Kategorija: Vyras ir moteris

Šeimyninių santykių tyrinėtojai išskiria kelis bendrus laimingos šeimos bruožus: gebėjimą išreikšti meilę ir švelnius jausmus, abipusę pagarbą ir pasitikėjimą, bendrus interesus ir vertybes, meilę vaikams, jautrumą kitų poreikiams, žaismingumą ir humoro jausmą.

Tokie ir laimingos šeimos principai – iš meilės, meilei, vardan meilės ir visų gerovei. Peržvelkime juos.

Meilė, šilti jausmai ir nuoširdus rūpestis. Mes nuolat rūpinamės visais šeimos nariais. Prieš valgydamas pasidomėk – ar sotus artimas žmogus? Prieš ilsėdamasis – padėk artimam žmogui atlikti jo darbus, kad ir jis galėtų pailsėti. Rūpestį ir šilumą išreiškiame kiekvienu veiksmu.

Jautrumas. Jei artimas žmogus kalba – ar atidžiai klausomės, ar gerai jį suprantame? Ar vertiname jo poreikius taip pat, kaip ir savuosius? Esame atidūs ir geranoriški vieni kitiems. Pastebime artimųjų būsenų pokyčius.

Pagarba. Gerbiami visi šeimos nariai – ir maži, ir dideli. Šeimoje netoleruojame jokių žmogaus orumą žeminančių žodžių ar veiksmų.

Atsakingumas ir padorumas. Laikomės duoto žodžio ir vykdome įsipareigojimus. Susitarimai – ne laisvės apribojimas, o priemonė, kuri padeda gerai sugyventi. Jei artimas žmogus pamiršo kažką atlikti arba suklydo – ar pakanka kantrybės ir supratimo? O jei patys neįvykdome įsipareigojimo – ar pakanka stiprybės ir sąžiningumo tai pripažinti? Viską geranoriškai aptariame, nes suprantame, kad pretenzijos ir priekaištai gadina santykius.

Vienybė. Jei yra galimybė kažką daryti kartu – darykime: atostogaukime, tvarkykime namus, gaminkime maistą, kurkime, meistraukime, žaiskime, iškylaukime… Juk bendra veikla vienija! Todėl skatiname ją ir stipriname šeimos vienybę.

Pozityvumas. Laimė priklauso nuo kiekvieno šeimos nario, tik su gerais ketinimais daromi geri darbai. Esame pozityvūs ir atviri kiekvienam žmogui ir pasauliui. Galime branginti tai, kas jau yra, arba kurti ir gerinti tai, kas jau pradėta. Dovanoti artimam žmogui džiaugsmą – malonus kiekvienos dienos įsipareigojimas!

Sveikata. Visapusiškai rūpinamės visų šeimos narių sveikata: mityba, fiziniu aktyvumu, higiena, psichologine būsena, gyvenimo būdu. Nepamirštame, kad kiekvienas rytas turi prasidėti gera nuotaika!

Svajonės ir tikslai. Svarbiausia – prisiminti, kad pagrindinis šeimos tikslas yra pati šeima! Branginame ir saugome ją. Turime ir bendrus tikslus – dėl jų tariamės ir deriname juos. Palaikome ir, jei reikia – padedame realizuoti visų šeimos narių asmeninius tikslus.

Tobulėjimas ir kūryba. Esame atviri naujovėms ir smalsūs: ko išmokome, ką rengiamės išmokti artimiausiu metu? Kiekvienas turime savitų gabumų ir pomėgių, skatiname artimų žmonių saviraišką. Mokomės naujų darbų, mokomės būti naudingi.

Tvarka, jaukumas, grožis. Mūsų namai – tvarkingi ir jaukūs. Puoselėjame ir gražiname namus, visi palaikome tvarką: jei pamatome, kad kažką reikia sutvarkyti – tvarkome. Naminė apranga estetiška ir tvarkinga – esame gražūs ir namie. Svarbu: gerbiame kiekvieno asmeninę erdvę!

Laikas. Gerbiame savo ir artimų žmonių laiką. Skirstome ir planuojame jį išmintingai, todėl jo viskam pakanka.

Ar pritariate šiems principams? O gal galėtumėte kažką pridurti?

Kiekviena šeima gyvena pagal tam tikras savo taisykles. Jos gali būti chaotiškos, o gali būti ir sąmoningai aptartos ir sukurtos. Atrodytų – kokios taisyklės gali būti mylintiems žmonėms? Tačiau meilė – pagrindinis žmones jungiantis jausmas ir viena (pagrindinė!) šeimos gyvenimo pusė , o gyvenimas kartu – kita svarbi pusė, apimanti daug sričių ir klausimų.

Žinoma, meilė yra atsakymas į visus klausimus, bet būtent smulkūs nesutarimai ar nesusikalbėjimas dėl paprasčiausių gyvenimiškų klausimų kartais po truputį gesina ir gražiausius jausmus. Todėl prieš kuriant šeimą ar susidūrus su kritinėmis situacijomis vertėtų aptarti požiūrį į svarbiausius gyvenimo klausimus.

Šeimos taisyklės padeda reguliuoti būtent santykius, o ne jausmus – jokiomis taisyklėmis meilės neišsireikalausime. Tuo tarpu geranoriški susitarimai padeda išsaugoti ir stiprinti jausmus. Psichologai tvirtina, kad šeimos taisyklių buvimas ir paisymas – vienas iš darnios šeimos principų ir.. būtina sąlyga.

Tokios taisyklės turėtų būti aiškios, apibrėžiančios kuo platesnį gyvenimiškų sričių ratą ir išreiškiančios nuoširdų rūpestį visais šeimos nariais. Tai gali būti ir griežtos taisyklės, kurių laikytis būtina, ir laikini susitarimai, ir ateities siekiamybės-orientyrai.

Mes negalime reikalauti tam tikro elgesio, bet galime susitarti svarbiais klausimais, o esant reikalui, priminti šeimos taisykles, kad išvengtume bereikalingų ginčų ar konfliktų. Svarbiausias principas – visų šeimos narių gerais poelgiais ir darbais kuriama visos šeimos laimė ir gerovė.

Tai atrodo lyg savaime suprantamas dalykas, tačiau tarp kasdieninių darbų ir kartais kylančių emocijų ar ambicijų dažnokai elgiamės egoistiškai. Štai tokiu atveju šeimos taisyklės padeda aprimti, sugrįžti į realybę ir prisiminti bendras vertybes.

Kokie klausimai šeimai svarbūs ir koks jų prioritetas – sprendžia kiekviena šeima bendru sutarimu. Sutartos taisyklės gali būti keičiamos, jei yra būtinybė ar keičiasi aplinkybės. Svarbiausia – susitarimų laikymasis: sąžiningumas, padorumas, pagarba ir atsakomybė.

Pavyzdžiui, vienas iš svarbiausių bendro gyvenimo klausimų – asmeninės erdvės klausimas. Jei dėl to nesusitariame, gali kilti keblumų, nes šeimoje viskas skirstoma į “tavo, mano ir mūsų“. Kiekvienas šeimos narys turi savo asmeninę erdvę, savo laiką, asmeninius reikalus, ir yra viso to šeimininkas.

Užeidami į kito žmogaus asmeninę erdvę (kas tai bebūtų – kambarys, darbo vieta, asmeninis laikas ar pomėgis), turime gerbti ją ir nepradėti šeimininkauti ar primesti savo nuomonę. Kiekvienas žmogus savo asmeninėje erdvėje yra šeimininkas. O štai bendroje erdvėje – visi klausimai sprendžiami susitarimu, abipusiu suderinimu.

Labai svarbūs ir buitiniai klausimai – tvarkos ir švaros palaikymas, maisto gaminimas ir kiti buitiniai darbai. Čia ypač reikalingas susitarimas, derinimas ir nuoširdi pagalba: kas už ką atsakingas, kas ką geriausiai sugeba ir gali, kiek ir kada padeda.

Taip pat svarbu susitarti ne tik dėl bendrų šeimos vertybių, bet ir dėl reakcijų į galimas negatyvias situacijas. Pavyzdžiui, kaip elgsimės, jei būsime prastos nuotaikos? Ar priimtinas nesikalbėjimas, kaip protesto išraiška? Arba kerštas kaip nuobauda?

O balso pakėlimas ar aiškinimasis prie pašalinių? Būtent kritinėse situacijose dažniausios spontaniškos, negatyvios reakcijos, todėl svarbu papasakoti artimam žmogui – kaip paprastai į tokias situacijas reaguojame, kaip aprimstame, kaip jas sprendžiame, kaip galime spręsti kartu.

Arba statuso šeimoje klausimas – spręsite natūraliai (kas imasi daugiau įsipareigojimų ir atsakomybės, tas ir lyderis), tradiciškai (vyras šeimos galva), ar kursite santykius, grįstus partneryste? O vaikų auklėjimas – tradiciškas ar ugdysite laisvai, o moralines savybes rodysite asmeniniu pavyzdžiu?

Šeimos taisyklių sudarymas išlaisvina nuo daugybės nesusipratimų ir nereikalingų konfliktų. Meilė – svarbiausia, tačiau bendrų veiksmų ir siekiamybių suderinimas taip pat ne mažiau svarbus. Beje, suprasti vienas kitą ir suderinti savo tikslus padės puikus klausimynas.

Juk šeimos esmė – vienybė ir kūryba, ją vienija dvasinis ryšys, artimi harmoningi santykiai, bendri tikslai ir gera ateities perspektyva. Tuomet kiekvienu veiksmu šeima yra stiprinama, ir visi jos nariai jaučiasi mylimi, reikalingi ir saugūs.

Kaip manote?

* Mūsų dienomis laimingos šeimos – retenybė. Kaip manote, kodėl? Todėl, kad mes pamiršome tikrąsias šeimos vertybes ir tikslą. O kadangi “šventa vieta tuščia nebūna“, tai jos vietoje suformuoti iškreipti pakaitalai – sandėriai, egoistų kovos, aistrų bujojimas.

* Šiandien į santuoką dažniausiai žiūrima kaip į galimybę kažką gauti: statusą, karjerą, sutuoktinio turtus ir t.t.. Tai vartotojiškas požiūris – sandėriai, kur kiekvienas rūpinasi išskirtinai savo gerove ir siekia naudos sau.

* Egoistas negali sukurti tvirtos šeimos visam gyvenimui, bet kokie santykiai su juo yra pasmerkti. Labai dažnai šeimos išyra dėl vieno ar abiejų sutuoktinių egoizmo.

* Būtent šiuolaikinės visuomenės tipas griauna šeimos vertybes: turime daug su vyrais konkuruojančių moterų, siekiančių konkuruoti bei vadovauti ir šeimoje. Kai moteris imasi vyriškų vaidmenų, ji įgauna vyriškų savybių. Vyrai, savo ruožtu, užleisdami savo pozicijas moterims, nesijaučia tikrais vyrais ir įgauna moteriškų savybių.

* Žmonės apgaudinėja save ir tuomet, kai tvirtina, kad gerai ir be santuokos, kad galima gyventi “susimetus“. Tačiau taip nėra: psichologijoje yra terminas “neužbaigtas veiksmas“, kuris geriausiai apibūdina gyvenimą be santuokos. Tokiuose santykiuose būtent dėl neužbaigtumo auga įtampa ir netikrumo jausmas.

* Galima siekti dviejų dalykų: chaoso arba tvarkos. Tvarka visuomet pasiekiama tikslingumu, kryptingumu, eiliškumu. Na, o jei elgiamės chaotiškai – nieko gero nepasieksime.

* Norėti būti kartu ir galėti būti kartu – skirtingi dalykai. Jei šeima kuriama vieninteliu tikslu – būti kartu – nesusipratimai (geriausiu atveju) garantuoti. Kad sukurtume tvirtą šeimą, turime žinoti – kaip ją kurti. Tai būtinos žinios.

* Moters prigimtis – gerumas, švelnumas, rūpestingumas, palaikymas; vyro – tvirtumas, kryptingumas, atsakingumas, ramybė. Vyras – priešakyje, moteris palaiko “užnugarį“. Tokia abiejų prigimtis – jos nepaisymas daro žmonės nelaimingais ir griauna santykius. Prasideda barniai, neištikimybė, priklausomybės, smurtas, vaikų psichologinės traumos.. Joks techninis progresas nepakeičia prigimtinių ir moralinių dėsnių.

* Šeimyninis gyvenimas tarsi kelionė: argi galima į ją leistis, neturint aiškaus tikslo? Tas tikslas turi būti abiems svarbus – kad turėtume motyvą siekti jo visą gyvenimą. Kitaip.. chaotiška kelionė “kažkur, į niekur“ anksčiau ar vėliau pasibaigs.

* Aukščiausias šeimos tikslas – tobula, besąlygiška Meilė. Šeima – meilės mokykla. Tikroje šeimoje meilė nuolat auga ir skleidžiasi gražiausiomis formomis: sutuoktinių meilė, tėvų meilė, vaikų meilė ir t.t.. Juk mylėti ir būti mylimam – pagrindinis žmogaus poreikis, ir lengviausia jį realizuoti šeimoje.

* Būtent meilė visas šeimos funkcijas padaro prasmingomis ir dvasingomis – bendravimą, vaikų gimimą ir ugdymą, emocinį palaikymą, savirealizaciją, materialinius poreikius.., viską!

* Jei visų žodžių, poelgių, veiksmų šeimoje matas yra meilė, tuomet išmokstame aiškiai pamatyti: ar su meile elgiamės; ar mūsų žodis, poelgis, veiksmas – augina ar gesina meilę?

* Šeima – vieninga sistema. Tai visų pirma “mes“, tačiau dvi skirtingos asmenybės, du kūrybingi žmonės, papildantys vienas kitą ir susivieniję vardan vieno tikslo.

* Tikrą jausmą galima išugdyti, išpuoselėti, saugoti. Tačiau pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes pagrindinė meilės savybė – dalintis. Tik besąlygiškai dovanojama ji auga..

* Meilę stiprina sugebėjimas išreikšti savo jausmus – tai tarsi liudijimas, kad artimas žmogus yra brangus ir svarbus. Turime mokytis pasakyti ir tai, kas nuliūdino: nutylėti, neišreikšti jausmai kaupiasi ir kuria įtampą. Jei išreiškiame savo jausmus su meile, artimas žmogus tai visada jaučia.

* Vyras ir moteris šeimoje lyg du susisiekiantys indai – jie veikia vienas kitą.. Tikri jausmai suteikia tikrą džiaugsmą! Tvirta, gera, mylinti šeima dovanoja jos nariams svarbiausią dalyką – laimę :).

Socialiniai vaidmenys mūsų gyvenime – tai elgesio modeliai, kurie apibrėžia bendravimo pobūdį. Vienaip bendraujame su artimais žmonėmis, kitaip – su draugais ir bendradarbiais. Iš kur atsirado šie vaidmenys? Tai visuomenėje formuojami elgesio šablonai, jų pagrindinis tikslas – socializacija, t.y., atitikimas tiems vaidmenims.

Tokiu būdu perduodamos ir išgryninamos žmogiškos vertybės, kurių dėka žmonės vystosi, mokosi, sąveikauja, gyvena bendruomenėje. Pavyzdžiui, pagalvoję apie tėvus, greičiausiai susiesime juos su rūpesčiu ir globa, o draugus – su nuoširdumu ir pagalba. Iš kartos į kartą yra perduodamos dvasinės vertybės, tačiau negali būti griežtai surašytų vaidmenų – juk visi mes esame skirtingi, identiškų situacijų nėra, todėl negali būti vienodų elgesio scenarijų.

Todėl susitapatinimas su kažkokiu vaidmeniu nėra vien tik vaidyba, tai pradeda įtakoti žmogaus charakterį, elgesį, bendravimą. Taip prarandamas individualumas ir kūrybingumas, žmogaus elgesys pasidaro šabloniškas, o bendravimas paviršutiniškas. Pavyzdžiui, susitapatinęs su viršininko vaidmeniu, žmogus “viršininkaus“ ir namie. Šabloniškas tėvų vaidmens atitikimas – aprengti, pamaitinti, reikalauti vaiko paklusnumo ir tėvų lūkesčių įvykdymo.

Akivaizdu – jei susitapatinsime ar formaliai stengsimės atlikti socialinius vaidmenis, tuomet bendravimas bus nenuoširdus. Gyvenantis pagal šablonus žmogus – nesigilinantis, nuspėjamas, nesivystantis. Priešingybė tokiam žmogui – sąmoningas, kūrybingas, tobulėjantis žmogus. Jis gerbia tradicijas ir pritaiko gyvenime vertingą patirtį, tačiau kartu suvokia, kad viskas vystosi ir evoliucionuoja, todėl bendraudamas yra kūrybiškas.

Suprasdami, koks yra bendravimas, mes galime išvengti nusivylimų ir apgaulių. Kaip atpažinti nuoširdų, tikrą bendravimą nuo šabloniško vaidmens atlikimo? Juk kartais vaidyba būna tokia gera, kad palaikome ją nuoširdžia?.. Juolab, kad ir vaidmenys kartais išoriškai patrauklūs – pavyzdžiui, mylinčių vyrų su gėlėmis ir dovanomis ar šiuolaikiškų visur spėjančių moterų?

Pradėkime nuo šabloniško elgesio arba susitapatinimo su kažkokiu vaidmeniu:

– Tokie žmonės apie save kalba sutapatindami save su tam tikru vaidmeniu ir pabrėžia tai bet kokiomis aplinkybėmis – ir prisistatydami, ir asmeniniuose pokalbiuose.

– Jie itin jautrūs bet kokiems savo atliekamo vaidmens įvertinimams.

– Kitiems toks žmogus taip pat primena jų vaidmenis ir reikalavimus juos atlikti.

– Santykiai paviršutiniški, neatlaiko sunkumų.

– Bendravimas grįstas asmenine nauda arba ambicijų tenkinimu.

– Jei kažkas neatitinka vaidmens ar šablono – konfliktiški.

Ir, žinoma, visai kitoks nuoširdus elgesys:

– Bendravimas atviras ir betarpiškas.

– Santykiai grįsti dėmesingumu, pasiryžimu bendradarbiauti, būti naudingu.

– Adekvatus elgesys sunkioje situacijoje, besąlygiškas palaikymas.

– Nesibaiminama kalbėti apie klaidas ir būdus jas pataisyti, ir apie geras savybes, palaikant ir įkvepiant.

– Taikumas ir geranoriškumas.

Bet kokiuose mūsų santykiuose labai svarbus sąmoningumas – tuomet turime motyvą kurti gerus santykius ir mums nereikia vaidinti ar atitikti kažką, kuo nesame. Tuo tarpu siekdami tiksliai atlikti kažkokį socialinį vaidmenį, rizikuojame tapti šabloniniu socializacijos produktu. Šabloniniai santykiai – psichologiškai sunkūs, nes juose nėra žmogiško artumo, kuris mums visiems taip gyvybiškai reikalingas 🙂 ..

Kai iš pat ryto nusiteikiame gerai dienai, tuomet visai nesvarbu, kuria koja lipame iš lovos – tai tik posakis apie mūsų nuotaiką ;). O ją mes ne tik galime susikurti, bet ir paversti geru kasrytiniu įpročiu. Juk žvalus rytas – geros dienos pradžia, o kad ji būtų gera, mes tiesiog turime mokytis teisingai pabusti ir nusiteikti gerai dienai :).

Kad lengvai pabustume, miegoti reikėtų ne mažiau kaip 6 valandas. Šiuolaikiniai žmonės jaučiasi pavargę ir sunkiai keliasi dažniausiai todėl, kad neišsimiega. Kad atsikeltume lengvai, pratinkimės gultis tuo pačiu laiku – tai ypač aktualu vaikams. Ryte kelkimės šiek tiek anksčiau, kad suspėtume ramiai susiruošti. Kai turime laiko rezervą, tuomet rytinis pasiruošimas yra sklandesnis ir nelieka priežasčių sudrumsti nuotaiką.

Niekas taip negadina nuotaikos ryte, kaip skubėjimas, vėlavimas ir dėl to kylantys pykčiai. Todėl nepalikime rytui sudėtingų darbų, kuriuos galime atlikti iš vakaro: paruoškime ir išlyginkime rūbus, išvalykime avalynę. Susidėkime reikalingus daiktus, pratinkime vaikus pasiruošti kuprines. Galime vakare pastatyti ant stalo ir pusryčių stalo reikmenis.

Susiplanuokime ateinančios dienos darbus iš vakaro, o jei važiuojame į darbą miesto transportu, pravartu žinoti važiavimo tvarkaraštį. Ryto nuotaika labai priklauso ir nuo to, ar gerai pasiruošėme rytui. Todėl turėtume pasiskirstyti rytinius darbus, kad žinotume, kas ką atlieka, kad neliktų nereikalingos rytinės sumaišties.

O ryte.. bundame su puikia nuotaika:

* Pabudę pasveikiname naują dieną ir įsivaizduojame geriausią dienos scenarijų :).. Nesikeliame staigiai, bet ir negulime lovoje ilgai (ne ilgiau kaip 5 minutes), nes galime vėl užmigti.

* Pasirąžome, pamasažuojame delnus ir ausis – taip “pažadiname“ organizmą. Gulėdami galime pakelti kojas ir rankas, lengvai jas papurtyti – tokiu būdu pageriname kraujotaką.

* Atsikėlę atveriame langą ar orlaidę, giliai įkvėpiame gryno oro – tai suteikia energijos. Nepamirškime pasigrožėti vaizdu pro langą arba dangumi.

* Nusiprausiame drungnu vandeniu veidą, atliekame smagią veido gimnastiką.

* Labai naudinga rytinė mankšta, bent trumpas prasimankštinimas jei sportuojame vėliau.

* Dušas, energingas apsitrynimas rankšluosčiu, higieninės procedūros, kurių metu labai naudinga niūniuoti savo mėgiamą melodiją :).

* Prieš pusryčius išgerkime vandens, galima ir šilto – tai “pažadina“ virškinimo sistemą.

* Pusryčiai, ir su puikia nuotaika – į darbus! 🙂

Jei turime žadinti namiškius, žadinkime žaismingai, svarbiausia – sukurti ir palaikyti geranorišką rytinę nuotaiką šeimoje. Juk nuo to priklauso, kokia bus mūsų visų diena. Jei išeiname iš namų pakilios nuotaikos, tuomet ir visi dienos darbai klostosi lengvai, o jei iš pat ryto esame suirzę, tuomet tai ir bus fonas mūsų nuotaikai.

Labas rytas :)! Šypsokimės ir nepamirškime palinkėti vieni kitiems sėkmingos dienos 🙂 !..

* Be meilės žmogus gali būti turtingas, sveikas, įžymus, tačiau jis negali būti pilnavertis, todėl kad jis nieko nežino apie vidines dvasines vertybes.

* Jūs klausiate: “Kas yra meilė?“ Tai gilus poreikis būti vieningu su visuma, gilus poreikis ištirpdyti “Aš“ ir “Tu“ vienybėje.

* Žmogus širdis – lyg muzikinis instrumentas, galintis groti didingą muziką. Ji laukia galimybės išreikšti save, ir toji išraiška galima tik per meilę.

* Žmonės galvoja, kad galės pamilti tik tuomet, kai sutiks vertą žmogų. Niekai – jūs niekada neatrasite tobulos moters ar tobulo vyro, nes tokių tiesiog nėra. Reikalaujantys tobulumo žmonės yra neurotiški. Vien šis reikalavimas ardo meilę.

* Tobulumo reikalavimai verčia lygiuotis žmogų į neegzistuojantį superžmogų, arba veidmainiauti apsimetant tuo, kuo jis nėra. Niekuomet nieko nereikalaukite iš mylimo žmogaus, nes meilė yra stebuklas, kurį reikia branginti. Jei viskas gerai – būkite dėkingi, o jei kažkas nesigauna – reiškia, tai nėra būtina.

* Meilė – tai sielos maistas. Meilė sielai – tai tas pats, kaip maistas kūnui. Be maisto kūnas silpnas, be meilės siela silpna.

* Štai pagrindinis meilės “reikalavimas“: “Aš priimu tave tokį, koks esi“. Mylėkite vienas kitą ir nepaverskite meilės pančiais. Du mylintys brandūs žmonės padeda tapti vienas kitam laisvesniais. Kuo daugiau meilės, tuo daugiau laisvės ir pasitikėjimo. Jei mylite, jūs nesibrausite į kito žmogaus asmeninę erdvę ir neišdrįsite pažeisti jo vidinio pasaulio ribų. Meilėje nėra politikos, diplomatijos, noro valdyti – kaip galima dominuoti prieš mylimą žmogų?..

* Prieš pagalvodami, kaip gauti meilę, pradėkite patys mylėti. Jei jūs atiduodate meilę, jūs gaunate meilę – nėra kito būdo. Žmonės taip sudominti gavimu, kad, rodos, jau niekas nesidžiaugia atiduodamas. Jie tarsi vykdo sandėrį – nori gauti daugiau, nei duoda. Bet tai tik sandėris. Meilė moka tik atiduoti ir nieko už tai nelaukia. Ji dalinasi be sąlygų ir auga atiduodama.

* Meilė – tai harmonija. Meilės neįmanoma nuvilti, nes ji neturi jokių lūkesčių. Meilė niekuomet neatneša nusivylimo – jei jūs nusivylėte, jūs nemylėjote.

* Protas – labai rimtas ir išskaičiuojantis mechanizmas, jis neturi nieko bendro su meile. Todėl meilė protui visuomet bus chaosas, ji jam trukdys. Protingai mylėti neįmanoma.

* Intymūs santykiai – tai tiesiog būdas gimti, kito būdo nėra. Tai vyriškų ir moteriškų hormonų biologinis susitikimas, taip pat dauginasi ir gyvūnai. Tai natūralu ir jokiu būdu nėra gėdinga, tačiau tai žemiausioji pakopa, bet ne viršūnė. Jei seksas pakeičia meilę, tuomet gyvenimas iššvaistomas veltui. Jei nevystote savo santykių dvasiniame lygmenyje, tuomet tai panašu į namo pamatų statymą be tolimesnės darbų eigos: kad ir labai tvirti, tačiau tai tebus pamatai, bet ne namas.

* Didžiausias artimumo jausmas gimsta tuomet, kai mylime vieną žmogų ir gyvename su juo visą gyvenimą – tuomet meilė auga ir gilėja. Jei dažnai keičiame partnerius, meilės užauginti neįmanoma. Tai tas pats, kaip nuolat persodinti medį iš vienos vietos į kitą – persodinamas jis negali išvystyti šaknų. Kad užaugintų šaknis, medis turi augti vienoje vietoje, tuomet šaknys vystosi, o medis stiprėja. Tačiau jei medį sodiname į akmeningą dirvą, jis gali žūti, todėl geriau laiku jį persodinti.

* Meilės troškimas yra pačio Kūrėjo troškimas. Jūs galite tai suprasti arba ne, bet būtent meilės troškimas iš tiesų įrodo Kūrėjo egzistavimą. Būtent todėl, kad žmogus myli, būtent todėl, kad žmogus negali gyventi be meilės.

* Meilę galima laikyti ištiestuose delnuose, bet ne kumštyje. Meilė mus išlaisvina, meilė mus suvienija. Meilė suteikia sparnus ir atveria beribį dangų…

(Pagal Ošo knygas ir paskaitas)

Saulėtos nuotaikos ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Žinote, kodėl sutuoktiniams kartais būna sunku suprasti vienas kitą? Todėl, kad mes labai dažnai galvojame, kad mūsų sutuoktinis galvoja lygiai taip pat, kaip ir mes.. Tačiau taip nėra – maža to, kad mes visi esame skirtingi ir unikalūs, bet yra dar ir vyro bei moters psichologijos skirtumai. Šiandien tai ne tik filosofiniai pamąstymai, bet ir mokslo patvirtinti faktai.

Savo unikalumu, savo skirtingomis savybėmis mes galime papildyti vieni kitus ir kurti harmoniją bei vienybę. Tačiau nežinodami šių skirtumų, galime pradėti tuščiai varžytis ir konfliktuoti. Taigi, pažinti save yra puiku, tačiau.. nepakanka, jei norime harmoningai bendrauti šeimoje. Juk savo kitoniškumu mes ne tik papildome, bet ir traukiame, esame įdomūs vieni kitiems..

Pradėkime nuo temperamento. Psichologų tyrimai liudija, kad vyrai dažniau būna choleriško temperamento. Būtent vyrams būdingas valingumas, kryptingumas, energingumas ir gebėjimas atlaikyti grubų spaudimą. Todėl choleriškas temperamentas neretai vadinamas vyrišku. Moterims dažniau būdingas sangviniškas ir melancholiškas tipas – audringa emocijų išraiška, judrumas, greita nuotaikų kaita. Teigiama, kad moteris būna agresyvi tik tuomet, kai yra nelaiminga.

Suvokimo ypatumai. Vyras aprėpia visą situaciją, moteris fiksuoja detales. Vyrui svarbu tai, ką jis mato, moteriai – dar ir tai, ką ji girdi. Suvokimo greitis taip pat skirtingas – moterų jis greitesnis.

Santykiai su aplinkiniais. Moters bendravimo ratas paprastai didesnis, nei vyro. Jos bendrauja subtiliau, dažniau reaguoja į niuansus, yra dėmesingesnės, jaučia nuotaikas. Vyrai mažiau dėmesingi bendravime, gali nepastebėti nuotaikų pokyčių. Moteriai svarbus bendravimo procesas, vyrui – bendravimo rezultatas. Vyrams lengviau vyrų kolektyve, nei moterims – moterų. Uošvis su žentu greičiau randa bendrą kalbą, nei anyta su marčia.

Pastabumas. Kasdienybėje moterys pastabesnės, tačiau stresinėje situacijoje linkusios panikuoti ir netenka pastabumo. Vyrai, atvirkščiai, stresinėje situacijoje tampa pastabesni. Moterys geriau supranta mimiką, gestus, žvilgsnius, todėl jas sunkiau apgauti.

Intuicija. Kadangi detalėse kartais slypi svarbi informacija, moteris mato (nujaučia) daug iš pirmo žvilgsnio nepastebimų dalykų. Iš čia ir posakis, kad moters nuojauta dažnai stipresnė už vyro įsitikinimą. Tačiau, gilindamasi į detales, moteris gali nepastebėti visumos. Beje, pasitelkęs analizę, vyras taip pat gali daug ką numatyti, tačiau tai užima daugiau laiko, nei moteriai pasitelkus intuiciją.

Natūralumas ir atvirumas. Vyrai natūralesni, atviresni, jie neslepia savo būsenų – jiems tai natūralu. Moterys, atvirkščiai – retai yra natūralios ir atviros (tokios, kokios yra), jos stengiasi atrodyti geresnės ir gražesnės (kosmetika, polinkis puoštis) nei yra. Geresnės tiek, kiek tai įmanoma – juk jos žino (viliasi), kad į jas žiūri, todėl ruošiasi aplinkinių vertinimui.

Emocingumas. Moterys žymiai emocingesnės už vyrus, jų emocinė kreivė gali keistis akimirksniu. Jų mimika aktyvesnė, nei vyrų. Vyrai santūresni, tačiau išgyvena kai kuriuos įvykius taip pat giliai.

Savivertė. Moters ji dažniau žemesnė, nei yra iš tiesų, vyrų – aukštesnė, jie dažniau būna patenkinti savimi. Moterys linkusios kalbėti apie savo nesėkmes, vyrai – apie savo pasiekimus.

Kiti įdomūs skirtumai. Vyras atleidžia ir pamiršta, moteris atleidžia, bet nepamiršta. Moterys kelis kartus dažniau užduoda klausimus ir atsiprašinėja dažniau nei vyrai. Vyras mąsto tylėdamas ir pasako tik galutinį rezultatą. Moteris mąsto garsiai – vyrams tai atrodo kaip tuščias plepėjimas.. Vyrai tikslingesni, moterys – ištvermingesnės.

Moterys serga beveik du kartus rečiau, tačiau rūpinasi ir skundžiasi sveikata žymiai dažniau, nei vyrai. Moterys ištvermingesnės skausmui, jos lengviau pakelia nuobodžią ir monotonišką veiklą. Vyrų geriau išvystytas vestibuliarinis aparatas, todėl moterys nemėgsta važiuoti viešajame transporte atsisėdus atbulomis. Moterys vikresnės, greičiau ir daugiau kalba, jausmingesnės, vyrai – geriau koordinuoja judesius, geriau orientuojasi erdvėje.

Vyrui viršininkui svarbu, kad darbuotojai efektyviai dirbtų, moteriai viršininkei – kad dar ir būtų geri santykiai kolektyve. Moters dvasia aktyvesnė nei kūnas, vyro – aktyvesnis kūnas, nei dvasia. Motinystės instinktas stipresnis, nei tėvystės. Vyrams įdomi veikla, susijusi su fiziniu krūviu, technika, tiksliaisiais mokslais, išradimais, nuotykiais ir žygdarbiais. Moterims įdomi estetika, dvasiniai ieškojimai, namų reikalai, humanitariniai mokslai, pagalba kitiems.

Šios skirtingos savybės puikiai papildo vieną kitą: vyrų ryžtingumą ir polinkį rizikuoti – moters atsargumas; griežtumą – švelnumas; intelektualumą – polinkis į humanitarinę sferą ir dvasingumą, fizinė jėga – trapumą ir t. t.., o galiausiai – vyriškumas – moteriškumą.. Nuostabi įvairovės vienybė 🙂 .

Ar sutinkate?

Šeimos gyvenimas apima daug sričių: dvasinę, emocinę, jausminę, materialią, visuomeninę. Visos jos skirtingos – vienur reikia greitų sprendimų ir konkrečių veiksmų, kitur reikia išklausyti, pasidalinti ar palaikyti. Priklausomai nuo to – kokį bendravimo modelį pasirenka šeima, toks ir yra jos gyvenimas. Yra elgesys, kuris dėsningai veda į laimę, bet yra ir elgesys, kuris tiesiog užprogramuoja nesėkmes.

Šeimos gyvenimas ypatingas tuo, kad santykiai joje visuomet yra poriniai, pvz., vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų, brolių ir seserų, senelių ir anūkų.. Mums gali atrodyti, kad artimas žmogus blogai elgiasi ar neatitinka mūsų lūkesčių, tačiau santykiai turi dvi puses, juos kuria ir už juos atsakingi yra abu žmonės. Daugiausia konfliktų šeimose kyla būtent dėl neteisingai pasirinkto, netinkamo šeimyniniams santykiams bendravimo būdo.

Todėl labai teisingas yra psichologų patarimas: prieš kuriant šeimą, reikėtų išsiaiškinti – kas yra šeima. Žinoma, svarbiausia santuokoje – meilė, ir ji turi būti palaikanti bei harmonizuojanti visas šeimos gyvenimo sritis jėga. Tačiau labai dažnai meilė priskiriama romantikai ir aistrai, o kitose srityse visu pajėgumu pajungiamos ambicijos, manipuliacijos ar nuolankus prisitaikymas.

Svarbu suprasti, kad neteisingi, neadekvatūs santykiai yra sunkūs ir neperspektyvūs. Kodėl žmonės juos pasirenka – juk visi nori būti laimingi?.. Dažniausiai dėl nežinojimo. Kitos priežastys – charakterio ypatumai, iš šeimos atsineštas modelis, visuomenės formuojami stereotipai. Dar viena svari priežastis – mes nemokame išsakyti savo nuomonės be polinkio kaltinti kitą žmogų.

Šiai dienai išskiriami šie labiausiai paplitę šeimos bendravimo būdai:

1. Konkurencija, varžymasis – nei vienas nenori nusileisti, priekaištauja vienas kitam.
2. Vengimas – kažkuris iš sutuoktinių daro spaudimą, net nenorėdamas išklausyti kitos pusės nuomonės, kitas paklūsta, susitaikęs su spaudimu.
3. Kompromisas – vienas kažką aukoja, kitas kažko atsisako, kad abu būtų patenkinti.
4. Prisitaikymas – vienas aukojasi dėl kito, nenorėdamas gadinti santykių.
5. Bendradarbiavimas, susitarimas – atsižvelgiama į abiejų norus, ieškoma abiems priimtino sprendimo nespaudžiant ir nereikalaujant, o derinant abiejų poreikius.

Žinoma, kiekvienas atmes kaip nepriimtiną šeimoje konkurenciją ir varžymąsi, bet gerai pagalvokime – ar tikrai niekada nebendraujame su savo artimaisiais eksperto intonacija, ar nedarome kartais tokiu būdu spaudimo? Arba kompromisas – atrodytų, geras būdas, tačiau šeimyniniame gyvenime to nepakanka. Vien kompromisais nesukursime artimų santykių, nes tai yra savotiška aukojimosi sistema, be gilaus tarpusavio supratimo.

Galiausiai toks aukojimasis užaugina neteisingumo pojūtį (“kodėl ir vėl aš, manęs nesupranta, su manimi nesiskaito“..) Jei yra tarpusavio supratimas, kompromisų klausimas savaime atpuola, nes pasiekti nuolaidžiavimo ar surasti bendrus susitarimus – du skirtingi dalykai. Prisitaikymas “dėl šventos ramybės“ taip pat nėra teisingas būdas, nes vargu ar gali būti šeimoje laimė, jei vienas iš sutuoktinių pradeda gyventi kito poreikių tenkinimu.

Pripažintas optimaliausias bendravimo būdas šeimoje – bendradarbiavimas ir susitarimas. Tai pirmiausiai sąžiningi ir teisingi santykiai, kuriuose vyksta sąveika. Jie ir yra priimtiniausi šeimoje, nes patenkinami abiejų sutuoktinių poreikiai. Bendradarbiavimas šeimoje yra meile grįsti santykiai, kuriuose vyrauja geranoriškumas, savitarpio supratimas ir pasirengimas susitarimui.

Bendradarbiavimo šeimoje privalumai:

* šeimos nariai lygiaverčiai, vertinamas ir kiekvieno unikalumas;
* santykiai artimi ir šilti, šeimos nariai dėmesingi, palaiko vienas kitą, reikalui esant susitelkia;
* ramiai išsakoma savo nuomonė ir gerbiama kito nuomonė;
* kiekvienas aktyviai ieško abipusiai naudingų iškilusių klausimų sprendimo, siūlo galimus variantus ir juos aptaria;
* gali atvirai kalbėtis tiek apie savo, tiek apie sutuoktinio klaidas be kaltinimų;
* bendradarbiavimo dvasia ugdo atsakomybę;
* kai yra pasirinktas bendradarbiavimas, sutuoktiniai gali panaudoti ir visus kitus bendravimo būdus kaip laikinas ar papildomas priemones.

Taigi, privalumai akivaizdūs 🙂 .. Bendradarbiavimas suartina, brandina meilę ir leidžia pajusti gerą santykių perspektyvą – tai labai svarbu šeimai. Be to, žmonės bendrauja kaip artimi ir brangūs vieni kitiems, o ne kaip konkurentai ar.. priešai. Vargu ar galima vadinti bendravimu santykius, kurie grįsti neigiamomis emocijomis ir veiksmais – greičiau tai lėtas santykių ardymas.

Kaip manote?

* Žmonija egzistuoja, jei yra moteris ir vyras. Kad ir kaip mes norėtume padaryti gyvenime kažką nebūto ar neįprasto, bet be moters ir vyro sukurtos vienybės žmonija tiesiog nustos egzistavusi. Jei išnyks šeima, tai išnyks ir visa žmonija.

* Šioje vienybėje turi būti tvarka. Gerbiantis save žmogus žino savo vietą ir gerbia kito žmogaus funkcijas šeimoje. Tuo pačiu ši vienybė yra lanksti ir tvirta sąjunga, kurios neišardo net patys rimčiausi išbandymai.

* Vyro prigimtis – eiti tik į priekį, nesustojant, nes tas, kuris sustoja prieš gyvenimo kliūtis – sunyksta. Kai vyras eina, tuomet judėjimas jam suteikia prigimtinį vyriškumą, ir jis be įsakymo ir be prievartos daro viską, kas yra vyriška.

* Vyras tarsi kelrodis, į kurį visi šeimos nariai lygiuojasi. Į priekį jis gali eiti tuomet, kai turi valios jėgą. Iš kur ji? Ją suteikia mylinti moters širdis. Bet supraskite teisingai – kalbame apie tobulą, besąlygišką meilę tarp žmonių.

* Kai moteris myli vyrą, tuomet jos meilė stiprina vyro valią. Moters sieloje yra meilės šaltinis. Jei moteris myli vyrą, tai ir vyras myli moterį, ir kartu jie sukuria tobulumą. Jų tobula vienybė visuomet pritraukia atitikmenį – tik tobulumą. Tobulumas, kaip žinia, yra ne vien tik gėris, o nuolat harmonizuojama gėrio ir blogio pusiausvyra.

* Mes nuolat painiojame pusiausvyrą su santūrumu. Santūrumas yra prievarta prieš save, o pusiausvyra – meilė sau ir kitiems.

* Visos gyvenimiškos problemos kyla dėl to, kad moterys nesupranta vyrų, o vyrai nesupranta moterų. Tačiau jei jie nori suprasti – tai reikalas pataisomas, o jei nenori ir laukia, kol situacija pasitaisys savaime – prasti popieriai.

* Bet.. ir didžiausių norų vedina, nei viena moteris nematys pasaulio lygiai taip, kaip vyras, taip pat nei vienas vyras nematys pasaulio taip, kai moteris. Tačiau: jei vyras supranta pats save, tuomet jis supranta moterį, ir jei moteris supranta save, tuomet ji supranta vyrą.

* Jei žmogus nepatenkintas savimi, tai ir kiti juo nepatenkinti.

* Meilė išlaisvina, o baimė tapti nemylimu ar prarasti meilę – sukausto.

* Pavydas – tai neištikimybės matuoklis, kuriuo naudojasi neištikimoji pusė. Kuo daugiau neištikimybės, tuo stipresnis pavydas. Šis jausmas visada abipusis, nors dažnai viena iš pusių jo nepripažįsta. Tylus vienas kito kankinimas pavydu, kaip taisyklė, baigiasi santykių iširimu – jei sutuoktiniai nemoka išsilaisvinti iš savo “ego“.

* Daugelis žmonių apskritai neturi gebėjimo giliems jausmams, nes jų tėvai, o taip pat tėvų tėvai nemokėjo mylėti.

* Moterys linkusios pirmiausiai kaltinti kitus, vyrai – pirmiausiai save.

* Vaiko problemos visuomet atspindi tėvų tarpusavio bendravimo problemas.

* Tikra žmogiška meilė negali tapti griaunančia jėga. Toks pokytis gali įvykti tik su savinikiškumo jausmu.

* Meilė – tai tyla. Meilė dovanoja žmogui sielos ramybę, todėl žodžiai nereikalingi.

* Mes įpratome skubėti, todėl nepastebime, kaip daugybę kartų pralekiame pro meilę, o skubėdami gali pajusti tik emocijų blykstelėjimus.

* Sustokite trumpam – ir pajusite meilę rytinio atsisveikinimo apsikabinime: akimirkai priglusite vienas prie kito, pajusite šilumą ir suvoksite, kad jums gera… Paskui tylėdami pažvelgsite vienas kitam į akis ir pamatysite giliai paslėptą švelnumą, ir nuo to pasijusite dar geriau.. Tik minutėlė, bet jau nebus poreikio strimgalviais lėkti, į darbą išeisite pakylėti. Ši diena bus ypatinga, ir visi darbai eisis lengvai, nes ją pradėjote pažvelgę meilei į akis… ir namo lėksite lyg ant sparnų – juk juose laukia meilė 🙂 …

(Mintys iš L. Viilma knygų)

Saulėto ir smagaus visiems paskutinio šių metų vasaros savaitgalio!!