Kategorija: Sveikata

Žmogaus stuburas – tarsi kūno ašis: tai griaučių, raumenų ir nervų sistemos pagrindas. Mažiausias stuburo pažeidimas ar iškrypimas gali tapti įvairių kūno dalių ir vidinių organų susirgimų priežastimi. Todėl jis turi būti stiprus ir sveikas!

Ir nors stuburas yra stipriausia ir ištvermingiausia žmogaus organizmo dalis, tačiau įvairiomis stuburo ligomis (PSO duomenimis) serga beveik 80% žmonių! Kodėl taip nutinka? Pasirodo – dėl daugybės priežasčių..

Viena iš svarbiausių priežasčių – nesveika, nesubalansuota mityba ir žalingi įpročiai. Tai ir organizmo užterštumo (dėl kurio atsiranda ir stuburo ligos) ir viršsvorio (kuris taip pat kenkia stuburui) rizikos faktoriai.

Dar viena iš svarbiausių stuburo ligų priežasčių – neteisinga laikysena. Teisinga laikysena stovint turėtų būti tokia: kaklas tiesus, smakras tiesus (nenuleistas), pečiai tiesūs (viename lygmenyje), pilvas įtrauktas. Einame tiesiai, nekrypuojame į šalis, nevelkame kojų – eisena lengva, spyruokliuojanti.

Patikrinti, kaip atrodo taisyklinga laikysena, galime atsistoję nugara prie sienos: stovime tiesiai ir liečiamės prie sienos galva, mentimis, sėdmenimis ir kulnais – tai ir yra teisinga laikysena.

Jei reikia ilgai stovėti – dažniau keiskime pozą, perkelkime svorį tai ant vienos, tai ant kitos kojos. Jei yra galimybė – pavaikščiokime, atsiremkime į sieną. Negalima ilgai avėti aukštakulnių batų – jie taip pat kenkia stuburui, nes iškreipia teisingą laikyseną.

Jei tenka ilgai sėdėti – sėdėkime tiesia nugara, atsirėmę į kėdės atlošą, kojomis siekdami grindis. Būtinai darykime pertraukėles – atsistokime, pasivaikščiokime. Sėdint spaudimas stuburui yra net 40% didesnis, nei vaikštant ar stovint. Blogas įprotis – sėdėti užsikėlus koją ant kojos. Tai ne tik sutrikdo kraujo cirkuliaciją, bet ir iškreipia teisingą laikyseną.

Negalima sėstis staigiai, tarsi griūnant visu svoriu – tai gali pakenkti stuburo tarpslanksteliniams diskams. Sėstis reikėtų lengvai, tiesia nugara. Svarbu, kad ir automobilio krėslas būtų sureguliuotas taip, kad sėdėtume tiesia nugara ir lengvai pasiektume vairą ir pedalus.

Svarbi kūno laikysena ir miegant, todėl lova turi būti lygi ir kieta. Nelygi ar pernelyg minkšta lova gali tapti stuburo iškrypimo priežastimi.

Venkime staigių judesių ir nenatūralių išsilenkimų – taip galima traumuoti stuburą. Jei keliame sunkų svorį – sulenkime kojas, nugarą laikykime tiesiai, o svorį kelkime arčiau kūno. Jei įmanoma – sunkų svorį padalinkime į abi rankas.

Kai reikia nešti sunkų nešulį – paskirstykime jį po lygiai į abi rankas. Saugus, netraumuojantis stuburo nešulys gali būti ne sunkesnis, nei 10 procentų žmogaus kūno svorio.

Judėjimas – būtinas, jei norime išlaikyti sveiką stuburą. Geriausi pratimai sveikam stuburui – ėjimas, tempimo pratimai, joga arba specialūs pratimai. Mankštinkime pilvo raumenis (pilvams – ne!) – tai ne tik stiprina stuburo juosmeninę dalį, bet ir padeda išlaikyti teisingą laikyseną.

Mokykimės valdyti stresą ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą: stresas, negatyvios emocijos provokuoja raumenų spazmus nugaroje – o tai taip pat gali būti įvairių negalavimų priežastis.

Ir dar – neignoruokime nugaros skausmo: jis gali progresuoti ir būti signalu apie prasidedančią ligą. Todėl būtina nustatyti skausmo priežastį bei ją pašalinti, ir – pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį į savo laikyseną (ji daug ką pasakys).

Sveikas stuburas – geros sveikatos pagrindas ir rodiklis. Būkite sveiki :)!

Dar praeitame amžiuje psichologai atkreipė dėmesį į ryšį tarp žmogaus emocinės būsenos ir fiziologinių procesų. Dabar jau įrodyta, kad sveikata arba liga yra tam tikra biologinių, psichologinių ir socialinių faktorių sąveika.

Žmogus – sociali būtybė: be socialinių sąlygų jis neišsivystytų kaip asmenybė. Nuo pat gimimo žmogus auklėjamas ir formuojamas šeimoje, ugdymo įstaigose, mokykloje, darbe, visuomenėje.. Koks jis bus – iš vienos pusės priklauso nuo socialinės aplinkos, o iš kitos – nuo biologinio paveldimumo.

Teisingai organizuota visuomenė yra geriausia mokykla vystytis sveikam, kūrybingam, pilnaverčiam žmogui. Šito negalime pasakyti apie šiuolaikinę visuomenę: joje prikurta surogatinių idealų (pinigai, konkurencija, statusas, palaidumas, žalingi įpročiai ir t.t.), neturinčių nieko bendra nei su sveikata, nei su žmoniškumu.

Maža to, tie netikri idealai yra žmonių vidinių prieštaravimų ir vidinės įtampos priežastis – kuri, savo ruožtu, yra daugelio kūno negalavimų priežastis. Sveikatos psichologija, atvirkščiai – formuoja humanistinius idealus: kai svarbūs visi ir kiekvienas atskirai, kai remiamasi bendražmogiškais dorovės principais ir palaikoma sveika emocinė atmosfera.

Pažvelkime, kaip sveikatos psichologija aiškina svarbiausius sveikatos klausimus.

Kokios gali būti ligos priežastys? Žmogus – sudėtinga sistema, todėl ligą gali sukelti daug faktorių:
– Biologiniai (pvz., virusai, bakterijos, struktūriniai defektai, genetika);
– Psichologiniai (emocijos, įsitikinimai, elgesys);
– Socialiniai (elgesio normos, šeima, darbas, priklausymas tam tikroms socialinėms grupėms ir t.t..)

Kas atsakingas už ligą? Žmogus – ne pasyvi auka. Atsakomybė už ligą atsiranda supratus ryšį tarp savo elgesio ir ligos atsiradimo. Ir tai ne tik atsakomybės klausimas: tai suprasdamas, žmogus gali koreguoti savo elgesį ir tuo pačiu panaikinti ligos priežastį.

Kaip gydyti ligas? Gydymas turi būti vientisas, kompleksinis (holistinė medicina), o ne tik atskirų biologinių pokyčių gydymas, kurie pasireiškia ligos atveju. Kompleksinis gydymas apima elgesio pakeitimus (pvz., mityboje, režime, žalingų įpročių atsisakymu) ir įsitikinimų korekcijas – būtinai suderinant juos su medicininėmis rekomendacijomis.

Kas atsakingas už gydymą? Kadangi gydo žmogų, o ne tik konkretaus organo susirgimą, reiškia – ne tik gydytojas, bet ir pacientas yra atsakingas už visišką savo pasveikimą. Jis turi aktyviai prisidėti prie savo sveikimo (laikydamasis rekomendacijų, keisdamas savo elgesį ir įsitikinimus).

Koks ryšys tarp sveikatos ir ligos? Tai tarsi du poliai: gerovės poliuje dominuoja sveikata, o priešingame poliuje – liga. Artėjant prie ligų poliaus, daugėja destrukcinių procesų, kurie pasireiškia charakteringais simptomais ir negalavimais. Svarbiausias sveikatos palaikymo faktorius – sveika gyvensena, o kitaip tariant – ne tik geros sveikatos palaikymas, bet ir nekenkimas sveikatai.

Koks ryšys tarp psichikos ir kūno? Tiesioginis: psichika ir kūnas nuolat sąveikauja. O štai informacinis bumas, gyvenimo ritmo spartėjimas, negatyvi žmonių tarpusavio santykių dinamika (vienatvė, uždarumas, socialinio palaikymo ir bendrų tikslų nebuvimas ir t.t.) bei kiti patogeniniai šiuolaikinio gyvenimo ypatumai veda į emocinę įtampą, kuri ir tampa viena iš įvairių ligų atsiradimo priežasčių.

Statistika teigia: negatyvių psichinių faktorių augimas įtakoja, kad visiškai psichologiškai sveikų žmonių tėra apie 35% .. O tarp besikreipiančių į medicinines įstaigas su įvairiais nusiskundimais žmonių – ne mažiau kaip 30% (o kai kuriais duomenimis iki 50 %) – iš esmės sveiki žmonės, kuriems reikalinga tik tam tikra emocinės būsenos korekcija.

O jei tiksliau – reikalingas platesnis požiūris ir nuoširdus noras padėti.. Beje, galima tik stebėtis psichologine ir dvasine žmonių stiprybe: nuo 22% iki net 89% žmonių prie sunkių ar traumuojančių gyvenimo aplinkybių adaptuojasi.. savarankiškai! Tačiau nemažai ir palūžta, nes žmogaus psichika taip pat turi pakantumo ribas.

Sveikatos psichologija moko ne tik sveikai gyventi, bet ir giliau suprasti ligų atsiradimo priežastis.`Žmogaus gyvenimas ir gera sveikata – didžiausia visuomenės vertybė, todėl ne tik pats žmogus turi rūpintis savo sveikata, bet ir visuomenės gyvenimas turi būti organizuotas taip, kad dominuotų visapusiškai sveika gyvensena.

Ar sutinkate?

Ligas dažniausiai siejame su nepriklausančiais nuo mūsų dalykais (šaltas oras, infekcijos, paveldimumas ir pan.), tačiau didesnė jų dalis priklauso būtent nuo mūsų organizmo užterštumo. Ir užteršiamas jis palaipsniui, todėl ligos, kurias siejame su žmogaus amžiumi – dažnai tėra ilgai trūkusio organizmo teršimo pasekmės.

O kadangi ir mityba, ir psichinė žmonių būsena, ir ekologija šiuo metu yra itin nepalankios – ligų vis daugėja, o serga, deja, vis jaunesni žmonės ir net vaikai. Organizmo užterštumo požymiai: dažnas nuovargis, periodiški galvos skausmai, silpnumas, prakaitavimas, miego sutrikimai, nemalonus burnos kvapas, vidurių užkietėjimas ar pūtimas, viduriavimas, apnašos ant liežuvio, dantenų ligos, bėrimai, alergijos, kraujospūdžio svyravimai ir t.t..

Kokios pagrindinės organizmo užterštumo priežastys? Jų yra ne taip jau mažai:

* Nesubalansuota, neteisinga mityba, nekokybiškas maistas;
* Žalingi įpročiai;
* Psichoemociniai sutrikimai;
* Rūgščių-šarmų balanso sutrikimai;
* Deguonies trūkumas;
* Vandens trūkumas;
* Judėjimo trūkumas;
* Ekologija;
* Gausus medikamentų vartojimas.

Visi šie poveikiai negatyviai veikia organizmą: sutrinka virškinimas, medžiagų apykaita bei baltymų, fermentų ir kitų organizmo reguliatorių funkcijos; šlakų sankaupos sutrikdo deguonies tiekimą ląstelėms, silpnėja imunitetas; prastėja vitaminų ir mikroelementų įsisavinimas (net jei jų gaunama pakankamai).. Organizmo užterštumas yra daugelio ligų priežastis.

Makrobiotika (mokslas apie žmogaus amžiaus prailginimą) teigia, kad yra tam tikri organizmo užterštumo etapai, kuriuos žinodami galime ne tik suprasti įvairių ligų atsiradimo priežastis, bet ir jas ištaisyti bei neutralizuoti.

Peržvelkime juos:

Pirmasis etapas. Išoriškai sveikas žmogus jaučia tik bendrą nuovargį, greitai pavargsta – ir tai liudija apie prasidedantį nervinių kanalų užterštumą, kuris gali išsivystyti į kaklo osteochondrozę. Mažai judantys žmonės šiuos požymius pajunta anksčiau.

Antrasis etapas. Prie nuovargio prisideda periodiški galvos, sąnarių ir raumenų skausmai. Tai signalizuoja apie tai, kad žmogus valgo maistą, kuris jam netinka, pvz., per daug cukraus arba valgo netinkamai apdorotą maistą.

Trečiasis etapas. Jam būdingas alerginių reakcijų atsiradimas – tai natūralus užteršto organizmo siekis išsivalyti nuo šlakų. Alergenas šiuo atveju sustiprina organizmo apsivalymo reakciją. Organizme atsiranda gleivės, išskyros, prasideda įvairūs odos bėrimai.

Ketvirtasis etapas. Prasideda ligos, susijusios su jungiamojo organų audinio deformacija – reumatas, poliartritas. Sąnariai ir raumenys kaupia šlapimo rūgštį. Kraujagyslės kietėja, ant sienelių kaupiasi cholesterinas (širdies ir kraujagyslių sistemos ligos).

Šeštasis etapas. Prasideda sunkios ligos formos dėl susikaupusių žarnyno šlakų ir nervinių kanalų užterštumo (parezė, paralyžiai, Parkinsono liga ir pan.)

Septintasis etapas. Paskutinė organizmo užterštumo stadija su organų ir audinių irimu, piktybiniais augliais, nes neveikia organizmo apsauginės ir kompensacinės sistemos.

Ką daryti, jei organizmas užterštas ir jau juntame tam tikrus simptomus? Visuose etapuose pirmiausiai reikia sureguliuoti mitybą, atsisakyti žalingų įpročių ir peržiūrėti savo gyvenimo būdą. Net ir susirgus tai yra ta sveikimo dalis, kurios už ligonį negali padaryti joks gydytojas.

Kelias į gerą sveikatą arba pasveikimą yra vienas – organizmo išvalymas ir sugrįžimas į sveiką mitybą ir gyvenseną. Visiems linkiu geros sveikatos! 🙂

* Sąmoningumas reikalingas visur, todėl turime išmokti sąmoningai valgyti: lėtai ir gerai kramtyti, pajusti maisto skonį ir kvapą. Taip suvalgysite mažiau, o tinkamai sukramtytas maistas gerai įsisavins. Valgydami tik valgykite – jokių televizorių, triukšmingos muzikos ar pokalbių.

* Maistas būtinai turi būti įvairus, skanus, šviežias, nešantis naudą organizmui. Idealus maistas – šviežias, kokybiškas, neapdorotas, neturintis kenksmingų cheminių junginių ir hormonų, organiškai užaugintas dirvoje, turtingoje mineralais ir mikroelementais.

* Jei yra polinkis persivalgyti – tai reakcija į maistingų medžiagų trūkumą maiste. Tokiu būdu bandoma kompensuoti tai, ko trūksta kūnui.

* Atsisakykite žalingų įpročių – taip atnešite didžiulę naudą savo sveikatai.

* Iki 20 amžiaus pradžios diabetas ir širdies-kraujagyslių ligos buvo itin retos. Kai tik atsirado rafinuotas cukrus – šių ligų jau po 20 metų ženkliai padaugėjo.

* Cukrus pavojingas tuo, kad gamybos metu jis netenka visų maistingų medžiagų, todėl organizmas labai greitai jį įsisavina. Kuo greičiau jis įsisavinamas, tuo greičiau patenka į kraują, tuo daugiau organizmas naudoja perteklinio insulino.

* Būtent angliavandeniai visose formose, o ne riebalai yra svaresnė nutukimo ir lėto svorio kritimo bei svorio sugrįžimo po dietų priežastis.

* Kūno svorio padidėjimas arba sumažėjimas tiesiogiai proporcingas suvalgomų angliavandenių kiekiui. Jei šis kiekis mažesnis už kritinį, organizmas natūraliai sudegina riebalus, nes insulino kiekis žemas. Šio kiekio viršijimas veda į svorio augimą.

* Riba, kai įvyksta toks viršijimas – labai individuali ir priklauso nuo metabolizmo ypatumų, o būtent – nuo metabolizmo rezistentiškumo. Jei jis aukštas – žmogus priauga svorio net valgydamas nedaug angliavandenių. Vidutiniškas – turi daugiau “laisvės“ mityboje. Jei žemas metabolizmo rezistetiškumas (tai dar vadinama aukštu metabolizmo lygiu) – žmogus gali valgyti ir nemažai angliavandenių, bet išlikti lieknu, o jei priauga svorio – lengvai jį numeta.

* Svarbu pažymėti, kad net vienkartinis nedidelis angliavandenių kiekis, suvalgytas besilaikant dietos, gali nubraukti visas pastangas atgauti optimalų kūno svorį, nes insulino padidėjimas provokuoja riebalų kaupimą.

* Vanduo būtinas organizmui maistingų medžiagų tiekimui į ląsteles, o taip pat toksinių medžiagų šalinimui iš jų. Todėl turime gerti pakankamai vandens.

* Labai dažnai troškulys svarbesnis už alkį, todėl atsigerti vandens, pajutus alkį yra žymiai geriau, nei užkandžiauti kaloringu maistu. Skysčių kiekis organizmo audiniuose veikia ir mūsų fizinį aktyvumą.

* Raumenų masė – biologinis indikatorius, mūsų biologinio amžiaus rodiklis. Stiprindami raumenis, stipriname visą organizmą ir lėtiname senėjimą.

* Judėkite kuo daugiau: kai tik galite, stovėkite vietoje to, kad sėdėti; eikite pėsčiomis vietoje važiavimo transportu; lipkite pėsčiomis vietoje pakilimo liftu. Reguliariai darykite fizinius pratimus.

* Sportuodami net tik gerinate bendrą kūno fizinę būseną, bet ir rodote gerą pavyzdį savo vaikams. Nuolat sportuojančių tėvų vaikai yra šešis kartus aktyvesni už nesportuojančių tėvų vaikus.

* Fizinis aktyvumas – ne tik smagi, bet ir vienijanti šeimą veikla, mokanti vaikus būti aktyviais ir rūpintis savo sveikata.

* Labai svarbus ir diafragminis, gilus kvėpavimas – jis gerina mentalines (mąstymo) funkcijas, aktyvuoja organizmo audinius, gerina virškinimo sistemos darbą, efektyviai teikia deguonį kraujotakai, gerina limfos cirkuliaciją, palaiko optimalų plaučių tūrį, padeda įveikti stresinę būseną.

Mintys iš knygos ” “Sveiko kūno magija”, autoriai – E. Brežneva ir T. Ovokaitis

* Ar pastebėjote, kad dauguma žmonių, kurie kalba apie sveikatą, kaip taisyklė – patys atrodo ne visai sveikai? Atkreipkite dėmesį į garsiausių mitybos specialistų kūnus. Jei tai, apie ką jie pasakoja, yra tiesa, kodėl tuomet jie atrodo tokie pavargę, o ne jaunatviškai žvalūs?

* Yra toks posakis: “ko nežinote – to ir bijote, ir tai, ko jūs bijote – naikina jus“. Ko gi mes nežinome apie savo kūną? Juk jei norime jame ilgai gyventi, turime sužinoti kuo daugiau apie jį ir tapti jam draugu, o ne priešu, kaip tai vyksta su daugeliu iš mūsų.

* Kažkodėl mes nusprendėme, kad jei nesame gydytojai ar medicinos darbuotojai, tuomet nieko ir neprivalome žinoti apie tai, kaip veikia mūsų kūnas.

* Amerikos indėnams “medicina“ buvo viskas, kas gerino žmogaus ryšį su visa gyvybe ir Kūrėju. Savo žmones jie mokė gyventi taip, kad skleistų atgaivą Žemei, žmonėms ir visam, kas gyva. Šis tobulo balanso ir harmonijos su Visata įgyvendinimas pasiekiamas ir mums, šiuolaikiniams žmonėms.

* Kryptingas mąstymas – ko gero, pats galingiausias, laiko patikrintas instrumentas siekiant ne tik geros sveikatos ar optimalaus kūno svorio, bet ir tobulinant visus kitus gyvenimo aspektus. Tikėjimas tuo, kad galite pagerinti ir keisti savo būseną, kad esate pilnai atsakingas už šį procesą ir kad sieksite trokštamo tikslo tol, kol pasieksite – duoda pačius geriausius rezultatus.

* Tam tikslui pirmiausia reikia “perrikiuoti“ savo mąstymą ir transformuoti mūsų vertinimus apie save iš kritiškų į palaikančius. Tyrimai parodė, kad 96,4% žmonių mentalinė energija nukreipta į negatyvų mąstymą. Paprastai 80-95% kritiškų pastabų barjeras vertinamas kaip negatyvi nuomonė apie save ir negatyvus mąstymas.

* Pirmas žingsnis, keičiant negatyvų mąstymą – dėmesingumas savo mąstymui: reikia laiku pastebėti bei keisti pozityviomis savo negatyvias nuostatas.

* Antras žingsnis – sekti tai, ką mes įsileidžiame į savo protą, t.y., išorinę informaciją. Riboti negatyvią informaciją ir stebėti, kaip keičiasi jūsų būsena.

* Trečiasis žingsnis – suvokti, kaip veikia jūsų mintis jus supantys žmonės. Sudėtingiausia šiame etape – bendravime nukreipti pokalbį pozityvia linkme, arba, kraštutiniu atveju – riboti ar atsisakyti negatyvaus bendravimo.

* Svarbi ir meditacija – tai ne tik buvimas tyloje, tai tikslinga mąstymo koncentracija ir sąmoningumas, kuris įmanomas tik ramybės būsenoje. Daugybė tyrimų patvirtino, kad meditacija ženkliai palengvina stresą, sumažina kraujospūdį, gerina sveikatą, jaunina ir žvalina organizmą.

* Kad naujosios pozityvios nuostatos įsitvirtintų pasąmonėje, reikia jas nuosekliai praktikuoti mažiausiai 21 dieną – tuomet jos pasidaro stabilios, o mąstymo galia ir pozityvumas auga sulig kiekviena diena.

* Sąmoningumas, pozityvumas ir susitelkimas ties aukščiausiais tikslais būtini, siekiant geros sveikatos – taip nusiteikęs žmogus aiškiai supranta, kas kenkia sveikatai, o kas padeda ją palaikyti. Jis suvokia, kad dvasinės, fizinės ir emocinės harmonijos siekis ir yra kelias į tobulėjimą, sveikatą ir pačios didžiausios paslapties – kas aš esu? – įminimą.

Mintys iš knygos “ “Sveiko kūno magija“, autoriai – E. Brežneva ir T. Ovokaitis

Judėjimas – tai pats gyvenimas, ir niekam dėl to nekyla abejonių. Mes esame sukurti judėjimui – apie tai byloja ir galinga žmogaus raumenų sistema. Todėl kiekvienam žmogui kartas nuo karto kyla natūralus noras mankštintis, tačiau.. jis dažnai užgęsta po 2-3 treniruočių.

Kodėl taip nutinka ir kaip motyvuoti save sportuoti? Pirmiausia – reikia turėti konkretų pasiekiamą tikslą (būti sveikam, sustiprėti, turėti dailias formas ir pan.), o ne abstraktų norą (norėčiau, reikia, gerai būtų).

Jei tikslas ilgalaikis – tarkim, numesti daug svorio – naudinga tokį tikslą suskirstyti į smulkesnius etapus. Pavyzdžiui, pradėti nuo lengvesnio fizinio krūvio kelis kartus į savaitę, o paskui po truputį jį didinti ir sportuoti dažniau.

Labai svarbu – neatidėlioti užsiėmimų pradžios (rytoj, kitą savaitę, kai įsigysiu sportinę aprangą ir pan..). Būtinai nustatyti konkrečią datą ir – kada pradėsite, kiek kartų ir kokiomis savaitės dienomis sportuosite. Svarbiausia – pradėti, o jau paskui įsigyti tai, ko pritrūks.

Pradiniame etape ypač svarbus treniruočių reguliarumas. Juk tam, kad išsiugdytume šį gerą įprotį, turime mankštintis reguliariai ne mažiau kaip mėnesį – kol išsivystys natūralus poreikis sportuoti.

Būtinai pasirinkite tokį užsiėmimą, kuris jums patinka. Nesirinkite to, kas “madinga“ ar metodikas, kur žadamas greitas rezultatas – galite nusivilti ir prarasti ūpą sportuoti. Jei sportuojate namie – pasirinkite kompleksą, kurį galima kaitalioti – kad nebūtų monotoniška ir neatsibostų. Pvz., smagiau 15 minučių mankštinimosi treniruokliu “suskaldyti“ po penkias minutes, o tarpuose atlikti pritūpimus, atsilenkimus ar tempimo pratimus. Nepamirškite įjungti mėgiamą muziką! 🙂

Dažnai norą sportuoti numuša pernelyg aktyvios pirmosios treniruotės – po jų juntamas nemalonus nuovargis ir raumenų skausmai. Tokios organizmo reakcijos priverčia vėl atidėti treniruotes.. Todėl pirmieji užsiėmimai turėtų būti lengvi, o fizinis krūvis didinamas palaipsniui.

Ypač atsargiai reikėtų pradėti mankštintis po traumų ar operacijų – nuo mažų, lengvai atliekamų pratimų (pvz., raumenų sutraukimo ir atleidimo, mažų amplitudžių judesių), palengva (kiek leidžia organizmas) atlikti sudėtingesnius judesius, didinant krūvį kas 4-5 savaites.

Neatidėkite treniruočių dėl nenoro sportuoti ar prastos nuotaikos – kai pradėsite judėti – nuotaika tikrai pagerės ir pasijusite žvalūs :). Geriau trumpesnė treniruotė, nei jokios. Kita vertus – jei teko praleisti treniruotę – nieko baisaus, tačiau.. tai neturi tapti sistema.

Motyvuoja sportuoti ir bendraminčiai arba būrelis draugų, su kuriais galite lankyti treniruotes. Su draugais ir pradėti drąsiau, o be to, jie neleis apsileisti, praleisti treniruotes dėl tingėjimo ar prastos nuotaikos.

Puikus motyvas – užsirašyti pasiektus rezultatus sportuojant – pagerėjusią savijautą, numestą svorį, dailias kūno formas, stiprius raumenis, pasitikėjimą savimi, padidėjusią energiją bei žvalumą. O štai lyginti savo pasiekimus su kitų pasiekimais neverta – juk visi esame skirtingi, todėl ir pasiekimai visų skirtingi.

Ir.. apie visus motyvus numušantį pasiteisinimą “neturiu laiko“.. Tai visada reiškia nenorą – juk visada randame laiko tam, ką norime daryti, tiesa? Todėl – šalin šį atsikalbinėjimą ir pažiūrėkime, kiek galime rasti laiko tikslingai pajudėti:

– galime mažiau žiūrėti televizorių ar mažiau praleisti laiko prie kompiuterio;
– galime anksčiau atsikelti ir iki darbo kelias stoteles paėjėti žvaliu žingsneliu;
– šiltuoju sezonu galime važinėti dviračiu;
– jei turite šunį – ryte ir vakare pabėgiokite su juo – bus naudinga ir jums, ir augintiniui;
– lipkime laiptais, atsisakykime važinėjimosi liftais ir eskalatoriais;
– ir t.t.., ir t.t.. – tereikia noro! 🙂

Manau, svarbiausias motyvas sportuoti yra sveikata. Ir ją stiprinti visada verta :). Kaip manote?

Kad žmogaus kūnas lengvai judėtų, nepakanka vien ištreniruotų raumenų, reikia ir lanksčių sąnarių. Ar lankstūs jūsų sąnariai – padės nustatyti šie paprasti testai.

Nesuprantantiems rusiškai – vertimas:

1 Testas. Padės nustatyti, ar lankstūs stuburo slanksteliai. Stovėdami ištiestomis kojomis lenkiamės žemyn ir pirštų galais bandome pasiekti grindis. Jei pavyko – stuburo lankstumas fiziologiškai normalus. Jei galite pasiekti delnais grindis – stuburo slanksteliai ypač lankstūs (hypermobilūs).

2 Testas. Stovėdami nuleistomis tiesiomis rankomis lenkiamės į šoną taip, kad delnas slystų koja žemyn; paskui lenkiamės taip pat į kitą šoną. Normali tokio pasilenkimo į šoną amplitudė – kai delnu pasiekiame kelio vidurį. Taip pat reikia atkreipti dėmesį – ar simetriški pasilenkimai į abi puses.

3 Testas. Dedame abi rankas iš nugaros ant liemens pirštais į apačią. Lenkiamės atgal, o delnai čiuožia klubais žemyn link kojų. Jei pirštai siekia arti kelių – stuburo lankstumas pakankamas.

4 Testas. Rankos riešo lankstumo nustatymas, pažįstamas daugeliui iš vaikystės. Lenkiame delną per riešą į priekį, o kitos rankos pirštais traukiame didįjį pirštą prie rankos. Jei didysis pirštas liečia ranką arba yra per maždaug centimetrą nuo rankos – rodo riešo hypermobilumą.

5 Testas. Pirštų lankstumui nustatyti. Viena ranka lenkiame kitos rankos pirštus atgal. Jei pirštai atsilenkia mažesniu nei 90 laipsnių kampu – lankstumas hypermobilus.

6 Testas. Alkūnės sąnario lankstumo nustatymui. Ištiesiame ranką į priekį delnu į viršų ir maksimaliai išlenkiame rankos sąnarį. Jei ranka tiesi nuo peties iki riešo – sąnario lankstumas normalus. Jei išsilenkia į šoną daugiau nei 10 laipsnių – byloja apie hypermobilumą.

7 Testas. Peties sąnario lankstumui patikrinti. Pakeliame ranką vertikaliai, sulenkiame per alkūnę ir kita ranka nukreipiame alkūnę už galvos. Jei pavyksta lengvai – peties sąnario lankstumas geras.

8 Testas. Kelio sąnariui. Sėdamės ant kėdės, ištiesiame koją į priekį, pėda statmena. Koja turi būti tiesi, be išlinkimo per kelį į viršų arba į apačią.

Padėka filmuko kūrėjams! 🙂