Keistas skelbimas

Ir ko tik nebūna gyvenime!..

Vienos šalies sostinės laikraštyje pasirodė keistas skelbimas: “Parduodami tėvai: tėvas – 70 metų, ir motina – 65 metų.“ Ir toliau buvo nurodyta pardavimo suma.

Perskaitę šį keistą skelbimą, žmonės stebėjosi: “Na, ir laikai atėjo! Jau ir tėvus vaikai parduoda!“ Kiti piktinosi: “Ir kaip valdžia tokius dalykus leidžia?!“

Skelbimas sukėlė daug triukšmo. Jį aptarinėjo ir namuose, ir gatvėje, kaip didžiausią sensaciją..

Laikraštis su skelbimu pateko į rankas vienai jaunai šeimai, kurių tėvai neseniai žuvo automobilio avarijoje. Jie labai liūdėjo dėl netekties, todėl šis skelbimas jiems pasirodė labai jau ciniškas.

Jie bandė įsivaizduoti, kaip jaučiasi tie nelaimingi tėvai tokioje situacijoje, ir kaip sunku jiems priimti šitokį nežmonišką savo vaikų sprendimą.

Galiausiai sutuoktiniai nusprendė išpirkti tuos tėvus ir apgaubti juos savo meile.. Jie surinko reikiamą sumą ir išvyko pagal nurodytą adresą.

Kai jaunoji pora atvyko, pamatė gražų namą su dideliu sodu ir daugybe gėlių. Iš pradžių jie pagalvojo, kad suklydo, bet visgi nusprendė pasitikslinti ir paskambino į duris.

Duris atvėrė pagyvenęs vyras. Sutuoktiniai papasakojo, kad atvyko pagal skelbimą laikraštyje ir apie tai, kad neseniai neteko savo tėvų, ir todėl nori išpirkti paminėtus skelbime tėvus.

Vyras šypsodamasis tylėjo.. Pora pamanė, kad suklydo ir pradėjo atsiprašinėti už sutrukdymą.

– Ne, ne, jūs nesuklydote, prašau užeiti, – atsakė kiek sutrikęs vyras, – aš tuoj pakviesiu žmoną.

Netrukus jis sugrįžo su žmona, ir abu viską paaiškino:

– Suprantate, mes iš tiesų esame šio namo savininkai. Bet mes neturime vaikų, todėl nėra kam visa tai palikti. Štai dėl to mes ir sugalvojome tokį skelbimą.. Nusprendėme, kad į jį atsilieps tik padorus žmogus.. Ir atvirai pasakius, nesitikėjome, kad atsiras pirkėjas tokiai “prekei“, nors iš tiesų nieko nereikia “išpirkti“.. Todėl mes labai džiaugiamės, kad yra tokių gerų žmonių, kaip jūs. Tikimės, kad nuo šios dienos mes tapsime viena draugiška šeima 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

 

Praregėjimai (18)

Tai, kas nupirkta už pinigus, verta tik pinigų. Tai, kas išprašyta, pavogta, pasisavinta, pagrobta  – vieną dieną vienaip ar kitaip bus atimta su kaupu. Tik tai, kas dovanojama ar daroma iš širdies, besąlygiškai, su meile – yra iš tikrųjų vertinga mūsų gyvenime, nes tai kuria harmoniją. (Mudži)

************

Kai kalbame apie dvasingumą, žmonės dažniausiai galvoja, kad turime omenyje religiją. Priešingu atveju dvasingi žmonės laikomi keistuoliais ar net sektantais, nes žmonės nelabai supranta, kas yra dvasingumas.

O iš tiesų dvasingumas dovanoja mums laisvę sekti paskui savo širdies balsą, t.y., būti savimi: išskleisti savo prigimtinius gabumus ir būti geriausiais, kokiais tik galime, žmonėmis..

Visi dvasingo žmogaus poelgiai remiasi Meile, Tiesa, Sąžine, Atsakomybe. Jame nėra egoizmo, jis aiškiai suvokia Vienybės principą, todėl galvoja apie visų gerovę – tik dvasingi žmonės harmonizuoja šį pasaulį..  (Dž. Krišnamurtis)

************

Mes esame jauni, kol esame lankstūs. Pažiūrėkite į mažus vaikus: kokie jie vikrūs, judrūs, lankstūs.. O su amžiumi mes stabarėjame ir kietėjame. Tačiau retas žino, kad tai toli gražu ne tik kūno problema..

Mes galime visą gyvenimą išlikti lankstūs. Ir tai pirmiausia vidinis žmogaus lankstumas. Apie ką aš kalbu? Pažiūrėkite: kai žmogus myli, jis tarsi “išsiplečia“, spinduliuoja, jis pasiryžęs apkabinti visą pasaulį..

O kai žmogus bijo, jis tarsi susitraukia, sulenda į savo kiautą.. Ir jei žmogus ilgai užsibūna baimėje, jo gyvenimo energija netenka elastingumo. Ji pasidaro lyg užsistovėjusi pelkė, ir tuomet baimė pradeda įtakoti visą žmogaus gyvenimą. Žmogus stabarėja, tampa nelankstus.

Todėl nepamirškite, kad baimė ir kitos negatyvios būsenos tėra įrankis, skirtas reaguoti į kritines situacijas. Neleiskite joms tapti pastovia būsena, neleiskite joms mažinti jūsų lankstumą.

Vaikai gimsta su šiuo žinojimu, todėl labai greitai persijungia iš vienos būsenos į kitą ir yra neįtikėtinai lankstūs ir energingi. O jų “bazinė“ būsena – atvirumas ir dėmesingumas pasauliui.

Taigi, lankstumas – tai gebėjimas pereiti iš vienos būsenos į kitą, tai laisvas gyvenimo energijos tekėjimas, nuo kurio priklauso ir mūsų kūno lankstumas. (Ošo)

************

Sunkumai su saviraiška prasideda tuomet, kai žmonės įsivaizduoja, kad pašaukimas – tai kažkokia profesija ar kažkokia labai ypatinga veikla..

O iš tiesų pašaukimas – tai sąveikos būdas su šiuo pasauliu. Jei ši sąveika atneša jums džiaugsmą, jus įkvepia ir pagerina šį pasaulį – jūs teisingame kelyje.

Ir tai nesusiję nei su išoriniais priimtais šablonais, nei su aplinkinių vertinimais, nei su finansine nauda. Tai gali būti daug kas: pomėgis auginti gėles ir puoselėti sodą,  gebėjimas suprasti ir padėti žmonėms ar įvairiausia  kūryba..

Būtent žmogaus būsena parodo, ar jis atrado savo pašaukimą. Klausykite savo širdies..

************

Yra žmonės, kurių apkabinime jauti vaidybą ir šaltį.. Jų geranoriškumas apsimestinis, o jų nuoširdumas dirbtinis.. Todėl norisi išvengti tokio apkabinimo ir kuo greičiau ištrūkti, nes jis atstumia ir kausto..

O yra žmonės, kurie mus apkabina, ir.. mes pasijuntame šiltai ir jaukiai, lyg namuose. Pasijuntame savi, pasijuntame reikalingi.. Pajuntame nuoširdų rūpestį ir meilę. Ir labai norisi kuo ilgiau pabūti tokiame glėbyje – kas gi norės palikti jaukius namus 🙂 ?..

************

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

 

Pinigų visuomenė

*Pinigai dabartinėje visuomenėje statomi aukščiau visko, jais viskas dabar matuojama. Dorovė, dvasingumas, sąžinė laikomi nepraktiškais dalykais, nes.. neneša pelno. Toks tarnavimas pinigams turi labai blogas pasekmes: bujoja apgaulė, išnaudojimas, konkurencija, korupcija..

*Akivaizdu, kad sąžiningo pinigų paskirstymo, arba tiksliau – atlyginimo už darbą – nėra. O ir sąvoka “darbas“ dabar sunkiai apibrėžiama, nes  dirba visi daugmaž tiek pat laiko per dieną, o atlygis kartais skiriasi dešimtis kartų, ir tikrai ne sąžiningai dirbančio žmogaus naudai. Ir nors daugelio darbų naudingumas kelia abejones, bet šiandien darbu vadinama viskas, už ką gaunami pinigai.

*Dabar žmones visapusiškai skatina kuo daugiau vartoti, pirkti daiktus, kurie dažnai visiškai nereikalingi. Reklama meistriškai kuria dirbtinus poreikius.. Taip veikia visa vartotojų visuomenės sistema, grįsta pinigų uždirbimu ir jų išleidimu. Tai tarsi užburtas ratas: uždirbi-išleidi, uždirbi-išleidi, ir nuolat kažko reikia, nuolat kažko trūksta..

*Bet mums tikrai nereikia tiek daug daiktų! Būtinų fizinių žmogaus poreikių ne tiek jau daug: tai maistas, drabužiai, pastogė. Niekas neneigia įvairių technikos naujovių, kurios pagelbėja gyvenime. Tačiau visa tai neturi užimti tiek daug laiko mūsų gyvenime ir neturi griauti gamtos..

*Pavyzdžiui, dabar sunku apsieiti be automobilio – juk reto žmogaus darbovietė šalia namų, o ir laisvalaikiu smagu juo keliauti.. Ir galima būtų turėti nedidelį patogų automobilį, bet.. reklamos dirbtinai sukurtas “prestižas“ skatina pirkti didelę, naujausios laidos brangią mašiną, todėl dažniausiai – į skolą.

*Gerai būtų, jei gamintojai iš tiesų gamintų geras mašinas – jie tai ir darė, kai pradėjo automobilių gamybą: gamino automobilius, kurie gerai veikė maždaug 50 metų.. Tačiau ir čia gobšumas pakišo koją, todėl buvo įvestas taip vadinamas “suplanuotas susidėvėjimas“ – kad padidėtų vartojimas.

*Tai reiškia, kad ne tik automobiliai, bet ir kompiuteriai ar bet kokia kita technika gaminama taip, kad po garantinio laikotarpio pradėtų gesti. O kadangi atsarginių detalių ir remonto kainos sukeltos – vartotojui kartais labiau apsimoka pirkti naują daiktą, nei taisyti sugedusį.

*Ir vėl įtraukia vartojimo karuselė.. Žmonės skiria tam labai daug savo gyvenimo laiko, todėl ir tarpusavio santykiams tiesiog nelieka laiko: bendravimas sunkiai užsimezga, nesiklosto, išyra.. Nes žmonės galvoja tik apie pinigus – pinigai tampa jų gyvenimo centru.

*Todėl ir tėvai jau ne tokie, kaip anksčiau: nei mama, nei tėvas neturi laiko savo vaikams, nes labai daug dirba. Paradoksas: jie dirba, kad pasirūpintų savo vaikais, o vaikai dėl to lieka be tėvų dėmesio. Tėvai perka vaikams įvairius daiktus, bet neturi laiko bendravimui su jais. Vaikai negauna tėvų meilės ir šilumos..

*Taigi, santykiai byra, žmonės svetimėja, nes žmonėms reikia pinigų. Šioje visuomenėje viskas remiasi pinigais ir tuo, ką ir kiek jūs galite nusipirkti. Toje jūsų perkamojoje galioje – jūsų “vertingumas“. Be pinigų net humaniškų profesijų žmonės nesuteiks jums pagalbos.  Ir tai ne fantastika, tai mūsų visų gyvenimo realybė šiandien..

*Toks vartotojiškas požiūris į gyvenimą paliečia viską: draugai turi būti naudingi, o meilė labai jau pradėjo priklausyti nuo pinigų kiekio. Visi žmonių tyri jausmai ir dorybės sumenkėjo ir palengva nyksta. Jų vietoje atsirado pragmatiškumas ir savanaudiškumas.

*Tai ryškiai matoma žmonių požiūryje į gyvenimą: net pasakodami apie mylimą žmogų, žmonės pirmiausiai pabrėžia jo materialinę padėtį, giriasi jo dovanotais daiktais, o tėvai skaito atlikę savo pareigą, jei perka savo vaikams brangius daiktus ar sumoka už mokslą prestižinėje mokslo įstaigoje.

*Atrodytų – visi taip elgiasi, kas gi čia blogo? Bet ar visada “visi“ elgiasi teisingai? Turėtume žvelgti plačiau – ar harmoninga tokia visuomenė, ar laimingi joje žmonės? Ar gali pinigai būti žmonių gyvenimo pagrindu? Kokios tokio gyvenimo pasekmės? Ir kaip nutiko, kad iš mainų priemonės pinigai tapo priemone sumokėti už savo laisvę ir žmonių tarpusavio santykių reguliavimo priemone?

*Į šiuos svarbius klausimus kiekvienas turi atsakyti sau pats – tik taip galima pamatyti visą pinigų visuomenės gyvenimo absurdiškumą. Tokioje visuomenėje žmogaus nevadina žmogumi, jį vadina vartotoju. Ir tai nusako esmių esmę – pinigų visuomenėje žmogus praranda žmoniškumą, o atsiradusią vidinę tuštumą bando užpildyti daiktais.

*Yra toks posakis: “Tik tuomet, kai bus nukirstas paskutinis medis, žmonės supras, kad pinigai yra nevalgomi.“ Nebūkime vartotojais, būkime žmonėmis! Mes galime gyventi kitaip, nes yra alternatyva – į resursus, o ne į vartojimą orientuota ekonomika.

*Kiekvienas iš mūsų turi pasirinkti – būti vartotoju ir priemone kažkam pralobti, ar vis dėlto atsigręžti į savo žmogišką prigimtį ir pradėti gyventi žmoniškai: pirmiausiai savo šeimoje, o paskui ir žmonių bendruomenėje – dirbti ir kurti visų gerovei ir labui 🙂 .

(Mintys iš Žako Fresko paskaitų, parinko ir vertė ruvi.lt)

Su šypsena :)

*Jei močiutė sako, kad gerai atrodote, reiškia, laikas skubiai lieknėti..

*Kai kurie žmonės automobiliu važiuoja iki sporto salės tam, kad pavaikščiotų bėgimo takeliu.

*Ar žinote, kodėl sudaužyta lėkštė laimę neša? Todėl, kad jos plauti nereikės..

*Pamenu, vaikystėje mama sakydavo: “Ir ką, jei visi vaikščios suplyšusiomis kelnėmis – ir tu taip vaikščiosi?“ Nežinau, kas pirmas tai pradėjo.. bet tai suveikė!..

*Už nugaros – gyvenimo patirtis.. O kažkada ten buvo sparnai!

*Kuo vyresnis tampi, tuo aiškiau supranti, kad gimtadienis kartą per metus – ne taip jau ir retai..

*Kol nesužinojau, ką apie mane kalba, net neįtariau, kad taip įdomiai gyvenu!

*Internetas – stebuklų šalis: užeini ten ir.. dingsti.

*Kai pastatote virti sriubą ir prisėdate prie kompiuterio, būtinai pasiimkite su savimi šaukštą – jis primins jums, ką ketinote padaryti.

*Interneto paradoksas: jis suvienija žmones, kurie yra toli ir išskiria su tais, kurie yra šalia.

*Greitas ir lengvas būdas atitirpdyti šaldytuvą: išjungi šaldytuvą, truputį pabūni internete, ir – tadaaaamm! – šaldytuvas ne tik atitirpo, bet ir visiškai išdžiuvo!..

*Žmonės, rašantys “nzn“ vietoje “nežinau“ – ką jūs darote su mase sutaupyto laiko?!

*Tik moteris gali viena ranka virti sriubą, kita valyti dulkes, viena akimi sekti vaikus, kita – žiūrėti serialą, koja valyti grindis, petimi laikyti telefono ragelį ir sakyti draugei: “Ne, aš dabar neužimta..“

*Kiekvienuose namuose moteris visada turi savo atskirą kambarį, kuriame daro, ką nori: nori – valgyti verda, nori – indus plauna..

*Jei vyras nuėjo į parduotuvę duonos, jis pareis su duona. Jei moteris nuėjo.. Ji parneš: jogurtą, sausainukų, arbatos, pieno, šokoladuką, mandarinų.. gali būti, kad parneš ir duonos..

*Moteris išteka tikėdamasi, kad jos vyras pasikeis. Vyras veda tikėdamasis, kad moteris niekada nepasikeis. (Abu klysta..)

*Vyras ryte prabunda toks pat gražus, kaip ir užmigo. O su moterimi per naktį įvyksta nepaaiškinamos metamorfozės..

*Ne moteriškas užsiėmimas – tylėti..

*Ne vienas vyras pasvajoja, kad jo žmona dirbtų kažkokioje slaptoje tarnyboje.. Tuomet ji neturėtų teisės kasdien pasakoti apie tai, kas nutiko jos darbovietėje.

*Visi pasaulio marketologai yra bejėgiai prieš vyrą su pirkinių sąrašu rankoje.

*Tik atsisėdęs į lotoso pozą ir atsipalaidavęs suvoki paprasčiausius dalykus: reikia išplauti grindis po spinta ir.. štai kur nusimetė telefono pakrovėjas!

*Laimė – tai kuomet artimi ir mylimi žmonės yra sveiki! Visa kita suremontuosime, pataisysime, išspręsime, išgyvensime, nupirksime, pamiršime..

*Jei diena apsiniaukusi, švieskime savo gerumu – ir aplink kaipmat bus šviesiau 🙂 !

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Visiems smagios pavasarinės nuotaikos 🙂 !!

Pasaka apie dėkingumo jėgą

Kartą viena moteris paklausė savo draugės:

– Tu visada tokia graži, energinga ir gerai nusiteikusi.. Kaip tau tai pavyksta?

Draugė atsakė:

– Mūsų gyvenime tiek daug visko.. Visos mano dienos tiesiog perpildytos įvairiausiais rūpesčiais: darbu, namais ir artimaisiais. Tai ne visada lengva, bet visa tai lengvai įveikti man padeda viena mažytė paslaptis, – ir su šiais žodžiais ji nusišypsojo..

– Nagi atverk greičiau man savo paslaptį! – nekantravo draugė. – Aš taip pat turiu daug rūpesčių: turiu šeimą, auginu vaikus, prižiūriu namus ir turiu didelį ūkį.. Todėl visiškai nelieka laiko nei savo nuotaikoms, nei kažkokiems, net mažiausiems, džiaugsmams.

– Žinai, o juk iš tiesų mano paslaptis labai paprasta,- atsakė jos draugė. –  Tiesiog kiekvieną dieną aš būtinai atrandu keletą minučių dėkingumui..

– Dėkingumui? – nustebusi nepatikliai paklausė jos pašnekovė. – Kam gi ir už ką tu dėkoji?..

– Aš dėkoju gyvenimui už tai, kad kiekvieną dieną jis dovanoja man naują patirtį, – su šiais žodžiais moters veidą nušvietė plati šypsena.

Draugė susidomėjusi sukluso..

– Dėkoju savo vyrui už tai, kad mūsų šeima tvirta ir draugiška, – tęsė jos draugė.  – Dėkoju savo vaikams už tai, kad pažinau motinystės džiaugsmą, kad galiu kasdien matyti jų tyras akutes ir girdėti jų skambų juoką.. Aš dėkoju savo draugams ir artimiesiems už tai, kad nepalieka manęs sunkią akimirką, dėkoju, kad pati galiu padėti žmonėms, kad gyvenu apsupta artimų žmonių meile.. Aš dėkoju gamtai už tai, kad gyvename tokioje nuostabioje vietoje. Būti dėkinga – labai svarbus gebėjimas mūsų gyvenime!

– Būti dėkinga.. Atrodytų, tai labai paprasta? – pašnekovė susimąstė. – Nejaugi dėkingumas ir man padės tapti laiminga?

– Žinoma! – atsakė moteris. – Dėkingumas išmokys tave matyti kažką gero kiekvienoje dienoje ir kiekviename žmoguje. Dėkingumas turi didelę jėgą – jis nušviečia mūsų gyvenimą ypatinga vidinio džiaugsmo šiluma, kuri sušildo mus ir visą mūsų aplinką. Tai tarsi stebuklinga burtų lazdelė, kuri harmonizuoja mūsų gyvenimą.

Draugės akyse sužibo džiaugsmo kibirkštėlės, o rūpestį nuo veido nubraukė graži šypsena:

– Aš viską supratau.. Ir man atrodo, jau dabar galiu pradėti mokytis dėkoti: dėkoju tau, miela drauge, už tai, kad daliniesi savo išmintimi.. Dėkoju tau už tokią svarbią gyvenimo pamoką!

Ir dvi gražios, laimingos moterys viena kitai nusišypsojo 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Trumpos alegorijos

SĄŽINĖS SVORIS

Pati lengviausia našta – sąžinė.

Jei tik ji švari!

************

BLOGIAUSIA IŠ PORŲ

Vedė Juokas Išdidumą.

Ir gimė Pašaipa..

************

AKSIOMA

Tiesos pabaigos pradžia – melas.

Melo pabaiga – Tiesa.

************

TRUMPAS KELIAS

Nusibodo vikšrui laukti.

Ir nusprendė jis tuoj pat tapti drugeliu.

Nušoko jis nuo žalios šakelės

Ir tikrai – nuskrido..

..jį pagavusio paukščio snape!

************

NE Į SAVO ROGES

Nesėsk ne į savo roges.

O jei jau atsisėdai, tai nevadink jų savomis!

************

PASKUTINIS ARGUMENTAS

Sakė vanduo išdidžiam sniegui, kad jie – artimi giminaičiai.

Bet.. jei ne pavasaris – jis niekada tuo nepatikėtų!

************

ATRADIMAS

Mano liežuvis – priešas mano.

Kuris tik ir svajoja tapti mano draugu!

***********

SURADO..

Ieškojo deganti žvakė adatos šieno kupetoje.

Adatą surado.

Bet kupeta dingo!

************

GRAŽI KOPIJA

Išmokė papūgą čiulbėti vieversiu.

Bet dėl to ji nenustojo būti papūga!

************

NEAPSKAIČIAVO

Panoro ežeras jūra tapti.

Išsiliejo į plotį, kiek galėjo.

Bet dėl to tik išseko.

Ir.. išdžiuvo..

************

VIENINTELIS RAKTAS

Kiek spynų – tiek ir raktų.

O žmonių širdims – tik vienas raktas:

Meilė..

***********

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems smagios pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (17)

Visi mes esame susieti nematomais saitais. Nei vienas iš mūsų negali būti atskirtas nuo visos žmonijos: tai, kas vyksta pasaulyje – nesvarbu, dalyvaujame tame ar ne – anksčiau ar vėliau, bet būtinai paveikia kiekvieną žmogų.

Neapykanta, prievarta ir agresija gimsta tuomet, kai pradedame skirstyti vieni kitus į gerus ir blogus, teisius ir neteisius, sėkmingus ir nevykėlius, paprastus ir išskirtinius, savus ir svetimus, ir pradedame kovoti prieš tuos “kitus“ arba už “savo“ tiesą..

Ir tuomet mes pamirštame savo bendrą prigimtį, savo vienybę.. Pamirštame, kad visi mes – broliai ir seserys, kad gyvename toje pačioje planetoje, po ta pačia saule.. Ir juk kovodami “prieš kitus“, mes iš esmės kovojame prieš pačius save..

Nėra “kitų“. Esame mes visi – žmonija. Visos kovos prasideda mūsų mintyse, viskas prasideda nuo minčių, kurias galima įtakoti ir formuoti iš išorės negatyvios informacijos pagalba.

Atgaivinkime savo prigimtinį vienybės pojūtį – tai vienintelis “vaistas“ nuo priešiškumo ir neapykantos. Taika pasaulyje įsigalės tuomet, kai taika bus žmonių širdyse. (Dž. Krišnamurtis)

************

Vergystės transformacijos:

Pirmykštė bendruomeninė santvarka – joje nieko negalima priversti būti vergu.

Vergovinė santvarka – vergai yra, bet juos reikia maitinti ir priversti dirbti.

Baudžiava – vergai išmaitina save patys, bet vis dėl to juos reikia versti dirbti.

Laukinis kapitalizmas – vergai patys ateina vergauti, patys save išmaitina ir patys verčia save dirbti.

Laisvoji demokratija – vergai patys ateina vergauti, patys save išmaitina ir patys save verčia dirbti. Dar daugiau: jie skaito, kad yra laisvi ir jiems tai patinka..

************

Atplėšti nuo savo šaknų ir pametę dorovinius ir dvasinius orientyrus žmonės jaučia vidinę tuštumą, kurią visomis jėgomis bando užpildyti dideliu išoriniu “užimtumu“, materialiais daiktais ir konfliktais.

Tai ir yra kova už išgyvenimą, nes paminta arba ignoruojama viskas, kas natūraliai ir harmoningai palaiko žmogaus gyvenimą, sąveiką su aplinka ir evoliuciją. (P. Dynov)

************

Vartotojiško gyvenimo tendencijos iš lėto, nepastebimai keičia mūsų gyvenimą..

Mes jau praradome tą nepajudinamą tikėjimą tiesa, kuris padėjo mūsų seneliams ir močiutėms išgyventi sunkius laikus, mes praradome lyrišką mūsų tėvų ir motinų romantiškumą..

Mes grubesni, nei jie, mes šalti, paviršutiniški ir ciniški, mes neturime laiko lyrikai ir sentimentams.. Mes nuolat užimti, nuolat kažkur skubame, mums nuolat trūksta laiko. Mes viską matuojame pinigais ir nauda.

Bet vis dėl to.. dar ne iki galo sugrubėjusioje širdyje, kažkur labai labai giliai, dar rusena ir tikėjimas tiesa, ir meilė, ir romantiškumas. Mes ilgimės nuoširdumo, betarpiškumo, tyrumo..

Ilgimės visko, kas tikra..

************

Meilė – tai.. Tu.

Meilė – ne tai, ko tu ieškai. ne tai, ko tu lauki. Ji neateina “netikėtai“.

Tu negali kažkuo manipuliuoti, kad už tai mainais gautum meilę.

Negali laimėti meilės, negali jos prarasti – tuomet tai ne meilė.

Meilė tiesiog yra, ir tau nereikia jos ieškoti. Tiesiog.. būk meile.

Pajusk ją, skleisk ją. Meilė – tai TU! (Mudži)

************

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Harmonija bendravime

Kai bendraujame, retai susimąstome – ko siekiame ir kokią įtaką savo kalbomis darome žmonėms. O jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad dažniausiai žmonės bendrauja iš dviejų pozicijų: iškelia save aukščiau pašnekovo, arba – yra iš anksto priešiškai nusiteikę.

Pirmuoju atveju žmogus su visais bendrauja tarsi visažinis, kuris gali visus pamokyti, pasakyti savo “teisingiausią“ nuomonę, o kartu – ir pažeminti kitą žmogų.. Jis kategoriškas, arogantiškas, kandus, jis “visada teisus“.

Antruoju atveju žmogus bet kokią temą paverčia ginču ar net barniu. Taip pati nekalčiausia tema gali virsti tikru “žodžių mūšiu“, nes ambicijos ir išankstinis priešiškas nusistatymas neleidžia žmogui sustoti.

Ir toks bendravimas, tarsi virusas, taip paplito, kad jau laikomas “normaliu“: vis dažniau matome ir viešoje erdvėje nuolat besiginčijančius, neklausančius vienas kito, vienu metu pakeltu tonu kalbančius ar rėkte rėkiančius televizijos laidų dalyvius, filmų herojus ir įvairius visuomenės veikėjus.

Ar tai gali būti normalu?.. Manau, kad tikrai ne, nes toks bendravimas yra destruktyvus – sėja priešiškumą, nesantaiką ir vis labiau smukdo žmonių bendravimo kultūrą. Nei ginčuose, nei arogantiškuose pamokymuose negimsta nei tiesa, nei santarvė.

Mes turėtume dažniau pagalvoti, ko siekiame bendravime: pažerti neprašytus patarimus ir pasiginčyti,  ar išgirsti kito žmogaus nuomonę, pasidalinti savo mintimis, ieškoti susitarimo ir bendrų sprendimų.

Bendraudami destruktyviai mes pamirštame, kad tai ne tik ardo pagarbą tarp žmonių ir vienybę, bet ir tampa dar vienu kovos ir prievartos įrankiu. Kovos prieš.. pačius save, nes destruktyvus bendravimas niekam neatneša gerovės.

Juk bendravime gauname tai, ką patys atiduodame.. Čia veikia tas pats universalus dėsnis: “ką pasėsi, tą ir pjausi“.. Turime stabdyti pykčio ir agresijos virusą, nes:  “taika širdyje – taika ir gyvenime“.

Jei norime vienybės ir gerovės –  turime kurti harmoniją mūsų visų bendravime.. O kai nusprendžiame, kad savo bendravime siekiame harmonijos, prisiminkime ir svarbiausią harmoningo bendravimo aspektą – pagarbą savo pašnekovui.

Mes jau pamiršome, kodėl mūsų kalboje yra kreipinys “jūs“. Anksčiau taip kreipdavosi į žmogų, ypač į nepažįstamą, nes tokiu būdu išreikšdavo pagarbą ne tik tam žmogui, bet ir visai jo giminei bei jo protėviams.

Taigi, daugiskaita šiame kreipinyje yra pagrįsta: tai pagarbos išraiška visos giminės atstovui. Keičiamas į kreipinį “tu“ jis buvo tik susitarus, priešingu atveju tai buvo laikoma nepagarba ir pažeminimu, ypač jei žmogus vyresnio amžiaus.

Bendravime reikia ieškoti to, kas jungia žmones: tai gali būti bendri interesai, pomėgiai, patirties įspūdžiai, bendri planai ar bet kokios abiems vienodai rūpimos temos.. Pokalbiuose reikia vengti pykčio – geriau patylėti, nutylėti, nei leisti pykčiui užnuodyti bendravimą.

Nepamirškime, kad nei vienas žmogus neatsiranda mūsų gyvenime atsitiktinai. Kiekvienas yra svarbus, net tas, kuris mums nepatinka – bendravime “išbandomos“ mūsų reakcijos į tokius žmones: pasiduodame pykčiui, pradedame ginčytis, ar savo ramybe užgesiname galimą konfliktą ir pakreipiame pokalbį pozityvia linkme.

Bendravimas – tai aktyvus abipusis procesas. Kad jis būtų harmoningas, turime išmokti išklausyti pašnekovą iki galo – nepertraukti jo, nekalbėti vienu metu su juo, dar nebaigus jam kalbėti.

Tik išklausius iki galo, galime pasakyti, ką galvojame. Ir taip iš eilės vienas kitam žmonės pasako savo nuomonę pilnai – tik taip vystosi betarpiškas bendravimas ir savitarpio supratimas, kuriame ir gali gimti tiesa arba nauja idėja..

Tai tarsi šokis, kuriame šokėjai jaučia vienas kitą, todėl šoka lengvai ir gracingai, tarsi plauktų.. Tai harmoninga sąveika – bendra kūryba, kuri suvienija ir įkvepia žmones.

Stabdykime pykčio virusą, kuris taip darko mūsų bendravimą! Mokykimės kurti harmoniją bendraudami – tai mus sutaikys, suvienys ir įkvėps kurti nuostabiausius dalykus visų mūsų gerovei 🙂 ..

Viskas sugrįžta..

Kadaise, labai seniai, gyveno vienas valstietis. Jo šeima vertėsi sunkiai, bet visa laimė, kad turėjo kelias karvutes-maitintojas. Todėl turėjo šeimai ir pieno, ir grietinės, o perteklių parduodavo.

Valstiečio žmona gamino dar ir sviestą pardavimui. Jį paruošdavo gražiais ovalo formos gabalais po kilogramą ir parduodavo vietinės krautuvėlės šeimininkui. O už gautus pinigus pirkdavo krautuvėje viską, ko prireikdavo jų šeimai.

Tačiau vieną dieną krautuvės šeimininkas suabejojo perkamo sviesto svoriu ir nusprendė pasverti vieną iš sviesto ritinių. Ir kaip jis nustebo, kai pamatė, kad kiekvienas ritinys sveria.. po 900 gramų!

Prekeivis labai supyko ant valstiečio. Kaip galima šitaip įžūliai jį apgaudinėti?! Kaip galima taip naudotis jo pasitikėjimu?..

Sekančią dieną, kai valstietis vėl atnešė sviestą pardavimui, šeimininkas sutiko jį piktais priekaištais:

– Ir kaip tau ne gėda? Tu man visada tvirtinai, kad galiu tavimi pasitikėti, o dabar paaiškėjo, kad kiekvienas sviesto ritinys tesveria 900 gramų!

Valstietis sutriko, nuleido galvą ir atsakė:

– Supranti, mes neturime svarstyklių.. Jos brangios, todėl mes negalime jų įpirkti. Bet tam, kad sviesto ritinys svertų tiksliai po kilogramą, aš nupirkau tavo krautuvėje kilogramą cukraus – tas tavo paties pasvertas cukraus kilogramas ir buvo mūsų pagaminto sviesto ritinio svorio matas..

Krautuvėlės šeimininkui lyg žaibu kas trenkė.. Iš netikėtumo jis nuraudo, prisėdo ir nuleido galvą..

Štai taip gyvenimas apsuko ratą ir netikėtai “pamatavo“ patį prekeivį jo gobšumo ir apgaulės matu 😉 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !