Štai tokia gyvenimo pamoka…

Mano draugė dirba kirpėja. Kartą ji papasakojo įdomią istoriją, kai vieną dieną į kirpyklą atėjo labai sunerimęs senelis su mažute anūke ir paklausė:

– Ar vaikus kerpate?

– Kerpame, – atsakė mano draugė.

– Tuomet apkirpkite, prašau, šitą išdykėlę! Labai prašau! – paprašė senelis ir nutraukė kepuraitę nuo mergaitės galvos.

Mergaitei iš pažiūros – metai treji, ne daugiau. Pasirodo, ji pati sau nusikirpo kirpčiukus ir kasytes. Kaip mokėjo. Kreivai ir šleivai.

– Jos tėvai po valandos sugrįžta! – vos neverkė senelis… – Jie gi daugiau man nepatikės prižiūrėti anūkės… Pataisykite, prašau, jei įmanoma…

Mano draugė pasodino mažąją kirpėją ant aukštos kėdės ir ėmėsi darbo.

– Mažyle, na, kam gi tu taip nukirpai plaukučius? – šypsodamasi paklausė ji mergaitės, – Kas gi tau leido?

Mergaitė griežtai pažiūrėjo į mano draugę ir ramiai išpyškino:

– Aš pati sau leidau!

Štai tokia istorija… Tai mergaitei tuomet buvo treji, o man, kai išgirdau šią istoriją  – 38. Tačiau aš tik visai neseniai išmokau sau kažką leisti. Tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma…

Neklausyti ir neskaityti to, kas man nepriimtina, net jei tai populiaru ar madinga. Nedaryti to, kas mane žemina. Nesistengti atitikti kažkieno lūkesčių ar elgesio šablonų. Daryti tai, prie ko širdis linksta… 

Ir dar daug situacijų mano gyvenime, kai aš, kaip ta maža mergaitė – leidžiu sau… būti savimi ir niekuo daugiau.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Auksinis laikas…

Užmerk akis, įsivaizduok, kad tau penkeri metai ir pažiūrėk pro langą dar kartą.

Įsivaizduok, kad tau dar nereikia rinktis kuo tikėti, todėl kad nėra jokio pasirinkimo – viskas vientisa, viskas nedaloma.

Tu dar painioji “vakar“ ir “rytoj“, tiesiog todėl, kad laikas neturi jokio skirstymo, jis net nesitęsia, jis tiesiog yra.

Ir tu tiesiog esi, ir dėl to esi praktiškai nepažeidžiamas ir kategoriškai nemirtingas.

Ir skiltelė gintarinio meliono arba stiklinė šviežių aviečių padaro tave absoliučiai, absoliučiai laimingu…

Ištrauka iš Elenos Kasjan kūrybos, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Štai jis – nuoširdumas, atvirumas ir laisvas mąstymas…

************

– Močiute, ar galima, aš į tavo kambarį savo žaislus atnešiu?

– Galima, o kas atsitiko?

– Brolį rytoj iš gimdymo namų atveš… ir dar neaišku, kas jis per žmogus…

************

Ryte klausiu dukrelės:

– Pusryčiausi?

– O duonytės turime?

– Taip.

– O sviestuko?

– Turime.

– O sūrio?

– Turime!

– Tada aš valgysiu bulvinių blynų.

************

Padedu penkiamečiui sūnui apsirengti. Vyras sugėdina jį:

– Toks didelis vyras, o mama dar vis tave rengia.

Sūnus atsako:

– Tėti, tu taip pat didelis, o dar vis su mama miegi, kaip mažiukas!

************

Mama sako dukrelei:

– Na ir išlepinome mes tave! Teks tave nubausti…

– Kaip tai – išlepinote jūs, o bausite mane?…

************

Mano jaunesnioji sesutė pirmą kartą ryžosi paskambinti tėčiui į darbą:

– Alio! Laba diena, čia tėčio darbas? Pakvieskite tėtį!

************

Išėjome su trimečiu sūnumi pasivaikščioti. Žaidimų aikštelėje jis pamatė broliukus-dvynius.

Sūnus ilgai juos stebėjo, o paskui manęs klausia, rodydamas į dvynius:

– Tėti, o kur mano toks?..

************

Vakarieniaujame. Dukra pasakoja apie savo darželį:

– Šiandien mes skaičiavome, žaidėme, piešėme, rašėme… Rašėme sąsiuviniuose, tokiuose… su linijomis… Na, jūs žinote… Ar, kai jūs mokėtės, dar nebuvo sąsiuvinių? Ar jau buvo?..

************

Padovanojau žmonai gimtadieniui išmanųjį laikrodį, apie kurį ji seniai svajojo.

Mūsų penkiametė dukra paprašė užsegti laikrodį jai ant rankos. Sėdi, žiūrinėja… Klausiu jos:

– Patiko? Ir tu tokio norėtum savo gimtadieniui? Tau gal dar ankstoka tokį turėti..

– Labai patiko, tėveli. Bet tu nesirūpink, ir neleiskite pinigėlių. Aš Kalėdų Senelio tokio laikrodžio paprašysiu..

************

– Tėti, ar galiu eiti pasivaikščioti?

– Su tokia skyle pėdkelnėse?

– Ne, su Laimute iš trečio aukšto.

************

Parduotuvėje reklamuoja šampūną:

– Jūsų šampūnas išsprendžia tik vieną problemą, o mūsų – net penkias!

O devynmetė dukra man sako:

– Na, reiškia, jie turi daugiau problemų, nei mes!

************

Ryte klausiu keturmečio sūnaus:

– Kaip išsimiegojai? Ką sapnavai?

– Nieko nesapnavau, vien reklama…

************

Sakau savo mažajai dukrelei eilėraštuką:

– Boružėle, boružėle, skrisk į dangų, atnešk mums duonelės, juodos ir baltos, tik gerai iškeptos…

O dukrelė ramiai sau tęsia:

– Ir dar atnešk sviesto, pieno ir ko nors prie arbatos…

************

Anūkė aiškina seneliui:

– Aš supratau, kas yra meilė. Čia kaip jūs su močiute – nors ir gerai pažįstate vienas kitą, bet vis vien draugaujate. Meilė – kai žmonės ilgai draugauja!

************

Parengė ruvi.lt

************

Artėjančios Tėvo dienos proga – tėveliams, seneliams, proseneliams… – tyro džiaugsmo ir meilės 🙂 ! Tegul Jūsų gerumas ir širdies šiluma sugrįžta pas Jus Jūsų vaikų ir vaikaičių meile ir širdžių šiluma 🙂 !

Vaikystės aidas

… Tomis dienomis, kai didelis namas su apsilupusiais žaliais sienų dažais būdavo apgaubtas birželio saulės kaitra, išsigelbėjimu tapdavo ji – laiptinė verandoje.

Girgždantys vyšniniai laiptai su nepatogiomis pakopomis. Užlipsi kiek aukščiau – nutvieks šiluma pečius įkaitintas stogas. O ant apatinių laiptų esi matomas per pirmojo aukšto langus.

Bet jei užimi patogią salelę per vidurį, tuomet tam tikrą laiką tampi nematomu.

Nematomu su įdomia knyga ant kelių, su puodeliu arbatos ant laiptelio. Su šokoladiniais saldainiais “Voveraitė“ šortų kišenėje.

Šioje “laiptinės saloje“ tvyro gaivi vėsa su mėtų ir citrinos gaidele – kažkas iš namiškių gėrė arbatą ir paliko puodelį apačioje ant stalo.

Per knygoje aprašomą špagų žvangesį ir arklių kanopų dundesį atsklinda realaus gyvenimo garsai: už sienos, virtuvėje, močiutė smulkiai pjausto kopūstą – pietums bus vasariniai barščiai. Senelis užrakina sandėliuką – per daug karšta, kad šienautų žolę pievoje.

Prie vartų šurmuliuoja dviračių padangos, keldamos dulkių debesis – vaikai išbėgo į kiemą. Eisiu ir aš pas juos – kai baigsiu skaityti kelis puslapius.

Ateina momentas, kai manęs pasigenda – močiutė išeina į daržą ir šaukia mane vardu, garsiai-garsiai. Man nesinori palikti savo vėsios slėptuvės, bet darosi gėda prieš močiutę – slepiu knygą aikštelėje prie durų į antrą aukštą ir nepastebimai išeinu, kad neatskleisčiau savo paslapties.

– Kur tu buvai? – šypsosi močiutė, juokais pagrūmojusi rankšluosčiu, – aš tau!

– Aišku, kad avietyne, – greitai sugalvoju atsakymą.

Močiutė supratingai linkteli – vaikai turi savo paslapčių. 

Pušyno pakraštyje įjungia ilgą signalą garvežys.

– Bėk, pasitik, – šypsosi močiutė.

Aš sėduosi ant dviračio ir po akimirkos jau lekiu į stotį: saulė kaitina pakaušį, supintos kasytės gyvatėlėmis rangosi ant nugaros, ausyse švilpia vėjas – uch, kaip greitai!

… Mano vaikystės aidas iki šiol palaiko mane.

Ir tegul dabar aš gyvenu kitame mieste. Ir man jau nėra ko pasitikti stotyje. O močiutė jau keletą metų nesišypso ir nekviečia manęs pietauti.

Bet jei man liūdna ar jaučiuosi vieniša, aš prisimenu tą mergaitę su knyga ant medinių laiptų.

Ir aš vėl pasijuntu namuose 🙂 …

Padėka autorei! Pagal Ulianos Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir tyro džiaugsmo mūsų vaikams 🙂 !

Pasaka apie angelus

Žiemą angelai visada pasibeldžia, prieš įeidami pro langą. Jie kruopščiai valosi kojas ant palangės, kabina paltą ant lango rankenos ir pastato aulinukus po radiatoriumi.

Angelai mėgsta sėdėti šalimais ant sofos, juokauti, šypsotis, valgyti sausainius arba džiuvėsėlius ir žiūrėti knygų paveiksliukus. O tu tuo metu, jei jau visai neturi ką veikti, gali sulopyti jų vilnones kojinaites.  

Angelų kojinaičių užkulniai taip pat sudyla. Jie tau ačiū nepasakys. Tiesiog plačiai nusišypsos, maudamiesi sulopytas kojinaites. O paskui demonstruos tau sulopytą užkulnį, žaismingai šokinėdami ant vienos kojos ir šypsodamiesi.

Angelai ateina vakarais, pučia į sušalusius pirštus ir labai džiaugiasi dideliu puodeliu karštos arbatos – o kaip gi, juk jiems visą dieną teko lipdyti snaiges rytojaus pūgai… Ir kartais tu užsnūsti trumpam, pabundi – o jų jau nėra. Langas rūpestingai uždarytas, vandens bala nuo atitirpusių aulinukų kruopščiai išvalyta, švarūs puodeliai surikiuoti šalia kriauklės, o visos knygos stovi lentynose. Nieko nuostabaus – juk jie angelai…

O vasarą dar įdomiau. Juk vasarą tiek darbų! Išpurtyti debesis nuo dulkių, atverti akis pienėms, o svarbiausia – nuspalvinti drugelius. Drugelius spalvina tik patys mažiausi angelai. Tai jiems tarsi spalvinimo knygelės. Angelai spalvina drugelius miniatiūriniais teptukais, o drugeliai tyliai juokiasi – juk teptukai kutena…

Vasarą vos praveri langą – o angelai jau čia. Atsisėda ant palangės, paduoda tau ramunes ir laimingą keturlapį dobilą, mataruoja kojomis ir glosto žvirblius, pasisodinę juos sau ant kelių. Žvirbliai prisimerkia, ir, rodos, tuoj-tuoj pradės murkti…

Angelai padeda žolei augti, trukteldami želmenėlius į viršų, pirštais atveria sustingusius pumpurus, kad lapai greičiau išvystų šviesą, ir barsto žiedadulkes į gėles. Dar vakar mačiau, kaip šalimais praskrido juokingas angelas, visas aplipęs žiedadulkėmis. Jis čiaudėjo taip, kad net strazdanos ant jo veido šokinėjo…

Dabar lyja. Langas atviras. Ant stogo priešais sėdi pasišiaušusi varna. O šalia stovi labai rimtas angelas su lietpalčiu ir guminiais batais ir laiko virš jos lietsargį. Iš čia man nelabai gerai matosi, bet man atrodo, kad varna šypsosi…

Padėka autorei! Pagal Evos Orlovskajos pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka “Kaip vaikas atkūrė taiką“

Kartą taikūs vienos planetos gyventojai paprašė vieno galingo burtininko, kad šis nutrauktų karus ir smurtą jų planetoje.

– Tai paprasta, – atsakė jis. – Aš sunaikinsiu visus ginklus, ir daugiau niekas negalės kariauti.

– Puiku! – apsidžiaugė žmonės.

Vienas mostelėjimas burtų lazdele, ir – viskas padaryta. Tris dienas viešpatavo taika, kol karingieji žmonės tuščiai ieškojo savo ginklų. O supratę, kad neteko jų negrįžtamai, jie pasigamino ietis iš jaunų medelių, ir… vėl pradėjo kariauti.

Kai ši liūdna žinia pasiekė burtininką, jis pasakė:

– Nesijaudinkite. Aš padarysiu taip, kad nebūtų jaunų medelių, ir tada daugiau niekas nekariaus.

Kelias dienas ieškoję ir nesuradę jaunų medelių savo ietims gaminti, karingai nusiteikę žmonės pradėjo versti didžiulius medžius ir daryti iš jų kuokas savo mūšiams. Bet burtininkas vėl mostelėjo savo lazdele, ir – nebeliko didžiųjų medžių.

Tuomet karingieji pradėjo gamintis kardus ir skydus iš metalo. Burtininkas panaikino ir metalą. Karingieji pasigamino svaidykles ir pradėjo svaidyti vieni į kitus akmenis. Teko burtininkui panaikinti ir akmenis.

Bet tuomet jau sunerimo taikūs gyventojai, o kaip gi kitaip – juk nėra medžių, nėra metalo ir akmens. Kaip dabar gyventi?.. Greitai neliks ir augmenijos, ir žmonės pražus net nekariaudami. Ne, tai netikęs sprendimas.

Sutriko ir pats burtininkas:

– Tiesiog neišmanau, ką dabar daryti. Aš negaliu panaudoti jėgos prieš pačius karinguosius, tai tikrai ne mano valioje.

Taikūs žmonės labai nusiminė.

Tačiau netikėtai į burtininką kreipėsi vienas mažas vaikas:

– Aš žinau, ką reikia padaryti! Tegul karingi žmonės akimirksniu pajunta tokį patį skausmą, kokį jie suteikia kitiems kariaudami. O jeigu jie suteiks kažkam džiaugsmo – tuomet ir patys patirs džiaugsmą. Ir tada niekas nieko neskaudins, nes tuoj pat pajus skausmą, todėl bus priversti sustoti.

Visi nutilo, pakerėti vaiko lūpomis ištartų žodžių išminties. O burtininkas nedelsiant įgyvendino vaiko idėją. Paskui jis sugrąžino medžius, metalą ir akmenis. Ir net ginklus, kuriuos žmonės labai greitai perdarė į darbo įrankius.

Nuo tos dienos šioje planetoje niekas nieko neskriaudė, nes tuomet tektų ir pačiam kentėti skausmą. Atvirkščiai: žmonės mielai padėjo vieni kitiems, nes jiems patiko jų patiriamas džiaugsmas. Ir pradėjo visi gyventi harmonijoje ir laimėje…

O jūs – ar gerai jaustumėtės tokioje stebuklingoje planetoje?

Bet jūs jau gyvenate tokioje planetoje. Čia taip pat veikia šis dėsnis: “kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Tik mūsų Žemėje, skirtingai nei toje, stebuklingoje, “atsiliepia“, deja, ne iš karto…

Todėl mes galime pajusti savo veiksmų pasekmes ir šiandien, ir rytoj, ir po mėnesio ar net po dešimties metų… Kaip gaila, kad atsiliepia ne iš karto!.. Tuomet ir mes gyventume stebuklingoje Žemėje…

Pagal R. E. Nadžemi pasaką iš “Šiuolaikinių alegorijų“, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka “Mergaitė Taika“

Vienoje šeimoje gimė labai ypatinga mergaitė. Kai jos artimieji aiškinosi santykius, nors ir stengėsi tai daryti tyliai ir nepastebimai, mergaitė viską jautė ir – pradėdavo verkti. Ir, atvirkščiai, kai jos artimieji taikėsi ir atleisdavo vienas kitam, ji, gulėdama savo lopšelyje, plačiai šypsojosi savo miela bedante burnyte ir laiminga kažką savaip čiauškėjo. Tėvai pavadino savo mielą dukrelę nuostabiu vardu – Taika. Ir nuo to laiko ši stebuklinga mergaitė turėjo vienintelį mėgiamą užsiėmimą – įkvėpti aplinkinius gyventi taikiai ir laimingai. 

Kai Taikai buvo devyneri, jos susirašinėjimo draugė sunkiai susirgo. Gydytojai niekaip negalėjo nustatyti tikslios diagnozės, ir nors gydė ją įvairiais būdais, tačiau mergaitė tiesiog nyko akyse. Niekas negalėjo jai padėti.

Nedaug svarsčiusi, Taika nusprendė ją aplankyti, ir atvažiavo į gimtąjį draugės miestą. Įėjusi į draugės kambarį, ji pamatė ją išsekusią, bejėgę, gulinčią lovoje ir su liūdesiu žvelgiančią į kažkokį keistą augalą ant palangės. Tai buvo tėvų dovana mergaitei, dovana jos gimtadieniui. Jie paaiškino, kad tai draugiškos šeimos gėlė, ir vieną dieną ji sužydės stebuklingu, labai neįprastu žiedu.

Kol mergaitės kalbėjosi, sugrįžo draugės tėvai iš darbo. Jie labai garsiai barėsi, tai buvo girdima net tolimame jų dukters kambaryje. Draugei buvo nesmagu, kad Taika tapo jų šeimos nesantarvės liudininke, bet prisipažino, kad tėvai pradėjo vis dažniau bartis, ir ji dėl to jaučiasi kalta, nes, galbūt, tai dėl jos jie pasidarė tokie suirzę. Todėl ji su tokiu liūdesiu žiūri į tą šeimos laimės gėlę, tarsi lauktų iš jos stebuklo, tarsi ji galėtų sugrąžinti šeimai ramybę ir laimę. 

Taika išklausė ir atsakė: “Štai kame reikalas! O kodėl tu anksčiau man apie tai nieko neparašei? Žinai, o aš dabar pabandysiu su jais pasikalbėti…“

Ji priėjo ir tiesiai paklausė draugės tėvų: “Sakykite, o kam jums reikalingi tie barniai?“ Šis klausimas nesutrikdė, bet jautriai palietė jų širdis, ir kiekvienas iš jų pradėjo svarstyti: “O iš tikrųjų, kodėl aš taip elgiuosi?“

Mama prisipažino pirmoji: “Aš nenoriu pyktis, tiesiog nerimauju dėl dukters sveikatos ir man labai, labai baisu“. O tėtis pasakė štai ką: “Aš jaučiuosi toks bejėgis, nes nežinau, ką dar galiu padaryti, kad mūsų dukra būtų vėl sveika ir laiminga“.

Taika jiems taip ir pasakė: “Reiškia, jūs abu norite to paties – kad mano draugė pasveiktų. Tuomet dėl ko jūs pykstatės?“ Tėvai pritardami linktelėjo. Taika jiems pasakė: “Na, o dabar taikysimės? Paduokite vienas kitam ranką“.

Tėvai taip ir padarė. Draugės mama pasakė: “Atleisk man, mielasis, kai man baisu, aš nevaldau savęs ir pradedu kabinėtis dėl smulkmenų. Tu reikalingas man, aš taip myliu mūsų šeimą, mūsų draugišką šeimą…“ Tėtis švelniai apkabino ją ir pasakė: “Atleisk ir tu man, mieloji, aš labai noriu mums visiems padėti. Aš būsiu šalia, ir viskas bus gerai…“

O Taika šūktelėjo: “Jūs tik pažvelkite!“

Tėvai pamatė ryškią kibirkštį, kuri užsiplieskė iš karto po jų susitaikymo. Taika paaiškino:“Kiekvieną kartą, kai kažkas renkasi taiką vietoje konflikto, įsižiebia ši laimės kibirkštis. Pažiūrėsime, kokiu stebuklu ji šį kartą pavirs. Eikime paskui ją, tik tyliai.“

Kibirkštis lėtai judėjo link mergaitės kambario, šmurkštelėjo pro pusiau atviras duris ir sustojo virš to pačio keisto augalo ant palangės. Ji ilgai sukosi virš jo, lyg ieškotų kur nutūpti, o paskui išnyko. Ir – stebuklas! Mylima mergaitės gėlė pražydo. Ji išskleidė septynis gražiausių spalvų žiedus!

Mergaitė pamatė šį stebuklą ir…laimingai nusišypsojo. Liga kaipmat pasitraukė, tarsi ir nebuvo jos niekada. Tėvai priėjo prie savo dukrelės, apkabino, pabučiavo, jie labai džiaugėsi tokiu stebuklingu pasveikimu. Mama paklausė Taikos: “Bet kodėl gėlė taip neįprastai pražydo? Kodėl tiek daug žiedų iš karto?“

Taika tik patraukė pečiais. O tėtis iš karto suprato: “Tai juk šeimos gėlė. Šeimos – todėl iš karto tiek daug nuostabių žiedų…“ Mama droviai pridūrė: “Ir tai ne vienintelis stebuklas šiandien. Mūsų šeimoje greitai bus mažylis – broliukas arba sesutė mūsų mergaitei.“

Visus labai nudžiugino ši gera žinia. Ir su tokia puikia nuotaika visi nuėjo gerti stebuklingos arbatos su skanėstais.

O mergaitė Taika papasakojo apie tai, kad kiekvieną kartą, kai žmonės renkasi santarvę ir gerovę vietoje barnių ir nuoskaudų – tuomet tuoj pat įsižiebia laimės kibirkštis, kuri sukuria stebuklą Žemėje: kažkieno šeimoje gimsta ilgai lauktas kūdikis; kažkam ateina šviesi, reikalinga pasauliui kūrybinė idėja; kažkas pamaitina alkaną; kažkas paskambina tėvams; kažkas atsiprašys arba atleis kitam; kažkas nuoširdžiai padėkos; kažkas padarys gerą darbą; kažkas apkabins artimą žmogų, o kažkas tiesiog nusišypsos šiam pasauliui. Ir taikos pasaulyje bus vis daugiau….

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Taikos, santarvės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Tavo vidinis palaikymas

Yra Kerol Duek pasakojimas apie tai, kaip paauglys dirbo kartu su tėvu ir netyčia numetė dėžę su vinimis. Jos plačiai išsibarstė ant grindų.

Filipas pažiūrėjo kaltai į tėvą ir pasakė:

– Na štai! Koks aš kreivarankis.

– Tai visai ne tai, ką mes sakome, kai vinys išsibarsto.

– O ką reikėtų pasakyti?

– Reikia pasakyti: “Vinys išsibarstė – aš jas surinksiu!“

– Ir viskas?

– Ir viskas.

…Kaip aš norėčiau išmokti taip kalbėtis ne tik su vaikais, bet ir su savimi! Deja, bet su savimi taip ne visada gaunasi.

Ir tegul man ir visiems, kam tai reikalinga, pavyks išjungti negailestingą vidinį kritiką, o vietoje jo išugdyti nuolat palaikantį suaugusįjį. Tokį, kokio, galimai, niekada nebuvo, bet kokiu jūs galite tapti patys sau.

Iškvėpkime, pagaliau, kaltės jausmą ir liaukimės “skandinti“ save ten, kur galima tiesiog “surinkti vinis“.

Padėka autorei! Pagal Polinos Kruglikovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išskleiskime sielos sparnus…

Pakentėsi…

Nuo pat vaikystės tai pažįstama daugeliui. Iš vienos pusės – žodžiais mus moko tam tikrų dorovinių principų, o iš kitos – diegia įprotį neleisti sau to, kas mums iš tiesų tinka ir artima.

Neskanu – pakentėk, valgyk, kas yra. Nepatogūs ar negražūs drabužiai – bet gi su nuolaida! Nepatinka profesija – bet juk pinigų daug moka… Ir taip toliau…

Kai augantis žmogus atsiduria tarp tokių prieštaravimų – jis yra pilnai dezorientuojamas, gimsta vidinis konfliktas su pačiu savimi. Jis nesuvokia savo pojūčių ir nesupranta, kas jam tinka, o kas ne. Kam jis turi talentą, o kas jam nesiseka, net jei atiduoda tam visas savo jėgas.

Nes nuo vaikystės jam diegiama, kad reikia taikytis prie visko ir kentėti. Pakęsti nemėgiamą darbą, bendrauti su “reikalingais“ žmonėmis, ignoruoti savo širdies balsą, aukoti savo gebėjimus ir talentus vardan pelno. Ar gali būti laisvas pasirinkimas, kai užslopinama natūrali saviraiška, ar gali būti tuomet žmogus laimingas?.. 

Todėl ir prasideda neurozės, depresijos, irzlumas, psichosomatiniai sutrikimai, priklausomybės, energijos trūkumas, ir, svarbiausia – visiškas nesupratimas, kas vyksta gyvenime ir kaip gyventi.

Kokią išvadą galima iš viso to padaryti? Suprasti, kad niekada nevėlu pradėti gyventi Savo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį pirmiausiai tam, kad išreikštų savo unikalius gebėjimus, kad gyventų laisvas ir mylėtų. 

Ir kad galima tapti savo gyvenimo šeimininku ir išmokti būti atsakingu už viską, kas jame vyksta. O prasideda tai nuo savo prigimtinių savybių ir gebėjimų atvėrimo.

Sakykite, ar gali būti graži gėlė, kuri niekada nesužydės? Arba drugelis, kuris neišskleidė savo sparnų, bet pasiliko lėliuke?

Ką galima padovanoti pasauliui, jei blaško priklausomybės nuo aplinkybių, jei viduje kažkas išjungė vidinę šviesą, o vietoje jos apniko kančia ir liūdesys?

Pabuskime. Atverkime širdis. Išskleiskime sielos sparnus. Padovanokime pasauliui savo vidinį grožį!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt  

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dėžutė su sagomis


Kartą sporto salėje aš pamačiau berniuką metų penkerių. Kol jo mama sportavo, jis ramiai sau sėdėjo prie švediškos sienelės. Mažylis skraidino oru įsivaizduojamą laivą ir vos girdimai komandavo šturmanui: “Vairas į kairę! Borto dešinėje rykliai!“

Jis buvo laimingas.

Pertraukose tarp pratimų jo mama su neslepiamu susierzinimu ragino sūnų: “Eik į bėgimo takelį! Pabandyk pažaisti su kamuoliu! Paimk šokdynę!“

Vaikas linksėjo galva, bet liko savo vietoje. Moteris vėl ir vėl kalbino jį pajudėti.

O aš prisiminiau antrąjį psichologijos fakulteto kursą. Mes nagrinėjome auklėjimo dėsningumus.

Pasodinsi choleriką karpyti žirklėmis – pasiruošk pleistą. Šūktelsi ant melancholiko – pasėsi priešiškumą sau.

Priversi sangviniką rašyti dailyraštį – pamatysi jo ašaras. Nusiųsi flegmatiką į “linksmuosius startus“ – sukelsi komediją.

Temperamentas – jis nesikeičia. Mažylis nedaro kažko specialiai tam, kad jus supykdytų – tiesiog jo gyvenimo ritmas kitoks. O mes – arba priimame tai, arba – pykstame, susierziname, kankinamės. 

Mano mama dažnai prisimena, koks “auksinis vaikas“ aš buvau: “Duodi tau dėžutę su sagomis, ir pusantros valandos gali užsiimti bet kokiais darbais!“

Aš tų savo sagų neprisimenu. Bet mama tvirtina, kad aš jas rūšiavau pagal formą, spalvą ir skylučių kiekį. Stačiau piramides ir dėliojau įvairias geometrines figūras. Aš buvau laiminga.

Ir kai mano dukrelei sukako dveji, aš su džiaugsmu įteikiau jai šeimos relikviją – motiniškos ramybės simbolį – dėžutę su sagomis. Ir ką gi? Visas dėžutės turinys akimirksniu buvo pažertas ant grindų. Gražiai, su trenksmu, įspūdingai. Dukrelė buvo laiminga.

Atvirai pasakysiu – man buvo nelengva ramiai priimti šį netikėtą fejerverką. Bet vėliau aš supratau akivaizdų dalyką, kuris padeda mums išvengti konfliktų.

Kiekvienas turi savo dėžutę su sagomis 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Anos Grin pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !