Tinkamo momento dėsnis

Šį dėsnį puikiai iliustruoja sėklų sodinimas į žemę pavasarį: po žiemos atšilus orui bunda gamta, todėl tai pats tinkamiausias laikas pabusti ir gyvybei sėkloje. Tinkamu momentu pasėsime – gausime gerą derlių, pasėsime ne laiku, pvz., per anksti – sušals, per vėlai – ciklas bus praleistas, natūraliai nespės išaugti.

Taip ir mūsų gyvenime: viskas, kas daroma laiku ir vietoje, yra efektyvu ir naudinga. Tačiau kaip išsiugdyti tinkamo momento pojūtį? Reikia stebėti gyvenimą – kada ir kaip gauname pozityvius rezultatus, o kada – blogus. Ir nepamiršti, kad praleidę tinkamą momentą, dažniausiai pasirenkame netinkamą, todėl geriau vėl luktelėti tinkamo..

Aiškumo dėlei galime pasitelkti dar vieną terminą – “bifurkacijos taškas“, reiškiantis išsišakojimą – tai trumpas momentas, kai sistema gali pakeisti darbo režimą viena ar kita linkme, bet sugrįžimo į pradinį tašką jau nebus.

Jei pritaikysime tai psichologijoje – tai momentas, kai žmogus gali kažką padaryti vienaip ar kitaip, ir mažiausios pastangos reikiama linkme duoda geriausią rezultatą. O jei šis momentas praleistas – pavėluota, reikiamo rezultato jau nebus. Tokių momentų gyvenime – daugybė, ir įdomiausia – kad dažnai juos praleidžiame net nesusimąstydami..

Pavyzdžiui, galime praleisti tinkamą momentą kažkokiai svarbiai pradžiai, pasidavę aplinkinių kritikai ar savo abejonėms arba baimėms. Galime prarasti ir kūrybinį įkvėpimą, “išsibarstydami“ nereikšmingiems užsiėmimams ar tuštiems pokalbiams.

Galime pasiduoti įkalbinėjimams ir reikiamu momentu pasielgti visiškai priešingai, nei norėjome.. Galime ir draugus prarasti, tinkamu laiku neišklausę, nepalaikę jų ar nesuteikę būtinos pagalbos.

Ypač svarbus šio momento pojūtis bendravime – prisiminkime, kiek būna barnių ir konfliktų “po laiko“, kai jau nieko negalima perdaryti, net posakis apie tai yra – “šaukštai po pietų“.. Juk dažniausiai priekaištaujame artimiesiems dėl to, ko jie nepadarė arba padarė (mūsų manymu) ne taip.

Ar pilsime druskos į košę ir kiek pilsime – spręskime tuomet, kai ją verdame, o ne priekaištaukime, kai ji jau išvirta ir persūdyta.. Taip pat ir vaikų auklėjime – parodykime, pakoreguokime tuo metu, kai vaikas atlieka tam tikrą veiksmą, o ne priekaištaukime tada, kai jis, galbūt, ne taip kaip reikia, jau atliktas.

Ir lentyną pakabinti prašykime vyro tuomet, kai jis turi laisvo laiko, o ne tuomet, kai jis kažkuo užsiėmęs. Jei norime, kad artimas žmogus kažką padarytų – prašykime to geranoriškai, prašykime to vietoje ir laiku. Be to, turėtume aiškiai išdėstyti savo prašymą, jei reikia – iki smulkmenų.

Kažko prašydami savo artimųjų, turime turėti omenyje, kad lygiai taip pat kaip ir mes, jie gali kažką pamiršti ar per skubėjimą nepadaryti. Tokiu atveju padės priklijuojami lapukai-atmintinės, ant kurių galima žaismingai užrašyti priminimą.

Bet kokie priekaištai ir pretenzijos bendravime visada sukelia pasipriešinimą, priešiškumą ir daugybę neigiamų emocijų – visa tai rodo, kad žmonės bendrauja neefektyviai, t.y., nepaiso (nežino) tinkamo momento dėsnio.

O jei šį dėsnį suprantame ir taikome savo gyvenime – jis veikia tiesiog stebuklingai: atneša į gyvenimą vis daugiau pozityvumo ir padaro mūsų bendravimą harmoningu.

Kai vietoje ir laiku – tuomet gerai, greitai, su įkvėpimu ir.. be jokių neigiamų emocijų ir pasekmių ;). O gal tas Tinkamas momentas ir yra Laimės paukštė?.. 🙂

Reklama

2 mintys apie „Tinkamo momento dėsnis“

  1. Kaip man šito reikėjo. Gal galėtumei paaiškinti kaip tą tinkamą momentą pritaikyti norint vaiką išmokyti tvarkos? Man atrodo, kad veiksminga parodyti ir nesitvarkymo pasekmes? Kaip šituos dalykus suderinti ir kada tas tinkamas momentas? Ačiū.

    Patinka

  2. Labas, Vija 🙂

    Parašysiu tai, su kuo esu susidūrusi ir kas pasitvirtino mano gyvenime pagal šį dėsnį. Stebėkime gyvenimą – ir pamatysime, kas yra veiksminga ir harmoninga, o kas – ne.

    Pirmiausia – vaikas neturi gyvenimo patirties ir reikalauti greitų rezultatų yra nesąžininga – juk ir suaugę skiria tam tikrą laiką tam, kad kažko išmoktų.

    Tikslinga mokyti tada, kai yra atliekamas veiksmas, kurio mokome, o ne iš anksto ar priekaištauti tada, kai jis neatliktas ar atliktas ne taip.

    Pavyzdžiui, mokyti išplauti lėkštę – tuoj po valgio, pasikloti lovą – prieš miegą ar po miego, nepamiršti kažkokio daikto – tada, kai jį reikia pasiimti.

    Ne veltui sako, kad svarbiausia auklėtojo savybė – kantrybė :). Ji būtina. Be to, reikia suprasti, kad turime skirti tam tikrą laiką (kiekvienam skirtingai, nes visi mes skirtingi) kažkokiems įgūdžiams išugdyti.

    Taip, parodyti nesitvarkymo pasekmes – betvarkę reikia, BET.. būtinai geranoriškai, ramiu tonu, kantriai. Ir gali būti, kad tai reikės padaryti N-kartų.. Bet juk norime išugdyti gerą ir naudingą savybę, o ne išmuštruoti, tiesa?

    Ir visada labai naudinga įsivaizduoti save auklėjamojo vietoje – ar jūs norėtumėte, kad jus taip mokytų? Tai labai padeda ;).

    Kažkodėl dauguma tėvų draugišką, geranorišką elgesį su savo vaikais laiko lepinimu. Gal todėl, kad jų tėvai su jais buvo griežti ar dėl asmeninių ambicijų (noro, kad paklustų besąlygiškai)?

    Auklėjimo esmė – ne aklo paklusnumo išmuštravimas, o pilnaverčio, kūrybingo, gero žmogaus ugdymas. Ir viskas, ko tam reikia – meilė, geranoriškumas, kantrybė, supratingumas – ir tai visada tinkama, nes duoda geriausius rezultatus :).

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s