Kategorija: Vyras ir moteris

… Mylėti mokomės visą gyvenimą – keičiamės mes, keičiasi ir meilės suvokimas.

… Meilė besąlygiška, joje nėra jokių “jeigu“, jokių sąlygų. Mylėti nereikia jokios priežasties ar pasiteisinimo – mylime žmogų tokį, koks jis yra.

… Visada raskime laiko pasikalbėti su mylimais žmonėmis, juos išklausyti ir geriau pažinti, bet kokiu atveju būkime vieni kitiems prieinami.

… Venkime destruktyvios kritikos, kuri paralyžuoja bet kokią gerą valią. Būkime pasirengę pripažinti mylimo žmogaus nuopelnus bei išsakykime paskatinimus, kurie yra labai galingi stimuliatoriai, teikiantys pasitikėjimą. Įžvelkime ir akivaizdžius trūkumus, bet juos aptarkime konstruktyviai.

… Įvertinkime tai, ką gera gauname vieni iš kitų ir tai, ką kiekvienas šeimos narys daro kitų labui. Niekas taip neatitolina, kaip abejingumas.

… Išnaudokime visas tas nedideles abipusės meilės išraiškas, kurios nieko nekainuoja, bet labai suartina: padėka, susidomėjimas, atsiprašymas, nuoširdūs rūpinimosi ženklai, švelnumo gestai. Ir.. dažniau žiūrėkime vienas kitam į akis…

… Mokykimės klausytis ir išgirsti vienas kitą, venkime bergždžių diskusijų ginčytinomis temomis, kurios gali lengvai sugriauti tarpusavio darną. Ieškokime to, kas mus jungia ir venkime to, kas skiria.

… Mylėkime sutuoktinį taip, kad jis tai jaustų.

… Pasitikėjimas, artimumas, šiluma – labai subtilūs meilę lydintys ryšiai, kuriuos suardyti paprasta, o atstatyti nelengva, kartais ir neįmanoma, todėl saugokime juos.

… Neprieštaraukime be reikalo, dėl ambicijų, nes tokie prieštaravimo intarpai dialogui naudos neduoda, bet visada suardo nuoširdaus bendravimo atmosferą.

… Santuoka yra sąjunga, už kurią yra atsakingi abu mylintys, todėl sprendimus, liečiančius šią sąjungą, turi priimti abu.

… Pratinkimės išreikšti nepritarimą taip, kad nepasiduotume impulsyvumui. Tik ramioje, geranoriškoje atmosferoje galimi susitarimai.

… Pasvarstykime, ar impulsyvumas ir susierzinimas nėra įprotis suversti atsakomybę artimam žmogui už tai, kas nesiseka, ar valdyti jį per kaltės jausmą.

… Vaduokimės iš egoistinės mąstysenos, leidžiančios matyti tik savus poreikius.

… Jei atleidome, tai neverskime nuolat teisintis mylimą žmogų ar abejoti jo jausmais – tai žemina ir skaudina.

… Meilė – tai veiksmas. Kai ką nors darome su meile, mus lydi džiaugsmas.

… Mylėkime, nuoširdžiai auginkime ir tausokime meilę, nes meilė atgaivina gražiausias žmonių savybes: kūrybiškumą, norą veikti, gyvenimo džiaugsmą.

… Meilė – tai pats gyvenimas. Kai mylime, kiekvienas mūsų veiksmas tampa meilės išraiška, o tikra meilė veda į laimę.

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

(Ištraukos iš C.Mino ir D.M.Ruiz knygų)

Mūsų laikmečio žmonės į neištikimybę žiūri pakankamai lengvabūdiškai, žmonės kartais atvirai ieško “neįpareigojančių santykių“ šalia šeimos. Kodėl taip yra? Pažiūrėjus į priežastis, kurias įvardina ieškantys nuotykių, susidaro įspūdis, kad tai tėra pasiteisinimai savo nuklydimams ir nesuvokimas, kas gi yra šeima. Pažiūrėkime, kokios priežastys pastūmėja ieškoti nuotykių.

Tai psichologinės priežastys – nesusikalbėjimas, dėmesio stoka, nusivylimas, idealaus partnerio paieškos. Fiziologinės priežastys – aistros poreikis, seksualinis smalsumas, fiziologinis neatitikimas. Ar tai galima pavadinti neištikimybės priežastimis? Pasirodo, ne – tai tėra pasiteisinimai, nes neištikimybė yra pasekmė, o ne priežastis: iš pradžių pašlyja, o kartais ir išyra sutuoktinių santykiai, o paskui jau įmanoma ir neištikimybė.

Pasiryžęs neištikimybei žmogus nebrangina šeimos. Joje nėra to, ką norisi išsaugoti, arba asmeninis malonumas vertinamas labiau, nei šeimos vertybės (egoizmo apraiškos). Neištikimybė – ne tik slaptas intymus ryšys, tai pirmiausiai vienpusiškas susitarimų ir įsipareigojimų nutraukimas. Tai ne pramoga ar nuklydimas, o veiksmas, nukreiptas prieš savo partnerį – skausmo suteikimas, įžeidimas, pažeminimas. Kodėl? Todėl, kad tai yra apgaulė.

Santuoką kuria suaugę ir subrendę, vienas kitą mylintys žmonės, sąmoningai priėmę sprendimą gyventi kartu. Suaugę žmonės supranta, kad šalia laisvanoriško susitarimo yra ir įsipareigojimai. Šeima atlieka daug funkcijų – biologinių, psichologinių, socialinių-kultūrinių, auklėjimo, ekonominių. Šeimos santykiai kuriami visą gyvenimą, jie keičiasi, ir dėl pasikeitimų turime susitarti. Kaip teigia A.Kurpatovas, santuoka – tai darbas: ir pirmais, ir dvidešimt pirmais jos metais..

Kai santykiai šeimoje grįsti partneryste, šeima yra tvirta. Tai pirmiausiai nuoširdžios pastangos dėl šeimos gerovės, žodžio laikymasis, pasitikėjimas, pagarba ir šilti santykiai. Santykiai negali būti statiški, mes juos vystome keisdamiesi, dalindamiesi, domėdamiesi vienas kitu. Kai pradedame gyventi iliuzija, kad santuoka yra amžina ir nepajudinama ir priimame ją kaip savaime suprantamą dalyką, tuomet nustojame dėl jos stengtis.

Šeimoje galioja dėsnis, kuris galioja ir visose kitose gyvenimo srityse: kiek įdedame, tiek gauname, ką įdedame, tą ir gauname. Kai pradedame elgtis atsainiai ir formaliai, vietoje susitarimų reiškiame pretenzijas, vengiame atvirų pokalbių, o šeimos problemas aptariame su bet kuo, tik ne su sutuoktiniu – prasideda santykių krizė. Nėra dialogo – nėra galimybių susitarti, o tai reiškia, kad atsiranda nutylėjimai, melas ir susvetimėjimas.

Tai ir yra dirva įvairiems nuklydimams. Esmė ne meilužiuose, o tame, kad gyvendami kartu žmonės nesugeba rasti bendros kalbos, kuri garantuotų tikrą ir gilų tarpusavio supratimą. Santykių krizės pasitaiko kiekvienoje šeimoje, mes sukuriame jas patys, todėl tik patys galime jas išspręsti – ieškoti sąlyčio taškų ir pratęsti santykius naujame lygmenyje. Tai darome pirmiausiai savo pačių ir šeimos labui.

Tuo tarpu problemų “sprendimas“ neištikimybe – tai bėgimas nuo tikrų sprendimų, pridengiant problemą dar didesne problema. Tai keistas mėginimas pabaigti senuosius ir pradėti naujus santykius melu. Meilužių santykiai aistringi, grįsti emocijomis, kurie, kaip teigia psichologai, dažniausiai praeina, susidūrus su kasdienybe. Be to, gyvenat dvilypį gyvenimą, pradinę euforiją labai greitai keičia kaltės ir baimės (kad viskas išaiškės) jausmas ir dėl to kylanti įtampa.

Kuo visa tai baigiasi, matome iš pavyzdžių gyvenime. Bet kokiu atveju – neištikimybė negali būti jokių problemų sprendimas, o tuo labiau pramoga. Jei negalite gyventi su sutuoktiniu – reikia apie tai pirmiausiai atvirai pasikalbėti su juo. Sprendimai teisingi yra tuomet, kai jie yra sąžiningi – tik tuomet galėsime ramiai gyventi toliau. Laisvė yra kiekvieno mūsų teisė, bet nepainiokime jos su palaidumu. Savo laisvumu neturime riboti kito žmogaus laisvės, kad ir pasirinkimo laisvės – juk niekas nenori būti apgautas..

Ką jūs apie tai galvojate?

Visi kuriame savo namus taip, kad juose būtų jauku, pagal savo norus ir supratimą. Yra per amžius perduodami papročiai, yra ir šiuolaikinis, įtakotas dabartinių žmonių poreikių namų jaukumo suvokimas. Neginčijama viena: tai mūsų ramybės oazė šioje Žemėje, kuri visiškai atspindi mūsų vidinį pasaulį. Pažiūrėkime, kokios tradicijos, susijusios su namais, atkeliavo iki mūsų dienų, ir kokias kuriame šiandien.

Kai turime svečią ir kai jis pakyla išeiti, mes visada palydime jį iki buto ar namo durų. Nesusimąstome, kad šis mandagumo gestas turi gilesnę, atėjusią iš senų laikų prasmę: kiekvienas, peržengęs namų slenkstį, peržengia tam tikrą ribą, saugią namų zoną, ir atsineša aplinkinį pasaulį, o išėjęs šią zoną palieka. Palydėjimas yra tarsi simbolinis laimingo ir saugaus kelio palinkėjimas.

Iki mūsų dienų išliko šios svarbios zonos ženklai – įvairūs durų vainikai, atitinkantys metų laikus arba svarbias metų šventes. Sekanti svarbi namų zona – prieangis. Visuomet buvo stengiamasi, kad jis būtų šviesus, erdvus ir tvarkingas – juk nuo to, ką matome įėję į savo namus, labai priklauso ir mūsų nuotaika. Akcentai priklauso nuo namų šeimininkų, svarbiausia, kad pasitiktų jaukumas ir tvarka.

Virtuvė kiekvienuose namuose ypatinga patalpa – kad ir kokia maža ji būtų, tai vieta, kuri lyg magnetas traukia namiškius.. Dažnai virtuvė yra šeimos gyvenimo centras. Čia ne tik gaminamas maistas, bet ir dalinamasi dienos įspūdžiais ir planais. Kaip ją įrengti – kiekvienos šeimininkės fantazijos reikalas, taisyklė išliko viena – patogiai įrengta darbo vieta, kur yra gaminamas maistas.

Svetainė mūsų dienomis jau ne griežtai tik šventėms skirta vieta, “geroji trobos dalis“, kuri buvo skirta svečiams. Tai šeimos laisvalaikio kambarys, jame neretai ir valgoma. Iš senų laikų atėjusi tradicija – namų židinys tiesiogine ir perkeltine prasme. Mūsų laikais tik svečiams skirtas kambarys – svetainė – tapo ir šeimos laisvalaikio praleidimo vieta.

Vaikų kambarys – savotiška džiaugsmo ir geros nuotaikos zona, todėl joje dažnai vyrauja ryškios ir “linksmos“ spalvos – vaikų pasaulėjautos atspindys. Senais laikais nebuvo tradicijų skirti vaikams atskiras patalpas, tai galėjo sau leisti tik didelius namus turintys žmonės. Mūsų dienomis savo kambarius turi dauguma vaikų, ir tai yra puiku.

Vienas iš patarimų – neskubėti atskirti vaikų, išlaukti, kai jie patys to norės. Maži vaikai jaučiasi saugūs tik šalia savo tėvų, ir poreikis savarankiškumui kiekvienam vaikui ateina skirtingu metu. Leiskime vaikui pačiam rinktis spalvas savo kambaryje, tik stebėkime, kad jos nebūtų pernelyg intensyvios ir ryškios – tai vargina.

Patogiai įrenkime vaiko miego ir darbo zonas. Nepamirškime palikti ir laisvą plotą žaidimams – vaikai mėgsta įvairius žaidimus ant grindų ar minkšto kilimo. Jei vaikas nori ryškių spalvų, nebūtina dažyti viso kambario – pakaks vienos sienos ar ryškių akcentų – užuolaidų ar pagalvių. Parinkime baldus, kurie neturi aštrių kampų ir pasistenkime, kad visa aplinka būtų saugi.

Miegamasis kambarys buvo visais laikais, tik ne visada tai buvo ir yra atskiras kambarys. Senų laikų plačias lovas keičia įvairios sudedamosios konstrukcijos, lengvai priderinamos ir svetainėje. Kokie pagrindiniai reikalavimai? Jei lova, ant kurios miegame, yra sudaryta iš dviejų dalių ar smulkesnių segmentų – tieskime vientisą jungiantį čiužinėlį ar paklotą – vieta, ant kurios miegame, turi būti lygi.

Virš lovos neturėtų kabėti didelių paveikslų ar lentynų – saugumo sumetimais. Sveikatos saugumo sumetimais patariama, kad miegamajame nebūtų stacionarių elektros įrengimų, o jei jie yra, nakčiai patariama išjungti juos iš tinklo. Miegamajam kambariui rinkimės ramias spalvas, jei norime ryškesnių – rinkimės ryškius akcentus.

Na, ir vonios kambarys, kuris turi gerai nuteikti ryte ir tenkinti švaros poreikius. Vonios kambariai gali būti labai įvairūs, pasirenkamas įrengimas – taip pat, todėl koks jis bus, priklausys nuo šeimininkų fantazijos. Pagrindinis reikalavimas – tvarka ir švara, kuri čia vien dėl patalpos paskirties būtina – juk tai švaros kambarys.

Kaip puoselėsime ir prižiūrėsime savo namus, kokia bus jų dvasia, priklausys nuo visų namiškių. Namų ūkio darbai vyks sklandžiai, jei savo namuose įgyvendinsime visiems namiškiams suprantamą tvarką. Kai visi daiktai turi savo vietą ir kai kiekvienas šeimos narys gerai žino, už kurią namų zoną yra atsakingas, namai visuomet yra tvarkingi. Netvarka kyla tuomet, kai daiktai neturi savo vietos.

Svarbiausia – mylėkime savo namus, tuomet jie turės savo ypatingą dvasią ir jaukumą. Neveltui jie visais laikais buvo vadinami ir tvirtove, ir ramybės oaze, ir švelniai – namais-namučiais 🙂 ..

Smagaus visiems savaitgalio 🙂 !!

Naujasis amžius dažnai vadinamas dvasinio atgimimo amžiumi. Dvasinės vertybės niekada nesikeitė, tiesiog žmonija buvo nutolusi nuo jų, arba jei tiksliau – nepriartėjusi prie jų. Labai įdomu žvilgtelėti, kaip šeimyninius santykius apibrėžė senieji Mokymai. Trečiojo tūkstantmečio psichologija plačiai taiko senųjų indų Vedų žinias. Dvasingumas – tarsi trūkstama dėlionės detalė psichologijoje, neveltui sakoma, kad psichologija be dvasingumo – įrankis manipuliacijoms.

Ką gi teigia senosios Vedos? Pirmiausiai jos aiškiai apibrėžia tris žmogaus vystymosi sferas ir pakopas – kūno (tamas), emocijų ir jausmų (radžas) ir dvasingumo (satwa). Visos šios savybės vystomos tiek atskiro žmogaus, tiek šeimos gyvenime. Tai kūno poreikiai – instinktai ir refleksai, sielos – jausmų ir emocijų pasaulis, ir dvasinė sfera – žinių apie tiesą paieškos ir dvasinis augimas. Šeimoje ypač ryškiai atskleidžiami ir vystomi visi trys aspektai, jų dominavimas kinta.

Pirmiausiai apie kūno poreikius – maistas, vanduo, miegas, dauginimasis, kova už būvį. Tai dėsniai, kurie valdo kiekvieną gyvą organizmą. Žmogaus gyvenime tai galime pavadinti fiziologiniais poreikiais. Juos turi kiekvienas žmogus – jie gali būti tenkinami tiek, kiek to reikia kūnui, arba gali valdyti žmogų. Jei fiziologiniai poreikiai valdo žmogų, jie yra prioritetiniai jo gyvenime ir viskas tuomet pajungiama jų tenkinimui.

Kaip tokia kraštutinė forma atrodo gyvenime? Žmogus daug valgo ir geria, nesusimąstydamas apie pasekmes. Jis daug miega, linkęs į malonumus, turi daug intymių ryšių. Kovoja už būvį, nes jam nuolat kažko trūksta – jo kūnas turi daug poreikių. Šeimoje taip pat organizuoja savotišką bandos modelį, kur nuolat vyksta kiekvieno kova už būvį, lyderiavimą ir pirmavimą. Tokie žmonės yra priklausomi nuo malonumų industrijos, nes gyvena instinktais-refleksais.

Dabar apie jausmų-emocijų sferą. Tai visa paletė emocijų ir jausmų – nuo meilės iki neapykantos. Taip pat ir intelektas, poreikis lavintis. Vertinimai per dualumą: patinka-nepatinka, mano-ne mano, gražu-negražu, noriu-nenoriu, ir pan. Mąstymo, savęs ir supančio pasaulio suvokimas – homo sapiens.. Svarbi grandis tarp kūno ir dvasios, vedanti į harmoniją. Jei tampa prioritetinė – virsta šaltu racionalumu ir bedvase logika.

Kraštutinė forma gyvenime – visos egoizmo apraiškos su neatsiejamomis manipuliacijomis ir spekuliacijomis savo naudai. Žmogus vaikosi aštrių jausminių pojūčių, tokiu būdu plėsdamas savo pojūčių skalę, galinčius atvesti į kraštutinumus ir iškrypimus. Tai vartotojas, viską vertinantis asmenine nauda ir galiausiai tampantis daiktų vergu. Jis pyksta, pavydi, kritikuoja, smerkia ir ginčijasi.

Šeimą kuria, atsižvelgdamas į visapusišką naudą, kurioje reikalaujama aiškių pareigų ir teisių. Draugystės paremtos jausmais, todėl šiandieninis draugas jau kitą dieną lengvai paverčiamas priešu. Pagrindinės domėjimosi ir pokalbių temos – darbas, pinigai, valgis, mada, ligos, sportas, politika ir pan., – viskas per asmeninių jausminių pojūčių prizmę. Nuolat susirūpinę komfortu, nuolat norisi daugiau ir geriau, todėl dažnai pasiekia ribą: “viskas yra, o gyvenimo nėra“ ..

Ir dvasingumo sfera, kuri veda į visų žmogaus savybių tobulumą ir vienybę. Pirmiausiai tai išmintis ir mokymasis besąlygiškai mylėti – tokia meilė yra rišanti ir harmonizuojanti terpė, visa ką sudvasinanti. Visas dorybes ir žmogiškąsias vertybes priskiriame dvasingumo sferai – visos jos veda į sutarimą, vienybę ir geranoriškumu grįstą bendradarbiavimą. Kraštutinumas šioje srityje – asketizmas, todėl toks kraštutinumas šeimoje – retas reiškinys.

Turime vystyti visas savo žmogiškojo gyvenimo sritis. Ilgoje žmonijos istorijoje vystėmės pagal evoliucijos dėsnius ir paeiliui ugdėme vienas ar kitas savybes, kurios duodavo postūmį kitų – aukštesnių – savybių vystymui. Ištyrinėję vienas galimybes, imamės vystyti kitas – viskam savo laikas. Šeima yra tas mažas visuomenės modelis, kuris parodo, kurlink ir ar teisingai vystomės.

Visuomeniniai šablonai sukasi iš inercijos, palaikomi daugelio mūsų minčių ir veiksmų. Vis dažniau girdime: dvasingumas, trūksta dvasingumo.. Tai ir yra ta trūkstama grandis, kuri suteiks didelį postūmį tolimesniam vystymuisi. Todėl jei norime pokyčių, pradėkime juos nuo savęs, nuo savo šeimos.. 🙂

Ar sutinkate?

Šeima dažnai vadinama visuomenės ląstele, ir nesuklysime pasakydami, kad tai pagrindinė visuomenės ląstelė. Nesvarbu, kaip ją vertina atskiras žmogus, realybė yra tokia: šeima yra tas gyvenimo modelis, kuris, kaip parodė žmonijos istorija, yra optimaliausias visuomenei ir valstybei, o taip pat, žinoma, ir šeimos nariams. Besivystant visuomenei, keičiasi ir požiūris į šeimą, nekintantis lieka vienas dalykas: mūsų vaidmenys šeimoje.

Neveltui sakoma, kad šeimoje žmogus atsiskleidžia visapusiškai, juk nei vienoje kitoje gyvenimo srityje mes nesusiduriame su tokia įvairiapusiškai plačia patirtimi. Pradžioje esame du vienas kitą mylintys žmonės (atėję kiekvienas iš savo šeimų), kurie sukuria šeimą. Taigi, tampame vyru ir žmona. Šalia prasideda ir bendravimas su sutuoktinių tėvais. Galime galvoti, kad tai nesvarbu, bet nuo to, kaip su jais bendraujama, priklauso ir sutuoktinių santykiai.

Vėliau sutuoktiniai tampa tėvais, ir tarpusavio ryšių įvairovė dar labiau prasiplečia: yra vyro ir žmonos santykiai, tėvo ir motinos santykiai, vaikų ir tėvų santykiai. O kur dar seneliai, kartais proseneliai ir jų santykiai su savo vaikais ir vaikų vaikais – anūkais ir proanūkiais. Taigi, gaunasi, kad vienoje šeimoje jau gali būti iki penkių kartų, ir visos jos susaistytos tarpusavio ryšiais.

Gali atrodyti, kad svarbiausi yra vienos šeimos santykiai, o visi kiti giminiški ryšiai nėra tiek svarbūs. Tačiau taip tikrai nėra: jei ryšiai su artimais giminaičiais bus geri, tai ir šeimoje bus ramybė, jei įtempti – ta įtampa vienaip ar kitaip paveiks ir sutuoktinių santykius. Nekalbu apie tai, kad bet kuria kaina reikia dirbtinai lipdyti santykius, o apie tai, kad pyktis ar kovoti su giminaičiais tikrai neverta.

Geri santykiai su artimiausia gimine suartina sutuoktinius ir parodo jaunąjai kartai – vaikams – puikų bendradarbiavimo pavyzdį. Tuo tarpu nesutarimai ar ignoravimas (kas mūsų laikais ypač paplitę), nuskurdina pirmiausiai jaunąją kartą ir.. rodo prastą bendravimo pavyzdį, ypač jei tokie nesutarimai aptarinėjami girdint vaikams.

Žinoma, būna sunkiai išsprendžiamų bendravimo problemų, bet ir tokiu atveju nesutarimus reikėtų išspręsti maksimaliai geranoriškai, kitaip įtampa veiks visos giminės gyvenimą. Be to, nepamirškime, kad jei tarp kažkurių giminės narių nesusiklostė bendravimas, tai nereiškia, kad su visais jis bus blogas. Pavyzdžiui, jei žentas nesutaria su uošve, tai nereikėtų riboti savo vaikų bendravimo su ja – juk tai jos anūkai, ir su jais ji gali kuo puikiausiai sutarti.

Vieno artimos giminės nario nesutarimai su kitu giminės nariu neturėtų įtakoti kitų. Pykčiai ir ignoravimas yra blogiausia, kas gali būti tarp šeimos narių. Tik geranoriškumas ir tarpusavio pagarba gali nutraukti bet kokius nesutarimus ir pakeisti gera linkme visos giminės bendravimą. Konfliktai niekuomet nieko gero nesėja ir niekuomet nieko neišsprendžia – tai žino visi.

Pagrindinis krentantis į akis mūsų laikų kraštutinumas giminės santykiuose – savininkiškas ir išnaudotojiškas požiūris į artimus giminės narius. Tėvai kišasi į suaugusių vaikų gyvenimą, niekaip nesusitaikydami su mintimi, kad jie jau savarankiški. Vaikai, savo ruožtu, mano, kad tėvai privalo besąlygiškai jiems visame kame padėti – palaikyti finansiškai ar prižiūrėti vaikus. Tokie santykiai “geri“ tol, kol kiekvienas gauna tai, ko nori, jie nenuoširdūs.

Iš tiesų šeimos sąvoka yra žymiai platesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio – anksčiau sakydavo, kad išteki ar vedi ne tik mylimą žmogų, bet ir visą jo giminę.. Tai tiesa. Kodėl svarbu tai suprasti? Todėl, kad giminystės ryšiai – patys stipriausi – galime pyktis, galime juos ignoruoti, bet jie veiks mus stipriausiai. Tai ryšiai, per kuriuos galime vystyti visas savo savybes. Be to, šeimoje auga mūsų vaikai, kurie ugdomi mūsų pavyzdžiu.

Mes rodome ir bendravimo modelį, kuris – vienoks ar kitoks, priklausomai nuo rodomo pavyzdžio – vieną dieną atsistos prieš mus ir, žinoma, bus perduodamas sekančioms kartoms. Todėl – mylėkime savo vyrus, žmonas ir vaikus, o taip pat savo tėvus, anytas ir uošves, šešurus ir uošvius, močiutes ir senelius, prosenelius ir proseneles, anūkus ir proanūkus..

Juk tai artimiausi žmonės šioje Žemėje.. 🙂 Ir tegul gal ne visai tokie, kokius mums norisi matyti, bet jie – mūsų giminė, kurių tarpe žmonės, per kuriuos mes čia atėjome, o kokia ateis sekanti karta – priklauso nuo mūsų 🙂 .

Ką apie tai galvojate?

Persų poetas, teologas, sufijus mistikas Rumi (1207-1273) parašė nedaug, bet kaip.. Jo žodžių subtilumas pakeri gilumu. Šiandien jo nuostabūs pamąstymai apie Meilę:

“ Niekada iš tikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat.

Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo ir kitoje.

Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, be jokių abejonių, Dievas taip pat myli tave.

Viena ranka nesukelia plojimų be kitos.

Dieviška išmintis lemia ir nurodo mums mylėti vienas kitą.

Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.

Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė – moteris; Žemė puoselėja tai, kam Dangus leidžia įvykti.

Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savo gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.

Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove.

O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu tų, kuriuos ji išnešiojo.

Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybių darbą.

Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?

Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada skirti Dangaus vandenys ir šiluma?

Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtų išsaugotas jų sąjungoje.

Taip jis suteikė kiekvienai būties daliai kitos būties dalies troškimą.

Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienam tikslui.

Kiekvienas myli kitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas.

Be nakties žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvoti dieną…“

Mylėkime.. 🙂 Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Dažniausiai meilę siejame su vyro ir moters tarpusavio santykiais, o šilti jausmai, susiję su kitais dalykais, atrodo abstraktūs ir ne tokie reikšmingi. Tuo tarpu meilė plačiąja prasme yra ta rišanti kūrinijos substancija, kurios dėka visa kūrinija vystosi ir auga. Visuose mokymuose atrasime mintį, kad meilė yra aukščiausia sąmonės būsena – visagalybė, išreiškianti pačią būtį, gyvenimą, vienybę, harmoniją, džiaugsmą, neribotas genijaus mintis ir begalybę..

Pati skaidriausia meilės forma ir yra mūsų laisva valia. Galime įvairiai svarstyti – tai Kūrėjo dovana, ar per mus, bendrakūrėjus, Kūrėjas išreiškia save, bet tai galime pamatyti, atidžiau pažiūrėję į gyvenimą. Mes turime instinktus, bet turime ir galimybę valdyti savo gyvenimą savo mintimis. Kad gyvenimas tęstųsi, reikalinga priežastis, o ta priežastis ir yra mūsų mintys. Mes jas visada renkamės – sąmoningai arba ne (paklūstame).

Mintys gali būti įtakotos žemų emocijų arba meilės. Įtakotos meilės mintys gimdo džiaugsmą, kuris yra gyvenimo polėkis, nuolatinio judėjimo laisvė, išraiškos laisvė. Žemų emocijų įtakotos mintys yra visada ribotos, nes gimdo baimę, kuri sukausto ir neleidžia laisvai reikštis gyvenime. Tuomet gyvenimas tampa išgyvenimu, kova už būvį: mes neišreiškiame savęs, nevertiname, nusižeminame ir gesiname savo individualumą.

Aukščiausią sąmonės būseną – meilę ir vienybę galime pajusti tik pripažinę savo unikalumą, mylėdami save. Daugeliui meilė sau asocijuojasi su egoizmu, tačiau tai iškraipytas suvokimas. Egoizmas visada yra susietas su manipuliacijomis, iškėlimu savęs virš kitų, savanaudiškais tikslais. Tai išgyventojo, o ne Kūrėjo pozicija. Meilė sau pirmiausiai yra adekvatus savo galimybių (neribotų!) vertinimas ir orumas. Be šito suvokimo negali kūrybiškai reikštis nei vienas žmogus.

Nemylėdami savęs, mes žeminame save, savo galimybes, mes nemokame mylėti ir kitų, ką jau kalbėti apie vienybės suvokimą ar aukščiausią sąmonę.. Nemylintis savęs žmogus kabinasi į kitus žmones, reikalauja, pavydi, kelia pretenzijas ir yra priklausomas nuo kitų poelgių ir nuotaikų. Tai pasireiškia ne tik santykiuose su žmonėmis, bet ir visose gyvenimo srityse. Kaip apčiuopti tą plonytę ribą tarp egoizmo ir meilės sau? Apie tai Ošo pamąstymai:

…“ Kiekvienas vaikas gimsta unikalus, bet visuomenė nuo pat gimimo pradeda kraipyti jo suvokimą apie save, visais įmanomais būdais. Galiausiai žmogus pradeda nemėgti, nekęsti savęs iki tokio lygio, kad pasiruošęs būti su bet kuo ir daryti bet ką, kad išvengtų susitikimo su pačiu savimi. Tai viena pagrindinių problemų, sukurtų neteisingo auklėjimo: žmonės pradeda vengti savęs..

Jie žiūri valandų valandomis televizorių, ištisai pramogauja, seka kasdienines nieko nelemiančias žinias, rezga kankinančius santykius – ir visa tai yra bėgimas nuo savęs. Tuo tarpu pats svarbiausias kontaktas gyvenime yra su pačiu savimi. Jei žmogus jo neužmezga, jis tampa valdomas kolektyvinės sąmonės, jis nevaldo savo gyvenimo, jis tampa likimo auka. Bet tai yra jo paties pasirinkimas – atiduoti savo gyvenimą valdyti kitiems..

Aš tvirtinu, kad meilė visada prasideda nuo paties savęs, ir tik tuomet ji gali pradėti sklisti plačiau į gyvenimą. Nemylėdamas savęs, niekada savęs negalėsi pažinti, nes tik meilė yra dirva, pagrindas asmenybės išsiskleidimui. Jei žmogus nemyli savęs, jis save slopina, o tai reiškia, kad jis eina prieš patį save. Mylėdami save, jūs lengvai suardysite visus apribojimus, kuriuos įskiepijo jums visuomenė.

.. Meilė sau padeda tapti savo gyvenimo centru (centruotu), būti sąmoningu, o tai jau yra atsakingo gyvenimo kūrėjo pozicija. Jei žmogus nesirūpina savimi, jis niekuomet nesugebės būti altruistišku: jei nemoki rūpintis savimi, nemokėsi rūpintis ir kitais. Tai reikia aiškiai suprasti, todėl kad iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paradoksalu. Centruotas žmogus visada sąmoningai siekia laimės ir sąmoningai padeda kitiems, nes negali būti laimingas, jei aplink yra nelaimingų. Nesirūpinantis savimi žmogus necentruotas, tarsi medis be šaknų, jis gyvena gilioje neurozėje.

Centruotas žmogus suvokia ir kitų individualumą bei visų individualybių vienybę. Jei kažkas šalia nelaimingas, tai veikia ir visus, nes visi mes esame Vieno dalys. Nelaimė užkrečiama kaip virusas, lygiai kaip ir laimė: jei tai suvokiantis žmogus padeda kitam būti laimingu, jis tuo pačiu padeda ir sau būti laimingu. Rūpestis kitais – tai iš esmės ir rūpestis pačiu savimi. Tačiau tai turi būti daroma sąmoningai, ir tas rūpestis turi prasidėti nuo pačio savęs.

.. Kančia yra griaunanti, o džiaugsmas – kuriantis. Kai žmogus yra džiaugsme, jis yra laimingas, jis nori kurti, padėti, dalintis. Kai žmogus kenčia ir yra nelaimingas, jis nori griauti. Laimingas žmogus priklauso sau pačiam, nelaimingas – miniai. Laimingas žmogus valdo savo gyvenimą ir nuoširdžiai padeda kitiems. Nelaimingas yra valdomas ir konkuruoja, rungtyniauja, manipuliuoja..

Žmogus turi mylėti save ir pasitikėti savimi, todėl kad kelias į visuotinį pažinimą prasideda nuo savęs pažinimo. Kelias į visuotinę laimę prasideda nuo individualios laimės – laisvos, kūrybingos saviraiškos. Jei tu priklausai miniai, tu esi aklavietėje, kurioje joks augimas neįmanomas: tai sustojimas, pabaiga. Todėl aš mokau pradėti mylėti save ir rūpintis savimi: per šį savo suvokimą jūs spontaniškai suprasite, kad svarbu yra rūpintis ir kitais, nes žmogus negali būti laimingas, kai kenčia kiti.

Meilė – tai ir yra pati Visata, jos aukščiausias vienijantis principas. Ji nekviečia švęsti grupelės žmonių, ji yra visuotinė, visaapimanti, dovanota visiems ir kiekvienam. Pradėkite nuo meilės sau, ir tai padės transformuoti visą pasaulį. Jei kiekvienas išmoks rūpintis savimi, jis pajus natūralų poreikį rūpintis kitais. Pasaulis taps laimingas, nes nebus jokios galimybės nelaimei.. “

Išties – mes bijome laisvės, vengiame meilės sau, nes siejame tai su egoizmu. Tuo tarpu meilė ir yra laisvė, turėti ir savintis galima tik daiktus. Ir tik meilė suteikia sparnus asmenybei, o žmonių tarpusavio santykiams – nenusakomą, laisvą, bet tvirtai susiejantį dvasinį intymumą.. Nes Meilė – visaapimanti, tvirtai susiejanti, neapčiuopiama, bet aiškiai juntama širdimi Jėga 🙂 ..

Kaip dažnai emocijos padaro gyvenimiškas situacijas sunkiai išsprendžiamomis problemomis.. Emocijos – tarsi stipriai didinantis stiklas, kuris iškreipia situaciją ir gali pratęsti ją iki begalybės. Sprendimus pamatome tuomet, kai aprimsta emocijos. Specialisto pagalba sudėtingoje psichologinėje situacijoje – pirmiausia ramus ir nešališkas požiūris – tai labai svarbu. Jis mato esmę, mes klaidžiojame emocijose, todėl dažnai jo patarimai stebina paprastumu ir taiklumu, ir tinka daugeliui. Patarimai iš gydytojo A.Kurpatovo knygos “Gelbėkite šeimą“:

“…* Paprastai mes gyvename pagal principą: “užkabink etiketę ir atitinkamai elkis.“ Bet iki kiek mes tikslūs, kabindami tas savo etiketes? Žinoma, galima pakabinti ant sutuoktinio etiketę: “Jam ant visko nusispjauti, jis storžievis, juo negalima pasikliauti!..“ – tai paprasta. O pasekmės? Pirmiausia, mes būtent šias savybes nuolat pastebėsime savo sutuoktiniame, o antra – mes nesąmoningai kiekvieną jo poelgį vertinsime būtent pagal šitą etiketę. Situacija dėl to šeimoje tikrai nepagerės..

* Jei jaučiate, kad “po visko, kas įvyko“ jūs su vyru priešai, ir nematote jokių galimybių tartis, jis tarsi “aklina siena“, tai.. skirkitės – ar gali priešai kartu gyventi? Bet jei jūs ne priešai, o tiesiog susipriešinote, tai rekomendacija paprasta: jei jūs, žvelgdama į jį, suprantate, kad tai tik konfliktas ir kad jis tiesiog nežino, kaip pasielgti, o gal jis ginasi, gal tiesiog “užstrigo“, bet iš esmės jūs siekiate vieno ir jūs ne priešai – tuomet visada yra šansas susitarti.

* Dažnai vaikas tampa priemonė aiškintis santykius tarp sutuoktinių. Nemokėdami ar nežinodami kaip, ar dėl baimės, sutuoktiniai kartais nesiryžta tiesiai pasakyti savo pretenzijas. Tuomet imasi veikti per vaiką – tai visuomet atkreipia dėmesį ir užaštrina situaciją. Ir, žinoma, sulaukia reakcijos – ypač mamos puola aršiai ginti savo vaiką. Žinoma, tai jokiu būdu nepriimtina, reikia išmokti tartis ir kalbėtis apie viską, neįpinant vaikų į suaugusių santykių aiškinimąsi.

* Jei vyras reikalauja šeimoje aklo paklusnumo ir tokia tvarka jau įsigaliojo, bet moteriai tai nepriimtina, reikia tokią padėtį keisti. Pradžiai reikia pripažinti savo klaidą – jei jus valdo, reiškia, jūs davėte tam nebylų sutikimą. Tai asimetriški santykiai, negalintys būti partnerystės pagrindu. Todėl reikia aiškaus pokalbio ir susitarimo – kuris kokioje srityje “vadovaus“ ir bus už ją atsakingas. Jei to nepadarysite, galite atsidurti engiamos avelės vaidmenyje.

* Dažnai vyro “godumas“ gali slėpti baimę dėl rytdienos – tai gali būti nerimas, kad ateityje nepavyks uždirbti tiek, kiek šiandien. Arba tai gali būti atsineštas ekononomijos įprotis iš tėvų šeimos, arba tiesiog baimė išleisti pinigus.. Todėl nepulkite įžvelgti tame piktų kėslų ir neaštrinkite situacijos, nes sulauksite priešingo rezultato. Pasikalbėkite būtinai šia tema ir nuspręskite, kaip jūs abu valdysite savo šeimos biudžetą – tai tikrai efektyviau, nei tyliai pykti dėl vyro “godumo“.

* Mūsų jausmai – tai, pirmiausia, reakcijos į aplinkybes, nuo jų daug kas priklauso. Antra – jausmai yra tiesioginis mūsų smegenų būsenos atspindys. Jei esame pervargę, įsitempę, tai ir jausmai vienoki. Jei esame pakilioje būsenoje – jie vėl kitokie. Reikia tai suprasti ir į tai atsižvelgti – suprasti, kad ir būsena gali įtakoti įvairias reakcijas į aplinkybes. Bet kokiu atveju – tai mūsų jausmai, ir mes turime bandyti juos suprasti.

* Daugelis dalykų iš tikrųjų yra visai ne tokie, kokie jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai kodėl yra svarbus dėmesys sutuoktiniui. Mes turime matyti ir suprasti, kas su juo vyksta, nes jo vidinės būsenos gali įtakoti jo veiksmus. Jei tokio dėmesio nėra, mes galime pradėti reaguoti į išorines sutuoktinio nuotaikas ir leistis į nesibaigiančias ambicijų kovas, kurios moteris paverčia furijomis, o vyrus pastūmėja į įvairią “veiklą“ už šeimos ribų ir priklausomybes.

* Skirkite laiko savo reikalavimų kitiems žmonėms suformulavimui. Pirmiausia, žinoma, išanalizuokite reikalavimus savo sutuoktiniams. Nustebsite, bet tai atlikus išaiškės, kad jūs stengiatės priversti elgtis kitą žmogų taip, kaip jums atrodo teisinga ir reikalinga. Ar tai ne absurdiška, turint omeny tai, kad kitas žmogus taip pat turi savo įsitikinimus? Atsiminkite: neįmanoma priversti žmogų elgtis taip, kaip jūs norite. Dėl savo šeimos gyvenimo taisyklių jūs turite aiškiai susitarti, kitaip visą gyvenimą kovosite.

* Jeigu santykiuose su jūsų partneriu rimta ir gili krizė, tuomet, prieš priimant sprendimą skirtis, būtinai pakalbėkite su juo, kokią bendrą ateitį su jumis jis įsivaizduoja. Juk jis turi ateities planus, ir pagal tai, kaip jis apie juos pasakos, jūs galite suprasti, kokia jūsų vieta tuose planuose. Jei tai nereikšminga ir apgailėtina vieta – tai rimta priežastis skirtis. Jei svarbi – tuomet verta pagalvoti apie tolimesnę bendrą ateitį.

* Liūdesys ir nuobodulys šeimyniniuose santykiuose – ne pramogų ar kitokių išorinių linksminimo stimulų trūkumas. Tai vidinės sutuoktinių būsenos charakteristika. Jei žmogus pozityvus, entuziastingas, tai jis puikiame gyvenimo tonuse, ir liūdesio gyvenime tiesiog būti negali. Toks žmogus visuomet turi veiklos ir jokios išorinės aplinkybės jo neveikia: jis pats jas kuria. Taigi, žiūrėkite ne aplink, o į save.. Mus jungia ne bendros pramogos, o bendri tikslai.

* Kai mes žiūrime į savo gyvenimo situaciją iš šalies ar matome ją kitų žmonių gyvenimo pavyzdžiuose, mums žymiai lengviau suprasti ir priimti savo klaidas. Paprastai, kai mums tiesiogiai parodo mūsų klaidas, mes pradedame ginčytis, ir.. tai natūrali psichologinė reakcija. Bet kai mes matome kito žmogaus klaidą, mes pradedame geriau suprasti ir save, ir savo problemas.“

Tiek gydytojo A.Kurpatovo patarimų šeimos laimei 🙂 .. Laimės ir savitarpio supratimo visiems! 😀

Sukuriame kartais šeimoje mažas ar didesnes krizes.. Tuomet arba patys bandome spręsti iškilusius sunkumus, arba prašome patarimo pas specialistus, arba ieškome specialios literatūros. Šį kartą – įdomi psichoterapeuto A.Kurpatovo darbo patirtis ir jo dažniausiai duodami patarimai šeimoms, susidūrusioms su bendravimo sunkumais. Manau, daugeliui bus įdomios ištraukos iš knygos “Gelbėkite šeimą“.

“…* Santuoka – gyva “esybė“, ir bėgant metams, ji išgyvena rimtus pasikeitimus. Keičiamės mes patys, keičiasi mūsų jausmai, todėl santuoka negali ilšlikti nepakitusi. Ir mes turime prisitaikyti prie šių pokyčių. Iš esmės, šeimyninis gyvenimas – virtinė rimtų gyvenimo išbandymų, kuriuos mes turime oriai išspręsti. Ir štai tų išbandymų fone mes kažkodėl nesivienijame, o kaip vaikai smėlio dėžėje matuojamės ambicijomis ir pateikiame vienas kitam smulkias, absurdiškas pretenzijas. Na, ar ne kvaila? Kvaila.

* Jums kada nors teko bendrauti su pykstančiu ant jūsų žmogumi – pykstančiu stipriai ir ilgai? Ar tai komfortabilu? Greičiausiai – nelabai. Nekyla jokio noro rodyti tokiam žmogui dėmesį ar šiltus jausmus, to net neįmanoma prisiversti daryti.. Taip ir šeimyniniame gyvenime – savo nuoskaudomis ir pykčiu ant artimo žmogaus mes patys statome svetimėjimo sieną, o paskui stebimės, kodėl mūsų santykiai prastėja. Iš tiesų nieko čia nuostabaus – ta siena yra mūsų pačių “kūrinys“..

* Tame, kad mes nuolat kartojame tas pačias klaidas, kaltos ne aplinkybės ar žmonės, o tai, kas vadinama “psichologiškai neužbaigta situacija.“ Kas turima omenyje? Kadaise, galbūt, ankstyvoje vaikystėje, arba įsimylėjus pirmą kartą, mūsų norai ir viltys, susiję su kažkokiu žmogumi ar įvykiu, neatnešė laukto rezultato. Ir nuo to laiko mes nesąmoningai ir primygtinai stengiamės įvairiais būdais užbaigti tą situaciją, kurios jau seniai nebėra..

* Vyrai linkę ieškoti tokios gyvenimo draugės, kuri savo elgesiu primintų elgesį, kurį jis įprato matyti, stebėdamas savo motiną. Jei motina buvo despotiška, skandalinga ir agresyvi savo sūnaus atžvilgiu, tai jis, greičiausiai, pasirinks gyvenimui moterį-tironę. Vaikystės antspaudai tokie stiprūs, kad sutikęs ramaus būdo moterį, toks vyras greičiausiai nusivils, nes jam to viso “triukšmo“ truks..

* Jei tėvas nuolat žemino dukterį, tuomet jai gali atrodyti, kad ir vyras ją žemina, nors tam gali ir nebūti pagrindo. Tai gali būti ir santuokos irimo priežastis, nes kiekvienoje aštresnėje situacijoje ji įžvelgs savęs pažeminimą. Ji gali ir pasąmonės genama pasirinkti vyrą, kuris ją žemins, bet daugumoje atvejų esme ne vyre, o tame, kokį vyro vaizdą ji savo sąmonėje susikūrus. Ir kol ji nesupras, kame reikalas, situacija nepasikeis.

* Jeigu jūs priimsite aiškų vidinį sprendimą nežiūrint į nieką nesiskirti ir išsaugoti šeimą, tai požiūris į iškylančius bendravimo sunkumus pasikeis pats savaime. Jūs automatiškai sumažinsite savo reikalavimų rinkinį, pakoreguosite savo lūkesčius partnerio elgesio atžvilgiu, dėl ko žymiai sumažės ir nusivylimų. Jums iškart pasidarys lengviau. Suprasti žmogų – gerai, bet vien supratimo nepakanka. Būtina priimti žmogų tokį, koks jis yra.

* Sutuoktiniai dažnai pykstasi ne dėl to, kad jie turi realų pagrindą barniams, o dėl to, kad jie tokiu būdu išreiškia savo nepasitenkinimą santuokoje. Tai paprasta: yra tam tikras poreikis, ir jei jis nepatenkinamas, tai žmogus išgyvena stresą ir tampa neadekvatus. Įrodyta, kad alkanas žmogus yra daug irzlesnis, negu sotus, o pavyzdžiui, seksualinis alkis yra toks pat tam tikro pobūdžio alkis – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

* Nėra jokios prasmės nuolat reaguoti negatyviai į įvykius gyvenime. Bet koks nemalonumas turėtų būti priimamas kaip signalas sprendimui. Jei žmogų atleidžia iš darbo, nėra jokios prasmės dėl to kentėti ar kaltinti buvusį viršininką: kas įvyko, tas įvyko. Dabar reikia aktyviai ieškoti naujo darbo. O jei mes duosime valią negatyvioms emocijoms, tai ne tik savo artimiesiems sukeliame įtampą, bet ir rizikuojame susirgti – depresija, pavyzdžiui.

* Kai susiduriame su gyvenimo sunkumais, reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių. Pirmiausia, nedaryti iš neutralių iš esmės įvykių “problemų“. Antra – imtis konkrečių veiksmų keisti ir išspręsti situaciją. Trečia – būtina prisiminti savo atsakomybę už savo gyvenimą. Žinoma, galima verkti ir pergyventi, bet nuo to reikalai nepajudės, atvirkščiai – kuo ilgiau stoviniuosime ir grąžysime rankas, tuo labiau situacija prastės.

* Prieš pasmerkdami uošvės ar anytos erzinantį elgesį, sutuoktiniams vertėtų pagalvoti apie štai ką. Šių moterų gyvenimas neseniai pasikeitė iš pagrindų: išaugo ir paliko tėvų namus jų vaikai. Psichologijoje ši būsena vadinama “ištuštėjusio lizdo sindromu“. Jos pergyvena stiprų stresą, kurio pasekmė – vidinė įtampa. Todėl būkite supratingi ir geranoriški, ir ši įtampa praeis. Konfliktuodami tik paaštrinsite ją ir sugadinsite santykius.

* Tai, kas anksčiau rišo santuoką, dabar neteko prasmės. Statusas, pinigai, intymūs santykiai, vaikai – visa tai dabar įmanoma ir be santuokos. Todėl jauni žmonės klausia: “O kam santuoka? Be jos dar geriau.“ Į tai pasakysiu: tikrai ne geriau, nes pasaulis pasikeitė ir žmonės tampa abejingi vienas kitam. Mes gyvename pasaulyje, kur psichologinė vienatvė tampa epidemija. Ir tik santuokoje yra galimybė užmegzti dvasinį ryšį, kuris vienija ir leidžia įveikti tą vienatvės epidemiją.

* Pirmaisiais santuokos metais mes dedame pamatus savo šeimos ateičiai: mokomės peržengti per savo ambicijas dėl bendro tikslo – suteikti vienas kitam laimės. Jauni žmonės dažnai dėl ambicijų atsisako suprasti sutuoktinį, palaikyti jį, ieškoti bendrų sprendimų. Bet tai būtina daryti, nes tai tiesiog.. naudinga. Jei jūs esate geranoriškas, jums atsakys tuo pačiu. Atminkite: rūpestis sutuoktiniu – ne eikvojimasis, tai visapusiškas turtėjimas – pirmiausiai dvasinis“..

Šioje knygoje tiek gyvenimiškos išminties, kad vėl neišsitekau viename rašinyje.. Taigi, pratęsiu kitą kartą 🙂 .. O ką jūs apie tai manote?