Kategorija: Saviugda

Dėkoju Vaidai už istoriją, kurią ji atsiuntė man į asmeninį paštą! Tema išties aktuali mums visiems, todėl – ir aš dalinuosi šia istorija su jumis 🙂 .

Liga “Neturiu laiko“

Neseniai sutikau gatvėje savo draugę. Sustojome, ir aš paklausiau: “Kaip tu, kaip šeima?“

Ji pažiūrėjo į mane ir pavargusiu balsu tyliai ištarė: “Aš labai užimta.. Aš taip užimta.. Tiek visko susikaupė, tu net neįsivaizduoji..“

Po kiek laiko sutikau kitą draugą ir paklausiau, kaip jam sekasi. Ir vėl tas pats balso tonas ir tas pats atsakymas: “Aš taip užimtas, tiek daug visko reikia padaryti..“

Ir tai vyksta ne tik su suaugusiais.. Kai persikėlėme gyventi į kitą miesto rajoną ir susipažinome su kaimynais, aš pakviečiau jų dukrelę pažaisti su mano dukra.

Kaimynė tuoj susirado užrašų knygelę ir pradėjo ją vartyti. Labai ilgai ją vartė, kol pagaliau pasakė: “O, štai, ji turi laisvas 45 minutes po dviejų savaičių. Likusį laiką užima gimnastika, fortepijonas ir vokalo pamokos. Ji tiesiog, na.. labai užimta..“

Pasirodo, šis baisus, šis griaunantis mus įprotis “Būti užimtu“ yra vystomas labai labai anksti! Bet kodėl mes taip elgiamės? Kodėl pamiršome, kad esame žmonės, o ne mašinos? Ir suaugusieji, ir vaikai prarado savo laisvę, savo betarpiškumą.

Juk mes visi mylime savo vaikus.. Bet kodėl tuomet nuo pat vaikystės taip juos apkrauname, kad jų gyvenimas jau perpildytas stresu, ir jie neturi nė minutės laisvo laiko – kaip ir mes, suaugusieji?..

Kas nutiko su tuo pasauliu, kai galėjome neskubėdami bendrauti su mylimais žmonėmis, kai galėjome ramiai pasikalbėti apie tai, ką mes jaučiame ir ką galvojame?

Kaip mes sutvėrėme pasaulį, kuriame turime kalnus nesibaigiančių reikalų ir visai neturime laiko galvoti, bendrauti, ilsėtis arba tiesiog.. būti?

Liga “Aš užimtas“, kuri jau tampa diagnoze, griauna mūsų sveikatą ir mūsų gerovę. Ji trukdo mums būti su savo šeima, ji neleidžia sukurti to dvasinio ryšio su artimais žmonėmis, kurio mes visi taip trokštame.

Mes turime tiek naujų technologijų.. Mes galvojome – ir mums tai žadėjo! – kad techninis progresas padarys mūsų gyvenimą geresniu, lengvesniu, laisvesniu.

O iš tiesų – mes neturime jokios laisvės, mūsų gyvenimas darosi vis sudėtingesnis, mes negalime tiesiog ilsėtis ar betarpiškai bendrauti, kaip galėjome vos prieš keletą dešimtmečių.

Mes visi spoksome į planšetus, telefonus, kompiuterius. Išsitrynė riba tarp virtualaus ir realaus pasaulio.. Vaikai užmiega, ir – mes vėl “online“.

Elektroninis paštas, kuriame kasdien vis kaupiasi ir kaupiasi laiškai: asmeniniai, darbiniai, reklama, spamas.. Ir atsakome tik į nedaugelį, nes.. neturime laiko. O žmonės laukia.. O mes taip užimti!

Mes vis kažkur bėgame, lekiame, nespėjame, ir – vis pildome savo užrašų knygeles nesibaigiančiais planais: dienai, savaitei, mėnesiui, metams.. Mes taip užimti! Mes neturime laiko..

Net kai ilsimės, mes taip pat “užimti“ iki devinti prakaito – mes ieškome adrenalino: lipame, kopiame, plaukiame, bėgame, skrendame.., ir nelieka laiko pabūti tyloje, ramybėje – su savimi arba su artimais žmonėmis.

Sustokime. Taip negalima gyventi..

Kai klausiu “Kaip gyveni?“, aš neklausiu apie tavo darbų sąrašą ir apie tai, kaip tu užimtas. Aš klausiu – kas dabar dedasi tavo širdyje: kas tave džiugina, kas liūdina, apie ką galvoji..

Ir aš taip noriu išgirsti gyvo žmogaus atsakymą, o ne mašinos, kuri automatiškai brauko įrašus savo užrašų knygelėje. Tiesiog pakalbėkime – ramiai, nuoširdžiai. Pažvelkime vieni kitiems į akis.

Padovanokime vieni kitiems paprasčiausią žmogišką šilumą, pajuskime vienybę ir bendravimo džiaugsmą. Pasijuskime reikalingi ir svarbūs vieni kitiems.

Nepraraskime gebėjimo gyventi žmoniškai.. Keiskime savo požiūrį į darbą ir technologijas – tai neturi užimti didžiosios dalies mūsų gyvenimo laiko.

Juk giliai širdyje mes visi žinome, ko norime: prasmingos veiklos visų labui, vienybės, laimės. Mes visi norime gyventi žmoniškai.

Norime, kad mūsų vaikai augtų laisvi ir laimingi. Kad jie svajotų ir kurtų. Kad žiūrėdami į mus, galėtų mokytis būti tikrais, gerais žmonėmis.

Visi mes norime gyventi taikiame pasaulyje. Visi norime būti reikalingi ir mylimi. Norime kurti pasaulį, kuriame visi būtų laimingi.

Todėl – sustokime ir įsiklausykime į savo širdies balsą: kad suprastume – kas mes esame. Pabandykime kurti kitokį pasaulį. Nuo šios akimirkos..

Ir kai jums kas nors pasakys: “Aš neturiu laiko, aš toks užimtas..“, atsakykite jam: “Žinau, žinau.. Bet papasakok man, kas dedasi tavo širdyje 🙂 ..“

Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt

Kaip manote, ar daug žmonių mūsų laikais gali pasakyti, kad žino savo pašaukimą, kad užsiima mėgiama veikla? Ar daugelis gali būti savimi, išreikšti savo talentus, nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu? Kiek žmonių gali bendrauti kūrybingai, geranoriškai, besąlygiškai?

Tokių žmonių yra nedaug. Kodėl? Pirmiausia – todėl, kad esame panardinti į iliuzijas, kurias pradedame laikyti tikrove ir kurios atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, kūrybingumo ir gabumų.

Mūsų laikais žmonės skatinami atitikti įvairiausius “gerovės šablonus ir standartus“, ir dauguma tuo ir užsiima. Todėl vietoje savo kūrybinio potencialo, savo unikalumo išskleidimo žmonės tiesiog mėgdžioja vienas kitą, nes “būti kaip visi“ tiesiog paprasčiau.

Tuo tarpu psichologai teigia, kad patys nelaimingiausi žmonės – tie, kurie lygina save su kitais, stengiasi atitikti primetamus standartus ir nuolat jaudinasi dėl kitų nuomonės. O rytuose toks veiksmas prilyginamas išdavystei – lygindami save su kažkuo, mes išduodame savo unikalumą..

Todėl atverti save reikia ne tik drąsos, nes tuoj pat tampama “balta varna“, bet reikia žinoti – kas yra unikalumas ir kaip jį atverti.

Pirmiausia turime suprasti, kad kiekvienas žmogus turi nepakartojamą kūrybinį potencialą – tai gebėjimai, savybės, talentai, kuriuos žmogus gali vystyti ir gerinti nuolat ir neribotai. Ir tai nereiškia “būti geriausiu iš visų“, tai reiškia – būti geriausiu, kokiu kiekvienas konkretus žmogus gali būti.

Maža to – atvertas žmogaus kūrybinis potencialas yra išreiškiamas ne tik toje srityje ar srityse, kurioms žmogus turi gabumų, bet ir kūrybiniu mąstymu visose gyvenimo situacijose: t.y., kai žmogus mąsto laisvai, kūrybiškai, gali priimti savarankiškus, nestandartinius sprendimus ir kažką pagerinti (patobulinti).

Pasinėrusiam į standartus žmogui tai neįveikiama misija – be instrukcijų ir šablonų jis jaučiasi bejėgis, o kiekviena situacija, kuri reikalauja savarankiško (nestandartinio) sprendimo, jį tiesiog sukausto.

Todėl atverdami savo vidinį kūrybingumą mes vaduojamės iš iliuzijų – iš standartizuoto, stereotipinio mąstymo, įtraukiančio į tam tikrus psichologinius “spąstus“, kurie nepastebimai pradeda reguliuoti mūsų gyvenimą.

O svarbiausia – atvėrę save mes pastebime, kad kūrybinė išraiška yra beribė ir įvairiapusiška, ir mes atrandame savyje daugybę gabumų: galime pradėti piešti, groti, kurti eiles, rašyti apsakymus, tapti išradėju, dekoruoti, užsiimti sodininkyste, susidomėti įvairiais mokslais, megzti, lipdyti, konstruoti ir t.t..

Atradęs ir atvėręs save, žmogus pradeda gyventi įdomų, pilnavertį, prasmingą gyvenimą – jis yra žingeidus ir atviras pažinimui, jis nuolat tobulėja ir vis atranda sritis, kur gali save išreikšti, o savo entuziazmu jis įkvepia ir kitus žmones.

Pabudęs kūrybinis potencialas atveria ne tik prigimtinius gabumus, bet ir intuiciją, jautrumą, vienybės pojūtį su visa gyvybe, Visata ir Kūrėju – žmogus pradeda matyti ir skleisti grožį ir harmoniją.

Kaip atverti save? Pirmiausia – žinoti, kad tai įmanoma bet kuriame gyvenimo tarpsnyje ir nenuvertinti, “nenurašyti“ savęs. Kūrybinio potencialo, unikalumo atvėrimas atneša labai daug tikro, tyro džiaugsmo, todėl – verta ir reikia jį atverti kiekvienam.

O tam reikia:

* Palengva atsisakyti įvairiausių kūrybingumą ribojančių elgesio ir mąstymo šablonų, inercijos, stereotipų, pasyvumo.
* Mokytis mąstyti laisvai, nestandartiškai, pasitikėti intuicija ir atminti: genialūs sprendimai visada yra paprasti.
* Skatinti savo žingeidumą – norą mokytis, pažinti, atrasti, išmokti, tobulėti.
* Ieškoti ne išorinės sėkmės, o prasmės – kad mokėtume atskirti prasmingus, dvasingus, bendražmogišką vertę turinčius dalykus nuo iliuzinių, vienadienių ir kenksmingų dalykų.
* Nuolat užduoti sau svarbius gyvenimo klausimus ir ieškoti atsakymų, žvelgiant į realybę (faktus) ir į asmeninę patirtį. Atsižvelgiant į tai, mokytis nustatyti gyvenimo prioritetus ir vertybes.
* Niekada nenuleisti rankų ir neprarasti vilties – tikėjimo savimi ir geriausiu bet kokios situacijos sprendimu.
* Branginti bendravimą su žmonėmis – iš kiekvieno galime kažko pasimokyti, pasidalinti patirtimi ir žiniomis, padėti, įkvėpti ir gauti pagalbą.
* Mokytis besąlygiškai mylėti, atverti širdį – meilė vienija, atveria geriausias žmonių savybes ir gabumus.
* Ne tik svajoti, bet ir stengtis įgyvendinti savo svajones, nelaukti iš kitų to, ką galime patys padaryti.
* Nustoti lyginti save su kitais žmonėmis. Unikalumui netaikomi nei rėmai, nei standartai. Ir jei jau lyginti – tai tik save dabartinį su savimi praeityje 😉 .

Atrasti save, atverti save – svarbiausia žmogaus misija šioje Žemėje. Tik iš kiekvieno žmogaus unikalios kūrybinės saviraiškos gali gimti įvairovės vienybė – begalinė evoliucija, harmoninga sąveika, tobulėjimas visų labui 🙂 .

Dvasiniam augimui reikalingas sąmoningumas. Tačiau kaip dažnai gyvename inertiškai ir svarbiausius dalykus gyvenime paliekame be dėmesio: daug ką priimame kaip savaime suprantamą dalyką, neįvertiname aplinkos ir savo elgesio poveikio, o nesėkmes priskiriame lemčiai.

Todėl gyvenimas galiausiai pradeda atrodyti neįdomus, monotoniškas ir nevaldomas, o mes jaučiamės vieniši ir nesuprasti, imame kaltinti aplinkinius žmonės ir gyvenimą. Ir jei taip pasijuntame – reiškia, pats laikas pažvelgti į savo gyvenimą atidžiau.

Tam gali padėti japonų praktika “Naikan“, šis žodis reiškia “žvilgsns į savo vidų“, arba “savęs matymas sąmonės akimis“. Jos autorius – Ishin Yoshimoto. Praktikos esmė – savęs ir gyvenimo pažinimas: tai minčių, jausmų, emocijų, įpročių, veiksmų priežasčių ir pasekmių suvokimas bei sąmoningas valdymas.

Jei nuolat taikome šią praktiką, išsiugdome sąmoningumą, dėkingumą gyvenimui ir žmonėms, pajuntame vienybę su Gamta ir žmonėmis. O svarbiausia – išmokstame valdyti savo gyvenimą, sąmoningai sąveikauti su aplinka ir suvokti įvairių reiškinių priežastis ir pasekmes.

Šiai praktikai pakanka skirti keliolika minučių per dieną – geriausia prieš miegą. Reikia patogiai įsitaisyti: atsisėsti arba atsigulti, užsimerkti, atsipalaiduoti ir užduoti sau kelis klausimus.

Pirmasis klausimas: Ką gero šiandien padarė man žmonės?

Prisiminkite dienos įvykius nuo pat ryto, pasistenkite prisiminti kuo daugiau detalių. Tai gali būti šypsena, kuri gerai nuteikė, geras žodis, išvirtas jums arbatos puodelis, mylimo žmogaus dėmesingumas, draugo pagalba, netikėta dovana.

Atsiminkite, ar išreiškėte už visa tai dėkingumą ir kaip jį išreiškėte. Ar visus gerus darbus pastebėjote?

Tokie apmąstymai padeda pajusti vienybę su žmonėmis, su gyvenimu, ir jei suvoksite šių gerų darbų-gyvenimo dovanų reikšmingumą jums – būtinai pajusite širdį užliejantį ir sušildantį dėkingumą.

Antrasis klausimas: Ką gero šiandien aš padariau kitiems?

Ir vėl peržvelkite praėjusią dieną nuo pat ryto. Atkreipkite dėmesį į tuos savo poelgius, kurie dovanojo gerumą ir harmonizavo kažkokią situaciją. Galbūt, jūs padrąsinote nusiminusį draugą ar savo šypsena padovanojote kažkam gerą nuotaiką?

O gal padėjote senolei nešti sunkius krepšius, buvote mandagūs kelyje? Aplankėte sergantį giminaitį, padrąsinote abejojantį savo gebėjimais vaiką, ir visa tai darėte besąlygiškai, negalvodami apie atsidėkojimą?

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nereikšmingos smulkmenos, bet būtent tokie nuoširdūs, besąlygiški veiksmai ir yra jūsų indėlis į pasaulio harmoniją: jūs padarėte gerus darbus ir kažkam padėjote, o tai reiškia, kad padarėte pasaulį geresniu!

Ir prisiminti tai reikia ne dėl ovacijų, bet tam, kad pajustumėte sąveiką, vienybę su gyvenimu ir žmonėmis, kad pajustumėte savo veiksmų, savo gyvenimo prasmingumą.

Trečiasis klausimas: Kokias problemas savo poelgiais suteikiau kitiems žmonėms?

Dar kartą peržvelkite praėjusią dieną ir prisiminkite savo poelgius, kuriais suteikėte nemalonumų kitiems žmonėms. Šis klausimas yra sunkiausias, nes esame linkę nepastebėti savo negatyvaus elgesio.

Prisiminę savo negatyvų elgesį, galime pajusti sąžinės graužatį, kaltę. Stabdykite tai, nes šios praktikos tikslas – ne smerkimas, o realus požiūris į savo elgesį ir sąmoningas elgesio taisymas ir tobulinimas.

Atsakymai į šį klausimą labai greitai pastato į vietą mūsų “ego“, nurodydami jam, kad gyvenimas šioje Žemėje neįmanomas be meilės, gerumo ir vienybės.

Štai ir visa praktika.. Atkreipkite dėmesį, kad klausimas “ Kokias problemas man sukėlė kiti žmonės?“ neužduodamas. Kodėl? Dėl vienos paprastos priežasties – mes ir be jo esame linkę kaltinti kitus ir kaupti pretenzijas bei nuoskaudas.

Pernelyg didelis dėmesys tokiam klausimui – viena iš didžiausių mūsų nerimo ir įtampos priežasčių. Tai tiesus kelias į problemas: kitų žmonių mes pakeisti negalime, tačiau keisdamiesi patys, mes galime paveikti ir kitų žmonių elgesį.

Šią praktiką galima taikyti ir norint išnagrinėti mūsų santykius su aplinkiniais – draugais, sutuoktiniais, tėvais, giminėmis. Jei su kažkuo yra blogi santykiai, mes dažnai net nepastebime, kad ir patys esame negatyvumo šaltiniai su begalinėmis pretenzijomis, priekaištais ir kaltinimais..

Juk mes patys vengiame bendrauti su žmonėmis, kurie negatyviai nusiteikę mūsų atžvilgiu.. Ir jei turime su žmogumi blogus santykius, neužduodame sau klausimo – kokias problemas mes jam sukeliame, o ypač klausimo: “ką gero aš padariau šiam žmogui?..“

Atliekant šią praktiką, labai svarbu nepasiduoti kaltės jausmui – tam, kad pasikeistume, turime paleisti praeitį, nekartoti klaidų, tobulinti savo elgesį.

Vertingiausia, ką įgyjame praktikuodami “Naikan“ – tai sąmoningumas: mes atgauname dvasinę pusiausvyrą ir pasijuntame ne tik savo gyvenimo šeimininkais, bet ir atsakingais šio pasaulio bendrakūrėjais. Gyvenimas įgauna prasmę!

Mes pradedame mylėti šį pasaulį, pajuntame vienybę su viskuo: esame dėkingi Žemei, saulei, gamtai už tai, kad palaiko mūsų gyvybę, pajuntame dėkingumą artimiems žmonėms, pasijuntame vieningi su žmonija.

Mes pradedame linkėti visiems ir viskam gero, mes tampame gėrio šaltiniais, o tai reiškia – tampame sąmoningais harmonijos skleidėjais 🙂 .

Egoizmo apraiškos kartais būna sunkiai atpažįstamos, nes jų yra labai daug. Be to, egoizmą dažniausiai pastebime kitų žmonių poelgiuose, o į save žiūrime atlaidžiau, ne taip kritiškai..

Egoizmas yra griaunanti žmogų ir jo aplinką savybė. Visi mes esame unikalūs, ir iš to unikalumo turi gimti įvairovės vienybė visų ir kiekvieno labui. Tuo tarpu egoizmas supriešina, suskaldo, gimdo susvetimėjimą.

Egoizmą dažnokai painiojame su unikalumu – o tai yra visiškai skirtingi dalykai. Egoistas gyvena tik sau, jis nesuvokia savęs kaip visumos dalelės. Tai galima palyginti su žmogaus kūnu: kad jis būtų sveikas, visi jo unikalūs organai ir sistemos turi veikti vieningai.

Jei kuri nors kūno dalis atsisakytų veikti visų labui ir pradėtų gyventi tik sau – žūtų ir ta dalis, ir visas organizmas. Taip ir visuomenėje: jei pradeda bujoti egoizmas, joje blogai ir pavieniems žmonėms, ir visai visuomenei – dėl to ji pasmerkta žlugti.

Jei norime gyventi harmoningai, turime atsikratyti egoizmo – tai suteikia galimybę objektyviai vertinti pasaulį ir pradėti prasmingai gyventi.

Todėl kartais naudinga žvilgtelėti į egoizmo apraiškų sąrašą – kad žinotume, ar turime egoizmo ir kiek jo mumyse yra. Jas surinkau ir iš įvairių senųjų mokymų, ir stebėdama gyvenimą.

Taigi, egoizmo apraiškos:

– Išdidumas (priešinga savybė – orumas);
– Teisuolio sindromas (jis vienintelis viską “žino“ ir visada taria paskutinį žodį);
– Susireikšminimas, požiūris į kitus iš aukšto;
– Aukos sindromas (visi aplink “kalti“);
– Polinkis nuolat girtis;
– Manipuliavimas žmonėmis savo naudai;
– Neatsakingumas (polinkis išsisukinėti nuo atsakomybės, permesti ją kitiems);
– Savo išvaizdos, gerovės demonstravimas;
– Siekis atkreipti dėmesį į save (elgesiu, balsu, juoku, manieromis);
– Plepumas, pastovus noras kalbėti apie save;
– Įžeidumas;
– Priešiškumas;
– Perdėtas emocingumas arba abejingumas;
– Perdėtas rūpestis savimi;
– Susirūpinimas tuo, ką kiti apie jį galvoja ir kalba;
– Sąmoningas kitų žmonių žeminimas;
– Atsisakymas keistis;
– Negebėjimas atleisti;
– Skirstymas žmonių į lygius: kas svarbesnis ir reikalingesnis – su tuo ir bendraujama;
– Įtarumas;
– Nenoras pripažinti kitų gabumus, pranašumą;
– Nepagarba vyresniems;
– Įsitikinimas, kad jis aukščiau kitų, “paprastų“ žmonių ir atlieka ypatingą misiją;
– Nėra aukštų tikslų ir kūrybingumo;
– Gobšumas;
– Pinigai yra aukščiau saviugdos ir bendravimo (“nėra laiko“);
– Nenoras veikti ar dirbti visų labui;
– Elgesio manieros pakeitimas priklausomai nuo to, su kuo bendraujama;
– “Mažų žmonių“ ignoravimas;
– Nenuoširdus, atsainus bendravimas;
– Paviršutiniškas dėkingumas arba nedėkingumas;
– Stabų kūrimas iš savęs arba iš “autoritetų“;
– Naudojimasis savo padėtimi;
– Savo trūkumų nepripažinimas;
– Irzlus tonas, nekantrumas, jei kas einasi ne taip kaip jam norisi;
– Materializmas, susitapatinimas su kūnu;
– Baimė išreikšti savo jausmus, kalbėti iš širdies;
– Kerštingumas;
– Gandų ir apkalbų skleidimas;
– Įnoringumas, priklausomybė nuo malonumų;
– Saiko pojūčio neturėjimas;
– Nenoras kurti santykius: suprasti kitus, priimti bendrus sprendimus, imtis už kitus atsakomybės;
– Nepadorumas ir nesąžiningumas santykiuose;
– Šabloninė pasaulėžiūra ir mąstymas;
– Priklausomybė nuo patarimų ir nuomonių;
– Nenoras dalintis;
– Polinkis vertinti kitus ir teisti;
– Kitų žmonių vertybių, nuomonių, patirties ignoravimas;
– Sarkazmas, cinizmas ir grubumas pasisakymuose ir jausmuose.

Viena savybė, o kiek išraiškų! Žinoma, kalbėti apie laimę su tokiu bagažu negatyvumo tiesiog nerealu.. Tačiau tiek geros, tiek blogos savybės yra mumyse, todėl tik mes patys galime jas pamatyti, ir, jei reikia – tobulinti arba keisti. Viskas mūsų rankose 🙂 .

Didesnę kasdieninių pokalbių pusę sudaro žmonių kalbos apie save, savo emocijas, savo asmeninę nuomonę. Ir nemažą dalį tų kalbų sudaro būtent pagyros.. Įdomu tai, kad pasigirti žmonės mėgsta, bet klausytis pagyrų nemėgsta niekas.

Kuo žmonės giriasi? Dažniausiai jie rūpinasi, kaip atrodo aplinkiniams, todėl kiekvienai progai pasitaikius, stengiasi pagerinti savo įvaizdį pagyromis: jie nori savo nuopelnų pripažinimo – jie nori būti “patys-pačiausi“, aukščiau visų..

Visos pagyrūnų kalbos – užuominomis ar tiesiogiai – skirtos savo pranašumui prieš kitus parodyti. Jiems labai svarbu, kad aplinkiniai tą pranašumą pripažintų.

Kad turėtų kuo pasigirti, vieni perka brangius ir madingus daiktus, antri demonstruoja savo fizinius duomenis, treti lanko madingus seminarus, populiarių šokių klubus, kiti – lanko egzotines šalis, valgo neregėtus patiekalus ar užsiima ekstremaliu sportu..

Kaip manote, kodėl žmonės giriasi? Tai egoizmo išraiška: pasirodo, jie dažnai patys nesuvokia, jog giriasi tam, kad sukurtų aplinkiniams savo išskirtinumo ir laimės iliuziją.

Pagyrūnus galima suskirstyti į dvi grupes:

Pirmoji – kryptingi, veržlūs žmonės, kurie orientuojasi grynai į išorinius, materialius tikslus. Kaskart, kai pasiekia vieną iš savo tikslų, jie būtinai turi pasigirti aplinkiniams, kad šie pamatytų jų pasiekimus. Jie trokšta, kad visi žinotų, kokie jie geri, nuostabūs ir gabūs. Jie tiesiog paniškai bijo būti nepastebėti.

Antroji grupė – tai, kaip nekeista – nepasitikintys, nepatenkinti savimi žmonės. Todėl kiekvienas menkiausias pasiekimas gena juos kuo greičiau pasirodyti kitiems, kad įrodytų savo reikšmingumą. Jie giriasi viskuo: nuo savo išvaizdos, įsigytos smulkmenos ar kelionės iki stambių pirkinių.

Bet ir vieniems, ir kitiems toks išorinis būdas įsitvirtinti, pajusti savo reikšmingumą ar išskirtinumą laimės neatneša, todėl jų pagyros tampa dar ir blogu įpročiu, kuris atstumia aplinkinius žmones.

Juk kai žmogus iš tiesų laimingas, jam nereikia nei girtis, nei reikalauti pritarimo savo laimei. Be to, yra didžiulis skirtumas tarp noro pasidalinti savo džiaugsmu su žmonėmis ir noro pasipuikuoti prieš kitus.

Kaip išvengti pagyrų? Pirmiausia – išmokti pastebėti savo pokalbiuose su žmonėmis norą pasigirti ir sąmoningai jį stabdyti. Tai nėra paprasta, nes turime pamatyti savo egoizmą iš šalies. Ir svarbiausia – vystyti savo dvasines savybes, kurios yra geriausia atsvara egoizmui ir vartotojiškam materializmui.

Ką daryti, jei sunku klausytis pagyrų? Atsakymas toks pats: vystyti dvasingumą. Dvasingas žmogus į pagyrūną žiūri kaip į žmogų, turintį silpnybę (trūkumą) – įprotį girtis, todėl pagyros jo neerzina.

Atvirkščiai – gimsta ne priešiškumas, o supratimas, kad besigiriantis žmogus turi vidines priežastis taip elgtis, o be šio trūkumo turi ir gerų savybių. Jei augame dvasiškai, gyvenimas tiesiog nesuveda arba retai suveda su tokiais žmonėmis.

Dvasiniai siekiai, kilnūs tikslai, dorovingas gyvenimas – geriausias imunitetas nuo pagyrų ir pagyrūnų. Ateina aiškus suvokimas, kad jokie išoriniai daiktai negali suteikti žmogui reikšmingumo ir laimės. Laimė – būsena, o ne daiktai.

Todėl atsikratykime visko, kas trukdo tą būseną pasiekti. Juk ne veltui liaudies patarlė perspėja, kad pagyrų puodas visada juodas: tai tamsioji egoizmo apraiška. Tegul už mus kalba mūsų darbai 😉 ..

Žingeidumas – įgimta žmogaus savybė. O užslopina jį įvairūs šiuolaikiniai standartai, apribojimai, dogmos, ir vietoje žingeidumo, laisvo mąstymo, laisvo apsikeitimo informacija ir kūrybinio bendradarbiavimo atsiranda taisyklės, nuostatos, šablonai, rėmai.

Tuomet ieškome patvirtinimų tam, kas atitinka standartus ir priešinamės tam, kas gali juos sugriauti. Tačiau nėra jokių sustingusių žinių ar galutinių atsakymų. Visata, Kūrėjas ir Kūrinija taip pat nuolat vystosi, keičiasi..

Bet kokia informacija yra daugiasluoksnė: mes galime žiūrėti į ją iš daugybės taškų, pakopų, amžiaus tarpsnių, sąmonės lygmenų, proto ar širdies pozicijų. Prisiminkime, kaip žiūrėjome į pasaulį būdami vaikai ir kaip žiūrime dabar.. Kaip mato pasaulį jaunas žmogus ir senolis išminčius..

Mes galime mokytis visą gyvenimą! Savo akiratį plečiame stebėdami gamtą ir gyvenimą, skaitydami knygas ir bendraudami. Bendravimas – taip pat įgimtas mūsų poreikis. Truputį liūdina, kad bendravimas praranda apsikeitimo informacija, susitarimo, santarvės, bendros kūrybos, naujų atradimų funkciją ir tampa barnių, ginčų ir net konfliktų įrankiu.

Mes svetimėjame, mes vis mažiau bendraujame.. Todėl panagrinėkime bendravimo problemas, nes turime nemažai ribojančių įpročių, kuriuos formuoja šabloninis mąstymas ir kurie trukdo keistis informacija, priimti naują informaciją arba net užgesina norą bendrauti.

Pavyzdžiui – įprotis tapatintis, lygintis su kitais. Įsivaizduokime, kad žmogus kažką pasakoja, o mes, nelaukdami pasakojimo pabaigos, įsiterpiame ir pradedame savo pasakojimą: “O aš.., O man.., Ir aš..“ Pažįstama? Tokį įprotį turi labai daug žmonių, ir jis permuša bet kokį norą dalintis informacija.

Dar vienas nemalonus įprotis – apibendrinti, pritaikyti šablonus. Jie taikomi išgirstai informacijai arba žmogui: bandoma klasifikuoti, daryti apibendrinimus, diagnozuoti, vertinti pagal stereotipus, taikyti šablonus. Šis įprotis bet kokiame pokalbyje sukelia įtampą.

Kitas įprotis – baimė neatitikti kažkieno lūkesčių ar pripažintų standartų. Tai didelis stabdis laisvam mąstymui ir pažinimui. Pokalbyje žmogus bijo išreikšti savo nuomonę arba pritarti tam, kas neatitinka pripažintų autoritetų.

Paplitęs ir įprotis priešintis permainoms. Tokiu atveju žmogus net nesigilindamas į naujos informacijos esmę, kategoriškai neigia ją, nes nauja jam nesuprantama, o todėl nepriimtina. Iš esmės natūralu iš karto nepriimti tai, ko nepažįsti, tačiau kai kategoriškai atmetama viskas, kas nauja – tai tampa ribojančiu įpročiu.

Neretas ir įprotis ginčytis. Toks žmogus pradeda ginčytis beveik visada, ir priežasčių tam gali būti daug: noras pasipuikuoti žiniomis, siauras dogmatinis mąstymas, noras pažeminti, egocentrizmas ar tiesiog nemokėjimas bendrauti.

Ir, keisčiausias – įprotis apgaudinėti save. Kai trūksta patirties arba faktų, žmonės susigalvoja nebūtų savybių kažkokiems reiškiniams ar žmonėms. Jie gyvena iliuzijomis ir jokių naujų minčių į savo pasaulį neįsileidžia.

Labai norėtųsi susigrąžinti, atgaivinti bendravimo džiaugsmą ir pažinimą per bendravimą. Įvairios technikos naujovės ir mūsų šabloninis gyvenimo būdas pamažu tai naikina: bendraujame prabėgomis, paskubomis, atsainiai.

Bet juk mūsų rankose atgaivinti sveiką, prasmingą bendravimą – kai žiūrime į akis kalbėdamiesi, kai atsakome į visus vaikų klausimus, kai išklausome vyresniųjų gyvenimo išminties, žavimės jaunimo kūrybinėmis idėjomis, ieškome bendrų sprendimų, sutarimo, vienybės.. Tuomet ir atgimsta pažinimo džiaugsmas per bendravimą 🙂 .

Juk pažinimo erdvė – beribė.. Ir mes visada turėsime kuo pasidalinti 🙂 .

Mūsų mąstyme yra daugybė mąstymo (mentalinių) virusų, t.y., sąvokų (dogmų, šablonų, melo), kurios iškraipo mūsų mąstymą, o kartu – mūsų pasaulėžiūrą ir visą mūsų gyvenimą. Užsikrėsti tokiais virusais gali kiekvienas žmogus, bet atpažinti juos nėra lengva.

Nelengva todėl, kad labai daug žmonių negali atskirti teisingos, paremtos faktais arba realia patirtimi informacijos nuo kažkieno nuomonių, prielaidų ar interpretacijų. O jei klaidinga informacija – klaidingos ir išvados, kuriomis žmogus pradeda vadovautis gyvenime.

Tai tarsi virusai kompiuteryje: kompiuteris gali turėti galingą procesorių, talpų kietąjį diską, daug operatyvinės atminties, geriausią sisteminį aprūpinimą, bet jei į sistemą patenka virusas – darniai veikęs kompiuteris tampa neveikiančių pagal paskirtį detalių krūva.

Taip ir su žmogumi: išoriškai jis nepasikeičia – mąsto, kalba, dirba, bet.. išderintai, iškreiptai, neišnaudodamas savo unikalių galimybių. Tuo tarpu teisingai įvertinti, išnagrinėti kažkokį reiškinį ar situaciją, padaryti išvadas ir jas deramai pritaikyti gyvenime galima tik tuomet, kai žmogus remiasi teisinga informacija ir visomis gamtos dovanotomis savybėmis.

Mūsų protas – labai galingas instrumentas, bet paveiktas mentalinių virusų, jis tampa nevaldomas ir pradeda gyventi “savo gyvenimą“, kuris visiškai priklauso nuo išorinių poveikių, o žmogus.. tiesiog keliauja paskui jį, galutinai prarasdamas valią ir gebėjimą laisvai mąstyti.

Šiai dienai yra išskirti keli mąstymo virusų tipai. Pažvelgę atidžiau į gyvenimą, tikrai juos atpažinsime..

Pirmasis tipas – mentalinės šiukšlės, arba tarpusavyje nesusijusios informacijos fragmentai. Iš kur jie atsiranda? Tai gali būti kažkokia nepilna, nesuprasta, nesuvokta, nereikšminga ar primiršta informacija (jos galime “prisigaudyti“ iš radijo, televizijos ir pan.)

Tačiau mūsų mąstymo procesų ypatumas tame, kad protas “priima“ tik vientisą informaciją. Todėl bet kokius atskirus informacijos fragmentus mūsų smegenys apjungia, “sukurdamos“ trūkstamas dalis. Rezultatas – kakofonija mintyse, arba – be perstojo “plepantis“ protas.

Antrasis mąstymo virusų tipas – melas. Jis gali būti tikslingas arba netyčinis (nesąmoningas). Tikslingas melas – savanaudiškos manipuliacijos, siekiant melą pateikti kaip tiesą, iškreipti tikrąsias vertybes, sąmoningai iškreipti realybės suvokimą, suklaidinti.

Netyčinis melas – kai apgautas žmogus meluoja kitiems, įsitikinęs, kad sako tiesą. Abiem atvejais melas daro didžiulę, o kartais ir neatitaisomą žalą žmogaus mąstymui ir visam gyvenimui.

Trečiasis tipas – virusas “įsilaužėlis“. Tai bauginimai, gąsdinimai, kai per baimę žmogus verčiamas elgtis taip, kaip reikia “šeimininkui“, kuris žada “apsaugoti“, “padėti“. Sukeltas baimės jausmas pavergia ir išsekina, jos paveiktas žmogus nesugeba adekvačiai vertinti situaciją.

Čia galima priskirti gąsdinimus “pasaulio pabaigomis“, kurių datos vis kaitaliojamos ir visas kitas išgalvotas grėsmes.

Ketvirtasis tipas – virusas-parazitas. Jo tikslas – sukelti gailestį, pareigos ar kaltės jausmą. Naudojant apgaulę ar atvirą melą, manipuliuojama žmogaus jausmais, kol palaužiama jo valia. Visuomenėje tai įvairūs aferistai ir apgavikai. Jie pradeda veikti nepastebimai, tačiau išsekina kaip tikri parazitai.

Penktasis mąstymo virusų tipas – virusas-pavergėjas. Tai tikras agresorius, kuris pavergia sąmonę. Įdiegiamas per dogmas ir “autoritetų“ nuomones, kurios pateikiamos kaip faktai. Šio mąstymo viruso paveiktas žmogus negali atskirti tiesos nuo melo, negali daryti teisingų išvadų, todėl tampa svetimos valios vykdytoju.

Įveikti tokį virusą labai sunku, nes sąmonė labai kietai užmigdoma ir žmogus visiškai atpranta savarankiškai mąstyti – jis “mąsto“ dogmomis ir svetimomis nuomonėmis. Visuomenėje tai gali būti sektos, įvairios agresyvios ideologijos grupuotės.

Visų mąstymo virusų poveikis vienodas: iškreiptas mąstymas, užtemdyta sąmonė, iliuzinė pasaulėžiūra, neadekvatus realybės suvokimas, valios ir laisvės praradimas, dvasinio potencialo užslopinimas, depresijos, dorovinis nuosmukis, sveikos nuovokos praradimas..

Kaip to išvengti? Suprasti, kad visi šie virusai įneša didžiules paklaidas į mūsų mąstymą, kurie paskui negatyviai veikia mūsų gyvenimą – prasideda nesėkmės, prarandame pasitikėjimą savimi. Jie atitraukia mus nuo svarbiausių dalykų gyvenime – dvasinio augimo, dvasinio potencialo išskleidimo.

Todėl jei gyvenime daug negatyvumo – peržvelkime savo mąstymo eigą, ieškokime mąstymo virusų. Stebėkime gyvenimą: pasekmes ir priežastis, minčių poveikį veiksmams. Visų veiksmų pradžia – mūsų mintyse. Kai mintys tyros, doros, teisingos – tiems virusams tiesiog nėra terpės gyvuoti!

Ir, žinoma – profilaktika.. Tikrinkime informaciją, pajuskime, pamatykime jos poveikį mūsų gyvenimui – tiesa visada atneša aiškumą, vidinę stiprybę ir harmoniją. O vidinė harmonija būtinai atsispindi išoriniame gyvenime 🙂 ..

Kažkas iš klasikų sakė, kad žmogų sunku apgauti, bet įtikinti žmogų, kad jį apgavo – dar sunkiau. “Overtono langas“ – mūsų laikais plačiai taikoma manipuliavimo technika, kuri pavadinta jos sumanytojo – Dž. P. Overtono vardu.

Kaip teigė šios technologijos autorius – jos pagalba galima įdiegti į visuomenės sąmonę bet kokią, kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Ir tai ne primityvus “smegenų plovimas“, o subtili ir gerai veikianti technologija.

Susipažinti su ja reikia kiekvienam – ne tik tam, kad nagrinėtume jos moralinę pusę, bet tam, kad suprastume – kaip mumis manipuliuoja, ir kodėl be pasipriešinimo, o kartais net su džiaugsmu, priimame absurdiškiausias idėjas, kaip savaime suprantamas..

“Overtono langas“ itin efektyvus todėl, kad diegiamas nuosekliai, palengva – daromas nepastebimas sisteminis poveikis nuo pradžių iki pat idėjos įgyvendinimo. T.y., nuo stadijos “neįmanoma“ iki stadijos “aktuali politika“ – kai idėja įskiepijama į masių sąmonę ir įtvirtinama įstatymais.

Pažvelkime, kaip veikia ši technologija.

Nulinė stadija. Ji dar vadinama stadija “tai neįmanoma“, kai vyrauja iškeliamos idėjos neigimas dėl akivaizdaus prieštaravimo moralei, kai visiems matomas jos absurdiškumas. Todėl kyla natūralus pasipriešinimas. Šios stadijos tikslas – pradėti kelti norimą temą į viešumą ir iš kategorijos “tai neįmanoma“ pervesti ją į radikalių idėjų kategoriją.

Stadija “Kaip tai drąsu!“ Čia būtinai primenama žodžio laisvė, leidžianti kalbėti bet kokia tema. Pradedama remtis mokslu – juk mokslas tyrinėja įvairias sritis, todėl surandamas “autoritetingas“ mokslinis patvirtinimas siūlomai idėjai.

Prasideda diskusijos “remiantis moksliniais tyrimais“ – o tai jau kitas “lygis“ – respektabilus ir daugeliui priimtinas. Ir čia “Overtono langas“ šiek tiek prasiveria: juk kai siūloma idėja nagrinėjama “moksliškai“ – keičiamas ir požiūris į ją, o kartu garantuojamas perėjimas iš visiško neigimo į pozityvesnę poziciją.

Šalia mokslinių diskusijų būtinai turi atsirasti ir “būrelis radikalų“, aršių siūlomos idėjos šalininkų – kad dar labiau prasiplėstų diskusijų ratas. Jie reikalingi ir tam, kad būtų atsvara priešininkų stovyklos radikalams, kurie siūlo susidoroti su naujos idėjos šalininkais.

Rezultatas – apie nepriimtiną idėją vis plačiau diskutuojama, ir ji pereina iš vienareikšmiškai “juodos“ į “pilką“.

Stadija “O kodėl gi ne?“ Šioje stadijoje siūloma idėja pervedama iš radikalių kategorijos į įmanomų kategoriją. Tęsiamos “mokslinės“ diskusijos, cituojami mokslininkai ir moksliniai tyrimai. Kiekvienas, išdrįsęs prieštarauti, apšaukiamas neišprususiu, atsilikusiu, dviveidžiu.

Labai svarbus momentas – siūlomai idėjai sugalvojamas gražus pavadinimas: sukuriamas eufemizmas (t.y., vietoje bauginančio ar grubaus žodžio pradedamas naudoti švelnesnis, neutralesnis).

Tokio naujo pavadinimo tikslas – nukreipti dėmesį nuo idėjos absurdiškumo, jos esmės (atskirti žodį nuo formos) ir suteikti jai nebūtų gerų savybių, “humanizuoti“ ir tuo pačiu paruošti pagrindą jos pripažinimui ir įteisinimui.

Stadija “Taip ir turi būti“. Po to, kai paruošiamas pagrindas siūlomos idėjos įteisinimui, atsiranda galimybė dar plačiau atverti “Overtono langą“ – pervesti idėją iš įmanomų kategorijos į racionalių kategoriją.

Šiame etape siūlomai idėjai dirbtinai sukuriamas “mūšio laukas“. Priešininkai – būtinai radikaliai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. Žmonės, kurie natūraliai priešinasi absurdiškai idėjai, taip pat priskiriami “radikaliems“ priešininkams.

Specialiai provokuojami ir rodomi agresyvūs, nestabilių emocijų idėjos priešininkai – kad sukurtų psichopatų įspūdį. O siūlomos idėjos šalininkai tokios kovos fone kviečia “blaiviai mąstyti“, “remtis mokslu“, “nebūti atsilikusiais ir agresyviais“.

Na, o “mokslininkai“ ir žurnalistai šiame etape aktyviai diegia mintis apie siūlomos idėjos “normalumą“. Dabar idėja pereina iš racionaliųjų kategorijos į populiariąją kategoriją.

Stadija “Gražioje šviesoje“. Kad siūloma idėja dar labiau išpopuliarėtų, ji susiejama su istorinėmis, mitologinėmis arba įžymiomis šiuolaikinėmis asmenybėmis. Ji masiškai aptarinėjama, aprašoma, rodoma televizijoje, filmuose, videoklipuose, dainų tekstuose.

Ir tuo momentu, kai visi apsipranta su ta idėja ir visos kalbos apie ją atsibosta – pasirodo paruoštas “specialistas“, kuris pasiūlo legalizuoti, įteisinti idėją. Legalizacijos pateisinimui jai suteikiamas nebūtos “doros“ savybės.

Stadija “Mes esame valdžia“. Šis etapas pradedamas tuomet, kai idėja išpopuliarinta ir ją jau galima pervesti iš populiarios kategorijos į aktualios politikos kategoriją.

Prasideda įstatyminės bazės ruošimas. Suaktyvėja tam paruošta grupė valdžioje. Publikuojamos socialinės apklausos, tariamai patvirtinančios pritarimą idėjos legalizavimui. Viešai pasisako politikai.

Visuomenei diegiama dogma “Šią idėją draudžiama drausti“. Aktyvuojama tolerancijos tema. “Overtono langas“ atsiveria pilnai, šiame paskutiniame etape visuomenė jau pilnai palaužta, nors sveikos nuovokos žmonės niekada nesutiks su absurdiškos idėjos įteisinimu.

Rezultatas pasiektas. O priimti įstatymai, kurie griauna žmonių moralės normas, neišvengiamai pasieks ir mokyklas, ir vaikų darželius. O tai reiškia.. kad sekanti karta užaugs demoralizuota, be moralinių nuostatų.

Iš esmės labai liūdna skaityti apie tokius “išradėjus“ ir jų taikomas technologijas. Tačiau kai pažvelgi į mūsų gyvenimą – pamatai, kiek absurdiškų idėjų pagal jas buvo ir tebėra skiepijama.

Kartais tiesa būna labai karti. Bet tik žinodami ją, galime atpažinti įvairias manipuliacijas ir nepasiduoti joms. Tik Tiesa mus visus išlaisvins 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie manipuliacijas žmonių sąmone, parengė ruvi.lt)

Parašyta daugybė knygų ir straipsnių apie pozityvumą. Kiekvienas, pasirinkęs dvasinio augimo kelią, daugiau ar mažiau nagrinėja pozityvų mąstymą: juk žmogus pirmiausiai – savo minčių kūrėjas, o mintys įtakoja mūsų veiksmus.

Todėl ir įdomu suprasti savo minčių ištakas. Kokios jos yra – priklauso nuo žmogaus sąmoningumo: jei jis žemas – žmogus automatiškai naudojasi įdiegtomis iš išorės mintimis, jei žmogus sąmoningas – jis pats ieško informacijos, stebi gyvenimą, daro išvadas iš patirties ir tuo remdamasis kuria savo pasaulėžiūrą.

Tačiau labai dažnai pozityvumas pateikiamas siaurai ir gali būti klaidingai siejamas tik su išorine išraiška (šypsena, gera nuotaika, maloniu kalbėjimu, gražiu įvaizdžiu) ar nepagrįstu optimizmu (teigimu “viskas gerai“ bet kokiais gyvenimo atvejais). Tai labai paviršutiniškas suvokimas.

Dar vienas pozityvumo klystkelis – egoizmo auginimas (liguista savimeilė, susireikšminimas, egocentrizmas..) Visa tai pateikiama kaip didžiausias pozityvumas, nes egoistas piktdžiugiškai bujoja: daro ką nori, domisi tik savo poreikiais, o kiti jam įdomūs tik tiek, kiek gali būti jam naudingi.

Nenuostabu, kad toks “pozityvumas“ sukelia vidinius prieštaravimus ir nusivylimą, nes neturi nieko bendro su tobulėjimu – tai yra iškreiptas negatyvių savybių interpretavimas. O negatyvios savybės yra destruktyvios, turinčios savyje griovimo ir naikinimo pradą.

Kad augtume dvasiškai ir vystytume pozityvumą, turime atsisakyti ne tik negatyvių minčių, bet ir visų negatyvių savybių ir destruktyvių reakcijų: egocentrizmo, pykčio, pavydo, gobšumo, įtarumo, abejingumo ir t.t..

Turime sąmoningai nuo viso šito išsivalyti, kad išlaisvintume savyje erdvę pozityvumui. Nes negalime būti truputį pozityvūs, truputį dvasingi ir negalime būti harmoningi, jei vadovaujamės prieštaringomis mintimis ir jausmais.

Todėl svarbu suprasti, kad pozityvumas – tai ne tik teigiamos mintys. Pozityvumas prasideda nuo minčių ir apima visas mūsų būsenas ir visas gyvenimo sritis.

Pozityvumas tai:

Aukščiausio žmogiškos savybės: besąlygiška meilė, išmintis, dvasingumas, altruizmas, sąžiningumas, atsakomybė, dėkingumas, teisingumas, dosnumas, lygybė, geraširdiškumas ir kitos dorybės. Tai pagrindas, kurio dėka galime kurti harmoniją ir įveikti visas negatyvias būsenas ir savybes.

Socialinė gerovė: sveika visuomenė, sveika šeima, socialinis optimizmas, gera vystymosi perspektyva.

Pozityvumas žmonių santykiuose: bendradarbiavimas, pozityvūs bendros ateities planai, vienybė.

Subjektyvus kiekvieno žmogaus laimės pojūtis: prasmingas gyvenimas, pozityvios mintys ir jausmai, konstruktyvios mintys apie save ir savo ateitį ir t.t..

Pozityvi žmogaus veiksmų motyvacija: dvasinis augimas, tobulėjimas, kūrybinė saviraiška, visuotinė gerovė, grožio ir harmonijos siekis.

Pozityvi žmogaus nuostata: tai vidinis įsitikinimas arba tikėjimas, kad viskas pavyks.

Ir, žinoma – pozityvus mąstymas: požiūris į supantį pasaulį iš pozityvaus taško.

Pozityvumas – plati sąvoka. Kiekvienas galime jį taikyti savo gyvenime, nes visada turime galimybę bet kokiose aplinkybėse į įvykius reaguoti pozityviai ir keisti situaciją į gerąją pusę.

Pozityvu – reiškia gerai ir teisingai; vienam ir visiems. Tai sugebėjimas pamatyti įvairius įmanomus įvykių variantus ir pasirinkti bei gyvendinti pačius teisingiausius visiems sprendimus.

Pozityvumas – gebėjimas harmonizuoti visas pasitaikančias gyvenime situacijas. Būtent pozityvumas leidžia net konfliktinėse situacijose išlikti ramiu arba bent jau neutraliu, t.y., neaštrinti konflikto, o prireikus – gelbėti, padėti, imtis atsakomybės.

Su pozityviai nusiteikusiu žmogumi lengva ir gera bendrauti – jis atviras, nuoširdus, kūrybingas, sąžiningas, mylintis.. Jis dovanoja džiaugsmą, įkvepia ir “užkrečia“ savo pozityvia energija.

Pozityvus žmogus – Žmogiškas Žmogus, evoliucionuojantis Žmogus, nuolat realizuojantis kasdieniniame gyvenime aukščiausias žmogiškas savybes 🙂 .