, turėti socialinių ryšių, bet ir bendradarbiauti visų labui – kad prasmingai gyventume, kad kurtume visų mūsų bendrą ateitį.

Todėl labai norisi kuo greičiau bristi iš tos anomijos.. Nes vargina, nes daro mus apatiškais. Tuo labiau, kad, pasirodo, anomija – ne tik socialinių krizių rodiklis, bet ir socialinių pokyčių postūmis!

Kaip tai padaryti? Pirmiausia – suvokti, kad esame anomijos būsenoje.. ir ne orų ar nuotaikų kaita čia kalta, o mūsų gyvenimo struktūra.

Visiems labai svarbu suprasti – kokioje visuomenėje gyvename ir koks gyvenimo būdas veda į socialinę patologiją. Sveikoje visuomenėje visi jos nariai svarbūs, reikalingi ir vieningi.

Kad tai pasiektume, kiekvienas turime remtis bendražmogiškomis vertybėmis. Kiekvieną akimirką ir kiekvienoje situacijoje. Taip nuo mažų žingsnelių gimsta dideli gražūs darbai visų mūsų labui.

O kai žmonės remiasi pamatinėmis vertybėmis ir pradeda bendradarbiauti, tuomet, kaip ir besikuriančioje šeimoje, vietoje “aš“ atsiranda “mes“, vietoje “man“ – “mums“, o vietoje “mano“ – “mūsų“..

Gimsta Vienybė: mūsų šeima, mūsų gatvė, mūsų bendruomenė, mūsų visuomenė, mūsų Tėvynė, mūsų žmonija, mūsų Žemė, mūsų ateitis 🙂 ..

Angelas

Prieš ateidamas į Žemę, savo gimimo išvakarėse, mažas kūdikėlis paklausė Kūrėjo:

– Angelai man sakė, kad netrukus mane siųs į Žemę. Kaip aš ten gyvensiu, juk aš toks mažas, toks bejėgis?.

Kūrėjas atsakė:

– Tavęs lauks ir tavimi rūpinsis ypatingas Angelas.

Vaikas pagalvojo ir paklausė:

– Čia, Danguje man taip gera, aš toks laimingas: aš žaidžiu, dainuoju, kuriu, draugauju.. O kaip bus ten?

Kūrėjas atsakė:

– Tavo Angelas bus visada šalia: jis šypsosis tau, jis tau dainuos ir žais su tavimi. Tu jį pamilsi ir būsi laimingas.

– Bet kaip aš suprasiu žmonių kalbą, juk aš jos nemoku?. – nerimavo mažylis.

Kūrėjas nusišypsojo ir atsakė:

– Tavo Angelas kalbės tau gražiausius ir švelniausius žodžius ir kantriai mokys tave savo kalbos.

Mažylis susimąstė ir vėl paklausė:

– Aš girdėjau,, kad Žemėje yra blogis.. Ar būsiu aš ten saugus?

– Tavo Angelas saugos tave, ir jei reikės – apgins net rizikuodamas savo gyvybe. Nebijok..

– Bet man bus labai liūdna be tavęs..

Kūrėjas paglostė mažylio galvelę ir tarė:

– Aš taip pat visada būsiu šalia. O tavo Angelas nurodys, kaip atrasti mane. Tu prisiminsi..

Dangus nušvito, o iš Žemės jau pasigirdo balsai: laikas!.

Prieš išeidamas į Žemę vaikas dar suspėjo atsigręžti ir paklausti:

– Kūrėjau, sakyk, o kaip aš atpažinsiu savo Angelą? Koks jo vardas?

Kūrėjas palaimino vaiką į Kelionę ir padrąsindamas atsakė:

– Tu jį tikrai atpažinsi.. Ir nesvarbu, koks jo vardas. Tu jį vadinsi MAMA..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Apie tėvų draudimus

Didžioji dauguma tėvų draudimų – nepagrįsti, emocingi ir dažniausiai skirti tam, kad vaikas būtų paklusnus, lengvai tėvų valdomas ir kontroliuojamas. Mes tiesiog tęsiame mums perduotą auklėjimo būdą, kurį jau reikia keisti: iš kontrolės – į kūrybinį bendradarbiavimą 🙂 .

Ko gi mes siekiame draudimu? Drausdami mes kažką nutraukiame, ribojame, stabdome. Jis labai reikalingas, bet – tik kritiniu atveju. Visais kitais atvejais tėvai turi tiesiog supažindinti vaiką (kuris dar neturi gyvenimo patirties..) su visomis gyvenime pasitaikančiomis situacijomis.

Draudimai tampa pavojingi, kai svaidomi neapgalvotai, bet kada ir kaip papuola, nes gali sustabdyti tai, ką reikia vystyti: vaiko iniciatyvą, kūrybingumą, talentus, galimybes.. Todėl pagalvokime – ar visada jie pagrįsti, ar tikrai reikalingi?

Pažvelkime į kai kuriuos dažniausiai ištariamus tėvų draudimus.

Negalima verkti, šaukti, triukšmauti. Balsas – pirmoji vaiko “priemonė“, padedanti išreikšti savo jausmus, emocijas, nuotaikas. Todėl vaikai ją visaip bando – šaukia, dainuoja, skanduoja, bamba, šnabžda, rėkia, cypia.. Žinoma, reikia vaikui ramiai paaiškinti, kada tai nedera, jei jis pradeda šaukti ne vietoje ir ne laiku.

Tačiau jei ši vaiko išraiška nuolat stabdoma – jam suaugus tai gali turėti pasekmių: žmogus tyli ten kur reikia kalbėti, negali pradėti pokalbio, bijo kalbėti didesnei auditorijai, nedrįsta šauktis pagalbos ir pan.

Negalima išsitepti ar kažką ištepti. Mažam vaikui tai sunkiai suvokiamas draudimas – jis tiesiog neturi patirties ir todėl nesupranta, kas yra tvarka ir švara.. O noras tyrinėti, viską bandyti, liesti, apčiuopti yra stipresnis, nei nesuprantamas draudimas, kurį jis priima kaip draudimą tyrinėti..

Todėl būkime kantrūs – vaikas tikrai išmoks ir švaros, ir tvarkos, bet tam reikia laiko. Jei vaikas dažais vis išteplioja sieną ar grindis – pakabinkite arba patieskite didelį popieriaus lapą, ant kurio jis galės piešti. O drabužėlius dabar lengvai skalbia skalbyklė.. Auginant mažus vaikus naivu tikėtis idealios tvarkos 🙂 ..

Tokie nuolatiniai draudimai suaugus gali išugdyti neurotiškas reakcijas ir būsenas, kurios pasireiškia kaip liguistas tvarkos siekis ar liguista baimė išsitepti.

Negalima nepasidalinti tuo, ką turi. Geranoriškas, motyvuotas dosnumas pradeda vystytis tuomet, kai vaikas pradeda daugiau bendrauti su kitais vaikais – apie 3-4 metus. Reikėtų palaukti, kol vaikas pats norės dalintis, skatinti asmeniniu pavyzdžiu.

Kitaip gali susijaukti vaiko suvokimas apie jo asmeninius daiktus ir kitų žmonių nuosavybę. Juk ir suaugę nesidalina viskuo ir su visais – jie tai daro pagal situaciją, galimybes ir tuomet, kai to tikrai reikia.

Negalima ginčytis, prieštarauti ar priešintis tėvų valiai. Tokie draudimai ugdo gebėjimą paklusti ir būti lengvai valdomu. Tai labai klastinga: iš pradžių valdys tėvai, o vėliau – kas?..

Negalima išbarstyti, išmėtyti, sugriauti. Ir tai normalu vystymosi eigoje, nes susiję su vaiko siekiu viską tyrinėti: jis gali ilgai statyti smėlio pilis, o paskui (kad pažiūrėtų, kaip tai atrodys) viską sugriauti.. Arba – turėti mėgiamą žaislą ir vieną dieną jį sulaužyti (o kas ten viduje, kaip jis padarytas?..)

Tėvų akimis tai griovimas ir laužymas, o vaikui tai – aktyvus tyrinėjimas. O išbertas ant grindų kruopų pakelis ne tik patenkina vaiko smalsumą, bet ir vysto smulkiąją motoriką.

Negalima bėgioti, šokinėti, nukristi. Bet koks judėjimas labai svarbus vaiko vystymuisi, augimui ir sveikatai. Jam tai gyvybiškai reikalinga, o kai tiek daug judėjimo – kritimai neišvengiami..

Vaikai dažniau išsigąsta tėvų reakcijos į kritimą, o pačiam vaikui kritimas – patirtis, kuri išmoko būti atsargesniu.

Draudimai, liečiantys pavojingus daiktus. Paprasčiau organizuoti gyvenamą vietą ir vaiko žaidimo zoną taip, kad juose nebūtų pavojingų daiktų ir prietaisų. Juk paprasta padėti vaistus, adatas vaikui nepasiekiamoje vietoje, rozetes užsandarinti plastmasiniais kištukais, nupirkti vaikui žirkles užapvalintais galais ir t.t..

Ir vaikui augant, pagal jo amžių ir supratimą kantriai aiškinti – kuo koks daiktas ar prietaisas yra pavojingi. O draudimai tik paskatins vaiko smalsumą ištyrinėti tai, kas draudžiama.

Tėveliams taip svarbu kartais mokėti į viską pažiūrėti vaiko akimis.. Geriausia, jei šeimoje yra visiems aiškios taisyklės, kurios reguliuoja kasdieninį šeimos gyvenimą. O vietoje begalinių draudimų – geranoriški paaiškinimai, draugiški pokalbiai, susitarimai ir meilė 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie vaikų auklėjimą, parinko ir išvertė – ruvi.lt)

Vaikai viską mato..

Vaikus auklėjame ne žodžiais, bet asmeniniu pavyzdžiu – savo kasdieniniais poelgiais, kuriems kartais nesuteikiame didelės reikšmės, o ir dažniausiai galvojame, kad vaikai ne viską pastebi..

O jie – viską mato ir kartoja.. Būkime savo vaikams geru pavyzdžiu, kad užaugę jie galėtų mums pasakyti:

“Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs pakabinote mano pirmą piešinį ant šaldytuvo, ir aš tuoj pat panorau nupiešti dar vieną.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs pamaitinote benamę katę, ir aš sužinojau, kad turime būti geri gyvūnams.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs iškepėte man mėgstamiausią pyragą, ir aš supratau, kad nedideli dalykai gali tapti ypatingais mūsų gyvenime.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš išgirdau, kaip Jūs meldėtės, ir aš sužinojau, kad yra Dievas, su kuriuo galiu visada kalbėtis ir mokiausi pasitikėti Juo.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs gaminote maistą ir nunešėte jį sergančiam draugui, ir aš sužinojau, kad visi mes turime rūpintis vieni kitais.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs aukojate savo laiką ir pinigus, kad padėtumėte skurstantiems žmonėms, ir aš supratau, kad pasiturintys turi padėti tiems, kas patiria nepriteklių.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs rūpinatės mūsų namais ir visais jo gyventojais, ir aš sužinojau, kad mes turime branginti tai, ką turime gyvenime.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs atliekate tai, už ką jaučiatės atsakingi – net tuomet, kai prastai jaučiatės, ir aš supratau, kad užaugęs turiu būti atsakingas žmogus.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs verkėte, ir aš supratau, kad gyvenime kartais būna skaudžių dalykų ir išreikšti savo skausmą ašaromis yra normalu.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip nuoširdžiai Jūs rūpinatės manimi, ir todėl aš norėjau tapti geriausiu, kokiu tik aš galiu būti.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš dariau daugybę išvadų iš gyvenimo – kurias turėjau padaryti, kad užaugęs tapčiau geru žmogumi.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš žiūrėjau į Jus ir noriu pasakyti: “Ačiū už viską, ką aš mačiau, kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu!“

Viskas paprasta: geri vaikų bruožai ugdomi gerais suaugusiųjų darbais.. Būkime jiems geru pavyzdžiu 🙂 !

(Dėkoju Mildai už atsiųstą nežinomo autoriaus tekstą, vertimas – ruvi.lt)

Upeliukas

Per mišką linksmai tekėjo mažas upelis ir džiaugėsi: koks jis vikrus, skaidrus ir greitas! Koks jis ryžtingas ir veržlus!

Jis nenorėjo susilieti su jokiais kitais upeliais ar šaltinėliais, nes skaitė, kad yra stipriausias ir greičiausias, todėl jam pakaks jėgų ir ryžto vienam įveikti ir mišką, ir didelį lauką, ir kalvas.

Jam būtinai pavyks pasiekti upę! O vieną dieną jam pačiam pavyks tapti upe! Juk jis pats šauniausias!..

Galiausiai upeliukas pasiekė didžiulį atvirą lauką, susikaupė, įsibėgėjo, ir.. pritrūko jėgų pusiaukelėje.

Jis nusilpo, o vanduo vis gėrėsi ir gėrėsi į žemę.. kol iš upelio beliko plonytė srovelė..

Bet jis turėjo visiems įrodyti, kad yra pats geriausias!

Sukaupęs paskutines jėgas, visas drumzlinas ir pavargęs, upeliukas vargais-negalais pagaliau pasiekė upę.

Pailsėjęs ir atgavęs jėgas, upelis pasiguodė upei:

– Jei ne tas bjaurus milžiniškas laukas.. jei ne jis.. aš jau pats seniai būčiau tapęs didele upe!

Upė lengvai subangavo, apglėbė mažą upeliuką ir nusišypsojusi tarė:

– Mielas, mažas, naivus upeliuk! Tai ne laukas kaltas, kad tu netekai jėgų ir atbėgai pas mane toks išsekęs ir drumzlinas. Dideliems darbams turime vienytis.. Atmink: tam, kas atstumia kitus, niekada neužteks jėgų tapti upe 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir šiltos rudeninės saulės 🙂 !

Pamąstymai apie sėkmę

Kas gi yra sėkmė šiuolaikiniame pasaulyje? Ir kokie jie, sėkmingi žmonės? Kokią naudą, kokią gerovę jie sukuria? Ne siaura egoistine prasme, bet platesne – visuomenės, žmonijos, planetos?. Juk ne veltui jie vadinami sėkmingais..

Kai kalbame apie tokius žmones, prieš akis tuoj pat iškyla būrelis vietinių “garsenybių“, ir didesnis – pasaulinis “žvaigždynas“. Bet greičiau tai populiarūs,o ne kažkuo nusipelnę žmonės, apie kuriuos kasdien rašo spauda ir rodo televizija.

Jei kalbėsime apie profesijas – koks, pavyzdžiui, yra sėkmingas gydytojas? Tas, kuris puikiai atlieka sudėtingiausias operacijas ir gelbėja gyvybes, ar tas, kuris atidarė privačią kliniką aptarnauja turtingus klientus?

O sėkmingas rašytojas? Tas, kuris parašo prasmingą kūrinį ir skleidžia tiesą apie bendražmogiškas vertybes, ar tas, kuris gali atspausdinti savo knygas tūkstantiniais tiražais?

Ir koks turėtų būti sėkmingas mokytojas, sėkmingas filosofas, sėkmingas geologas ar ornitologas?.. Kai kurioms profesijoms sunkoka pritaikyti šiuolaikinės sėkmės kriterijus, tiesa?

Taip yra dėl vienos paprastos priežasties – dabartinės visuomenės sėkmės supratimo: ją žmonės šiandien sieja išskirtinai su pinigais (t.y., jų kiekiu), o bet kokios veiklos motyvas – pelno siekimas visais įmanomais būdais.

Kai pagrindinė siekiamybė – pinigai, tuomet bet kokios profesijos žmonių veikla orientuota į kuo didesnį pelną, o ne į visuotinę gerovę. Todėl tokie žmonės negelbėja, nepadeda, nekuria, neatlieka visiems naudingų darbų. Jie veikia tik sau arba siauram “savų“ ratui.

Toks “sėkmingumo“ modelis – iš esmės nesveikas, nes besistengdamas atitikti šiuos kriterijus, žmogus turi konkuruoti, varžytis, manipuliuoti, stengtis išsilaikyti, t.y., gyventi nuolatinėje įtampoje ir baimėje.

Jo gyvenimas – amžina kova, nes supa ne bendraminčiai ar bendražygiai, bet konkurentai, kurie bet kurią akimirką gali pakenkti arba be skrupulų sužlugdyti: “ nieko asmeniško tai tik biznis“.. Konkurencija skatina pačias žemiausias egoizmo apraiškas.

Gal todėl toks “sėkmingumo“ modelis vadinamas nesveiku ir griaunančiu, todėl tiek pasaulyje priešiškumo, karų ir begalinių krizių? Juk priešakyje – vadovų pozicijose – atsiduria patys aršiausi, nesiskaitantys su niekuo, paminantys bet kokius žmoniškumo principus..

Jie griauna viską, prie ko prisiliečia, jie manipuliuoja ir nesibodi jokių priemonių, kad tik išliktų ir patenkintų savo asmenines ambicijas. Tai griovėjai, nebranginantys nieko, išskyrus savo “sėkmingumą“ ir gėrybes, kurias jis suteikia.

Tačiau griaudami negalime nieko sukurti.. Griovimas ir kūryba – priešingos sąvokos. Griaudami nesukursime nei laimės, nei harmonijos, nei tuo labiau – visuotinės gerovės.

Šiandien jau pasiekėme ir negatyvumo, ir dorovinių prieštaravimų ribą – kai “normaliais“ įvardiname ir skaitome absoliučiai negatyvius reiškinius. Nes lygiuojamės į “sėkmingus“.. ir tampame jų liguistų ambicijų įkaitais.

Todėl – keiskime “sėkmingumo“ kriterijus. Kiekvienas veiksmas turi savo pradžią – pradėkime jau šiandien vadovautis žmoniškumo principais. Mūsų gražiajai planetai nereikalingi parazitai ir griovėjai.

Jai ir visai žmonijai reikalingi taikūs, mylintys, kūrybingi ir geranoriški žmonės, kurie saugos planetą, kurs harmoniją, darbuosis ir bendradarbiaus visų labui. Žmonės, kurie turės gražius bendrus tikslus.

Ir tegul sėkmingumas bus matuojamas gerais darbais. O sėkmingi bus tie žmonės, kurie kiekvieną dieną padaro šį pasaulį nors truputį geresniu 🙂 ..

Mūsų svarbiausia misija

Kiekviename iš mūsų yra Dieviškos sąmonės kibirkštis.

Mes esame tos kibirkšties buveinė ir išraiška Žemėje – kad vykdytume čia evoliucijos procesą ir harmonizuotume gyvenimą.

Mes galime ir turime padaryti šį pasaulį geresniu..

Visada šalia yra žmonių, kuriems reikalinga mūsų pagalba. Jie jaučiasi niekam nereikalingi ir vieniši, jie nusivylę ir nelaimingi..

Kažkas iš jų – karo ar nelaimingų atsitikimų aukos, kažkas – tokie ligoniai, kad negali savęs aptarnauti. Kiti – neturi lėšų pragyvenimui, o kažkam iš jų labai reikalingas emocinis palaikymas.

Visiems jiems reikia Meilės! Jiems visiems gyvybiškai reikalingas žmogus, kuris nebūtų abejingas jų bėdai..

Ir mes visi turime didžiulį poreikį dalintis, skleisti mums dovanotas fizines ir dvasines jėgas, kad galėtume padėti tokiems žmonėms.

Štai taip mes tampame Dieviškos energijos laidininkais, augame dvasiškai ir tuo pačiu darome šį pasaulį geresniu.

Jei mes naudojame šią energiją tik sau ir savo gerovei – palengva prarandame tai, kas mums buvo dovanota.

Pažvelkime į Gamtą: augalai sugeria Saulės skleidžiamą šviesą ir energiją ir transformuoja ją į gėles ir vaisius, dovanodami pasauliui grožį ir maistą..

Mes taip pat galime transformuoti dvasinę energiją į mintis, žodžius ir veiksmus, kurie pripildo šį pasaulį Meile, Santarve ir Vienybe. Tai mūsų svarbiausia Misija..

.. O ką jūs galite padaryti šiandien, kad pasaulis taptų geresnis ir kažkam nors truputį šviesesnis 🙂 ?..

(pagal R. E. Nadžemi alegoriją, vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kas slypi už negatyvumo

Nei vienas žmogus negimsta patologiškai blogas ar piktybiškas. Žmogus formuojama būtybė, ir visas jo psichikos būsenas – negatyvias ir pozityvias – nuo pat gimimo formuoja aplinka: artimi žmonės, išorinė informacija ir sociumo gyvenimo šablonai.

Už kiekvienos negatyvios emocijos, būsenos ir jausmų slypi juos suformavę veiksmai ar aplinkybės. O toliau jau pats žmogus inertiškai palaiko juos savo mintimis ir veiksmais. Ir nors džiaugsmo jie neteikia, bet dažnai žmogus nežino – kaip to viso negatyvumo atsikratyti.

Kad sustabdytume ar pakeistume kažkokį veiksmą, turime suprasti, kame jo priežastys. Jei norime atsikratyti negatyvumo savo gyvenime, turime išsiaiškinti – kas, kokie veiksmai ir mintys jį formuoja ir palaiko.

Pradėkime nuo pykčio. Tai vidinės įtampos išraiška, galinti atsirasti dėl įvairių priežasčių: užslopintų emocijų, nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių, pavydo, nepasitenkinimo gyvenimu, noro viską kontroliuoti. Arba – kaip reakcija į kitų žmonių veiksmus.

Dirglumas, irzlumas. Silpnesnė pykčio išraiška, kuri atsiranda tuomet, kai žmogus negali atrasti sprendimo tam tikroje situacijoje, kai trūksta ryžtingumo, ar kai kažkas vyksta ne taip, kaip jis norėtų. Kaip reakcija pasireiškia, kai bendravime paliečiamos skaudžios temos. Dirglumas atsiranda ir dėl nuovargio ar po nesėkmių gyvenime.

Liūdesys. Tai džiaugsmo priešingybė ir signalas, kad reikia keistis arba keisti situaciją. Liūdesiu išreiškiame nepasitenkinimą savimi arba kažkokiais savo gyvenimo aspektais. Kaip reakcija gali būti po išsiskyrimo ar netekties.

Kaltės jausmas. Destruktyvus būdas save nubausti. Jis apima, kai stengiamės atitikti kažkokius primetamus idealus, reikalavimus ar šablonus. Atsiranda ir pagrįstai – dėl netinkamo elgesio. Tai vienas iš labiausiai griaunančių jausmų, todėl, kad nepaskęstume jame, turime išsiaiškinti – iš kur jis.

Galbūt, kaltės jausmas įdiegtas vaikystėje ar sociumo suformuotas, gal kažkas nepagrįstai kaltina, o gal tikrai padaryta kažkas blogo? Kai suprantame kaltės atsiradimo priežastį, galime atrasti ir būdus jos atsikratyti.

Jei kaltė primesta – nustoti teisintis ar bandyti atitikti svetimus lūkesčius, o jei padaryta kažkas blogo – atrasti būdus pataisyti padėtį (jei įmanoma) ir, svarbiausia – to nekartoti.

Baimė arba nerimas. Baimė susieta su savisaugos instinktu, jos paskirtis – perspėti apie pavojų. Tačiau kai baimė nuolat generuojama per išorinę informaciją (pvz., negatyvias žinias) – žmogus pradeda gyventi nuolatinėje baimėje, kuri pradeda piešti negatyvius scenarijus net pozityviose situacijose.

Taip atsiranda reakcija į negatyvumo srautą: nerimas dėl ateities (o kas, jei..), nuolatinės abejonės, blogos nuojautos. Baimė – griaunantis jausmas, todėl, kad neįtrauktų, reikia atsekti, įvertinti priežastį – ar ji pagrįsta.

Apatija. Nuovargis, bejėgiškumas, norų ir emocijų nebuvimas. Gali būti ir tylaus maišto, nepritarimo forma prieš tai, ko nenorime daryti. Arba – kaip reakcija į beviltišką situaciją. Jei atsiranda dėl nuovargio – praeina pailsėjus, jei dėl rimtų priežasčių – ieškoti būdų tai išspręsti.

Depresija. Tai jau rimtas psichikos sutrikimas. Galioja daug mitų apie depresiją: nuo ironijos, kad tai tinginių liga, iki tvirtinimų, kad tai palūžusių nuo gyvenimo sunkumų žmonių liga.

Tuo tarpu faktai liudija: depresija – vienas iš labiausiai mūsų dienomis paplitusių psichinių sutrikimų, galintis pasireikšti įvairiose amžiaus grupėse ir bet kokiuose socialiniuose sluoksniuose.

Toks paplitimas aiškinamas tuo, kad šiuolaikinės visuomenės vertybės daro didelį spaudimą žmogui, t.y., iškelia nerealius tikslus ir nustato standartus, kurie riboja saviraišką ir kūrybingumą. Be to, informacinėje erdvėje dominuoja negatyvumas.

Todėl žmonės skęsta vidiniuose prieštaravimuose, juos kamuoja nepilnavertiškumas, nusivylimas, neviltis, beprasmiškumo jausmas – ko pasekoje ir vystosi depresija.

Depresija vystosi ir po sunkių psichologinių traumų, netekčių, ligų, išsiskyrimų. Retesniais atvejais – dėl neurocheminių organizmo procesų sutrikimų.

Akivaizdu, kad visos negatyvios būsenos sekina energiją ir atima jėgas. Negatyvumas visada įtakoja neigiamus rezultatus – jis negali būti kažko gero varikliu. Todėl – vaduokimės iš jo, stabdykime jį generuojančias priežastis.

O štai pozityvus, kūrybingas nusiteikimas visada suteikia energijos, jėgų, entuziazmo ir todėl yra visko, kas yra gero šiame pasaulyje, motyvas ir variklis 🙂 ..