Užmerk akis, įsivaizduok, kad tau penkeri metai ir pažiūrėk pro langą dar kartą.
Įsivaizduok, kad tau dar nereikia rinktis kuo tikėti, todėl kad nėra jokio pasirinkimo – viskas vientisa, viskas nedaloma.
Tu dar painioji “vakar“ ir “rytoj“, tiesiog todėl, kad laikas neturi jokio skirstymo, jis net nesitęsia, jis tiesiog yra.
Ir tu tiesiog esi, ir dėl to esi praktiškai nepažeidžiamas ir kategoriškai nemirtingas.
Ir skiltelė gintarinio meliono arba stiklinė šviežių aviečių padaro tave absoliučiai, absoliučiai laimingu…
Ištrauka iš Elenos Kasjan kūrybos, vertė ruvi.lt
Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Kai man penkeri – taip jaustis labai natūralu. Kai man n+penkeri – tą jausmą jau reikia prisiminti, o gal net mokytis… Mokysiuosi.
PatinkaPatinka
Tai mūsų prigimtinis tyrumas, o vėliau, kaip ir pastebėjote, Jūs, Virginija – tą tyrumą, vidinę švarą dėl visų šablonų, pergyvenimų, emocijų, sunkios patirties naštos nėra lengva prisiminti, o tuo labiau – pradėti gyventi laisvai nuo to visko. Bet būna akimirkos, kai tas tyrumas “prasimuša“ – tai gali būti nelauktai, pavyzdžiui, bendraujant su geru žmogumi ar skaitant kokį įkvepiantį tekstą, klausant muzikos arba kalbantis su vaiku, arba glostant savo augintinį gyvūną, arba – užplūdus prisiminimams iš vaikystės… Kaip būtų puiku gyventi taip nuolatos 🙂 … Taip, matyt, reikėtų to iš naujo mokytis, tai suteikia vidinės stiprybės ir sugrąžina tą betarpišką gyvenimo džiaugsmą 🙂 …
PatinkaPatinka