Pasaka apie tikrą dvasingumą

Ankstų rytą žmogus pabudo. Atsikėlė, pasirąžė, nusišypsojo saulei ir pradėjo savo rytines procedūras.

Tvarkingai pasitiesė spalvotą kilimėlį ir atliko įvairius pratimus. Paskui atsisėdo, kelis kartus lėtai įkvėpė, iškvėpė ir pradėjo medituoti.

Jis pasiuntė pasauliui savo begalinę meilę, beribį gerumą ir širdies šilumą, o tamsias energijas ištirpdė Kūrėjo Šviesos spinduliais..

– Puikiai padirbėjau. – pagalvojo užbaigęs meditaciją. – Labai myliu žmones ir visada jiems padedu.

Po jis to apsipylė šaltu vandeniu. O pusryčiams suvalgė gaivias daržovių salotas.

– Kaip gera gyventi! – vėl pagalvojo žmogus. – Šlovė Kūrėjui!

Taip puikiai nusiteikęs jis išėjo į gatvę, niūniuodamas savo mėgiamą mantrą.

– Ach, kokia nuostabi diena! – dabar jau balsu pasakė žmogus, – manęs laukia dideli geri darbai!

Žmogus žvaliai ėjo gatve, o priešais ėjo aklas žmogus. Eidamas jis tyrinėjo lazdele kelią aplink save.

– Oi, kokia sunki šio žmogaus karma.. – užjausdamas pagalvojo pirmasis žmogus, – įdomu, ar aptiks jis savo lazdele tą griovį priešais?

Jis sustojo ir susidomėjęs ėmė stebėti akląjį. O šis suklupo ties akmenėliu ir.. slyste nuslydo į griovį.

– Na, tai jo Kelias.. – filosofiškai ištarė žmogus ir patraukė toliau.

Jis ėjo gatve, šypsojosi kiekvienam sutiktam žmogui ir visiems siuntė savo beribę meilę..

Beeidamas pasivijo pagyvenusią moterį, kuri nešė sunkius krepšius.

– Ach, kaip tai simboliška! – pagalvojo žmogus, – tai tarsi slegianti gyvenimo našta.. Jai, turbūt, labai sunku, bet nieko nepadarysi: kiekvienam savo kryžius..

Žmogus atsiduso užjausdamas, aplenkė moterį ir švilpaudamas patraukė toliau.

Ir staiga pamatė, kad iš vieno namo pirmojo aukšto lango veržiasi dūmai..

– O kas gi ten nutiko?. – suskubo prie namo žmogus.

Priėjęs pamatė už to lango vaiką, jis šaukėsi pagalbos.

– Aš tuoj tau padėsiu, mažyli! – sušuko žmogus.

Jis puolė ant kelių, ištiesė rankas į dangų ir pradėjo kviesti dangiškąsias jėgas vaikui į pagalbą. Ilgai ilgai kvietė, bet..

– Taip.. Ką padarysi, – pagalvojo žmogus stodamasis ir valydamasis kelius, – kiekvienam savo karma..

Žmogus apsisuko ir patraukė namo. Ir eidamas pamatė priešais.. Angelą!

Žmogus labai apsidžiaugė, bet.. Angelas tik liūdnai pažvelgė į jį ir paklausė:

– Šiandien tu sutikai tiek žmonių, kuriems reikėjo pagalbos! Kodėl praėjai pro šalį?.. O paskutinioji situacija.. Tu nepadėjai mažam vaikui! Ir kol tu klūpojai melsdamasis, jį išgelbėjo kitas žmogus.. Kodėl tu nepadėjai?

– Na, bet juk tai jų gyvenimo kelias, jų gyvenimo pamokos, jų karma, ir aš neturiu teisės trukdyti jiems gauti savo patirtį! – ryžtingai atsakė žmogus. – Be to, aš kiekvieną dieną siunčiu žmonėms savo begalinę meilę, beribį gerumą ir širdies šilumą!

– Taip, tai jų kelias, jų pamokos, jų karma, – atsakė Angelas, – bet tavo reakcija į bėdoje atsidūrusius žmones – tai tavo karma, tavo patirtis ir tavo pamokos!

Žmogus sutriko, nuleido galvą..

– Na, ir kur gi tuomet tavo begalinė meilė, beribis gerumas ir širdies šiluma, apie kurias tu taip karštai tvirtini kiekvieną dieną?.. – paklausė Angelas.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s