Dėžutė su sagomis

Kartą sporto salėje aš pamačiau berniuką metų penkerių. Kol jo mama sportavo, jis ramiai sau sėdėjo prie švediškos sienelės. Mažylis skraidino oru įsivaizduojamą laivą ir vos girdimai komandavo šturmanui: “Vairas į kairę! Borto dešinėje rykliai!“

Jis buvo laimingas.

Pertraukose tarp pratimų jo mama su neslepiamu susierzinimu ragino sūnų: “Eik į bėgimo takelį! Pabandyk pažaisti su kamuoliu! Paimk šokdynę!“

Vaikas linksėjo galva, bet liko savo vietoje. Moteris vėl ir vėl kalbino jį pajudėti.

O aš prisiminiau antrąjį psichologijos fakulteto kursą. Mes nagrinėjome auklėjimo dėsningumus.

Pasodinsi choleriką karpyti žirklėmis – pasiruošk pleistą. Šūktelsi ant melancholiko – pasėsi priešiškumą sau.

Priversi sangviniką rašyti dailyraštį – pamatysi jo ašaras. Nusiųsi flegmatiką į “linksmuosius startus“ – sukelsi komediją.

Temperamentas – jis nesikeičia. Mažylis nedaro kažko specialiai tam, kad jus supykdytų – tiesiog jo gyvenimo ritmas kitoks. O mes – arba priimame tai, arba – pykstame, susierziname, kankinamės. 

Mano mama dažnai prisimena, koks “auksinis vaikas“ aš buvau: “Duodi tau dėžutę su sagomis, ir pusantros valandos gali užsiimti bet kokiais darbais!“

Aš tų savo sagų neprisimenu. Bet mama tvirtina, kad aš jas rūšiavau pagal formą, spalvą ir skylučių kiekį. Stačiau piramides ir dėliojau įvairias geometrines figūras. Aš buvau laiminga.

Ir kai mano dukrelei sukako dveji, aš su džiaugsmu įteikiau jai šeimos relikviją – motiniškos ramybės simbolį – dėžutę su sagomis. Ir ką gi? Visas dėžutės turinys akimirksniu buvo pažertas ant grindų. Gražiai, su trenksmu, įspūdingai. Dukrelė buvo laiminga.

Atvirai pasakysiu – man buvo nelengva ramiai priimti šį netikėtą fejerverką. Bet vėliau aš supratau akivaizdų dalyką, kuris padeda mums išvengti konfliktų.

Kiekvienas turi savo dėžutę su sagomis 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Anos Grin pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !