Kategorija: Vyras ir moteris

Ar bandėte atsakyti sau į klausimą – kas yra meilė? Sutikite, klausimas paprastas, bet atsakyti į jį nėra lengva, o ir atsakysime visi skirtingai. Vieni apie meilę galvoja kaip apie romantiką, kiti ją susieja su poezija ar gražia, bet atitrūkusia nuo gyvenimo filosofine mintimi. Kažkam tai religinis jausmas, kažkam – trumpas gyvenimo akimirksnis, kuris “retkarčiais nutinka“, o paskui praeina. O kažkas jos tiesiog laukia visą gyvenimą..

Šiuolaikinio žmogaus meilės suvokimas labai platus ir.. labai skirtingas, bet ar jis tikras? Kai išgirstame tiek daug atsakymų, atrodytų, paprasčiau suprasti, kas nėra meilė, nei kas ji yra iš tiesų.. Nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios žmonės nagrinėjo šį klausimą, ir šiandien vis dažniau girdime išvadą, kad meilė – visaapimanti kūrinijos energija. Žmogui tai sveikos sąmonės būsena, suvokimas, kuriame nėra nieko negatyvaus.

Meilė – harmonijos principas, tai būsena, kuri vienija, susieja, suartina ir palaiko. Kai mylime, esame geranoriški, pozityvūs ir skleidžiantys gėrį. Visi mes turime intuityvų žinojimą: kuo daugiau meilės gyvenime, tuo geriau. Gyvenimas meilėje – ne romantiška koncepcija, skirta maloniam laisvalaikiui, o vienintelis būdas padaryti savo ir aplinkinių gyvenimą laimingu.

Meilė ne tik sujungia žmones, bet ir suteikia sugebėjimą matyti pasaulį vientisą – kaip gyvą organizmą, o save kaip visumos dalį. Toks suvokimas neleidžia daryti bloga nei kitam žmogui, nei sau, nei Žemei. Tai leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą, jaustis svarbia visumos dalimi ir matyti ateities perspektyvą – tai kūrėjo ir bendrakūrėjo kelias. Kaip visaapimanti energija, meilė turi daug išraiškų: motinos meilė, vaiko meilė, tėvo meilė, sutuoktinių meilė, broliška meilė, draugų, meilė gamtai ir t.t..

Mylėti sugebame visi, tačiau nesėkmes meilėje patiriame dėl klaidingo meilės suvokimo. Santuoką daugelis sukuriame kupini lūkesčių, kad gyvenimas pasikeis į gera, kad sutuoktinis padarys mus laimingu. Mums maža, kad mylimas žmogus šalia, mums dar prireikia, kad jis ištaisytų savo trūkumus (kuriuos “nustatome“ mes), kitaip.. mes jo nemylėsime. Tačiau patys norime, kad mus mylėtų tokius, kokie mes esame, be sąlygų..

Sąlygos laimei, lūkesčiai.. Tuo tarpu psichologijoje yra toks principas: kuo daugiau lūkesčių, tuo didesnė nusivylimų tikimybė. Taip nutinka todėl, kad žmonės nesikeičia tik todėl, kad mes manome, kad taip bus. Todėl dažnai santykiai baigiasi kito žmogaus kaltinimu, kad santykiai nepavyko, o jei yra kaltinimai, reiškia, yra ir pretenzijos, ir neišsipildę lūkesčiai.

Žmonės mūsų laikais žingeidūs, jie ieško informacijos ir stengiasi išspręsti iškilusias bendravimo problemas. Niekas juk nesiskiria po pirmo barnio, visi ieško sprendimų: bando susitarti, tampa dėmesingesni ir atidesni, tariasi su draugais ar specialistais, užsiima saviugda. Poros santykiai – didelė vertybė kiekvienam žmogui, todėl daroma viskas, kad ją išsaugoti. Tačiau sunku būti adekvačiais, kai esame emocijose ar darome kažką iš baimės prarasti.

Juk daugelis žmonių net nesuvokia, kad jų mintys, jausmai, emocijos ir veiksmai veikia artimiausius žmones. Bet koks konfliktas kuria nesveikas negatyvias energijas, kurios verčia kentėti. Kaip spręsti konfliktus? Geriausia išeitis – jų nekurti. Savo nuomonės piršimas, nerealūs lūkesčiai, ginčai, kategoriškumas, kritika, įsakymai – visa tai konfliktų priežastys, o ne būdai jiems spręsti. Jie sėja susierzinimą, pyktį ir įtampą.

Juk meilė yra harmonija, todėl gali ištirpdyti bet kokį negatyvumą geranoriškumu, nuoširdumu ir švelnumu. Gyventi harmonijoje lengva, o be harmonijos – sunku, todėl kurkime harmoniją savo santykiuose. Artimi esame ne todėl, kad gyvename kartu ar daug bendraujame, bet todėl, kad sukuriame artimus ir atvirus, nuoširdžius ir pasitikėjimu grįstus santykius.

Jei meilė yra harmonijos būsena, tuomet turime ją branginti, saugoti ir auginti. Liguista savimeilė visuomet ardo harmoniją santykiuose. Mylėti kitą žmogų be sąlygų galime tuomet, kai esame taikoje su savimi, kai neturime vidinių konfliktų, kuriuos projektuotume į savo mylimą žmogų. Mylėti nereiškia turėti ar valdyti, poroje gyvename ne tam, kad apkartintume ar apsunkintume vienas kitam gyvenimą.

Mes visi galime ir mokame mylėti, tik nepamirškime mylėdami, kad meilė yra harmonija. Bendravimas yra energijų apykaita ir jei dalinamės širdžių šiluma, ji mums būtinai sugrįžta: ką atiduodame, tai ir gauname 🙂 . Apie meilę plačiau – šią savaitę 😀 .. Ar norite apie tai pasvarstyti?

Gražios pavasarinės šventės proga kviečiu moteris pažiūrėti į save per humoro prizmę.. Turime išties tik mums, moterims, būdingų savybių, į kurias miela pažiūrėti su šypsena 🙂 .. Pradėkime nuo logikos, kuri labai jau vyrams užkliūna: žinote, kodėl vyrai nesupranta moteriškos logikos? Todėl, kad moterys mąsto plačiai ir vienu metu gali galvoti apie kelis dalykus. Kadangi logika draudžia kelis teiginius laikyti teisingais, tai moteriškas mąstymas.. nelogiškas. Bet teisingas – nes moterys klauso savo širdies 🙂 ..

Dar Saliamonas sakė, kad protinga moteris kuria namus, o kvaila išardo savo rankomis.. O šiuolaikiniai mąstytojai juokauja, kad šiuolaikinė moteris – valdymo centras, na o vyras (kas jam belieka?) – dirbtinis žmonos palydovas.. Ar žinote, kokia žiauriausia kankinimo priemonė moteriai? Nupirkti jai daugybę madingų rūbų, įvairios kosmetikos ir.. užrakinti kambaryje be veidrodžių 🙂 .. Kad nėra bejėgiškesnės moters, nei moteris su neišdžiuvusiu manikiūru..

Ir kad yra lengvo elgesio moterys, bet.. būna ir sunkaus elgesio – prisiuvusios sagą, jos priekaištauja, kad padovanojo jaunystę, ir apskritai geriau žino, kaip visiems geriau.. Bet tokios jos ne iš piktos valios: jos tiesiog pamiršo, kad turi angeliškus sparnus, todėl pradėjo skraidyti ant šluotos 🙂 . Kad skubinti moterį – tai tas pats, kas stengtis pagreitinti kompiuterio pasikrovimą..

O dar visos mes esame svajoklės ir romantikės.. Ir kažkodėl nuolat pamirštame, kad vyrai mus myli, todėl vėl ir vėl to klausiame 🙂 .. Kartais liūdime, kai prisimename, kad vyrai iki vestuvių nuotaką vadina pelyte ar paukštuku, o su kiekvienais pragyventais santuokoje metais tie gyvūnai darosi vis didesni. Ar žinote, ką moterys dažniausiai svajoja išgirsti iš savo vyrų? Priminsiu:

– Žinoma, kad pasaulio futbolo čempionatai rengiami per dažnai!
– Oo, be kosmetikos ir su suktukais tu man dar gražesnė..
– Tavo mamos nėra vos dešimt minučių, o ta tyla be jos mane jau slegia..
– Kaip?! Tu dar neišleidai pinigų, kuriuos daviau tau vakar?.
– Aš taip mėgstu stebėti, kaip tu ilsiesi!
– Kaip malonu, kad ir eilinę darbo dieną tavo draugės užsisėdi pas mus iki paryčių..
– Žinoma, aš suspėsiu pabaigti remontą, kol tu grįši iš atostogų.
– Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai mes susipažinome..
– Net skalbdamas savo kojines, aš nenustoju galvoti – ką aš be tavęs daryčiau?.
– Noriu su tavimi būti visą gyvenimą..

Linktelėjote galva? Nusišypsojote? 🙂 Ir, aišku, prisiminėte, kad daugumą moteriškų problemų, prieš kurias bejėgiai geriausi psichologai, lengvai per pusvalandį išsprendžia kirpėja.. Ir jei moteris kenčia tylėdama, reiškia, šalia nėra telefono.. Vyrai apskritai yra nekalbūs, todėl taip pat turi sukaupę mums klausimų, kuriuos norėtų užduoti (bet nedrįsta 🙂 ) .. Kokie jie? Ogi:

– Mieloji, kodėl mano kojinės po foteliu – katastrofa, o tavo panaudoti kosmetiniai vatos diskeliai visame bute – interjero elementas?
– Kodėl tu prašai, kad pakviesčiau tave kartu į susitikimą su draugais, o kai ten nuvažiuojame, pradedi zirsti, kad pavargai ir nori namo?
– Kodėl tu įsitikinus, kad visi vyrai (ir aš) nuo gimimo yra elektrikai ir santechnikai?
– Pasakyk, kodėl prieš išeinant tu valandą praleidi prie veidrodžio, o kai prieinu aš, tu pareiški, kad manęs nuolat reikia laukti?
– Mieloji, kodėl, kai aš skambinu iš parduotuvės ir klausiu, ką nupirkti, tu atsakai: nieko. O kai grįžtu namo, tu staiga atsimeni, kad namuose nėra nei duonos, nei bulvių, nei skalbimo miltelių, nei..?
– Kodėl tu pyksti, jei randi mano nukirptą nagą vonioje, o ilgas plaukas tavo virtoje sriuboje – normalus dalykas?
– Kodėl tavo iniciatyva pusę nakties turime aiškintis santykius, o kai ryte paprašau išvirti arbatos, tu vadini mane beširdžiu?..

Kiek daug tų “kodėl“, kiek daug neišsakytų lūkesčių ir slaptų priekaištų.. Žinote ką – o gal mokykimės pasikalbėti, paklausti atvirai, pajusti savo artimą žmogų, pasidalinti savo lūkesčiais, pajuokauti – juk tai taip paprasta, kai mylime 🙂 ..? Daugeliui mūsų šilčiausius jausmus – kaip ir matant vaikučius ar besilaukiančią moterį – sukelia darni žilagalvių pora 🙂 .. Matydami juos mes suprantame, kad savo laimę jie sukūrė ir tebekuria drauge.. Moters vaidmuo šioje kūryboje didžiulis 🙂 ..

Sveikinimai šios gražios šventės proga visoms nuostabiosioms, visoms Moterims – mamoms ir žmonoms, marčioms ir anytoms, suaugusioms dukroms ir draugėms, tetoms ir močiutėms 🙂 !!! Su pavasariu – klestėkite, kurkite, žydėkite ir puoškitės gražiausiomis šypsenomis! 😀

Kaip jūs manote, kaip mes dažniausiai bendraujame? Pasirodo, iš egocentrizmo pozicijų, t.y., kai savo nuomonę laikome vienintele teisingiausia, o kito žmogaus nuomonės nemokame arba nesugebame priimti. Iš tokios pozicijos bendrauti sunku, o pasiekti harmonijos tokiame bendravime apskritai neįmanoma. Kodėl? Būtent dėl rezonanso efekto – jei bendravime skleidžiame žemas energijas, tai pritraukiame į savo gyvenimą žmones, kurie turi tokias pačias energijas, arba tokiu savo elgesiu paveikiame jų reakcijas.

Aplinkinius ypač blogai veikia egocentriškas elgesys, nes jis turi savyje visą paletę vadinamų žemų energijų išraiškų. Tai gali būti pyktis, nuolatinė kritika, ambicijos, neapykanta, o kartais ir žeidžiantis abejingumas. Visa tai kelia įtampą ir nepasitikėjimą. Žemų energijų išraiškose žmonės nelinkę susitarti ar padėti. Tokios energijos yra skiriančios, nes verčia kovoti ir gintis.

Įdomu, kad net sukėlę krizę santykiuose, žmonės nenori keisti savo destruktyvaus elgesio. Dažniausias klausimas: o kodėl aš turėčiau keistis, kodėl turėčiau nusileisti? Na, pirmiausiai tam, kad savo elgesiu nustotume kelti neigiamą rezonansą – kitaip konfliktams nebus pabaigos. Be to, kai keičiasi vieno žmogaus elgesys, į tai būtinai kitaip sureaguoja ir kitas žmogus. Todėl ir sakoma, kad keisti situaciją turime pirmiausiai nuo savęs.

Jei įpuolame į konfliktų virtinę, sustokime ir imkimės atsakomybės už savąją situacijos pusę. Tiesiog keiskime ją: jei keliame konfliktą, nustokime tai daryti, o jei esame puolami, pakeiskime savo reakciją. Ir vienu, ir kitu atveju situacija tikrai pasikeis. Tereikia pradėti daryti konkrečius žingsnius ir nuoširdžiai norėti susitarti. Bendrauti konfliktuojant dažnai tėra blogas įprotis, kurį galime pakeisti.

Mokykimės būti geri vieni kitiems, mokykimės nuoširdumo ir atvirumo bendravime. Ramus tonas ir geranoriškumas – harmoningo bendravimo pagrindas. Tam, kad išmoktume harmoningai bendrauti, turime to mokytis. Na, o privalumus labai greitai pajusime dėl savo elgesio rezonanso. Tai gali maloniai nustebinti, nes harmoningas bendravimas turi visą paletę nuostabių energijų išraiškų..

Visų pirma, harmoningų energijų – geranoriškumo, draugiškumo, pozityvumo – išraiškos gerina nuotaiką, savijautą ir bendrą žmonių emocinę būseną, nes žmonės jaučia nuoširdų susidomėjimą ir rūpestį. Iš čia gimsta tarpusavio pasitikėjimas: žmonės atsiveria giliam ir nuoširdžiam bendravimui, o tai yra pagrindas geriems santykiams. Geri santykiai vienija ir suburia bendrai veiklai ir norą veikti kartu bendriems tikslams.

Bendraudami harmoningai mes įkvepiame vieni kitus ir žadiname žmonėse entuziazmą. Skleisdami pozityvias energijas, mes įkvepiame žmones kūrybinei išraiškai ir geriausių unikalių savybių išskleidimui. Mes paskatiname vieni kitus ir tampame įkvėpimo šaltiniu vieni kitiems. Supratingumas ir palaikymas skatina žmogaus pasitikėjimą savimi, todėl visos harmoningos savybės ypač vertingos bendravime su vaikais.

Galiausiai harmoningai bendraudami mes mokomės mylėti ir pastebėti žmonių vidinį grožį, supančios aplinkos grožį. Jei pastebime grožį žmonėse, tuomet jie pradeda jaustis tokiais, kokiais mes juos matome.. Įvyksta nuostabus rezonansas, ir jie taip pat pradeda matyti pasaulį, save ir žmones kitaip – per meilės ir grožio prizmę.. O tai reiškia: daugiau šypsenų, daugiau mylinčių laimingų žmonių 🙂 .

Tiesiog susimąstykime: na, ar nekeista, kad vis dar tebenuodijame vieni kitus savo ambicijomis, pykčiu, pavydu ir kitomis žemomis emocijomis?.. Mes galime gyventi kitaip – skleisdami gražiausias harmoningas energijas ir sulaukdami tokio pačio nuostabaus atsako 🙂 .. Pradėkime nuo savęs – tai bet kokių permainų pirmasis žingsnis.. Pabandom nuo šiandien?.. 😉 😀

* Kaip atpažinti meilę? Kaip dovaną gauname tik įsimylėjimą, ir tai padeda žengti meilės link ir ją auginti. Meilė – ne tik jausmas, tai gyva išmintinga substancija, kuri vienija ir harmonizuoja viską, prie ko prisiliečia. Ir tam nereikia nei meilaus balso, nei skambių žodžių, nei jausmų įrodinėjimo – širdis jaučia meilę. Bet koks žodis ar veiksmas, einantis iš mylinčios širdies, visuomet yra teisingas. Kiekvienas su meile atliktas veiksmas stiprina ir augina meilę.

* Pasaulyje šiandien vertinamas ryškumas, ekstravagancija ir iššaukiantis elgesys, o ne pagarba, draugystė ir meilė.. O juk būtent mylintis žmogus atneša savo šeimai, visuomenei ir visam pasauliui gėrį, laimę ir harmoniją – jis laiko Žemę savo gerose rankose, išsaugodamas ją ir nutiesdamas kelią evoliucijai. Tačiau.. žmonės dažnai net nepastebi tikrųjų vertybių. Jie užsikėlė ant pjedestalo tai, kas juos skiria ir griauna.

* Žmoniją gelbėja ir nurodo kelią vystymuisi ne karvedžiai ar valdovai, ne genijai ar šventieji, o pora mylinčių žmonių – vyras ir moteris. Meilėje gimsta ne tik naujas žmogus, bet ir abu mylintieji – meilė atnaujina dvasią, keičia žmones, daro juos geresniais ir gražesniais. Tik meilė gali atskleisti kiekvieno žmogaus geriausias savybes, tik mylėdamas žmogus kuria harmoniją. Be meilės žmogus mažas ir silpnas, be meilės jis pyksta ir griauna..

* Meilė išmintinga ir švelni, meilė kantri ir kurianti.. Kad pakviestume ją į savo gyvenimą, turime išlaisvinti savo protą nuo baimės, pykčio, melo, ambicijų, egoizmo apraiškų ir kitų žemų emocijų. Kai jos užvaldo protą, meilei nelieka vietos širdyje, nes nuo žemų emocijų ji susigūžia.. Tuomet meilę pakeičia savininkiškumas, kūno aistros ir pavydas. Begalinė žmonių kančių įvairovė slypi tik keliose žemose emocijose, šalia kurių meilė gyvuoti tiesiog negali..

* Būtent meilės kiekis, kuriuo dalinasi žmogus su kitais žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu, ir yra jo realizacijos gyvenime tikrasis kriterijus. Kito laimėje atrasti savo laimę – štai būtinas mums suvokimas, naujoji sąmonė! Pradėkime iš tokių pozicijų žiūrėti į visus veiksmus, į žmones, ir tuomet palengva pradės išeiti iš gyvenimo melagingos ir netikros vertybės, o mūsų širdys prisipildys meilės išminties..

* Gyvenimas nuolat suteikia mums daugybę galimybių išreikšti meilę, išmintį ir visas kitas savo geriausias savybes. Mes nuolat renkamės – eiti meilės ir harmonijos, o galbūt – abejonių ir baimės keliu. Priklausomai nuo pasirinktos krypties, atsiveria nauji keliai ir kryžkelės. Pats geriausias kelrodis gyvenimo keliuose ir kryžkelėse yra meilė: ji išmintinga, ji visada nurodo teisingą kryptį, ir dėl to laimės gyvenime nuolat gausėja.

* Visa meilės paslaptis – mylėti, besąlygiškai dovanoti meilę. Ji yra vienintelis dalykas, kuris didėja tada, kai kuo daugiau jos dovanoji kitiems. Be meilės nėra tikro vystymosi, be meilės niekas negali atrasti savojo “aš“, be meilės negalime suprasti kito žmogaus. Žmonija jau “išaugo“ iš mokymosi per kančią, atėjo laikas kurti savo realybę meilėje ir džiaugsme..

* Meilė – pati geriausia dirva visoms gražiausioms žmogiškoms savybėms augti. Meilė – nuostabus mūsų prigimtinis poreikis, tai gyvenimo poezija ir saulė, puošniausias gyvenimo žiedas ir gaivinanti dvasios ugnis. Kūrėjas yra Meilė, ir kai myli, esi Kūrėjas. Mylėkime.. tik mylėdami atpažįstame Meilę.. 🙂

Teigiama, kad nuo laikų pradžios Žemėje gyveno apie 100 milijardų žmonių, ir visus juos siejo vienas dalykas – visi jie mylėjo.. Įdomu tai, kad visiems žmonėms meilė yra laimės simbolis. Įsimylime visi vienodai, o štai meilės istorijos visų skirtingos. Paklausę žmonių, kas yra meilė, neišgirsite vienodo atsakymo. Susižavėjimas, švelnumas, pavydas, džiaugsmas, aistra, išdavystė, romantika, nusivylimas – visa tai nors ir atrodo prieštaringai, bet pasakyta apie meilę.

Mes tiksliai negalime apibrėžti, kas yra meilė, bet akimirksniu ją atpažįstame, kai įsimylime. Nuo amžių pradžios žmonės aiškinosi, kas gi yra meilė, net fundamentalusis mokslas nagrinėja šį klausimą. Pavyzdžiui, įrodyta, kad kai žmogus yra įsimylėjęs, jis negali įsimylėti kito. Taip pat įrodyta, kad tam tikra smegenų dalis, kuri yra atsakinga už pagrindinius žmogaus poreikius (maistą, vandenį ir pan.), yra aktyvi, kai žmogus yra įsimylėjęs. Todėl mokslininkai padarė išvadą, kad meilė yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.

Kai mylime, spalvos ryškesnės, žvaigždės arčiau, jausmai švelnesni – žmogus pasikeičia, jo gyvenimas įgauna naują prasmę. Meilė yra jėga, kuri vienija ir skatina eiti žmoniją į priekį. Ir tai nesusiję tik su giminės pratęsimu, nes įsimyli ir vyresni žmonės, kuriems giminės pratęsimas neaktualus. Intymus ryšys taip pat nėra sąlyga meilei, nes jis įmanomas ir be jos. Be to, įrodyta, kad fizinis artumas be meilės išsekina ir atstumia. Biologai, tyrę meilės sukeltas chemines reakcijas organizme nustatė, kad visi žmonės turi vadinamąjį prisirišimo hormoną – oksitociną.

Įsimylėjimas, romantiška meilė skiriasi nuo brandžios meilės. Psichologai nustatė, kad įsimylėjimas gali trukti nuo 18 mėnesių iki 3 metų. Jei vystosi gilesnė meilė, ji yra besąlygiška. Kuo daugiau žmoguje egoizmo, tuo mažesnė tikimybė, kad iš įsimylėjimo išaugs brandi besąlygiška meilė. Egoizmas verčia savintis, priversti paklusti, turėti sau. Brandžios meilės išraiška – kai mylintis žmogus laimingas todėl, kad jo mylimas žmogus yra laimingas.

Ryškiausias besąlygiškos meilės pavyzdys – motinos meilė savo vaikui – motina myli savo vaiką visokį, neatsižvelgdama į nieką. Platonas teigė, kad meilė gali būti išreiškiama keturiais būdais:
1. Erosas – nevaldoma aistra.
2. Filija – prieraišumas, susijęs su draugyste.
3. Stroge – šeimyninė meilė, švelnūs motinos, tėvo, vaiko jausmai.
4. Agape – aukščiausia, tobula besąlygiškos meilės išraiška.

Meilė yra tai, kas įtakoja visą žmogaus gyvenimą: mylintys ir mylimi žmonės laimingesni, sėkmingesni ir ilgiau gyvena. Kai žvelgiame su meile, mes matome plačiau, matome visa ko esmę. Kiekvienas atskiras žmogus yra labai sudėtinga energetinė struktūra, ir būtent meilė padaro įmanomą tokių sudėtingų struktūrų bendravimą. Meilė – vienijanti jėga. Ji tarsi sėklos, kurias sėjame visą gyvenimą: kuo daugiau sėjame meilės, tuo laimingesni esame.

Patvirtinta, kad žmonės, patyrę tėvų meilę vaikystėje, yra sveikesni, energingesni ir laimingesni gyvenime, nes jie moka mylėti ir bendrauti. Meilės atstūmimas, kai palieka mylimas žmogus, yra pripažinta viena iš didžiausių traumų, sukeliančių dvasinį skausmą. Tyrimais patvirtinta, kad tokiu atveju yra aktyvios tos smegenų dalys, kurios parodo fizinį skausmą.

Matyt, todėl V.Šekspyras vadino meile visagale, sukeliančia didžiausią sielvartą ir didžiausią laimę. Meilė yra anksčiausiai patiriamas žmogaus jausmas. Sutikite, kad tai yra geriausia, ką galime patirti savo gyvenime – mylėti ir būti mylimam, žygiuoti per gyvenimą kartu, auginti vaikus, įkvėpti, suprasti, atjausti, padėti, dovanoti švelnumą ir gerumą.

“ Kai, myli, atskleidi tokius savo lobius, tokį švelnumą ir gerumą! Net stebiesi, kad taip moki mylėti. Tai, ką jaučiame mylėdami, galbūt yra normali žmogaus būsena. Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti“ (A.Čechovas).

Taip, pasirodo, meilė – paslaptingiausias, labiausiai trokštamas bei tyrinėjamas jausmas.. Ar sutinkate?

(Pamąstymai peržiūrėjus dok.filmą “Meilės paslaptys“)

Noras suprasti kitus žmones yra natūralus kiekvieno iš mūsų siekis. Nuo sugebėjimo atrasti bendrą kalbą su žmonėmis, mokėti harmoningai bendrauti tiesiogiai priklauso mūsų sėkmė ir laimė. Mes negalime kurti tvirtų tarpusavio santykių, jei nesuprantame kito žmogaus. Suprasti kitą žmogų padeda geranoriškumas, gyvenimo patirties išvados ir psichologijos žinios.

Visada lengviau užkabinti šablono etiketę ant žmogaus, nei suprasti, kodėl jis elgiasi taip, o ne kitaip. Kiekvienas žmogus taiko savo susikurtą svetimų poelgių interpretacijų sistemą: paprastai mes vertiname kitą žmogų pagal savo patirtį ir suvokimą apie gyvenimą. Tačiau tai individualus suvokimas, ir dažniausiai jo negalima pritaikyti kitam asmeniui.

Įdomu tai, kad kuo didesnė ir platesnė žmogaus gyvenimo patirtis, tuo jis mažiau kategoriškas savo vertinimuose. Tik pabuvojus daugelyje gyvenimo peripetijų mes suprantame, kad ne visuomet galime teisti žmogų pagal jo poelgius, kad poelgiai kartais turi paslėptus motyvus. Tam, kad visiškai suprastume kitą žmogų, mes turime išgyventi tokią pačią arba panašią patirtį, kaip ir jis pats.

Todėl geriau vienas kitą supranta žmonės, kurie susieti panašiais išgyvenimais arba veikla. Pavyzdžiui, vienos tautybės žmonės geriau supranta vienas kitą, moteris – moterį, mokytojas – mokytoją, gydytojas – gydytoją, vyras – vyrą ir t.t.. Psichologiniais tyrimais taip pat įrodyta, kad tie žmonės, kurie tiksliai įvertindavo kažkokį bruožą kitame žmoguje, kaip taisyklė, patys turėjo tokį patį bruožą.

Tam, kad suprastume kitus, turime suprasti pirmiausiai save. Deja, žmonės daugiau linkę teisintis, nei analizuoti ir suprasti savo poelgius. Nuolat teisinantis savo poelgius žmogus niekuomet nesupras kitų, nes nesupranta savęs. Polinkis teisintis neleidžia pamatyti poelgių priežasčių ir motyvų. Toks žmogus paprastai yra nepakantus viskam, kas drumsčia jo ramybę. Taigi, pirmiausiai turime būti sąžiningais su savimi, tuomet galėsime suprasti ir kitus.

Be to, visi mes esame skirtingi, todėl net tą patį įvykį išgyvename skirtingai, todėl neskubėkime su vertinimais. Sunkūs išgyvenimai, kurie gali būti patirti, pavyzdžiui, vaikystėje, gali suformuoti psichologiškai sudėtingą asmenybę. Kuo daugiau sudėtingumų gyvenime, tuo sudėtingesnė ir asmenybė, todėl, ko gero, mes tik iš dalies arba kartais net klaidingai vertiname aplinkinius žmones.

Todėl jei norime nuoširdaus bendravimo, turime pirmiausiai patys būti nuoširdūs ir supratingi. Tam labai padeda vertingos psichologinės savybės – empatijos (įsijautimo į kito asmens emocinę būseną) vystymas. Empatija yra pažintinis sugebėjimas, kuris įgalina intuityviai pajusti kitą žmogų tokį, koks jis yra, pajusti jo psichologinę būseną ir išgyvenimus.

Tai labai vertinga savybė, kurią gali vystyti kiekvienas. Ji išmoko adekvačiai reaguoti į žmonių poreikius ir dvasines būsenas, taip pat neįžeisti jų neatsakingais, paviršutiniškais žodžiais ir poelgiais. Empatija ypač vertinga santykiuose su artimais žmonėmis, nes kartais skubotai mes priskiriame jiems neigiamas motyvacijas, kurių jie dažnai net neturi.

Kodėl taip svarbu suprasti kitus? Prisimenate posakius, kad kiti žmonės yra mūsų veidrodinis atspindys, kad jie yra mums raktas į save? Tai tiesa. Pripažinkime, kad save dažniausiai vertiname neobjektyviai ( ;).. ), o štai per santykius su kitais žmonėmis mes pamatome tikruosius, o ne deklaruojamus savo bruožus. Empatijos esmė – suvokimas, kad yra ne tik mūsų pačių vidinis pasaulis, bet ir daugybė kitų žmonių vidinių pasaulių, kuriuos taip pat reikia suprasti, padrąsinti, o reikalui esant ir padėti.

Tai tikrasis draugiškumas ir bendradarbiavimas, patvirtinantis dar vieną svarbų posakį – elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavimi būtų elgiamasi. Geri, šilti santykiai kuria harmoniją tarp žmonių. Tokių santykių pagrindas – savitarpio supratimas. Todėl pasistenkime suprasti žmones, ypač artimuosius. Tai ne tik raktas į save, bet ir į nuoširdžius, šiltus santykius.

Ką jūs apie tai manote?

… Mylėti mokomės visą gyvenimą – keičiamės mes, keičiasi ir meilės suvokimas.

… Meilė besąlygiška, joje nėra jokių “jeigu“, jokių sąlygų. Mylėti nereikia jokios priežasties ar pasiteisinimo – mylime žmogų tokį, koks jis yra.

… Visada raskime laiko pasikalbėti su mylimais žmonėmis, juos išklausyti ir geriau pažinti, bet kokiu atveju būkime vieni kitiems prieinami.

… Venkime destruktyvios kritikos, kuri paralyžuoja bet kokią gerą valią. Būkime pasirengę pripažinti mylimo žmogaus nuopelnus bei išsakykime paskatinimus, kurie yra labai galingi stimuliatoriai, teikiantys pasitikėjimą. Įžvelkime ir akivaizdžius trūkumus, bet juos aptarkime konstruktyviai.

… Įvertinkime tai, ką gera gauname vieni iš kitų ir tai, ką kiekvienas šeimos narys daro kitų labui. Niekas taip neatitolina, kaip abejingumas.

… Išnaudokime visas tas nedideles abipusės meilės išraiškas, kurios nieko nekainuoja, bet labai suartina: padėka, susidomėjimas, atsiprašymas, nuoširdūs rūpinimosi ženklai, švelnumo gestai. Ir.. dažniau žiūrėkime vienas kitam į akis…

… Mokykimės klausytis ir išgirsti vienas kitą, venkime bergždžių diskusijų ginčytinomis temomis, kurios gali lengvai sugriauti tarpusavio darną. Ieškokime to, kas mus jungia ir venkime to, kas skiria.

… Mylėkime sutuoktinį taip, kad jis tai jaustų.

… Pasitikėjimas, artimumas, šiluma – labai subtilūs meilę lydintys ryšiai, kuriuos suardyti paprasta, o atstatyti nelengva, kartais ir neįmanoma, todėl saugokime juos.

… Neprieštaraukime be reikalo, dėl ambicijų, nes tokie prieštaravimo intarpai dialogui naudos neduoda, bet visada suardo nuoširdaus bendravimo atmosferą.

… Santuoka yra sąjunga, už kurią yra atsakingi abu mylintys, todėl sprendimus, liečiančius šią sąjungą, turi priimti abu.

… Pratinkimės išreikšti nepritarimą taip, kad nepasiduotume impulsyvumui. Tik ramioje, geranoriškoje atmosferoje galimi susitarimai.

… Pasvarstykime, ar impulsyvumas ir susierzinimas nėra įprotis suversti atsakomybę artimam žmogui už tai, kas nesiseka, ar valdyti jį per kaltės jausmą.

… Vaduokimės iš egoistinės mąstysenos, leidžiančios matyti tik savus poreikius.

… Jei atleidome, tai neverskime nuolat teisintis mylimą žmogų ar abejoti jo jausmais – tai žemina ir skaudina.

… Meilė – tai veiksmas. Kai ką nors darome su meile, mus lydi džiaugsmas.

… Mylėkime, nuoširdžiai auginkime ir tausokime meilę, nes meilė atgaivina gražiausias žmonių savybes: kūrybiškumą, norą veikti, gyvenimo džiaugsmą.

… Meilė – tai pats gyvenimas. Kai mylime, kiekvienas mūsų veiksmas tampa meilės išraiška, o tikra meilė veda į laimę.

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

(Ištraukos iš C.Mino ir D.M.Ruiz knygų)

Mūsų laikmečio žmonės į neištikimybę žiūri pakankamai lengvabūdiškai, žmonės kartais atvirai ieško “neįpareigojančių santykių“ šalia šeimos. Kodėl taip yra? Pažiūrėjus į priežastis, kurias įvardina ieškantys nuotykių, susidaro įspūdis, kad tai tėra pasiteisinimai savo nuklydimams ir nesuvokimas, kas gi yra šeima. Pažiūrėkime, kokios priežastys pastūmėja ieškoti nuotykių.

Tai psichologinės priežastys – nesusikalbėjimas, dėmesio stoka, nusivylimas, idealaus partnerio paieškos. Fiziologinės priežastys – aistros poreikis, seksualinis smalsumas, fiziologinis neatitikimas. Ar tai galima pavadinti neištikimybės priežastimis? Pasirodo, ne – tai tėra pasiteisinimai, nes neištikimybė yra pasekmė, o ne priežastis: iš pradžių pašlyja, o kartais ir išyra sutuoktinių santykiai, o paskui jau įmanoma ir neištikimybė.

Pasiryžęs neištikimybei žmogus nebrangina šeimos. Joje nėra to, ką norisi išsaugoti, arba asmeninis malonumas vertinamas labiau, nei šeimos vertybės (egoizmo apraiškos). Neištikimybė – ne tik slaptas intymus ryšys, tai pirmiausiai vienpusiškas susitarimų ir įsipareigojimų nutraukimas. Tai ne pramoga ar nuklydimas, o veiksmas, nukreiptas prieš savo partnerį – skausmo suteikimas, įžeidimas, pažeminimas. Kodėl? Todėl, kad tai yra apgaulė.

Santuoką kuria suaugę ir subrendę, vienas kitą mylintys žmonės, sąmoningai priėmę sprendimą gyventi kartu. Suaugę žmonės supranta, kad šalia laisvanoriško susitarimo yra ir įsipareigojimai. Šeima atlieka daug funkcijų – biologinių, psichologinių, socialinių-kultūrinių, auklėjimo, ekonominių. Šeimos santykiai kuriami visą gyvenimą, jie keičiasi, ir dėl pasikeitimų turime susitarti. Kaip teigia A.Kurpatovas, santuoka – tai darbas: ir pirmais, ir dvidešimt pirmais jos metais..

Kai santykiai šeimoje grįsti partneryste, šeima yra tvirta. Tai pirmiausiai nuoširdžios pastangos dėl šeimos gerovės, žodžio laikymasis, pasitikėjimas, pagarba ir šilti santykiai. Santykiai negali būti statiški, mes juos vystome keisdamiesi, dalindamiesi, domėdamiesi vienas kitu. Kai pradedame gyventi iliuzija, kad santuoka yra amžina ir nepajudinama ir priimame ją kaip savaime suprantamą dalyką, tuomet nustojame dėl jos stengtis.

Šeimoje galioja dėsnis, kuris galioja ir visose kitose gyvenimo srityse: kiek įdedame, tiek gauname, ką įdedame, tą ir gauname. Kai pradedame elgtis atsainiai ir formaliai, vietoje susitarimų reiškiame pretenzijas, vengiame atvirų pokalbių, o šeimos problemas aptariame su bet kuo, tik ne su sutuoktiniu – prasideda santykių krizė. Nėra dialogo – nėra galimybių susitarti, o tai reiškia, kad atsiranda nutylėjimai, melas ir susvetimėjimas.

Tai ir yra dirva įvairiems nuklydimams. Esmė ne meilužiuose, o tame, kad gyvendami kartu žmonės nesugeba rasti bendros kalbos, kuri garantuotų tikrą ir gilų tarpusavio supratimą. Santykių krizės pasitaiko kiekvienoje šeimoje, mes sukuriame jas patys, todėl tik patys galime jas išspręsti – ieškoti sąlyčio taškų ir pratęsti santykius naujame lygmenyje. Tai darome pirmiausiai savo pačių ir šeimos labui.

Tuo tarpu problemų “sprendimas“ neištikimybe – tai bėgimas nuo tikrų sprendimų, pridengiant problemą dar didesne problema. Tai keistas mėginimas pabaigti senuosius ir pradėti naujus santykius melu. Meilužių santykiai aistringi, grįsti emocijomis, kurie, kaip teigia psichologai, dažniausiai praeina, susidūrus su kasdienybe. Be to, gyvenat dvilypį gyvenimą, pradinę euforiją labai greitai keičia kaltės ir baimės (kad viskas išaiškės) jausmas ir dėl to kylanti įtampa.

Kuo visa tai baigiasi, matome iš pavyzdžių gyvenime. Bet kokiu atveju – neištikimybė negali būti jokių problemų sprendimas, o tuo labiau pramoga. Jei negalite gyventi su sutuoktiniu – reikia apie tai pirmiausiai atvirai pasikalbėti su juo. Sprendimai teisingi yra tuomet, kai jie yra sąžiningi – tik tuomet galėsime ramiai gyventi toliau. Laisvė yra kiekvieno mūsų teisė, bet nepainiokime jos su palaidumu. Savo laisvumu neturime riboti kito žmogaus laisvės, kad ir pasirinkimo laisvės – juk niekas nenori būti apgautas..

Ką jūs apie tai galvojate?

Visi kuriame savo namus taip, kad juose būtų jauku, pagal savo norus ir supratimą. Yra per amžius perduodami papročiai, yra ir šiuolaikinis, įtakotas dabartinių žmonių poreikių namų jaukumo suvokimas. Neginčijama viena: tai mūsų ramybės oazė šioje Žemėje, kuri visiškai atspindi mūsų vidinį pasaulį. Pažiūrėkime, kokios tradicijos, susijusios su namais, atkeliavo iki mūsų dienų, ir kokias kuriame šiandien.

Kai turime svečią ir kai jis pakyla išeiti, mes visada palydime jį iki buto ar namo durų. Nesusimąstome, kad šis mandagumo gestas turi gilesnę, atėjusią iš senų laikų prasmę: kiekvienas, peržengęs namų slenkstį, peržengia tam tikrą ribą, saugią namų zoną, ir atsineša aplinkinį pasaulį, o išėjęs šią zoną palieka. Palydėjimas yra tarsi simbolinis laimingo ir saugaus kelio palinkėjimas.

Iki mūsų dienų išliko šios svarbios zonos ženklai – įvairūs durų vainikai, atitinkantys metų laikus arba svarbias metų šventes. Sekanti svarbi namų zona – prieangis. Visuomet buvo stengiamasi, kad jis būtų šviesus, erdvus ir tvarkingas – juk nuo to, ką matome įėję į savo namus, labai priklauso ir mūsų nuotaika. Akcentai priklauso nuo namų šeimininkų, svarbiausia, kad pasitiktų jaukumas ir tvarka.

Virtuvė kiekvienuose namuose ypatinga patalpa – kad ir kokia maža ji būtų, tai vieta, kuri lyg magnetas traukia namiškius.. Dažnai virtuvė yra šeimos gyvenimo centras. Čia ne tik gaminamas maistas, bet ir dalinamasi dienos įspūdžiais ir planais. Kaip ją įrengti – kiekvienos šeimininkės fantazijos reikalas, taisyklė išliko viena – patogiai įrengta darbo vieta, kur yra gaminamas maistas.

Svetainė mūsų dienomis jau ne griežtai tik šventėms skirta vieta, “geroji trobos dalis“, kuri buvo skirta svečiams. Tai šeimos laisvalaikio kambarys, jame neretai ir valgoma. Iš senų laikų atėjusi tradicija – namų židinys tiesiogine ir perkeltine prasme. Mūsų laikais tik svečiams skirtas kambarys – svetainė – tapo ir šeimos laisvalaikio praleidimo vieta.

Vaikų kambarys – savotiška džiaugsmo ir geros nuotaikos zona, todėl joje dažnai vyrauja ryškios ir “linksmos“ spalvos – vaikų pasaulėjautos atspindys. Senais laikais nebuvo tradicijų skirti vaikams atskiras patalpas, tai galėjo sau leisti tik didelius namus turintys žmonės. Mūsų dienomis savo kambarius turi dauguma vaikų, ir tai yra puiku.

Vienas iš patarimų – neskubėti atskirti vaikų, išlaukti, kai jie patys to norės. Maži vaikai jaučiasi saugūs tik šalia savo tėvų, ir poreikis savarankiškumui kiekvienam vaikui ateina skirtingu metu. Leiskime vaikui pačiam rinktis spalvas savo kambaryje, tik stebėkime, kad jos nebūtų pernelyg intensyvios ir ryškios – tai vargina.

Patogiai įrenkime vaiko miego ir darbo zonas. Nepamirškime palikti ir laisvą plotą žaidimams – vaikai mėgsta įvairius žaidimus ant grindų ar minkšto kilimo. Jei vaikas nori ryškių spalvų, nebūtina dažyti viso kambario – pakaks vienos sienos ar ryškių akcentų – užuolaidų ar pagalvių. Parinkime baldus, kurie neturi aštrių kampų ir pasistenkime, kad visa aplinka būtų saugi.

Miegamasis kambarys buvo visais laikais, tik ne visada tai buvo ir yra atskiras kambarys. Senų laikų plačias lovas keičia įvairios sudedamosios konstrukcijos, lengvai priderinamos ir svetainėje. Kokie pagrindiniai reikalavimai? Jei lova, ant kurios miegame, yra sudaryta iš dviejų dalių ar smulkesnių segmentų – tieskime vientisą jungiantį čiužinėlį ar paklotą – vieta, ant kurios miegame, turi būti lygi.

Virš lovos neturėtų kabėti didelių paveikslų ar lentynų – saugumo sumetimais. Sveikatos saugumo sumetimais patariama, kad miegamajame nebūtų stacionarių elektros įrengimų, o jei jie yra, nakčiai patariama išjungti juos iš tinklo. Miegamajam kambariui rinkimės ramias spalvas, jei norime ryškesnių – rinkimės ryškius akcentus.

Na, ir vonios kambarys, kuris turi gerai nuteikti ryte ir tenkinti švaros poreikius. Vonios kambariai gali būti labai įvairūs, pasirenkamas įrengimas – taip pat, todėl koks jis bus, priklausys nuo šeimininkų fantazijos. Pagrindinis reikalavimas – tvarka ir švara, kuri čia vien dėl patalpos paskirties būtina – juk tai švaros kambarys.

Kaip puoselėsime ir prižiūrėsime savo namus, kokia bus jų dvasia, priklausys nuo visų namiškių. Namų ūkio darbai vyks sklandžiai, jei savo namuose įgyvendinsime visiems namiškiams suprantamą tvarką. Kai visi daiktai turi savo vietą ir kai kiekvienas šeimos narys gerai žino, už kurią namų zoną yra atsakingas, namai visuomet yra tvarkingi. Netvarka kyla tuomet, kai daiktai neturi savo vietos.

Svarbiausia – mylėkime savo namus, tuomet jie turės savo ypatingą dvasią ir jaukumą. Neveltui jie visais laikais buvo vadinami ir tvirtove, ir ramybės oaze, ir švelniai – namais-namučiais 🙂 ..

Smagaus visiems savaitgalio 🙂 !!

Naujasis amžius dažnai vadinamas dvasinio atgimimo amžiumi. Dvasinės vertybės niekada nesikeitė, tiesiog žmonija buvo nutolusi nuo jų, arba jei tiksliau – nepriartėjusi prie jų. Labai įdomu žvilgtelėti, kaip šeimyninius santykius apibrėžė senieji Mokymai. Trečiojo tūkstantmečio psichologija plačiai taiko senųjų indų Vedų žinias. Dvasingumas – tarsi trūkstama dėlionės detalė psichologijoje, neveltui sakoma, kad psichologija be dvasingumo – įrankis manipuliacijoms.

Ką gi teigia senosios Vedos? Pirmiausiai jos aiškiai apibrėžia tris žmogaus vystymosi sferas ir pakopas – kūno (tamas), emocijų ir jausmų (radžas) ir dvasingumo (satwa). Visos šios savybės vystomos tiek atskiro žmogaus, tiek šeimos gyvenime. Tai kūno poreikiai – instinktai ir refleksai, sielos – jausmų ir emocijų pasaulis, ir dvasinė sfera – žinių apie tiesą paieškos ir dvasinis augimas. Šeimoje ypač ryškiai atskleidžiami ir vystomi visi trys aspektai, jų dominavimas kinta.

Pirmiausiai apie kūno poreikius – maistas, vanduo, miegas, dauginimasis, kova už būvį. Tai dėsniai, kurie valdo kiekvieną gyvą organizmą. Žmogaus gyvenime tai galime pavadinti fiziologiniais poreikiais. Juos turi kiekvienas žmogus – jie gali būti tenkinami tiek, kiek to reikia kūnui, arba gali valdyti žmogų. Jei fiziologiniai poreikiai valdo žmogų, jie yra prioritetiniai jo gyvenime ir viskas tuomet pajungiama jų tenkinimui.

Kaip tokia kraštutinė forma atrodo gyvenime? Žmogus daug valgo ir geria, nesusimąstydamas apie pasekmes. Jis daug miega, linkęs į malonumus, turi daug intymių ryšių. Kovoja už būvį, nes jam nuolat kažko trūksta – jo kūnas turi daug poreikių. Šeimoje taip pat organizuoja savotišką bandos modelį, kur nuolat vyksta kiekvieno kova už būvį, lyderiavimą ir pirmavimą. Tokie žmonės yra priklausomi nuo malonumų industrijos, nes gyvena instinktais-refleksais.

Dabar apie jausmų-emocijų sferą. Tai visa paletė emocijų ir jausmų – nuo meilės iki neapykantos. Taip pat ir intelektas, poreikis lavintis. Vertinimai per dualumą: patinka-nepatinka, mano-ne mano, gražu-negražu, noriu-nenoriu, ir pan. Mąstymo, savęs ir supančio pasaulio suvokimas – homo sapiens.. Svarbi grandis tarp kūno ir dvasios, vedanti į harmoniją. Jei tampa prioritetinė – virsta šaltu racionalumu ir bedvase logika.

Kraštutinė forma gyvenime – visos egoizmo apraiškos su neatsiejamomis manipuliacijomis ir spekuliacijomis savo naudai. Žmogus vaikosi aštrių jausminių pojūčių, tokiu būdu plėsdamas savo pojūčių skalę, galinčius atvesti į kraštutinumus ir iškrypimus. Tai vartotojas, viską vertinantis asmenine nauda ir galiausiai tampantis daiktų vergu. Jis pyksta, pavydi, kritikuoja, smerkia ir ginčijasi.

Šeimą kuria, atsižvelgdamas į visapusišką naudą, kurioje reikalaujama aiškių pareigų ir teisių. Draugystės paremtos jausmais, todėl šiandieninis draugas jau kitą dieną lengvai paverčiamas priešu. Pagrindinės domėjimosi ir pokalbių temos – darbas, pinigai, valgis, mada, ligos, sportas, politika ir pan., – viskas per asmeninių jausminių pojūčių prizmę. Nuolat susirūpinę komfortu, nuolat norisi daugiau ir geriau, todėl dažnai pasiekia ribą: “viskas yra, o gyvenimo nėra“ ..

Ir dvasingumo sfera, kuri veda į visų žmogaus savybių tobulumą ir vienybę. Pirmiausiai tai išmintis ir mokymasis besąlygiškai mylėti – tokia meilė yra rišanti ir harmonizuojanti terpė, visa ką sudvasinanti. Visas dorybes ir žmogiškąsias vertybes priskiriame dvasingumo sferai – visos jos veda į sutarimą, vienybę ir geranoriškumu grįstą bendradarbiavimą. Kraštutinumas šioje srityje – asketizmas, todėl toks kraštutinumas šeimoje – retas reiškinys.

Turime vystyti visas savo žmogiškojo gyvenimo sritis. Ilgoje žmonijos istorijoje vystėmės pagal evoliucijos dėsnius ir paeiliui ugdėme vienas ar kitas savybes, kurios duodavo postūmį kitų – aukštesnių – savybių vystymui. Ištyrinėję vienas galimybes, imamės vystyti kitas – viskam savo laikas. Šeima yra tas mažas visuomenės modelis, kuris parodo, kurlink ir ar teisingai vystomės.

Visuomeniniai šablonai sukasi iš inercijos, palaikomi daugelio mūsų minčių ir veiksmų. Vis dažniau girdime: dvasingumas, trūksta dvasingumo.. Tai ir yra ta trūkstama grandis, kuri suteiks didelį postūmį tolimesniam vystymuisi. Todėl jei norime pokyčių, pradėkime juos nuo savęs, nuo savo šeimos.. 🙂

Ar sutinkate?