Kategorija: Pamąstymai

Dabar retai galima sutikti žmogų, kuris niekur neskuba ir “turi laiko“. Nuolatinis užimtumas ir bėgimas tampa neatsiejamu šiuolaikinio žmogaus gyvenimo pagrindu, kuris tarsi patvirtina jo efektyvumą ir sėkmingumą.

Žmonės skuba iš kiekvienos dienos, minutės, akimirkos išgauti maksimalią “naudą“, priešingu atveju dienos pabaigoje jie pajunta visą gamą negatyvių emocijų dėl “neefektyviai“ ir “tuščiai“ praleisto laiko.

Kad išvengtų tokių negatyvių išgyvenimų, žmonės planuoja savo laiką minučių tikslumu, susigalvoja įvairiausios veiklos ir ieško vis naujų būdų kažkuo save užimti.

Darbas, kursai, seminarai, kelionės, sportas, visuomeninė veikla, parodos, filmai, spektakliai, koncertai, parduotuvės, šventės, savaitgaliai, atostogos, pramogos, ekskursijos… Visko ir neišvardinsi, ir tik belieka stebėtis, kaip žmonės visur spėja ir visa tai atlaiko.

Įsisukę į tokį bėgimo ir amžino užimtumo režimą, žmonės toli gražu nesijaučia laimingi, atvirkščiai – galiausiai jie nuo to pavargsta.. Tačiau – paradoksas – bet kokį sustojimą ir ramybės būseną jie skaito tragedija ir net degradacija.

Ir retas gali paaiškinti – kodėl ir kur jis taip bėga ir skuba, ir retas supranta, kad toks amžinas užimtumas perkrauna ir pertempia žmogaus psichiką, o nuolatinis bėgimas per gyvenimą pasidaro paviršutiniškas ir automatiškas.

Tai nereiškia, kad žmogus turi būti pasyvus ar neveiklus, tačiau visi mūsų veiksmai turi būti sąmoningi, tikslingi, prasmingi, ir tai neprilyginama atliekamų veiksmų kiekiui – “daugiau“ nereiškia “geriau“.

Mūsų psichikai, mūsų nervų sistemai reikalingi ramybė ir poilsis, bet dauguma šiuolaikinių žmonių būtent dėl nuolatinio “užimtumo“ nemoka ir negali atsipalaiduoti, pabūti ramybėje ir tyloje, ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikruosius savo, šeimos, žmonijos poreikius bei tikslus.

O įsitraukia žmonės į tokį bėgimą todėl, kad tai skatina sistema, kurioje mes visi gyvename. Tai ir sėkmingumo šablonai, kurie nukreipti išskirtinai į išorę ir įvaizdį, ir vartotojiško gyvenimo skatinimas, ir laimės tapatinimas su pinigais, emocijomis ir įspūdžiais.

Dabar pažvelkime – kodėl toks gyvenimas mums atrodo priimtinas ir normalus?

Na, pirmiausiai todėl, kad taip daro visi arba dauguma, dėl to ir net mintis nekyla, kad įmanoma gyventi kitaip.

Dar viena priežastis – užimtumas sukuria sėkmės iliuziją, nes mums diegiama, kad sėkmingumas susietas su kasdieninių darbų sąrašu, keliais monitoriais ir telefonais ant stalo, su daugybe veiklos ir kelionių, darbu be laisvadienių, su viršvalandžiais ir atostogomis, kurių metu darbo reikalai tvarkomi telefonu.

Be to, užimtumas sukuria ir prasmės iliuziją. Jei žmogus nuolat užimtas, jei jo planai surašyti keliems mėnesiams ar net metams į priekį, jam atrodo, kad nėra ko jaudintis – juk jis gyvena taip, kaip visi, ir tokios didelės pastangos vieną dieną būtinai atneš didžiulę naudą ir galimybę pagaliau pagyventi taip, kaip jis pats nori..

Įsitraukimas į tokį gyvenimą – ne kaltės ar neišmanymo klausimas, tiesiog žmonės gyvena pagal visuomenės taisykles ir šablonus, ir bet koks neatitikimas jiems atrodo kaip nusižengimas arba asmeninis nepilnavertiškumas.

Bet jų niekas neklausia – ar jie laimingi, ar tikrai nori to, kas jiems diegiama, siūloma arba primetama? Ar tas nuolatinis užimtumas ir bėgimas ir yra gyvenimas? Ir kodėl tuomet pasaulyje tiek įtampos, tiek nelaimingų ir nusivylusių žmonių, tiek psichikos sutrikimų ir nervų sistemos ligų?

Todėl jei norime ištrūkti iš visų iliuzinių šablonų (tame tarpe ir “nuolat užimto žmogaus“ sindromo), kurie kausto žmogaus prigimtinį kūrybinį potencialą ir sukelia liguistas psichikos būsenas – reikėtų atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir užduoti sau klausimus: ar tai, ką gyvenime darome, kuria pilnatvę, ar padaro laimingais mūsų artimuosius, ar atneša gėrį žmonėms?

Dažniau pabūkime ramybėje ir tyloje, įsiklausykime į savo širdies balsą, pajuskime savo tikrąją dvasinę prigimtį ir meilės, vienybės, tiesos, harmonijos siekį. Atsiverkime sveikai sąveikai su aplinka, nuoširdžiam bendravimui, kūrybai..

Mokykimės atskirti tai, ką darome tik todėl, kad “taip visi daro“- kažką perka, kažkur važiuoja ar pramogauja. Nes bėgdami paskui primetamus šablonus ir iliuzijas, mes iš tiesų tolstame ir bėgame nuo savęs.

Saulėtos ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Šiuolaikinių žmonių suvokimas apie sėkmingumą dažniausiai orientuotas išskirtinai į materialius turtus ir į asmeninę išorinę šlovę. Ir tai jau tampa problema, nes būtent toks požiūris įtakoja žmonių gyvenimo būdą ir vertybių sistemą, o tai galiausiai daro įtaką ir visai žmonijai, ir planetai.

Ką gi mes laikome sėkmingais žmonėmis, kas jie tokie, ką gero ir naudingo visuomenei jie nuveikia? Žinoma, pirmiausiai pamatysime tuos, kas turi valdžią, pinigus ir yra nuolat viešai rodomi – tai aktoriai, dainininkai, muzikantai, šokėjai, žurnalistai, politikai, verslininkai, valdininkai ar tiesiog bet kuria kaina siekiantys populiarumo keistuoliai.

Šie žmonės vadinami elitu ir į juos raginama lygiuotis. Jie nuolat šmėžuoja viešoje informacinėje erdvėje, demonstruoja savo gyvenimą, dalyvauja įvairiose diskusijose, dalina patarimus, formuoja visuomenės nuomonę, ir.. gyvena kažkokį keistą, atskirtą nuo visos kitos visuomenės gyvenimą “savame rate“.

Ir jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad gražiu “sėkmingumo“ žodžiu yra pridengiami patys paprasčiausi žmonių egoistiniai motyvai, išskirtinai asmeniniai jų tikslai, neturintys nieko bendro su visuotine gerove –  tai karjera, pinigai, turtai, noras išgarsėti.

Toks “sėkmingumas“ – tai nuolatinės kovos “už vietą po saule“, lydimos  priešiškumo, konkurencijos, pavydo, intrigų, baimės, ambicijų, godumo, puikybės.. Ir šioje terpėje tai visiškai natūralu, nes nebranginama ir nevertinama nieko, išskyrus “sėkmingumą“ ir jo teikiamas gėrybes – dėl to aukojama viskas.

Reikia pripažinti, kad tai nelengvas gyvenimo būdas – tokie žmonės jaučiasi vieniši, nes gyvena tarp žmonių, kurie dedasi partneriais ir draugais, tačiau bet kurią akimirką dėl savosios “sėkmės“ gali juos išduoti, paaukoti ir tapti konkurentais.

Toks “sėkmingumo“ modelis yra iš esmės nesveikas, griaunantis žmonių psichiką, verčiantis juos gyventi nuolatinėje įtampoje. Turėdami tokį nesveiką “sėkmingumo“ modelį – kur kiekvienas tik už save ir kur nėra bendros gerovės siekų – mes griauname žmoniškumo ir vienybės pagrindus, be kurių neįmanomas harmoningas žmonijos gyvenimas.

Paradoksas, bet.. “sėkmingi“ žmonės šiandien tampa priešiškumo, konkurencijos, įvairių krizių ir nesantaikos kurstytojais.. O mūsų iškankinta planeta išgyvena tik dėka tų gerų žmonių, kurie sąžiningai ir.. tyliai atlieka visiems naudingus darbus – sėja ir nuima derlių, kepa duoną, stato namus, gelbėja gyvybes, auklėja vaikus, slaugo ligonius, veža keleivius ir valo gatves. Objektyviai būtent jie yra naudingi visuomenei, o ne elitinis “sėkmingųjų“ būrys..

Ekologas ir rašytojas D. Orr rašė: “Planetai nereikalingi “sėkmingi žmonės“. Planetai gyvybiškai reikalingi mylintys, taikūs ir kūrybingi žmonės. Planetai reikalingi dori žmonės, kurie gali sukurti gyvą ir humanišką pasaulį. Ir šios savybės turi mažai bendro su tuo “sėkmingumo“ suvokimu, kuris dabar taikomas mūsų visuomenėje.“

Atėjo laikas keisti mūsų požiūrį į sėkmingumą – tai turi būti veiksmai, orientuoti į bendrą visos žmonijos gerovę. Sėkmė negali būti siaura, ji negali būti grįsta blogiu, egoizmu ir atsitverti tvoromis nuo nelaimių ir problemų krečiamo pasaulio.

Sėkmė – tai viskas, kas mus gali suvienyti: išradimai, kūryba, projektai ir bendri darbai, gerinantys visos žmonijos gyvenimą. Tai kasdieniniai maži geri darbai, atliekami dorai ir sąžiningai. Tai kiekvienas veiksmas, kuris visus įkvepia ir kuria gerą ateities perspektyvą visiems žmonėms.

Tapkime sėkmingais Kūrėjais – pradėkime kurti šviesią ir laimingą mūsų visų realybę – tai ir bus mūsų didžiausia Sėkmė 🙂 !

Saulėtos, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Dvasinio augimo kelyje – atskiro žmogaus ir žmonijos – yra momentai, kai pasikeitimai jau tampa ne teorinėmis žiniomis, bet gyvenimo dalimi, nes mes pasiekiame tam tikrą nesugrįžimo į senąjį gyvenimo būdą tašką.

Tokiais momentais keičiasi viskas, nes mes tiesiog negalime gyventi taip, kaip anksčiau – gimsta nenumaldomas troškimas žengti už įprasto gyvenimo apribojimų, stiprėja natūralus poreikis tobulėti dvasiškai. O mes dar nelabai mokame gyventi naujai, todėl dar vis kyla abejonių, bet mes tikrai žinome, kad jau negrįšime atgal..

Pavyzdžiui, dabar daugeliui žmonių ateina suvokimas, kad jie jau negali gyventi paviršutiniškai, vartotojiškai, nesusimąstant apie tai, ką ir kodėl darome gyvenime – jau nesinori pirkti vis naujus reklamuojamus daiktus, elgtis savanaudiškai, pramogauti ar bendrauti tik iš neturėjimo ką veikti, ieškoti naujų vienadienių įspūdžių, žiūrėti TV, gyventi pagal diktuojamus šablonus, kovoti, meluoti, pavydėti ar kažko bijoti.

Visa tai norisi palikti praeityje, nes darosi ne tik neįdomu, koktu, bet ir atrodo beprasmiška, tarsi daugybę kartų žiūrėtume tą patį filmą.. Mes visa savo esybe trokštame patraukti visus ribojančius rėmus ir patirti ne “kažką naujo“, bet nevaržomai išreikšti savo kūrybinį potencialą, savo šviesiausias prigimtines dvasines savybes.

Paprasčiau tariant – palikti ištirtą, pažįstamą iki smulkmenų ir jau varžančią vartotojiško materializmo, egoizmo erdvę ir žengti į platesnę – supančios aplinkos ir savęs pažinimo, sveikos sąveikos su žmonėmis, vienybės ir kūrybos erdvę.

Tačiau senasis pasaulis tebegyvuoja, ir jame dar gyvena dauguma žmonių – bendra visų mūsų realybė keičiasi ne taip greitai.. Todėl šis asmeninis nesugrįžimo taškas ir senosios pasaulėžiūros griūtis gali gąsdinti, dėl to kartais žmonės bando sugrįžti atgal.

Toks žmogus galvoja: “Na, ką aš čia išsigalvoju?.. Viskas gerai, reikia gyventi kaip visi, įprastą gyvenimą, ne taip jau viskas blogai.. Eisiu, įsijungsiu kokį filmą, savaitgalį nueisiu į barą prasiblaškyti.. Nes kitaip visai nuneš stogą nuo tų visų nušvitimų ir prašviesėjimų..“

Natūralu, kad kyla tokios mintys, nes tai, kas įprasta, “paleidžia“ sunkiai, o ir nežinomybė gąsdina. Tačiau sukaupta informacija ir įgyta gyvenimo patirtis jau įgauna inercijos jėgą, todėl sustabdyti pokyčių neįmanoma.

Juk svarbiausias pokytis – ne išorinis, o vidinis, giluminis, kuris pradeda įtakoti ir išorinius pokyčius. Kiekviename žmoguje yra prigimtinis tobulėjimo ir dvasinio augimo poreikis, ir per klaidas ar sąmoningai, bet mes nuolat augame. Ir kiekvienoje sąmoningumo augimo pakopoje tiesiog ateina praktinio dvasingumo laikas, kai pereiname nuo kalbų – prie darbų.

Ir kaskart mes pradedame nuo švaraus lapo, bet pasitikėjimas savo jėgomis ir kūrybos džiaugsmas ateina tik tuomet, kai pamatome ir pajuntame pokyčių rezultatus – jie visuomet būna geri, o negatyvumo gali įnešti tik automatiškai, iš įpročio naudojami “senojo gyvenimo“ mąstymo ir elgesio šablonai ar kabinimasis į praeitį.

Mes negalime vienu metu “sėdėti ant dviejų kėdžių“, negalime vienu metu būti ir pirmokais, ir dvyliktokais, ir studentais.. Ateina metas, kai turime žengti tolimesnius, logiškus žingsnius – subręsti, padaryti išvadas ir remiantis patirtimi, kurti platesnių, aukštesnių galimybių realybę. Ir kartais turime tai padaryti pirmieji..

Tačiau visas pasaulis, bendra žmonijos realybė keičiasi būtent tų žmonių dėka, kurie sugeba praeiti tokį nesugrįžimo tašką ir atverti naujos realybės vystymosi tendencijas. Jei žmogus praeina jį vieną kartą – kiti kartai būna jau paprastesni ir lengvesni, nes jis jau turi tokią patirtį ir geba matyti gyvenimo ženklus ir naujai atsiveriančias galimybes.

Tokie žmonės tampa įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems ir natūralių evoliucijos procesų pradininkais. Jie dažniausiai tyliai gyvena savo gyvenimą ir iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų, tačiau vos susidūrę su jais gyvenime, aplinkiniai kaipmat pajunta jų vidinę dvasinę jėgą, širdies šilumą ir geranoriškumą.

Kiekvienas sąmoningai evoliucijos keliu einantis žmogus gerai suvokia atsakomybę už tai, ką jis daro gyvenime, jis jaučia vienybę su jį supančiu pasauliu, žmonija ir visa gyvybe, todėl jo veiksmai ar žodžiai harmonizuoja viską, su kuo jis susiduria.

Turime suprasti, kad tokiuose dvasinio augimo nesugrįžimo taškuose neveikia tokios priemonės, kaip: “kažką išoriškai pakeisti“, “truputį pataisyti“ ar “pakoreguoti tai, kas jau yra“ – šiuose taškuose iš pagrindų keičiama viskas, todėl viskas daroma iš esmės kitaip, ir tai turi atnešti vis didesnę visuotinę gerovę. Nes dvasinė evoliucija ir yra vystymasis iš susipriešinimo ir egoizmo – į vienybę ir altruizmą, iš žemesnių formų – į aukštesnes.

Bet senoji atgyvenusi realybė turi stiprią inercinę jėgą, kuri yra visais būdais palaikoma poveikio priemones turinčių žmonių grupių, kurie nenori pokyčių, nes bijo prarasti savo išskirtinę padėtį. Bet evoliucijos sustabdyti neįmanoma..

Nesugrįžimo taškai dvasinio augimo kelyje – rimtas dvasinio brandumo ir vidinės stiprybės išbandymas kiekvienam žmogui ir visai žmonijai. Tačiau su kiekvienu tokiu išbandymu gimsta vis gilesnis gyvenimo tikslo ir prasmės suvokimas ir tvirta vidinė motyvacija būti evoliucinių procesų dalyviais 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Atpažinti nušvitusius galime pagal jų būseną – jų vidinę Šviesą.. Nes nušvitimas – tai ne tik sąmonės aiškumas, bet ir vidinės dvasinės Šviesos atvėrimas. Nušvitusieji skleidžia savo vidinę Šviesą nuolat, visada – tokiu būdu jie harmonizuoja viską aplinkui – situacijas, žmones.. viską.

Juos galima sutikti bet kur – nedideliame provincijos miestelyje, mieste, mokslo įstaigoje, žemės ūkio darbuose.. Tai gali būti garbaus amžiaus vyrai ir moterys arba visai jauni žmonės. Ir jų yra žymiai daugiau, nei gali atrodyti.. Tačiau žmonių minioje jie niekuo neišsiskiria, nes jie visada tylūs ir kuklūs.

Bet vos susidūrę su jais gyvenime, būtinai pajusite jų vidinę stiprybę ir širdies šilumą. Ir nors jie supranta, kad yra kitokie, nei dauguma, bet niekada nepabrėžia savo kitoniškumo. Jie gerai suvokia savo misiją – skleisti Šviesą ir harmoniją šiame pasaulyje. Jie žino – tik Šviesa gali išsklaidyti tamsą.

O štai kritinėje situacijoje tokį žmogų jūs kaipmat pastebėsite – kai kiti bus apimti panikos ir blaškysis, jis bus ramus ir santūrus, o jo žodžiai ir veiksmai bus aiškūs, tikslingi ir pagrįsti. Jo širdis kupina meilės, todėl jo veiksmai ir žodžiai suvienija, sutaiko, padeda atrasti teisingus sprendimus, nuramina, įkvepia, paguodžia.

Toks žmogus ne visada garsiai reiškia savo nuomonę, nelinkęs ginčytis ar pasakoti apie save. Jis dažniau stebi arba klauso, o kalba tada, kai to iš tiesų reikia, kai yra reali galimybė harmonizuoti situaciją arba atverti kitame žmoguje jo paties vidinę šviesą. Klausytis jo visada malonu, nes jo žodžiai aiškūs ir tikslūs, iš esmės. Jis kalba tik tai, ką tikrai žino ir ką yra patyręs, ir tuomet, kai jo nuoširdžiai klauso.

Jo būsena, jo vidinė Šviesa ir širdies šiluma harmonizuoja: liūdintys, kenčiantys ar nusivylę pasijunta geriau, pasikalbėję ar pabuvę su juo. Net gyvūnai šalia jo šliejasi, išreikšdami palankumą ir švelnumą. Pati gamta atliepia į tą vidinę Šviesą. Ir vieta, kur jis gyvena, atrodo gražesnė, spalvingesnė, jaukesnė..

Jis mėgsta tylą ir vienatvę. Pasaulio šurmulys ir aistros jam svetimos, nes jis laisvas nuo troškimų ir iliuzijų. Jis gali gyventi name ar bute, bet jo poreikiai visada minimalūs, o gyvenimas paprastas ir kuklus. Kitiems žmonėms toks gyvenimas gali atrodyti keistas ir nuobodus, jiems sunku suprasti, kad nušvitęs gyvena vidinėje dvasinėje pilnatvėje, todėl turi tik tai, kas iš tiesų jam būtina.

Altruizmas, empatija, pasiryžimas pagelbėti, išklausyti – neatsiejamos nušvitusiojo savybės. Jis pats neseniai gyveno šio pasaulio iliuzijose, todėl gerai supranta žmones. Jį dažnai vadina šventuoju, archatu, mokytoju ar guru, bet tai jam sukelia tik šypseną: jis žino, kad kiekvienas gali vieną dieną išeiti už visų iliuzijų ribų ir išsilaisvinti nuo dualumo šablonų, ir tai nėra joks išskirtinumas – tiesiog tas, kuris suprato esmę, turi padėti ją suprasti ir kitiems ieškantiems..

Jokio išskirtinumo ar susireikšminimo, reikalavimų sumokėti ar kitokių sąlygų už dalinamas žinias iš nušvitusiojo neišgirsite – visa tai vartotojiško gyvenimo iliuzijos. Jei paklausite, ką gi reikia daryti, kad pasiektumėte nušvitimą, kiekvienas nušvitęs atsakys, kad tai labai paprasta, tereikia atsakyti į du svarbiausius klausimus: suprasti, kokioje sistemoje žmonės gyvena, ir – atsakyti sau, kas gi yra žmogus.

Nes atsakęs į šiuos klausimus, žmogus atranda ir savąją misiją šioje Žemėje: kiekvieno nušvitusiojo misija – šviesti! Nes tik Šviesa gali išsklaidyti tamsą Žemėje, ir tik Šviesoje mes galime pamatyti visas iliuzijas, nuklydimus ir nuopolius.

Štai tokie jie, nušvitusieji – skleidžiantys visų gerovei savo vidinę Šviesą 🙂 .

Geros savaitės mums visiems 🙂 !            

Tai jau tapo keista tradicija – metų pabaigoje kaip iš gausybės rago pasipila ateinančių metų prognozės ir pranašystės. Ir pranašaujama labai plačiai – ne tik ezoterikų ir astrologų rate, bet ir populiarių ekonomikos žurnalų viršeliuose.

Kasmet iškeliamos ir senosios pranašautojų iš gilios praeities prognozės, derinamos prie nūdienos įvykių ir vis naujai aiškinamos. Ir pranašų kasmet vis daugiau, o kartu – ir pranašysčių. Ir žmonės laukia jų, aptarinėja, nagrinėja.. Įdomu – kodėl?

Matyt, todėl, kad mūsų gyvenimo sistemoje nėra aiškios krypties – kur link einame ir ko siekiame, nėra vienijančių žmoniją bendrų tikslų visų gerovei, gyvenimas vis sunkėja, o tai reiškia, kad daugeliui žmonių ateitis atrodo miglota ir nesuprantama.

O tai, kas nesuprantama ir nežinoma – baugina, todėl žmonės intuityviai ieško visur atsakymų ar bent užuominų apie tai, kas jų laukia. Žmonės tiesiog negali gyventi nežinioje, be ateities perspektyvos – tokia jau mūsų prigimtis.

Be to, kasdieniniame informaciniame sraute, kuriame dominuoja negatyvumas, žmonės ieško menkiausios pozityvumo užuominos, nes motyvuoti gyvenimui gali tik pozityvi ateities perspektyva.

Tačiau ateities prognozuotojai taip pat nieko gero nežada – jų pranašystėse apstu negatyvių scenarijų žmonijai: nuo įvairiausių gamtos stichijų ir nelaimių – iki karų, epidemijų ir ekonominių krizių.

Ar verta pasitikėti tokiomis pranašystėmis ir kodėl jos dažniausiai negatyvios? Šiuo atveju reikėtų pažvelgti į pačius prognozuotojus – kas jie, kuo remiantis pranašauja. Daugeliu atveju pranašystės ir prognozės – tik žodžiai. Jie kuriami tam, kad pritrauktų dėmesį, intriguotų, keltų stiprias dramatiškas emocijas ir baugintų.

Kad patikrintume tokių prognozių patikimumą – tereikia pažvelgti į tų autorių pernykštes ar kelių metų senumo prognozes ir pasitikslinti – kaip pildosi tai, kas buvo anksčiau prognozuota. Deja, tai daro retas žmogus..

Kita šio reiškinio pusė – prognozuotojo asmenybė ir jo atsakomybė už tai, ką jis daro. Jei jis dvasingas, išmintingas, gerai suprantantis pasaulinius evoliucinius procesus žmogus – jis jaučia atsakomybę už tai, ką jis kalba ir daro, nes suvokia, kad daro įtaką šimtams ir tūkstančiams žmonių.

Dvasingas žmogus gerai mato pasaulinių įvykių priežastis, tendencijas ir pasekmes, ir niekada nei savo kalbomis, nei veiksmais nedidins blogio, nejauks negatyvumu žmonių sąmonės. Jis gali papasakoti apie mūsų realybę ir nurodyti jos problemas, bet visada skatins ir įkvėps žmones gerinti ir harmonizuoti ją.

Mes gyvename evoliucinių pokyčių laikais – pereinamuoju laikotarpiu, kai atgyvenusi sistema bando išsaugoti savo pozicijas, o naujoji tik užgimsta žmonių sąmonėje. Todėl informacinėje erdvėje daug chaoso, manipuliacijų, netikrų pranašų ir atviro melo.

Tai neturi nieko bendro nei dvasingumu, nei su harmonija, nei su bendra žmonijos gerove. Evoliucija yra judėjimas į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa – ir tai turi įkvėpti žmones, o ne bauginti.

Ilgalaikio negatyvios informacijos poveikio ir manipuliacijų žmonių sąmone pasekmė – žmonės nemato ryšio tarp pasekmių ir priežasčių, jie nemato visų pasaulį kankinančių problemų ištakų ir.. pasitiki manipuliatoriais.

Pokyčių pradžioje visuomet atrodo, kad viskas tik blogėja ir sunkėja, nes žmonės pradeda matyti visas klaidas ir negeroves, t.y., tai, ką reikia iš esmės keisti. Juk evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga.

Skaityti ar ne sekančių metų prognozes? Neskaitykime. Tikrai neverta – neterškime savo sąmonės papildoma negatyvumo doze. Gali būti, kad ne visi pranašautojai suvokia savo asmeninės atsakomybės lygį – kur link jie rodo kryptį žmonijai.

Todėl – nebūkime svetimų scenarijų skaitytojais, tapkime mūsų šviesios realybės Kūrėjais! Verčiau sutelkime savo dėmesį, savo geriausias dvasines savybes metų pabaigos šventėms – apgaubkime meile ir širdies šiluma savo artimuosius, draugus, gimines, kaimynus.

Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Geros, šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Mes gyvename pokyčių laikais, ir dauguma žmonių tai supranta ir intuityviai jaučia, bet realius pokyčius pastebi ne visi. Kodėl?

Todėl, kad iki šiol senoji sistema vis dar gyvuoja, ir iš paskutiniųjų, visais būdais bando užvaldyti žmonių dėmesį ir sudaryti įspūdį, kad viskas yra ir bus kaip buvę, nes kitaip tiesiog “neįmanoma“.

Todėl, kad viskas yra valdoma per informaciją (TV, reklama, MIP, švietimo sistema..), nes tam, kad žmonės palaikytų gyvenimo sistemą, reikia, kad jie tikėtų ja, t.y., palaikytų ją formuojamu iš išorės mąstymu – pasaulėžiūra, įsitikinimais, šablonais, idėjomis ir žiniomis.

Mūsų sąmonė – pirminė, ji yra mūsų gyvenimo pagrindas, pradžių pradžia ir jos įtakojamas, formuojasi mūsų elgesys. Pokyčiai, kurie dabar vyksta – tai pirmiausiai mūsų sąmonės pokyčiai, kurie įtakos ir mūsų elgesio bei mūsų realybės pokyčius.

Sąmonės pokyčiai – tai evoliucinis procesas, jie nebūna žaibiški ar vienkartiniai, tačiau jie vyksta nuolatos. O nepastebi žmonės tų pokyčių todėl, kad žiūri į tai, kas vyksta išorėje ir laukia išskirtinai išorinių pokyčių, nesusiedami savo sąmonės poveikio išoriniams įvykiams.

Todėl gimsta nusivylimas, nuovargis, bejėgiškumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apatija, beprasmiškumo pojūtis. Tačiau sąmonės pokyčiai vyksta, nepriklausomai nuo to, tiki tuo žmonės, ar ne – tereikia atidžiau pažvelgti į mūsų gyvenimą. Ir dauguma žmonių ne tik visa tai pastebi, bet ir aktyviai dalyvauja mūsų realybės pokyčiuose.

Pažvelkime į ryškiausius, jau visiems matomus žmonių sąmonės pokyčius, kuriems, galbūt, nesuteikiame svarbios reikšmės, bet jie ir yra tos “pirmosios kregždutės“, įrodančios didelių realybės pokyčių pradžią.

Pirmiausiai yra pastebimas dvasinis žmonių pabudimas. Žmonės dabar plačiai domisi tuo, kas anksčiau buvo priskiriama mistikai – tai minties energija, priežasties-pasekmės dėsnis, meditacija, senieji dvasiniai mokymai, įvairios dvasinės praktikos. Auga susidomėjimas ir psichologija, žmonių tarpusavio santykių harmonizavimu, žmonių sveika sąveika su gamta ir visa gyvybe. Ir žmonės tuo domisi savarankiškai – tam, kad išmoktų sąmoningai valdyti ir harmonizuoti gyvenimą. Vis labiau vertinamos bendražmogiškos vertybės – meilė, tiesa, laisvė, vienybė, sąžiningumas, bendradarbiavimas visų labui.

Dar viena labai ryški sąmonės pokyčių tendencija – sveika gyvensena. Tai liečia mitybą – žmonės renkasi sveiką organinį maistą, augina daržoves ir vaisius, tampa vegetarais. Keičiasi ir požiūris į sveikatą – ateina suvokimas, kad sveikata priklauso ne nuo medicinos, o nuo gyvenimo būdo. Taip pat matome vis daugiau sportuojančių, persikeliančių gyventi arčiau gamtos žmonių.

Pasikeitė požiūris į žalingus įpročius. Dar visai neseniai svaigalai buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis – šventės, pramogos, įvairūs renginiai, laisvalaikis ir visi svarbūs gyvenimo įvykiai buvo neįsivaizduojami be alkoholio. Blaiviai gyvenantys žmonės buvo labai didelė retenybė, juos laikė keistuoliais arba ligoniais, ir tai buvo dažniau vyresnio amžiaus žmonės. Ir nors svaigalų neginčijamą žalą mokslininkai įrodė dar praeito amžiaus pradžioje, žmonijos sąmoningo blaivėjimo procesas buvo ilgas. Dabar gi matome vis daugiau blaiviai gyvenančio jaunimo, kurie sąmoningai atsisako svaigalų, sparčiai plinta visuomenėje ir negatyvus požiūris į svaigalus.

Vartotojiško gyvenimo atsisakymas – taip pat ryški mūsų dienų tendencija. Žmonės renkasi minimalizmą ir paprastumą, mokosi atskirti savo būtinuosius ir primetamus poreikius. Ir vis daugiau žmonių keičiasi tvarkingais, bet jau nenešiojamais rūbais, perka naudotą, bet gerai veikiančią buitinę techniką, o daiktus keičia tik tuomet, kai jie sugenda nepataisomai. Taip atgaunama sveika nuovoka ir adekvatus požiūris į tikruosius poreikius, o vartotojiškas gyvenimo būdas palengva, bet nenumaldomai gęsta.

Laisvas informacijos pasirinkimas ir dalinimasis. Nors interneto paplitimas turi šalutinių poveikių – savotišką priklausomybę ir daug bevertės ar net kenksmingos informacijos, tačiau jo dėka griūva galimybė masiškai kontroliuoti žmonių sąmonę. Žmonės dabar sąmoningai atsisako MIP skleidžiamos informacijos ir ne tik renkasi arba rašo informaciją patys, bet ir dalinasi ja su kitais: taip plinta kūrybinis bendradarbiavimas ir savitarpio pagalba, auga vienybė ir sklinda evoliucinės idėjos.

Žmonės nepasitiki valdžia ir netiki esamos sistemos perspektyvomis. Besikartojančios ekonominės krizės, kariniai konfliktai pasaulyje, auganti korupcija, skurdas, mokesčių našta, socialinė nelygybė, bedarbystė ir sunkėjančios gyvenimo sąlygos verčia pažvelgti į visų šių problemų priežastis. Kalbos, šūkiai, lozungai ir pažadai jau netenkina žmonių – jie nori matyti valdžios darbų socialinį reikšmingumą ir konkrečius visų gyvenimą gerinančius rezultatus.

Keičiasi žmonių požiūris į darbą. Daug žmonių dirba nemėgiamą, sunkų darbą už algą, kurios vos užtenka išgyvenimui, nes būtiniesiems poreikiams – būstui ar kitiems dideliems pirkiniams tenka imti paskolą. Daugybė žmonių serga depresija, kuri susijusi su darbu – jie bijo netekti darbo arba jaučia išsekimą ir nuovargį dėl didelių darbo krūvių. Todėl žmonės nepasitiki esama darbo sistema ir ieško kitokių būdų uždirbti, kuria perspektyvius, bendrą gerovę kuriančius projektus.

Auga nepasitikėjimas švietimo sistema. Žmonės pastebi, kad esama švietimo sistema neefektinga, sustabarėjusi, todėl ieško alternatyvių būdų auklėti savo vaikus – ieško pažangių auklėjimo sistemų ir ugdymo įstaigų, pasirenka mokyti vaikus namuose. Aukštojo mokslo sistema taip pat negarantuoja nei darbo, nei įgytų žinių pritaikymo praktikoje – dauguma pabaigusių aukštuosius mokslus dirba ne pagal specialybę.

Taigi, manau, ne vienas žmogus skaitydamas atpažino ir savo dabartinę būseną.. Svarbiausia, ką dabar gali padaryti kiekvienas žmogus – labai atidžiai pažvelgti į mūsų realybę ir pamatyti ją tokią, kokia ji yra iš tiesų, o ne tokią, kokią mums piešia masinio informavimo priemonės (MIP).

Atsibusime tikrai visi ir pamatysime, kokioje nesveikoje, kokioje iškreiptoje visuomenėje mes visi gyvename.. O atiduodami savo dėmesį šios sistemos skleidžiamam informaciniam srautui, mes atiduodame savo sąmonę ir gyvenimo jėgą sistemai, kuri beviltiškai paseno ir kuriai lemta pabaigti savo gyvavimą.

Ir dar – stebėkime žmones, kurie jau pabudo, kurie gyvena dvasingai, kurie savo kasdieniniu gyvenimu įrodo, kad galima gyventi dorai ir sąžiningai net gęstančios senosios realybės chaose. Tai labai įkvepia ir motyvuoja! Jie tikrai yra, ir jų vis daugėja, tik apie juos nepasakoja viešoje informacinėje erdvėje..

Evoliuciniai procesai jau vyksta – kiekvienas žmogus gali juose dalyvauti, ir kiekvienas yra labai svarbus – taip palengva susijungs visų pabudusių, dvasingų žmonių pajėgos ir mes visi pajusime ir pamatysime mažų gerų darbų didingas, harmoningas pasekmes ir naujos realybės užgimimą.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

*Dvasinės transformacijos procesas vyksta palaipsniui ir daugeliui yra nepastebimas. Esmė tame, kad transformacija vyksta iš vidaus – į išorę, t.y., mūsų realybė – tai žmonijos, kiekvieno žmogaus sąmonės išraiška.

*Todėl evoliuciniai procesai Žemėje – tai visų pirma žmonių sąmonės transformacijos procesai: iš pradžių pavienių žmonių sąmonėje, vėliau – nedidelėse žmonių grupėse, o tik paskui – pasireiškia išorėje ir plinta visos žmonijos gyvenime.

*Pirmiausiai “bunda“ žmonės atvira širdimi – jautrūs, gebantys besąlygiškai mylėti ir užjausti kitus, jaučiantys ryšį su gamta, visa gyvybe, su žmonija ir Kūrėju. O pragmatiški, šalti, besiremiantys tik protu žmonės “bunda“ pokyčiams sunkiausiai.

*Kai dvasinė transformacija apima milijonus žmonių – natūraliai gimsta būtinybė įgyvendinti naujus evoliucinius tikslus, atitinkančius augančios žmonių sąmonės poreikius. Tuomet neišvengiamai pradeda keistis ir socialinė, kultūrinė, dvasinė, ekonominė, tarptautinė ir visos kitos sferos.

*Augantis žmonių sąmoningumas ir dvasingumas priverčia keistis ne tik atskiras struktūras, bet ir visą gyvenimo sistemą. Tai visaapimantis, gilus procesas, nepaliekantis naujoje realybėje nieko, kas buvo būdinga žemesnei sąmonei.

*Tam tiesiog ateina laikas – keičiasi evoliuciniai ciklai, ir žmonijas negali užsibūti jokiame cikle, tarsi išaugtuose rūbuose. Evoliucija – tai nepaliaujamas augimas ir judėjimas, o bandymai stabdyti evoliucinius procesus tik pagreitina senosios realybės degradaciją ir pabaigą.

*Kad senoji realybė išsigimsta ir reikalauja transformacijos, rodo daugybė požymių visuomenėje: tai bedvasiškumas, egoizmas, polinkis svaigintis, melas, iškrypimai, susvetimėjimas šeimose ir giminėje, palaidumas, kultūros išsigimimas, terorizmas ir karai, amoralūs žmonės valdžioje ir žlugdantys žmones įstatymai, skurdas, badas, bedarbystė, priešiškumas, išnaudojimas, totalinė nelygybė visuomenėje, vartotojiška ideologija ir t.t..

*Todėl dabar ne laikas filosofuoti, pranašauti ar spėlioti – dabar laikas aktyviai veikti bendram labui, užduoti sau svarbiausius klausimus: ką konkrečiai daryti ir kaip prisijungti prie dvasinės evoliucijos procesų. Kiekvienas žmogus gali ir turi prisidėti prie naujos realybės kūrimo, ir pirmiausiai – savo artimiausioje aplinkoje, savo kasdienybėje. Kiekvieno indėlis labai svarbus ir reikalingas bendriems procesams.

*O kaip kurti naują realybę savo aplinkoje, savo kasdienybėje? Tai reiškia – būti geru, dvasingu žmogumi ir patvirtinti tai savo gyvenimu. Reikia išvalyti savo sąmonę nuo egoizmo ir negatyvumo.. Juk tyros sąmonės žmogus skleidžia savo būseną į aplinką ir ją harmonizuoja, ištaiso bet kokią disharmoniją: įkvepia nusivylusį, padeda papuolusiam į bėdą, padrąsina ieškantį, paguodžia nusiminusį, suteikia viltį palūžusiam, žadina miegančius, padeda pakilti nupuolusiam.. Jis išveda iš tamsos į Šviesą.

*Koks bus Naujosios realybės žmogus? Pirmiausiai – laisvas. Žmogus gimsta laisvas, ir jam negali būti uždedami apribojimai, išnaudojimas ar prievarta, slopinami jo įgimti gabumai, negali būti primetama “būtinybė“ kovoti už išgyvenimą, kančia, baimė ar skausmas. Jis turi turėti pasirinkimo laisvę ir būti atsakingu už savo pasirinkimus.

*Žmogus turi būti laisvas realizuoti savo beribį kūrybinį potencialą ir savo prigimtinius gabumus. Jis gimė tam, kad patirtų kūrybos džiaugsmą, kad tobulėtų, pažintų kitų žmonių kūrybą ir vienytųsi su kitais kūrėjais bendrai visos žmonijos gerovei. Naujos realybės žmogus gyvens sveikoje sąveikoje su gamta, gražiose vietovėse, kurias pats prižiūrės, puoselės, ir kurios džiugins formų ir spalvų harmonija.

*Dvasinė transformacija – tai sąmonės tyrumas, išsilaisvinimas iš iliuzijų, nubudimas, nušvitimas.. Ši transformacija jau vyksta, ir pasaulis jau nebus toks, koks buvo, nes žmonijos sąmonės pokyčiai vis įgauna pagreitį. Viskas, kas svetima žmogaus dvasinei prigimčiai, jau daugeliui nepriimtina ir atgrasu..  Todėl žmonių gyvenime vis daugiau dvasingumo: Meilės, Tiesos, Atjautos, Vienybės, Harmonijos..

*Tačiau gyvendami gilių transformacijų laikais, žmonės taip aiškiai pamato visas atgyvenusio pasaulio degradacijos grimasas, kad nepastebi Naujojo pasaulio užgimimo. Ir todėl skendi niūriose abejonėse – ar apskritai įmanoma gyventi kitaip?..  Įmanoma, ir mes visi  tikrai tai pamatysime! Jaunas, laisvas, vieningas, kūrybingas, mylintis, klestintis, džiaugsmingas ir beribis – štai toks mūsų visų gimstantis Naujasis pasaulis 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Visi esame girdėję frazę, kad kiekvienas turi “savo tiesą“. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra teisus, ką jis bekalbėtų ar bedarytų. Ir jei žvelgiame į pasaulį su tokiu įsitikinimu, gauname visišką painiavą savo mintyse ir pasaulėžiūroje.

Tačiau retai susimąstome, kad “savo tiesa“ – tai tiesiog siauras žmogaus asmeninis interesas, jo nuomonė apie kažkokį reiškinį arba jo subjektyvios išvados iš gyvenimo patirties.

Tuo tarpu Tiesa – tai daug platesnė sąvoka, apimanti Visatos harmoningos būties, vienybės, sveikos sąveikos ir evoliucijos dėsnius. Tiesą galime įžvelgti stebėdami Gamtos dėsnius, o taip pat žmonių gyvenimą –  jų veiksmų tendencijas, pasekmes ir dėsningumus.

Kuo arčiau Tiesos – tuo daugiau vienybės, bendros kūrybinės veiklos ir santarvės žmonių gyvenime. Ir kuo toliau nuo Tiesos – tuo daugiau harmoningos būties dėsnių pažeidimų, tuo daugiau žmonių gyvenime griūties, disharmonijos ir kančios.

Tiesa yra viena, nes tai Visatos tobulumo principas, kuris nėra žmonių sukurtas. Tiesa viena, bet joje – didžiulė evoliucinė jėga.. O kalbėdami apie “savo tiesas“ mes painiojame dvi sąvokas – objektyvią Tiesą ir asmeninį žmogaus interesą.

Paprasčiausias pavyzdys iš gyvenimo – tai žmogus, vartojantis alkoholį, o iš esmės – nuodus. Tokio žmogaus “tiesa“ tame, kad alkoholį jis skaito labai geru dalyku, nes jis “padeda“ jam atsikratyti streso, “gerina“ kraujotaką ir virškinimą.

Ir jis šventai tuo tiki, nes tai “jo tiesa“, kuria jis vadovaujasi ir kurią gina. Net jei tai prieštarauja akivaizdžiai realybei ir mokslininkų išvadoms, kurie jau seniai įrodė, kad alkoholis griauna žmogaus organizmą, psichiką, o galiausiai – ne tik vartojančio alkoholį žmogaus gyvenimą, bet ir jo artimųjų gyvenimą.

O dabar pabandykime įsivaizduoti visuomenę, kuri vadovaujasi principu “kiekvienas turi savo tiesą“.. Tokia visuomenė neturi vienijančio pagrindo – bendrų kilnių tikslų visų gerovei, santarvės, dorovės kriterijų, dvasinių vertybių.

Todėl kiekvienas – kaip toje pasakėčioje apie gulbę, lydeką ir vėžį – temps vežimą į visas puses, kivirčysis, nepajudės iš vietos, bet kels chaosą, susipriešinimą, nuolatines kovas ir agresiją.

Jei žmonės neturi pagrindo – Tiesos, kuria vadovaudamiesi jie tik ir gali tobulėti ir vystytis – tuomet kaip galima nustatyti patologiją? Tokioje visuomenėje kiekvienas, prisidengęs “savo tiesa“, gali propaguoti ir daryti viską, kas tik jam šaus į galvą.

Civilizacijų vystymosi ir nuopolio istorijos analizė rodo, kad skatindami ir auklėdami žmonėse aukščiausias dvasines dorybes – besąlygišką meilę, dorovę, sąžinę, atsakomybę, vienybę, santarvę, kūrybingumą ir sveiką sąveiką su aplinka – užtikrintai žengsime tobulėjimo ir visuotinės pažangos keliu.

Tuo tarpu egoizmo, palaidumo, godumo, puikybės, savanaudiškumo, žiaurumo, abejingumo, neapykantos, susipriešinimo skatinimas žmonėse neišvengiamai skaldo visuomenę ir veda ją griūties ir degradacijos keliu.

Todėl tvirtinimas, kad nėra vienos Tiesos, bet jų yra daug, ir kad kiekvienas turi “savo tiesą“ – tai melas, visus klaidinanti iliuzija, kuria patikėję, žmonės virsta chaotiška minia, prarandančia nuovoką apie tikrąsias vertybes.

Būtent dėl “savo tiesų“ ir degradavo žmonijos istorijoje minimos civilizacijos, palikusios mums šią iš pirmo žvilgsnio nekaltą frazę, kuri mus iki šiol klaidina ir priešina..

“Savo tiesa“ užbraukia objektyvią Tiesą – pamatines mus visus vienijančias vertybes – ir nukreipia žmones ginti ir teisinti savo siaurus savanaudiškus interesus, užbraukiant bet kokį žmonijos bendrą pažinimo ir tobulėjimo kelią..

“Savo tiesa“ verčia gerbti bet kokią “tiesą“, net jei tai – visiški kliedesiai, savanaudiškos manipuliacijos ar iškrypimas. Tai sujaukia žmonių vidinį pasaulį ir atima galimybę adekvačiai vertinti realybę.

Todėl – būkime budrūs, mokykimės iš protėvių patirties ir nepamirškime, kad visi mes turime prigimtinį ir labai galingą Tiesos atpažinimo indikatorių – savo Sąžinę.

Mes visi mokomės šioje Žemėje: kiekvienas turi savo patirtį, išvadas, nuomonę – ir  visa tai turi vesti mus į absoliučią Tiesą, kuri mus suvienys, įkvėps veikti ir kurti bendrai žmonijos, visos gyvybės ir planetos gerovei. Ir – tapti harmonijos bendrakūrėjais 🙂 ..

Geros savaitės mums visiems 🙂 !