Kategorija: Saviugda

Viena tarptautinė psichologų ir sociologų grupė atliko įdomų eksperimentą. Apklausę 5 tūkstančius žmonių, specialistai tam tikrų testų pagalba nustatė, kad net 92 % tiriamųjų reguliariai… meluoja. Manote, likę 8 % žmonių sako tiesą? Ne, jie taip pat meluoja, bet… priklausomai nuo aplinkybių.

Šis tyrimas patvirtino liūdną tiesą – melas tapo įprastu dalyku šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Gal tyrimas nėra absoliutus, gal ne viskas taip blogai, bet tyrimo rezultatai tikrai verčia susimąstyti ir pažvelgti į save, pradėti nuo savęs – ar visada sakome tiesą? Ir kaip atpažinti meluojantį?

Knygos “Melo psichologija“ autorius P. Ekman teigia, kad yra keli pagrindiniai melo požymiai:

* daugžodžiavimas, aiškių formuluočių nebuvimas;
* pauzės prieš atsakymą;
* balso garsumas ir moduliacijos;
* vidinė įtampa;
* chaotiški judesiai;
* nenatūralūs gestai ir mimika;
* nenatūralus veido raudonis arba blyškumas;
* išsiplėtę akių vyzdžiai.

Peržvelkime kai kuriuos iš jų plačiau. Pradėkime nuo kalbos ypatumų. Meluodamas žmogus stengiasi nuslėpti savo emocijas, ir tai visada atsispindi jo kalboje: stringa balsas, kalba greita ir nerišli, balso moduliacija ir intonacija šokinėja, kartais net pradedama mikčioti. O štai patyręs melagis kalbės pabrėžtinai ramiai, be emocijų ir raiškiai, bet su pauzėmis – kad neišsiduotų.

Paini kalba, daugžodžiavimas, neaiškūs terminai, ilgi sakiniai. Taip stengiamasi padaryti įspūdį savo “žiniomis“, įtikinti, sukelti pasitikėjimą ir… pridengti melą. Kai žmonės kalba tiesą, jie kalba trumpai, aiškiai ir paprastai – kad juos suprastų.

Veido mimika. Mimika tiesiogiai atspindi mūsų emocijas: dirbtina veido išraiška rodo nenuoširdumą. Tai gali būti disbalansas (kai dominuoja viena veido išraiška), nesimetriška mimika, suspaustos lūpos, asimetriškai iškelti arba suraukti antakiai.

Akys. Apie tai yra patarlė: “melagį iš akių pažinsi“. Meluodamas žmogus stengiasi nežiūrėti pašnekovui tiesiai į akis, jo žvilgsnis bėgioja, akių vyzdžiai išsiplečia, jis dažnai mirksi. Visiškai priešingai elgiasi patyręs melagis: jis demonstratyviai žiūri tiesiai į akis, tačiau toks žvilgsnis nemalonus, skvarbus, trikdantis.

Žodžių ir mimikos neatitikimas. Pavyzdžiui, kai pašnekovas kažką teigia žodžiais, bet tuo pačiu metu neigdamas purto galvą. Arba, atvirkščiai: kažką neigia, bet pritariamai linksi.

Gestai. Kai žmogus meluoja ir slepia savo emocijas, tuomet kalbėdamas jis dažnai liečia savo veidą, taiso plaukus, nervingai judina rankas. Tokiu atveju ypač ryškūs nenatūralūs gestai, išreiškiantys “geranoriškumą“ ir norą įgauti pasitikėjimą – jie teatrališki ir atgrasūs, pvz., per ilgi rankų paspaudimai, dirbtina šypsena, platūs rankų mostai, parodomasis mandagumas ir saldus meilumas.

Žmogaus laikysena. Melo požymiu gali būti ir nenatūrali kūno poza – sukaustyta ar pernelyg atsaini. Žmogus tarsi neranda sau vietos: dažnai keičia kūno padėtį, nusisuka, daro daug nekontroliuojamų judesių. O patyrę manipuliatoriai, norėdami padaryti įtaką (apgauti), pažeidžia vadinamą asmeninę žmogaus zoną (nuo 46 cm iki 1,2 metro), stengiasi prieiti kuo arčiau žmogaus – taip lengviau padaryti poveikį.

Vienas ar keli iš šių požymių nebūtinai reiškia melą – todėl turime atsižvelgti į visų požymių kompleksą ir, žinoma, įsiklausyti į savo intuiciją. Atminkime, kad vienintelis būdas išsivaduoti nuo melo – Tiesa :).

Žmogų galime atpažinti iš balso, nes kiekvienas iš mūsų turi nepakartojamą, savitą balso tembrą. Balsas gali sužavėti, o gali ir atstumti – dažniausiai būtent įspūdis, kurį padaro žmogaus balsas, turi lemiamą reikšmę tolimesniam bendravimui.

Malonus balsas – ramus, natūralus, skambus, šiltas ir išraiškingas. Nemalonus – dirbtinai skambantis arba su dirbtinomis intonacijomis, šaltas, šiurkštus, rėžiantis, įtemptas, arba – silpnas, bespalvis, monotoniškas.

Ar žinote, kad gražiausias yra natūralus, prigimtinis žmogaus balsas? Vaikystėje visi kalbame tokiu balsu, kokį mums gamta dovanojo, bet su amžiumi dažnai pradedame “laužyti“ savo prigimtinį balsą mėgdžiodami kitų kalbėjimo manierą ar manipuliuodami balsu tam tikriems tikslams.

Taip prarandame natūralumą, o balsas vietoje prigimtinio pasidaro mechaniškas. Kalbėdami mechaniškai, mes išnaudojame balso stygas. Kai kalbame natūraliai – balsas gimsta apatinėje trachėjos dalyje, o balso stygos suteikia balsui nepakartojamą skambesį.

Prigimtinis balsas visada ryškus ir išraiškingas: žmogus kalba laisvai ir lengvai valdo savo balso intonacijas. Prarasti prigimtinio balso neįmanoma – žmonės tiesiog praranda gebėjimą (kurį galima atgauti) naudotis juo taip, kaip duota gamtos.

Beje, galima patikrinti – ar kalbate prigimtiniu balsu: tam reikia vieną ranką padėti ant pakaušio, o kitą – ant krūtinės ir lengvai su garsu atsidusti (kaip po treniruotės ar fizinio krūvio). Jei balsas prigimtinis – pajusite lengvą vibraciją abiejose rankose.

Vibracija krūtinėje parodo, kad veikia krūtininis “rezonatorius“ – jis suteikia balsui skambumo. Jei vibracijos nėra, reiškia, balsas mechaniškas. Ne veltui talentingi dainininkai sako, kad dainuoja “visu kūnu“, todėl balsas liejasi lengvai ir laisvai.. O ir atgaunamas prigimtinis balsas būtent dainavimu: dainuojant laisvai, natūraliai, be balso spaudimo.

Mūsų balsas taip pat yra ir mūsų minčių, nuotaikų, emocijų, dvasinės būsenos ir net fizinės savijautos veidrodis. Todėl gali nemažai pasakyti apie žmogų – ne tik apie jo nuotaikas, bet ir apie charakterį.

Taigi, jei balsas:

Tylus ir silpnas – žmogus baiminasi pasakyti kažką ne taip, ne vietoje, bijo neįtikti, išsišokti, apsikvailinti. Tai pasitikėjimo savimi trūkumas, o tyliu ir silpnu balsu bandoma slopinti savo individualumą.

Stiprus ir šiurkštus balsas priverčia aplinkinius krūptelėti ar net susigūžti. Ką bekalbėtų toks žmogus, net jei jis kalba (jo manymu) geranoriškai – jo žodžiai visada traktuojami kaip spaudimas. Taip kalba valdingi, siekiantys dominuoti žmonės.

Aukštas ir šaižus balsas nuteikia nemaloniai, net erzina. Visada išreiškia emocinį nestabilumą, ypač emocinio piko metu – tokiu atveju emocijos ir balsas pasitelkiami tam, kad įtikinti ar įrodyti pakeltu tonu tai, ko kiti negirdi arba nenori girdėti. Tačiau tai veikia visada atvirkščiai: žmonės reaguoja ne į žodžius, o į emocijas. Jei norime būti išgirsti, turime kalbėti ramiai ir iš esmės.

Ramus, malonus, “aksominis“ balsas patinka visiems, nes sukuria ramybės, harmonijos ir pasitikėjimo atmosferą. Toks balsas gali būti ir vidinės žmogaus pilnatvės išraiška, ir tiesiog gamtos dovana, ir.. manipuliavimo įrankis. Visais atvejais – palieka gerą įspūdį, įtaigus. Kaip atskirti? Manipuliuojantis visada turi egoistinių tikslų, o dvasingas žmogus besąlygiškai dalinasi savo vidiniu grožiu. Todėl svarbu girdėti ne tik tariamus žodžius, bet ir savo širdies balsą – ji niekada neapgaus :).

Be abejo, žmogaus balsas turi magišką poveikį: gali pakerėti, gali suklaidinti, o gali ir atstumti. Tačiau klausydamiesi žodžių – kokie gražūs ir kokiu gražiu balsu jie bebūtų tariami – nepamirškime, kad svarbiausi yra darbai (rezultatai)..

Puiki nuoskaudų analizė – tokia pirma mintis kilo, kai perskaičiau Ošo “Mantrą įsižeidusiems“. Jei turite įsisenėjusių nuoskaudų, norite jų atsikratyti ir turite nors truputį saviironijos (būtinai!) – ši mantra pakvies susimąstyti – kaip nuoskaudos veikia mūsų gyvenimą ir ar verta joms atiduoti tiek laiko ir jėgų..

Ošo patarė ją skaityti garsiai, išraiškingai, geriau – prieš veidrodį :). Taigi:

Mantra įsižeidusiems

Aš toks išdidus kalakutas, kad negaliu leisti, jog kažkas pasielgtų taip, kaip man nepatinka. Aš toks išdidus kalakutas, kad jei kažkas pasakė ar pasielgė ne taip, kaip aš tikėjausi – aš nubausiu jį savo įsižeidimu. O, tegul mato, koks svarbus mano įsižeidimas, tegul gauna jį kaip bausmę už savo “nusižengimą“. Juk aš labai, labai išdidus kalakutas!

Aš nebranginu savo gyvenimo. Aš jo nebranginu, ir man negaila švaistyti savo brangaus laiko nuoskaudoms. Aš atsisakysiu džiaugsmo minutės, laimės minutės, žaismingumo minutės – geriau tą minutę skirsiu savo nuoskaudoms. Ir man vis vien, kad tos minutės taps valandomis, valandos – dienomis, dienos – savaitėmis, savaitės – mėnesiais, o mėnesiai – metais. Man negaila savo metus skirti nuoskaudoms – juk aš nebranginu savo gyvenimo.

Aš nemoku pažvelgti į save iš šalies. Aš to nemoku, todėl niekada nematau savo surauktų antakių, suspaustų lūpų, kankinio išraiškos. Aš niekada nepamatysiu, koks aš juokingas ir niekada nepasijuoksiu iš tokio absurdiško susireikšminimo. Niekada. Juk aš nemoku pažiūrėti į save iš šalies.

Aš labai pažeidžiamas. Aš toks pažeidžiamas, kad esu priverstas saugoti savo teritoriją ir į kiekvieną jos pažeidimą reaguoti įsižeidimu. Aš pasikabinsiu ant kaktos lentelę “Atsargiai, piktas šuo“ – ir tegul tik kas nors pabando jos nepastebėti!

Aš labai priklausomas nuo kitų žmonių. Aš taip nuo jų priklausau, kad nepraleidžiu nei vieno žvilgsnio, nei vieno žodžio, nei vieno gesto. Aš nuolat seksiu kitus, aš vertinsiu kiekvieną jų žodį apie mane, ir jei nuspręsiu, kad jis neteisingas – aš jiems parodysiu! Juk visi aplinkiniai turi pabrėžti mano privalumus, atspindėti mano didybę, ir niekaip kitaip! Aš įsižeidžiu, kad nuslėpčiau – kaip stipriai esu nuo jų priklausomas.

Aš vergas. Aš esu kitų žmonių žodžių ir poelgių vergas. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savivertė. Ne aš – jie – už tai atsakingi. Ne aš – jie – kalti dėl to, kas su manimi vyksta. Ne aš – jie – turi kažką padaryti, kad man būtų lengviau.

Iš musės aš išpučiu dramblį. Aš imu tą leisgyvę kitų pamestą musę, aš reaguoju į ją savo įsižeidimu. Aš neparašysiu savo dienoraštyje – koks nuostabus pasaulis, aš parašysiu – kaip niekšingai su manimi pasielgė. Aš nepasakysiu savo draugams, kaip aš juos myliu, aš pusę vakaro skirsiu pasakojimui, kaip jie mane nuskriaudė. Turėsiu į tą musę įpūsti tiek savo ir svetimos energijos, kad taptų drambliu. Juk musę paprasta nuvyti arba jos net nepastebėti, o štai dramblio – ne. Todėl aš išpučiu muses iki dramblių dydžio.

Aš nuskurdęs. Aš taip nuskurdęs, kad negaliu rasti savyje nei lašo kilniaširdiškumo – kad atleisčiau, lašo ironijos – kad pasijuokčiau, lašo dosnumo – kad nepastebėčiau, lašo išminties – kad neužsikabinčiau, lašo meilės – kad priimčiau. Aš tiesiog neturiu tų lašų, juk aš labai, labai nuskurdęs.

Aš labai nelaimingas. Aš toks nelaimingas, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolat žeidžia mane. Nors aš labai išdidus kalakutas, bet nebranginu savo gyvenimo, nemoku pažvelgti į save iš šalies, mėgstu išpūsti iš musės dramblį, esu labai pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir nuskurdęs. Neskriauskite manęs, geriau pagailėkite. Todėl, kad aš labai, labai nelaimingas…

.. Ar dar norite pasilikti savo nuoskaudas?.. 🙂

Savo nuomonės turėjimą paprastai siejame su laisve, todėl kiekvienas žmogus siekia ją turėti visais gyvenimo klausimais – net ir tais, apie kuriuos kartais neturi jokio supratimo. Kuo remiantis mes susidarome savo nuomonę ir kodėl taip svarbu ją turėti?

Nuomonės apibrėžimų radau kelis: tai nusimanymas, supratimas; teiginys, bet ne tiesa, o asmeninis požiūris; subjektyvus suvokimas; žinių ir asmeninės patirties visuma. Ir – svarbiausias dalykas: nuomonė gali remtis asmenine patirtimi ir žiniomis, arba – kitų žmonių nuomone ir autoritetu.

Tai, kad žmogus turi savo nuomonę, paremtą asmenine patirtimi ir žiniomis – parodo, kad jis mąsto, analizuoja, daro išvadas, o ne priima pažodžiui primetamas iš išorės nuomones. Savo nuomonė ypač svarbi, priimant reikšmingus asmeninius sprendimus.

O štai bet kokia nuomonė, kuri nesiremia asmenine patirtimi ar asmeniniu suvokimu – gali būti klaidinga. Žinoma, tai neliečia akivaizdžių dalykų – tiesos, kuri visiškai nesikeičia nuo nuomonių ar kitokių interpretacijų.

Tiesa gali būti akivaizdi arba nežinoma, o asmeninė nuomonė tegali būti laipteliais link tiesos. Kuo daugiau nuomonių, tuo toliau esame nuo tiesos. Ir atvirkščiai: kai sužinome tiesą, visos nuomonės pasidaro nereikšmingos. Tai tas pats, kas realiai paragauti kažkokio maisto, vietoje to, kad klausytis nuomonių apie jo skonį ir iš to susidaryti savo nuomonę.

Turėti savo nuomonę reikia – kitaip galima tapti priklausomu nuo kitų nuomonių ir būti manipuliuojamu. Taip pat svarbu nepaversti savo nuomonės “vienintele teisinga“ dogma ir nesusitapatinti su ja – tokia pozicija tiesiog atmeta bet kokią naują pažinimo pakopą ir tobulėjimo galimybę.

Jei norime sužinoti tiesą, turime suprasti, kad tai yra pažinimo procesas, todėl turime būti atviri augimui, o kartu ir.. nuomonės keitimui. Nuomonė keičiasi, kai gaunamos vis platesnės žinios ir įgyjama vis nauja patirtis. Taigi: galima ieškoti tiesos arba.. laikytis savo nuomonės.

Ne mažiau svarbu yra mokėti pasakyti savo nuomonę: juk dažniausia ginčų ir konfliktų priežastis – nuomonių nesutapimas. Tokių ginčų ypatumas – žmonės negirdi ir neklauso, ką sako kitas, o tik aklai gina arba perša savo nuomonę. Yra ir žmonių, amžinai nesutinkančių su kitų nuomone – tai savotiškas būdas atkreipti į save dėmesį.

Todėl reikia aiškiai suprasti, ko siekiame išsakydami savo nuomonę: pasikeitimo nuomonėmis, suderinimo ar susitarimo – kitaip tai virs beprasmišku ginču ar net konfliktu. Savo nuomonės turėjimas ir jos išsakymas, o tuo labiau – primetimas kitam žmogui yra skirtingi dalykai.

Ir savo nuomonės gynimas, ir nuomonės primetimas visada veda į konfliktus. Pateikdamas savo nuomonę kaip vienintelę teisingą, žmogus siekia parodyti kitam, kad jis klysta. Jis gali turėti ir konkretų tikslą – priversti kitą žmogų veikti savo interesams.

Atrodytų – žmonės visi skirtingi, tai ar apskritai įmanoma, kad nuomonės sutaptų? Žinoma. Pirmiausia – sutaria žmonės, kurie turi panašią gyvenimo patirtį. Taip pat puikiai derina savo nuomones žmonės, kurie turi vienodus ar bendrus tikslus.

Juk nesiginčijame dėl visiems akivaizdžių ir gyvenimo patvirtintų dalykų. Ginčijamės tik dėl to, ko iki galo nesuprantame ar nežinome. Iš tiesų viskas dar paprasčiau: kuo daugiau tiesos mūsų gyvenime, tuo mažiau nuomonių ir priežasčių dėl tų nuomonių ginčytis.

Tada, ko gero, išlaisvinamas laikas bei energija bendriems tikslams.. Ginčus keičia kūrybingumas ir bendradarbiavimas..

Bet.. tai tik mano nuomonė ;).. O kaip manote jūs :)?

Šį dėsnį puikiai iliustruoja sėklų sodinimas į žemę pavasarį: po žiemos atšilus orui bunda gamta, todėl tai pats tinkamiausias laikas pabusti ir gyvybei sėkloje. Tinkamu momentu pasėsime – gausime gerą derlių, pasėsime ne laiku, pvz., per anksti – sušals, per vėlai – ciklas bus praleistas, natūraliai nespės išaugti.

Taip ir mūsų gyvenime: viskas, kas daroma laiku ir vietoje, yra efektyvu ir naudinga. Tačiau kaip išsiugdyti tinkamo momento pojūtį? Reikia stebėti gyvenimą – kada ir kaip gauname pozityvius rezultatus, o kada – blogus. Ir nepamiršti, kad praleidę tinkamą momentą, dažniausiai pasirenkame netinkamą, todėl geriau vėl luktelėti tinkamo..

Aiškumo dėlei galime pasitelkti dar vieną terminą – “bifurkacijos taškas“, reiškiantis išsišakojimą – tai trumpas momentas, kai sistema gali pakeisti darbo režimą viena ar kita linkme, bet sugrįžimo į pradinį tašką jau nebus.

Jei pritaikysime tai psichologijoje – tai momentas, kai žmogus gali kažką padaryti vienaip ar kitaip, ir mažiausios pastangos reikiama linkme duoda geriausią rezultatą. O jei šis momentas praleistas – pavėluota, reikiamo rezultato jau nebus. Tokių momentų gyvenime – daugybė, ir įdomiausia – kad dažnai juos praleidžiame net nesusimąstydami..

Pavyzdžiui, galime praleisti tinkamą momentą kažkokiai svarbiai pradžiai, pasidavę aplinkinių kritikai ar savo abejonėms arba baimėms. Galime prarasti ir kūrybinį įkvėpimą, “išsibarstydami“ nereikšmingiems užsiėmimams ar tuštiems pokalbiams.

Galime pasiduoti įkalbinėjimams ir reikiamu momentu pasielgti visiškai priešingai, nei norėjome.. Galime ir draugus prarasti, tinkamu laiku neišklausę, nepalaikę jų ar nesuteikę būtinos pagalbos.

Ypač svarbus šio momento pojūtis bendravime – prisiminkime, kiek būna barnių ir konfliktų “po laiko“, kai jau nieko negalima perdaryti, net posakis apie tai yra – “šaukštai po pietų“.. Juk dažniausiai priekaištaujame artimiesiems dėl to, ko jie nepadarė arba padarė (mūsų manymu) ne taip.

Ar pilsime druskos į košę ir kiek pilsime – spręskime tuomet, kai ją verdame, o ne priekaištaukime, kai ji jau išvirta ir persūdyta.. Taip pat ir vaikų auklėjime – parodykime, pakoreguokime tuo metu, kai vaikas atlieka tam tikrą veiksmą, o ne priekaištaukime tada, kai jis, galbūt, ne taip kaip reikia, jau atliktas.

Ir lentyną pakabinti prašykime vyro tuomet, kai jis turi laisvo laiko, o ne tuomet, kai jis kažkuo užsiėmęs. Jei norime, kad artimas žmogus kažką padarytų – prašykime to geranoriškai, prašykime to vietoje ir laiku. Be to, turėtume aiškiai išdėstyti savo prašymą, jei reikia – iki smulkmenų.

Kažko prašydami savo artimųjų, turime turėti omenyje, kad lygiai taip pat kaip ir mes, jie gali kažką pamiršti ar per skubėjimą nepadaryti. Tokiu atveju padės priklijuojami lapukai-atmintinės, ant kurių galima žaismingai užrašyti priminimą.

Bet kokie priekaištai ir pretenzijos bendravime visada sukelia pasipriešinimą, priešiškumą ir daugybę neigiamų emocijų – visa tai rodo, kad žmonės bendrauja neefektyviai, t.y., nepaiso (nežino) tinkamo momento dėsnio.

O jei šį dėsnį suprantame ir taikome savo gyvenime – jis veikia tiesiog stebuklingai: atneša į gyvenimą vis daugiau pozityvumo ir padaro mūsų bendravimą harmoningu.

Kai vietoje ir laiku – tuomet gerai, greitai, su įkvėpimu ir.. be jokių neigiamų emocijų ir pasekmių ;). O gal tas Tinkamas momentas ir yra Laimės paukštė?.. 🙂

Pernelyg aukštas savęs vertinimas. Pagrindinis požymis – žmogus jaučiasi geresnis ir pranašesnis už kitus, reikalauja savo “išskirtinumo“ patvirtinimo ir pripažinimo. Tai veda į susireikšminimą, aroganciją, savo silpnybių tenkinimą ir įsitikinimą, kad jis “nusipelno“ privilegijų jau vien dėl savo egzistavimo fakto.

Pažiūrėkime, kaip toks “sužvaigždėjimas“ įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Jis pradeda jaustis “ypatingu“, jam atrodo, kad tik jo norai yra geri ir teisingi;
– Stengiasi visaip pabrėžti ir demonstruoti savo “išskirtinumą“;
– Linkęs šokiruoti savo elgesiu, laužyti moralines elgesio normas;
– Reikalauja ypatingo požiūrio į save, ypatingo elgesio;
– Yra egoistiški, pasipūtę, greitai įsižeidžiantys, nepakantūs kitokiai nuomonei, todėl žmonės jų privengia;
– Pasitaiko derinys – savęs pervertinimas plius aukos pozicija, kuris sudaro žemo savęs vertinimo iliuziją. Tokie žmonės dažnai sako: “esu toks koks esu (suprask – negaliu pasikeisti), o jūs jau patys taikykitės prie manęs“.

Ne veltui pernelyg aukštas savęs vertinimas juokais vadinamas “žvaigždžių liga“, kuri kankina ir patį “ligonį“, ir aplinkinius. “Pasveikti“ nuo jos sunku, dažniausiai pats gyvenimas – kaip toje vaikiškoje pasakoje “Katės namai“ – nuleidžia “žvaigždę“ ant žemės. Ko gero, tai vienintelis “vaistas“ nuo šios ligos..

O apskritai, savęs vertinimas nėra stabilus dalykas, jis gali keistis: pvz., kristi dėl negatyvios aplinkos ar įvairių stresinių situacijų. Pasitaiko ir nestabilus, “plaukiojantis“ savęs vertinimas: vieną dieną žmogus jaučiasi “žemiau nulio“, kitą dieną – “karaliumi“. Tai – neišspręstų problemų ar užsitęsusių tarpasmeninių konfliktų ženklas.

Todėl svarbu laiku pastebėti tokius svyravimus ir nenugrimzti į visišką negatyvumą ir pernelyg žemą savęs vertinimą. Kaip išsiugdyti ir palaikyti adekvatų savęs vertinimą, kaip padėti artimam žmogui pajusti pasitikėjimą savimi?

Pirmiausia – kaip padėti sau, kaip išmokti adekvačiai save vertinti:

– Sąžiningai pripažinti savo stiprias ir silpnas puses – tai padės pažvelgti į save objektyviai;
– Vystyti realius savo gabumus ir talentus, taisyti trūkumus;
– Praktikuoti pozityvumą, nepasiduoti pesimizmui: kasdien padaryti kažką, kas veda į priekį, o ne tai, kas gramzdina į niūrius apmąstymus;
– Praktikuoti meditaciją, vizualizaciją, atsipalaidavimo pratimus – tai padės neigiamas emocijas transformuoti į teigiamas;
– Vengti jūsų atžvilgiu kritiškai nusiteikusių žmonių: jiems vis vien neįtiksite, bet jų pastabos visada darys neigiamą poveikį. Teisingumo dėlei verta priminti, kad kitų žmonių vertinimai retai būna objektyvūs, todėl priimkite tik konstruktyvias pastabas;
– Nelyginti savęs su kitais – visi mes skirtingi, o lyginimas su kitais ir rungtyniavimas sėja tik negatyvumą.

O dabar – kaip padėti pernelyg žemai save vertinančiam artimam žmogui:

– Leiskite jam išsikalbėti, išklausykite – tai jam labai svarbu ir reikalinga;
– Nelyginkite jo su kitais, į palyginimus jis reaguoja skausmingai;
– Pastebėkite, nuoširdžiai pagirkite jo gerus darbus ir privalumus (nepersistenkite – jie jautrūs falšui);
– Nekritikuokite – kritika visada sukelia neigiamas emocijas;
– Jei reikia išsakyti pastabą – darykite tai subtiliai, neįžeidžiant.

Sveiko, realistiško (adekvataus) požiūrio į save formavimas ir palaikymas – pasitikėjimo savimi pagrindas ir pirmas žingsnis į visų iškylančių gyvenime klausimų ir problemų sprendimą. Todėl ugdykime jį savyje ir, kas ne mažiau svarbu – neapgalvotais žodžiais ar pastabomis nežeminkime kitų žmonių.

Ką apie tai galvojate?

Savęs vertinimas – tai mūsų nuomonė apie save. Jei šis vertinimas adekvatus, t.y., teisingas, sąžiningas – tuomet mes aiškiai suprantame savo galimybes bei trūkumus ir jaučiamės tvirtai. O jei vertiname save menkai – nuolat pergyvename dėl nepilnavertiškumo jausmo, jei susireikšminame – pasijuntame “pranašesni“ už visus.

Savęs vertinimas pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Jį įtakoja šie faktoriai:

– Žmogaus mintys ir mąstymo schemos;
– Kitų žmonių reakcijos;
– Bendravimo patirtis artimoje aplinkoje (šeima, draugai, mokykla);
– Ligos, traumos;
– Visuomenė, kultūra, religija.

Didžiausią įtaką savęs vertinime daro pačio žmogaus mintys, dėl labai paprastos priežasties – savo mintis žmogus gali keisti ir formuoti. Tai, ką mes galvojame, veikia mūsų jausmus, jausmai – veiksmus, veiksmai – mūsų gyvenimą ir kitus žmones. Jei šį eiliškumą suardome, t.y., keisti pradedame nuo veiksmų (pasekmių) arba kitų žmonių nuomonės – pakliūname į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti sunku.

Savęs vertinimas paliečia visus gyvenimo aspektus, ir tik adekvatus savęs vertinimas yra vidinio stabilumo požymis bei sėkmės gyvenime pagrindas. Ir pernelyg žemas, ir pernelyg aukštas savęs vertinimas yra neadekvatūs vertinimai. Kaip visi šie vertinimai pasireiškia?

Pradėkime nuo pernelyg žemo savęs vertinimo. Tokiam žmogui atrodo, kad viską daro ne taip, o dauguma aplinkinių – “geresni“. Jis laukia pritariančios aplinkinių nuomonės, todėl stengiasi patikti, įtikti, atitikti. Mato tik savo esamus ir įsivaizduojamus trūkumus bei klaidas. Tokia pozicija – stabdis gyvenime, trukdantis pamatyti ir vystyti savo gabumus ir talentus.

O dabar pažiūrėkime – kaip pernelyg žemas savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Nėra pasitikėjimo savimi, iš to – negebėjimas priimti sprendimų;
– Dažni stresai, emocinis nestabilumas;
– Padidėjęs savikritiškumas, neigiama reakcija į pagyrimus ar komplimentus;
– Panikos priepuoliai susidūrus su sunkumais ar kritine situacija;
– Polinkis svaigintis (“įtampai mažinti“), su laiku peraugantis į griaunančią gyvenimą priklausomybę;
– Polinkis persivalgyti (kai stresas slopinamas maistu) – iki bulimijos, arba, atvirkščiai – dėl žemos savivertės – iki anoreksijos.
– Emocinė įtampa gali pastūmėti žmogų ir agresyviems veiksmams.

Toliau – adekvatus savęs vertinimas. Atitinkantis tikrovę: iš vienos pusės – žmogus gerai žino savo privalumus, iš kitos – teisingai vertina ir taiso savo trūkumus. Jis gerai supranta, kada elgiasi gerai, o kada – blogai; su kuria situacija gali susitvarkyti, o su kuria – ne; koks elgesys garbingas, o koks – ne. Tai harmoningos ir sveikos asmenybės požymiai.

Pažvelkime – kaip adekvatus savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Žmogus pasitiki savimi ir geba priimti teisingus sprendimus;
– Emociškai stabilus, nuosekliai išreiškia savo nuomonę ir poreikius;
– Turi realius lūkesčius ir nėra pernelyg kritiškas kitiems;
– Moka kurti gerus, pozityvius, sąžiningus santykius;
– Turi lankstų realybės suvokimą, todėl lengviau pakelia nenumatytas situacijas ir stresus;
– Yra sveikesni, nei žemą savivertę turintys žmonės;
– Neturi polinkio į psichinius sutrikimus – depresijas, priklausomybes, ir pan.

Taigi, išvada akivaizdi: adekvatus savęs vertinimas leidžia įgyti pozityvių gyvenimiškų įgūdžių ir naudingos patirties. O štai žemas savęs vertinimas ne tik neleidžia vertinti savęs adekvačiai, bet ir atneša daugybę problemų.

Apie savęs pervertinimą-“žvaigždiškumą“ ir apie tai, kaip išsiugdyti adekvatų savęs vertinimą – sekantį kartą.