Žakas Fresko – mūsų dienų Šviesuolis, jis padovanojo žmonėms Viltį – kad galima gyventi kitaip: laisvai, harmoningai, taikiai, vieningai, kūrybingai..
Jis vertas didžiausios pagarbos už tai, kad visą savo gyvenimą išliko ištikimas kilnioms humaniškoms idėjoms. Už tai, kad nesiekia naudos tik sau, kad nuolat besąlygiškai darbuojasi visų žmonių gerovei. Nežiūrint į nieką..
Nuoširdžiai linkiu jam pamatyti savo idėjų įgyvendinimą!
*Mes dažnai girdime per informavimo priemones apie visas mūsų dienų blogybes. Bet ar dažnai girdime apie realius šių problemų sprendimų būdus? Šiandien daug kas kritikuoja, bet mažai kas rimtai galvoja apie problemų sprendimus.
*Ateitis neateina savaime. Mes turime ją sukurti – pirmiausiai suprasti mūsų visų siekius, paskatas, tikslus ir atrasti būdus, kaip visa tai bendromis jėgomis įgyvendinti.
*Dauguma žmonių nesupranta pagrindinių socialinio vystymosi dėsnių ir to, kaip jie veikia jų elgesį ir vertybinius orientyrus. Todėl jie nedaro išvadų, nežiūrint į tai, kad nuolat patiria spaudimą, baimę, nerimą dėl rytojaus, beprasmiškumą.
*Dauguma žmonių išmokyti vykdyti tam tikras užduotis, kad uždirbtų pragyvenimui, bet neišmoko mąstyti kritiškai. Ir net tuomet, kai jiems siūlomi konkretūs šiuolaikinių žmonijos problemų sprendimai, jiems neužtenka žinių, kad juos įvertintų.
*Turime keisti esamą gyvenimo sistemą, priešingu atveju nuolat susidursime su visomis šios sistemos problemomis – aplinkos tarša, bedarbyste, benamyste, nusikaltimais, karais, badu, ekonominėmis krizėmis, skurdu, ligomis, įvairiomis priklausomybėmis, moraline degradacija.
*Dabartinė visuomeninė sistema, jos valdymo metodai ir nuolatinės sisteminės krizės veda į visapusišką sistemos kolapsą ir lūžio momentą, kuris privers žmoniją rinktis naują gyvenimo kryptį.
*Tik išmintingas Žemės išteklių valdymas padės išspręsti visas šiandienines problemas. Naujoji visuomeninė sistema turi būti harmoninga, taiki, kūrybinga, atverianti beribes galimybes žmonijos vystymuisi ir tobulėjimui.
*Mums teks pripažinti, kad turime vienintelį teisingą ir sąžiningą sprendimą – pripažinti Žemės išteklius bendru visos žmonijos paveldu.
*Pereinamuoju laikotarpiu visos šalys priims sprendimą vienytis ir naudoti Žemės resursus bendram žmonijos labui. Reikės atlikti didžiulę turimų resursų – gamtos išteklių, gamyklų, ariamų žemių ir t.t. – inventorizaciją naujojo socialinio modelio parametrams nustatyti.
*Bus įkurta visiems prieinama turimų resursų duomenų bazė ir veiksmų koordinavimo centrai – tai leis planuoti tolimesnius žingsnius. Pagrindinė pirmaeilė užduotis bus gyventojų aprūpinimas maistu, vandeniu, būstu, medicininės pagalbos suteikimas ir aprūpinimas ekologiškais energijos ištekliais.
*Visos masinio informavimo priemonės bus panaudotos tam, kad supažindintų žmones su naująja pasauline gyvenimo sistema.
*Ypatingas dėmesys bus skiriamas tiems regionams, kur yra skurdas, badas, kur išsekintos chemine žemdirbyste ar nederlingos žemės. Ten bus pritaikyti visi naujausi ekologinės žemdirbystės (pvz., hidroponika) ir greito namų surinkimo gyvenviečių statybos metodai.
*Ekologiški energijos šaltiniai palaipsniui keis senąsias elektros linijas. Atsižvelgiant į vietovę, poreikius ir turimus išteklius, elektrą gamins vėjas, saulė, laisvoji aplinkos energija, geoterminiai procesai ir t.t..
*Dauguma pasaulio mokslo įstaigų darbuosis ties naujų gyvenviečių modelių, pramoninių objektų ir transporto priemonių kūrimu. Bus kuriamos ir susikaupusių atliekų ekologiškos utilizavimo sistemos.
*Visi tyrimai ir projektai nepriklausys nuo finansavimo, nes turimi ištekliai bus nukreipiami ten, kur jie labiausiai reikalingi. Tai pagreitins visų projektų įgyvendinimą.
*Visose srityse žmonės darbuosis tam, kad panaikintų bet kokį nepriteklių. Bus kuriamos ir greito reagavimo komandos nenumatytiems atvejams.
*Bus pertvarkomos švietimo ir medicinos sistemos, atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir poreikius tam tikroje vietovėje. Kai kurie medicininiai punktai bus mobilūs – juos galima bus įrengti ten, kur bus poreikis.
*Svarbiausia – žmonija pradės vienytis bendriems tikslams visų labui. Kiekvienas žmogus turės visas galimybes išreikšti savo talentus ir geriausius gabumus. Bus sukurta kūrybinga vienybės atmosfera, kurioje žmonės greitai pamirš visą patirtą negatyvumą ir nelaimes.
*Tai bus didžiulė taiki žmonių mobilizacija, nukreipta į gamtos atkūrimą ir visuotinę žmonijos gerovę. To dar nebuvo žmonijos istorijoje, ir bus įmanoma tik tuomet, kai tam netrukdys pinigai.
Iš Žako Fresko pasisakymų parengė ir vertė ruvi.lt
Mažas berniukas laikė rankose du obuolius. Mama jo paklausė:
– Sūneli, ar galėtum pavaišinti mane obuoliu?
Berniukas nusišypsojo ir linktelėjo. Po to netikėtai atsikando vieno obuolio, o paskui – kito..
Berniuko mama truputį nuliūdo, kad sūnus nenori su ja dalintis.
Bet staiga sūnus ištiesė jai vieną iš obuolių ir pasakė:
– Mamyte, imk šitą, jis saldesnis!
Ir mamos veidą nušvietė šypsena..
***********
Kartais taip norisi sugrįžti į vaikystę! Sėdėti ant mamos kelių ir klausytis jos skaitomų pasakų.. Padėti galvą jai ant peties ir glostyti jos rankas.. Mamos rankos šiltos, švelnios ir kvepia tokiu pažįstamu gėlių kvapu! Tai kvapas iš to gražaus kvepalų buteliuko ant lentynėlės kambaryje, kurį dovanojo jai tėtis..
Taip saugu ir jauku mamos glėbyje, toks mielas jos balsas, ir dar tiek daug visko, ko dar niekada nedariau! Nuostabus pažinimo metas – greitai tėtis mokys mane važiuoti dviračiu, žiemą su draugais išmoksiu čiuožti pačiūžomis, vasarą eisiu į žygį, o rytoj lipsiu į medį gelbėti savo katės..
Svarbiausia, kad aš tiksliai žinau: mama visada šalia. Atskubės, pamokys, nuramins, paguos, paaiškins, išmokys, pažais, apkabins.. Mano brangiausia ir vienintelė.. Mano Mama..
***********
Kartą suaugusi duktė aplankė savo motiną ir paklausė jos:
– Mama, kodėl tavo tokios liūdnos akys? Net tada, kai tu šypsaisi?..
– Miela mano dukrele, – atsakė mama, – tu suprasi tai tik tuomet, kai tavo širdies dalelė “bėgios“ atskirai nuo tavęs.. tavo pačios vaikelyje. Kai suprasi, kad gyveni dėl jo.
Kai gimsta vaikas, tu tarsi pradedi savo gyvenimą iš naujo: kartu su vaikeliu mokaisi kalbėti ir vaikščioti, kartu su juo žaidi ir eini į mokyklą. Tu gyveni jo gyvenimu: atskleidi jo gebėjimus ir dovanoji jam viską, ką sugebi ir ką turi geriausio.
Tu myli jį tyrai ir besąlygiškai, tavo širdies dalelė gyvena tavo vaikelyje.. Todėl jauti savo vaiko rūpesčius ir džiaugsmus visa savo širdimi, lyg jie būtų tavo pačios.
Ir kol jūs maži – jūs negalite be mamos.. Paskui jūs užaugate ir viską išmokstate ir galite patys. Ir tada viskas apsiverčia: tada jau mamos negali be jūsų..
O jūs vis neturite laiko, skubate, bėgate.. Pamirštate mamas. Dabar tu supranti, mieloji? Aš liūdžiu be tavęs, man reikia tavęs – lygiai taip pat, kaip ir tau reikėjo manęs vaikystėje.
Duktė suprato.. Ji apkabino savo mamą. Brangiausią ir Vienintelę.
**********
Mamos besąlygiška meilė ir gerumas sušildo ir įkvepia. Mama apgaubia savo vaikus švelniu rūpesčiu, meile ir dėmesiu. Su ja taip saugu ir jauku – kaip vaikystėje..
Pas mamą galima bet kada sugrįžt: ji visada laukia, visada supras, padės, išklausys, įkvėps, palaikys. Mama visada jaučia, kas yra jos vaiko širdyje: jai pakanka vieno žvilgsnio, vieno žodžio..
Mama atidės visus reikalus dėl savo vaikų, atiduos jiems paskutinį kąsnį. Didžiausia laimė jai – matyti savo laimingus vaikus.
Pati brangiausia dovana mamai – jos vaikų dėmesys ir nuoširdus bendravimas su jais. Mylėkite ir branginkite savo mamas! Padovanokite joms savo gerumą ir širdies šilumą 🙂 !
***********
Parengė ruvi.lt
Gražiausi sveikinimai Mamytėms ir Močiutėms su artėjančia Motinos Diena 🙂 !
Kas yra besąlygiška meilė, kokia ji?
Besąlygiška meilė tyra ir šviesi: kai mylime ne todėl, kad žmogus turi tam tikras savybes, kurios mums patinka, bet kuomet mylime nežiūrint į nieką, be jokių sąlygų ar reikalavimų.
Bet šiandien mes vis dažniau matome sandorius – kai “myliu tave už kažką, ir nemyliu, jei elgiesi ne taip, kaip aš noriu“.. Kai egoizmas, pavydas, savininkiškumas ar liguistas prisirišimas tampa tarpusavio santykių pagrindu.
Tokie santykiai atneša nusivylimą ir iliuziją, kad meilė yra vien kančia.. O pasinėrę į šią iliuziją apie meilės kančias, mes vis labiau atitolstame nuo suvokimo, kas gi yra tikroji besąlygiška meilė.
Tuo tarpu besąlygiška meilė – tai gaivinanti gyvenimo versmė, kuri ištrina “aš’ ir “tu“ ribas ir sujungia žmones į nedalomą visumą. Jie patys tampa ta tyra Meile, jie tampa gaivinančia versme viskam aplinkui, viskam, prie ko prisiliečia..
************
Kai mylime, mes padedame žmogui atskleisti jo vidinį grožį, jo pačias geriausias savybes ir talentus. Mes matome žmoguje net mažiausias harmonijos užuomazgas ir padedame joms išsiskleisti.
Tai galime palyginti su medžio auginimu iš mažytės sėklos.. Mes žinome, kad iš tos sėklos užaugs didelis medis – pasodiname ją ir laistome, paskui rūpinamės gležnu daigeliu, kol galiausiai jis suveši gražiu, didingu medžiu.
Meilė puoselėja ir palaiko, meilė rūpinasi, saugo ir brangina. Meilė nekelia jokių sąlygų: ji nereikalauja iš lelijos, kad ši virstų rože, o iš rožės – kad ji virstų lotosu.
Ji nelaukia atlyginimo ar atsako už savo rūpestį, ji tiesiog yra, ji švelniai pažadina visą gėrį ir visas tobulėjimo galimybes, kurios yra kiekviename žmoguje.
Tokia Meilės esmių esmė – didinti harmoniją ir nešti gėrį pasauliui..
************
Meilė – tai visada augimas, plėtimasis, tobulėjimas, laisvė, harmonija. Meilė negali užsibaigti, apsiriboti prisirišimu ar užsidaryti mažame dviejų pasaulėlyje.
Myli ne tas, kas daug ir gražiai kalba apie meilę, bet tas, kurio širdyje yra meilė, ir žmogus ją išreiškia savo kasdieniniais darbais. Meilė turi būti matoma, juntama: ji turi gyventi, augti, skleistis..
Mylėti – reiškia kiekvieną akimirką atnešti kažką gero pasauliui. Jei mylintis žmogus ateina ten, kur yra ligonis – ligonis pasijunta geriau; jei mylintis žmogus ateina ten, kur pykstasi – barniai pasibaigia; jei jis ateina pas nusivylusį viskuo žmogų – tam žmogui kaipmat palengvėja.
Kai žmogus tyrai ir besąlygiškai myli, jo meilė sklinda vis plačiau – taip meilės banga auga ir galiausiai apima visą žmoniją.. Tai susisiekiančių indų dėsnis – štai kodėl mylintis žmogus padeda visos žmonijos dvasiniam augimui.
************
Laikas eina pernelyg lėtai tiems, kas laukia.. Laikas toks permainingas tiems, kas gyvena baimėje! Ir toks slegiančiai slenkantis tiems, kas liūdi..
Laikas taip žaibiškai pralekia džiaugsmo akimirką! Bet tiems, kas myli – laikas neegzistuoja..
Mylėkime 🙂 !..
*************
Parengė ruvi.lt
Ankstų rytą žmogus pabudo. Atsikėlė, pasirąžė, nusišypsojo saulei ir pradėjo savo rytines procedūras.
Tvarkingai pasitiesė spalvotą kilimėlį ir atliko įvairius pratimus. Paskui atsisėdo, kelis kartus lėtai įkvėpė, iškvėpė ir pradėjo medituoti.
Jis pasiuntė pasauliui savo begalinę meilę, beribį gerumą ir širdies šilumą, o tamsias energijas ištirpdė Kūrėjo Šviesos spinduliais..
– Puikiai padirbėjau. – pagalvojo užbaigęs meditaciją. – Labai myliu žmones ir visada jiems padedu.
Po jis to apsipylė šaltu vandeniu. O pusryčiams suvalgė gaivias daržovių salotas.
– Kaip gera gyventi! – vėl pagalvojo žmogus. – Šlovė Kūrėjui!
Taip puikiai nusiteikęs jis išėjo į gatvę, niūniuodamas savo mėgiamą mantrą.
– Ach, kokia nuostabi diena! – dabar jau balsu pasakė žmogus, – manęs laukia dideli geri darbai!
Žmogus žvaliai ėjo gatve, o priešais ėjo aklas žmogus. Eidamas jis tyrinėjo lazdele kelią aplink save.
– Oi, kokia sunki šio žmogaus karma.. – užjausdamas pagalvojo pirmasis žmogus, – įdomu, ar aptiks jis savo lazdele tą griovį priešais?
Jis sustojo ir susidomėjęs ėmė stebėti akląjį. O šis suklupo ties akmenėliu ir.. slyste nuslydo į griovį.
– Na, tai jo Kelias.. – filosofiškai ištarė žmogus ir patraukė toliau.
Jis ėjo gatve, šypsojosi kiekvienam sutiktam žmogui ir visiems siuntė savo beribę meilę..
Beeidamas pasivijo pagyvenusią moterį, kuri nešė sunkius krepšius.
– Ach, kaip tai simboliška! – pagalvojo žmogus, – tai tarsi slegianti gyvenimo našta.. Jai, turbūt, labai sunku, bet nieko nepadarysi: kiekvienam savo kryžius..
Žmogus atsiduso užjausdamas, aplenkė moterį ir švilpaudamas patraukė toliau.
Ir staiga pamatė, kad iš vieno namo pirmojo aukšto lango veržiasi dūmai..
– O kas gi ten nutiko?. – suskubo prie namo žmogus.
Priėjęs pamatė už to lango vaiką, jis šaukėsi pagalbos.
– Aš tuoj tau padėsiu, mažyli! – sušuko žmogus.
Jis puolė ant kelių, ištiesė rankas į dangų ir pradėjo kviesti dangiškąsias jėgas vaikui į pagalbą. Ilgai ilgai kvietė, bet..
– Taip.. Ką padarysi, – pagalvojo žmogus stodamasis ir valydamasis kelius, – kiekvienam savo karma..
Žmogus apsisuko ir patraukė namo. Ir eidamas pamatė priešais.. Angelą!
Žmogus labai apsidžiaugė, bet.. Angelas tik liūdnai pažvelgė į jį ir paklausė:
– Šiandien tu sutikai tiek žmonių, kuriems reikėjo pagalbos! Kodėl praėjai pro šalį?.. O paskutinioji situacija.. Tu nepadėjai mažam vaikui! Ir kol tu klūpojai melsdamasis, jį išgelbėjo kitas žmogus.. Kodėl tu nepadėjai?
– Na, bet juk tai jų gyvenimo kelias, jų gyvenimo pamokos, jų karma, ir aš neturiu teisės trukdyti jiems gauti savo patirtį! – ryžtingai atsakė žmogus. – Be to, aš kiekvieną dieną siunčiu žmonėms savo begalinę meilę, beribį gerumą ir širdies šilumą!
– Taip, tai jų kelias, jų pamokos, jų karma, – atsakė Angelas, – bet tavo reakcija į bėdoje atsidūrusius žmones – tai tavo karma, tavo patirtis ir tavo pamokos!
Žmogus sutriko, nuleido galvą..
– Na, ir kur gi tuomet tavo begalinė meilė, beribis gerumas ir širdies šiluma, apie kurias tu taip karštai tvirtini kiekvieną dieną?.. – paklausė Angelas.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !
Šiuolaikinio žmogaus gyvenime labai daug išorinio triukšmo: televizijos laidos ir žinios, radijo šou ir muzika, įvairi informacija internetu ir t.t.. Mes nuolat gyvename informaciniame triukšme.
Visa tai dažniausiai ne tik neturi jokios vertės, bet ir perpildo žmogaus sąmonę ir pasąmonę didžiuliu kiekiu atsitiktinės, neturinčios jokių ryšių, o kartais ir prieštaraujančios viena kitai informacijos.
Tai formuoja kaleidoskopinį mąstymą – chaotišką informacijos kratinį. Ir visi jame esantys vaizdiniai, svetimos nuomonės, nuostatos ir faktai sukuria supratingumo ir sąmoningumo iliuziją bei atbukina žmogaus gebėjimą savarankiškai mąstyti ir daryti savo išvadas.
Tai ypač ryšku dabartiniuose ginčuose: ten nėra laisvo, grįsto tikrais gyvenimo faktais loginio ar kritinio mąstymo, bet labai plačiai apeliuojama į šablonines citatas, įvairias autoritetų nuomones, straipsnius oficialioje spaudoje bei greitai pereinama į asmeniškumus ir emocinį spaudimą.
Kaleidoskopinio mąstymo paradoksas – žmonės neturi savo nuomonės ir pasaulėmatos, jie tik atkartoja kitų nuomones, bet.. skaito jas savomis ir yra įsitikinę, kad mąsto savarankiškai.
***********
Kai mes galvojame, kalbame arba kažką darome, mes aktyvuojame tam tikro dažnio (pozityvią arba negatyvią) jėgą – energiją. Tai visada sugrįžtanti pas jos “autorių“ jėga, kuri gali būti ir pakeista, sušvelninta arba pristabdyta pačio žmogaus, pakeitus savo mintis ir elgesį.
Bet sugrįžta ji visada.. Ir sugrįžta ne tam, kad mus baustų ar baugintų, bet tam, kad suprastume savo veiksmų pasekmes, išmoktume atsakomybės už savo gyvenimą ir taptume harmonijos kūrėjais Žemėje. Tai priežasties-pasekmės dėsnis.
Aukštų vibracijų (pozityvi) energija žmogaus gyvenime – tai sveika psichika, vidinė ramybė, pozityvus bendravimas. Šios energijos kriterijai – šviesios mintys, džiaugsmas, pozityvus požiūris į gyvenimą, besąlygiška meilė ir dorovė, harmoninga sąveika su žmonėmis ir aplinka, pozityvios ateities nuostatos.
O negatyvių, arba – žemų vibracijų energija pritraukia į gyvenimą visą gamą negatyvių emocijų ir išgyvenimų, nesėkmes ir psichosomatinius negalavimus. Šios energijos kriterijai – negatyvios mintys ir emocijos, pesimistinis požiūris į gyvenimą (viskame matomas tik blogis), konfliktai su aplinkiniais, negatyvios ateities nuostatos (kai laukiama tik blogo).
Todėl verta kartkartėmis atlikti savo minčių “reviziją“ ir išsivalyti nuo negatyvumo. Ne iš baimės dėl pasekmių, bet tam, kad taptume atsakingais gyvenimo kūrėjais ir būtume harmonijos šaltiniais sau, savo artimiesiems ir pasauliui.
************
Mes nuolat skubame – tai mūsų laikmečio ypatumas. Skubame ir dvasiniame augime, nes norime kuo greitesnių rezultatų. Ta2iau tai reikalauja ir laiko, ir stiprybės, ir kantrybės.. Todėl daugeliui dvasinis augimas atrodo nuobodus.
Be to, tam, kad pamatytume tobulėjimo rezultatus, turime įvertinti savo dabartinę būseną. Ir daugeliui tas susitikimas su savimi tikruoju būna gan skausmingas ir nuviliantis.. Bet juk tam ir augame, kad būtume tobulesni.
Ir jei jau užsibrėžėme tikslą augti dvasiškai – nesilygiuokime į kitus, vienintelis mūsų tobulėjimo “matas“ – tai mes patys praeityje. Mes visi esame unikalūs, mūsų prigimtiniai gebėjimai ir talentai skirtingi, todėl ir dvasinio augimo keliai skirtingi.
Juk nėra prasmės sportininkui graužtis dėl to, kad jis ne dailininkas, o muzikantui – kad jis ne inžinierius.. Vieni žmonės yra subtilios dvasios, meniški, kiti – gerai mąsto logiškai, mėgsta konkretumą, ir visa tai neišvengiamai atsispindi ir dvasiniame augime.
Todėl vieni renkasi jogą ir meditaciją, kiti – studijuoja senuosius Mokymus ir psichologiją, treti – pradeda reguliuoti savo mitybą, fizinį krūvį ir dienos režimą, ketvirti – rašo nuostabias sielą žadinančias eiles, o kažkas kuria neįtikėtino grožio meno kūrinius..
Ir nesvarbu, nuo ko žmogus pradeda savo dvasinį augimą, svarbiausia – kad jis nesustotų. Ir – kad neskubėtų.. Tuomet jo pastangos palaipsniui atneša Gėrį į jo ir aplinkinių gyvenimą.
************
Neapykanta sugniaužia delną į kumštį, sušaldo širdį į ledą, o žodžius paverčia skaudžiai žeidžiančiomis strėlėmis..
Ir tik Meilė atgniaužia delną, ištirpina ledą širdyje, o žodžius paverčia šilta gaivinančia versme..
Mylėkime vieni kitus 🙂 !
************
Parengė ruvi.lt
Atrodytų – paprastas klausimas, bet aiškaus atsakymo į jį nėra. Galbūt, todėl tiek painiavos žmonių savivokoje ir bandymuose atrasti gyvenimo prasmę – juk jei gerai nežinome, kas yra žmogus, tuomet ir jo užduotys Žemėje atrodo labai miglotos.
Pažvelkime, kiek daug žmogaus apibūdinimų informacinėje erdvėje.. Materialistinė mokslo sritis teigia, kad žmogus – tai dvikojis primatas, beždžionių palikuonis, nuo kitų gyvūnų tesiskiriantis stačia eisena, stambesnėmis smegenimis ir sudėtingu socialiniu gyvenimu.
Sociumas mums teigia, kad žmogus yra vartotojas, mokesčių mokėtojas, rinkėjas ir pilietis su daugybe pareigų. Religijos moko, kad žmogus yra nuodėmingas Kūrėjo vergas, kurio tikrasis gyvenimas prasidės anapilyje, griežtai pagal žemiškus nuopelnus.
Psichologai tyrinėja žmogaus psichiką, asmenybę, jo sąveiką su kitais žmonėmis ir teigia, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė. Filosofai ir ezoterikai aiškina, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, ir kad žmogaus kūrybinis potencialas yra beribis..
Kaip manote, kuris iš šių apibūdinimų yra teisingas? Aš manau, kad visi, nes visi jie – tarpiniai. Kodėl? Todėl, kad parodo, kaip istorijos eigoje žmogus tyrinėjo save, kaip pažino savo esybę, savo galimybes: nuo fizinio kūno ir sąveikos su aplinka, nuo sociumo vaidmenų ir materijos – iki dvasingumo.
Žmogus tarsi nuolat išlukštena save sluoksnis po sluoksnio, artėdamas prie svarbiausių pamatinių vertybių – savo vidinio “aš“, savo kūrybinio potencialo, savo dvasinių savybių ir dorovinių principų.
O kol tos vidinės vertybės neatvertos, žmogus tapatinasi su tuo, ką jau pažįsta – su kūnu ir jo poreikiais, su aistromis ir materialių daiktų troškimu. Tokį žmogų galima lengvai suklaidinti, apgauti, nuvesti įvairiausiais savęs pažinimo aplinkkeliais, galima ir išnaudoti jį.
Ne veltui sakoma, kad turintis informaciją valdo tuos, kurie jos neturi. Juk vienas iš didžiausių žmonijos paklydimų (klaidinimų?) yra tame, kad yra baigtinė informacija, yra baigtinė pažinimo riba, ir – kad žmogaus lavinimas baigiasi užbaigus mokyklą ar aukštesniojo mokslo įstaigas.
Be to, mes gyvename dualiame pasaulyje, kurį pažįstame per priešingas reiškinių savybes, todėl pažinimo kelyje yra tiek daug kliūčių, iliuzijų ir nuklydimų į kraštutinumus. Dėl to savęs ir pasaulio pažinimo kelias kartais yra sunkus, ir tai atbaido, pastūmėja į užliūliuojantį konformizmą.
Tuomet žmogus patiki ir susitaiko su viskuo, ką jam sako dauguma: kad jis tik kūnas (gyvūnas), kad jis yra vartotojas, materialistas, kad jis nuodėmingas vergas, kad jis labai sudėtinga nesuprantama asmenybė, ir, apskritai, neaišku, kaip šiame pasaulyje reikia gyventi..
Bet kaip vis dėl to atsakyti į svarbiausią gyvenimo klausimą – “Kas aš esu?.“
Tiesiog nepamirškime, kad savęs ir pasaulio pažinimas vyksta visą gyvenimą, todėl visos mūsų žinios šioje srityje yra tarpinės. Stebėkime gyvenimą, darykime išvadas iš savo patirties, klausykimės savo pojūčių, savo širdies balso, intuicijos ir mokykimės atsirinkti reikalingą informaciją.
Panaudokime ir vystykime toliau tai, ką jau patvirtino mūsų protėvių patirtis. Neribokime savęs suvokimu, kad esame “tik“ gyvūnai: šiandien jau įrodyta, kad žmogus yra sudėtinga esybė: kūnas, siela ir dvasia, kad jis turi prigimtines dvasines savybes ir neribotas kūrybines galimybes..
Šioje Žemėje mes iš tiesų evoliucionuojame.. O patikėti kartais tuo sunku todėl, kad dualiame pasaulyje amžinosios vertybės išsigrynina, suvokus ir atmetus jų priešingas savybes, pvz.: vergovė-laisvė, melas-tiesa, neapykanta-meilė, priešiškumas-vienybė, kova-taika, egoizmas-altruizmas, ir t.t..
Atminkime, kad žmogus su savo beribiu kūrybiniu potencialu yra didžiausia vertybė, o ne pinigai, nafta, spalvoti metalai ar kiti gamtos ištekliai. Nes be žmogaus visos materialios vertybės yra bevertės, o žmogus gali bet kam suteikti vertę arba sukurti kažką vertingo (užauginti, sumeistrauti, pagaminti).
Žmogus yra kūrėjas, žmogus gali mylėti, žmogus turi prigimtinius dorovinius pamatus (sąžinė, orumas, tiesa..) – tai esminės savybės, skiriančios jį nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne pasididžiavimo ar viršenybės prieš kitus klausimas, o pirmiausia – didelė atsakomybė už tai, kaip mes gyvename ir kaip sąveikaujame su kitais žmonėmis, gamta ir visa gyvybe Žemėje.
Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas sakė: “Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys“. Antraip.. “Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime.“
Mes vis daugiau sužinome apie save ir apie tai, kad mūsų tikroji prigimtis – žmoniškumas. Atmeskime pagaliau dualumo pančius, pradėkime gyventi pagal amžinąsias vertybes, kaip Žmonės – laisvai, dorai, vieningai, taikiai, kūrybingai 🙂 ..
Tu reikalingas šiam pasauliui.
Nežiūrint į tai, ką tu apie tai galvoji. Ir net nežiūrint į tai, ar apskritai kada nors susimąstai apie tai.
Šis pasaulis yra kuriamas tavo dovanomis – tavo meile, tavo kilniomis idėjomis, tavo gerais darbais, tavo tyrais jausmais.
Tavo gyvenimas – tai tavo laikas mylėti, kurti ir dovanoti šiam pasauliui tai, ką gali padovanoti tik tu..
Todėl – nedelsk, drąsiai veik, nes atėjai čia tam, kad pagerintum šį pasaulį. Širdies gilumoje tu tai gerai žinai.. Jauti tai.
Atmesk abejones, ilgus svarstymus ir įsiklausyk, ką sako ir kur veda tavo širdis. Atėjo laikas veikti, ir tavo širdis – tai tavo kelrodis..
Tu reikalingas šiam pasauliui.
Neieškok daugiau naivių pasiteisinimų, kodėl negali būti savimi – tokiu, koks esi, tokiu, koks tik tu gali būti..
Tu negali daugiau slopinti vidinio prabudimo šauksmo, negali slopinti savo kūrybinės saviraiškos.
Tu pavargai apgaudinėti save, pavargai priešintis. Tave išvargino kaukių keitimas ir bėgimas paskui iliuzijas.
Tavo išgalvotos kliūtys jau negali užkirsti tavojo Kelio. Atėjo laikas apie save pareikšti, atėjo laikas išreikšti save tikrąjį.
Tu reikalingas pasauliui. Dabar.
Tu jam labai svarbus ir reikalingas. Tu net neįsivaizduoji, koks jam esi svarbus ir reikalingas..
Begaliniuose gyvenimo labirintuose yra tavo vieta, ir jos niekas neužims, tik tu. Tik tu atliksi savo misiją – tai, dėl ko atėjai į šią Žemę.
Nedelsk. Tu reikalingas šiam pasauliui.
Tu – gyva šios Kūrinijos dalis, tu – jos neatsiejama grandis. Supranti, be tavęs šis pasaulis yra neišbaigtas.. Be tavęs jame nėra pilnos harmonijos.
Pasijusk šios Didingos Visumos dalimi, labai svarbia dalimi.. Padovanok šiam pasauliui savo meilę, savo tyrus jausmus, savo kūrybą, savo išmintį.
Padaryk šį pasaulį geresniu. Dabar 🙂 ..
Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt
Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !
Gydytojo kineziterapeuto, profesoriaus ir daugelio knygų autoriaus Sergejaus Bubnovskio patarimai gerai sveikatai išlaikyti:
*Neverta pasikliauti stebuklingomis piliulėmis. Reikia aktyvuoti vidinius savo organizmo rezervus. Vaistai – tai tarsi botagas sergančiam žirgui: negalima juo nuolat plakti nusilpusio gyvūno. Iš pradžių, aišku, jis kiek greičiau bėgs, bet neilgai, o po eilinės kirčių serijos ir visai nukris..
*Medicina nestudijuoja sveikatos dėsnių. Ji studijuoja ligas ir adaptacijos prie ligos taisykles vaistinių preparatų manipuliavimo pagalba, tokiu būdu fiksuodama ligas organizme ir sudarydama normalaus gyvenimo iliuziją.
*Aš nemačiau sveikų žmonių, išėjusių iš ligoninės, aš mačiau tiesiog išgyvenusius. Aš pats įveikiau kelią nuo invalido iki šiandien visiškai sveiko žmogaus.
*Kai jums sukanka 40 metų, gydytojas sako: “Ką gi padarysi, toks amžius, jau laikas sirgti..“ Ir išrašo tablečių. O žmogus jas geria ir stebisi: “Nepadeda!“ Ir pinigų vaistams vis daugiau reikia. Ir tuomet jis pradeda domėtis natūraliais gydymo būdais ir atranda kitus “vaistus“ – judėjimą, kvėpavimą, sveiką mitybą, vandens procedūras..
*Nei vienas pasaulio kardiologas neparodys jums paciento, kuriam pavyko išsigydyti nuo hipertonijos, vartojant vaistus. Ir pradėsite jus nuo vienos tabletės, palaipsniui įprasdami vartoti juos saujomis..
*Kai jums pradeda mausti ties krūtine, jūs nuolankiai einate į vaistinę ir vartojate vaistus, kurie, kaip jums tvirtina, atlieka širdies išeminės ligos profilaktiką. O iš tiesų vietoje profilaktikos vyksta paūmėjimas, nes skausmas krūtinėje – organizmo negalavimo pasekmė, o ne priežastis.
*Gulint lovoje, širdies raumuo geriau nedirba. Gulėsite, sėdėsite ar stovėsite – vienas ir tas pats. Kol neįjungsite kojų raumenų “siurblio“, pasveikimo nesitikėkite.
*Žmonės nežino, o greičiausiai nesuvokia, kad tuomet, kai silpnėja raumenų funkcija, kūnas pamažu stingsta, dėl to kęsdamas nuolatinius skausmus. Pabaiga ateina, kai atrofuojasi paskutinis raumuo. Ir raumenų skausmas lydi iki paskutinės sekundės, todėl tokių ligonių kišenės pilnos vaistų.
*Uždrauskite žmogui judėti, įsprauskite jį į korsetą, nuslopinkite jo nervų sistemą, signalizuojančią apie skausmą – ir žmogus gana greitai taps invalidu.
*Pats savaime fizinis krūvis negydo, gydo teisingas fizinis krūvis – tai, visų pirma, šiuo metu dirbančių raumenų pilnavertis susitraukimas ir pilnavertis atpalaidavimas su būtina kvėpavimo kontrole.
*Žmogaus kojų raumenys – tai periferinė “širdis“. Jie padeda susitraukti venų vožtuvams ir sugrąžinti kraują į dešinįjį prieširdį.
*Fizinio krūvio rezultatas – padidėja cirkuliuojančio kraujo greitis ir kiekis, o tai reiškia, kad padidėja deguonies kiekis širdies audiniuose. Tokiu būdu teisingas fizinis krūvis palengvina širdies darbą ir sudaro sąlygas funkciniam atsistatymui. Tai ne paradoksas, tai – normali fiziologija.
*Nuolat darykite rytinę mankštą, ir būtinai – pritūpimus. Kasdieniniai pritūpimai su tiesia nugara padės išvengti daugybės problemų su sveikata. Naudinga tokia “triada“: pritūpimai, atsispaudimai ir pratimai pilvo presui.
*Kartą kalbėjausi su ilgaamžiu, kuriam tuo metu buvo 108 metai. Ir toks guvus, judrus senolis! Klausiu jo: “Ką jūs darote, kad taip ilgai gyventumėte?“ Jis atsako: “Nieko ypatingo – 450 kartų (!) per dieną pritūpiu.“ O juk tai universalus būdas pagerinti kraujo cirkuliaciją kūnu!
*Jei dirbate sėdimą darbą, įpraskite kas valandą pritūpti po 30 kartų tiesia nugara, o po kiekvienų 10 pritūpimų išgerkite gurkšnelį vandens. Tai apsaugos nuo daugybės problemų su sveikata dėl nepakankamo judėjimo.
*Viskas yra mumyse. Tik reikia mokytis suprasti save, savo kūno signalus ir nustoti bijoti. Juk mūsų laikais sirgti darosi pavojinga – arba nunuodys tabletėmis, arba ką nors nupjaus..
*Nepamirškime: judėjimas – tai sveikata ir pati gyvybė!
Parinko ir vertė ruvi.lt
ruvi 