Kategorija: Sveikata

2013 – Sveikatingumo metai

Jei šie metai paskelbti Sveikatingumo metais, tai turėtų reikšti, kad visiems – nuo kiekvieno piliečio iki valdžios atstovų – šis klausimas bus prioritetinis. Tai patvirtino ir naujai paskirtas Sveikatos apsaugos ministras savo atvirame laiške visuomenei ir švietimo įstaigų vadovams.

Gera iniciatyva ir teikianti viltį pradžia.. Norisi tikėti, kad ji neapsiribos tik nesveikos gyvensenos pasekmių pamatymu, žalingų įpročių pasekmių aiškinimu ar didesniu sportinių renginių skaičiumi. Nors visa tai, žinoma, taip pat labai svarbu ir reikalinga.

Sveikai gyvenančių žmonių yra nemažai ir be specialių priemonių ar renginių, o sveikai jie pradėjo gyventi ne tik todėl, kad pamatė nesveikos gyvensenos pasekmes, bet todėl, kad suprato ligas sukeliančias priežastis ir atsisakė veiksnių, sukeliančių ligas, t.y., pradėjo gyventi sveikai.

Turime ir visuomeninių sveikuolių organizacijų, kurios propaguoja sveiką gyvenseną. Tokie žmonės verti pagarbos dėl savo sąmoningumo ir dvasios stiprybės – juk jie yra geras pavyzdys aplinkiniams. Atrodytų – viskas puiku, tačiau.. akivaizdžiai trūksta valstybinio požiūrio ir konkrečių valdžios veiksmų šiuo klausimu.

Juk pavienio sveikuolio, visuomenininkų ir valdžios atstovų poveikio priemonės nepalyginamos! Sveikuolis ar visuomenininkai taip pat gali parašyti laišką-kreipimąsi, gali organizuoti sportinius renginius, gali kreiptis ir į valdžią su pasiūlymais – kaip pagerinti tautos sveikatą..

Tačiau ar bus tokie pasiūlymai įgyvendinti – priklausys nuo valdžios pasiryžimo iš esmės spręsti šį klausimą. Štai čia ir susiduriame su akivaizdžiais prieštaravimais, nes išskyrus kovą su nesveikos gyvensenos pasekmėmis – įvairiomis priklausomybėmis ir ligomis, į jų atsiradimo priežastis dar vis žiūrima pro pirštus.

Maža to: ne vienas, pradėjęs sveikai gyventi, jums patvirtins – paradoksas, bet sveikas žmogus visuomenei pasidaro.. svetimas. Ir reikalas net ne aplinkinių požiūryje, kurie tuoj pat “pakrikštija“ sveikuolį keistuoliu, įtartinu, sektantu ar ligoniu. Esmė ir tame, kad jis kitaip,.. sveikai gyvena: neperka kvaišalų, beveik neperka vaistų (neneša pelno), yra sąmoningas ir aktyvus – t.y., kitoks, nei dauguma.

Taigi – ko mes visi sieksime šiais metais? Kokie pagrindiniai sveikatos kriterijai? Turbūt, visi sutiksite, kad sveikas žmogus yra blaivus, nerūkantis, sveikai besimaitinantis, žvalus, fiziškai aktyvus, psichologiškai pozityvus. Ir norint sveikai gyventi, pirmiausiai reikėtų pradėti nuo to, kas žaloja sveikatą – žalingų įpročių. Tai yra svarbiausias pirmas žingsnis, kuris skatina visus sekančius žingsnius link sveikatos.

Kitaip.. nuolat “gesinsime laužą žibalu“: iš vienos pusės aiškinsime, kaip blogai vartoti alkoholį ir rūkyti, o iš kitos pusės – reklama, lengvai pasiekiami ir pigūs kvaišalai, “saikingo“ alkoholio vartojimo teorijos ir visuomenė su stipriomis svaiginimosi tradicijomis.

Visuomenėje, kur alkoholis – įprastas dalykas, alkoholio vartojimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Vaikai nuo mažens tai mato ir alkoholį priima kaip neatsiejamą gyvenimo dalį – dėl to pirmasis alkoholio paragavimas paaugliui ar jaunuoliui yra jau ne alkoholio vartojimo pradžia, o dėsningai susiklosčiusių psichologinių nuostatų įgyvendinimas.

Paaugliai vardina tokius pirmuosius savo motyvus vartoti alkoholį: sekti tradicijas; tapti “suaugusiu”; patirti naujų įspūdžių; išgerti “dėl drąsos”; noras būti “kaip visi”. Šiandien turime vis ryškėjančią liūdna realybę: dominuojantis paauglius ir jaunimą vienijantis “užsiėmimas” – rūkymas ir alkoholio vartojimas.

Todėl žymus akademikas F. Uglovas nuolat pabrėždavo: “Niekada negerkite ir nerūkykite, antraip visos kitos sveikatos gerinimo rekomendacijos netenka prasmės“. Informacija apie žalingų įpročių pasekmes labai svarbi, tačiau būtinas ir valstybinis požiūris bei priemonės.

Kokios jos – manau, gerai žino valdžioje esantys žmonės, juolab, kad gali pasitelkti sveikuolius-visuomenininkus, kurie visada turi daug gerų idėjų ir pasiūlymų bendram labui. Tereikia visiems kartu geranoriškai imtis šios kilnios misijos – tautos sveikatingumo – įgyvendinimo.

Viliuosi, kad nebus pamirštas ir sektino pavyzdžio reikšmingumas: matysime sveiką gyvenseną propaguojančius ir mums visiems asmeniniu pavyzdžiu tai įrodančius valdžios atstovus. Tai būtų stiprus argumentas kiekvienam žmogui susimąstyti apie savo sveikatą.

Linkiu mums visiems sėkmingo Sveikatingumo metų tikslų įgyvendinimo! Kiekvienas galime prisidėti prie šios kilnios veiklos rodydami asmeninį pavyzdį :).. Nuoširdžiai tikiu, kad turėsime kuo pasidžiaugti metų gale – kad visos geros idėjos duos gerą pradžią tolimesniam visos tautos sveikatingumo plėtojimui.

Mitai apie depresiją

Depresija dažnai vadiname tiesiog prastą nuotaiką. O iš tiesų tai yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis prislėgta emocine būsena, kuri neigiamai veikia visą žmogaus gyvenimą – asmeninius santykius, darbinę veiklą, aktyvumą ir t.t..

Depresija – ne “bloga nuotaika“ ar kaprizas – tai sutrikimas, kurį reikia gydyti. Kad geriau suprastume ir nesuklystume atpažindami šį sutrikimą, peržvelkime paplitusius mitus apie depresiją.

Depresija ir bloga nuotaika – tas pats.

Dažnai girdime frazę: “Vakar man buvo depresija“. Taip įvardinama bloga nuotaika, kuri gali būti įtakota išorinių aplinkybių: gali šiandien užplūsti, o rytoj – praeiti. Tuo tarpu depresija yra liguista būsena, kuri gali tęstis mėnesius, net metus, ir visi išoriniai įvykiai tokiu atveju bus matuojami per depresijos prizmę.

Sergant depresija, suardomas biocheminis balansas galvos smegenyse ir impulsai tarp nervinių ląstelių. Tokį anomalinį galvos smegenų aktyvumą parodo ir tomografija. Taigi, tai nėra paprastas nuotaikų svyravimas.

Depresija – tinginių liga, jie “serga“ iš neturėjimo ką veikti.

Depresija – visada žmogui reikšmingų problemų pasekmė. Tačiau reikšmingumas – itin individualus dalykas: vienas žmogus gali lengvai pakelti net sunkiausius išbandymus, o kitą gali palaužti ir kitiems atrodanti smulkmena. Bet kokiu atveju – depresiją sukėlusi priežastis visada yra reikšminga žmogui, kuris serga depresija.

Depresiją lengva įveikti pačiam – tereikia pradėti galvoti apie kažką gero ir dažniau šypsotis.

Būtų gerai, jei viskas būtų taip paprasta – geriausiu atveju tai suteiks trumpą laikiną palengvėjimą. Depresija išgydoma tik išsprendus vidinius konfliktus, t.y., pašalinus depresijos priežastis. Tų priežasčių pats sergantis žmogus arba nesupranta, arba jos atrodo jam neišsprendžiamos. Būtent dėl prislėgtos būsenos savarankiškai pasveikti sunku, todėl prireikia specialisto pagalbos.

Depresija dažniausiai serga moterys.

Tokia nuomonė vyrauja todėl, kad sunegalavusios moterys dažniau kreipiasi į specialistą. Vyrai, deja, savo prislėgtą būseną dažniau slopina alkoholiu. Depresija gali susirgti įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, kartais ji pasireiškia ir paaugliams dėl būdingo tam amžiui nuotaikų svyravimo.

Depresija – silpnų ir bevalių liga, stiprūs ja neserga.

Tikrai ne: neišsprendžiami vidiniai konfliktai, kurie sukelia depresiją, gali iškilti kiekvienam žmogui – nepriklausomai nuo jo valios stiprumo.

Depresija užeina ir praeina savaime.

Depresija visada turi priežastį (jos gali būti įvairios), ir jei tos priežasties nepašalinsime – depresija nepraeis savaime. Tai psichikos sutrikimas, galintis peraugti į rimtą ligą. Todėl reikėtų susirūpinti, jei pastebėjote:

– ilgą laiką trunkančius prislėgtą nuotaiką, nerimą, apatiją, baimę, nuovargį, atminties sutrikimus, negalėjimą susikaupti;
– nuo pat ryto vyraujančias negatyvias mintis;
– neadekvačią situacijai depresyvią nuotaiką;
– miego sutrikimus: sunkus naktinis miegas su dažnais prabudimais arba mieguistumas dieną;
– niūrias mintis apie gyvenimo beprasmybę, nenorą gyventi.

Visa tai rodo, kad reikia kreiptis pagalbos, kad tai nepraeis savaime. Kai tik specialistas parenka tinkamą gydymo būdą, situacija pradeda gerėti jau po kelių savaičių. Deja, statistika rodo, kad pagalbos kreipiasi vos keli procentai depresijos apimtų žmonių.

Įveikti depresiją galima sunkiu darbu.

Tai tikrai gali padėti, jei žmogus išgyvena lengvą nuotaikų kaitą, bet ne depresijos atveju. Pasinėrimas į sunkų darbą depresijos metu gali išprovokuoti ligos paūmėjimą.

Kenčiantį nuo depresijos žmogų galime atpažinti iš verksmingumo.

Sergantys depresija žmonės ne visada vaikšto paniurę ar lieja ašaras. Gali būti ir užslėptos depresijos (pvz., dėl nemėgiamo darbo) formos, kurias ir pats ligonis ne iš karto pastebi, nes išoriškai lyg ir viskas vyksta kaip įprasta. Tokios užslėptos depresijos formos dažniausiai išsivysto į psichosomatinius sutrikimus: įvairius skausmus ir negalavimus, virškinimo sutrikimus ir pan.

Galima pagerti raminančių arbatų ar antidepresantų, kuriuos gėrė draugas, ir viskas praeis.

Depresijos gydymas – kompleksinis, todėl papildomas priemones ir jų dozes gali skirti tik gydytojas. Savigyda medikamentais itin pavojinga, nes vien vaistais depresija negydoma – pirmiausia būtina išsiaiškinti ją sukėlusią priežastį.

Taigi, vienos dienos prasta nuotaika – ne depresija. Gyvenime nutinka įvairių dalykų: kai kurie įvykiai sukelia liūdesį ar nusiminimą. Tačiau ne visi jie išsivysto į depresiją – kai žmogus juos įveikia, kartu keičiasi ir jo nuotaika.

Ką apie tai manote?

Menas sveikai gyventi (tęsinys)

* Mūsų laikais, kai gydymas tapo pelningiausiu verslu, sveiko gyvenimo būdo fakelą neša tik nedaugelis žmonių. Pirmieji natūralių sveikatos ugdymo metodų šalininkai visą savo gyvenimą skyrė naudingų rekomendacijų kaupimui ir analizei, kad visa tai perduotų ateities kartoms.

* Ko gi mums reikia, kad sveikai gyventume? Švaraus oro ir vandens, natūralaus gamtinės kilmės maisto, reguliarių fizinių pratimų, gero poilsio ir miego, geranoriško bendravimo, palankios aplinkos ir aukštų dvasinių siekių. Visa tai įgyvendinti daug lengviau ir pigiau, nei gydyti ligas, kurių buvo galima išvengti.

* Geros sveikatos požymiai – optimalus svoris, jėga ir ištvermė, geras raumenų tonusas, švari oda, spindinčios akys, aiškus protas, taikus dvasinis nusiteikimas ir pozityvumas, kurie sveikam žmogui būdingi net sunkiais gyvenimo momentais.

* Pati Gamta suteikė žmogui galimybę palaikyti savo sveikatą ir gyventi be ligų. Kasmet visiškai atsinaujina maždaug 97% žmogaus kūno: oda – kas mėnesį, skrandžio gleivinė – kas keturias dienas ir t.t.. Šis atsinaujinimas vyksta nuolat tų maistingųjų medžiagų dėka, kurias organizmas gauna su maistu.

* Smegenys, nervų sistema, kiekvienas vidaus organas nuolat gauna maistingąsias medžiagas per kraujotaką. Būtų idealu, jei krauju tekėtų tik reikalingi maisto komponentai.

* Žodis “natūralus“ priešingas sąvokai “dirbtinis“. Mūsų laikais, kai neregėtai išplito dirbtinis maistas, gerai įsidėmėkite: kaskart, valgydami dirbtinį maistą (konservantai, dažikliai), jūs prarandate dalelę savo natūralios sveikatos. Žmonija išgyvena sunkius laikus, nes vartoja maistui tai, kas praktiškai nevalgoma.

* Štai kai kurie organizmo užterštumo požymiai: viršsvoris, nuovargis, apnašos ant liežuvio, galvos skausmai, pilvo pūtimas, rėmuo, pykinimas, irzlumas, skrandžio skausmai, nemiga, depresijos, nešvari oda, blogas kvapas iš burnos, tamsūs ratilai po akimis, padidintas arterinis kraujospūdis. Po vidinio apsivalymo visi jie išnyksta.

* Homeostazė – tai terminas, nusakantis organizmo vidinės terpės stabilumą , arba rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Sveikame organizme ji daugiau šarminė, o ne rūgštinė. Acidozė (kraujo pH nukrypimas rūgštingumo link) yra svarbiausia daugumos ligų priežastis.

* Didžiausią įtaką kraujo pH turi mityba. Todėl turime teikti pirmenybę produktams, kurie neutralizuoja rūgšties perteklių, t.y., šviežioms daržovėms ir vaisiams, šviežiai paruoštoms jų sultims, daigintiems grūdams, medui, migdolams. Gilus kvėpavimas taip pat užtikrina cheminių procesų pusiausvyrą, šarmina kraują, nes pašalina anglies dvideginį.

* Kuris produktas – šarminis ar rūgštinis – mityboje vyraus, toks ir bus poveikis organizmui. Teikdamas pirmenybę vieniems ar kitiems produktams, žmogus pajėgus sąmoningai reguliuoti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Taip galima kontroliuoti savo sveikatą.

* Nepamirškime savo mąstymo: minčių pobūdis daro įtaką viskam, taip pat ir sveikatai. Įrodyta, kad optimizmas, išstumdamas bejėgiškumo jausmą, pirmiausiai veikia sveikatą. Optimizmas skatina laikytis sveiko gyvenimo būdo. Pesimistas įsitikinęs, kad įpročiai neįveikiami – tokiam žmogui vargiai pavyks mesti žalingus įpročius, pradėti teisingai maitintis ar atlikinėti fizinius pratimus.

* Kad pasiektumėte dvasinę pusiausvyrą ir harmoniją, skirkite kasdien keletą minučių visiškam kūno ir proto atsipalaidavimui. Tai ugdo sąmoningumą, dėmesingumą, ramybės ir džiaugsmo pojūtį. Kaip ir miegas, gilus atsipalaidavimas gerina ir visų organų bei kūno sistemų veiklą.

* Gyvenime turime būti fiziškai aktyvūs. Fiziniai pratimai padeda širdies veiklai. Kiekvienas raumuo – tai papildoma “širdis“, padedanti pumpuoti kraują. Raumenims susitraukiant, juose esantis kraujas išstumiamas širdies kryptimi, o atsipalaiduodami raumenys vėl prisipildo kraujo.

* Stiprūs sveiki raumenys smarkiai palengvina širdies krūvį. Raumenys stiprėja ir išlieka jauni tik fizinių pratimų dėka. Nejudrus gyvenimo būdas skatina raumenų atrofiją. Raumenų tonusą galima ir reikia išsaugoti, nesvarbu, kokio amžiaus esate. Fiziniai pratimai – tai raumenų “maistas“.

* Net vieno blauzdos raumens nusilpimas sutrikdo kelio sąnario veiklą, sukeldamas skausmo pojūtį. Stengdamasis to išvengti, žmogus keičia padėtį, įtempdamas raumenis, kurie dirbti neprivalėtų. Todėl pasislenka dubuo, o stuburo iškrypimas sukelia galvos skausmus..

* Sveikatos palaikymas – tai pagarba gyvybei. Jūsų valioje atgauti kūno, proto ir dvasios darną. Suvokę gyvybės vertę, jūs sužadinsite savyje slypinčias gyvybines jėgas, padėsiančias pasveikti ir tobulėti dvasiškai.

Mintys iš sveikatingumo sistemos “Fitonika”, autoriai – M. Diamond ir dr. D. Burton Schnell

*

Menas sveikai gyventi

* Visus procesus Visatoje reguliuoja gamtos dėsniai. Žmogaus sveikata irgi paklūsta šiems dėsniams. Jei juos pažeisite – kentėsite, nes kiekvieną veiksmą lydi adekvatus atoveiksmis.

* Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas labai skiriasi nuo natūralaus gyvenimo būdo, kurį mums lėmė Gamta. Kaip tik šis neatitikimas tarp to, kaip turi būti, ir to, kaip yra, tapo daugumos vadinamųjų civilizacijos ligų priežastimi.

* Jei nuoširdžiai trokštate sustiprinti savo sveikatą ir išlaisvinti savo energiją dvasiniam tobulėjimui, trumpiausias kelias to siekti – laikytis gamtos dėsnių, t.y., natūralios, sveikos gyvensenos principų.

* Kiekvienas žmogus turi gilų poreikį tobulėti dvasiškai. Žmogaus dvasinis tobulėjimas skatina sveikatingumą ir padaro žmogų laimingu – mes nesame žmogiškos būtybės, turinčios dvasingumą; mes esame dvasinės būtybės, turinčios žmogaus savybių.

* Laikydamiesi sveikos gyvensenos principų, jūs palengva realizuosite tą fizinį, dvasinį ir intelektualinį potencialą, kurį mums suteikė Gamta. Natūrali, sveika gyvensena – tai visiška kūno, dvasios ir proto darna.

* Natūrali sveikatos ugdymo sistema skatina kiekvieną žmogų atskleisti geriausius bruožus. Tai ta dvasinė paradigma, kuri leidžia pasiekti atsvarą Vakarų civilizacijos materializmui. Tai meilės ir geranoriškumo visoms esybėms būsena.

* Pirmiausiai turime pradėti nuo sveiko maisto. Dar Hipokratas skelbė pagrindinį sveikatos dėsnį: “ Jūsų organizmas sugeba gerai funkcionuoti tik tuo atveju, jei tinkamai maitinatės“. Be to, jis teigė: “Lai maistas būna jums vaistas“.

* Valgis, kaip ir gamtos sumanyta, turi teikti energiją ir sveikatą, o nebūti nuolatinių valios išbandymų arena. Nesveika mityba – įskiepytas ir giliai įsišaknijęs kenksmingas įprotis.

* Visi mes esame tokie, koks mūsų valgomas maistas. Kiekvieno mūsų valioje pasirinkti maistą, kuris gali palaikyti arba visiškai suardyti sveikatą. Karti tiesa: daugelis mūsų prarado nuovoką pasirinkti sveiką maistą.

* Žmonės tiesiog nežino, kaip atsikratyti kenksmingų įpročių ir išmokti teisingai maitintis. Problemą dar labiau supainioja prieštaringa informacija – kas yra sveika mityba. Žmonėms skiepijamos nuostatos, kad reikia šalinti ne priežastis, o kovoti su simptomais ir pasekmėmis.

* O išvada tokia: jūs galite skaičiuoti kalorijas, laikytis dietų, gerti vaistus nuo nutukimo, bet kol nesuvoksite, kas yra sveikas maistas ir kokie produktai jums kenkia – visos jūsų pastangos bus bergždžios. Laikini sprendimai – laikini ir rezultatai.

* Chemizuotas maistas, neteisingai paruoštas maistas, o taip pat vadinamoji “greitoji“ mityba gali sukelti tik greitas ligas. Taip maitindamiesi, drauge su prastėjančia sveikata, žmonės praranda ir galimybę džiaugtis gyvenimu.

* Kas yra natūralus, sveikas maistas? Jeigu tai neauga lysvėje ar ant medžio, jeigu neturi gamtinės kilmės (laukuose, miškuose ar vandenynuose), jeigu tai sukurta dirbtinai, laboratorinėmis sąlygomis – jūs valgote ne maistą!

* Kad visada būtų geros formos ir kupinas energijos, žmogus turi valgyti pakankamai šviežių vaisių ir daržovių. Mityba turi būti įvairi: kiekvienam žmogui reikia kuo įvairesnio maisto, kad organizmas galėtų gauti visas būtinas maistingąsias medžiagas.

* Raginimai atsisakyti riebalingo maisto sukėlė visiškai netikėtas pasekmes. Kai pradedami valgyti nuriebalinti produktai, pastebimas efektas, priešingas tam, kurio tikėtasi: sąmoningai riebalų atsisakęs žmogus stengiasi juos kompensuoti saldumynais, kurie organizme virsta tais pačiais riebalais.

* Daugelį traukia valgyti saldumynus ir riebius užkandžius, kad numalšintų alkio jausmą, kurį sukelia maistingųjų medžiagų stoka maiste. Kadangi didžioji žmogaus skonio receptorių dalis nustatyta jausti saldumą, rytą suvalgyti saldumynai, kuriuos mums padovanojo pati gamta (vaisiai, sultys), leis visą dieną išvengti potraukio saldumynams.

* Viršsvorį sudaro ne kas kita, o teršalai ir atliekos – tai nesuvirškinto maisto atliekos, kurių negalėjo panaudoti ląstelės; tai įvairūs toksinai, esantys maiste ir vaistuose. Nuodingos medžiagos pradedamos kaupti riebalinėse ląstelėse – užpildžius egzistuojančias, kuriamos vis naujos ir naujos, kad organizmas turėtų kur dėti visą tą “šlamštą“.

* Tokiems “produktams“ virškinti eikvojama daugybė energijos, o juk jie neturi nei maistinės vertės, nei gali teikti energijos, o tik teršia organizmą. Maža to – šios sankaupos trukdo šalinti natūralaus organizmo atsinaujinimo-irimo procesų produktus (įvairias ląsteles), kurie taip pat kaupiasi ir nuodija organizmą.

* Tik pats žmogus gali sustabdyti šį užburtą ratą. Kol jis to nepadarys, veiks evoliucijos eigoje atsiradęs apsaugos mechanizmas: organizmas kaups vandenį (didės svoris, kūnas išplers), kad ištirpdytų ir pašalintų nuodingas medžiagas bent jau iš gyvybiškai svarbių organų. Imuninė sistema veiks ribiniu apkrovimu.

* Dauguma žmonių nesąmoningai to nepaiso, nes nesuvokia, kokia svarbi yra vidinė kūno tvarka ir švara. Todėl tik pačio žmogaus valioje pasirinkti tokį maistą – sveiką maistą – kuris padės išlaikyti vidinę organizmo švarą ir tuo pačiu palaikyti gerą sveikatą, optimalų svorį ir energiją.

Mintys iš sveikatingumo sistemos “Fitonika“, autoriai – M. Diamond ir dr. D. Burton Schnell

Mitai apie mitybą

Naudingiausi – praturtinti vitaminais ir mineralais maisto produktai.

Pats geriausias vitaminų ir mineralų šaltinis – šviežias ir natūralus maistas. Prisotinimas papildomais dirbtinais maistiniais priedais nepadaro maisto produkto automatiškai geru.

Alkį jaučiame todėl, kad skrandis tuščias.

Netiesa: pavyzdžiui, sergantis žmogus dažniausiai nejaučia alkio, nors jo skrandis gali būti tuščias; ir atvirkščiai – galime jaustis alkani ką tik pavalgę. Iš tikrųjų žmogus alkį jaučia tik tada, kai kraujyje trūksta kažkokių maistinių medžiagų.

Tuomet į tam tikrą smegenų dalį – “alkio centrą“ siunčiamas signalas apie šį trūkumą. O “alkio centras“ aktyvuoja virškinimo sistemos veiklą, todėl ir pajuntame alkį. Kai kraujyje maistinių medžiagų pakanka, virškinimo sistemos veikla sulėtinama – tada jaučiamės sotūs.

Štai kodėl ypač svarbu valgyti sveiką ir kokybišką maistą – kad gautume visas reikalingas organizmui maistines medžiagas, o ne tiesiog prikimštume skrandį.

Stambūs vaikai – sveiki vaikai.

Tai visiškai neatitinka realybės. Vaikams viršsvoris pavojingas, nes sąlygoja tolimesnį polinkį į nutukimą. Tokie vaikai ne tik išsiugdo neteisingus mitybos įpročius, bet ir yra mažiau atsparūs įvairioms ligoms. Be to, anksčiau ar vėliau jie pradeda jausti fizinį ir psichologinį diskomfortą dėl savo kūno formų.

Viršsvoris – silpnavališkumo pasekmė.

Viršsvoris – sudėtinis reiškinys, sąlygojamas genetinių, medžiagų apykaitos, biocheminių, psichologinių ir kultūrinių faktorių. O štai valios pastangų reikia ne tam, kad slopintume norą daug valgyti, o tam, kad nukreiptume savo valią sveikos mitybos įpročių bei fizinio aktyvumo ugdymui.

Kuo mažiau riebaus maisto, tuo mažiau problemų su viršsvoriu, todėl geriau jo atsisakyti.

Ir tikrai – apriboję riebius produktus, lieknėjame greičiau. Tačiau riebalai organizmui reikalingi, be jų neįmanoma teisinga medžiagų apykaita, pvz., organizmas be riebalų neįsisavina vitaminų A ir E, greičiau sensta oda, nukenčia kepenys, sulėtėja lytinių hormonų gamyba.

Todėl valgyti riebalus reikia saikingai, tačiau neatsisakyti jų visiškai. Geriau vengti vadinamų paslėptų riebalų, kurių yra majoneze, dešrose, konditerijos gaminiuose.

Nuo sviesto storėjame, nuo aliejaus – ne.

Augaliniame aliejuje nėra cholesterino, todėl jis naudingas (saikingai!) širdžiai ir kraujagyslėms. Tačiau aliejus žymiai kaloringesnis už sviestą. Be to, svieste yra šiek tiek vandens ir baltymų, tuo tarpu aliejus – “gryni“ riebalai. O svoris auga nuo bet kokių nesaikingai vartojamų riebalų.

Vaisiai ir saldumynai valgomi tik desertui.

Toks maistas gali ilgam “užstrigti“ pilname skrandyje… Be to, valgomi desertui, jie gali sukelti pilvo skausmus ir vidurių pūtimą. Todėl vaisius ir saldumynus geriau ir sveikiau valgyti ne po valgio, o kaip atskirą maistą.

Naudingiau visiškai atsisakyti cukraus.

Dietologų teigimu, baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis mūsų mityboje turėtų būti 1:1:4. Apie 10% angliavandenių gali būti cukrus – geriau rudas, turintis naudingų mineralų (kalcio, natrio, kalio, fosforo ir geležies), fruktozė arba medus.

Juoda duona naudingesnė už baltą, nes joje daugiau ląstelienos ir mažiau kalorijų.

Iš tiesų pagal duonos spalvą nenustatysime, kiek joje naudingų medžiagų. Juodos ir baltos duonos kaloringumas beveik vienodas. O sveikiausia duona – bemielė, su įvairių grūdų bei sėklų priedais ir sėlenomis.

Visi vitaminai termiškai apdorojant maistą žūsta.

Tai dalinai teisinga dėl vitamino C: verdant jo sumažėja. Vitamino C mažėja ir ilgiau saugant maistą, kepant, troškinant ar tiesiog palaikius produktus šaltame vandenyje ar metaliniame inde. Kitų vitaminų, termiškai apdorojant maisto produktus, mažėja ne taip žymiai.

Aštrus maistas kenksmingas virškinimo sistemai.

Pasirodo, priešingai: aštrūs produktai pagreitina medžiagų apykaitą, naikina kai kurias bakterijas, gerina kepenų ir tulžies veiklą. Gal todėl pietų šalių gyventojų maiste jų yra daugiau? Mums gi svarbu ir čia laikytis saiko.

Fizinis krūvis žadina apetitą.

Atlikti tyrimai parodė, kad po 20 minučių fizinių pratimų žmonės valgė ne ką daugiau nei tie, kurie nesportavo. Vienintelis skirtumas – po fizinio krūvio žmonės pripažino, kad maistas pasirodė skanesnis, nei įprasta.

Sveikiausia gerti mineralinį vandenį.

Reikalingiausias žmogaus organizmui – paprastas vanduo. Mineralinį geriamąjį vandenį galime pagerti periodiškai, tačiau ne gydomąjį-mineralinį vandenį, kuriame druskų koncentracija gali viršyti normą 5-7 kartus (todėl jis ir yra gydomasis). Jei tokį vandenį nuolat geria sveikas žmogus, tai gali išprovokuoti inkstų akmenligę.

Vasarą prikaupę vitaminų, esame pilnai pasiruošę žiemai.

Iš tikrųjų mūsų organizmas kaupia tik riebaluose tirpstančius vitaminus: A, E, D, K. O štai vasariniuose vaisiuose ir daržovėse daugiausia vandenyje tirpstančių vitaminų, ir mūsų organizme jie neužsilaiko. Tačiau neginčytina: valgydami vasarą šviežias daržoves ir vaisius, mes stipriname organizmą.

Žiemą galime valgyti vaisius ir daržoves, kurie mūsų sąlygomis išsilaiko iki pavasario: obuolius, morkas, kopūstus, bulves, svogūnus, česnakus ir pan. Mūsų organizmo fermentai pritaikyti vietinėms daržovėms ir vaisiams virškinti, todėl atvežtiniai egzotiniai vaisiai gali sukelti alergiją ar virškinimo sutrikimus – jų nevertėtų daug valgyti.

Taigi, svarbiausia mityboje – valgyti kokybišką maistą (šviežią, be cheminių priedų), stebėti savo organizmą (kokie produktai tinka, kokie – ne) ir savijautą po valgio (maistas turi teikti energiją ir žvalumą).

Svarbus ir saikas: geriau mažiau maisto, nei per daug. Ir su viršsvoriu stebuklų nebūna – jis priauga tuomet, kai maisto suvalgome daugiau, nei išeikvojame energijos.

Ką apie tai galvojate?

Kaip neperkaisti karštą vasaros dieną?

Perkaitimas, arba šiluminis stresas išsivysto tuomet, kai organizmas gauna šilumą sparčiau, nei sugeba išsivaduoti nuo jos pertekliaus. Šiluminis stresas gali sąlygoti įvairias patologines būsenas: šiluminį smūgį, nusilpimą, sąmonės netekimą, bėrimus, traukulius. Kad to nenutiktų, turėtume žinoti – kaip sumažinti neigiamą šilumos poveikį mūsų organizmui.

Nustatyta, kad žmogaus organizmas perkaista dėl šių priežasčių:

– Bloga aklimatizacija. Žmonės iš pietinių kraštų karštį perneša lengviau.
– Bloga fizinė būklė. Sportininkai ir geros fizinės formos žmonės karščius pakelia lengviau.
– Viršsvoris. Riebalinis audinys – blogas organizmo spinduliuojamos šilumos laidininkas, todėl nutukę žmonės mažiau šąla žiemą, tačiau žymiai prasčiau atvėsta vasarą.
– Įvairūs susirgimai: širdies-kraujagyslių sistemos ligos, cukrinis diabetas, chroniški negalavimai. Net lengvas susirgimas karštą dieną pakeliamas sunkiau.
– Chroniškos odos ligos – dermatitai, alerginiai bėrimai, taip pat didesni nudegimų plotai karštą dieną gali sunkinti prakaitavimą.
– Kai kurie vartojami medikamentai gali pabloginti organizmo vėsinimo funkcijas, pvz., ličio preparatai, šlapimą varantys vaistai, tam tikri antidepresantai ir t.t.
– Ilgas buvimas saulės atokaitoje.
– Ypatingai sunkina organizmo vėsinimo funkcijas alkoholio vartojimas, nes skatina skysčių šalinimą iš organizmo ir didina organizmo dehidratacijos galimybę.
– Šiluminio smūgio tikimybė didesnė, jei žmogus jau yra pernešęs šiluminį smūgį, nes tokiu atveju pakantumas karščiui ir organizmo vėsinimo efektyvumas yra sumažėjęs.

Kad organizmas karštą vasaros dieną neperkaistų, turėtume atlikti du veiksmus:

1. Sumažinti šilumos patekimą į organizmą. Šilumos šaltiniai yra du: vidiniai ir išoriniai. Vidiniai – fizinis aktyvumas ir virškinimas, todėl karštomis dienomis rekomenduojamas minimalus fizinis aktyvumas ir lengvas, greitai virškinamas maistas.

Išoriniai šilumos šaltiniai – tiesioginiai saulės spinduliai, įkaitusi dirva ar kiti paviršiai, karštas oras. Tokiu oru geriausia būti pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Karšto klimato šalyse dėl to susiklostė tradicija (siesta): vidurdienį ilsėtis namuose, ir taip tiesiog išlaukti vėsesnės popietės.

2. Pagerinti organizmo vėsinimą. Normaliomis sąlygomis šilumos perteklių organizmas išspinduliuoja į aplinką arba pašalina su iškvepiamu oru. Tačiau esant dideliam karščiui, šių priemonių nepakanka, ir organizmas pajungia dar dvi funkcijas: padidina kraujo pritekėjimą į odą (taip kraujas atiduoda šilumos perteklių), ir prakaitavimą (taip šiluma išgarinama).

Pagerinti organizmo vėsinimą galime gerdami skysčius ir vėsindamiesi vandeniu, vėdindami patalpas, dėvėdami šviesius ir lengvus natūralaus pluošto drabužius.

Dabar smulkiau apie efektyvias priemones nuo perkaitimo – pradėkime nuo gyvenimo tempo ir režimo. Jei tenka dirbti lauke, darykite pertraukas, pabūkite pavėsyje. Jei darbas fizinis, tuomet didesnį krūvį planuokite vėsesnei dienos daliai. Karščiausiu dienos metu dirbti atokaitoje pavojinga! Karštomis dienomis dirbkite ir judėkite lėčiau, nei įprasta.

Vėsinimas vandeniu. Labai efektyvus odos vėsinimas – purškiant vandenį purškikliu. Jei yra galimybė, padeda vėsus dušas. Jei karšta namuose kambaryje, galima uždėti ant galvos arba ant pečių drėgną rankšluostį arba apsivynioti drėgna paklode (tokiu atveju nebūkite skersvėjyje).

Vėdinimas ir vėsinimas ventiliatoriumi. Vėdinimas mažina oro drėgnumą – esant dideliam drėgnumui blogėja prakaitavimas. O ventiliatorius naudingas iki 35 laipsnių šilumos, nes esant aukštesnei temperatūrai, oro srautas šildys orą, o ne vėsins.

Gėrimai. Kai gausiai prakaituojame, gėrimas tampa pagrindine vėsinimo priemone. Nelaukite, kol ims troškinti – karštą dieną gerkite reguliariai. Tinkamiausias vanduo, vaisių sultys, mineralinis vanduo – kad išsaugotume vandens-druskų balansą. Negalima gerti alkoholio ir kofeino turinčių gėrimų, nes jie skatina skysčių šalinimą.

Maistas. Valgykite dažnai, po nedaug, lengvą maistą – šviežias uogas ir vaisius, daržoves. Venkite sunkaus baltyminio maisto (mėsos), nes jį virškinant organizmo temperatūra pakyla puse laipsnio – karštą dieną tai daug.

Drabužiai. Rinkitės šviesius rūbus – jie gerai atspindi saulės šilumą, o tamsūs – “traukia“, stiprina. Audiniai – linas, medvilnė, šilkas. Karštą dieną denkite galvą.

Aplinka. Venkite tiesioginių saulės spindulių ir buvimo ant (prie) įkaitintų paviršių. Geriau būti pavėsyje arba vėsiose patalpose. Naudokite mažiau elektros prietaisų – keli įjungti prietaisai gali veikti kaip šildytuvas.

Savijautos stebėjimas. Stebėkite savo būseną, kad neperkaistumėte. Pastebėję pakitimus – padažnėjusį pulsą, galvos svaigimą, silpnumą – imkitės vėsinti organizmą, atsigerkite, pailsėkite. Kai karšta – vėsinkitės!

Ir dar – keli naudingi patarimai ištikus šiluminiam stresui:

Šiluminis (saulės) smūgis. Simptomai: karšta sausa oda, drebulys, pulsuojantis galvos skausmas ir svaigimas, aukšta kūno temperatūra, nerišli kalba. Pagalba: perkelti ligonį į vėsią vietą, kviesti medikus, vėsinti ligonį vandeniu, pučiamu oru.

Šiluminis nusilpimas. Simptomai: gausus prakaitavimas, lipni drėgna oda, silpnumas, stiprus nuovargis, galvos svaigimas, pykinimas, paraudęs arba išbalęs veidas, raumenų traukuliai, pakilusi kūno temperatūra, greitas paviršutiniškas kvėpavimas. Pagalba: pereiti į vėsią vėdinamą patalpą, gerti daug vandens, nusiprausti po vėsiu dušu arba apsitrinti sudrėkintu rankšluosčiu.

Šiluminiai traukuliai. Dažniausiai pasitaiko gausiai prakaituojantiems žmonėms. Vandens-druskų balanso pažeidimas sukelia raumenyse skausmingus spazmus. Tokie spazmai gali būti ir šiluminio išsekimo požymis.

Simptomai: skausmingi traukuliai, dažniausiai pasireiškiantys rankų, kojų arba pilvo raumenyse. Pagalba: nejudėti, pasėdėti pavėsyje, atsigerti, kelias valandas po traukulių išnykimo nedirbti fizinių darbų. Jei traukuliai nesiliauja per valandą arba jei jie ištinka širdininką – kreiptis į medikus.

Šiluminis bėrimas. Simptomai: smulkus raudonas išbėrimas – taškeliai arba pūslelės, kurie atsiranda dažniausiai ant krūtinės, po krūtine, alkūnių arba kojų sulenkimuose. Pagalba: pereiti į vėsią vietą, išbertas vietas laikyti sausai, jei reikia – pabarstyti tinkamais milteliais.

Informacija paruošta pagal medicinos mokslų daktaro O. Radiuk straipsnį. Visiems linkiu jaukios, saugios vasaros šilumos ir geros sveikatos! 🙂

Apie vandenį

Vanduo, kaip ir deguonis, yra svarbiausias gyvybę palaikantis faktorius. Didesnę dalį žmogaus kūno sudaro vanduo – jis reikalingas visiems gyvybiniams procesams, todėl netekti net dešimtosios dalies kūno skysčių yra pavojinga. Norint išlaikyti normalų vandens balansą organizme, reikia nuolat jį papildyti.

Yra daug vandens rūšių: šaltinio, polydžio, gyvas (šarminis), mineralinis, distiliuotas, sidabrinis ir t.t.. Kiekvienas iš jų savaip naudingas, bet koks žmogui tinkamiausias? Toks, kuris savo struktūra artimiausias žmogaus organizmo ląstelių skysčio struktūrai.

Toks vanduo labiausiai atitinka ląstelių skysčio molekulės diametrą, jis lengvai praeina per ląstelių membraną. Dėl to visos cheminės reakcijos organizme vyksta sklandžiai ir greitai, aktyvuojama druskų apykaita. Be to, toks vanduo turi būti tinkamos pH reikšmės,t.y., atitikti organizmo vidinės terpės parametrus. Peržvelkime įvairaus vandens savybes.

Šaltinio vanduo. Tai natūraliai išeinantys į žemės paviršių požeminiai ir gruntiniai vandenys. Iš esmės jis mažai kuo skiriasi nuo šulinio vandens – tik tuo, kad šulinys yra iškasamas. Kildamas į paviršių, šis vanduo praeina natūralaus filtro sluoksnius (smėlio, molio).

Tokio vandens savybės gali būti skirtingos dėl skirtingos sudėties. Jei jis neužterštas, tai tikrai gali būti sveikatos ir energijos šaltinis. Kadangi daugelio šaltinių vandens sluoksnis yra negiliai, į jį gali patekti kenksmingos medžiagos iš žemės paviršiaus, ypač jei netoliese yra pramoniniai objektai. Todėl gerti nepatikrinto šaltinio vandenį gali būti nesaugu.

Mineralinis vanduo. Tai geriamasis vanduo su mikroelementais ir mineralinėmis druskomis. Toks vanduo yra 2-jų ir daugiau kilometrų gilyje. Kartais pakyla į paviršių natūraliai, daromi ir gręžiniai. Kiekvieno mineralinio šaltinio vanduo ypatingas savo sudėtimi ir pastoviu elementų kiekiu.

Priklausomai nuo sudėties, gali turėti įvairių gydomųjų savybių: gerinti virškinimą ir medžiagų apykaitą, gydyti virškinamojo trakto ligas, papildyti organizmą tam tikromis mineralinėmis druskomis ir mikroelementais. Mineralinį vandenį galima gerti periodiškai, profilaktiškai.

Polydžio vanduo. Tai vanduo, kuris gaunamas tirpinant ledą arba sniegą. Tyrimais nustatyta, kad toks vanduo artimas savo struktūra žmogaus organizmo ląstelių skysčio struktūrai. Be to, šiame vandenyje nėra vadinamojo sunkiojo vandens ( kai vandens molekulėje vietoj vandenilio yra jo izotopas – deiteris).

Gaminamas paprastai – stikliniame inde užšaldomas vanduo ir atšildomas kambario temperatūroje. Tam, kad nebūtų sunkiojo vandens ir kitų kenksmingų priemaišų, išmetame pirmąjį susidariusį paviršiuje ižą, ir tik paskui pilnai užšaldome likusį vandenį. Šis vanduo teikia energijos ir sveikatos.

“Gyvas“ ir “negyvas“ vanduo. Toks vanduo pagaminamas prietaisu, kuriame vykstant elektrolizei, pagaminamas jonizuotas (aktyvuotas) rūgštinis ir šarminis vanduo. Rūgštinis (negyvas) vanduo turi silpną teigiamą elektros krūvį. Šarminis (gyvas) vanduo – silpną neigiamą elektros krūvį.

Rūgštinis vanduo – natūralus baktericidas. Šarminis skirtas palaikyti optimaliam rūgščių-šarmų balansui organizme. Geros sveikatos ir ilgaamžiškumo sąlyga ir yra optimalus rūgščių ir šarmų balansas. Rūgštinių atliekų kaupimasis – senėjimo bei ligų priežastis. Šarmai neutralizuoja rūgštis. Be to, toks vanduo – natūralus antioksidantas, yra tiesiogiai įsisavinamas, su juo gauname daugiau deguonies.

Sidabrinis vanduo. Šis vanduo turi sidabro jonų, kurių koncentracija matuojama miligramais litre. Sidabrinio vandens baktericidinės, gydomosios savybės žinomos nuo senų laikų: jis naikina mikrobus ir bakterijas. Todėl juo gydomos įvairios infekcinės ligos ir uždegimai.

Distiliuotas vanduo. Gryniausias, nes jame nėra jokių priedų ir priemaišų. Jį labai vertino sveikatos adeptas Polis Bregas – dėl to, kad jame nėra druskų. Tačiau gerti jį pastoviai nerekomenduojama, nes jame negyvena net žuvys – tai verčia susimąstyti.

Yra ir kitokio vandens – šungitinio, auksinio, koralinio, varinio, titnaginio ir t.t.. Kiekvienas iš jų turi specifinių savybių ir yra savaip vertingas. Ir nepamirškime mums labai tinkančio struktūrizuoto “vandens“ – daržovėse ir vaisiuose esančių sulčių. Dabar vasara – valgykime jų iki soties! 🙂

Sveikatos ar ligų medicina?

* Medicinos apibrėžime rašoma, kad medicina (lot.) – mokslinių žinių ir praktinių priemonių sistema, skirta žmogaus sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti.

* Senovėje žmones gydė žyniai ir žolininkai, šiuolaikinius žmonės gydo medikai. Tačiau nežiūrint medicinos progreso, ligos tebeklesti, ir jų vis daugėja. Negalime tvirtinti nei apie žmonių sveikatos pagerėjimą, o tuo labiau apie sveikatą – kaip kiekvieno šiuolaikinio žmogaus normalią būseną.

* Šiuolaikinė medicina neaiškina žmogui – kas yra sveikata ir kaip būti sveikam. O štai apie ligas parašyta daugybė knygų tomų. Maža to, dažnas gydytojas pasakys, kad sveikų žmonių nėra – lyg sveikata būtų abstraktus ir nepasiekiamas dalykas, o liga – norma.

* Tarsi sveikas žmogus – tai toks pacientas, kurio ligos dar akivaizdžiai negresia organizmo funkcionavimui. O jei pažiūrėsite atidžiau – retas, rimtai susirgęs visiškai pasveiksta. Beje, nemažai gydytojų serga tomis pačiomis ligomis, nuo kurių gydo savo pacientus. Ir ne vienas atviruose pokalbiuose pripažįsta, kad negali jų išgydyti.

* Kodėl taip yra? Ar medikai tokie jau bejėgiai? Tikrai ne: juk kiekvienas stoja mokytis medicinos su geriausiais ketinimais padėti žmonėms pasveikti ir suprasti ligų priežastis. Tačiau reikia aiškiai atskirti mediciną ir šiuolaikinę sveikatos apsaugos sistemą – šie dalykai turi mažai ką bendro.

* Būtent gydymo proceso organizavimo sistema – komercinė medicina ir farmakologija – daro medikus šios sistemos įkaitais. Tokiai sistemai reikalingi silpni, ligoti pacientai, iš kurių galima gauti pelną. Sveikas žmogus pelno tokiai sistemai neneša.

* Taigi, gydytojai tiesiog paklūsta sistemos standartams: standartinė paciento apžiūra, standartinių vaistų kiekvienai konkrečiai ligai paskyrimas, gydymas pagal patvirtintą standartą ir t.t.. Medikai veikia pagal sistemos instrukcijas, neatsižvelgdami į kiekvieno žmogaus personalinius ypatumus. Nes instrukcijų nesilaikymas gresia gydytojo etikos pažeidimu.

* Tai nereiškia, kad tokioje sistemoje, kur medicininę pagalbą pakeitė komercinės paslaugos, nėra talentingų, puikių gydytojų – jų tikrai yra. Tačiau.. jie išlieka ne sistemos dėka, bet veikdami dažnai priešingai ir pasikliaudami būtent moraliniais aspektais, nuoširdžiu ketinimu padėti.

* Stipriausia sistemos dalis, užtikrinanti jos išgyvenimą, o kartu silpniausia, galinti ją sugriauti – tai, žinoma, žmonės. Mes su jumis. Pagalvokite: argi galės išgyventi tokia vien naudos siekianti sistema, jei visi žmonės bus sveiki ir mokės rūpintis savo sveikata?

* Kas gi trukdo žmogui sveikai gyventi? Žinių trūkumas, lengvabūdiškas požiūris į savo sveikatą, ir.. tingėjimas – juk tabletė yra lengviausias būdas numalšinti nemalonius simptomus. Tačiau vaistai dažniausiai suteikia laikiną palengvėjimą – skausmo numalšinimą ar kitokių simptomų pašalinimą, bet nepašalina ligos priežasties.

* Štai dėl tokių laikinų palengvėjimų žmogus dažnai ir tampa pastoviu vaistų vartotoju. Geriausias to pavyzdys – pagyvenę žmonės, kurie geria vaistus ištisomis pakuotėmis. O juk pradėjo nuo vienos ar kelių tablečių, kol nepradėjo jų gerti saujomis: nuo skausmo, geram virškinimui, nuo nemigos, spaudimui reguliuoti, atminčiai gerinti, cholesteroliui mažinti, kraujagyslėms valyti, o dar vitaminai, maisto papildai ir t.t.. ir t.t..

* Taip prasideda savigyda ir neatsakingas vaistų vartojimas. O jei dar apie laikiną pagerėjimą papasakoja draugams ir kaimynams kaip apie stebuklingą “išgijimą“.., tuomet ir jie puola “gerinti“ savo sveikatą.. O juk kiekvienoje tabletėje – nedidelis kiekis nuodų, o jei jų keletas? Nuodai, nors ir mikrodozėmis – toksiški, sunkiai pašalinami iš organizmo, todėl vietoje “stebuklingo išgijimo“ galima susilaukti rimtų ligų.

* Išeitis? Aiškus suvokimas, kad už pinigus sveikatos tikrai nenusipirksime. O susirgus ieškoti ligos priežasties ir, pasitarus su pažangiu gydytoju (jų tikrai daugėja!), ligos priežastį šalinti. Suprasti, kad sveikata palaikoma vieninteliu įmanomu būdu – sveika gyvensena.

* Tai procesas, gyvenimo būdas: sveika mityba, pakankamas judėjimas, ryšys su gamta, gera psichinė ir dvasinė būsena, darbo ir poilsio režimas, ir, žinoma – jokių žalojančių sveikatą įpročių. Visa tai ir dovanoja sveikatą – gyvenimą be ligų.

(Mintys iš įvairių paskaitų apie ateities mediciną)

Ajurveda apie kvapus

Žmogaus uoslė atlieka labai svarbią funkciją – tai pirmiausiai natūralus būdas įvertinti: tinka mums kažkoks maisto produktas ar ne. Tačiau šiuolaikinis žmogus dažniausiai iš pradžių ragauja, o tik paskui uodžia – ką jis valgo. Jei pažiūrėsime į gyvūnus, pamatysime: nei vienas iš jų neragauja maisto, prieš tai jo nepauostęs.

Ar pastebėjote, kad maži vaikai taip pat dažnai uosto maistą, tačiau suaugę pamiršta šios svarbios savybės prasmę. Be to, mūsų aplinkoje daug nenatūralių, cheminių kvapų (kurių apstu ir maiste) dėl kurių visai prarandame šį natūralų gebėjimą pasirinkti tai, kas mums tinka.

Tačiau būtent iš kvapo galime nustatyti – ar tinka mums maistas, prieskoniai ir vaistažolės. Geriausia, jei produktai uostomi sausi arba švieži, neapdoroti. Pavyzdžiui, jei maistas genda – jo kvapas sukels šleikštulį, ir mes tikrai jo neragausime. Šleikštulys ir bus rodiklis, kad maistas netinkamas.

Dabar peržvelkime pagrindines kvapų charakteristikas:

1. Malonus kvapas. Jei kvapas patinka, malonus – produktas mums tinka. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimiška energija harmonijoje su šiuo produktu ir jis pagerins visas organizmo funkcijas.

2. Gaivus kvapas. Nurodo, kad produktas atitinka organizmo fiziologines funkcijas ir bus lengvai įsisavinamas. Kartais iš atrodančio šviežiai maisto galime užuosti nemalonų kvapą, kurio kiti neužuodžia. Tai parodo, kad vienas produktas ne visiems gali būti tinkamas. Jei užuodžiate negaivų kvapą – asmeniškai jums jis netinka.

3. Vėsinantis kvapas. Jei užuodžiame tokį kvapą, reiškia, jis artimas mūsų gyvybinei energijai (pranai). Toks produktas suteiks žvalumo, teigiamai veiks nervų sistemą. Pavyzdžiui, taip kvepia mėta – ja gydomi nervų sistemos tonuso pažeidimai.

4. Lengvas arba sunkus kvapas. Lengvas kvapas vos juntamas, nežymus. Sunkus kvapas – sukeliantis neigiamas emocijas: dulkių, žemės, drėgmės.

5. Neutralus kvapas. Yra produktai, kurie neturi ryškaus kvapo arba turi labai lengvą kvapą. Pavyzdžiui, kruopos – jos teikia žmogui energijos ir jėgų. Tačiau jei pajutote dulkėtą ir sunkų kruopų kvapą – gali būti, kad kruopos sugedo arba jums netinka.

6. Stiprus, aštrus kvapas. Tokius užuodžiame per atstumą, pvz., vanilės, acto, pipirų, česnakų ir pan. Kuo stipresnis kvapas, tuo didesnis produkto poveikis organizmui, todėl tai dažniausiai prieskoniai, kuriuos vartojame nedideliais kiekiais.

Jei per 20-30 cm atstumą aštrus kvapas nesukelia nemalonių pojūčių ir užuodžiamas kaip malonus, gaivus ar vėsinantis – jis jums tinka. O jei tokio produkto kvapas net per atstumą nemalonus – jis jums netinka.

Priminsiu, kad šios charakteristikos tinka natūraliems kvapams, nes visi nenatūralūs kvapai mus klaidina – jie neturi savybių, kurios būdingos tam kvapui.

O kad lengviau nustatytume produkto tinkamumą, tiesiog atkreipkime dėmesį į šiuos aspektus:

– Produktas netinka, jeigu: kvapas nemalonus, nepatinka; pakenčiamas, bet turi stiprų saldų, stiprų aštrų ar stiprų rūgštų, šiltą (negaivų) kvapą. Toks produktas nedera organizmui ir gali sukelti sveikatos problemų, ypač ilgalaikis jo vartojimas.

– Tinka dalinai, jeigu: kvepia maloniai, bet turi įvairių aštrių, rūgščių, karčių ar sunkių kvapų atspalvių, kurie jums nelabai malonūs. Tokių produktų nereikėtų daug vartoti.

– Tinka idealiai, jeigu: kvapas malonus, lengvas, gaivus, vėsus. Arba neutralus – jei uodžiate iš labai arti ir užuodžiate gaivumą. Gali būti ir stiprus kvapas, bet jis jums gaivus ir malonus.

Beje, pagal kvapą nustatomas ne tik maisto, prieskonių ar vaistažolių tinkamumas. Tai tinka viskam, su kuo mes susiduriame ir kas turi kvapą. Dabar atgimsta gamta – ar jaučiate, kaip kvepia pavasaris?.. 🙂

(Informacija iš gydytojo ir psichologo O. Torsunovo paskaitos)