Kategorija: Pamąstymai

Tyra, beribė, amžina…

*Meilė – tai visą Kūriniją palaikanti, kurianti ir vienijanti Jėga. Žmogaus noras mylėti ir būti mylimam – tai gilus vidinis poreikis palaikyti ryšį su šia kuriančia Jėga.

*Kai žmogus besąlygiškai myli – jis tampa Kūrėjo bendražygiu, bendrakūrėju. Besąlygiška meilė susieja jį su Aukštesniąja realybe – per tokį žmogų pasireiškia Kūrėjo meilė Žemėje.

*Tačiau žmonių meilės išraiška gali būti skirtinga, ji priklauso nuo žmonių sąmoningumo ir dvasinio brandumo. Tyra, besąlygiška meilė yra tik ten, kur yra harmonija.

*Mažiausia negatyvumo apraiška – pavydo, įtarumo, egoizmo, pykčio, godumo, savanaudiškumo ir pan. – pradeda ardyti meilę. Kai tik suardoma harmonija – meilė išnyksta. Jos vietą užima kūniškos aistros.

*Tikroji meilė nuolat duoda ir dovanoja, o kūniška – visada tik ima. Kūniška meilė degina ir griauna, o besąlygiška meilė – įkvepia ir atgaivina. Besąlygiška meilė – ištikima, nes tas, kas myli, negali išduoti. Jei yra neištikimybė – tai tik kūniška meilė.

*Kūniška meilė gali trukti metus, du, o kartais ir ilgiau, bet galiausiai nutrūksta. Tokiu atveju meilė sąlygota, nes žmogų myli už kažką: už tai, kad gražus arba turtingas, protingas arba darbštus. Kol žmogus turi tai, už ką jį myli – jį mylės. Kai tik tai praras – meilė pasibaigs.

*Tikroji meilė – be sąlygų, be reikalavimų, be kančios. Ji atneša džiaugsmą ir gėrį. Mylintis žmogus spinduliuoja ypatingą energiją, kurią visi jaučia: jį myli ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Nėra žmogaus, kurio nepaveiktų, nesušildytų besąlygiška meilė. Meilės akivaizdoje visas blogis tirpsta.

*Besąlygiška meilė niekada nesibaigia, tai begalinis ir nenutrūkstamas procesas – ji nuolat auga, sklinda ir sugrįžta.. Jei žmogus pusę dienos myli, o pusę nekenčia – tai ne meilė.

*Mylėti palankiose gyvenimo sąlygose gali kiekvienas žmogus, bet išsaugoti meilę, kai prasideda sunkumai, nelaimės ar ligos, gali tik dvasiškai stiprus ir doras žmogus.

*Be meilės žmonėms neįmanoma pažinti vienas kito. Juk pažinimas – tai sąmoningas vidinis ryšys tarp žmonių. Toks ryšys įmanomas tik meilėje. Be meilės žmonės svetimėja. Jei žmogus mato tik kito trūkumus – jis jo nemyli, o todėl negali pilnai pažinti.

*Besąlygiškai mylintis žmogus mato ir tai, kas išoriškai dar neatsivėrė kitame žmoguje ir kitiems yra nematoma. Mylėti žmogų – reiškia matyti visą jo vidinį grožį, gėrį ir didingumą. Atverti tikrąjį žmogaus vidinį grožį gali tik besąlygiška meilė.

*Besąlygiškos meilės pabudimas – tarsi antras gimimas. Kai žmoguje pabunda meilė, jo gyvenimas įgauna naują prasmę: jis pakyla į aukštesniąją gyvenimo gamą, kur daug šviesos, o todėl pradeda aiškiai matyti realybę.

*Meilė atveria galimybę matyti tiesą apie save ir Kūriniją, gyvenimo išmintį ir grožį. Kol meilės šviesa neatveria žmogaus širdies – jo sąmonė miega, o todėl klaidžioja iliuzijose ir negali aiškiai matyti tiesos.

*Į meilę kasdien žvelkime kaip į nuolat augantį švelnų sodinuką, kuris keroja, klesti ir skleidžiasi gražiausiais žiedais. Meilė nėra kažkas statiško – tai begalinis augimo ir plėtimosi procesas.

*Meilė – kurianti Visatos jėga, kiekvieną akimirką nešanti kažką naujo. Joje viskas auga, užgimsta ir atsinaujina, todėl mylintis žmogus kupinas naujų minčių, idėjų ir siekių. Tik mylintis žmogus gali tapti tikru kūrėju – tokiu, kuris kuria visų labui ir gerovei.

*Meilės kelias – vienintelis kelias, kuriuo žmogus gali eiti nieko nesibaimindamas. Meilė švelni, bet galinga: ji ištirpdo visas kliūtis, apsaugo nuo tamsos jėgų ir išveda į šviesą. Tai vienintelė jėga, kurios neįveikia jokie ginklai. Tai turtas, kurio niekas negali pasisavinti. Tai išmintis, kuri niekada neišblėsta..

Dualumo labirintai

Dualumas – tai pasaulio pažinimas per priešingas reiškinio savybes, arba kitaip – kraštutinumus, poliariškumą. Gimimas iš dvasinio, subtilaus pasaulio į tankų, grubų materialų pasaulį jau yra dualumo apraiška: taip dvasia suteikia gyvybę materialiam kūnui ir – galimybę per jį pažinti materijos ypatumus.

Kiekvienas žmogus – tikras Gamtos ir Kūrėjo vaikas. Kiekvienas vaikas gimsta dvasingas ir jau turi viską, kas reikalinga sveikam ir harmoningam gyvenimo pažinimui: gebėjimą jausti ryšį su gamta, žmonija, savo kūnu bei siela ir gyventi sąveikoje su jais.

Tačiau vaikas patenka į dualios sąmonės visuomenę, todėl jo tyrumas ir žingeidumas yra palaipsniui apribojamas visuomenės realybės suvokimo šablonais. Taip užmigdoma sąmonė: žmogus praranda savo prigimtinius gebėjimus, susitapatina su kūnu ir panyra į proto klaidžiojimus begaliniais kategoriškų konstrukcijų labirintais.

Kai žmogaus prigimtis yra užslopinta, atbunka jausmai, dvasiniai išgyvenimai ir harmonijos pojūčiai, o sąmonė tampa lengvai valdoma ir manipuliuojama iš išorės: jis tiki ir nesvarstydamas vadovaujasi viskuo, kas jam yra sakoma ir rodoma. Nesąmoningas žmogus lengvai pasiduoda negatyviai įtakai, nes negali atpažinti tiesos.

Bet sąmonė visada yra pirminė, todėl mūsų gyvenimas visada priklauso nuo mūsų pasirinkimo – nesvarbu, sąmoningas jis, ar įtakotas iš išorės. Ir kadangi viskas šiame pasaulyje yra susieta, tai disbalansas bet kokiose gyvenimo sferose kuria disharmoniją sąmonėje, ir – atvirkščiai: disbalansas sąmonėje kuria disharmoniją gyvenime. Taip žmogus atsiduria tarsi užburtame rate ir nuolat generuoja negatyvumą..

Susitapatinimas tik su kūnu bei proto išvedžiojimai padaro gyvenimą painų ir labai sudėtingą: pvz., paprastas sąvokas žmonės pavertė sunkiai suprantamomis “intelektualiomis“ žodžių konstrukcijomis, kurios ne tik nereikalingos, bet ir kenksmingos, nes apsunkina ir dar labiau supainioja gyvenimą.

Žmonės apsikrovė nereikalingais daiktais ir naudojasi kaip didžiausia naujove bereikšmiais išradimais.. Jie ima iš gamtos viską, ją niokoja ir šiukšlina, bet nieko jai negrąžina. Gyvenime dabar tiek daug nereikalingo ir kenksmingo, kad žmonės jau praranda nuovoką – kas iš tiesų yra svarbu, vertinga ir reikšminga.

Žmonės tvirtina, kad yra dvasingi: jie medituoja, meldžiasi ir atlieka religines apeigas, o apsisukę – meluoja, sukčiauja, žudo, vagia ir kursto nesantaiką. Geriausius savo gyvenimo metus jie skiria beprasmiškam bėgimui ir kovai: kas svarbesnis, turtingesnis, stipresnis, galingesnis, įtakingesnis, protingesnis..

Visa tai – gyvenimo dualume labirintai ir paradoksai, kuriuos daugiau ar mažiau patiria kiekvienas žmogus. Todėl nereikia savęs kaltinti – dualumo kelio be klaidų tiesiog nėra.. Ir dauguma žmonių jau mato ir jaučia visą neteisybę bei širdies gilumoje trokšta, kad viskas pasikeistų, bet nori.. kad tuos pokyčius padarytų kažkas kitas.

Tačiau turime atminti: pasaulis keičiasi tik dėka tų žmonių, kurie nori jį pakeisti į gerąją pusę, ir – nepriklausomai nuo tų žmonių, kurie nenori jokių gerų pokyčių. Tai evoliucijos dėsnis: gyvenimas palaiko kiekvieną, kas skleidžia meilę, vienybę ir harmoniją. Todėl kiekvienas sąmoningas, nešantis gėrį pasauliui žmogus yra svarbus ir reikalingas.

Žadinkime savo žmogišką prigimtį ir vaduokimės iš dualumo labirintų – mokykimės gyventi besąlygiškos meilės, vienybės, geranoriškumo ir bendradarbiavimo visų labui energijose. Atverkime savo širdis – tik su atvira širdimi galime pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra, o kartu ir visas dualumo iliuzijas, kraštutinumus ir apribojimus bei nuo jų apsivalyti.

Nustokime savo gyvenime taikyti kategoriškumą – teisti kitus, konkuruoti, kenkti kitiems žodžiu ar veiksmu. O savo veiksmuose venkime kraštutinumų – pervargimo, blaškymosi, beprasmiškos rizikos, ekstremalumo, emocinių protrūkių, agresijos. Taip atgausime dvasinę pusiausvyrą ir proto ramybę.

Gyvenimas dualume – vertinga patirtis, bet ji negali tęstis amžinai. Jau matome ir suprantame tokio gyvenimo pasekmes ir galime žengti sekantį žingsnį – į gyvenimą be dualumo rėmų: laisvą, beribį, kupiną įkvėpimo, kūrybos, vienybės ir begalinio tobulėjimo visų labui 🙂 ..

Prašytojai ar Kūrėjai?

Visi žmonės turi norų. Vieni – materialių, kiti – mažiau apčiuopiamų, nors už visų tų norų iš tiesų slypi laimės troškimas.. Bet jei paklausime žmonių: “kas yra laimė?“ – retas atsakys nesvarstydamas.

Mes gyvename pasaulyje, kuriame labai vertinami įvairiausi daiktai. Daiktais, arba tiksliau – jų kiekiu, dabar matuojama viskas žmonių gyvenime, todėl žmonės dažniausiai sieja laimę būtent su daiktais ir siekia jų turėti įvairiausiais įmanomais būdais.

Būtent šis troškimas tampa rodikliu ir dvasinėse žmogaus paieškose. Dažnam dvasinių žinių ieškotojui tai yra pagrindinė paskata, juolab, kad šiuolaikiniai “guru“ vienu balsu tvirtina: “pinigai – žmogaus energijos ekvivalentas“, “turtai – žmogaus dvasingumo išraiška“, “dvasingas žmogus pritraukia gausą“, ir t.t..

Ir tiek dabar įvairiausių pinigų ir daiktų priviliojimo technikų, tik spėk rinktis! Bet svarbiausia jose – išmokti prašyti to, ko nori: prašyti visatos, angelų, aukščiausių jėgų, dangiškų globėjų ir nesidrovėti kreiptis į patį Kūrėją..

Ir prašo žmonės, ir melste meldžia, ir siunčia materialius “užsakymus“ dangiškai kanceliarijai, o jei nepavyksta – ieško naujų norų pildymo metodikų. Dažniausias tokių paieškų rezultatas – nusivylimas, net  jei ir pavyksta kažko “išprašyti“..

Ir ne todėl, kad ne daiktuose ir ne norų “išpildyme“ laimė, o kiekvienas, pasukęs paskui savo nesibaigiančius materialius norus, galiausiai atsiduria, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę – ties suskilusia gelda..

Nusivylimas apima todėl, kad prašytojo, arba nevaldančio savo norų žmogaus vaidmuo – žeminantis silpno, nebrandaus, pakliuvusio į norų vergystę žmogaus vaidmuo. Ir laimės jis tikrai nesuteikia..

Juk ne veltui yra šmaikštus pasakos apie auksinę žuvelę perfrazavimas: Pagavo kartą auksinė žuvelė senį ir sako jam žmogaus balsu: “Kol tu turėsi norų, aš juos pildysiu, o kai tik tavo norai baigsis, aš tave paleisiu, ir tu būsi.. LAISVAS!“

Ir tikrai – vergaudami materialiems norams ir daiktams, prarandame ne tik savo laisvę, bet ir nuovoką – kas gi iš tiesų yra svarbu gyvenime. Mes taip nuklystame į iliuzijas, kad jaučiamės normaliai, kai mus vadina ne žmonėmis, o vartotojais..

Turime pagaliau išaugti iš to žeminančio prašytojo vaidmens. Kad pasveiktume nuo nuolat brukamo vartojimo ir primetamų “norų“, tereikia suprasti savo tikruosius ir būtinus poreikius. Nei vienas daiktas negali padaryti žmogaus laimingu – visa tai tik laikina euforija.

Tikroji laimė – tai vidinė dvasinė pilnatvė, kuri pasiekiama, kai žmogus savo būsena, mintimis ir veiksmais kuria harmoniją. Ir ne priešokomis ar retkarčiais pamedituodamas, o realiais darbais savo kasdieniniame gyvenime.

Jei siekiame būti dvasingais, turėtume ne prašyti, o klausti Kūrėjo, Visatos – kaip brandūs bendrakūrėjai: “Ką aš dabar galiu padaryti, kad šis pasaulis taptų geresniu?“ Ir – imtis atsakomybės, veikti: kiekvienas geras darbas, nors ir nedidelis, palaiko harmoniją šiame pasaulyje ir.. neleidžia mums galutinai nužmogėti..

Gali atrodyti, kad vienas žmogus nieko negali, bet tai netiesa, tereikia apsižvalgyti: yra daugybė žmonių, kuriems reikia pagalbos arba tiesiog gero žodžio, pasitaiko gyvenime ir konfliktų, kuriuos galime taikiai išspręsti, ar yra gamtos kampelis, kurį galime paversti žydinčia oaze, ir t.t…

Išsilaisvinkime nuo iliuzijų, nusimeskime žeminantį amžino prašytojo vaidmenį! Atgaukime savo žmogišką orumą ir tapkime mūsų visų bendro gyvenimo Kūrėjais, kur klestės meilė, taika, laisvė, vienybė ir santarvė 🙂 . Būti harmonijos Kūrėjais – didelė laimė 🙂 ..

Apie involiuciją ir evoliuciją

*Žmogaus dvasia – tai Kūrėjo kibirkštis, tai Kūrėjas žmoguje. Tai tarsi sėkla, iš kurios gali išsivystyti neribotas kūrybingumas, didingi gebėjimai ir aukščiausios dorybės.

*Kiekvieno žmogaus dvasia atsiskiria nuo Absoliuto-Amžino Prado ir leidžiasi į materialų pasaulį. Leidimasis į materialų pasaulį vadinamas involiucija, arba, jei paprasčiau – nusileidimu žemyn vardan materijos pažinimo ir savotišku “nuopoliu“, nes atsiskiriama nuo pirmapradiškumo, tobulumo.

*Žodis “involiucija“ verčiamas kaip susitraukimas, mažėjimas. Jei taikome tai žmogaus dvasiai, tai reikštų, kad leisdamasi į materialų pasaulį, Absoliuti Pradžia mažėja, tankėja (“apvelkama“ daugybe energijos sluoksnių), kad galėtų užgimti materialiame pasaulyje ir jame pasireikšti.

*Taip gimsta žmogus Žemėje – jis pradeda savęs ir materijos pažinimą, mokosi save išreikšti, sąveikauti su kitais žmonėmis ir aplinka. Šiame dvasios involiucijos procese pamažu pamirštamos dvasinės vertybės, todėl žmogus susitapatina su kūnu ir paskęsta materialaus pasaulio iliuzijose.

*Pačiose žemiausiose involiucijos pakopose žmonės jau praranda dvasinių vertybių suvokimą, o kartu ir gebėjimą besąlygiškai mylėti, todėl visus iškilusius klausimus gyvenime pradeda spręsti jėgos ir prievartos pagalba. Išsivysto egoizmas, kuris pradeda vyrauti žmonių santykiuose.

*Involiuciniai sprendimai – visada  jėga, kova, prievarta, neapykanta, savanaudiškumas. Pačioje žemiausioje involiucijos pakopoje bujoja egoizmas, susvetimėjimas, susiskaldymas, priešiškumas, cinizmas, abejingumas.

*Kadangi šios savybės yra nebūdingos ir svetimos Absoliučiam Pradui, todėl pasiekus kraštutinę involiucijos tašką, šis ciklas užbaigiamas ir pradedamas naujas ciklas – pakilimo iš materijos iliuzijų į dvasingumą.

*Šis dvasinio pakilimo procesas vadinamas evoliucija, arba – plėtimasis, augimas. Oficialus mokslas neskiria šių dviejų procesų – involiucijos ir evoliucijos – abu šiuos procesus jis apibendrina ir vadina vienu žodžiu – evoliucija.

*Dvasinis žmonijos pakilimas, arba evoliucijos pradžia – ne mistikų fantazijos, jis buvo aprašytas visuose dvasiniuose mokymuose, visuose Žemės religijose ir dažniausiai įvardinamas kaip pasaulio pabaiga. Tai ir yra involiucijos – senojo pasaulio – pabaiga.

*Kad paskendusi iliuzijose žmonija turėtų vidinių jėgų pakilti, pradėtų evoliucionuoti – siunčiamas Kūrėjo Meilės energijos impulsas, kurį pirmiausiai pajunta tie žmonės, kurie, nežiūrint į nieką, nepasidavė materijos iliuzijoms ir ieškojo šviesos (tiesos) tamsoje.

*Sandūros taške tarp involiucijos žemiausio taško ir evoliucijos pradžios visa žmonija ir kiekvienas atskiras žmogus patiria vidinius prieštaravimus ir išbandymus, išgyvena dvasines ir egzistencines krizes. Tai chaoso taškas, kai į paviršių iškyla visas melas, iliuzijos ir netikros vertybės.

*Kad užgimtų nauja – sena turi sugriūti. Evoliucija – ne seno reforma, o visiškai naujo gyvenimo pradžia. Ši griūtis daugeliui atrodo skausminga, nes išmuša iš įprasto sąmonės letargo ir kviečia į nežinomybę.

*Realybė keičiasi palengva, kai keičiasi žmonių vidinė būsena, todėl kiekvienas turi nubusti, kiekvieno žmogaus širdyje turi išsigryninti  ir nušvisti Amžinosios Vertybės ir Absoliuti Tiesa – jas savo patirties dėka žmonės jau gali atskirti nuo klampių materialumo iliuzijų.

*Kaip atpažinti, ar žmogus jau pradėjo savo evoliuciją? Pirmiausiai – nyksta egoizmas ir pradeda atgimti gebėjimas besąlygiškai mylėti. Gimsta poreikis vienytis, padėti vieni kitiems, saugoti planetą ir visą gyvybę. Perėjimas iš egoistinės sąmonės į kolektyvinę – tai evoliucijos pradžia.

*Žmonės vis aiškiau pamato visas dvasinio nuopolio pasekmes. Ir nors dauguma dar klaidžioja iliuzijose, tačiau pirmapraeiviai, lyg pavasarinės gėlės, jau rodo visiems dvasinio atgimimo pradžią ir evoliucinę kryptį. Kiekvienas atsibudęs žmogus keičia kolektyvinę sąmonę, o kartu – ir visos žmonijos realybę.

*Vis plačiau iškyla vienybės, bendradarbiavimo, altruizmo, dorovingumo, visų gerovės idėjos, kurios keičia žmonių suvokimą. Progresyvūs žmonės vis dažniau kelia bendrus – įkvepiančius ir vienijančius visą žmoniją tikslus.

*Evoliuciniai sprendimai visuomet grįsti besąlygiška meile, laisve ir visuotina gerove. Evoliucinės sąmonės žmogui negali net mintis kilti kažkam kenkti. Jis – taikus, mylintis, atviras ir geranoriškas.

*Visų žmonijos nelaimių priežastis – involiucinė sąmonė, kuri sėja griovimą ir žmonių degradaciją. Žmonija dabar pabaigia ilgą iliuzijų, egoizmo, piktnaudžiavimo jėga, priešiškumo ciklą ir pradeda naują – evoliucijos ciklą.

*Bet kokie konfliktai dvasingam, evoliucionuojančiam žmogui – anomalija, neįmanomas dalykas. Pažinę griaunančias bedvasiškumo pasekmes, žmonės pagaliau pradės gyventi Meilėje ir Santarvėje. Tai – norma, tai – dvasingo Žmogaus-Kūrėjo prigimtis 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie žmonijos evoliuciją parengė ruvi.lt)

Kiek mūsų gyvenime meilės?..

Kai kalbame apie meilę, dažniausiai įsivaizduojame artimus, romantiškus vyro ir moters santykius, kurie daugiau nieko neliečia. Meile vadiname viską, kas susieta su emocijomis, prisirišimu ar sentimentalumu.

Dar, tiesa, mylime šeimos narius ir artimiausius giminaičius.. Bet meilė artimiesiems jau “kitokia“, daugiau susieta su tuo, kas yra “mano“: mano vaikai, mano tėvai, mano seneliai, mano giminė..

Toks siauras, abstraktus meilės suvokimas suskaldo žmones į grupeles – “uždaras sistemas“, ir tų sistemų iš esmės niekas nesieja, nors jie gali gyventi viename name, mieste ar valstybėje.

Kai žmonių niekas nevienija – jie neturi bendrų tikslų, todėl visuomenėje kiekvienas žmogus ar tam tikros grupės pagal interesus siekia savo asmeninių tikslų. Rezultatas – priešiškumas, konkuravimas, susvetimėjimas.

Daugeliui nepriimtinas toks susigrupavimas, bet mes jau įpratome taip gyventi, ir.. daugeliui jau atrodo normalu, kad žmonės yra abejingi “nesaviems“ arba net agresyviai nusiteikę jų atžvilgiu: “ką padarysi, tokia jau žmogaus prigimtis..“

Ir nors žmonės dabar labai daug kalba apie meilę – šeimai, tėvynei, pasauliui, gamtai, tačiau kur bepažvelgsime – visur šaltas išskaičiavimas, abejingumas, kova, varžymasis ir.. beveik visiškai neliko šilto, nuoširdaus bendravimo.

O ir šeimose – vis mažiau meilės ir darnos, bet vis daugiau savanaudiškumo, pykčio, pavydo, nepagrįstų lūkesčių, ambicijų ir dėl to kylančių konfliktų.

Todėl žmonėms kyla natūralus klausimas: kodėl mes taip gyvename? Ir kodėl tokių protingų, gabių, gražių, nuolat besivaržančių žmonių širdys tuščios – kodėl jie nemoka mylėti?

Atsakymas paprastas: mums visiems taip trūksta besąlygiškos, tyros meilės, kuri mus apjungtų, sutaikytų ir suvienytų! Mes vis aiškiau matome: be meilės žmonės pasidaro pikti, godūs ir ciniški, o visų mūsų gyvenimas tampa pilkas, agresyvus ir bedvasis..

Nes tikroji žmogaus prigimtis ir yra – MYLĖTI! Tai vienintelė gyva jėga – tyras, didingas jausmas ir geroji valia, kuri gali mus visus suvienyti. Būtent meilė, ir tik meilė gali tapti galutiniu visų žmonijos problemų sprendimu.

Ir atvirkščiai – viskas, kas daroma be meilės – prieštarauja žmogaus prigimčiai! Mes tiesiog pamiršome tai, todėl suteikėme pirmenybę protui, kuris pavertė mus ciniškais materialistais ir bedvasiais vartotojais.

Nors akimirkai įsivaizduokime, kaip pasikeistų pasaulis, jei žmonės besąlygiškai mylėtų vieni kitus – juk tuomet kiekvienas veiksmas būtų atliekamas visų gerovei ir labui!

Tuomet mūsų meilės suvokimas būtų platesnis, brandesnis ir visaapimantis – mes besąlygiškai mylėtume ne tik savo artimuosius, bet ir visus žmones, visą gyvybę ir mūsų nuostabiąją planetą..

Pasikeistų ir suklestėtų viskas: tėvai mylėtų vaikus, vaikai – tėvus. Mokytojai mylėtų mokinius, o mokiniai – mokytojus, dėstytojai mylėtų studentus, studentai – dėstytojus, gydytojai – ligonius, o ligoniai – gydytojus.. Visi būtų svarbūs ir reikalingi!

Su meile dirbtume kiekvieną darbą, su meile kurtume, nes įkvėptų bendri tikslai, kurie gerintų visų žmonių gyvenimą. Šalių vadovai su meile rūpintųsi savo tautų gerove, tautos mylėtų savo vadovus, o visa žmonija rūpintųsi gyvūnija, augmenija ir visa planeta.

Tik meilė gali atnešti taiką, bendradarbiavimą ir klestėjimą žmonijai. Tik meilė gali išsklaidyti ir ištirpdyti visą negatyvumą žmonių širdyse. Tik meilė gali visiems sugrąžinti dvasingumą, savitarpio supratimą, draugystę, džiaugsmą ir laimę..

Vien mintys apie tokią galingą visus vienijančią jėgą praskaidrina širdį 🙂 .. Ir.. dar aiškiau pamatome – kiek mažai meilės dabar mūsų gyvenime!..

Ką daryti, kad meilė sugrįžtų į mūsų visų gyvenimą? Prisiminti savo tikrąją prigimtį ir – MYLĖTI 🙂 ! Šiandien, dabar ir visada.. Tyrai, besąlygiškai.. Taip, kaip myli maži vaikai, kurie dar jaučia savo prigimtį 🙂 ..

O pabaigsiu įkvepiančiais Mokytojo Dž. Krišnamurčio žodžiais:

“ Tam, kad viskas pasikeistų, reikalinga “revoliucija” pačio žmogaus psichikoje. Todėl kiekvienas iš mūsų gali padaryti didžiulį poveikį pasauliui: jei jūs patys nelinksite į prievartą, jei jūs kasdien taikiai gyvensite, jei jūsų gyvenime nebus konkurencijos, pavydo ir priešiškumo, jei jūs besąlygiškai MYLĖSITE – jūs tapsite tuo mažu pokyčiu, ta maža liepsnele, kuri susijungs su kitomis liepsnelėmis ir būtinai vieną dieną taps didele liepsna ir dideliu pokyčiu!“

Kad mūsų gyvenime būtų daug meilės – MYLĖKIME 🙂 ..

http://www.ruvi.lt

Tik su Gerąja Viltimi!

Kai galvojame apie gyvenimą, apie ateitį, gali pasirodyti, kad pasaulyje nieko nesikeičia, nes dauguma žmonių įpratinti mąstyti pagal principą: “Kaip buvo taip ir bus, ir nieko čia nepadarysi..“

Bet ar tikrai taip yra? Ir ar tikrai nieko nesikeičia ir nieko negalima pakeisti?.. Ne tik galima, bet ir būtina keisti! Ir iš tikrųjų gyvenimas nuolat keičiasi – tai evoliucijos dėsnis. O pamatyti tuos pokyčius galime pažvelgę į praeitį.

Viskas mūsų gyvenime prasideda nuo minčių, svajonių, projektų.. Žmonės visada turėjo idėjų, kaip patobulinti, pagerinti gyvenimą – visų žmonių ir ateinančių kartų labui.

Ir tai buvo ne tik techninio progreso idėjos – visais laikais žmonės svajojo apie bendražmogiškas vertybes – lygybę, vienybę, visuotinę gerovę, taiką visame pasaulyje..

Žinoma, dauguma idėjų kurį laiką taip ir likdavo svajonėmis, nes visada buvo jėgos, kurios priešinosi progresui. Bet drąsių ir kūrybingų žmonių visada buvo ir bus, todėl anksčiau ar vėliau, pažangios idėjos yra ir bus įgyvendinamos.

Pavyzdžiui, jei pažvelgsime į praėjusių amžių žmonių svajones, nustebsime pamatę, kad jie svajojo apie tai, kas mūsų gyvenime yra savaime suprantami dalykai.

Tarkim, XVIII amžiuje žmonės tikėjo, kad ateityje nebus vergovės, išnaudojimo ir bado, kad namų šildymas bus be malkų, apšvietimas be žvakių, laivai be burių, transportas be arklių (o tai reiškia – ir miestų gatvės be arklių mėšlo..), paštas be balandžių, medicina be kraujo nuleidimo procedūrų ir t.t..

O štai XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje žmonės vis drąsiau kėlė idėjas apie lygybę, vienybę, socialinio teisingumo visuomenę ir svajojo apie spartų techninį progresą.

Jie tikėjo, kad ateityje bus energetika be kuro, elektra be laidų, ryšys be laidų, transportas be ratų, ekonomika be bankų, šalys be sienų, visuomenė be partijų, valdžia be funkcionierių, medicina be vaistų, skrydžiai į kosmosą be bilietų ir t.t..

Taigi – žmonės visais laikais turėjo gražių ir didingų svajonių, kurios galėtų pagerinti visos žmonijos gyvenimą. Tokia yra žmogaus prigimtis – kurti, tobulinti, evoliucionuoti.. O posakiai apie tai, kad nieko neįmanoma pakeisti, yra sugalvoti stagnatorių.

Ir nors kartais gali pasirodyti, kad nieko nevyksta, bet iš tiesų viena epocha dėsningai keičia kitą, o kiekvienas etapas pereina į sekantį.. Ir visa tai vyksta sąmoningų, neabejingų, drąsių žmonių dėka, kuriuos visuomenėje vadina baltomis varnomis, keistuoliais ar net nenormaliais..

Kiekvienas vystymosi etapas turi pabaigą, kuris tampa pagrindu sekančiam etapui. Štai šioje etapo pabaigoje ir suaktyvėja stagnatoriai ir konformistai, juk žingsnis į nepažįstamą ateitį jiems – labai baisus ir visiškai nepriimtinas, nes griauna jiems įprastą ir patogų gyvenimą.

Žmonija praėjo ilgą evoliucijos kelią, kur kiekviena vystymosi pakopa buvo svarbi sekančiam etapui. Ir nežiūrint aršių sulaikymo jėgų, arba – stagnatorių pastangų baigiamuosiuose etapuose – žmonija visada pereidavo ir ateityje pereis į sekančią evoliucijos pakopą.

Mes ir dabar esame baigiamajame industrializacijos, technokratijos, moralinio pakrikimo, bedvasiškumo, pinigų vergovės etape. Ir sulaikymo jėgos vėl, kiek įmanydamos, stabdo naujas idėjas – į dvasingos, vieningos, kūrybingos žmonijos klestėjimo etapą.

Todėl dabar tiek daug pavargusių nuo gyvenimo, nematančių prasmės ir nusivylusių žmonių.. Žmonės negali gyventi be bendro vienijančio tikslo, be geros ateities perspektyvos, be bendros prasmingos veiklos, be įkvepiančių idėjų, be vienybės pojūčio. Tai prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Kaip išgyventi šį nelengvą pokyčių laikotarpį? Pirmiausia – morališkai, dvasiškai, psichologiškai nepasiduoti stagnatorių spaudimui ir gąsdinimams. Atminkime: tie, kas gąsdina baisia ateitimi – tėra mūsų sąmonės manipuliatoriai. Supraskime, kad jų pastangos – bergždžios, nes evoliucijos dėsnių sustabdyti niekam nevalia.

Kad atgautume dvasinę stiprybę ir gyvenimo džiaugsmą – tapkime evoliucinių pokyčių dalyviais pirmiausiai savo gyvenime: šeimoje, artimiausioje aplinkoje. Gyvename didžiųjų permainų laikais, kuomet viskas priklauso būtent nuo kiekvieno žmogaus dvasinės būsenos.

Todėl jei norime harmoningos ateities – atsisakykime visų negatyvumo apraiškų savo gyvenime – žmonijos patirtis parodė, kad negatyvumas sėja tik negatyvumą.. Be to, negatyvios žmogaus būsenos – puiki terpė įvairiems savanaudiškiems manipuliatoriams.

Būkime jau šiandien tokie, kokius norime matyti būsimos visuomenes žmones: mylėkime, atjauskime, būkime sąžiningi, dorovingi ir teisingi, kurkime, padėkime papuolusiems į bėdą, saugokime Gamtą ir visą gyvybę, harmonizuokime viską, ką tik galime aplinkui. Supraskime: tai darome mūsų vaikų, anūkų ir visos žmonijos ateities labui.

Ir – turėkime Gerąją Viltį – tikėjimą mūsų visų geriausia ateitimi! Nepraraskime jos jokiomis aplinkybėmis! Jei ją prarandame – netenkame šios dienos džiaugsmo ir vidinės stiprybės. Geroji Viltis – didinga vidinė jėga ir vedlys į šviesią žmonijos ateitį 🙂 !

http://www.ruvi.lt

Atverkime širdis, skleiskime Meilę..

Meilė gyvena mūsų širdyje.. Todėl mylėti mums taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti. Jei mes mylime – mums daugiau nieko nereikia, o jei nemylime – tuomet neturi reikšmės, kiek ir ko turime..

Meilę sukausto baimė, neapykanta, egoizmas – tuomet širdis sušąla, užsiveria, ir žmogus pradeda ieškoti meilės išorėje. O tereikia.. prisiminti, kad Meilė visada yra mumyse, atverti savo širdį ir pasiųsti Meilę pasauliui 🙂 .

Mes galime užpildyti Meile visą savo gyvenimą. Galime pasiųsti ją viskam, apie ką galvojame, ką darome, su kuo susiduriame, prie ko prisiliečiame 🙂 .. Ir tą pačią akimirką viskas pradeda stebuklingai keistis..

Pradėkime jau dabar.. tai labai lengva:

Rašote laišką? Pasiųskite mintimis Meilę tam, kam rašote..
Kažką kuriate? Pripildykite Meile savo kūrinius.
Pasiųskite Meilę artimiems žmonėms, vaikams, tėvams, draugams, kaimynams..
Pripildykite Meile savo namus.
Apgaubkite Meile savo naminius gyvūnus ir augalus.
Apgaubkite Meile viską, ką turite..

Kaskart, kai kažkam siunčiame savo Meilę, mes pajuntame šilumą širdyje, dėkingumą ir begalinį džiaugsmą 🙂 . Juk Meilė dalinama auga..

Todėl nestabdykime jos stebuklingo srauto, pasiųskime ją dar plačiau:

Pasiųskime Meilę Žemei, Saulei, augmenijai ir gyvūnijai..
Pasiųskime Meilę žmonijai ir visam pasauliui.
Apgaubkime Meile visus kenčiančius.
Pasiųskime Meilę ir tiems, kas suteikia kitiems skausmą – kad sušiltų jų širdys, kad jie patys pradėtų mylėti, tuomet jiems net mintis nekils kažką skriausti..

Meilė daro stebuklus. Meilė – didelė kurianti ir vienijanti jėga.

Tiesiog atverkime savo širdis ir kasdien siųskime gaivinantį Meilės srautą pasauliui.. Ir jei tai darys dauguma žmonių, tuomet ne tik jų širdyse, bet ir visame pasaulyje įsigalės Taika. Mylintis žmogus visada taikus 🙂 ..

Artėjančių švenčių proga visiems siunčiu savo Meilę 🙂 ..

Linkiu, kad Meilė įsižiebtų visų žmonių širdyse, sušildytų kiekvieną ir taptų galinga mus visus vienijančia jėga 🙂 .

Mylėkime vieni kitus.. Tai didžiausias Stebuklas ir Gėris 🙂 ..

Šviesių, tyrų, gerų švenčių visiems 🙂 !

Pasimatysime jau sekančiais metais 😀 ..

Rūta

Didingas laisvas dvasia..

Levo Tolstojaus gyvenimas (1828m.-1910m.) iš pradžių buvo panašus į daugelio to meto turtingųjų gyvenimą: jaunas grafas mokėsi, puotavo ir linksminosi, o sulaukęs 35 metų vedė ir susilaukė vaikų, didino savo turtus ir siekė šlovės..

O štai jau perkopęs antrąją gyvenimo pusę, jis gerokai nustebino aplinkinius, nes atsiskyrė nuo pasaulietiško šurmulio ir pradėjo gyventi paprastą, natūralų gyvenimą: arė, sėjo, šienavo, skaldė malkas.., o visus savo poreikius sumažino iki minimumo.

Jis sakė:“ “Niekada neprašyk kito to, ką gali padaryti pats“. Jo luomo žmonėms tai buvo nebūdinga. Pats L. Tolstojus tai aiškino gyvenimo prasmės, tiesos paieškomis, bandymu suprasti būties dėsnius ir būti naudingu žmonėms bei kūrinijos evoliucijos procesams.

Tiesos paieškose jam buvo nelengva, ypač pradžioje – juk jis neturėjo bendraminčių, o visus jo bandymus aplinkiniai vertino kaip keistumą ar net nenormalumą.. Nežiūrint į nieką, savo gyvenimą L. Tolstojus paskyrė tarnystei žmonėms ir Dievui (ne religiniams autoritetams ir dogmoms).

Paskutinius 25 savo gyvenimo metus jis buvo vegetaras. Be to, atsisakė ne tik savo žemės ir turtų, bet ir Nobelio premijos. Ir buvo pirmas, atsisakęs autorinių teisių, o už religinių autoritetų nepripažinimą buvo atskirtas nuo bažnyčios.

Jis maištavo prieš išnaudojimą, parazitinį gyvenimo būdą ir nelygybę visuomenėje. Todėl įsteigė mokyklą valstiečių vaikams ir kiek pajėgė, rėmė skurdžiausiai gyvenančius. Jis gyveno taip, kaip mąstė ir rašė – pagal aukščiausius dorovės principus. Turėjo tam drąsos ir valios.

Levas Tolstojus parašė romanus: “Karas ir taika“, “Ana Karenina“, “Prisikėlimas“ ir kt., o taip pat daug apsakymų, straipsnių, pjesių ir filosofinių apmąstymų, išvertė į rusų kalbą Ezopo pasakėčias.

Tai vienas mylimiausių mano rašytojų, todėl šiandien – pamąstymai ir citatos iš Levo Tolstojaus kūrinių.

* Kiekvienas nori pakeisti žmoniją, bet niekas nesusimąsto apie tai, kaip pakeisti save.

* Dvasiškai stiprūs žmonės visada paprasti. Didinga tiesa slypi paprastume.

* Man atrodo, kad didžioji mūsų gyvenimo dalis užpildyta nenatūralių, dirbtinai įskiepytų poreikių tenkinimu, kurie tampa įpročiais. Todėl 9/10 mūsų triūso, kurį skiriame tų poreikių patenkinimui – yra beprasmiška veikla.

* Kiekvienas tegul pašluoja prie savo durų. Jei kiekvienas tai padarys – visa gatvė bus švari.

* Kenčia tik kūnas; dvasiai kančia nebūdinga. Kuo silpnesnis dvasinis gyvenimas, tuo daugiau kančios gyvenime. Todėl jei nenori kančios – gyvenk daugiau dvasia, o mažiau kūnu.

* Jei žmogus skaitys savo kūną vienintele vertybe, tuomet jis sutelks visas savo jėgas, kad kūnas turėtų skanų maistą, patogų būstą, gražius rūbus ir įvairiausių malonumų. Ir kuo daugiau jėgų žmogus išeikvoja savo kūnui, tuo mažiau jėgų lieka dvasiniam gyvenimui.

* Kuo mažiau pataikaujame kūnui – tuo daugiau laisvės turime. Ir, atvirkščiai – tik pradėk mėgautis maistu, drabužiais, būstu, pasilinksminimais – ir tavo darbams bei rūpesčiams nebus galo..

* Tik tuomet galiu būti laimingas, kai esu tvirtai įsitikinęs, kad mano veikla yra naudinga kitiems. Knyga ar kitas meno kūrinys gali būti naudingi žmonėms, bet gali būti ir visiškai beverčiai, ar net kenksmingi.

* Nėra tokių sąlygų, prie kurių žmogus negalėtų priprasti, ypač jei mato, kad visi aplinkiniai taip pat gyvena.

* Gyvendamas su žmonėmis nepamiršk to, ką sužinojai vienatvėje. Vienatvėje pagalvok apie tai, ką sužinojai bendraudamas su žmonėmis.

* Gyvenimo prasmė slypi žmogaus sąmonėje kaip gėrio siekis. Šio gėrio suvokimas ir vis platesnis pritaikymas gyvenime yra pagrindinis visos žmonijos tikslas ir darbas.

* Idealas – tai kelrodė žvaigždė. Be jos nėra tvirtos krypties, o jei nėra krypties – nėra gyvenimo.

* Tikėjimas yra žmogaus gyvenimo tikslo žinojimas, dėka kurio žmogus gyvena, o ne naikina save. Tikėjimas yra gyvenimo jėga. Jei žmogus gyvena, reiškia, jis kažkuo tiki. Jei netikėtų, kad dėl kažko verta gyventi, tuomet jis negyventų.

* Trumpiausias gyvenimo tikslo apibrėžimas galėtų būti toks: pasaulis vystosi ir tobulėja. Pagrindinė kiekvieno žmogaus užduotis – prisidėti prie to vystymosi.

* Nejaugi aš atsidūriau šiame pasaulyje trumpai akimirkai tik tam, kad primeluočiau, pripainiočiau, pridaryčiau kvailysčių ir pradingčiau?..

* Nusiramini tik tuomet, kai supranti, kad gyvenimas yra turinyje, o ne inde.

* Įsitikinimas, kad gyvenimas turi prasmę, duodamas žmogui kaip apdovanojimas už sąmoningą gyvenimą.

* Mums visada atrodo, kad mus myli už tai, kad mes geri. Ir net neįtariame, kad myli mus todėl, kad geri yra tie, kurie mus myli…

* Be meilės gyventi lengviau. Bet be jos nėra prasmės.

* Žmogus turi būti visada laimingas, jei laimė baigiasi – žiūrėk, kur suklydai.

* Laimė mieliau užsuka į tuos namus, kur gyvuoja gera nuotaika 🙂 .

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Tarnystė

Dvasine prasme tarnystė yra sąmoningas dalyvavimas harmoningoje sąveikoje bendram labui. Tokios harmoningos sąveikos pavyzdžius galime pamatyti gamtoje: ten nėra nieko nereikalingo, visur yra sąveika, apykaita, ryšys ir vienybė, iš kurių gimsta ir yra palaikoma visa gyvybė ir bendra gerovė.

Harmoningos būties dėsnių turėtų laikytis ir žmogus, tačiau dualiame pasaulyje tai nelengva. Pagrindinė kliūtis – egoizmas, kuris užauginamas iki griaunančio vienybę ir harmoniją parazitizmo: puikybės, priešiškumo, gobšumo, kitų žmonių išnaudojimo.

Egoizmas turi daug apraiškų, kurios šiuolaikiniame visuomenės gyvenimo etape pradėtos laikyti teigiamomis ir visaip skatinamos: tai konkuravimas, manipuliacijos savo naudai, požiūris į kitus iš aukšto, nepagarba kitiems, susireikšminimas ir t.t..

Egoizmas viskam suteikia siauro naudingumo prasmę ir tai pradeda atrodyti “teisinga“. O tarnystę egoistas suvokia išskirtinai kaip pažeminimą ar vergavimą, ji jam priimtina tik vienu atveju – kai kiti tarnauja jo interesams ir jo naudai.

Todėl egoizmas yra pagrindinė kliūtis dvasinio augimo kelyje. Būtent dėl to visuose dvasiniuose mokymuose pabrėžiama tarnystės svarba – kaip būdas atsikratyti egoizmo, suprasti būties sąveikos dėsnius ir pradėti augti dvasiškai (prisijungti savo darbais prie žmonijos dvasinės evoliucijos).

Vienuolynuose mokosi tarnystės. Tarnystės pavyzdį galime pamatyti ir harmoningos šeimos gyvenime: kur kiekvienas yra svarbus ir gerbiamas, kur kiekvienas atsakingas už savo darbus, kurie svarbūs visiems, kur yra pagarbūs santykiai tarp kartų (perduodama patirties išmintis).

Labai akivaizdus tarnystės pavyzdys – žmogaus organizmo darbas: jame visos organizmo sistemos sąveikauja ir vieningai tarnauja bendram labui – kad kūnas būtų sveikas ir energingas.

Dualiame pasaulyje bet kokio reiškinio esmę padeda suprasti jo priešingybė. Egoizmo priešingybė yra altruizmas – aukščiausia žmogiškumo išraiška ir mūsų visų prigimtinė savybė, kurios esmė – veikimas kitų gerovei ir sąveika visų labui.

Dualumas labai dažnai sukuria iliuzijas, kai sukeičiame vietomis tam tikras savybes arba suteikiame joms nepagrįstą vertingumą. Todėl mūsų dienomis yra tiek daug asmeninio tobulėjimo teorijų, kuriose aukštinamas ir ugdomas būtent egoizmas: susireikšminimas, nepagarba kitiems žmonėms, priešiškumas.

Ir kol žmoguje yra egoizmas – jo dvasingumo paieškas galima įvardinti kaip bandymą sugrįžti į save tikrąjį ir suprasti, kas yra žmogus ir ką jis veikia Žemėje. Kartais pasinėrimas į egoizmą žmogui sukelia pasibodėjimą, beprasmiškumo pojūtį ir paskatina ieškoti bendražmogiškų vertybių.

Tikrasis dvasinis augimas prasideda tuomet, kai žmogus atsikrato egoizmo – tik tokiu atveju yra sudaromos sąlygos atverti širdį ir pajusti besąlygišką meilę visai gyvybei ir vienybę su visa Kūrinija ir Kūrėju.

Žmogus su atvira širdimi tampa evoliucijos bendrakūrėju, harmonijos skleidėju. Jame plačiai išsiskleidžia altruizmas, ir žmogus natūraliai, be jokios prievartos ar valios pastangų pajunta poreikį tarnauti visų labui.

Jis atgauna ir suvokia esmę ir prasmę, jis tampa būties visumos dalimi, kurioje galima sąveikauti tik vienu būdu: visų gerovei. Iš siauro “ego“ suvokimo žmogus žengia į beribės aukštesnės sąmonės lauką, kur visos dualumo iliuzijos kartu su egoizmu nubyra lyg rudeniniai lapai.

Jis noriai ir besąlygiškai pagelbėja kitiems ir džiaugiasi kiekviena proga, kai gali būti naudingas žmonėms. Jis nesvarsto, ką už tai gaus, kaip jam atsidėkos, ir ar verta padėti – jis tiesiog negali kitaip elgtis.

Kuo aukštesnis sąmoningumas, tuo didesnis vidinis poreikis tarnauti žmonėms – tarnystė atneša begalinį džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvės pojūtį.. Tokį žmogų jau galime vadinti dvasingu žmogumi – jo tarnystė tampa sąmoninga 🙂 .

Apie priešiškumą

Priešiškumas yra viena iš egoizmo apraiškų. Tai itin negatyvi būsena, pasireiškianti per žmogaus mintis, jausmus ir veiksmus, sėjanti aplink vien nesantaiką ir destrukciją.

Kodėl ir iš kur jis atsiranda? Priešiškumas gali būti kurstomas arba kilti dėl pačio žmogaus savybių. Tai ilgalaikis negatyvus požiūris arba vertinimų sistema, taikoma žmonėms arba reiškiniams.

Priešiškai nusiteikęs žmogus siekia priversti kitus elgtis taip, kad jų elgesys atitiktų jo asmeninius lūkesčius. Jį visada lydi pykčio proveržiai, irzlumas, neurozės, agresija, polinkis smurtauti, noras pakenkti, pažeminti, suteikti skausmą.

Stipriai išreikštas priešiškumas perauga į neapykantą – nekęsti galima ne tik atskirų žmonių, bet ir tam tikrų tautų ar žmonių grupių. Todėl šis jausmas kenkia ne tik pačiam žmogui, bet ir gali atnešti nepataisomą žalą aplinkiniams.

Priešiškumas gali būti ir motyvuotas – jis gali kilti ir kaip atsakas į kitų žmonių agresyvų elgesį. Tačiau toks priešiškumas nesukelia atsakomosios agresijos ir dažniau baigiasi vengimu bendrauti su agresoriumi. Tokia būsena yra valdoma ir nekyla, tiesiogiai nesusidūrus su ją sukėlusiu žmogumi arba situacija.

Apskritai, priešiškumas žmonėms yra nebūdingas: mes esame gimę bendradarbiavimui ir vienybei, nes esame lyg vienas organizmas – žmonija – šioje Žemėje. Priešintis ir skaldytis mums nebūdinga ir pavojinga – tai primetamas elgesys, kuris aktyvuojamas per žmogaus egoizmą.

Juk priešiškai nusiteikę žmonės vadovaujasi logiškai nepaaiškinamomis ambicijomis ir idėjomis, kuriomis siekia įsitvirtinti prievartos pagalba. Jie susireikšmina, iškeldami save virš kitų ir tuo pačiu neigdami kitų žmonių gebėjimą ir teisę priimti savarankiškus sprendimus.

Priešiškumas ypač ryškiai matomas skirtingų sluoksnių visuomenės santykiuose, kai “paprasti“ žmonės tarsi dehumanizuojami – vadinami įvairiais žeminančiais epitetais, o jų gyvenimą reguliuojantys įstatymai nuleidžiami iš viršaus, visiškai nesiskaitant su jų poreikiais.

Priešiškumas vyrauja ir tarptautiniame gyvenime: nuolatinis vis naujų priešų ieškojimas, perversmai, kariniai konfliktai, informaciniai karai. Įvairios tautos, religinės grupės persisunkę neapykanta viena kitai, nors žmonės nėra vienas kito akyse regėję..

Labai norisi sustabdyti tą priešiškumo ratą, kuris gali mus visus pražudyti. Pradėkime mylėti ir gerbti vieni kitus – šeimoje, visuomenėje ir visoje Žemėje. Būkime geranoriški! Būkime taikūs – tuomet nepalaikomas priešiškumas išnyks.

O pabaigai noriu pasidalinti nežinomo autoriaus atmintine (vertimas mano), kuri keliauja internetu, ragindama nepasiduoti kurstomam pasaulyje priešiškumui.

Atmintinė taikiems gyventojams informacinio karo metu:

1. Visi karai pasibaigs.
2. Kiekvienoje tautoje yra įvairių žmonių. Ne visi dalyvauja kare – todėl neverta įžeidinėti visų.
3. Politikai susitars, o jūs pasiliksite su tomis pamazgomis, kurias liejote ant “savo ideologinių priešų“.
4. Karo metu VISI meluoja. Neskleiskite informacijos, kurios tikrumu nesate įsitikinę 101% (arba negalite patikrinti). Jei norite kažką parašyti, rašykite tik apie tai, ką matėte savo akimis. Tai sąžininga. Visa kita – dalyvavimas melo skleidime.
5. Norite pasakyti savo nuomonę apie politiką – pasakykite, bet tam visai nebūtina kažką įžeidinėti.
6. Nepatinka kito žmogaus nuomonė – kalbėkite apie tą nuomonę, o ne apie ją išsakiusį žmogų, juk dažniausiai jo net nepažįstate.
7. Nekęsti nepažįstamų žmonių – tai patologija.
8. Santykiai tarp žmonių sudėtingi net šeimos arba darbo kolektyvo lygmenyje. Santykiai tarp valstybių dar sudėtingesni. Viskas aišku tik kvailiams. Neskubėkite daryti išvadų – nebūkite kvailiais.
9. Visada išlikite Žmonėmis ir prisiminkite 1 punktą.

Visiems Taikos!

Ir nuo savęs pridursiu: priešiškumas labai vargina, nudažo pasaulį juodomis spalvomis ir atima geros ateities perspektyvą.. Būkime taikūs ir geranoriški, pradėkime nuo savęs: taika širdyje – taika pasaulyje 🙂 .