Kategorija: Saviugda

Gyvenimas yra tai, kas vyksta dabar. Mes nuolat laukiame kažkokių įvykių ateityje arba klaidžiojame praeityje, todėl praleidžiame ar pilnai neišgyvename to, kas vyksta dabar – taip gimsta greitai prabėgančio laiko iliuzija.

Svarbiausi gyvenime – mūsų artimi žmonės. Jie svarbesni už darbą, hobį, pramogas, kompiuterį. Branginkime juos. Jie – geriausi mūsų mokytojai ir visų mūsų savybių (gerų ir blogų) katalizatoriai. Apie tai yra posakis: “Tavo gebėjimas besąlygiškai mylėti matomas tavo požiūryje į artimuosius“..

Daiktai gali užvaldyti visą gyvenimą, jei pasiduosime vartotojiškam požiūriui. Daiktai ne tik kaupia dulkes, reikalauja priežiūros, bet ir užvaldo mūsų dėmesį, laiką ir iškreipia pasaulio suvokimą. Todėl pirkime tik tai, kas tikrai būtina.

Geriau – paprasčiau. Gyvenimas dabar toks painus, kupinas įpareigojimų ir prievolių, kad bet koks papildomas sudėtingas veiksmas daro jį dar sunkesniu. Todėl – stenkimės gyventi kuo paprasčiau – tai suteikia erdvę džiaugsmui ir laiką kūrybai.

Sąžiningumas su pačiu savimi – tai laisvė. Saviapgaulė – viena klastingiausių iliuzijų, iš kurios itin sunku išbristi. Tuo tarpu sąžiningumas visada veda teisingiausiu ir tiesiausiu keliu į tobulėjimą.

Diplomas ant sienos nepadaro padoriu žmogumi. Žmoniškumas – visa ko pagrindas ir esmė žmonių gyvenime. Posakį apie tai, kad geras žmogus – ne profesija, sugalvojo beširdžiai cinikai. Tik geras žmogus harmonizuoja ir tobulina ne tik savo profesiją, bet ir visą savo aplinką.

Mes negalime pakeisti kitų žmonių. Realus dalykas, kuriuo galime paveikti kitų reakciją – geriausiai atlikti tai, ką galime iš savo pusės ir neprovokuoti konfliktų. Mes galime tapti geru pavyzdžiu kitiems.

Mes ne visada teisūs.. Mums atrodo, kad žinome atsakymus į visus klausimus, tačiau taip nėra. Dažniausiai mūsų žinios yra tarpinės (juk mokomės visą gyvenimą), todėl nebūkime kategoriški.

Geranoriškumas – bendravimo pagrindas. Turime įkvėpti, padrąsinti žmones ir matyti jų gerąsias savybes – tik taip motyvuosime juos geriems darbams. Negalima žeminti ar išjuokti žmonių, o ypač vaikų ar jaunimo. Tai žiauru – juk tokiu būdu galima suluošinti žmonių likimus.

Kartais pagalbos sulaukiame iš ten, iš kur nesitikime. Būna ir taip: neretai ne artimieji, bet nepažįstami ar menkai pažįstami žmonės ištiesia pagalbos ranką, pasirūpina, atgaivina pasitikėjimą savimi ir žmonėmis. Tai nuostabi gyvenimo dovana!

Reikia būti savimi. Kurti įvaizdį, t.y., stengtis būti tuo, kuo nesi – beprasmiškiausias užsiėmimas. Pirma – galima “suaugti“ su kauke ir galutinai save prarasti, antra – žmonės jaučia vaidybą, ir tai juos atstumia.

Viskas keičiasi – prisiminkime tai nevilties akimirką! Leiskime nurimti emocijoms, nes jos labai susiaurina situacijos matymą. Aprimę ir atgavę dvasinę pusiausvyrą, viską pamatysime platesniu žvilgsniu ir būtinai atrasime sprendimus.

Amžius – tai tik skaičiai. Kai žmogui 20 metų, jam atrodo, kad 50 – gili senatvė. Bet kai jam 50 – jis jaučiasi tarsi trisdešimtmetis.. Amžius neturi įtakoti mūsų požiūrio į gyvenimą – išliksime visada kupini jėgų ir entuziazmo, jei mylėsime gyvenimą ir džiaugsimės tuo, ką turime.

Viskas, kas alina ir žaloja kūną – nėra būtinybė, todėl galime sąmoningai to atsisakyti. O sveika mityba, fizinis aktyvumas, buvimas gamtoje, pozityvus mąstymas, kūryba ir harmoningas bendravimas – būtini sveikatos faktoriai.

Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui. Todėl turime būti sąmoningi, žingeidūs ir mokytis atskirti tikrąsias gyvenimo vertybes. Taip pat užduoti sau svarbius klausimus: “Kas aš esu?“, “Kokiame pasaulyje gyvenu?“, “Ką turiu nuveikti, kad jis būtų geresnis?“

Mums duota žymiai daugiau, nei galime pamatyti. Esmių esmė: dvasia kuria formas, todėl – blogas žmogus negali sukurti gerų dalykų, ir atvirkščiai, geras – blogo. Tik nuolat dvasiškai augdami ir tobulėdami mes peržengiame tas nematomas suvokimo ribas.

Sąmonės transformacija – minčių, emocijų ir jausmų išgryninimas. T.y., mums įprasto elgesio pakeitimas į daug geranoriškesnį, širdingesnį bendradarbiavimą visų labui ir vienybei.

Meilė – atsakymas į visus klausimus. Tai vienintelė kurianti jėga Žemėje ir Visatoje. Tai besąlygiško gerumo žmoguje matas. Tik besąlygiškai mylėdami galime padaryti pasaulį geresniu – kupinu meilės, harmonijos ir visapusiško klestėjimo.

Neretai atgailą įsivaizduojame kaip kažkokį abstraktų religinį jausmą, lydimą nesibaigiančios kančios, savigraužos ir kaltės jausmo. Tačiau toks vaizdinys tolimas nuo tiesos. Miglotai suprantame atgailos prasmę tik todėl, kad retai ją išgyvename.

Mes dažniau gailimės kažko nepadarę arba kažką padarę, apgailestaujame, jei kažkas nepavyko, bet žodį “atgaila“ labai retai teištariame (nebent maldoje..), o atgailaujame dar rečiau.

Suvokti atgailos esmę galime pažvelgę į mūsų gyvenimą – ryškiausiai ją pamatome situacijoje, kai įskaudiname kitą žmogų ir turime už tai atsiprašyti.

Ar susimąstėte – kodėl atsiprašymas ne visada veiksmingas? Na, atrodytų – atsiprašėme, atlikome gerą darbą, bet.. vietoje palengvėjimo širdyje lieka kažkoks kartėlis, o kartais net sunkumas.. Kaip manote – kodėl?

Ogi todėl, kad nėra atgailos. Jei kažką įskaudinome – turime ne tik atsiprašyti, bet ir nuoširdžiai pasigailėti (atgailauti) dėl to, kad suteikėme žmogui skausmą.

Jei atsiprašome, bet nėra gilios vidinės atgailos – reiškia, mes nesupratome, nepajutome kito žmogaus išgyvento skausmo.

Toks atsiprašymas – tiesiog formalumas. Be gilios vidinės atgailos geriau visai neatsiprašinėti, nes formaliu atsiprašymu galime įskaudinti žmogų dar labiau.

Sutikite, dauguma iš mūsų tai patyrė: štai žmogus ateina, lyg ir atsiprašo, bet.. norisi, kad jis kuo greičiau išeitų ir daugiau nebesugrįžtų.

Formalūs atsiprašymai nemalonūs, todėl norisi, kad tas tuščiažodžiavimas, vaidyba kuo greičiau pasibaigtų ir žmogus paliktų jus ramybėje. Bet kodėl?

Todėl, kad mes jaučiame – kas iš tiesų yra žmogaus širdyje.. kad tai netikra, nenuoširdu. Kad jam tiesiog norisi vienaip ar kitaip greičiau viską užglaistyti. Jis nori atrodyti geras.

Bet jis nepajuto to, ką mes išgyvenome. Jis suteikė skausmą, bet to nesuprato, o dabar nori kažkaip išsklaidyti nemalonią jam pačiam situaciją: ko jūs dar norite – štai, juk jis atsiprašė..

Jis ištarė atsiprašymo žodžius. Jis galvoja, kad to pakanka – išoriškai jis mandagus. Ir jis nuoširdžiai nesupranta – kodėl jo atsiprašymas nemalonus. Ko dar trūksta?..

Atgailos. Ne ašarų ar iškreipto kančios veido, o supratimo – ką išgyveno kitas žmogus. Tik tokiu atveju pajusime nuoširdžią atgailą ir atsiprašymas bus tikras, išlaisvinantis.

Kad suprastume kito žmogaus skausmą, turime pastatyti save į jo vietą. Todėl galime tiesiai paklausti – kuo jį įskaudinome, ką jis pajuto, būtent kokie žodžiai ar veiksmai jį įžeidė.

Jei būsite nuoširdūs – žmogus atsivers ir viską papasakos, užsimegs ypatingas savitarpio supratimas.. ir abu pajusite didelį palengvėjimą..

Nes jūs tiesiog pažiūrėsite į savo žodžius ar poelgius kito žmogaus akimis ir pajusite gilią vidinę atgailą. Tik ji gali panaikinti jūsų žeidžiančių veiksmų pasekmes ir įskaudinto žmogaus kančią.

Taigi – atgailos jėga didžiulė.. Nors kartą giliai išgyventa, ji keičia žmogų: jis tampa taikus ir geranoriškas. Ji išmoko suprasti ir pajusti kitus žmones. Išmoko neskaudinti kitų. Atleisti sau ir kitiems.

Atgaila išgrynina žmogų.

Įvairiuose dvasiniuose mokymuose ir populiariosios psichologijos knygose dažnai minima vidinė pusiausvyra. Ji labai svarbi, nes nuo jos priklauso mūsų emocinė, psichinė ir net fizinė sveikata.

Tačiau kaip ją pasiekti? Stresų ir stresorių mūsų gyvenime apstu: kartais vos spėjame į juos reaguoti, todėl nėra net laiko apie tą vidinę pusiausvyrą pagalvoti – reaguojame, kaip galime..

Statistika teigia: negatyvių psichinių faktorių augimas įtakoja, kad visiškai psichologiškai sveikų žmonių tėra apie 35% . O nuo 22% iki net 89% žmonių prie stresų ar traumuojančių gyvenimo aplinkybių adaptuojasi savarankiškai! Tačiau nemažai ir palūžta, nes žmogaus psichika turi pakantumo ribas..

Kad nepalūžtume, turime žinoti, kad vidinės pusiausvyros nepasieksime slopindami emocijas ar vengdami stresų. Yra tam tikri emocinės ir psichinės sveikatos faktoriai – ir tik jų visuma gali suteikti vidinę pusiausvyrą. Kokie jie?

Pirmiausia – gebėjimas besąlygiškai mylėti. Priimti žmones tokius, kokie jie yra – be idealizacijos ar pažeminimų. Tai sugebėjimas dovanoti (o ne imti, reikalauti), atsiverti kitam žmogui. Kuo mažiau nepagrįstų lūkesčių kitų atžvilgių – tuo mažiau nusivylimų ir streso.

Gebėjimas dirbti. Turima omenyje ne tik profesija, bet pirmiausiai – kūrybinis potencialas, kažko naujo kūrimas. Žmogui svarbu jausti, kad tai, ką jis daro, turi prasmę ir reikšmę kitiems.

Žaismingumas, lengvumas. Tai ne vaikiškumas ar kvailiojimas, bet mokėjimas pritaikyti (vietoje ir laiku) žodžius, simbolius, posakius, metaforas ir gebėjimas pajuokauti.

Saugūs santykiai. Mūsų laikų ypatumas – bendravime žmonės patys kuria įtampą ir problemas, todėl neretai santykiai nesveiki, traumuojantys, nesaugūs, nes grįsti priklausomybe, prievarta, spaudimu..

Autentiškumas. Savęs, savo individualumo suvokimas – juk dažnai žmonės daro ne tai, ką nori ir gali. Dažnai jie net nesupranta, nesusimąsto – ko jie iš tikrųjų nori.

Gebėjimas priimti (mylėti) save. Realus savęs vertinimas: priimti visas savo puses – vystyti savo gabumus ir talentus, taisyti klaidas. Išlikti savimi, išsaugoti orumą – jis neturi priklausyti nuo to, ką kažkas pasakė ar nepasakė, padarė ar nepadarė.

Orientacinė vertybių sistema. Labai svarbu, kuo žmogus vadovaujasi gyvenime, todėl jis turi suprasti – kokioje sistemoje gyvena, kokie yra bendražmogiški dorovės, moralės, etikos principai ir būtinai jais vadovautis.

Gebėjimas atsigauti po streso. Tai mokėjimas adekvačiai įvertinti situaciją, adaptuotis, neleisti emocijoms valdyti, priimti tai, ko negalima pakeisti.

Mąstymo lankstumas. Sugebėjimas pamatyti kelis sprendimų variantus įvairiose situacijose.

Balansas tarp to, ką žmogus daro sau ir kitiems. Tai galimybė būti savimi, rūpintis savo poreikiais ir kitų žmonių poreikiais, nepažeidžiant nei vienos pusės interesų. T.y., nebūti išnaudojamu ir pačiam neišnaudoti.

Mokėjimas pažvelgti į save ar situaciją iš šalies. Labai vertingas gebėjimas, nes leidžia pamatyti tikrąsias problemas ir tuo pačiu – jų sprendimų būdus.

Empatija. Žmogus su išvystytu empatijos jausmu supranta, kad kiti žmonės turi savo charakterio ypatumų ir nereikalauja, kad jie atitiktų jo lūkesčius ir reikalavimus. Jis supranta žmones, moka išklausyti, atleisti, susitarti, paguosti.

Šių faktorių visuma leidžia ne tik išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir būti visapusiškai sveikam, bet ir pačiam nekurti stresinių situacijų – sutikite: juk tai taip pat labai svarbu.

Mano manymu, tai tiesiog tikro, gero žmogaus savybės, kurios ir sudaro mūsų dvasinę stiprybę – tą vidinę ašį, kuri neleidžia palūžti jokiomis aplinkybėmis.

Visi mes norime santarvės ir harmonijos bendravime. Gebėjimas sutarti, gerai sugyventi ne tik patrauklus, bet ir visapusiškai naudingas bruožas, nes garantuoja dvasinę ramybę, psichologinę pusiausvyrą, sveikatą ir gerus santykius su žmonėmis.

Ar tai įmanoma? Juk yra posakis: “Visiems geras nebūsi..“ Tačiau mokėti sutarti nereiškia nuolat stengtis visiems įtikti ar patikti – tai pirmiausiai taiki gyvenimo pozicija. Taikus žmogus nekelia konfliktų, o pasitaikančias konfliktines situacijas siekia išspręsti geriausiu būdu.

Mūsų gyvenime dabar labai daug egocentrizmo, išskaičiavimo, abejingumo, konkurencijos, šalia kurių sunku net įsivaizduoti geranorišką nusiteikimą: žmonės manipuliuoja, siekia valdyti, naudojasi, varžosi.

Be to, žmonės linkę teisinti savo elgesį, išaukštinti savo poelgių motyvus, laikyti savo nuomonę neginčijama. Jei ir sudalyvauja kitų žmonių gyvenime – tai dažniausiai iš smalsumo ir noro pamokyti, dalinti patarimus, pakreipti savaip, pasijusti reikšmingu.

Todėl jei norime išmokti sutarti su žmonėmis, pirmiausiai turime atsisakyti egoizmo. Tam praverčia sena kaip pasaulis tiesa: elkis su kitais taip, kaip norėtum kad su tavimi būtų elgiamasi.

Kitaip tariant – turi būti ne taip, “kaip aš noriu“, bet – gerai, ir gerai visiems. Gebėjimas sutarti – taiki gyvenimo pozicija – palaikoma trimis pamatinėmis savybėmis: dėmesingumu, geranoriškumu ir lankstumu.

Trumpai peržvelkime kiekvieną iš jų.

Dėmesingumas. Labai svarbi savybė: be dėmesio kitam žmogui negali būti pilnaverčio bendravimo. Žmonės visada jaučia, jei bendraujama paviršutiniškai arba formaliai – toks bendravimas atstumia, gimdo susvetimėjimą.

Paskaičiuota, kad didesnę savo aktyvaus laiko dalį mes skiriame įvairiam bendravimui, o maždaug pusę to laiko – klausomės savo pašnekovų. Tačiau.. išnaudojame tik 25% savo gebėjimo klausytis, t.y., negirdime arba klausomės paviršutiniškai – esame nedėmesingi pašnekovui.

Geranoriškumas. Sąmoningas siekis elgtis taikiai, besąlygiškai, nuoširdžiai. Nemanipuliuoti savanaudiškais tikslais, nežeminti kitų orumo, nekenkti. Pasiryžimas padėti, atvirumas, humoro jausmas.

Lankstumas. Gebėjimas suprasti, išgirsti, ieškoti bendrų sprendimų, derinti, atleisti, pažvelgti į gyvenimą kito žmogaus akimis. Mokėjimas valdyti savo nuotaikas ir emocijas, laiku sustoti.

Pasirodo, viskas paprasta: jei norime gerai sugyventi – būkime taikūs. Bet kokį nesutarimą lengviau išspręsime, jei neprovokuosime negatyvumo ir susilaikysime nuo noro būti visada teisiu, tarti paskutinį žodį.

Turime sau atsakyti, ko siekiame bendravime – harmonijos ar ginčų. Juk visos negatyvumo apraiškos didėja, jei jas provokuojame: pyktis perauga į agresiją, ginčai – į barnius, barniai virsta nesibaigiančiais konfliktais ir t.t..

O štai noras sutarti gesina negatyvumo apraiškas ir nukreipia bendravimą pozityvia linkme. Ir tuomet vietoje varžymosi – papildome vienas kitą skirtingomis savybėmis, dalinamės, kuriame, pasiekiame įvairovės vienybę.

Negatyviais veiksmais neįmanoma pasiekti gerų rezultatų: ką pasėsime, tą ir pjausime.. Todėl gebėjimas sutarti – natūralus, žmoniškas ir teisingas bendravime.

Būsime taikūs – bus taika ir visų mūsų gyvenime. 🙂

Žodžius-“piktžoles“ pastebi visi: jei jų žmogaus kalboje daug, galiausiai pradedame girdėti tik juos 🙂 . Tai tušti, kalbos kontekste nieko nereiškiantys žodžiai. Jei kalbame teisingai – mūsų kalboje neturi būti žodžių, kurie neturi prasmės ar nėra susieti su kitais žodžiais.

Tokius tuščius žodžius galime išgirsti ne tik kasdieniniuose, buitiniuose pokalbiuose, bet ir žurnalistų, politikų, valdininkų ir net mokytojų kalboje. Tai tarsi keista greitai plintanti epidemija.. Todėl įdomu – kodėl žmonės juos naudoja?

Manoma, kad jie naudojami dėl kelių priežasčių:

– dėl kalbos skurdumo;
– norint užpildyti pauzes;
– siekiant sudaryti iškalbingumo įspūdį;
– dėl įpročio, automatizmo;
– spontaniškos kalbos metu.

Įdomu ir tai, kad daugelyje pasaulio kalbų jie panašūs. Lietuvių kalboje dažniausi yra šie: taip sakant, aplamai, kaip sakyti, pavyzdžiui, iš esmės, taigi, būtent, na, tarkim, žinot, tai va, ir t.t. Plinta ir ištemptos balsės “aaa..“ arba “eee..“.

Ir tai nėra kažkoks nekaltas įprotis – tai darko mūsų kalbą, be to, yra labai “užkrečiamas“: pasiklausius kalbų su tokiais žodžiais, nepastebimai juos perima ir aplinkiniai. O ir atsikratyti jų ne taip paprasta..

Tačiau įmanoma: reikia sekti savo kalbą – pačiam žmogui gal nėra lengva, todėl galima paprašyti aplinkinių, kad atsektų tokius žodžius-“piktžoles“, arba – įrašyti savo pokalbį telefonu. Be to, puikus (ir geriausias) “vaistas“ nuo tuščių žodžių – klasikinės literatūros skaitymas.

Tai svarbu, nes: žodžiai yra ne tik mūsų minčių išraiška – žodžiai veikia ir mūsų mintis. Kaip kalbėsime, taip galvosime, o juk mintys – priemonė, kurios pagalba veikiame ir keičiame realybę.

Todėl turėtume atkreipti dėmesį į dar vieną savo kalbos sritį – dažnai kartojamus priežodžius. Tokie priežodžiai yra mūsų mintys-programos, kuriomis (sąmoningai arba ne) vadovaujamės gyvenime.

Gerai, jei jos pozityvios, jei priežodžiai įkvepia. Labiausiai iš tokių paplitęs – “viskas bus gerai“. Atrodytų, paprastas, bet ištartas vietoje ir laiku tikrai pakelia ūpą ir padrąsina.

Dar juokaujama, kad viskas visada baigiasi gerai – jei dar nėra gerai, reiškia, dar nesibaigė 🙂 .. Yra daugybė tokių priežodžių, ir jie visada nuteikia pozityviai.

Tačiau yra nemaža grupė priežodžių, kurių nepastebimai prisistvarstome iš aplinkos ar artimų žmonių ir kurie dažnai kartojami, galiausiai tampa negatyviomis mintimis-programomis.

Dažniausiai jie “prilimpa“ kažkokiu sunkiu gyvenimo periodu, nes atitinka išgyvenamą situaciją. Bet.. sunki situacija praeina, anksčiau ar vėliau išsisprendžia, o priežodis lieka. Kitų prisigaudome iš aplinkos: filmų, reikšmingų mums žmonių ir pan.

Pavyzdžiui: “visi vyrai -…, visos moterys – …“; “aplink vien priešai (konkurentai)“; “gyvenimas – kova“; “Dievas nubaus“; “pasaulyje niekas nesikeičia: kaip buvo, taip ir bus“; “neturiu laiko“; “viskas remiasi tik į pinigus“; “mano jau ne tas amžius, per vėlu“ ir t.t..

Pažįstama? Įdomu, kad ir tokius priežodžius, kaip ir žodžius-“piktžoles“ gana sunku atsekti. Juos pastebime dažniausiai tuomet, kai jau gerokai įsisukame į negatyvumą, kai šios mintys-programos tampa juntamais slegiančiais rėmais. Kodėl taip nutinka?

Nes pradeda veikti tam tikras mąstymo principas (“Galvojantis ir Įrodinėjantis“): viską, apie ką mes galvojame ir ką tuo momentu skaitome teisingu, turime sau būtinai patvirtinti, įrodyti. Ir įrodome, ir patvirtiname – net jei tai negatyvu ir griauna mūsų gyvenimą.

Todėl – sekime savo žodžius, savo priežodžius ir savo mintis. Stabdykime tai, kas darko ir iškraipo mūsų realybę. Būkime sąmoningais harmonijos Kūrėjais. Mintys ir žodžiai – galingas įrankis. Viskas nuo jų prasideda..

Sąvoka dvasingumas visada reiškia sąžiningumą, tyrumą, minčių ir veiksmų vientisumą. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur garbinami pinigai, valdžia ir šlovė, visi gražūs ketinimai labai dažnai apauga mus supančios aplinkos ydomis.

Dažniausia mūsų visų klaida dvasiniame augime – mes bandome sumaišyti nesijungiančius tarpusavyje dalykus, todėl ir pakliūname į savotiškus spąstus. Gerai, jei suprantame, kad tai spąstai, o jei ne – galime ne tik juose užstrigti, bet ir nuklysti į priešingą pusę.

Mariana Kepler savo knygoje “Prašviesėjimo spąstai. Revoliucinis žvilgsnis į dvasingumą šiuolaikiniame pasaulyje“ įvardino dažniausiai pasitaikančius dvasinio augimo spąstus. Manau, daugeliui jie pažįstami.. Trumpai peržvelkime juos.

Dvasinis “greitasis maistas“. Kai dvasingumas sumaišomas su šiuolaikiniu gyvenimo būdu – greičiu, kaita, žaibišku norų tenkinimu – gauname “greitąjį dvasinį maistą“. Tai paremta plačiai skleidžiamomis fantazijomis, kad nuo visų bėdų ir problemų galima išsivaduoti lengvai ir greitai. Tačiau turime aiškiai suprasti, kad prišokomis dvasinių transformacijų pasiekti neįmanoma.

Dirbtinis dvasingumas. Tai imituojantis elgesys, įvaizdis: kai žmogus kalba, elgiasi ir rengiasi taip, kaip jo manymu elgiasi dvasingas žmogus. Iš tiesų reikia ne stengtis atrodyti dvasingu, o būti dvasingu.

Paini motyvacija. Nors mūsų noras augti dvasiškai visada nuoširdus ir tyras, tačiau jis dažnai ir nepastebimai persipina su žemesniais motyvais: noru būti pripažintu, pasipelnyti, patenkinti savo ambicijas, būti ypatingu ir išskirtiniu, geriausiu, žymiu..

Susitapatinimas su dvasine patirtimi. Kai egoizmas susitapatina su dvasine patirtimi ir žmogus įtiki, kad jis “nušvitęs“, “dangaus atstovas“, “guru“.. Tokios būsenos pasitaiko gana dažnai, bet jei žmogus toliau auga dvasiškai – egoizmo apraiškos palengva išnyksta, o su jomis ir tokie susitapatinimai.

Egoizmo sudvasinimas. Taip nutinka, kai dvasines idėjos ir koncepcijos sutapatinamos su egoistine asmenybe. Rezultatas – nepajudinama egoistinė struktūra, kai žmogus jaučiasi išskirtinis, todėl uždaras naujai informacijai, dvasiniam augimui ir konstruktyviam bendravimui.

Masinė guru “gamyba“. Yra kelios plačiai reklamuojamos dvasinės kryptys, kurios nuolat ruošia žmones, kurie save skaito nušvitusiais, guru, meistrais, mokytojais.. Tai tarsi savotiškas konvejeris, kai už nedidelį (arba didelį) mokestį ruošiami “nušvitę“, kurie pasiryžę “šviesti“ kitus. Ir esmė ne tame – kiek jų ruošia, o atsakomybėje: juk jie veikia žmonių sąmonę ir gyvenimus.

Dvasinė puikybė. Ji pasireiškia, kai žmogus po daugybės metų dvasinių praktikų pasiekia tam tikrą išmintį ir pasijunta išskirtiniu, aukštesniu už visus kitus: “aš einu dvasiniu keliu, todėl esu pranašesnis už kitus“.. Mažas priminimas: dvasingi žmonės kuklūs, jie neskirsto žmonių į jokius lygius.

Kulto psichologija. Turimas omenyje grupinis mąstymas, panašus į tarpusavio priklausomybę. Grupės narius vienija susitarimas: kaip teisingai mąstyti, kalbėti, elgtis, rengtis. Išskirtinis tokių grupių bruožas – jie neigia asmenis, vertybes ar sąlygas, kurie neatitinka grupės taisyklių.

“Išrinktųjų“ kompleksas. Įsitikinimas, kad “mūsų grupė daugiau dvasiškai prašviesėjusi, geriausia ir vienintelė teisinga“.

Susireikšminimas: “Aš jau pasiekiau“. Kai tik ateina tokia mintis – dvasinis progresas sustoja, o kartais ir pasibaigia. Mintis, kad pasiekta kelio pabaiga, padaro tolimesnį augimą neįmanomu.

Kaip atpažinti – ar vyksta augimas, ar nepakliuvome į spąstus? Kai dvasiškai augame – didiname savo energiją ir gėrį: savo gyvenime ir visuotinį. Kai sustojame – prarandame savo energiją ir didiname blogį: savo gyvenime ir visuotinį.

Dvasinis augimas neturi nieko bendro su egoizmo apraiškomis. Neturi nieko bendro ir su pelno siekimu: dvasingumo nei parduoti, nei nusipirkti neįmanoma.

Tai labai subtilus, individualus ir asmeninis procesas: nuolatinis, pereinantis tam tikrus etapus, paremtas suvokimu ir patirtimi, nuoseklus, būtinai išaugantis į veiklą visų labui ir begalinis. Juk tobulumui nėra ribų :)..

Kiekvienas užduodame sau klausimą apie gyvenimo prasmę. Tai labai žmogiška: iš visų gyvų būtybių Žemėje tik žmogui iškyla šis klausimas. Žmogui nepakanka tik valgyti, miegoti ir daugintis – tai nesuteikia gyvenimo pilnatvės. Jos nesuteikia ir siauri egoistiški siekiai, daiktai ar malonumų vaikymasis.

Prasmė – tarsi įkvepiantis orientyras gyvenime, nurodantis, kas iš tiesų yra svarbu, vertinga ir teisinga. Ji stiprina mūsų ryšį su gyvenimu ir apsaugo nuo nusivylimų. Net negatyvios situacijos turi prasmę – žmogus išmoksta jas įveikti, sustiprėja dvasiškai, suvokia negatyvių veiksmų pasekmes. Ar mūsų veiksmai prasmingi – aiškiausiai parodo mūsų veiklos rezultatai.

Be prasmės suvokimo žmogus klaidžioja gyvenimo klystkeliais, atsiduria aklavietėse ir jaučia vidinę tuštumą. Toks žmogus neturi gilios vidinės motyvacijos. Jis dvasiškai silpnas, todėl yra lengvai valdomas, pasiduoda įtakai, neturi gyvenimo kriterijų, lygiuojasi į kitų gyvenimus, blaškosi.

Prasmės neturėjimas – įvairių psichinių sutrikimų (depresijų, neurozių..), priklausomybių ir ligų priežastis. Todėl prasmės atradimas – vienas iš svarbiausių gyvenimo uždavinių. Ir atrasti ją gali tik pats žmogus: prasmės niekas kitas negali suteikti ar diktuoti, jos negalima nusižiūrėti ar išsigalvoti.

Būtent prasmė suteikia visiems tikslams polėkį ir norą jų siekti. O be jos bet koks tikslas bus slegianti, o kartais ir nepakeliama našta.. Prasmė viską išgrynina – tuomet kiekvienoje situacijoje atrandame tai, kas vertingiausia ir tuo pačiu kuriame geriausias sąlygas sekančioms gyvenimo situacijoms.

Dažniausiai daromos klaidos – mes stengiamės nusibrėžti kažkokią vieną didingą abstrakčią prasmę visam gyvenimui, arba – suteikiame prasmę nereikšmingiems dalykams. Vienu sakiniu prasmės neapibrėšime: gyvenimas nuolat keičiasi, jame nėra ribų, kurias žmogus privalo pasiekti. O ir sureikšminti nereikšmingi dalykai atneša tik tuštumos pojūtį ir nusivylimą..

Tai kaip gi atrasti prasmę gyvenime? Manau, geriausiai į šį klausimą atsako logoterapija – psichoterapijos sistema, kuri moko atrasti prasmę gyvenime. Jos kūrėjas – austras psichoterapeutas Viktoras Emilis Franklis, jo terapija paremta nelengva asmenine patirtimi.

Prasmę gyvenime gali atrasti kiekvienas žmogus bet kuriuo gyvenimo momentu. Ji visuomet atitinka konkrečią gyvenimo situaciją, todėl keičiasi, besikeičiant gyvenimo situacijoms. Kitaip tariant – tai veiklos kryptis tam tikrame gyvenimo etape, kuriai mes patys suteikiame prasmę. Tai visada konkretus atsakymas į konkretų gyvenimo klausimą.

Ir nuo to, ar suteikiame, ar matome prasmę, tiesiogiai priklausys mūsų veiklos rezultatai. Negalima priversti žmogaus matyti prasmę ten, kur jis jos neįžvelgia. Tačiau jei žmogus kažkokioje veikloje atranda prasmę – jo sustabdyti jau neįmanoma.

Ir nepamirškime, kad dideli gyvenimo projektai turi dėsningus etapus, kur labiausiai įkvepiantis – pirmasis, nes juntamas pradinis susidomėjimas, o vėliau galimi etapai, kuriuos būtina įveikti – kai rezultato dar nesimato, bet prasideda tam tikri sunkumai. Užtat pasiektas rezultatas tikrai įkvėps tolimesniems prasmingiems darbams!

Pabaigai – trumpas alegorinis pasakojimas apie gyvenimo prasmę. Jame į mokinio klausimą – kame gyvenimo prasmė, mokytojas taip atsako: “Yra trys žmonių tipai. Pirmasis – gyvena, ir tiek.. Jie gyvena nesusimąstydami, vengdami sunkumų ir ieškodami kuo daugiau malonumų.

Antrasis – gyvena, kad gyventų geriau.. Tokie žmonės siekia kuo skaniau pavalgyti, kuo gražiau rengtis ir turėti vis daugiau naujų daiktų. Trečiasis – gyvena, kad taptų geresni.. Jie auga dvasiškai, tobulėja, o tobulėdami visapusiškai gerina savo ir kitų žmonių gyvenimą. Jų gyvenimas yra prasmingas..“

Žmonės gavo didžiulę dovaną – įžvelgti gyvenimo prasmę. Prasmės ieškojimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingas. Mūsų veikla prasminga tuomet, kai ji nukreipta į tobulėjimą ir harmoniją..

Pradėkime nuo savo kasdieninių darbų ir poelgių: juk jei atliekame juos kaip galėdami geriau – mes daromės geresni ir didiname gėrį šioje Žemėje :)..

Kaip manote, kokie žmonės dažniausiai naudoja psichologinį spaudimą? Atrodytų – taip elgiasi tik stiprūs ir įtakingi žmonės?.. Toli gražu. Taip, jie gali būti ir stiprūs, ir įtakingi, tačiau viduje – tai dvasiškai silpni ir nepasitikintys savimi žmonės.. Juk dvasiškai brandus ir pasitikintis savimi žmogus kalba ir veikia atvirai, o ne ieško slaptų būdų kažkam daryti įtaką.

Ko gi siekiama psichologiniu spaudimu? Priversti žmogų elgtis tam tikra linkme: pakeisti psichologines nuostatas, nuomonę, vertinimus, sprendimus ar elgesį. Ir tai gan paplitęs elgesys ne tik tarp viršininkų-pavaldinių, bet ir tarp šeimos narių, giminaičių ar draugų.

Ir ne visada paprasta tokį spaudimą atpažinti. O dėl to, kad toks elgesys paplitęs – neretai ir patys taip pasielgiame.. Todėl pažiūrėkime – kokius psichologinio spaudimo būdus išskiria psichologai. Ne tik tam, kad atpažintume, bet ir kad patys to nedarytume. Juk vieni būdai – atviri, agresyvūs, kiti – užslėpti, todėl sunkiau pastebimi..

Prievarta – atviras, tiesioginis spaudimas kitam žmogui. Ją naudoja žmonės, turintys tam tikras poveikio priemones: fizines ar psichologines savybes, pinigus, valdžią, informaciją. Skirtingai nei manipuliacijos atveju, žmogus, kuriam daro tokį spaudimą, viską žino apie jo atžvilgiu atliekamus veiksmus. Atsilaikyti prieš tokį spaudimą labai sudėtinga.

Žeminimas – dar vienas psichologinio spaudimo būdas, kuriuo agresorius siekia morališkai sugniuždyti savo auką. Šiuo atveju visais būdais žeminamas žmogaus orumas, menkinamos jo savybės ir elgesys. Stipriausiai tai paveikia nepasitikinčius savimi žmones.

Tiesioginiai grasinimai – toks spaudimas dažniausiai reiškia, kad su žmogumi dar norima susitarti, nes jei yra būdas ryžtingai išspręsti situaciją – žmonės veiks, o ne grasins.

Masyvi psichologinė ataka – dažniausiai daromas grupės žmonių (ir ilgą laiką) psichologinis spaudimas, kol pasiekiamas norimas rezultatas. Prieš ją atsilaikyti itin sudėtinga.

Spaudimas, sukeliant kaltės jausmą – tai gali būti pretenzijos (“tu man privalai“, “tu mane nuvylei“), priekaištai (“tu manęs nemyli“, “tu man nepadedi“), nuolatiniai neadekvatūs nusiskundimai, palyginimai su kažkuo “geresniu“ ir pan.

Ignoravimas – demonstratyvus atsisakymas bendrauti, kalbėtis. Atrodytų – “nekaltas“ būdas, bet psichologiškai veikia žmogų labai stipriai neigiamai.

Nukreipimas į šalį – kitaip tariant, jūs matote, kad jums daromas psichologinis spaudimas, tačiau kai apie tai pasakote spaudimą darančiam žmogui – jis nukreipia pokalbį kita tema arba užduoda klausimus ne į temą ir kitaip išsisukinėja, siekdamas išvesti iš kantrybės.

Įteigimas – psichologinis poveikis, po kurio žmogus pradeda be pasipriešinimo ir kritinio mąstymo priimti jam įteigiamą informaciją. Darantis tokį poveikį žmogus turi būti autoritetu savo aukai, kitaip tai nesuveiks. Čia galima priskirti ir hipnozės triukus, kai pvz., keičiama balso intonacija, norint kažką įteigti.

Įtikinėjimas – pats “racionaliausias“ psichologinio spaudimo būdas, nes apeliuoja į logiką ir sumanumą. Jam pasiduoda žmonės, mėgstantys intelektualias diskusijas. “Įtikinėtojai“ paprastai remiasi nuoseklumu ir įrodymais. Tačiau jei tik atrandamas menkiausias neatitikimas – visa įtikinėtojo tirada tuoj pat subyra.

Spaudimas užduodant retorinius klausimus – pakeltu tonu, kai pats klausimas jau yra tarsi “neginčijamas“ teiginys, pvz.: “ar kada nors galvoji, ką darai?“, “kaip galima būti tokiu idiotu?!“, “ko tu amžinai tyli?“ ir pan.

Taigi, psichologinio spaudimo būdų yra nemažai, todėl svarbus klausimas – kaip prieš juos atsilaikyti? Pirmiausia – suprasti, kad jums daromas toks spaudimas. Atpažinti tai nesunku, nes po tokio “bendravimo“ dažniausiai pajuntama visa gama negatyvių jausmų ir emocijų: sąmyšis, nuotaikų svyravimas, kaltės jausmas, abejonės ir t.t., – tai ir yra ta būsena, kurios siekė pašnekovas.

Todėl reikėtų nusiraminti. Žinoma, tuo momentu, kai daromas spaudimas, sunku išlikti ramiam, mąstyti ar valdyti pokalbį. Tam, kad kiek įmanoma išliktume ramūs, mes galime: šiek tiek atsitraukti nuo pašnekovo, jei sėdime – sukryžiuoti rankas ar kojas, mintimis “pastatyti“ sieną nuo pašnekovo arba įsivaizduoti jį su juokingais rūbais arba su vienais apatiniais (kad daromas spaudimas neatrodytų toks rūstus), perjungti kažkur trumpam dėmesį nuo sakomų žodžių.

Kai aprimome – reikėtų tiesiai pasakyti pašnekovui, kad supratome jo ketinimus. Toliau – ramiu tonu, geranoriškai pasiūlyti ieškoti bendrų sprendimų, sąlyčio taškų, būdų susitarti ir bendradarbiauti. Tokie veiksmai visada keičia situaciją į gera, svarbiausia – išlaikyti orumą ir pozityvumą.

Ir netaikykime jokiomis aplinkybėmis psichologinio spaudimo savo gyvenime! Bet koks spaudimas sukelia pasipriešinimą, norą gintis, nesibaigiančius ginčus, intrigas ir kovas.. Tai destruktyvus elgesys su garantuotomis neigiamomis pasekmėmis.

Būkime atviro, geranoriško ir nuoširdaus elgesio pavyzdžiu visiems :).

Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja labai keistas požiūris į nelaimę pakliuvusį ir dėl to psichologinę traumą išgyvenantį žmogų. Jei jo ir pagailo – tai neilgam, o jei nelaimės pasekmės ilgalaikės – tai ir visai pamiršo. Negailima nelaimės ištiktam tik patarimų..

Gal todėl turime vieną iš daugybės mūsų laikų paradoksų – daug vienišų, likimo valiai paliktų žmonių – nors jie ir gyvena apsupti žmonių?.. Nors, atrodytų, turėtų būti atvirkščiai: jei gyvename tarp žmonių visuomenėje, tuomet turėtume padėti kiekvienam pakliuvusiam į bėdą? Juk esame žmonės..

Matyt, mus gerokai paveikė greito gyvenimo tempas, nes požiūris į nelaimę taip pat tapo “pagreitintas“ – nesvarbu, kas žmogų ištiko – jis turi kuo greičiau būti toks, kaip buvo. O jei nepavyksta – pats kaltas. O juk traumuojančių išgyvenimų gali būti labai įvairių (liga, trauma, netektis ir t.t.) ir įveikti jų pasekmes ne visada pavyksta greitai.

Ilgalaikio psichologinės traumos poveikio priežastys gali būti dvi:

1. Žmogaus psichika neįveikė (nepakėlė) traumuojančios patirties.
2. Nebuvo reikiamo palaikymo, t.y., žmogui niekas deramai nepadėjo įveikti psichologinę traumą.

Taigi – žmogus tokioje situacijoje nėra nei kvailas, nei silpnas – tiesiog tai yra psichologiškai traumuojanti patirtis, kuri nėra įprasta gyvenimo dalis – tai kritinė, šokiruojanti patirtis.

Todėl natūralu, kad žmogus pasimeta, panikuoja ir išgyvena stiprius negatyvius jausmus. Psichologinės traumos pasekmės:

– Šokas dėl išgyvento įvykio. Griūva įsitikinimai, kad pasaulis saugi vieta, kad vyrauja teisingumas;
– Bejėgiškumo jausmas;
– Neviltis: “Kodėl būtent man taip nutiko?..“;
– Vienatvės pojūtis;
– Atsiranda apsauginiai mechanizmai, kurie grįsti baime: “Kaip gyventi, kad trauma nepasikartotų“, “Kaip apsisaugoti“ ir pan.

Išgyvenantis psichologinę traumą žmogus į traumavusią situaciją žiūri siaurai, paniškai – jis negali nei pamatyti, nei planuoti susidariusių problemų sprendimo būdų, o ir apskritai galvoti apie ateitį jis nepajėgia. Visa savo esybe jis išgyvena negatyvias emocijas ir mintis. Reikia ir laiko, ir žmonių palaikymo, kad jis nurimtų, sustiprėtų ir atsigautų.

Ir štai čia labai dažnai vietoje paprastos žmoniškos šilumos ir palaikymo iš aplinkinių pasipila patarimai, kurie vietoje pagalbos pablogina ir taip nelengvą žmogaus būseną. Todėl kenčiantis žmogus pradeda vengti žmonių (kad jo papildomai neskaudintų) ir užsidaro savyje.

Kokie tie patarimai? Keisčiausias dalykas – ką bepatirtų žmogus – besiklausantis būtinai pradės pasakoti apie tai, kad jis patyrė žymiai didesnę kančią. Maža to, dažnai pradeda pasakoti apie pažįstamus, kuriems panašiai nutiko – dažnai su visomis baisiomis smulkmenomis.. Šalia pažeria daugybę patarimų, kuriuos primygtinai rekomenduoja vykdyti.

Dažnas pataria negalvoti apie traumavusį įvykį, pamiršti jį.. Bet juk tai neįmanoma – tai sunki patirtis, kurią žmogus turi pilnai išgyventi, suvokti. Todėl mintys vis sukasi, vis sugrįžta, ir neįmanoma nustatyti terminų, per kiek laiko jos “susigulės“ – tai priklauso nuo daugybės dalykų.

Kiti pataria žmogui būti stipriu, daugiau pasitikėti savimi. Tačiau nei stiprybės, nei pasitikėjimo neįmanoma pripūsti lyg baliono.. Natūralu, kad sunkiu periodu žmogus jaučiasi prislėgtas, o stiprybė ir pasitikėjimas sugrįš tuomet, kai žmogus pilnai pergyvens šią bėdą – tuomet ir sprendimus atras.

Neretai aplinkiniai pataria atsiriboti nuo realybės – nueiti pas kirpėją, apsipirkti, suteikti sau džiaugsmo.. Bet juk į realybę vis vien teks sugrįžti! Ir traumuojanti patirtis niekur nedings – jos nei ignoravimu, nei pabėgimu, nei paviršutiniais veiksmais neištrinsime. Kartais tokia “terapija“ suveikia priešingai: atsiranda vidiniai prieštaravimai, nes tokie veiksmai nesprendžia giluminių problemų.

Labiausiai žmogui sunkioje situacijoje reikia nuoširdaus aplinkinių palaikymo – dėmesio, supratimo ir pasiryžimo padėti. Ir suvokimo – kad sunkiems išgyvenimams reikia laiko ir kantrybės. Tik tokiu atveju jis sustiprėja ir atsigauna.

Mes esame socialios būtybės, todėl daugybė žmonių įveikia sunkumus TIK kitų žmonių pagalbos dėka. Pagalvokime – gal šiandien kažkam reikia mūsų pagalbos? Juk jei kiekvienas padės bent vienam žmogui – pasaulis bus daug geresnis :)..

Po dvasinio pabudimo ateinantys nuopoliai. Tokie nuopoliai keičia pakilimo ir džiaugsmo periodą – atrodytų, ir vėl visos drumzlės iškilo į paviršių.. Tai dėsninga dvasinio augimo dalis: taip mes pamatome – nuo ko dar turime apsivalyti. Taip nutinka ir todėl, kad viskas šiame pasaulyje vyksta cikliškai, o ir žmogus pasidaro griežtesnis sau, nes pakėlė dvasinio augimo kartelę.

Šiame etape kartais žmogus nusivilia dvasinio augimo procesu ir pradeda neigti savo vidinės patirties reikšmingumą, skaito jas fantazija ar iliuzija. Jis gali tapti ciniškas, sarkastiškas, atsižadėti savo idealų, išjuokti save ir kitus. Tačiau patirtas dvasinio pabudimo džiaugsmas palieka neišdildomą įspūdį, ir žmogus jau negali gyventi vien materialiai tikslais ir pilka kasdienybe – jis nuolat jaučia tobulėjimo ilgesį.

Tokio nuopolio atveju žmogaus būsena itin skausminga, todėl kartais prireikia ir pagalbos iš šalies, nuoširdaus palaikymo. Žmogus turi suprasti, kad dvasinis augimas – cikliškas procesas: yra informacijos kaupimo ir suvokimo periodai, aktyvumo (įgyvendinimo) periodai, apsivalymo ir ramybės periodai. Supratimas, kad tai natūralūs procesai, nuramina ir padeda sukaupti jėgas.

Krizės dvasinio augimo metu. Dvasinis augimas iš tikrųjų yra pilna ir visapusiška transformacija, kai tamsa ir šviesa, skausmas ir džiaugsmas keičia vienas kitą. Sunkūs gali būti pereinamieji laikotarpiai – kai žmogus atsisako senos, bet dar nepasiekė naujos būsenos. Kartais vidiniai pokyčiai tokie sekinantys, kad kasdieniniam gyvenimui tiesiog nelieka jėgų, kartais ir artimieji bei aplinkiniai nesupranta ar net pašiepia tokius išgyvenimus.

Tokios transformacijos dažnai lyginamos su drugelio gimimu iš kokono. Tačiau skirtingai nei drugelis, žmogus neturi to saugumo ir tylos, kurioje drugelis išgyvena savo metamorfozę. Žmogus turi likti savo vietoje ir, kiek leidžia galimybės, atlikti pareigas – šeimai, visuomenei, profesijai.. tarsi jo vidiniame pasaulyje nevyktų nieko ypatingo.

Žmogui ši užduotis gali būti labai sudėtinga – lyg reikėtų iš pagrindų rekonstruoti seną pastatą ir tuo pačiu metu jame gyventi. Todėl nenuostabu, kad tai sukelia nervinius ir dvasinius sutrikimus – vidinę įtampą, nemigą, nusiminimą, susierzinimą ir pan., – kurie gali sukelti ir psichosomatinius kūno negalavimus.

Įvairūs sutrikimai įvyksta ir tuomet, kai žmogus nori pagreitinti savo dvasinį vystymąsi. Tokių pastangų rezultatas visada atvirkštinis: tai vidinio konflikto aštrėjimas, nervinės ir dvasinės perkrovos. Šių procesų neįmanoma pagreitinti, jiems reikia kantrybės, pasitikėjimo ir laiko.

Be to, vis augančią dvasinę jėgą reikia išmokti išmintingai valdyti – nešvaistyti karštligiškai veiklai ar audringoms emocijoms ir nekaupti, bet nukreipti prasmingai vidinei ir išorinei veiklai. Antraip.. kaip ir elektros srovė, dvasinė jėga gali sukelti “trumpą sujungimą“..

Sielos “tamsi naktis“. Paskutinį, lemiamą dvasinio augimo etapą neretai lydi vidinis niūrumas ir kančia. Krikščionybėje ši būsena vadinama “tamsi sielos naktis“. Išoriškai ji pasireiškia kaip melancholija arba depresija: gilus prislėgtumo jausmas (iki nevilties), savęs smerkimas, proto neveiklumo pojūtis, jėgų ir savikontrolės netekimas.

Tokie pergyvenimai turi dvasines priežastis ir gilią prasmę: tai sąmoningas visų negatyvių būsenų suvokimas ir atsisakymas, aiškus realybės matymas ir pergalingas atgimimas, su kuriuo baigiasi visa dvasinė kančia. Didžiausias atpildas už visus išgyvenimus – laisvė, lengvumas, džiaugsmas, besąlygiška meilė, sąmoningas būties ir gyvenimo tikslo suvokimas, vienybės ir grožio pojūčiai..

Tačiau tai visiškai nereiškia, kad dvasiškai augantys žmonės turi būtinai kankintis – viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, individualių savybių, psichikos, gyvenimo patirties. Dvasinio augimo krizės – laikinos reakcijos į pasikeitimus, vidines transformacijas, naujus išgyvenimus. P. Asyžietis apie tai pasakė: “Dieviškumo laukime – bet kokia kančia – palaima..“

Kai tik krizės praeina – dingsta ir psichinė įtampa, kurią vainikuoja dvasinių jėgų antplūdis. Be to, dvasinio augimo sukelti įvairūs psichikos sutrikimai praeina lengviau, nei, pvz., psichinių ligonių, kurių ligos yra sukeltos vidinių konfliktų (ego: norai, pretenzijos, aistros..)

Dažnai sakoma, kad Žemė – žmonijos mokykla. Visų mūsų pagrindinė “pamoka“ – dvasinis augimas, dvasinio potencialo išskleidimas. Augdami dvasiškai, žmonės – kiekvienas žmogus! – priartina ir didijį žmonijos tikslą – žmonijos išsilaisvinimą ir naująją kūriniją, kupiną dieviškos palaimos :)..