Kategorija: Saviugda

* Žmonijos istorija – susiskaldymo, susipriešinimo, bet tikrai ne vienybės istorija: karai dėl teritorijų ar gamtos resursų, kovos dėl įtakos, konkurencija, konfliktai, varžymasis..

* Kova, kova, kova: Vakarų prieš Rytus, vienos tautybės prieš kitą, religiniai karai, giminės ar šeimos konfliktai ir t.t.. Tai absurdiška iš esmės, ypač jei palyginsime visa tai su žmogaus organizmu – o juk žmonija ir yra vieningas organizmas!

* Štai ką mes pamatytume kovojančiame organizme: kepenys kovoja prieš akis, dantys kaunasi su kojų padų oda, odos ląstelės prieš kraujo kapiliarus ir pan. Na, ar neabsurdiška?.. Juk tokie “karai“ organizme galiausiai sunaikintų ir patį organizmą.. Ir nugalėtojų tokiu atveju nėra ir negali būti.

* Pamatyti ir suprasti Vienybės principą – ne metafizinis pratimas, o patį gyvenimą kuriantis harmonijos principas.

* Žmonijos ateitis ir jos evoliucija priklauso nuo to, ar žmonija priims (o tai būtinai įvyks) Vienybės principą ir kaip greitai pradės juo vadovautis gyvenime.

* Gyvenimas – nuolatinis augimas ir keitimasis. Tai gali atrodyti paradoksalu, bet pasiekti reikšmingus tikslus ir atskiras žmogus, ir visa žmonija gali tik iš Vienybės perspektyvos.

* Kaip greičiau įgyvendinti Vienybės principą? Pirmiausia – atsisakyti minčių apie susipriešinimą ir susiskaldymą. Pradėkime į kiekvieną žmogų žvelgti kaip į Visumos dalį, kuriai priklausote ir jūs, ir visa žmonija.

* Mąstykime Vienybės terminais ir greitai pastebėsime, kad su tokiu mąstymu sunkiau pykti ant kitų – juk tai tas pats, kas pykti ant savęs..

* Atsisakykime šablonų, stereotipų ar apribojimų – tiesiog pasijuskime Žmogumi bei pradėkime gyventi ir savo vidiniu pasauliu.

* Mokykimės plačiai mąstyti. Pasijuskime viena iš milijardų ląstelių dideliame organizme. Kai pasijusime vieningi, o ne atsiskyrę – automatiškai pradėsime bendradarbiauti.

* Mūsų šeimos nariai kiekvieną dieną mums primena apie vienijantį šeimą žmoniškumą. Būtent šeima – tas mažas modelis, kuriame galime mokytis Vienybės ir pamatyti akivaizdžiai bei suprasti jos svarbą mūsų gyvenime.

* Neskubėkime įrašyti žmones į savo priešus – ypač tai liečia tautas, rases, valstybes. Mes visi esame didelės visumos dalys, ir būtent Vienybės principo suvokimas yra viena iš svarbiausių dvasinių pamokų kiekvienam šios planetos žmogui.

* Mūsų asmeniniai planai ir veikla turi būti naudingi ne tik mums asmeniškai, bet ir bendram žmonių labui. Gyvenantis pagal Vienybės principą žmogus turi ne tik asmeninius, bet ir platesnius – bendražmogiškus tikslus.

* Dėkime visas pastangas, kad mažintume neapykantą, kuri griauna vienybę, o kartu ir patį žmoniškumą.

* Mokykimės pamatyti mokytoją kiekviename gyvenime sutiktame žmoguje. Vietoje vertinimų, kritikos ar teisimo pirmiausiai paklauskime savęs: ko galiu pasimokyti iš šios situacijos ar žmogaus?

* Kiekvienas atskiro žmogaus žingsnis, kiekviena jo diena – tai ir vieno žmogaus patirtis, ir kartu – svarbi visumos patirties dalis. Nėra nesvarbių žmonių ar atsitiktinės patirties.

* Vienybės suvokimas ir gyvenimas pagal Vienybės principą dovanoja žmonėms harmoniją – visus konfliktus palengva keičia santarvė. Žmonės pasijunta vieningi, svarbūs, reikalingi – jie turi bendrus tikslus! Jie pradeda suprasti, kad kiekvienas žmogus – tuo pačiu metu ir vienintelis, ir vieningas :).

Mąstydami negatyviai, mes negalime sukurti nieko pozityvaus – tai dėsnis. Negatyvus mąstymas yra palaikomas mūsų pačių mintimis, jis “įtraukia“ mus į išgyvenimo ir nesibaigiančios kovos režimą.

Negatyvumo mechanizmas “paleidžiamas“ tuomet, kai pradedame sąmoningai fiksuoti dėmesį išskirtinai į negatyvius savo gyvenimo momentus. Ir tokiu atveju visai nesvarbu – kas su mumis vyksta, svarbiausia – ką mes pastebime ir sureikšminame.

Kad geriau suprastume negatyvumo “paleidimo“ mechanizmą, pažiūrėkime į įprastą darbo savaitės rytmetį – tokį išgyvena dauguma iš mūsų. Jame nėra jokių sukrėtimų, greičiau atvirkščiai: yra daugybė priežasčių pasidžiaugti gyvenimu.

Pirmiausiai pažvelkime į tokią dieną be vertinimų, iš šalies:

Žmogus atsikelia ryte. Už lango – saulėta vasaros diena, danguje – keli reti debesėliai. Jis ruošiasi į darbą, pusryčiauja. Į darbą važiuoja autobusu, po to nedidelę kelio atkarpą eina pėsčiomis ir pasiekia darbovietę.

Kildamas laiptais į savo darbo vietą, sutinka bendradarbes – tylią, kuklią administratorę ir ekscentrišką viršininko pavaduotoją. Užėjęs į kabinetą, žmogus sėdasi už darbo stalo ir staiga pasijunta toks pavargęs ir prislėgtas, tarsi visą naktį būtų tampęs sunkius maišus.. Tačiau jis susikaupia darbui, nors viduje tebeverda negatyvios mintys..

Atrodytų, iš kur tas negatyvumas – juk situacija kasdieniška: žmogus tiesiog važiavo į darbą, nieko neįprasto ar blogo neįvyko?.. Esmė tame, kad mes matėme tik išorinę veiksmo pusę, bet nematėme situacijos iš vidaus.

O dabar pažvelkime į tą patį rytmetį, bet iš vidaus – su visomis šio žmogaus mintimis ir emocijomis:

Taigi: žmogus atsikelia ryte (“Ir vėl tas prakeiktas žadintuvas! Kada aš pagaliau išsimiegosiu?..“) Už lango – saulėta vasaros diena, danguje – keli reti debesėliai (“Saulė taip akina, o tie debesys.. pilki kaip mano gyvenimas.. ir, žinoma, būtinai palis, o mano naujieji batai kiaurai peršlaps..“)

Jis pusryčiauja (“Ir kam aš gėriau kavą, nuo jos širdis virpa.. sumuštinio ir vieno pakaktų, vėl tris suvalgiau..“) Važiuoja autobusu (“Taip visą gyvenimą autobusu ir pravažinėsiu, kai kiti nuosavais automobiliais važinėja..“), po to nedidelę kelio atkarpą eina pėsčiomis ir pasiekia darbovietę (“Ko taip skubėjau, ir vėl ateisiu per anksti, geriau būčiau dar pamiegojęs..“)

Kildamas laiptais į savo darbo vietą, sutinka bendradarbes – tylią, kuklią administratorę (“Ji tik vaidina tylenę, o iš tiesų viršininkui viską praneša“) ir ekscentrišką viršininko pavaduotoją (“Na ir išsipuošė lyg į balių, šalia jos mes visi kaip pilkos pelės..“)

Dabar jau akivaizdu, kodėl užėjęs į savo kabinetą, žmogus pasijuto pavargęs ir prislėgtas – nuo tokios negatyvumo porcijos ne tik jėgų ir nuotaikos galima netekti, bet ilgainiui ir sveikatos. O juk galima buvo “nepaleisti“ iš pat ryto negatyvumo mechanizmo – tuomet ir nuotaika, ir visa diena būtų kitokia..

Paradoksas tame, kad mes visi norime būti laimingi, bet negatyviomis mintimis kultivuojame būtent tai, ko nenorime, t.y., visas negatyvumo apraiškas: pyktį, nuoskaudas, baimę, nerimą, liūdesį.. Tuo pačiu nustojame pastebėti pozityvias gyvenimo puses, nes matome pasaulį tik per savo mažų “tragedijų“ prizmę.

Neginčijama: gyvenime yra objektyvios priežastys, kurios sukelia negatyvius išgyvenimus – bet ir tokiu atveju negatyvios nuostatos tik dar labiau sunkina sudėtingą situaciją ir gilina dvasinį diskomfortą. Pastebėti negatyvius reiškinius taip pat yra geras bruožas – tai skatina suprasti jų priežastis.

Tačiau ieškoti viskame negatyvumo – nepateisinamas negatyvumo sureikšminimas ir destruktyvus mąstymas, kai savo pačių mintimis, negatyviu programavimu ir veiksmais griauname savo, o kartais ir aplinkinių žmonių gyvenimą.

Būkime atidūs savo mintims: maloniai nustebsite, kaip palengvėja ir nušvinta gyvenimas, kai suprantame bei suvaldome negatyvumo veikimo mechanizmą ir.. tuo pačiu atsikratome nereikalingų pergyvenimų :).

Ar kada nors susimąstėte – iš kur jūs turite vienokį ar kitokį suvokimą apie mus supančią realybę? Kas mums suteikia informaciją, nuo kurios priklauso – kokias vertybes turėsime ir kaip (remiantis jomis) gyvensime? Ir kas tai bebūtų – tėvai, visuomenė ar informavimo priemonės – visa ta informacija tėra žodžiai, kol.. jų nepatikriname.

O patikrinti informaciją galime vieninteliu būdu – savarankiškais tyrimais: ieškodami papildomos informacijos, stebėdami gyvenimą, darydami išvadas iš savo ir kitų patirties. Kitaip.. gyvensime iliuzijomis, pasikliaudami kartais ir labai autoritetingais, bet – tik kitų žodžiais.

Šiame gyvenime mes visi esame tyrinėtojai-ieškotojai, ir niekas kitas negali už mus atlikti mūsų asmeninių tyrinėjimų. Kiekvieno iš mūsų realybė yra tai, ką mes galvojame apie mus supančią aplinką ir save joje. Kuo smalsesni ir veiklesni esame, norėdami suprasti realybę – tuo platesnį ir tikslesnį turime suvokimą apie ją.

Paprastai realybė yra apibrėžiama taip:

– Realybė, kurioje mes gyvename;
– Realybė, kurioje mes galime pabuvoti (pvz., kita šalis);
– Realybė, kurioje mes niekuomet (fiziškai) nepabuvosime (pvz., Saulė);
– Įsivaizduojama realybės dalis, kurią mes laikome realia (čia tie visi žodžiai ir terminai, kurie gali laikui bėgant keistis);
– Realybė, apie kurią neturime jokio supratimo, arba miglotą supratimą (Visata, Galaktikos, Dievas);
– Vidinė žmogaus realybė (subjektyvus dvasinis pasaulis; sielos ir asmenybės pasaulis; artimųjų ryšių ir sociumo pasaulis; susitarimų, paradigmų ir modelių pasaulis; objektyvus pasaulis).

Taigi, pažinimo laukas – didžiulis.. Gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, augimas, vystymasis – stovėjimo vietoje negali būti: yra augimas, ėjimas ratu arba degradacija. Nuolat dvasiškai augantys žmonės pažinimo procese yra visą savo gyvenimą: jie žingeidūs ir atviri vis naujai informacijai.

Todėl ir dvasinio augimo krizės neišvengiamos, nes nauja informacija keičia ir praplečia mūsų realybės suvokimą. Ką tai reiškia? Pirmiausia – kad negalime stovėti vietoje įsikibę vieną realybės gabalėlį, o plečiant savo akiratį, mums tenka įvertinti (o kartais ir paneigti) savo senąjį suvokimą.. ir kartais tai skausmingas procesas.

Beje, tokiu laikotarpiu žmogus labai lengvai patenka į idealoginę priklausomybę arba yra įtraukiamas į sektas. Todėl būkime atsargūs rinkdamiesi “patarėjus“ ar “gelbėtojus“ dvasinio augimo krizių metu, nes pavergus žmogaus sąmonę, bet koks tobulėjimas sustoja.

Būtent tuo metu, kai senoji pasaulėžiūra jau atgyvenusi, o naujoji dar negimusi (tikra revoliucija sąmonėje!) – žmogus išgyvena dvasinę krizę. Tokiais gyvenimo momentais geriau neskubėti, nepulti tikėti pirmąja pasitaikiusia teorija ar ieškoti “guru“, o ramiai viską apsvarstyti: kelti klausimus, remtis savo patirtimi, daryti išvadas ir stebėti savo pojūčius.

Tokiu atveju labai padeda sąžiningumas su pačiu savimi ir tiesus žvilgsnis į savo gyvenimą – tik taip pamatysime, ką ir kaip reikia keisti. Tiesa ir yra sąžiningumas. Tik mūsų sąžinės balsas parodo – teisingai elgiamės ar ne. Ji “nenurimsta“, kol nenukreipia mūsų teisinga linkme.. Jei elgiamės prieš sąžinę – jaučiame nerimą, liūdesį, nepasitenkinimą.

Ar visada dvasinį augimą lydi krizės? Ko gero tol, kol klaidžiojame klystkeliais ar sustojame. Kai yra stabilus augimas, žmogus pradeda suprasti, kad tai yra vieta ir laikas, kai viskas keičiasi, ir jau nežiūri į tai kaip į krizes. Juk būdamas neigiamose emocijose, žmogus negali būti kūrėju..

Kai atsiranda pozityvus požiūris, tuomet ir pokyčiai – į gerąją pusę. Galiausiai dvasinis augimas atneša ir nuolatinio pažinimo rezultatus – didėja sąmoningumas, žmogus pradeda valdyti savo gyvenimą, t.y., tampa savo gyvenimo kūrėju ir harmonijos bendrakūrėju :).

Pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų kažko didesnio dalis. Tam, kad atskiros dalys sudarytų harmoningą visumą, reikalinga vienijanti sąveika: bendradarbiavimas, atitikimas, ryšys, ritmas, tikslingumas, suderinamumas, pusiausvyra – t.y., vienybė.

Būtent per vienybės suvokimą galime pažinti harmoniją, nes šios dvi sąvokos yra neatsiejamos. Harmonija – vienybė, aprėpianti viską: tai vientisumo dėsnis, sujungiantis ir suderinantis įvairovę bei skirtingus elementus, išreiškiantis grožį ir tobulumą.

Kiekvienas žmogus taip pat yra visumos – žmonijos – dalis, todėl mums visiems būdingas intuityvus siekis veikti harmoningai, bendradarbiauti. Tačiau ar bendradarbiaujame?.. Akivaizdu, kad ne: vietoje to gyvenime vadovaujamės paskleistu mitu, kad tik konkuruojanti visuomenė gali progresuoti ir klestėti.

Tuo tarpu konkurencija grįsta kovos principu ir priešiškumu. Tai aiškinama dar vienu mitu – kad žmogui natūralu kovoti, kad be konkurencijos jis tingus ir nieko negali pasiekti, kad tik konkurencija padeda ugdyti valią ir siekti tikslų.

O iš tiesų konkurencija nėra žmogui nei natūrali, nei įgimta, nei paveldima – ją įdiegia sociumas, todėl tai įgyjamas elgesio modelis. Normaliems žmogiškiems santykiams nei kova, nei konkurencija nereikalinga. Siekis konkuruoti – morališkai ir dvasiškai nebrandžių, nepasitikinčių savimi žmonių bruožas.

Konkuruodami žmonės sukuria savo vertingumo didėjimo iliuziją: jiems svarbiau kažkuo atrodyti, nei būti. Konkuravimas skatina egoizmą, gobšumą, priešiškumą, savanaudiškumą, kerštą, baimę, moralinių principų nepaisymą vardan savo naudos, susiskaldymą – tokių žmonių visuomenė naikina save pačią.

Įdomu tai, kad psichologiniu požiūriu toks elgesys atitinka psichinį sutrikimą – sociopatiją. Tokie žmonės nepaiso moralės, bet vadovaujasi logika ar išskaičiavimu, neturi empatijos jausmo, neturi atsakomybės ir kaltės jausmo, tarnauja tik savo interesams, o bendrauja tik manipuliuodami savo tikslams..

Vienybė, atvirkščiai – atskleidžia visus pozityvius žmogaus bruožus ir emocijas. Kuo dvasingesnis ir dorovingesnis žmogus, tuo gilesnis jo pojūtis, kad visi mes esame susieti, kad tik bendradarbiavimas vardan visų gerovės gali atnešti kiekvienam ir visiems klestėjimą.

Jei ateities visuomenė nori klestėjimo – ji turi kurti santykius, kurie grįsti vienijančia veikla: visų gerove, savitarpio pagarba ir pagalba, bendrais tikslais ir veiksmais, vedančiais į klestėjimą. O veiklos rezultatai turi būti naudingi kiekvienam ir visiems proceso dalyviams, o ne pavieniams asmenims ar grupėms.

Svarbus turi būti kiekvienas žmogus, nes tik žmonės yra didžiausia visuomenės vertybė ir vystymosi potencialas. Tik vienybėje įmanomas įvairovės sujungimas, suderinimas ir tobulėjimas – kai esame unikalūs, “vieninteliai“ ir tuo pačiu – vieningi.

Jei kiekvienas visuomenės narys yra orus, stiprus, kūrybingas ir laimingas – tuomet stipri ir vieninga šeima, giminė, valstybė, žmonija.. Tokia stipri ir vieninga visuomenė gali būti sukurta tik vieningai bendradarbiaujant – ir niekaip kitaip.

Konkurencijos gi “būtinybė“ – žlugdantis ir priešinantis žmones mitas, kuriuo įtikėjome, o konkurencijos rezultatus jau matome mūsų gyvenime: maksimalaus pelno siekimas su minimaliomis investicijomis, totalinis melas ir apgavystės, išnaudojimas, finansinės krizės, moralinė degradacija, korupcija, socialinė nelygybė, priešiškumas, karai, gamtos resursų niokojimas..

Vienybės kelias – tai tiesus kelias į harmoniją. Ir tai ne filosofinė idėja, bet šiandienos būtinybė, pagrindas mūsų visų taikiam ir harmoningam gyvenimui.

Egoizmas turi daug atspalvių: nuo susireikšminimo ir akivaizdaus pasipūtimo – iki savanaudiškumo, vaidinant auką. Kartais sunku ir įžvelgti egoizmą, nes bet kokiai gyvenimo sričiai jis suteikia siauro “naudingumo“, todėl tai gali pasirodyti.. “teisinga“.

Egoizmas dažnai painiojamas su meile sau ar rūpesčiu savo poreikiais. Tuo tarpu meilė sau – neatsiejama žmogaus orumo dalis, o rūpestis savo poreikiais – elementarus subrendusio ir sąmoningo žmogaus savarankiškumas: galimybė veikti be pagalbos ir be priklausomybės nuo kitų, priimti adekvačius sprendimus ir savarankiškai mąstyti.

Egoistą lengva atpažinti ne tik iš jo elgesio, bet ir iš kalbos: joje akivaizdžiai dominuoja žodžiai “aš“, “mano“, man“. Jis taip pat rūpinasi savimi, bet.. pajungdamas kitus žmones savo poreikių ir norų tenkinimui. O tai reiškia, kad jis nėra savarankiškas – jis yra priklausomas nuo kitų žmonių (nuomonės, pritarimo, lūkesčių, veiksmų..).

Todėl egoistą labai lengva valdyti, manipuliuojant jo liguista savimeile ir susireikšminimu. Štai kokios gali būti būdingos egoizmo apraiškos, su kuriomis, be abejo, esame visi susidūrę:

– Aš žinau viską geriau už kitus (net jei nežinau);
– Aš reikalauju pagarbos;
– Aš – išskirtinis ir geriausias;
– Aš pastebiu tik žmonių trūkumus, klaidas ir nesėkmes, nes jų fone pajuntu savo pranašumą;
– Aš vertinu kitų elgesį ir dalinu patarimus, nes esu visų reikalų žinovas, ekspertas ir guru;
– Aš visur ir visada siekiu pademonstruoti savo išskirtinumą ir pranašumą;
– Aš visada siekiu būti madingas, populiarus ir matomas;
– Aš turiu daug kaukių, kurias keičiu pagal situaciją;
– Aš tampu kankiniu, jei gyvenimas nesiklosto taip, kaip noriu – kad visi pamatytų, ką jie su manimi padarė!
– Aš visada pritariu tik autoritetams ir įtakingiems žmonėms, kad pademonstruočiau jiems savo atsidavimą;
– Aš myliu kitus tiek, kiek jie yra man naudingi;
– Aš esu tobulybė, o visi kiti – pilka masė, nevykėliai ir fonas mano tobulumui;
– Aš reikalauju savo nuomonės patvirtinimo, pritarimo, nes tik tuomet jaučiu savo didybę;
– Aš visada turiu savo autoritetingą nuomonę, o kitų nuomonės, jei nesutampa su mano – nesąmonė ir kvaili tauškalai;
– Ir dar šimtai: Aš, Man, Mano….

Egoisto gyvenimo atspirties taškai yra išorėje, todėl labai lengva bet kurį iš jų paspausti ir juo manipuliuoti – juk būtent šito jam ir reikia, be šito jis negali gyventi. Egoistą galime palyginti su narkomanu: jis priklausomas, ir jam taip pat nuolat reikalinga “dozė“ (dėmesys, pripažinimas, ambicijų kurstymas, populiarumas, valdžia, prestižas ir t.t..), dėl kurios jis pasiryžęs viskam..

Įsivaizduojate, kaip paprasta jį pastūmėti kad ir.. nereikalingiems pirkiniams – vien ištarus frazę, kuri yra lyg medus jo egoizmui: “tai skirta tau, juk tu esi vertas tik geriausio“? Ne tik idealus vartotojas, bet ir absurdiškiausių reikalavimų vykdytojas – tereikia sumaniai paglostyti jo liguistą susireikšminimą..

Todėl egoizmas, iš esmės – spąstai, nelaisvė, silpnybė. Ir tas išpūstas egoizmas nėra kažkokia reali būtybė, turinti savo valią ir galinti veikti savarankiškai. “Ego“ – tiesiog mūsų sąmonės dalis, mūsų mąstymo būdas, kuriuo gali manipuliuoti (pasinaudoti) kiti (suinteresuoti) žmonės.

Kaip to išvengti? Pirmiausia – suprasti ir pamatyti, kaip veikia mūsų sąmonė, kaip ji gali “užauginti“, palaikyti egoizmą, kaip susitapatina su juo. Kai suprantame tuos sąmonės veikimo principus – galime iš šio sąmonės “žaidimo“ išsilaisvinti.

Ir dar vienas tiesus kelias atsikratyti egoizmo: jo priešingybės – altruizmo praktikavimas. Darykime gerus darbus, padėkime besąlygiškai žmonėms, kuriems reikia pagalbos – tai atveria geriausias mūsų žmogiškas savybės ir ugdo vienybę.

Atsikratykime šio vidinio “diktatoriaus“! Kitaip.. žaisime begalinius “ego“ žaidimus ir būsime lengvai manipuliuojami bei tampomi už pasipūtusio “ego“ silpnybių..

Ką reiškia – būti savimi? Kas aš esu? Tokius klausimus nors kartą gyvenime užduoda sau kiekvienas žmogus. Ir ne tik užduoda, bet ir intuityviai arba sąmoningai siekia būti savimi tikruoju. Jei nesame savimi – tampame tuo, kuo nesame.

Nebūdami savimi ne tik negalime būti laimingi, bet ir pridengiame savo tikrąjį “aš“ kaukėmis, su kuriomis ilgainiui net suaugame, taip ir nepažinę savęs.. Daugiausia kaukių atsinešame iš vaikystės, nes vaiko pasaulėžiūra formuojama pagal tėvų įsitikinimus, visuomenės šablonus ir socialines schemas.

Kai stengiamės gyventi pagal kitų žmonių lūkesčius ar primestus šablonus – patiriame vidinius prieštaravimus, kurie galiausiai tampa problema mums patiems. O turėdami prieštaravimais grįstą problemą, mes patiriame nuolatinę įtampą.

Ir ne tik: pažvelkime – kaip mus veikia kaukių nešiojimas:

– Pirmiausia: kaukių nešiojimas yra prievarta prieš save;
– Mus perpildo falšas, todėl jaučiame pyktį, nusivylimą, dezorientaciją gyvenime;
– Su amžiumi kaukes darosi vis sunkiau nešioti, nes kaupiasi liūdesys, nepilnavertiškumo ir vienatvės pojūtis;
– Mes kenčiame, pavydime ir kaltiname kitus;
– Nuolat ieškome pritarimo, įvertinimo, patvirtinimo;
– Savo gyvenimišką energiją naudojame tam, kad įtikintume aplinkinius, jog atitinkame kažkokį nuolat besikeičiantį standartą.., ir tai vienintelė mūsų “evoliucija“..
– Siekiame padaryti įspūdį, patikti “autoritetui“;
– Esame valdomi ir manipuliuojami;
– Gyvename pagal primestas taisykles ir esame priklausomi nuo aplinkinių nuomonės;
– Norime įtikti bet kokia kaina, todėl lengvai peržengiame moralinius principus;
– Išmokstame keisti kaukes, priklausomai nuo situacijos.

Taigi, kaukių nešiojimas – nelengvas “užsiėmimas“, jaukiantis visą gyvenimą ir mūsų psichiką. O štai buvimas savimi – net jei tai sukelia kaukių nešiotojų ar “autoritetų“ nepritarimą – nesukelia tokio streso, kaip kad buvimas tuo, kuo nesame..

Juk buvimas savimi nereiškia kovos su kitais dėl savo pažiūrų ar priešpastatymo savęs kitiems. Atvirkščiai: būdamas savimi žmogus tampa taikus, nes tik tuomet supranta kitų žmonių teisę būti savimi ir gerbia ją. Toks žmogus nustoja kovoti, jis pradeda ieškoti vienybės, bendraminčių, sąveikos – kad visi galėtų harmoningai vystytis.

Kovos ir konkurencijos principai yra tie primetami šablonai, dėka kurių žmogus pasidaro agresyvus. Pažvelkite atidžiau į mūsų gyvenimą: nei vienas iš mūsų negimėme su kyšančiomis iltimis, grobuoniškais nagais ar ginklais rankose. Agresyvumas yra mums įdiegiamas. Mes daromės pikti dėl to, kad esame verčiami būti tuo, kuo nesame..

Būtent žmogus, kuris yra savimi, yra nuoširdus ir pozityvus, nes išreiškia savo prigimtinį dvasinį potencialą – savo ir visų labui, todėl yra tiesiog laimingas. O jei visą visuomenę sudarytų štai tokie laimingi ir kūrybingi žmonės – įsivaizduojate, kaip mes galėtume gyventi?..

O dabar pažvelkime – ką reiškia būti savimi:

* Pirmiausia – būti nuoširdžiu ir sąžiningu su savimi ir kitais;
* Gyventi harmonijoje su savimi ir kitais;
* Būti vientisu ir harmoningu;
* Pasitikėti savimi;
* Gyventi be melo ir apsimetinėjimo;
* Būti ryžtingu, drąsiu ir ištikimu moraliniams principams;
* Nekenkti kitiems (leisti jiems būti savimi);
* Būti atviru ir oriu;
* Elgtis natūraliai, adekvačiai, be įtampos;
* Nuolat vystyti savo dvasinį potencialą ir kūrybingumą, t.y., evoliucionuoti;
* Būdami savimi, esame geri ir nuoširdūs, todėl visur, kur esame – skleidžiame harmoniją.

Skirtumas akivaizdus, tiesa? Tam, kad nusimestume kaukes ir pagaliau taptume savimi, reikia drąsos – kad nebijotume atrodyti ne tokiais, kokius mus įprato matyti. Juk visi norime gyventi tarp nuoširdžių, gerų žmonių, o ne tarp kaukių?..

Todėl pradėkime nuo šiandien gyvenimą be kaukės.. Ir tai ne maištas, o sugrįžimas į save – tikrąjį. Ir į tikrą Gyvenimą :)..

Patinkanti žmogui spalva – tai viena iš jo dabartinės vidinės būsenos išraiškų. Keičiasi vidinė būsena – keičiasi ir spalva, kuri mums patinka. Ir nesvarbu – tai drabužis, sienų spalva, ar tinklapio fonas.

Taigi, tinklapio fonas ar dominuojanti spalva gali nemažai pasakyti apie jo šeimininką.. 🙂

Raudona. Šią spalvą renkasi pasitikintys savimi, energingi, aktyvūs žmonės. Jei raudona dominuoja tarp kitų spalvų – žmogus nori sustiprinti savo emocinius pojūčius. Jei tokį tinklapio foną renkasi moteris – tai stipri moteris (gali turėti ir vyriškų savybių): valinga, ryžtinga, energinga, charizmatiška, mėgstanti bendrauti, greitai užsiplieskianti.

Rausva. Kai tokį foną renkasi jauna mergina – ji gyvena svajonių pasaulyje apie pasakišką meilę. Švelni ir rami, mėgsta jaukumą. Neretai jos rausvas tinklapis pakeičia jai gyvenimo realybę. Grubūs komentatoriai ilgam išmuša ją iš pusiausvyros. Jei moteris renkasi tokią spalvą savo tinklapiui – ji romantiška, optimistiška, mylinti save. Ji nori pasijusti bejėge mergaite arba.. tokia jaučiasi.

Oranžinė. Ją renkasi energingi, intuityvūs, gabūs, originalūs, siekiantys permainų ir linkę svajoti žmonės. Jiems patinka išsiskirti, būti dėmesio centre, sublizgėti savo komentarais. Tačiau gali veidmainiauti ir apsimetinėti.. Moterys – geranoriškos, bet lengvabūdės. Jei oranžinės spalvos pernelyg daug – tai puikybės ir noro pasirodyti ženklas.

Geltona. Pasitikintys savimi, ramiai priimantys savo ir kitų trūkumus žmonės. Vertina nepriklausomybę, bet būna kategoriški, todėl dažnai sukelia antipatiją. Stiprios valios, protingi ir jausmingi, o jų teikiama informacija įdomi bei kupina šypsenėlių :).

Moterys, pasirinkusios geltoną spalvą tinklapiui – praktiškos, racionalios, dažnai avantiūristės. Gerai sutaria su savo tinklapio skaitytojais ir noriai su jais bendrauja.

Žalia. Ją renkasi aukštai save vertinantys (idealizuojantys) žmonės, norintys, kad ir kiti pripažintų jų pranašumą. Jie dažnai tikrina tinklapio reitingus ir populiarumą, nori patikti, padaryti įspūdį. Pareigingi, tikslingi, nuoseklūs. Tamsiai žalios spalvos mėgėjai – užsispyrę ir atkaklūs.

Moterys – pedantiškos, uždaros, kartais pernelyg kritiškos. Gali pasiaukojančiai pagelbėti kitam. Su ja nelengva, bet gali būti įdomu.

Salotinė. Šią spalvą mėgsta tie, kurie yra valdingi, o kartais net ciniški. Jie mėgsta vadovauti ne tik savo tinklapyje, bet ir gyvenime. Tačiau komentuodami atsargūs, ypač jei tema jiems nepažįstama. Užtat mėgsta pastūmėti kitus diskusijoms ir laukti – kas iš to gausis.

Žydra. Ši spalva simbolizuoja psichologinės pusiausvyros siekį. Tokio tinklapio šeimininkas ramus ir vidiniai harmoningas. Jis jaučia ryšį su visais skaitytojais. Žydra spalva – jautrumo, prisirišimo ir ištikimybės simbolis. Tačiau tokie žmonės sunkią akimirką lengvai nupuola į pesimizmą.

Mėlyna. Liudija apie tinklapio šeimininko harmoniją su savimi ir aplinkiniu pasauliu. Toks žmogus žingeidus ir atviras pažinimui, tačiau kartais gali būti jautrus ir neryžtingas. Ramybė, pusiausvyra ir filosofinis požiūris į gyvenimą padeda nereaguoti į užgaulius komentarus ir nesivelti į tuščiažodžiavimus.

Moteris, pasirinkusi mėlyną foną tinklapiui – geraširdė, jautri, nuoširdi, tačiau kartais pernelyg priklausoma nuo komentatorių nuomonės.

Violetinė. Svajotojai, siekiantys laisvės ir nepriklausomybės. Mėgsta intelektualų bendravimą, netikėtumus, paslaptingumą ir siurprizus. Jautriai reaguoja į kritiką. Moterys – nori visiems patikti, nes be dėmesio vysta lyg gėlės.. Fantazuotojos, svajoklės, mistikės. Su jomis ir lengva, ir sunku, bet tikrai neliūdna.

Balta. Ją renkasi žmonės su gerai išvystyta vaizduote. Gali būti dvilypiai: užjausti sunkią akimirką ir tuo pat metu atsiriboti nuo svetimų problemų. Jei kažkas nepatinka komentaruose – ignoruoja. Šią spalvą dažnai renkasi ir tie, kas pradeda naują etapą gyvenime. Pastebėta, kad pesimistai ir skeptikai vengia baltos spalvos.

Pilka. Šią spalvą tinklapiui pasirinkę paprastai mėgsta techniką ir tiksliuosius mokslus. Jie tvarkingi, kūrybingi. Gali pasirodyti nuobodoki, bet užtat yra visuomet pasirengę padėti. Pasirinkę šią spalvą taip pat gali būti ir nepasitikintys savimi arba ieškantys kažkokių problemų sprendimų žmonės.

Moterys dažnai dvilypės: po išoriniu pilkumu gali kunkuliuoti vulkanas. Gali atrodyti vienokia (rami, griežta), bet su artimiausiais draugais – visai kitokia. Protingos, bet neryžtingos.

Ruda. Ramus charakteris, bet trūksta gyvenimo optimizmo. Jie nuodugniai viską apgalvoja ir tik po to veikia. Mėgsta vienatvę ir tylą, griežti ir taupūs. Sunkią akimirką jais galima pasikliauti. Linkę į apmąstymus apie pasaulio problemas.

Šiltus, jaukius rudus atspalvius, pvz., pieniško šokolado atspalvį, tinklapio fonui renkasi ramios arba siekiančios ramybės moterys.

Juoda. Itin mėgiama tinklaraštininkų spalva. Tokie žmonės jausmingi ir aistringi – tai maišto, stichijos spalva. Tačiau tas maištas ne geranoriškas, o įtakotas aplinkinių. Deja, juodo fono mėgėjas ne visada gali teisingai įvertinti situaciją, dėl to dažnai nukenčia. Diskutuodami su juo susidursite su emocijomis, noru “išsiaiškinti“.

Dauguma paauglių praeina “juodą“ periodą savo tinklapiuose. Už išorinio maištingumo slypi noras būti suprastam ir įvertintam, o juoda spalva – tarsi tikrų emocijų ir jausmų priedanga.

Švelnūs atspalviai. Visi “kūdikiški“ atspalviai – rožinė, žydra, švelniai žalsva jau tarsi savaime nurodo vaikiškumą, bejėgiškumą, infantilumą. Jei suaugę renkasi tokias spalvas – jie jausmingi, pažeidžiami, romantiški, ir, galbūt, dar tik numato savo gyvenimo kelią. Jie vis dar gali turėti mielų vaikiškų charakterio bruožų :).

Įdomus filmukas, kuriame per kelias minutes aiškiai parodomos priežastys – kodėl aktyvūs interneto naudotojai dažnai nesugeba normaliai suvokti informacijos, įsiminti ją ar mokytis kažko naujo. O jei tiksliau – kodėl internetas įtakoja paviršutinišką mąstymą.

Autorius – Nikolas Karr (Nicholas Carr), parašęs knygą apie tai, kaip internetas veikia mūsų smegenis: “The Shallows: What the Internet is Doing to Our Brains“. Filmuke trumpai perteikiama knygos turinio esmė.

Autorius remiasi asmenine patirtimi – jis ilgą laiką aktyviai naudojosi internetu ir visomis jo naujovėmis. Kol.. galiausiai pastebėjo, kad praranda gebėjimą susikaupti, ir ne tik prie kompiuterio – jam buvo vis sunkiau tiesiog.. skaityti knygą.

Taigi, autorius klausia: kuo gali pavirsti trys minutės internete? Pabandykime nuspėti: tarkime, jūs skaitote straipsnį ir tuo pat metu gaunate pranešimą su nuoroda į juokingą nuotrauką, kuria jūs, žinoma, norėsite pasidalinti socialiniame tinkle.

Na, o ten jūs pamatysite video apie tai, kaip panda puola vaiką, ir iš karto užsuksite į “Wikipedia“ – kad sužinotumėte viską apie agresyvų gyvūnų elgesį. O po “turiningų“ agresyvaus pandos elgesio tyrimų judėsite toliau ir toliau.. Štai kuo gali virsti trys minutės internete.

O jei tokių minučių bus ne trys per dieną, o dešimtis ar šimtus kartų daugiau? Kaip manote, ar tokiu atveju galėsime normaliai įsisąmoninti naują informaciją? Juk svarbiausias – mūsų dėmesys: jei jis išskaidytas ir nevaldomas – mes prarandame gebėjimą giliai ir nuosekliai mąstyti.

Internetas – tinklas, turintis neįtikėtiną kiekį informacijos, todėl mes ir praleidžiame jame tiek daug laiko. Paveikslėliai, garsai, filmai, tekstai, žodžiai.. – visa tai įtakoja priklausomą elgesį, verčiantį mus nuolat žvilgčioti į pašto dėžutę, tikrinti nuorodas, prenumeratas, naujienas..

Taip mes blaškomės informacijos paviršiumi, šokinėdami nuo vienos informacijos prie kitos. Mes tampame greito skenavimo adeptais, tuo pačiu prarasdami gebėjimą susikaupti, giliai ir kūrybiškai mąstyti. Mes pradedame naudoti savo sąmonę greitai informacijos paieškai ir greitam.. užmiršimui.

Tokiu būdu savo mąstymą supaprastiname, “automatizuojame“, padarome primityvų – kaip kompiuterį.. Jei nuolat gyvename tokiame ritme – žinoma, jis mus paveikia: internetas padaro mus paviršutiniškais. Mes pradedame nesigilinti į esmę: tiesiog žiūrime į išskaidytą, nesusietą tarpusavyje informaciją iš daugelio šaltinių.

Tačiau mes nesame mašinos.. Internetas naudingas išradimas, bet jis neturi pakeisti žmogiško – gilaus, nuoseklaus ir kūrybingo mąstymo. Būtent taip – giliai, nuosekliai ir kūrybingai – mąstydami mes galime mokytis, kurti, įsiminti, dirbti prasmingus darbus.

Geriausia, ką galime kasdien padaryti – atrasti laiko tam, kad susikauptume, nusiramintume ir skirtume visą savo dėmesį vienam darbui vienu metu. Ir nepamirškime popierinių knygų skaitymo – tai taip pat skatina gilų mąstymą.

Kad paviršutiniškas mąstymas neišstumtų gilaus mąstymo – mokykimės valdyti savo dėmesį ir atidžiai rinkimės informaciją. Tuomet internetas bus naudingas pagalbininkas.. 🙂

Plačiau apie tai filmuke:

Biblioterapija (išv. iš gr. kalbos – gydymas knyga) atsirado seniai. Teigiama, kad toks gydymas buvo taikomas pirmosiose senovės Graikijos bibliotekose ir buvo vadinamas “vaistais sielai“. Nuo XX amžiaus pradžios ši terapija laikoma svarbia tradicinės medicinos (psichoterapijos) dalimi.

Kokia gi šios terapijos esmė? Ji paprasta: žmogus tiesiog sistemingai skaito knygas, kurias jam parenka gydytojas, ir tokiu būdu gerėja jo psichinė būsena, o per ją – gerėja ir visi kiti organizmo procesai. Be to, biblioterapija taikoma ne tik psichoterapijoje, bet ir pedagogikoje.

Esmė dar ir tame, kad skaitydami mes esame maksimaliai sąmoningi, nes, pavyzdžiui, žiūrėti ar klausyti mes galime paviršutiniškai, neatidžiai, nesigilindami. Paviršutiniškai skaityti neįmanoma: jei dėmesys išsiblaško – mes tiesiog atidedame knygos skaitymą iki sekančio karto.

Todėl šis metodas yra veiksmingas: jo pagalba galima koreguoti žmogaus psichinę ir dvasinę būseną, jo charakterį ir elgesį, padėti atrasti įvairių problemų sprendimus. Ir kas labai svarbu – visa tai žmogus atlieka savarankiškai.

Biblioterapijos propaguotojas N. Rubakinas rašė: “Trys galingos jėgos yra knygoje: žinios, supratimas, nuotaika“. Juokaujama, kad paplitęs knygų skaitymas visuomeniniame transporte – akivaizdus pavyzdys, kaip žmonės intuityviai taiko biblioterapiją gyvenime.

O garsus Lietuvos psichoterapeutas A. E. Alekseičikas apie biblioterapiją rašo: “Tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei“.

Kokio žanro knygos gali būti taikomos terapijai? Labai įvairaus: tai gali būti speciali medicininė literatūra, filosofinė, dvasinė, religinė, populiari mokslinės psichoterapijos literatūra, humoristinė, folkloras ir pasakos, grožinė ir nuotykių ir t.t.. – priklausomai nuo to, kokia reikalinga konkrečiam žmogui.

Vienintelė sąlyga – knygos neturi daryti slegiančio poveikio, kai vaizduojamos situacijos be išeities, vyrauja pesimistinės nuotaikos, aprašomi neišsprendžiami konfliktai, nelaimingi ir beviltiški personažų gyvenimai. Terapinės knygos turi būti tarsi gelbėjimo ratas: įkvepiančios ir optimistiškos.

Knygų skaitymas lavina gebėjimą įveikti kritines situacijas (ligas, stresus, depresijas ir pan.), stiprinti valią ir pasitikėjimą savimi, visapusiškai tobulėti. Biblioterapiją gali būti dvejopa: tikslinga, padedanti išugdyti valią, optimizmą, pasitikėjimą savimi; ir – padedanti pakelti nuotaiką bei atitraukti nuo įkyrių minčių apie problemą.

Biblioterapijos tikslas:

1. Suteikti skaitytojui informaciją apie problemas;
2. Padėti suvokti jų esmę;
3. Apsvarstyti naujas vertybes ir santykius;
4. Parodyti, kad ir kiti žmonės susiduria su panašiomis problemomis ir supažindinti su jų sprendimais.

Labai svarbus biblioterapijos vaidmuo auklėjime. Vaikiškos knygos turi būti lengvai skaitomos, pakeliančios nuotaiką, leidžiančios pajusti herojų būseną ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Dažniausiai tai pasakos – kur vaizduojamas gėris, meilė, teisingumas, išmintis ir humanizmas, o herojai visada randa sprendimus ir įveikia visus sunkumus..

Taigi: knyga gali būti draugas, mokytojas, gydytojas.. Skaitykime knygas! Levas Tolstojus rašė: “Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi: teikia žinių, moko apibendrinti tikrovę ir suprasti gyvenimą“.