Kategorija: Praregėjimai

Nuolatinis skubėjimas, bėgimas ir nerimas – tai tik veiksmo iliuzija. Žmonėms atrodo, kad jei jie nuolat karštligiškai nesiblaško, kaip voverės rate, tai jie apskritai nieko nedaro.

Visa tai panašu į audrą stiklinėje: vanduo taškosi į visas puses, bet iš esmės nieko nesikeičia. Veiksmo iliuzija – viena didžiausių mūsų dienų iliuzijų..

Ir ji ne tokia jau nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: veiksmo iliuzija atitraukia mus nuo to, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime.

Juk mūsų gyvenime tiek daug dėmesio “gaudyklių“ į dirbtinus išorinius blizgučius – ir žmonės tarp jų blaškosi, nuolat kažko nori, siekia, įrodinėja, varžosi..

Viskas, kas yra tikrai vertingo šiame pasaulyje, sukurta ir yra kuriama tų žmonių, kurie yra atokiau nuo tokio išorinio šurmulio ir viešumos. Šie žmonės – sąmoningi bendros gerovės Kūrėjai, dvasinės evoliucijos garantai. Jie – Kūrėjo “rankos“ Žemėje..

Tyloje, ramybėje ir pusiausvyroje gimsta tikros, amžinos vertybės, kurios harmonizuoja pasaulį, ir nesvarbu, kas tai – tyra mintis, įkvepiantis žodis, geras darbas, taikus pokalbis, pagalba žmonėms, rūpestis gamta, tarnystė visų labui, užaugintas sodas ar meno kūrinys.. (Ošo)

**********

Žmonės vertina techninį progresą, tačiau nesusimąsto apie vidinę žmonių būseną, o šiuo metu ji yra labai prasta: žmonių protas neramus, juos kankina vidiniai prieštaravimai, o širdys kupinos pykčio ir neapykantos.

Tai yra visų mūsų bėdų priežastis: žmonės nemyli vieni kitų, reiškia pretenzijas, kovoja, kariauja, pavydi, kerštauja, reikalauja, kaltina, išnaudoja, savinasi..

Neramus protas ir neapykanta širdyje stabdo tikrąjį progresą – dvasinį. Todėl mums dabar pirmiausiai reikalingas vidinis “nusiginklavimas“.

Mūsų mintys formuoja mūsų vidinę būseną, todėl atsikratykime pykčio, neapykantos ir visų kitų egoizmo apraiškų – tuomet protas nurims, o širdyje užgims meilė ir taika. Tuomet ir prasidės tikrasis progresas.

Apie tai byloja ironiškas posakis: “Dabar, kai mes išmokome skraidyti ore kaip paukščiai, plaukioti po vandeniu kaip žuvys, mums trūksta tik vieno: išmokti gyventi Žemėje kaip žmonės ..“ (D. Krišnamurtis)

************

Visos pasaulio religijos, filosofai ir humanistai yra vieningos nuomonės apie tai, kad tik meilė, vienybė ir dorovė – vienintelis įmanomas žmonijos kelias į tobulėjimą.

Vadovaudamasis šiomis dorybėmis, žmogus gali visapusiškai vystytis ir augti dvasiškai. O visuomenė su tokiais orientyrais klesti ir nuolat tobulėja. (L. Tolstojus)

************

Dabartinė žmonių karta išgyvena audringą perversmą žmonijos istorijoje. Mes esame ant naujojo pasaulio slenksčio, kuriame nebus senųjų ribojančių įsitikinimų, karų ir vienpusiško materialistinio Kūrinijos suvokimo.

Tai ne naivi utopinė idėja, kaip mano dauguma žmonių, bet galimybė, kurią mes visi galime, ir – būtinai paversime realybe! Nes kosminiai ciklai – galingi pokyčių katalizatoriai, jie “žadina“ miegančią žmonių sąmonę.

Tiesiog tam atėjo laikas – ir jei kiekvienas žmogus nuoširdžiai sieks aukštų idealų, tuomet ir ateis žmonijos aukso amžius.. Jo atėjimą mes galime pagreitinti arba atidėti vėlesniam laikui, bet jis būtinai ateis.

Harmonijos, vienybės, taikos ir klestėjimo amžius jau ant slenksčio.. Buskime.. ir savo mintimis bei veiksmais paverskime jį mūsų nuostabia realybe 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Kūrinijos dėsniai išmintingi ir teisingi. Pagrindinis Kūrinijos dėsnis – tai pusiausvyra – viskas jam paklūsta. Kas išlieta – pasipildys. Kas atimta – bus grąžinta. Ir grąžinta bus lygiai tiek, kiek buvo paimta.

Pusiausvyros matas – sąžinė. Sąžinė nesiteisina, nesigiria, neapsimetinėja. Jos balsas užlieja žmogų ramybe, nes atsiranda vidinis Žinojimas, kad esminis Dėsnis nepažeistas.

Pažeidęs šį Dėsnį bus pastūmėtas į situacijas, kuriose bus atimta tai, kas buvo pasisavinta pažeidžiant pusiausvyrą ir negrąžinta.

************

Vedos teigia, kad demonai – tai labai gudrios būtybės, kurių veikla nukreipta į pasaulio griovimą. Todėl, jei norite “atpažinti“ demoną, naudokitės paprasta formule: “Kiekvieną atpažįstame pagal jo darbus“.

Apsižvalgykite aplink: kas veikia kaip kūrėjas – tas žmogus, o kas veikia kaip griovėjas – tas demonas. Gali kilti klausimas – o kam tie demonai Žemėje, juk jie tiek apgaulės ir nelaimių visiems atneša?

Vedos atsako: tam, kad taptume Kūrėjais, mes turime įgauti imunitetą prieš melą ir apgaulę, o demonai mums “paruošia“ Gyvenimo Pamokas to imuniteto įgijimui.

Ir kai tik mes įgauname tokį imunitetą, demonai jau negali apgaudinėti mūsų, o mes, savo ruožtu pakeliame savo sąmoningumo lygmenį ir pereiname į sekančią evoliucijos pakopą.

Kuo aukštesnis mūsų sąmoningumas – tuo mažiau demonų su savo pamokomis pasitaiko mūsų kelyje, o aukščiausio sąmoningumo sferose jų tiesiog nėra.

Tačiau kad augtų mūsų sąmoningumas – turime stebėti gyvenimą, daryti išvadas ir nuolat augti dvasiškai, todėl pravartu prisiminti seną patarlę: “Kelią įveikia einantis“..

***********

Mūsų visuomenė taip nuskurdo dvasine prasme, kad primena vystantį žiedą.. Sociumas visomis išgalėmis stengiasi nukreipti žmones nuo dvasinio augimo kelio, siūlydamas surogatines “vertybes“- daiktų ir pinigų pasaulį..

Tai puikiai nusako frazė: “Žmonės taip nuskurdo, kad neturi nieko, išskyrus pinigus..“ Mes išgyvename dvasinį skurdą, todėl dabar tiek pavargusių ir nusivylusių žmonių. Bedvasis pasaulis niūrus, ciniškas ir agresyvus..

Tačiau kiekvienas žmogus turi savyje prigimtinį dvasinį potencialą ir didžiulę vidinę kūrybinę jėgą, kurią gali pažadinti: tereikia tai prisiminti, patikėti savimi, ir – žengti už visų primetamų standartų ir apribojimų rėmų.

Didžiausia žmonijos vertybė – mūsų dvasinė jėga. Dvasingumo dėka galime atgauti suvokimą apie savo prigimtį, tikslus ir galimybes, galime pradėti kurti kitokį – harmoningą pasaulį. Harmoningų pokyčių jėga slypi kiekviename iš mūsų.. Pažadinkime ją!

************

Socialinio gyvenimo sujungimas su Dvasingumu- tai naujas švyturys, kuris rodo snaudžiantiems žmonėms kryptį į kitokią – į šviesią ateitį. Turime žadinti sąmoningumą ir kilstelėti jį į aukštesnį lygmenį – pradėti mąstyti plačiau ir drąsiau, pradėti galvoti apie visuotinę gerovę ir apie mūsų visų Vienintelius Namus – Žemę..

Tai pirmas žingsnis į naują ateitį, o kelio atgal jau nėra ir nebus. Ir tai patvirtina daugybė bundančių žmonių visame pasaulyje: tai ir brandi vyresnioji  karta, ir pažangus jaunimas, ir net vaikai, kurie atsisako eiti senuoju griovimo, agresijos, kovos ir susipriešinimo keliu.

Mūsų naujas kelias – tai Vienybės, Taikos, Įkvėpimo, besąlygiškos Meilės, Palaimos, beribės Kūrybos, neišsenkančios Išminties ir Harmonijos Kelias 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Svarbiausias raktas į sąmoningumą – mūsų dėmesys. Dėmesys – tai ir yra mūsų sąmonė. Kur mūsų dėmesys – ten ir mes, ten ir mūsų gyvenimo energija, ir pats gyvenimas.

Todėl taip daug pastangų atkreipti mūsų dėmesį arba nukreipti norima linkme. Tik pagalvokite: jūs tik pasukote galvą ir pažvelgėte į spalvingą reklamą, ir.. jūs visas jau ten. Atvertėte blizgantį žurnalą, ir – jūsų sąmonė jau blaškosi tarp rėkiančių antraščių ir nuotraukų..

Ir kiek aplink tokių dėmesio “gaudyklių“! Rodos, tik atkreipėte dėmesį, o jūsų sąmonė jau kupina svetimų minčių, norų, nuomonių ir idėjų, kuriomis nepastebimai pradedate sekti ir kurios galiausiai pradeda jus valdyti.

Jei siekiate sąmoningumo – išmokite valdyti savo dėmesį. Kai valdote savo dėmesį, įgaunate gebėjimą pajusti tai, kas iš tiesų svarbu. Išmokstate neįklimpti į tai, kas netikra ir nesiblaškyti tarp spalvingų ir triukšmingų dėmesio “gaudyklių“. Jūs atgaunate save.

Mūsų dėmesys gali būti patikimas kelrodis gyvenimo kelyje, arba – permainingo vėjo blaškomas pūkelis. (D. Krišnamurtis)

************

Dažniausiai “mano“ nuomonė – tai tėra svetimų nuomonių kartojimas. Iš kur gi atsiranda tos svetimos nuomonės? Mūsų laikais tuo kryptingai užsiima masinio informavimo priemonės.

Įvairios pokalbių ir informacinės laidos, serialai, humoro programos ir šou palaipsniui paverčia žmogaus mąstymą inertišku, o pats žmogus tampa dėl to apatiškas ir abejingas.

Todėl dauguma žmonių gyvena “taip, kaip visi, taip, kaip reikia“ – tai gyvenimas, kai už žmogų jau viskas nuspręsta: kaip galvoti, kaip elgtis, kur mokytis, kada kurti šeimą, kiek vaikų turėti, kur dirbti, kaip pramogauti, kur atostogauti ir t.t..

Sociumo programos siūlo visiems vienodus poreikius, vienodus norus ir “sėkmingumo“ kriterijus. Visa tai suvienodina: žmonės vaikšto ratais, viena kryptimi. Jie lengvai nuspėjami ir įtakojami.

O juk kiekvienas žmogus turi unikalių gebėjimų ir talentų.. Ir kiekvienas tai jaučia, tik nesiryžta sau pripažinti – iš baimės, kad neatitiks standartų ar bus kitų nesuprastas.

Būti savimi nereiškia eiti prieš visus. Būti savimi – reiškia gyventi harmonijoje: pilnai išreikšti savo prigimtinius talentus ir tuo pačiu pagerinti šį pasaulį, būti naudingu visiems.

************

Visada buvo ir yra žmonių, kurie pasiryžta žengti už standartų ir šablonų rėmų ir praplėsti savo gyvenimo horizontus. Tai evoliucijos vedliai, kurie nuplėšia iliuzijų skraistes ir išjudina žmones iš sustabarėjimo.

Ir šiandien tokie žmonės lėtai, bet užtikrintai išeina iš sistemos: toliau nuo miestų kamšaties ir parazitinio gyvenimo būdo – arčiau gamtos ir natūralios sąveikos su gamta.

Dvasiškai stipresni ir drąsesni ardo sustabarėjusią sistemą, gyvendami joje. Savo kasdieniniu asmeniniu pavyzdžiu jie parodo visiems, kad galima gyventi kitaip: taikiai, sąžiningai, kūrybingai, dorai.

Jie sugeba išsklaidyti ir užgesinti negatyvumą ir kurti aplink save meilės ir harmonijos atmosferą. Jie nieko neįrodinėja ir neperša, jie tiesiog šviečia, lyg naujo gyvenimo švyturiai, nurodydami kitiems kelią.

Ir kas pasiruošęs – būtinai pastebi jų Šviesą..

************

Parengė ruvi.lt

Mes vis dažniau skundžiamės, kad neturime laiko, bet net nesusimąstome, kad didžiulę dalį laiko šiandien atima įvairiausios technologijos: žmones tiesiog užbūrė beribės interneto, kompiuterio, televizijos, ryšio priemonių galimybės..

O juk gerąja prasme visos šios technologijos turėjo tarnauti žmogui ir atlaisvinti laiką: juk su jų pagalba galima greitai surasti reikiamą informaciją, lengvai susisiekti su žmonėmis iš bet kurios pasaulio šalies, pažiūrėti aktualią laidą.. O gavosi priešingai: žmogus pradėjo pats tarnauti visai šiai elektronikai, tiesiog rište prie jos prisirišo!

Ir tas prisirišimas jau dažnai liguistas: kiek žmonių kiekvieną laisvą minutę, o kartais ir ištisą parą neatitraukia akių nuo monitorių, planšetų, televizorių ir nei minutei nepaleidžia iš rankų telefonų..

Gal todėl šeimose pamažu nyksta bendri pietūs arba tiesiog nuoširdūs pokalbiai prie arbatos puodelio? Dabar atėję iš darbų ar mokslų, visi paskubomis kažką suvalgo ir skirstosi į savo kambarius, prie savo kompiuterių. Juk ten – visi interesai: darbo reikalai, susirašinėjimas ir pramogos..

O suburia šeimą kartu dažniausiai du nemalonumai: jei staiga atjungia šviesą arba internetą namuose. Tuomet visi trumpai pasišneka apie šį įvykį, draugiškai pasipiktina, ir – vėl išsiskirsto kas sau..

Štai taip – pasirodo, ne tik laiką prarandame, bet ir bendravimą, nuoširdumą, atvirumą. Tai keisčiausias mūsų laikų paradoksas: mes turime įvairiausias ryšių technologijas, bet prarandame svarbiausią ryšį mūsų gyvenime – bendražmogišką dvasinį ryšį..

************

Kiekvieną akimirką mes turime pasirinkimą – gerinti kiekvieną situaciją, nešti šviesą, taiką ir džiaugsmą aplinkiniams, rūpintis kitais ir besąlygiškai padėti, mylėti gyvenimą, tausoti gamtą ir visą gyvybę ir tiesiog būti harmonijos kūrėjais..

Arba – nešti sumaištį ir griūtį, pykti, reikšti pretenzijas, nekęsti, keršyti, pavydėti, meluoti, apgaudinėti, išnaudoti kitus savo tikslams, būti įtampos ir problemų šaltiniu..

Kasdien užduokime sau paprastą klausimą: “Esu harmonijos kūrėjas ar nešu kančią ir griūtį?“ Šis klausimas gali greitai pakeisti mūsų minčių eigą, o kartu – ir mūsų elgesį, ir aplinkinių žmonių gyvenimą..

Kiekvienas geras darbas, kiekviena dora ir tyra mintis didina gėrį Žemėje ir tuo pačiu nesudaro sąlygų blogiui.. (Vedos)

************

Dvasinė pusiausvyra, džiaugsmas ir kūno sveikata tiesiogiai priklauso nuo žmogaus požiūrio į gamtą ir sąveikos su ja.

Jei žmogus visą laiką vaikšto asfaltu, gyvena betoniniame name ir vietoje paukščių čiulbėjimo girdi automobilių ūžesį, tuomet laikui bėgant jį apima nepaaiškinamas liūdesys ir nuovargis.

Bet žmogus nesupranta – iš kur tas nuovargis ir liūdesys, todėl susitaiko su tuo ir gyvena toliau.. O tereikia jam išvažiuoti į gamtą, pasivaikščioti basomis, prisiglausti prie medžio – ir širdis staiga atsigauna, džiaugsmas sugrįžta!

Tai paaiškinti paprasta: kai mažą vaiką atskiriame nuo motinos – jis liūdi, verkia ir laukia susitikimo su mama. Taip ir Žemės gamta žmogui – yra ne kas kita, bet tikra motina. Nematoma energija visi žmonės su ja susieti ir yra jos palaikomi.

Būtent gamtoje žmogus gali pamatyti Kūrinijos dėsnių veikimą, harmoningą sąveiką ir išmintį, kurią pritaikęs savo gyvenime, jis pats gali tapti harmonijos kūrėju. Tai ne tušti žodžiai, apie tai reikia žinoti ir dažniau bendrauti su gamta..  (A. Savrasovas)

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Gyvenimas dideliame mieste, kur natūrali gyvybinė energija pakeista užterštais magnetiniais laukais, neleidžia žmogui gyventi sveikai ir harmoningai.

Gyventi sveikai galima kuo arčiau natūralios gamtos arba gamtoje, o bet koks dirbtinai sukurtas “komfortas“ slegia ir žlugdo žmogaus aukščiausią prigimtį  – dvasinę būseną, o kartu ir kūną.

Todėl bundantys ir dvasiškai augantys žmonės intuityviai siekia gyventi kuo arčiau gamtos arba gamtoje. Bet miegančiai sąmonei net mintis apie tai baisi – toks gyvenimas jai atrodo nuobodus ir neįdomus.

Mieganti sąmonė vangi ir tingi, nors išoriškai žmogus gali būti įtrauktas į daugybę “veiksmų“, nuo kurių pavargsta, todėl jam patinka, kad nereikia pačiam rūpintis šiluma savo namuose, nereikia prižiūrėti daržo ir sodo, nereikia meistrauti ar kažką pasigaminti pačiam.

Toks žmogus trokšta komforto, bet jis net nesuvokia, kad už visa tai aukoja dvasingumą ir atiduoda savo sveikatą.. (Dž. Krišnamurtis)

************

Žmogaus gyvenimas – ne tik darbas, sėkmė ir turtai, kaip skiepija mums sociumo programos. Tai – ir žmogaus pasaulėžiūra, ir saviraiška bei kūryba, ir gebėjimas kurti gerus santykius šeimoje, ir geranoriškas bendravimas, ir prasminga veikla visų žmonių labui, kitaip tariant – gebėjimas harmoningai gyventi.

Juk galima kurti, o galima viską griauti, ir akivaizdu, kad tai labai jau skirtingi gyvenimo būdai ir jų pasekmės.. Atpažinti – kokiu keliu einame, galime pagal savo dominuojančią vidinę būseną.

Griovimą visada lydi negatyvūs jausmai ir emocijos: susierzinimas, baimė, neapykanta, pyktis, agresija, pavydas, kaltės jausmas, susireikšminimas, godumas ir t.t.. Visa tai ne tik griauna bendravimą su žmonėmis, apsunkina žmogaus ir aplinkinių gyvenimą, bet galiausiai žlugdo ir patį žmogų, o kartu daugėja ir negatyvumo Žemėje.

Kūrimo, arba evoliucijos keliu einantį žmogų visada atpažinsime pagal jo vidinę dvasinę pusiausvyrą ir ramybę. Dar vienas išskirtinis bruožas – atsakomybė. Ir, žinoma, visa paletė dorybių: sąžiningumas, gebėjimas besąlygiškai mylėti, geranoriškumas, altruizmas, empatija, teisingumas, kuklumas, atvirumas, nuoširdumas, ir t.t.. Toks žmogus didina Gėrį Žemėje visų labui.

Tik supratę pasekmių priežastis, renkamės teisingą kelią.. (Vedos)

************

Gyvenimas bendrauja su kiekvienu iš mūsų tam tikrais įvykiais. Tai gyvenimo ženklai, kurie gali tapti puikiais orientyrais..

Kartais gyvenimas mus perspėja: “Sustok, kol nevėlu..“, padrąsina: “Pirmyn, ir tik nieko neklausyk!“, sustabdo: “Susitaikyk, nepyk..“, primena: “Pailsėk, tausok save!“, atkreipia mūsų dėmesį: “Štai žmogus, kurio tu ieškai!“

Įspėja: “Atkreipk dėmesį, tai kartojasi!“, paguodžia: “Nesisielok, tai ne tau..“, paskatina: “Padaryk gerą darbą, juk tai taip paprasta!“, pamoko: “Neskaudink kito, bus sunku ir jam, ir tau..“, ir – apdovanoja: gerais žmonėmis, gerais įvykiais, gera nuotaika..

Gyvenime nėra nieko atsitiktinio.. Atkreipkime dėmesį į jo ženklus.

************

Meilės energija – stebuklinga kurianti ir vienijanti jėga.. Tai energija, kuri skatina evoliucijos procesus. Tačiau suprasti jos didingumą nėra lengva, nes tai, kas dabar vadinama meile – dažniausiai tėra buitinio egoizmo apraiškos.

Tikroji besąlygiška Meilė išlaisvina, atgaivina, įkvepia, pašalina bet kokius rėmus, pripildo ypatinga vidine šviesa, suteikia prasmę, išryškina tikrąją esmę, suvienija ir užlieja ypatingu džiaugsmu..

O be Meilės viskas blanksta, nyksta, netenka prasmės ir esmės.

Todėl – pradėkime kiekvieną dieną su Meile, žvelkime į viską su Meile, darykime tikrų tikriausius stebuklus mūsų gyvenime su šios nuostabios energijos pagalba 🙂 !

************

Parinko ir vertė ruvi.lt

Kovos už žemę ar naftą nekeičia epochos, ją keičia tik žmonijos dvasinis pabudimas, dvasinis šuolis. O pabusti žmonėms dabar trukdo iš išorės, per informacines priemones diegiamos nuostatos, kad neapykanta ir baimė stipresnės už meilę, ir – kad blogis stipresnis už gėrį.

Kai šios nuostatos tampa įsitikinimais, jos tampa daugybės iliuzijų priežastimi. Jas atmetus, ateina aiškumas: blogis tėra gėrio nebuvimas, o meilė – galinga kurianti ir harmonizuojanti jėga, kuri įveikia bet kokį negatyvumą.

Meilė ir geri darbai – štai kas žadina žmonių dvasingumą. Tai taip paprasta, kad sunku tuo patikėti.. Tai taip paprasta, bet.. paskendus klaidingų įsitikinimų iliuzijose, sunkiai suvokiama.

************

Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria dvasiškai augantis žmogus – tai kabinimasis už senojo realybės suvokimo ir senojo gyvenimo būdo. Žmogus gali turėti didelį norą dvasiškai augti, gali perskaityti masę informacijos ta tema ir atlikti įvairias praktikas, bet jo tikrąją būseną ir pasikeitimus parodo reakcijos į kritines, nemalonias gyvenimo situacijas.

Būtent į tokias situacijas žmogus sureaguoja automatiškai, t.y., senuoju įprastu būdu. Taip įvyksta todėl, kad naujosios pozityvios nuostatos dar nėra įsitvirtinusios – tam reikia laiko ir sąmoningumo. Pasikeitimų praktinis įtvirtinimas ir yra saviugda, asmeninis darbas ir tobulėjimas, be kurių negali būti dvasinio augimo ir sąmonės plėtimosi, ir kurio niekas kitas už patį žmogų negali padaryti..

************

Pabėgimas nuo savęs, nuo realybės, į iliuzijas – dažnas reiškinys mūsų gyvenime. Taip elgiamės tuomet, kai nenorime pažiūrėti į savo negatyvias savybes arba tiesiai į sunkumus, kai nenorime imtis atsakomybės ar parodyti iniciatyvą kažką keisti. Ir bėga nuo to žmonės įvairiais būdais..

Pabėgimas gali būti “cheminis“: tai tabakas, alkoholis, narkotikai, antidepresantai, migdomieji.. Jų dėka žmonės užsimiršta, atbunka, miega. Ir galutinai praranda ryšį ir su realybe, ir su savimi.. Išlieka tik stiprus ryšys su ta visa “chemija“, be kurios jie jau negali gyventi.

Yra ir “geografinis“ pabėgimas – kuomet žmogus nuolat keičia gyvenimo vietą, darbovietę, draugus, daiktus, butus, šalis.. Jie tiesiog nenustygsta vietoje, nes gyvena iliuzijoje, kad keičiant dekoracijas, vieną kartą ims ir  pasikeis ir jų gyvenimas. Deja.. Tai suteikia laikiną “išsilaisvinimo“ euforiją, bet visi neišspręsti klausimai ne tik seka iš paskos, bet ir kaupiasi.

Ir pabėgimas į fantazijas – kuomet žmogus visą savo nepasitenkinimą savimi ar gyvenimu perkelia į panašaus likimo knygų ir filmų herojus arba pradeda gyventi savo fantazijų pasaulyje. Fantazijose jis tikras didvyris: viską išsprendžia, visiems skriaudėjams atkeršija ir gyvena tarsi burtininkas su burtų lazdele. O realus gyvenimas teka pro šalį..

Kai matome tiek daug “bėgikų“, pradedame suprasti, kad sunkiausias veiksmas mūsų gyvenime – akistata su savimi ir realybe..

************

Dvasinis augimas – tai procesas, o ne momentinis įvykis. Šis procesas yra lydimas didesnių ar mažesnių sukrėtimų, nes iškyla į paviršių ir atkrenta viskas, kas jau nereikalinga sekančiame evoliucijos etape.

Prieš žengdamas į kitą evoliucijos etapą, žmogus turi išgryninti savo sąmonę – sąmoningai atsisakyti to, kas atgyveno ir vystyti tai, kas veda į harmoningą augimą.

Šviesios mintys, tyri jausmai, kilnūs siekiai, geri poelgiai – harmonijos išraiška žmoguje. Jų dėka žmogus dvasiškai auga ir daro geresniu šį pasaulį 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Įsitikinimas, kad bet kokia nusistovėjusi gyvenimo sistema yra vienintelė teisinga arba išbaigta, yra viena iš pačių didžiausių klaidų evoliuciniame procese.

Evoliucijoje nėra galutinio taško. Evoliucija – tai laisvė,  nuolatinis vystymasis, įkvėpimas, kūryba, tobulėjimas ir puiki žmonijos ateities perspektyva, kur nėra ir negali būti apribojimų, rėmų, šablonų ar sąstingio.

***********

Tamsos jėgų paskirtis – blaškyti jūsų dvasią ir nukreipti nuo kelio į Tiesą, tokiu būdu stabdant jūsų vystymąsi. Šviesos jėgų paskirtis – nukreipti į Tiesos kelią, stiprinti ryšį su Kūrėju, nuolat skatinant jus evoliucionuoti.

Žmogus šiame pasaulyje išbando sąmonės “dualumo virusą“, kad įgytų ypatingą imunitetą ir tvirtą valią kelionėje į Ištakas, į Absoliutų Pradą. Žmogaus gyvenimas – tai drąsus iššūkis, klaidžiojant įvairių priešingybių stichijose bei paradoksų ir iliuzijų labirintuose.

Bet dualumas tiesiog pradeda nerimauti ir blaškytis tą pačią akimirką, kai tik jūs imate besąlygiškai mylėti – žmones, visą gyvybę, Žemę, Visatą, Kūrėją.. Juk būtent tuo momentu, tarsi mostelėjus burtų lazdele, jūs išnykstate iš dualumo “radarų“! Jūs susiliejate su Kūrinija ir Kūrėju..

***********

Visiems mums nepaprasta čia, Žemėje..

Mes gimėme fiziniame kūne ir bandome susigaudyti šiame priešingybių pasaulyje.

Mes pamiršome savo dvasinę prigimtį ir bandome “kurti“ save iš naujo..

Mūsų svajonės ir mūsų objektyvios galimybės labai retai sutampa..

Bet taip bus ne visada..

Viskas pradės keistis tą pačią akimirką, kai nusimesime iliuzijų pančius ir prisiminsime savo tikrąją prigimtį ir beribes galimybes – mylėti besąlygiškai, gyventi laisvai, kurti visų labui, harmoningai sąveikauti.

***********

Mums visada labai baisu, kai pamirštame Meilę..

Ir mums taip lengva, kai pamirštame baimę.

Šis pasaulis nuolat primena mums apie baimę, kad neturėtume laiko gyventi Meilėje..

Bet mes prisiminkime.. Visada prisiminkime besąlygiškos Meilės energiją – ji leis sugrįžti į nuostabiausią būseną šiame pasaulyje..

Mes atėjome čia tam, kad atneštume Meilės šviesą į chaotišką dualumo pasaulį.

Mes atėjome iš Meilės buveinės. Ir pasižadėjome neišklysti iš kelio..

************

Niekas nevyksta savaime, viskam yra planas. Ir visi žmonių sąmonės “tamsūs  žaidimai“ vieną dieną bus užbaigti. Bet kokiam žaidimui ateina pabaiga, o ypač tokiam, kuriame tik griaunama, skriaudžiama, išnaudojama..

Žmonės galiausiai atsipeikės ir pabus iš dualumo iliuzijų. Jie tiesiog pavargs nuo kovų ir susipriešinimo ir pradės ilgėtis amžinųjų vertybių.. Nors kurį laiką dar kai kurie nešios dualumo kaukes ir stengsis atrasti save tarp tokių pačių žmonių, kurie taip pat niekaip nenorės skirtis su kaukėmis..

Bet galų gale Žemėje įsigalės Meilė, Taika ir Vienybė..

***********

Parengė ruvi.lt

Planetai nereikia vis daugiau “sėkmingų žmonių“. Planetai dabar labai reikia mylinčių, kūrybingų, taikių, geranoriškų žmonių.. Jai reikia žmonių, šalia kurių visiems bus gera gyventi.

Planetai reikia žmonių su morale, kurie gali atgaivinti ir harmonizuoti šį pasaulį. Ir visos šios savybės neturi nieko bendra su mums peršama “sėkme“, kuri taip vertinama dabartinėje visuomenėje. (D. Orras)

************

Man visuomet kelia nerimą žmonės, kurių pagrindinis stimulas gyvenime – pinigai. Pavyzdžiui, ar galima pasitikėti gydytoju, jei pagrindinis jo tikslas – uždirbti kuo daugiau pinigų, o ne nuoširdus noras padėti kenčiančiam žmogui?

Pinigų-kredito sistemoje labai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad žmonėms reikalinga piniginė motyvacija tam, kad jis kurtų ar kažką pasiektų.

Bet juk daugybė žmonių, kuriais mes iki šiol žavimės – Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, ir kiti – kūrė visiškai negalvodami apie pinigus, nes jiems buvo labai įdomu nagrinėti pasirinktas sritis, atrasti netikėtus sprendimus ar išrasti kažką naujo visų labui.

Jei žmogaus motyvacija – pinigai, tuomet dominuoja šaltas išskaičiavimas: visi įgūdžiai tampa tik priemone pasipelnyti, o kūrybingumas ir išradingumas – gęsta ir dingsta. (Ž. Fresko)

************

Kaip lengva mums įpiršti svetimas “vertybes“.. Mes jau patikėjome, kad pieno milteliai geriau už šviežią pieną, o išpūstas mielinis batonas sveikiau už naminę duoną..

Mes pakeitėme voveraites į šampinjonus, buvimą gamtoje – į furšetus, knygų skaitymą – į šopingus, o pokalbius – į derybas ir ginčus.

Ir štai vietoje draugų jau turime partnerius, vietoje mylimųjų – sugyventinius, o vietoje laimės – pasilinksminimus.

Mūsų jau negraudina filmai, mes nesikalbame nuoširdžiai ir atvirai, mes tapome santūrūs, paviršutiniški ir uždari.

Mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be pinigų, bet lengvai apsieiname be meilės: išmokome gyventi dėl pinigų, iš išskaičiavimo, dėl asmeninės naudos.

Mokomės žaisti golfą, jodinėti, valdyti jachtas ir lėktuvus.. Vadiname vienas kitą ponais ir tvirtiname vienas kitam, kad gyvenimas puikus!..

************

Visus žmones šioje Žemėje galima suskirstyti į dvi grupes:

Pirmoji – tai žmonės, kurie suvokė ir pajuto, kad besąlygiška meilė – vienintelė sąmonės ir psichikos būsena, kai širdyje ramu, lengva ir šviesu.

Antroji – žmonės, kurie vis dar pakeliui į šį suvokimą.

************

Ir kodėl žmonės taip kankinasi, stengdamiesi atrasti savo gyvenimo misiją? O todėl, kad galvoja, jog gimė dideliems ir didingiems darbams.. Ir laukia-nesulaukia jų..

O juk atsakymas paprastas: mūsų misija – savo kasdieniniais mažais darbais dovanoti Gėrį ir kurti Harmoniją.. Gyvenimas tam suteikia daugybę galimybių: paguosti, padrąsinti, apkabinti, aplankyti, pagelbėti, pasikalbėti, sutvarkyti, išklausyti, nusišypsoti, įkvėpti, kurti, padovanoti, pavaišinti..

Daryti pasaulį geresniu – tai ir yra kiekvieno ir mūsų visų misija!

************

Kai kurie žmonės akimirksniu tampa burtininkais. Jie paprasčiausiai ima ir nusprendžia –  tiesiog čia ir dabar pasirinkti Meilę, ir – ištirpdo joje viską, kas buvo jų gyvenime.

Visais laikais svarbiausia – būti harmonijoje su pasauliu ir Visata, o dar svarbiau – su pačiu savimi. Ir – tikras stebuklas: tik Meilė padeda pasiekti šią harmoniją! O Meilė – visada mūsų širdyje..

Ir koks tikslas tuomet važiuoti į Tibetą, jei Tibetas – visur, jei tu pats sau – Tibetas! (A. Perle)

************

Parengė ruvi.lt

Kūrėjo paskirtis – laisvai ir nevaržomai kurti. Vergo paskirtis – dirbti privalomą, priverstinį darbą. Jei visuomenė ugdo paklusnius vergus, slopindama žmonių prigimtinį kūrybinį potencialą – tai pirmas elementaraus išnaudojimo požymis. Tokia sistema verčia žmones atverti pinigines, o ne širdis. (Ž.Fresko)

************

Vienas iš mūsų klaidingų įsitikinimų yra tame, kad laikome žmones gerais, piktais, kvailais, protingais. Žmogus gali vystytis, ir jame yra visos galimybės: buvo kvailas – tapo protingu, buvo piktas – tapo geru, ir atvirkščiai. Tame yra žmogaus didybė. Ir todėl negalima žmogaus smerkti: tu jį pasmerkei, o jis jau pasikeitė.. (L. Tolstojus)

************

Jei ir yra kažkokia būtybė, kurią vadiname “velniu“, tai – žmogus, paminęs savo dvasinę prigimtį, širdies tyrumą, ir trypiantis, žlugdantis arba žudantis kitus žmones dėl savanaudiškumo, valdžios ar pasitenkinimo..

O “pragaras“ – tai kuomet dailininkas dirba krovėju, mokytojas parduoda bandeles, o išradėjas valo batus.. “Pragaras“ – tai visuomet kūrybinės energijos ir būties neatitikimas.

************

Visas žmonijos evoliucinis planas pasidaro aiškus, kai sukauptą išmintį, dvasinius mokymus ir sakralines žinias apibendriname keliais sakiniais.

Iš pradžių mes gimstame čia, dualiame pasaulyje, materialiame kūne, su tam tikru užmaršties šydu – mes neprisimename savo dvasinės prigimties, todėl susitapatiname su kūnu, susipažįstame su materija ir.. pradedame kovą už būvį. Mes panyrame į žemas būsenas, todėl mūsų veiksmai turi negatyvias pasekmes (karmą).

Vėliau mes palengva atsikratome užmaršties šydo ir neišmanymo, ir pradedame busti iš iliuzijų – sąmonė aiškėja, mes pradedame atsiminti savo dvasinę prigimtį ir suprasti savo veiksmų pasekmes, o širdyje bunda tyra, besąlygiška Meilė.. Mes augame dvasiškai – sąmoningai atsisakome negatyvumo (valome karmą).

Po to padedame ir kitiems prisiminti savo dvasinę prigimtį ir mus visus vienijančią jėgą – besąlygišką Meilę. Savo būsena ir savo gyvenimu tampame pavyzdžiu bundantiems.

Su kiekvienu bundančiu ir prabudusiuoju skaidrėja bei valosi nuo negatyvumo ir Žemės energetika, keičiasi kolektyvinė žmonijos sąmonė. Šių pokyčių metu neišvengiamai kyla chaoso periodas, nes vienu metu gyvuoja du pasauliai: agonijoje gęsta senasis, o naujasis dar tik užgimsta.

Bet du pasauliai vienu metu ilgai gyvuoti negali, todėl vieną dieną senasis pasaulis galutinai užgęsta, o naujasis pradeda matomai skleistis: įvyksta evoliucinis žmonijos sąmonės šuolis į aukštesnį sąmoningumo lygmenį.

Ir tai jau visai kitoks gyvenimas: aukšta sąmonė – tyra sąmonė, laisva nuo iliuzijų ir negatyvumo. Todėl ir vertybės aukštos: Meilė, Tiesa, Taika, Vienybė, Kūryba, Atsakomybė, Santarvė.. (P.Dynov)

************

Vartojimas, indeksai, pasiūla, reitingai, BVP, rodikliai.. Kas čia per kalba? Kiek keistų, šaltų, ir, iš esmės, beverčių žodžių prigalvota šiame pinigų ir vartojimo chaose!

Tai dirbtinai sukurti miražai ir iliuzijos, kurie jau valdo mūsų gyvenimą. Pinigai valdo ten, kur baigiasi meilė..

Tuo tarpu realūs mūsų visų gerovės rodikliai yra: darna šeimoje, tautos gerovė šalyje, taika pasaulyje, tautų sandrauga visos žmonijos labui, žmoniškumas ir meilė, pagarba visai gyvybei ir planetai..

************

Puoškime šį pasaulį savo besąlygiška meile, užpildykime jį savo širdies gerumu – tuo mes labiausiai padėsime Kūrėjui ir visos žmonijos evoliucijai. Tai ir yra gyvenimo prasmė, kurios mes visi taip ieškome 🙂 ..

************

Parinko ir vertė ruvi.lt

Tai, kas nupirkta už pinigus, verta tik pinigų. Tai, kas išprašyta, pavogta, pasisavinta, pagrobta  – vieną dieną vienaip ar kitaip bus atimta su kaupu. Tik tai, kas dovanojama ar daroma iš širdies, besąlygiškai, su meile – yra iš tikrųjų vertinga mūsų gyvenime, nes tai kuria harmoniją. (Mudži)

************

Kai kalbame apie dvasingumą, žmonės dažniausiai galvoja, kad turime omenyje religiją. Priešingu atveju dvasingi žmonės laikomi keistuoliais ar net sektantais, nes žmonės nelabai supranta, kas yra dvasingumas.

O iš tiesų dvasingumas dovanoja mums laisvę sekti paskui savo širdies balsą, t.y., būti savimi: išskleisti savo prigimtinius gabumus ir būti geriausiais, kokiais tik galime, žmonėmis..

Visi dvasingo žmogaus poelgiai remiasi Meile, Tiesa, Sąžine, Atsakomybe. Jame nėra egoizmo, jis aiškiai suvokia Vienybės principą, todėl galvoja apie visų gerovę – tik dvasingi žmonės harmonizuoja šį pasaulį..  (Dž. Krišnamurtis)

************

Mes esame jauni, kol esame lankstūs. Pažiūrėkite į mažus vaikus: kokie jie vikrūs, judrūs, lankstūs.. O su amžiumi mes stabarėjame ir kietėjame. Tačiau retas žino, kad tai toli gražu ne tik kūno problema..

Mes galime visą gyvenimą išlikti lankstūs. Ir tai pirmiausia vidinis žmogaus lankstumas. Apie ką aš kalbu? Pažiūrėkite: kai žmogus myli, jis tarsi “išsiplečia“, spinduliuoja, jis pasiryžęs apkabinti visą pasaulį..

O kai žmogus bijo, jis tarsi susitraukia, sulenda į savo kiautą.. Ir jei žmogus ilgai užsibūna baimėje, jo gyvenimo energija netenka elastingumo. Ji pasidaro lyg užsistovėjusi pelkė, ir tuomet baimė pradeda įtakoti visą žmogaus gyvenimą. Žmogus stabarėja, tampa nelankstus.

Todėl nepamirškite, kad baimė ir kitos negatyvios būsenos tėra įrankis, skirtas reaguoti į kritines situacijas. Neleiskite joms tapti pastovia būsena, neleiskite joms mažinti jūsų lankstumą.

Vaikai gimsta su šiuo žinojimu, todėl labai greitai persijungia iš vienos būsenos į kitą ir yra neįtikėtinai lankstūs ir energingi. O jų “bazinė“ būsena – atvirumas ir dėmesingumas pasauliui.

Taigi, lankstumas – tai gebėjimas pereiti iš vienos būsenos į kitą, tai laisvas gyvenimo energijos tekėjimas, nuo kurio priklauso ir mūsų kūno lankstumas. (Ošo)

************

Sunkumai su saviraiška prasideda tuomet, kai žmonės įsivaizduoja, kad pašaukimas – tai kažkokia profesija ar kažkokia labai ypatinga veikla..

O iš tiesų pašaukimas – tai sąveikos būdas su šiuo pasauliu. Jei ši sąveika atneša jums džiaugsmą, jus įkvepia ir pagerina šį pasaulį – jūs teisingame kelyje.

Ir tai nesusiję nei su išoriniais priimtais šablonais, nei su aplinkinių vertinimais, nei su finansine nauda. Tai gali būti daug kas: pomėgis auginti gėles ir puoselėti sodą,  gebėjimas suprasti ir padėti žmonėms ar įvairiausia  kūryba..

Būtent žmogaus būsena parodo, ar jis atrado savo pašaukimą. Klausykite savo širdies..

************

Yra žmonės, kurių apkabinime jauti vaidybą ir šaltį.. Jų geranoriškumas apsimestinis, o jų nuoširdumas dirbtinis.. Todėl norisi išvengti tokio apkabinimo ir kuo greičiau ištrūkti, nes jis atstumia ir kausto..

O yra žmonės, kurie mus apkabina, ir.. mes pasijuntame šiltai ir jaukiai, lyg namuose. Pasijuntame savi, pasijuntame reikalingi.. Pajuntame nuoširdų rūpestį ir meilę. Ir labai norisi kuo ilgiau pabūti tokiame glėbyje – kas gi norės palikti jaukius namus 🙂 ?..

************

(Parengė ir vertė ruvi.lt)