Vienoje šeimoje gimė labai ypatinga mergaitė. Kai jos artimieji aiškinosi santykius, nors ir stengėsi tai daryti tyliai ir nepastebimai, mergaitė viską jautė ir – pradėdavo verkti. Ir, atvirkščiai, kai jos artimieji taikėsi ir atleisdavo vienas kitam, ji, gulėdama savo lopšelyje, plačiai šypsojosi savo miela bedante burnyte ir laiminga kažką savaip čiauškėjo. Tėvai pavadino savo mielą dukrelę nuostabiu vardu – Taika. Ir nuo to laiko ši stebuklinga mergaitė turėjo vienintelį mėgiamą užsiėmimą – įkvėpti aplinkinius gyventi taikiai ir laimingai.
Kai Taikai buvo devyneri, jos susirašinėjimo draugė sunkiai susirgo. Gydytojai niekaip negalėjo nustatyti tikslios diagnozės, ir nors gydė ją įvairiais būdais, tačiau mergaitė tiesiog nyko akyse. Niekas negalėjo jai padėti.
Nedaug svarsčiusi, Taika nusprendė ją aplankyti, ir atvažiavo į gimtąjį draugės miestą. Įėjusi į draugės kambarį, ji pamatė ją išsekusią, bejėgę, gulinčią lovoje ir su liūdesiu žvelgiančią į kažkokį keistą augalą ant palangės. Tai buvo tėvų dovana mergaitei, dovana jos gimtadieniui. Jie paaiškino, kad tai draugiškos šeimos gėlė, ir vieną dieną ji sužydės stebuklingu, labai neįprastu žiedu.
Kol mergaitės kalbėjosi, sugrįžo draugės tėvai iš darbo. Jie labai garsiai barėsi, tai buvo girdima net tolimame jų dukters kambaryje. Draugei buvo nesmagu, kad Taika tapo jų šeimos nesantarvės liudininke, bet prisipažino, kad tėvai pradėjo vis dažniau bartis, ir ji dėl to jaučiasi kalta, nes, galbūt, tai dėl jos jie pasidarė tokie suirzę. Todėl ji su tokiu liūdesiu žiūri į tą šeimos laimės gėlę, tarsi lauktų iš jos stebuklo, tarsi ji galėtų sugrąžinti šeimai ramybę ir laimę.
Taika išklausė ir atsakė: “Štai kame reikalas! O kodėl tu anksčiau man apie tai nieko neparašei? Žinai, o aš dabar pabandysiu su jais pasikalbėti…“
Ji priėjo ir tiesiai paklausė draugės tėvų: “Sakykite, o kam jums reikalingi tie barniai?“ Šis klausimas nesutrikdė, bet jautriai palietė jų širdis, ir kiekvienas iš jų pradėjo svarstyti: “O iš tikrųjų, kodėl aš taip elgiuosi?“
Mama prisipažino pirmoji: “Aš nenoriu pyktis, tiesiog nerimauju dėl dukters sveikatos ir man labai, labai baisu“. O tėtis pasakė štai ką: “Aš jaučiuosi toks bejėgis, nes nežinau, ką dar galiu padaryti, kad mūsų dukra būtų vėl sveika ir laiminga“.
Taika jiems taip ir pasakė: “Reiškia, jūs abu norite to paties – kad mano draugė pasveiktų. Tuomet dėl ko jūs pykstatės?“ Tėvai pritardami linktelėjo. Taika jiems pasakė: “Na, o dabar taikysimės? Paduokite vienas kitam ranką“.
Tėvai taip ir padarė. Draugės mama pasakė: “Atleisk man, mielasis, kai man baisu, aš nevaldau savęs ir pradedu kabinėtis dėl smulkmenų. Tu reikalingas man, aš taip myliu mūsų šeimą, mūsų draugišką šeimą…“ Tėtis švelniai apkabino ją ir pasakė: “Atleisk ir tu man, mieloji, aš labai noriu mums visiems padėti. Aš būsiu šalia, ir viskas bus gerai…“
O Taika šūktelėjo: “Jūs tik pažvelkite!“
Tėvai pamatė ryškią kibirkštį, kuri užsiplieskė iš karto po jų susitaikymo. Taika paaiškino:“Kiekvieną kartą, kai kažkas renkasi taiką vietoje konflikto, įsižiebia ši laimės kibirkštis. Pažiūrėsime, kokiu stebuklu ji šį kartą pavirs. Eikime paskui ją, tik tyliai.“
Kibirkštis lėtai judėjo link mergaitės kambario, šmurkštelėjo pro pusiau atviras duris ir sustojo virš to pačio keisto augalo ant palangės. Ji ilgai sukosi virš jo, lyg ieškotų kur nutūpti, o paskui išnyko. Ir – stebuklas! Mylima mergaitės gėlė pražydo. Ji išskleidė septynis gražiausių spalvų žiedus!
Mergaitė pamatė šį stebuklą ir…laimingai nusišypsojo. Liga kaipmat pasitraukė, tarsi ir nebuvo jos niekada. Tėvai priėjo prie savo dukrelės, apkabino, pabučiavo, jie labai džiaugėsi tokiu stebuklingu pasveikimu. Mama paklausė Taikos: “Bet kodėl gėlė taip neįprastai pražydo? Kodėl tiek daug žiedų iš karto?“
Taika tik patraukė pečiais. O tėtis iš karto suprato: “Tai juk šeimos gėlė. Šeimos – todėl iš karto tiek daug nuostabių žiedų…“ Mama droviai pridūrė: “Ir tai ne vienintelis stebuklas šiandien. Mūsų šeimoje greitai bus mažylis – broliukas arba sesutė mūsų mergaitei.“
Visus labai nudžiugino ši gera žinia. Ir su tokia puikia nuotaika visi nuėjo gerti stebuklingos arbatos su skanėstais.
O mergaitė Taika papasakojo apie tai, kad kiekvieną kartą, kai žmonės renkasi santarvę ir gerovę vietoje barnių ir nuoskaudų – tuomet tuoj pat įsižiebia laimės kibirkštis, kuri sukuria stebuklą Žemėje: kažkieno šeimoje gimsta ilgai lauktas kūdikis; kažkam ateina šviesi, reikalinga pasauliui kūrybinė idėja; kažkas pamaitina alkaną; kažkas paskambina tėvams; kažkas atsiprašys arba atleis kitam; kažkas nuoširdžiai padėkos; kažkas padarys gerą darbą; kažkas apkabins artimą žmogų, o kažkas tiesiog nusišypsos šiam pasauliui. Ir taikos pasaulyje bus vis daugiau….
Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt
Taikos, santarvės ir vienybės mums visiems 🙂 !
ruvi 