Atrodytų – paprastas klausimas, bet aiškaus atsakymo į jį nėra. Galbūt, todėl tiek painiavos žmonių savivokoje ir bandymuose atrasti gyvenimo prasmę – juk jei gerai nežinome, kas yra žmogus, tuomet ir jo užduotys Žemėje atrodo labai miglotos.
Pažvelkime, kiek daug žmogaus apibūdinimų informacinėje erdvėje.. Materialistinė mokslo sritis teigia, kad žmogus – tai dvikojis primatas, beždžionių palikuonis, nuo kitų gyvūnų tesiskiriantis stačia eisena, stambesnėmis smegenimis ir sudėtingu socialiniu gyvenimu.
Sociumas mums teigia, kad žmogus yra vartotojas, mokesčių mokėtojas, rinkėjas ir pilietis su daugybe pareigų. Religijos moko, kad žmogus yra nuodėmingas Kūrėjo vergas, kurio tikrasis gyvenimas prasidės anapilyje, griežtai pagal žemiškus nuopelnus.
Psichologai tyrinėja žmogaus psichiką, asmenybę, jo sąveiką su kitais žmonėmis ir teigia, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė. Filosofai ir ezoterikai aiškina, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, ir kad žmogaus kūrybinis potencialas yra beribis..
Kaip manote, kuris iš šių apibūdinimų yra teisingas? Aš manau, kad visi, nes visi jie – tarpiniai. Kodėl? Todėl, kad parodo, kaip istorijos eigoje žmogus tyrinėjo save, kaip pažino savo esybę, savo galimybes: nuo fizinio kūno ir sąveikos su aplinka, nuo sociumo vaidmenų ir materijos – iki dvasingumo.
Žmogus tarsi nuolat išlukštena save sluoksnis po sluoksnio, artėdamas prie svarbiausių pamatinių vertybių – savo vidinio “aš“, savo kūrybinio potencialo, savo dvasinių savybių ir dorovinių principų.
O kol tos vidinės vertybės neatvertos, žmogus tapatinasi su tuo, ką jau pažįsta – su kūnu ir jo poreikiais, su aistromis ir materialių daiktų troškimu. Tokį žmogų galima lengvai suklaidinti, apgauti, nuvesti įvairiausiais savęs pažinimo aplinkkeliais, galima ir išnaudoti jį.
Ne veltui sakoma, kad turintis informaciją valdo tuos, kurie jos neturi. Juk vienas iš didžiausių žmonijos paklydimų (klaidinimų?) yra tame, kad yra baigtinė informacija, yra baigtinė pažinimo riba, ir – kad žmogaus lavinimas baigiasi užbaigus mokyklą ar aukštesniojo mokslo įstaigas.
Be to, mes gyvename dualiame pasaulyje, kurį pažįstame per priešingas reiškinių savybes, todėl pažinimo kelyje yra tiek daug kliūčių, iliuzijų ir nuklydimų į kraštutinumus. Dėl to savęs ir pasaulio pažinimo kelias kartais yra sunkus, ir tai atbaido, pastūmėja į užliūliuojantį konformizmą.
Tuomet žmogus patiki ir susitaiko su viskuo, ką jam sako dauguma: kad jis tik kūnas (gyvūnas), kad jis yra vartotojas, materialistas, kad jis nuodėmingas vergas, kad jis labai sudėtinga nesuprantama asmenybė, ir, apskritai, neaišku, kaip šiame pasaulyje reikia gyventi..
Bet kaip vis dėl to atsakyti į svarbiausią gyvenimo klausimą – “Kas aš esu?.“
Tiesiog nepamirškime, kad savęs ir pasaulio pažinimas vyksta visą gyvenimą, todėl visos mūsų žinios šioje srityje yra tarpinės. Stebėkime gyvenimą, darykime išvadas iš savo patirties, klausykimės savo pojūčių, savo širdies balso, intuicijos ir mokykimės atsirinkti reikalingą informaciją.
Panaudokime ir vystykime toliau tai, ką jau patvirtino mūsų protėvių patirtis. Neribokime savęs suvokimu, kad esame “tik“ gyvūnai: šiandien jau įrodyta, kad žmogus yra sudėtinga esybė: kūnas, siela ir dvasia, kad jis turi prigimtines dvasines savybes ir neribotas kūrybines galimybes..
Šioje Žemėje mes iš tiesų evoliucionuojame.. O patikėti kartais tuo sunku todėl, kad dualiame pasaulyje amžinosios vertybės išsigrynina, suvokus ir atmetus jų priešingas savybes, pvz.: vergovė-laisvė, melas-tiesa, neapykanta-meilė, priešiškumas-vienybė, kova-taika, egoizmas-altruizmas, ir t.t..
Atminkime, kad žmogus su savo beribiu kūrybiniu potencialu yra didžiausia vertybė, o ne pinigai, nafta, spalvoti metalai ar kiti gamtos ištekliai. Nes be žmogaus visos materialios vertybės yra bevertės, o žmogus gali bet kam suteikti vertę arba sukurti kažką vertingo (užauginti, sumeistrauti, pagaminti).
Žmogus yra kūrėjas, žmogus gali mylėti, žmogus turi prigimtinius dorovinius pamatus (sąžinė, orumas, tiesa..) – tai esminės savybės, skiriančios jį nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne pasididžiavimo ar viršenybės prieš kitus klausimas, o pirmiausia – didelė atsakomybė už tai, kaip mes gyvename ir kaip sąveikaujame su kitais žmonėmis, gamta ir visa gyvybe Žemėje.
Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas sakė: “Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys“. Antraip.. “Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime.“
Mes vis daugiau sužinome apie save ir apie tai, kad mūsų tikroji prigimtis – žmoniškumas. Atmeskime pagaliau dualumo pančius, pradėkime gyventi pagal amžinąsias vertybes, kaip Žmonės – laisvai, dorai, vieningai, taikiai, kūrybingai 🙂 ..