Gerumas žadina gerumą..
Kartais atrodo, kad pasaulis yra persunktas negatyvumu.. Oficialioje informacinėje erdvėje niekas nerašo gerų naujienų: antraštės šaukia apie įvairius skandalus, intrigas, korupciją, krizes, bėdas ir nelaimes.
Tačiau Gerumas pasaulyje yra! Galbūt, jis tylus ir kuklus, bet kiekvienas iš mūsų savo gyvenime tikrai su juo susiduria 🙂 . Ir tai suteikia Viltį ir pažadina mumyse Gerumą 🙂 ..
Paskaitom – tai tikros istorijos iš mūsų gyvenimo.
************
Dirbu laiškaneše mūsų miestelio pašte. Kartą pavasarį buvo labai šalta, žvarbi ir vėjuota diena. Įbėgau į laiptinę ir sušalusiomis rankomis dėliojau paštą į dėžutes. Tuo metu iš pirmo aukšto buto išėjo nepažįstama moteris ir pakvietė mane arbatos..
Sunku apsakyti, kaip buvau jai dėkinga už tą gerumą ir šilumą tokią niūrią dieną!
************
Atvažiavau į degalinę ir pastebėjau tarp automobilių vaikščiojantį vyrą, kuris kažko prašė vairuotojų. Priėjo ir prie mano automobilio ir paaiškino, kad paliko rankinę su telefonu ir pinigine namuose ir paprašė, kad įpilčiau nors kelis litrus benzino, kad galėtų nuvažiuoti iki namų.
Įpyliau 7 litrus į jo automobilį, nes daugiau tiesiog neturėjau pinigų. Jis labai dėkojo, prašė telefono numerio, kad galėtų grąžinti pinigus, bet aš skubėjau, todėl atsisveikinau ir išvažiavau.
O po kelių dienų toje pačioje degalinėje aš vėl sutikau tą vyrą. Jis labai apsidžiaugė, kai pamatė mane ir atsidėkodamas įpylė į mano automobilį.. pilną baką benzino! Sakė, kad laukė čia manęs kelias dienas..
Jaučiausi nejaukiai taip gausiai apdovanota, bet jis pasakė, kad visi vairuotojai tada atsisakė jam padėti.. išskyrus mane.
************
Kai mokiausi pradinėse klasėse, draugavau su viena mergaite iš nesėkmingos šeimos.
Kartą jos mama paliko ją pas mus savaitgaliui, bet neatsiėmė daugiau nei savaitę. Mano draugė labai nuliūdo, nes artėjo jos gimtadienis.
Tačiau mano tėvai surengė jai šaunią gimtadienio šventę su tortu, balionais ir dovanomis..
Aš iki šiol prisimenu jos nuostabą, šypseną ir laimingas akis.
************
Važiuoju šiandien metro ir matau merginą su standžiai aptempiančia pilvuką striuke. Pagalvojau, kad ji nėščia, todėl užleidau jai vietą.
O ji.. atsisėdo, pradėjo atsiseginėti striukę, žiūri į mane ir kažkaip gudriai šypsosi.. O iš striukės netikėtai pasirodo didelio katino galva, ir dabar jau abu linksmai žiūri į mane. Šypsausi ir aš..
************
Šią savaitę mūsų laiptinėje pakabino skolininkų už komunalines paslaugas sąrašą. Tarp jų buvo ir močiutė, gyvenanti virš manęs – skurdžiai gyvenanti veteranė pensininkė. Namo gyventojų susirinkime ją dėl to gėdino, o ji tyliai teisinosi, kad žiemą neužtenka pensijos visiems mokesčiams.. Bet jų tai nejaudino.
Po kelių dienų aš surinkau jos sąskaitas iš pašto dėžutės ir už viską sumokėjau. Išleidau ir stipendiją, ir beveik visą atlyginimą, bet aš dėl to nesigailiu. Tegul bent kelis mėnesius močiutė pagyvens ramiai.
************
Vakar mano tėtis grįžo iš darbo ir padovanojo mamai gražią puokštę raudonų rožių. Tiesiog taip, be progos.. Mamai tai buvo labai malonu, bet netikėta, todėl ji pasitikslino – kokia proga gėlės.
O tėtis tik nusišypsojo ir papasakojo, kad šiandien darbe vyrai gerą pusdienį skundėsi savo žmonomis, o jis jų beklausydamas suprato, koks jis yra laimingas, kad po 35 santuokos metų neturi kuo pasiskųsti!
Tėvų meilė mane sušildo ir įkvepia..
************
Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt
Būkime geri vieni kitiems 🙂 ! Geros savaitės 🙂 !
Lapkritis..
Lapkritis – gamtos nuogumo metas. Lengvumas, trapumas ir tylus drovumas dėl gamtos nusimesto rūbo..
Šviežiu šaltuku kvepia šalčio sukaustyti paskutiniai krentantys medžio lapai. Gamta nusiima pavargusias ryškias spalvas. Žvarbu..
Tai gamtos grafikos metas. Mono metas. Solo metas.
Perregimi pilki medžiai tyliai stovi ir laukia balto sniego rūbo. Melsvų debesų fone gamta atrodo bespalvė ir sustingusi. Šąla..
Ir žmonės autobusų stotelėje, ir skubantys praeiviai siaučiasi šiltus šalikus, segasi iki viršaus paltų ir striukių sagas, maunasi pirštines, slepiasi po šiltomis kepurėmis ir skėčiais. Žmonės tarsi futliaruose..
Išeinantis rudens žvarbumas užleidžia vietą artėjančiam žiemos gaivumui. Vėjai ir reti saulės šypsniai pro debesis.. Šalti lietūs, besikeičiantys su šlapdriba.
Tyla ir ramybė palengva užpildo ne tik kiekvieną gamtos kampelį, bet ir kiekvieno žmogaus širdį..
Tai taikos su savimi ir apsivalymo metas. Tylių apmąstymų ir nebylaus žavesio metas.
O su pirmuoju sniegu širdyje suskamba krištoliniai džiaugsmo varpeliai, ir namų šiluma apgaubia taip švelniai, tarsi rūpestingos mamos rankos..
Ir taip jauku gerti vasaros žolynėlių arbatą iš mėgiamo puodelio! Vakaroti su artimiausiais žmonėmis.. Kepti pyragus, skaityti knygas, eiti pasivaikščioti žibintų šviesoje.. Taip iki ašarų jauku ir gera širdyje..
Tai metas, kai gniaužia kvapą nuo švelnumo, kai širdyje ilgam apsigyvena mažas, geras ir švelnus angelas, kai brangini tai, ko nepastebi vasaros šurmulyje.
Tai santarvės, ramybės ir gerosios vilties metas 🙂 ..
Visiems šilto ir jaukaus savaitgalio 🙂 !
Sąmonės pokyčiai – realybės pokyčiai
Mes gyvename pokyčių laikais, ir dauguma žmonių tai supranta ir intuityviai jaučia, bet realius pokyčius pastebi ne visi. Kodėl?
Todėl, kad iki šiol senoji sistema vis dar gyvuoja, ir iš paskutiniųjų, visais būdais bando užvaldyti žmonių dėmesį ir sudaryti įspūdį, kad viskas yra ir bus kaip buvę, nes kitaip tiesiog “neįmanoma“.
Todėl, kad viskas yra valdoma per informaciją (TV, reklama, MIP, švietimo sistema..), nes tam, kad žmonės palaikytų gyvenimo sistemą, reikia, kad jie tikėtų ja, t.y., palaikytų ją formuojamu iš išorės mąstymu – pasaulėžiūra, įsitikinimais, šablonais, idėjomis ir žiniomis.
Mūsų sąmonė – pirminė, ji yra mūsų gyvenimo pagrindas, pradžių pradžia ir jos įtakojamas, formuojasi mūsų elgesys. Pokyčiai, kurie dabar vyksta – tai pirmiausiai mūsų sąmonės pokyčiai, kurie įtakos ir mūsų elgesio bei mūsų realybės pokyčius.
Sąmonės pokyčiai – tai evoliucinis procesas, jie nebūna žaibiški ar vienkartiniai, tačiau jie vyksta nuolatos. O nepastebi žmonės tų pokyčių todėl, kad žiūri į tai, kas vyksta išorėje ir laukia išskirtinai išorinių pokyčių, nesusiedami savo sąmonės poveikio išoriniams įvykiams.
Todėl gimsta nusivylimas, nuovargis, bejėgiškumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apatija, beprasmiškumo pojūtis. Tačiau sąmonės pokyčiai vyksta, nepriklausomai nuo to, tiki tuo žmonės, ar ne – tereikia atidžiau pažvelgti į mūsų gyvenimą. Ir dauguma žmonių ne tik visa tai pastebi, bet ir aktyviai dalyvauja mūsų realybės pokyčiuose.
Pažvelkime į ryškiausius, jau visiems matomus žmonių sąmonės pokyčius, kuriems, galbūt, nesuteikiame svarbios reikšmės, bet jie ir yra tos “pirmosios kregždutės“, įrodančios didelių realybės pokyčių pradžią.
Pirmiausiai yra pastebimas dvasinis žmonių pabudimas. Žmonės dabar plačiai domisi tuo, kas anksčiau buvo priskiriama mistikai – tai minties energija, priežasties-pasekmės dėsnis, meditacija, senieji dvasiniai mokymai, įvairios dvasinės praktikos. Auga susidomėjimas ir psichologija, žmonių tarpusavio santykių harmonizavimu, žmonių sveika sąveika su gamta ir visa gyvybe. Ir žmonės tuo domisi savarankiškai – tam, kad išmoktų sąmoningai valdyti ir harmonizuoti gyvenimą. Vis labiau vertinamos bendražmogiškos vertybės – meilė, tiesa, laisvė, vienybė, sąžiningumas, bendradarbiavimas visų labui.
Dar viena labai ryški sąmonės pokyčių tendencija – sveika gyvensena. Tai liečia mitybą – žmonės renkasi sveiką organinį maistą, augina daržoves ir vaisius, tampa vegetarais. Keičiasi ir požiūris į sveikatą – ateina suvokimas, kad sveikata priklauso ne nuo medicinos, o nuo gyvenimo būdo. Taip pat matome vis daugiau sportuojančių, persikeliančių gyventi arčiau gamtos žmonių.
Pasikeitė požiūris į žalingus įpročius. Dar visai neseniai svaigalai buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis – šventės, pramogos, įvairūs renginiai, laisvalaikis ir visi svarbūs gyvenimo įvykiai buvo neįsivaizduojami be alkoholio. Blaiviai gyvenantys žmonės buvo labai didelė retenybė, juos laikė keistuoliais arba ligoniais, ir tai buvo dažniau vyresnio amžiaus žmonės. Ir nors svaigalų neginčijamą žalą mokslininkai įrodė dar praeito amžiaus pradžioje, žmonijos sąmoningo blaivėjimo procesas buvo ilgas. Dabar gi matome vis daugiau blaiviai gyvenančio jaunimo, kurie sąmoningai atsisako svaigalų, sparčiai plinta visuomenėje ir negatyvus požiūris į svaigalus.
Vartotojiško gyvenimo atsisakymas – taip pat ryški mūsų dienų tendencija. Žmonės renkasi minimalizmą ir paprastumą, mokosi atskirti savo būtinuosius ir primetamus poreikius. Ir vis daugiau žmonių keičiasi tvarkingais, bet jau nenešiojamais rūbais, perka naudotą, bet gerai veikiančią buitinę techniką, o daiktus keičia tik tuomet, kai jie sugenda nepataisomai. Taip atgaunama sveika nuovoka ir adekvatus požiūris į tikruosius poreikius, o vartotojiškas gyvenimo būdas palengva, bet nenumaldomai gęsta.
Laisvas informacijos pasirinkimas ir dalinimasis. Nors interneto paplitimas turi šalutinių poveikių – savotišką priklausomybę ir daug bevertės ar net kenksmingos informacijos, tačiau jo dėka griūva galimybė masiškai kontroliuoti žmonių sąmonę. Žmonės dabar sąmoningai atsisako MIP skleidžiamos informacijos ir ne tik renkasi arba rašo informaciją patys, bet ir dalinasi ja su kitais: taip plinta kūrybinis bendradarbiavimas ir savitarpio pagalba, auga vienybė ir sklinda evoliucinės idėjos.
Žmonės nepasitiki valdžia ir netiki esamos sistemos perspektyvomis. Besikartojančios ekonominės krizės, kariniai konfliktai pasaulyje, auganti korupcija, skurdas, mokesčių našta, socialinė nelygybė, bedarbystė ir sunkėjančios gyvenimo sąlygos verčia pažvelgti į visų šių problemų priežastis. Kalbos, šūkiai, lozungai ir pažadai jau netenkina žmonių – jie nori matyti valdžios darbų socialinį reikšmingumą ir konkrečius visų gyvenimą gerinančius rezultatus.
Keičiasi žmonių požiūris į darbą. Daug žmonių dirba nemėgiamą, sunkų darbą už algą, kurios vos užtenka išgyvenimui, nes būtiniesiems poreikiams – būstui ar kitiems dideliems pirkiniams tenka imti paskolą. Daugybė žmonių serga depresija, kuri susijusi su darbu – jie bijo netekti darbo arba jaučia išsekimą ir nuovargį dėl didelių darbo krūvių. Todėl žmonės nepasitiki esama darbo sistema ir ieško kitokių būdų uždirbti, kuria perspektyvius, bendrą gerovę kuriančius projektus.
Auga nepasitikėjimas švietimo sistema. Žmonės pastebi, kad esama švietimo sistema neefektinga, sustabarėjusi, todėl ieško alternatyvių būdų auklėti savo vaikus – ieško pažangių auklėjimo sistemų ir ugdymo įstaigų, pasirenka mokyti vaikus namuose. Aukštojo mokslo sistema taip pat negarantuoja nei darbo, nei įgytų žinių pritaikymo praktikoje – dauguma pabaigusių aukštuosius mokslus dirba ne pagal specialybę.
Taigi, manau, ne vienas žmogus skaitydamas atpažino ir savo dabartinę būseną.. Svarbiausia, ką dabar gali padaryti kiekvienas žmogus – labai atidžiai pažvelgti į mūsų realybę ir pamatyti ją tokią, kokia ji yra iš tiesų, o ne tokią, kokią mums piešia masinio informavimo priemonės (MIP).
Atsibusime tikrai visi ir pamatysime, kokioje nesveikoje, kokioje iškreiptoje visuomenėje mes visi gyvename.. O atiduodami savo dėmesį šios sistemos skleidžiamam informaciniam srautui, mes atiduodame savo sąmonę ir gyvenimo jėgą sistemai, kuri beviltiškai paseno ir kuriai lemta pabaigti savo gyvavimą.
Ir dar – stebėkime žmones, kurie jau pabudo, kurie gyvena dvasingai, kurie savo kasdieniniu gyvenimu įrodo, kad galima gyventi dorai ir sąžiningai net gęstančios senosios realybės chaose. Tai labai įkvepia ir motyvuoja! Jie tikrai yra, ir jų vis daugėja, tik apie juos nepasakoja viešoje informacinėje erdvėje..
Evoliuciniai procesai jau vyksta – kiekvienas žmogus gali juose dalyvauti, ir kiekvienas yra labai svarbus – taip palengva susijungs visų pabudusių, dvasingų žmonių pajėgos ir mes visi pajusime ir pamatysime mažų gerų darbų didingas, harmoningas pasekmes ir naujos realybės užgimimą.
Parengė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
Tikri Žmonės
Kažkas važiuos į pokylį, o kažkas – ne, nes reikia pasilikti namuose su sergančiu vaiku arba su senyvu tėvu. Arba eiti į nemėgiamą sunkų darbą ir uždirbti pinigų maistui ir drabužiams šeimai. Ir reikia sukasti lysves, plauti grindis, ruošti maistą, perrengti gulintį senelį arba važiuoti su mama į ligoninę.
Fi, kaip tai nuobodu ir beviltiška.. Ir visai neįdomu. Juk moko visai kitko: kaip geriau atrodyti pokylyje, kaip teisingai apsirengti, kaip nustumti varžovę ir suvilioti princą. Arba gauti geras pareigas rūmuose.
O tą, kuris nevažiuoja į pokylį, dar ir moko, ir kritikuoja, ir sako: “reikia gyventi kuo plačiau! Reikia gyventi dėl savęs! Juk pokylis greitai pasibaigs!“
Tyli tarnystė, kasdieninis pasiaukojimas – to niekas nevertina. Vertina sėkmę, šlovę ir turtus. Ir niekina tuos, kas negali į pokylį važiuoti. O patys gyvena taip, tarsi jų pokylis niekada nesibaigs.
Tačiau pokylis baigiasi, ateina senatvė ir negalios. Ir tada taip reikalingas pasidaro tas, kuris nevažiuos į pokylį, tas, kuris pasiliks kartu ir neišeis, nepaliks. Ir atsigerti paduos, ir atsisės šalia, ir pasikalbės. Arba plušės virtuvėje ir tvirtins, kad niekur nenori eiti – nuoširdžiai tvirtins.
Štai tokių žmonių dėka ir laikosi šis pasaulis. O visai ne tų, kurie rūpinasi tik savimi ir geriau už visus šoka ir linksminasi..
Pagal Anos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt
Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
Praregėjimai (65)
Kažkaip nepastebimai mes prarandame paprastumą, natūralumą ir nuoširdumą.. Viskas darosi taip sudėtinga, dirbtina, netikra: mūsų aplinka, mūsų santykiai, mūsų vertybės, net mūsų išvaizda ir saviraiška.
Noras atrodyti, o ne būti, siekis atitikti diktuojamus šablonus ir vaidinti kažką, kuo nesame toks didelis, kad mes nesusimąstydami dėl to aukojame savo unikalumą, savo nepakartojamus gebėjimus ir talentus.
O bendravimas – ar daug mūsų aplinkoje žmonių, su kuriais sieja paprasti, nuoširdūs santykiai, tikra draugystė? Net šeimose trūksta atvirumo, pasitikėjimo ir tyros besąlygiškos meilės..
Vaidyba, šablonai, savanaudiškumas, pretenzijos, manipuliacijos, susireikšminimas, egoizmas, intrigos – gyvenimas tikrai darosi panašus į teatrą. Tarsi ne gyvename, bet vaidiname vaidmenis ir vis keičiame kaukes.
O juk paprastumas – tai mūsų esmių esmė, gyvenimo tiesa ir tyrumas. Ne veltui sakoma, kad paprastume slypi tiesa, todėl ją jaučiame širdimi. Ir širdį visada sušildo ir džiugina nuoširdumas, natūralumas, paprastumas.. nes tai yra tikra.
************
Propaguojamas jaunystės kultas sujaukia žmonių sveiką nuovoką: jauniems žmonėms atrodo, kad jie bus amžinai jauni ir kad jie yra gyvenimo šeimininkai, o visi kiti tiesiog nuvertinami: esą, vaikai dar nieko nesupranta, o vyresni žmonės jau nieko nesupranta..
Jaunimas pamiršta, kad patys dar visai neseniai buvo vaikai, ir – kad neišvengiamai juda link vyresniųjų.. Ir nėra jokių būdų, jokių piliulių ar plastinės chirurgijos stebuklų, kurie galėtų apgauti gamtos dėsnius.
Todėl – gerbkime patį gyvenimą, kiekvieną jo tarpsnį ir kiekvieną žmogų šiame gyvenime.. Visi mes esame svarbūs ir kiekvienas žmogus, nesvarbu – tai vaikas, jaunuolis ar brandus žmogus – žino kažką, ko nežinome mes ir gali mus kažko išmokyti.
Pajuskime vienybę su visais. Vienybėje gimsta sveika sąveika tarp žmonių: pagarba, meilė, draugystė, savitarpio pagalba, bendra kūryba, vienijantys tikslai visų gerovei.. Gimsta harmonija.
************
Dvasinis brandumas – ne žmogaus amžiaus klausimas. Dvasiškai brandūs gali būti ir jauni, ir vyresni žmonės. Jų išskirtinės savybės – sąmoningumas, atsakingumas ir sąžiningumas.
Jie labai gerai supranta realybę – sistemą, kurioje gyvename, iliuzijų pinkles, manipuliacijas žmonių sąmone. O taip pat žino visatos dėsnius, harmoningo gyvenimo principus, aukščiausias dvasines vertybes ir vadovaujasi tuo savo kasdieniniame gyvenime.
Dvasiškai brandūs žmonės visada turi aukštus, kilnius tikslus bendrai gerovei ir – jokio savanaudiškumo, materialaus vartotojiškumo ar tuščių pramogų. Jie vertina gyvenimo laiką ir skiria jį asmeninių savybių tobulinimui, pagalbai kitiems žmonėms, savišvietai, kūrybai.
Dvasiškai brandūs žmonės – išmintingi, mylintys, kuklūs. Savo gyvenimu jie tyliai harmonizuoja šį pasaulį.
***********
Saviraiška – tai chroniško nepasitenkinimo savo gyvenimu nebuvimas, o ne isteriškas bėgimas paskui “sėkmingumo“ atributus, kuriuos propaguoja įvairūs sėkmingo gyvenimo “treneriai“.
Jie tvirtina, kad per kelias dienas ar mėnesius jų organizuojamų kursų įmanoma pasiekti tobulumo aukštumas, tereikia: pakelti savo … nuo sofos, pamedituoti, parašyti kelis puslapius tikslų, surašyti savo pretenzijas tėvams, giliai pakvėpuoti, vizualizuoti brangiausius rūbus, automobilius, namus.., ir – laimingas ir sotus gyvenimas garantuotas!
Ir žmonės patiki tokiais pažadais, nes saldžios kalbos sukelia iliuzinę euforiją, kuri labai greitai baigiasi, pasibaigus kursams. O ir “treneriai“ už savo veiklą atsakomybės nesiima: jei kažkas nesiseka pagal jų “teoriją“, reiškia, žmogus pats kaltas – mažai stengėsi..
Todėl po tokių “treningų“ dauguma žmonių puola į dar didesnę neviltį, gimsta dar didesnis nepasitikėjimas savimi ir gilūs vidiniai prieštaravimai. Nes tai galima palyginti su bandymu ištraukti žuvį iš vandens ir mokyti ją laipioti medžiais..
Negali būti sugalvotų greitos laimės trafaretų, kurie tinka visiems. Yra bendražmogiškos dvasinės vertybės – tiesa, dorovė, meilė, laisvė, vienybė, kurias žmonės jaučia širdimi, nes tai yra mūsų prigimtis.
O jei gyvename pagal savo prigimtį – jaučiamės laimingi ir galime išreikšti savo unikalius talentus ir gebėjimus. O tai ir yra aukščiausia saviraiška..
************
Parengė ruvi.lt
Brandumas
Brandus žmogus – tai kaip prisirpęs vaisius. Pavyzdžiui, kriaušė.
Kriaušė nėra ideali, bet ji nenori tapti kažkuo kitu. Nebando asmeninio tobulėjimo treningų dėka iš kriaušės pavirsti persiku.
Ji neapsimeta bananu, kuris šiandien tiesiog yra prastos formos. Nekankina savęs madingomis dietomis, kad pasiektų trešnės dydį. Nepasakoja nebūtų dalykų apie tai, kad vaikystėje ji buvo panaši į mažą mandariną.
Ji priima save kaip kriaušę. Kažkur su įtrūkimu, kažkur su kieta odele, o kažkur su itin apvaliu šoneliu. Ir, žinoma, su charakteringa kriaušės forma.
Taip ir brandus žmogus. Jis nėra idealus. Jis tiesiog jau pakovojo su savo prigimtimi, pavargo, nusivylė, priėmė, ištyrinėjo ir pradėjo naudotis tuo, kas jame įdėta.
Todėl ir atrodo harmoningai, įvairiapusiškai save išreikšdamas.
Ir tai ne tik patirties rezultatas, bet ir pasirinkimas.
Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt
Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !
Praregėjimai (64)
Vartotojiškas gyvenimas klastingas ne tik tuo, kad stambios kompanijos kaupia milijonus, girdamos būtus ir nebūtus savo prekių privalumus, bet ir tuo, kad įtakoja gyvenimo būdą, kuriame milijonai žmonių perka daug daugiau, nei jiems iš tiesų reikia ir pinigais stengiasi išsklaidyti savo nepasitenkinimą gyvenimu.
Žmonės perka daiktus tam, kad pakeltų sau nuotaiką, kad neatrodytų prasčiau už kitus, kad parodytų visuomenei savo statusą.., ir dar dėl daugelio psichologinių priežasčių, kurios menkai tesusietos su daiktų būtinybe ar naudingumu.
Idealus vartotojas – nuolat nepatenkintas, turintis daugybę norų ir visada pasirengęs juos tenkinti. Todėl jis prisirišęs prie televizijos, seka reklamos ir mados naujienas, dirba, skolinasi ir noriai moka už pramogas ir komfortą.
O svarbiausia – išlieka miglotas, bet nuolatinis nepasitenkinimas gyvenimu, nes vartotojas pastoviai nori to, ko neturi, ir jam visada atrodo, kad jam kažko trūksta.
O tai jau užburtas ratas, kuriame galima galutinai prarasti sveiką nuovoką..
************
Kaip dažnai mes girdime frazę: “Niekas niekam nieko neprivalo“.. Kokie ciniški žodžiai, prieštaraujantys ne tik logikai, bet ir žmogiškajai prigimčiai.. Juk žmonės – socialios būtybės, todėl mums visiems gyvybiškai reikalingas bendravimas.
Bendraudami mes užmezgame santykius: gimsta sąveika, ryšys, atsakomybė už savo veiksmus, atsakomybė prieš kitus žmones – o tai ir yra įsipareigojimas. Ne prievarta ar prievolė, o tiesiog sąžinės reikalas.
Patys žodžiai – bendravimas, santykiai – reiškia bendrą veiksmą, susivienijimą, sąveiką, ryšį, vienybę. Bendraudami mes darome įtaką vieni kitiems, todėl suprantame tai ar ne – bet esame atsakingi už tai, kaip mes bendraujame.
O posakį apie tai, kad niekas niekam nieko neprivalo, sugalvojo žmonės, neturintys atsakomybės jausmo ir nenorintys imtis įsipareigojimų. Galbūt, be atsakomybės tikrai paprasčiau: vietoje draugo – virtualios pažintys ir psichologas, o vietoje meilės ir artimumo – televizija, pramogos ir internetas.
Juk atsakomybei reikia brandumo ir sąmoningumo. Reikia mylėti žmones. Ir suvokti, kad visi mes esame viena, kad esame susieti nematomais vienybės saitais, už kuriuos visi esame atsakingi.
************
Pagalba žmonėms – tai mūsų žmogiškumo išraiška, tačiau kartais žmonės nežino – kaip ir kam padėti. Bet gyvename, deja, dar neidealiame pasaulyje, todėl pagalbos reikia labai daug kam.
Žinoma, galima teigti, kad “visiems nepadėsi“, kad sistema ir toliau sudaro sąlygas kančiai ir ligoms, todėl tai bus tik kova su nesibaigiančiomis pasekmėmis. Bet jei taip galvosime – tapsime nebyliais blogio šalininkais.
Kiekvienas geras darbas, palaikymas ir pagalba žmonėms didina gėrį Žemėje. Padėkime kuo galime: geru žodžiu, rūpesčiu, buvimu šalia, paguoda.. Aplankykime sergantį kaimyną, nupirkime skurstančiai močiutei maisto, atiduokime gerus,bet nereikalingus daiktus tiems, kam jų tikrai reikia.
Kartais tokia besąlygiška pagalba keičia žmonių likimus ar net gelbėja gyvybes: žmonės atsigauna, sustiprėja, atgimsta pasitikėjimas ir vienybės pojūtis. Ir štai taip – iš širdies į širdį dalinamas gėris auga ir stiprėja, o blogis – traukiasi ir mažėja..
Kiekvienas mūsų darbas, poelgis, žodis – tarsi pasodinta sėkla. Ką sodinsime – tas ir užaugs..
************
Parengė ruvi.lt
Tikros istorijos
.. Kartą tapau vienos labai geros istorijos liudininku.
Tą dieną ėjau gatve ir pamačiau nuošalėje gulintį didelį šunį, stebintį praeivius. Jis, matyt, gyveno gatvėje. Pro šalį kažkur skubėjo jaunas vyras, stabtelėjo pamatęs šunį ir pakvietė jį: “Sveikas, bičiuli, ar gyvensi su manimi?“
Šuo pakėlė galvą ir pažvelgė į vyrą, o šis nuskubėjo toliau, tik dar kartą atsisukęs šūktelėjo: “Aš rimtai, einam su manim!“
Ir šuo atsistojo! Bet nė nekrustelėjo iš vietos, ir, tarsi negalėdamas patikėti savo ausimis, stebėjo tolstantį vyrą.. Vyras tuo tarpu priėjo prie savo automobilio, atidarė dureles ir pašaukė šunį: “Ar ilgai dar tavęs reikės laukti?“
Šuo pasileido link automobilio ir per kelias sekundes atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės. Vyras paglostė jį, uždarė dureles, sėdo už vairo ir nuvažiavo.
Štai tokia netikėta abipusė laimė..
************
Esu vyriausias iš trijų vaikų šeimoje. Turiu jaunesnį brolį ir jaunėlę seserį.
Kai buvau paauglys, dažnokai kivirčijausi su broliu ir seserimi. Vieną dieną tėvas, kuris taip pat buvo vyriausias iš vaikų savo tėvų šeimoje, pasikvietė mane pokalbiui.
Jis pasakė man: “Aš norėčiau, kad tu suprastum vieną svarbų dalyką – tu esi pavyzdys jaunėliams. Kiekvieną savo sprendimą tu priimi tris kartus: pirmą kartą už save, antrą – už brolį, kuris pasielgs lygiai taip pat, kaip tu, o trečią kartą – už seserį, kuri seks judviejų pavyzdžiu. Tavo brolis elgsis su seserimi taip pat, kaip tu elgiesi su juo, o jūsų abiejų elgesys su ja įtakos jos elgesį, kai ji bus suaugusi.“
Šis pokalbis privertė mane susimąstyti apie vyresniojo brolio vaidmenį šeimoje ir jo veiksmų įtaką mažesniems vaikams. Dabar aš suprantu savo atsakomybę – turiu būti geru pavyzdžiu savo jaunesniems broliui ir sesei!
************
Ryte skubėjau į darbą ir pamačiau tarp praeivių vyrą, kuris kažko klausinėjo žmonių, bet jie nesustodami ėjo pro šalį.. Nusprendžiau prieiti prie jo ir paklausti – kuo galėčiau jam padėti.
Pasirodė, kad tiek nedaug tereikia: jis paklausė, kaip pasiekti autobusų stotį. Tačiau kai jis pradėjo kalbėti, aš supratau, kodėl praeiviai nesustodavo – žmogus labai stipriai mikčiojo.. Bet aš kantriai išklausiau ir nurodžiau jam trumpiausią kelią.
Atvirai prisipažinsiu – kai jis nuėjo, aš pajutau vienu metu ir džiaugsmą, ir liūdesį. Džiaugiausi, kad jam padėjau, nes man patinka padėti žmonėms. Tačiau nuliūdino tai, kad niekas nesustojo jam padėti.
Bet, kita vertus, juk jis nenuleido rankų ir klausinėjo toliau, nes žinojo, kad galiausiai sutiks žmogų, kuris jam pagelbės. Jis tuo tikėjo! O tai suteikia viltį man, kad mūsų visuomenė galutinai nepaskendo cinizme ir abejingume.
************
Paauglystėje su draugais turėjome tokią tradiciją: sausio 1 dieną skambindavome atsitiktinai sugalvotais numeriais, prisistatydavome sveikinimų įmonės darbuotojais ir sveikindavome visiškai mums nepažįstamus žmones su Naujaisiais metais, linkėjome jiems gražiausių dalykų ir sakėme šilčiausius žodžius.
Žmones stebino ir džiugino tie mūsų netikėti skambučiai.. O kai jie paklausdavo mūsų, nuo ko tie sveikinimai, atsakydavome, kad pagal galiojančias vidaus taisykles negalime įvardinti sveikintojo vardo. Kaip smagu tuomet buvo suvokti, kad darome gerą darbą ir pakeliame nuotaiką žmonėms!
************
Šešioliktojo gimtadienio proga draugai padovanojo man daugybę oro balionų.. O kai gimtadienis praėjo, mes su drauge paėmėme visus tuos balionus ir nusprendėme padovanoti juos vaikams gatvėje.
Kiek džiaugsmo buvo! Ir mums, ir jiems.. Dauguma vaikučių netikėjo, kad taip paprastai gaus dovanų balioną.. Todėl drovėjosi prieiti, kol mes pačios jų neįteikdavome.
O eidamos atgal į namus mes vis sutikdavome “saviškius“ su balionėliais ir vėl džiaugėmės tos nepaprastos dienos įspūdžiais..
************
Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 