Praregėjimai (4)

* Yra posakis: “Kiekvienas nori turėti draugą, bet ne kiekvienas nori būti draugu“. Dabar vis dažniau norime “turėti“.. “Noriu vaiko“ – vietoje “noriu būti motina“, “noriu ištekėti“ – vietoje “noriu būti žmona“ ir pan.

Už šių kalbos subtilybių slepiasi žmogaus požiūris į gyvenimą. Jo devizas: arba aš – kažkam, arba kažkas – man. Savo noru “turėti“ mes laužome gyvenimus, sudaužome širdis, ir – kenčiame nuo vienatvės..

Žmogui, kuris nori “turėti“ visada bus mažai to, ką jis turi: mažai pinigų, mažai valdžios, mažai draugų, mažai pramogų, mažai.. savęs. Vartotojas neturi savo vidinės esmės, todėl “sudarytas“ tik iš to, ką turi..

* Sistema nori, kad jūsų protas, jūsų valia priklausytų ne jums, o sistemai, kad graužtumėtės dėl kaltės jausmo ir vertintumėte save kaip mažą, menką žmogų, kuris pralaimi gyvenimo žaidime.

Ji nustato visus “sėkmės“ arba “nesėkmės“, “gero vyro“ arba “geros žmonos“ standartus ir grasina pirštu, jei jų nepasiekiate. Bet galiausiai jūs susitapatinate su tais visais primestais standartais ir.. prarandate save.

Jūs galite atsijungti nuo visų tų standartų, nusiimti kaukes ir baigti imituoti “gyvenimą“, tereikia užduoti sau svarbiausią klausimą: “kas aš esu?“ Atsakę į jį, pradedate atpažinti manipuliavimą ir iliuzijas..

O kai atpažįstate manipuliavimą – jis netenka galios. Ir su iliuzijomis viskas yra taip pat: kai jas atpažįstate, jos jau negali jūsų kontroliuoti. (D. Aikas)

* Yra amžinas nesusikalbėjimas ir nesupratimas tarp “proto žmogaus“ ir “širdies žmogaus“. Pirmasis galvoja, kad negalima niekuo tikėti, todėl laukia įrodymų, analizuoja, tikrina.. O antrasis – tiesiog jaučia, kas yra Tiesa, todėl žino netikrindamas..

* Jūs galite turėti pinigų, namą, socialinį saugumą, sąskaitą banke, bet tai nesuteiks jums nei vidinės ramybės, nei tvirto pamato gyvenime. Tai tik pakaitalai, menki laimės pakaitalai.

Jie tegali atnešti nerimą ir daugybę baimių, nes visas šias “gėrybes“ iš jūsų gali atimti. Arba galite pradėti norėti vis daugiau ir daugiau – proto nepasitenkinimas neturi ribų. O juk jūs viso labo norėjote tik dvasinės ramybės ir tvirto pamato..

Meilė – štai tvirčiausias pamatas, arba “dirva“, kuri reikalinga žmogui, kad “išleistų šaknis“, kad pasijustų tvirtai. Kaip medžiai įsišakniję žemėje, taip ir žmogus turi būti “įsišaknijęs“ meilėje.

Tačiau šios mūsų “šaknys“ nematomos, ir jokie matomi daiktai jų nepakeis. Tyra, dieviška Meilė – neapčiuopiama, nepagaunama, nematoma. Mes negalime jos sugauti ir paimti į rankas. Atvirkščiai: turime leisti Meilei “sugauti ir paimti į rankas“ save.. (Ošo)

* Nėra aplinkybių, situacijos ar problemos, kurios negalėtų įveikti Meilė. Tai reiškia, kad sprendimas visada – Meilė.

Nėra žmogaus, kurio nepaveiktų Meilė. Nėra sielos, kurios Meilė negalėtų išgelbėti.

O iš tiesų gelbėti nieko nereikia, nes kiekviena siela – tai Meilė. Ir kai tu duodi kitai sielai tai, kuo ji ir yra – tu grąžini ją sau pačiai.. (N. D. Walsch)

(Parinko ir išvertė ruvi.lt)

Išminčių pokalbis

Kartą kalbėjosi trys išminčiai ir susiginčijo dėl to, kas žmogaus gyvenime svarbiausia – praeitis, ateitis ar dabartis.

Vienas iš jų pasakė:

– Mano praeitis daro mane tuo, kas esu. Aš žinau tai, ką patyriau, aš mokausi iš praeities. Aš tikiu savimi todėl, kad man gerai sekasi tie darbai, kurių aš išmokau anksčiau.
Man patinka žmonės, su kuriais sieja gera praeitis. Aš žiūriu į jus, matau jūsų šypsenas ir laukiu jūsų prieštaravimų, bet žinau, kad galiausiai mes sutarsime, nes jau ne kartą taip buvo..

– Negaliu su tuo sutikti, – tarė kitas išminčius, – jei tu būtum teisus, tuomet žmogus būtų pasmerktas diena iš dienos, lyg koks voras, tūnoti savo įpročių voratinklyje.
Žmogų formuoja jo ateitis! Ir nesvarbu, ką aš moku ir žinau dabar, bet aš mokysiuosi to, ko man prireiks ateityje.
Mano mintys apie tai, koks noriu tapti po dviejų metų, daug realesnės, nei mano prisiminimai apie tai, koks aš buvau prieš dvejus metus.. Nes mano veiksmai priklauso ne nuo to, koks aš buvau, o nuo to, koks aš ketinu tapti.
Man patinka žmonės, nepanašūs į tuos, kuriuos aš anksčiau pažinojau. O pokalbis su jumis įdomus todėl, kad aš nujaučiu netikėtą minčių posūkį..

– Jūs visai pamiršote, – įsiterpė trečiasis išminčius, – kad praeitis ir ateitis gyvuoja tik mūsų mintyse!.. Praeities jau nėra. Ateities dar nėra.
Ir nepriklausomai nuo to, ar prisimenate praeitį, ar svajojate apie ateitį, bet gyvenate ir veikiate visada tik dabartyje. Ir tik joje galima kažką pakeisti savo gyvenime – nei praeitis, nei ateitis mums nepavaldžios.
Tik dabartyje galime būti laimingi, nes praeities prisiminimai kelia liūdesį, o ateities lūkesčiai – nerimą..
Man patinka sąmoningi žmonės – tie, kurie pilnai išgyvena kiekvieną akimirką. O kai kalbuosi su jumis, remiuosi argumentais, kurie aiškūs man šiuo momentu..

Išminčiai susižvalgė ir nutilo, nes suprato, kad ginčytis jau nėra prasmės: žmogaus gyvenime svarbus kiekvienas etapas.. O pokalbyje, kaip ir visada, kiekvienas išminčius išdėstė savo patirties dalelę į platesnį Tiesos suvokimą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Vaikystė

Vaikystė – nuostabus metas 🙂 . Turi būti nuostabus – kad vaikas turėtų sąlygas išskleisti geriausias savo savybes ir užaugtų tikras Žmogus – ateities Kūrėjas.

Prisiminimai apie vaikystę visada sukelia šypseną.. Tai metas, kai buvome tyri ir tikri 🙂 .. Atsimenate, vaikystėje:

* Į klausimą apie amžių atsakydavome rankos pirštais..

* Švarūs drabužiai jau po pusvalandžio būdavo su dėmėmis nuo visokiausių skanėstų (kiškio kopūstų, obuolių, uogų..) ir lauko žaidimų, o kišenėse – akmenukai, spalvoto stiklo šukės, žolės lapai ir visokios labai reikalingos smulkmenos..

* Naktimis ant lovos krašto rinkdavosi gerosios fėjos, nykštukai ir angelai, kurie saugodavo ir išvydavo pabaisas iš palovio. O miegodavome su visais savo žaislais, kad nei vienas nesupyktų..

* Apsimesdavome miegančiais, kad nuneštų į lovą..

* Sunkiausia užduotis būdavo – nuspręsti, kokį žaidimą žaisti, O kai nesisekdavo laimėti – siūlydavome žaisti iš naujo..

* Galvojome, kad saulė arba mėnulis seka paskui automobilį arba autobusą, kuriuo važiuojame..

* Šratinuke, kuriame buvo daug spalvų, bandydavome nuspausti visas spalvas iš karto. Ir visus mygtukus, bet kur esančius, visada knietėjo nuspausti (ir nuspausdavome 🙂 ) vienu metu..

* Kiekvienas išėjimas už durų buvo nuostabi kelionė su nuotykiais, o palangė – įdomiausia vieta namuose: juk pro langą matomas ne tik kiemas, bet ir dangus, saulė, sniegas ar lietus, visi paukščiai ir medžiai..

* Ilgai ilgai laukdavome Naujųjų Metų sutikimo, bet pusvalandį iki jų užmigdavome..

* Popieriniu lėktuvėliu nuskrisdavome žymiai toliau, nei suaugusieji tikrais lėktuvais, o traukiniu iš kėdžių nuvažiuodavome į bet kurią pasaulio šalį..

* Matydavome stebuklus paprastuose dalykuose, ir viskas skendėjo ypatingoje gyvenimo džiaugsmo šviesoje – net apniukęs oras atrodydavo greičiau paslaptingas, nei niūrus, o lietus būdavo tikra šventė..

* Kalbėdavomės su gyvūnais, vabalėliais, medžiais ir labai gerai suprasdavome juos. O suvalgę netyčia obuolio sėklą, bijojome, kad pilve užaugs medis..

* Buvo įdomu viskas ir visada. Buvome žingeidūs, smalsūs, kūrybingi, nuoširdūs, betarpiški ir tyri. Ir kvepėjome tikrų tikriausia Laime: pienu, rytmečio rasa, vėju, jūros gaiva, gėlėmis ir žole..

* Mylėjome visus besąlygiškai ir svajojome greičiau užaugti, kad padarytume šį pasaulį geresniu. Ir tikrai žinojome, kad viskas įmanoma. O nuliūdindavo labiausiai suaugusių žmonių pyktis ar agresija..

.. Todėl suaugę suprantame – kaip stipriai vaiko laimė priklauso nuo suaugusiųjų. Tik nuo suaugusiųjų. Kurie taip pat kadaise buvo vaikais.

Ir taip pat svajojo padaryti šį pasaulį geresniu – ypač kai susidurdavo su neteisybe, kurią tyra vaiko širdis kaipmat atpažindavo ir norėjo ištaisyti.

Nes mylėjo šį pasaulį besąlygiškai ir žinojo, kad visi žmonės turi būti laimingi. Nes laimingi žmonės – geri.. O geri žmonės daro gerus darbus visų labui.

O suaugusiųjų širdis? Ar dar jaučia neteisybę, ar nori ją ištaisyti, ar jaučia atsakomybę už savo veiksmus, už vaikus, už jų ateitį?

Vaikų gynimo dienos proga kviečiu susimąstyti visus suaugusius žmones – ypač tuos, kurie sprendžia daugelio likimus – ar tikrai padarėte, ar darote viską, kad vaikams perduotumėte geresnį pasaulį ir šviesios ateities perspektyvą?

Ar laimingi mūsų vaikai šeimose, bendruomenėse, visuomenėje? Mes galime padaryti taip, kad vaikų nereikėtų nuo nieko ginti – juk nuskriausti arba labiausiai paveikti savo sprendimais jų gyvenimą gali tik suaugusieji..

Bet juk vaikų saugumas suaugusiems žmonėms turi būti savaime suprantamas dalykas – vaikai maži, jie silpnesni. Patraukime savo ambicijas į šalį ir pažvelkime vaikams į akis – ir pamatysime save vaikystėje, prisiminsime, kas mums tuomet buvo svarbu.

Mes galime padaryti taip, kad vaikai augtų mylimi ir saugūs, kad jų vaikystės netemdytų neatsakingi suaugusiųjų veiksmai. Kad vaikystė visiems vaikams būtų nuostabus savęs ir pasaulio pažinimo metas.

Tam reikia nedaug: meilės, atsakomybės, gero asmeninio pavyzdžio ir nuoširdaus rūpesčio. Tuomet vaikai augs laimingi – taikoje, santarvėje, dorovėje ir vienybėje. Laimingi, reiškia – Geri Žmonės – būsimi visų mūsų ateities Kūrėjai 🙂 .

Kiek žmogui reikia draugų?

Vieną rytą mokinys su Mokytoju vaikščiojo po sodą.

– Mokytojau, – paklausė jis, – kiek žmogus turi turėti draugų – vieną ar daug?

– Viskas labai paprasta, – atsakė Mokytojas ir priėjo prie obels, – nuskink, prašau, man štai tą obuolį nuo viršutinės šakos.

– Bet jis labai aukštai, Mokytojau! Aš jo nepasieksiu.

– Pasikviesk draugą, tegul jis tau padeda, – atsakė Mokytojas.

Mokinys pasikvietė kitą mokinį ir užlipo jam ant pečių, kad pasiektų obuolį.

– Vis vien negaliu jo pasiekti, Mokytojau, – nusiminė mokinys.

– Ar neturi daugiau draugų? – paklausė Mokytojas.

Mokinys nubėgo ir pakvietė daugiau draugų, kurie bandė lipti vienas kitam ant pečių, ketindami pastatyti gyvą piramidę.

Bet obuolys kabėjo labai aukštai, o gyvoji piramidė vis subyrėdavo.. Mokinys taip ir nepasiekė obuolio.

Tuomet Mokytojas pasikvietė jį ir paklausė:

– Na, ar supratai, kiek žmogui reikia draugų?

– Žinoma, Mokytojau, – atsakė mokinys, trindamas sumuštą šoną, – supratau, kad žmogui reikia daug draugų, kad kartu galėtų išspręsti bet kokią iškilusią problemą.

Mokytojas tik palingavo galvą ir nusišypsojęs ištarė:

– Taip.. Iš tiesų reikia turėti labai daug draugų, kad iš viso šito gimnastų būrio atsirastų nors vienas išmintingas žmogus, kuris susiprotėtų atnešti kopėčias!.. 🙂

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 😀

Priimti tokius, kokie yra..

Ar lengva priimti kitą žmogų besąlygiškai – tokį, koks jis yra? Ko gero – ne, nes dažniausiai į pasaulį ir žmones žiūrime per savo suvokimo prizmę, todėl manome, kad kiti žmonės turi elgtis lygiai taip pat, kaip ir mes.

Dėl šios nuostatos kyla daugybė nepagrįstų pretenzijų ir nereikalingų ginčų. Tačiau kai pradedame suprasti, kad visi mes skirtingi – yra prigimtiniai psichologiniai lyčių skirtumai, gyvenimo patirties skirtumai, temperamento skirtumai ir t.t.. – galime mokytis derinti tuos skirtumus, o ne tuščiai konfliktuoti.

Juk žinome, kaip sunku keisti save, o keisti kitą žmogų – neįmanoma, todėl paprasčiau priimti tuos skirtumus ir išmokti gyventi harmoningai juos derinant ir papildant. Tai ypač aktualu šeimos gyvenime.

Anksčiau nagrinėjome vyrų ir moterų psichologijos skirtumus, o šiandien plačiau pažvelkime į bendravimo skirtumus:

* Per dieną vyras vidutiniškai ištaria apie 3 tūkstančius žodžių, o moteris – apie 7 tūkstančius. Ir esmė ne žodžių kiekio skirtume, bet tame, kad ir vieni, ir kiti skirtingai suvokia (interpretuoja) atskiras frazes.

* Vyras kalba tiesiai. Moteris, atvirkščiai, kalba taip, kad pašnekovui kartais sunku suprasti – ką ji turi omenyje. Vyrus labai erzina toks kalbėjimas užuominomis, “iš tolo“.

* Kad pajustų ryšį su vyru, moteris turi su juo kalbėtis. Tačiau būtent dėl moters polinkio kalbėti neaiškiai, užuominomis, vyras gali pradėti vengti pokalbių.

* Su vyrais paprasčiau sutarti, jei kalbama tiesiai, atvirai, konkrečiai apie reikalą.

* Vyrai ir moterys tarpusavyje aptarinėja skirtingas temas. Vyrai dažniausiai kalbasi apie naujienas, sportą, muziką, techniką, pomėgius. Moterys – apie santykius šeimoje, vaikus, dvasines paieškas, sveikatą, svorį, mitybą, drabužius. Bendra tendencija – vyrai kalba apie visuomeninius reikalus, moterys – apie asmeninius.

* Vyras užduoda klausimus tik tam, kad gautų konkrečią informaciją. Moteris – kad pajustų ryšį su pašnekovu.

* Pokalbyje vyrai dažnai provokuoja pašnekovą, ir daro tai ne dėl noro pasiginčyti, bet tam, kad “pasigalynėtų“, pasitikrintų – kas turi daugiau žinių.

* Moterys mėgsta pasakoti apie tai, ką išgyveno, apie savo asmeninę patirtį, praeitį. Vyrai tai vertina kaip tuščias kalbas, “pilstymą iš tuščio į kiaurą“ – jiems trūksta konkretumo, veiksmo, rezultato.

* Moters žodyne žymiai daugiau žodžių, kuriais galima išreikšti emocijas, jausmus ir būsenas. Jos džiaugiasi pačiu bendravimo procesu.

* Kad išspręstų problemą, moteris pirmiausiai turi apie ją pakalbėti. Jai reikia, kad jos išklausytų. Vyrai tam dažnai neturi kantrybės, nes jo prigimtis – siūlyti konkrečius sprendimus ir veikti nedelsiant.

* Vyras gali pertraukti pašnekovą, jei jam atrodo, kad jis suprato reikalo esmę. Moterys šito nemėgsta, nes jai svarbus pats bendravimo procesas.

* Moteris nori, kad vyras pokalbyje elgtųsi kaip draugė, kaip kita moteris: įdėmiai išklausytų, palaikytų pokalbį, pritartų, klaustų apie jos jausmus ir išgyvenimus.. Vyrai visada nori kalbėti iš esmės.

Bendravimas šeimoje labai svarbus. Blogiausia, kas gali nutikti – kai dėl skirtumų nesuvokimo įsitraukiame į nuolatines ambicijų kovas, ir vietoje harmoningo bendravimo nuolat ginčijamės ir baramės.

Naudinga prisiminti mūsų senolių patirtį, kai moterys emocingiems pokalbiams turėjo ir vyresnę išmintingą moterį, ir savo drauges. Ir vyrai skirdavo laiką bendravimui su bendraminčiais. Tai turėjo ir prasmę, ir naudą.

Kai besąlygiškai mylime, kai priimame žmogų tokį, koks jis yra – išmokstame ir išklausyti, ir kalbėti tiesiai, ir susitarti, ir derinti skirtumus, o kartais ir.. laiku patylėti 🙂 . Išmokstame kurti harmoniją bendravime..

Skrydis į Pietus

Kartą pakeliui į Pietus kregždutės prisėdo pailsėti ant medžio, po kuriuo buvo vištidė.

Kregždutės pradėjo kalbėtis apie tai, kaip gera Pietuose, kaip ten gražu ir šilta..

Šio pokalbio įdėmiai klausėsi viena višta. O kai kregždutės išskrido, ji pagalvojo: “Ir aš noriu į Pietus! Juk ir aš turiu sparnus, reiškia, galiu ten nuskristi! Kuo aš prastesnė už kitus?..“

Ji tvirtai nusprendė skristi į Pietus ir papasakojo apie tai kitoms vištoms. Šios sudarė palaikymo grupę, ir kiekviena stengėsi duoti vertingų patarimų drąsiai vištai, ją padrąsinti – juk to vištų gyvenime dar nebuvo!

Drąsioji višta išklausė patarimų, susikaupė ir užšoko ant tvoros. Ji pasisuko į Pietų pusę, išskleidė sparnus ir sušuko:

– Skrendu!..

Ir, pagavusi vėjo gūsį, suplasnojo, kiek turi jėgų.. Ji labai norėjo į Pietus, todėl labai stengėsi plasnoti, nuskristi kuo toliau.

Štai ji perskrido savo, paskui ir kaimynų kiemą, paskui pievą ir kelią – taip toli nei viena višta dar nebuvo nuskridusi! Ir galiausiai pavargusi nutūpė kaimo obelų sode.

Čia ji pamatė tikrą rojų žemėje! Vešlios išsišakojusios obelys, sultingi rausvašoniai obuoliai, pažirę po visą sodą.. Paskui pamatė kaliausę ir net sodo sargą.

Pasigrožėjusi ir atgavusi jėgas, višta sugrįžo namo ir pasidalino savo kelionės įspūdžiais su kitomis vištomis.

Tuo tarpu pro vėl šalį skrido kregždučių pulkelis ir prisėdo pailsėti ant medžio. Ir šios pradėjo kalbėti apie Pietus.

Tačiau šį kartą vištos netylėjo – jos turėjo ką pasakyti! O kai išgirdo pasakojimus apie jūrą, uolas ir smėlį, pradėjo piktintis:

– Palaukite, palaukite.. Kokios uolos?.. Koks smėlis? Ką jūs čia tauškiate?.. Mes turime savo autoritetingą nuomonę! Mūsų žymi lakūnė buvo Pietuose ir viską mums papasakojo: apie sodą, kelią, pievą, obuolius ir net sodo sargą! Tai ir yra Pietūs! O jūsų pasakojimai – apgaulė, kliedesiai, kuriais kvaršinate mums galvas. Dabar mes viską žinome!

Kregždutės nieko neatsakė, tik susižvalgė, kažkaip paslaptingai nusišypsojo, ir.. nuskrido į “savo“ Pietus 😉
..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !

Vedos apie konfliktus

Vedų kultūra dvejopai vertina konfliktus. Iš vienos pusės – tai nepageidautina kritinė situacija, o jei mes nuolat patys sukeliame konfliktus – tai net liga, reikalaujanti kruopštaus sąmonės valymo.

Iš kitos pusės – tai ne tik egzaminas, patikrinantis mūsų brandumą ir dvasinio vystymosi kokybę, bet ir mūsų taisytinų klaidų išryškinimas. Būtent konfliktinėse situacijose žmonės parodo savo tikrąsias savybes.

Taigi – turėtume tokių situacijų nekurti, o jei į jas pakliūname ar esame įtraukti, reikėtų atidžiai stebėti – ko jos mus moko ir kokios mūsų klaidos iškyla į paviršių.

Vedų mokymas nurodo šias konflikto aksiomas:

* Konfliktinėje situacijoje nėra teisiųjų;
* Teisus neatsiduria konfliktinėje situacijoje;
* Kad išeitume iš konflikto būsenos, reikia atrasti savo klaidą, ją ištaisyti ir užimti teisingą poziciją;
* Konfliktą stipriname, kai: ieškome kitų žmonių klaidų, reiškiame pretenzijas, įrodinėjame savo tiesą;
* Konflikto vertingumas: jis gali padėti pamatyti savo klaidas, jas ištaisyti, sustabdyti degradacijos procesą ir tęsti savo vystymąsi (valyti širdį nuo iliuzijų, pykčio, godumo, išdidumo, pavydo ir t.t.) Užėmę teisingą poziciją konflikto metu, mes mokomės išreikšti savo dvasines savybes.

Jei dažnai keliame konfliktus ar į juos nuolat įsiveliame – esame degradacijos procese, t.y., nematome klaidų, nedarome išvadų ir nevystome savo dvasinių savybių. Todėl Vedų mokymas nurodo – kaip nustatyti, ar esame teisingame kelyje.

Teisingą dvasinį vystymąsi parodo du kriterijai:

* Jei aplinkinių žmonių požiūris į jus gerėja, šiltėja;
* Jei auga jūsų noras ištaisyti savo klaidas.

O nuklydimą nuo teisingo kelio (degradaciją) parodo šie kriterijai:

* Jei aplinkinių žmonių požiūris į jus blogėja;
* Jei jūsų noras ištaisyti savo klaidas mažėja.

Kad nekeltume konfliktų, turime ne tik valyti savo sąmonę, išmokti suprasti ir valdyti savo emocijas, bet ir žinoti, dėl kokių priežasčių jie kyla.

Vedos nurodo keturias pagrindines konfliktų priežastis:

* Nepatenkinti išoriniai poreikiai;
* Įsipareigojimų nevykdymas;
* Kito žmogaus įskaudinimas;
* Pati giliausia priežastis – nemokšiškumas (iliuzijos).

Kiekvienoje konfliktinėje situacijoje labai svarbu atgauti dvasinę pusiausvyrą ir sąmonės aiškumą – tik tokioje būsenoje galime pamatyti situaciją be emocijų ir atrasti teisingą abiems pusėms sprendimą.

Tai nereiškia, kad turime dirbtinai vengti kritinių situacijų ar bijoti pasakyti savo nuomonę. Tiesiog reikia mokytis kiekvienoje situacijoje ieškoti sutarimo, taikaus sprendimo, bendradarbiavimo. Kitaip tariant – harmonizuoti kiekvieną situaciją.

Todėl Vedų kultūra moko gyventi laikantis dviejų pamatinių principų: teisingumo ir geraširdiškumo. Teisingumo principas teigia, kad gyvenimas atlygina pagal nuopelnus: siunčia draugus ar priešus, sveikatą arba ligas, laimę arba nelaimes ir pan.

Tačiau ką žmogus gyvenime bepatirtų, aplinkiniai neturi to abejingai stebėti (“ne mano problema“, “pats nusipelnė“), jie turi nuolat taikyti geraširdiškumo principą: būti jautrūs kenčiančiam, padėti jam sumažinti skausmą ir oriai atlaikyti sunkumus.

Iš to seka, kad ir konfliktinėje situacijoje galime išmokti pajusti svetimą skausmą ir išreikšti savo geraširdiškumą – nevystyti konflikto, jį taikiai išspręsti, padėti kitam žmogui atgauti ramybę.

Vedų dvasinio gyvenimo tradicijos moko:

* Negali pasakyti kažką gero apie žmogų – patylėk. Ne tik žodis, bet ir mintis žeidžia ne mažau, nei veiksmas: bloga mintis ar žodis stiprina žmoguje tai, ką apie jį kalbame ir galvojame. Kalbame ar galvojame blogai – didiname blogį. Be to, nuolat kalbėdami apie kitų trūkumus, praleidžiame progą ištaisyti savuosius. Blogos kalbos stiprina kalbančiojo pyktį, ir tuo pačiu jis praranda kažką gero savyje.

* Negali padėti – netrukdyk. Bereikalingomis kalbomis, audringomis emocijomis ar neprašomais patarimais kartais galime tik viską pabloginti, nuslopinti žmogaus iniciatyvą. Kartais pakanka tiesiog buvimo šalia, išklausymo ar nuoširdžios maldos už žmogų. Mokykimės pajusti – kada ir kuo galime pagelbėti. Tikroji pagalba visada pagerina situaciją.

* Sutikę žmogų, kaskart padaryk kažką gero. Palinkėkime sėkmės, padovanokime šypseną, gerą žodį, pasiūlykime pagalbą, palaiminkime.. Tai suartina žmones, pagerina santykius, parodo mūsų jausmus, nuoširdumą.. Dideli gražūs dalykai prasideda nuo mažų gerų poelgių.

Mes galime kurti gerus, šiltus santykius. Bendravimas su artimais žmonėmis – mūsų geriausia mokykla. Kai esame teisingame kelyje, tuomet konfliktai – retas dalykas, o mūsų bendravime klesti meilė, taika ir vienybė. Harmonija 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parinko ruvi.lt)