Kategorija: Mokymai

Feng šui mokymas gyvuoja jau virš 4000 metų. Tai senovės Kinijos mokymas apie harmoniją, kurio tikslas – žadinti ir skatinti žmogaus vienybę su gamta ir Visatos energija. Jėgos – vėjas (feng) ir vanduo (shui) ir yra pati gamta, o energija chi (kitaip dar vadinama gi arba prana) – teigiama, lengvai tekanti energija, egzistuojanti visur, kartu su deguonimi sudaranti kosminę gyvybinę energiją (gyvenimą).

Kiekvienas žmogus, kaip energetinė Visatos dalis, vadovaudamasis šiuo mokymu, gali harmonizuoti savo aplinką, o per tai ir savo gyvenimą. Energija yra jėga ir galia, ir jei teisingai ja naudosimės, galime nulemti savo sėkmę. Feng šui mokymas padeda pašalinti kliūtis, trukdančias energijai laisvai judėti, ir nukreipti suderintą energiją nepanaudotoms galioms didinti.

Kuo aukštesnis technikos lygis, tuo didesnis atitrūkimas nuo natūralių gamtos dėsnių. Feng šui teigia: jei ką nors pernelyg sureikšminame arba jei į ką nors visiškai nekreipiame dėmesio, tai mes susipainiojame ir mums pradeda nesisekti. Todėl kartais verta prisiminti paprastus dalykus, kuriuos lengva įgyvendinti ir kurie padeda atkurti pusiausvyrą. Šiandien žvilgtelėkime, ką pataria mūsų dienų Feng šui meistrai darbo vietos harmonizavimui.

Jei savo darbo vietoje jaučiamės gerai ir esame darbingi, žinoma, darbo vietos tobulinti nereikia, nes bet koks darbo vietos pakoregavimas gali padaryti įtaką mūsų darbingumui. Ir, atvirkščiai, jei sunku susikaupti, greitai pavargstame, tai net nedidelis, pavyzdžiui, stalo krypties pakeitimas gali žymiai pagerinti mūsų motyvaciją ir žvalumą.

Labai svarbu, kad stalas ir kėdė stovėtų tvirtai. Nepatariama sėdėti nugara į duris, nes instinktyviai atsiranda nerimas ir nepasitikėjimas. Reikėtų sėdėti taip, kad matytume duris, o už nugaros būtų siena ar pertvara. Blyškios ar pernelyg kontrastingos spalvos darbo vietos interjere sukelia nuovargį. Geriausios spalvos – artimos natūralioms gamtos spalvoms.

Būtina vėdinti darbo patalpas ir jei įmanoma, atvertą langą laikyti visą darbo dieną – dirbtinas vėdinimas niekuomet nepakeis gryno oro. Netinkamas apšvietimas taip pat gali neigiamai veikti žmogaus psichiką. Ir per daug ryški, ir blanki šviesa – neigiamas veiksnys. Jei yra galimybė, kuo ilgiau naudokimės natūralia dienos šviesa. Žmogaus gyvybinę energiją trikdo elektra, įvairūs technikos prietaisai, cheminės medžiagos, pelėsiai patalpose, magnetiniai laukai, todėl būtina daryti darbo pertraukėles ir nors trumpam pakeisti aplinką.

Būtinai palaikykime tvarką ant darbo stalo. Dulkės ir elektros laidų rezginiai trukdo ir mažina darbingumą, gebėjimą susikaupti. Nelaikykime nereikalingų popierių, bylų, žymų, o taip pat nepataisomai sugedusių prietaisų – be gailesčio su jais atsisveikinkime. Kiekvienas nesutvarkytas plotas skleidžia neigiamą energiją ir atima mūsų laiką, kurį mes prarandame ko nors ieškodami.

Sukurkime sistemą raštams, byloms, naudojamai informacijai – taip turėsime daugiau erdvės, negaišime laiko paieškoms ir dirbsime tikslingai. Tai liečia ir kompiuterio duomenų bazę. Tvarka labai stiprus entuziazmo generatorius – visi žinom puikų jausmą, įėjus į ką tik sutvarkytas patalpas.. Jei darbas susijęs su kompiuteriu, šalia jo patariama pasistatyti paveikslėlių arba simbolių, atitinkančių mūsų tikslus (svajonių atostogų vietovės nuotrauką arba lapelius su motyvuojančiais užrašais ir pan.,) .

Savo darbo vietą galime aktyvuoti ir simboliais. Simboliai yra ryšys tarp matomo ir dvasinio pasaulių, jie naudojami siekiant tinkamai įrengti tam tikros paskirties patalpas ir sustiprinti atitinkamas energijas. Darbo vietai aktyvinti tradiciškai naudojamas vienas ar keli iš šių daiktų: akvariumas, nedidelis kambarinis šaltinėlis, dubenėlis su vandeniu, paveikslas, kuriame pavaizduotas krioklys, mėlynas grindų kilimėlis.

Gerovei ir turtui “pritraukti“ tinka natūralūs kristalai, auksinės monetos arba pinigų banknotai, akvariumas, paveikslas su kriokliu, aukso spalvos vaisiai, blizgantis sidabras, veidrodis, žydinčios gėlės – geltonos arba raudonos. Pasirinkimas didelis, kiekvienas galime pasirinkti tai, kas miela – džiugins ne tik akį, bet ir padės siekiamų tikslų motyvacijai bei energijų pusiausvyrai.

Svarbiausia, kaip teigia šis mokymas, nenukrypti nuo natūralaus ritmo ir neleisti išorinėms aplinkybėms neigiamai paveikti savo būseną. Žmogus dažnai iš nežinojimo ar nesąmoningai susikuria sau darbo sąlygas, kurios pablogina nuotaiką ir savijautą. Jei nėra energijos pusiausvyros, atsiranda disharmonija, o energijų harmonija lemia laimę ir sveikatą.

Vidinė žmogaus būsena atsispindi išorėje, ir atvirkščiai: išorinė aplinka pasąmonei gali daryti teigiamą arba neigiamą įtaką. Taigi, žmogaus aplinka ilgainiui gali lemti žmogaus galimybes, todėl būkime dėmesingi savo darbo vietai – tai tikrai svarbu 🙂 . Sėkmės visiems darbuose ir gražaus artėjančio savaitgalio! 😀

Būtent sekti Dao – tam kviečia Laozi. Ne aklai tikėti, spraustis į dogmų rėmus, o suprasti, ieškoti Esmės. Esmė yra sielos išraiškos pagrindas, visų natūralių išraiškų pradinis taškas. Savęs lavinimas yra Dao pažinimo pagrindas. Pažindamas save, žmogus išsivaduoja iš primestų rėmų ir tampa laisvas. Neįtakotas, laisvas mąstymas atveria Esmę. Kur yra metodas, ypač sunkus ir ribojantis, ten nėra laisvės.

Tikrasis mokymas niekada nepasako, kas yra tiesa – jis tik nukreipia, nurodo kelią link tiesos, kurią mokinys atranda pats. Dao sekėjai pirmiausiai stengiasi gerai pažinti save, o tik paskui kitus ir aplinką. Išlavinę save ir išugdę jautrumą ir pastabumą, jie palaipsniui įžvelgia ir didžiuosius būties reiškinius. Tai yra Kelias, kuris labai vaizdingai aprašomas vienoje iš mano anksčiau minėtų knygų apie Dao:

“Į kelionę išsiruošėme visi. Tačiau vieni visą kelią klupinėja aklai. Kiti laikosi bandos. Dao gi skirtas tiems, kas nori žengti sąmoningai. Rašmuo Dao vaizduoja žmogų kelyje. Tas žmogus – jūs. Ir jei perprasite Dao, visą kelionę savuoju taku spinduliuosite džiaugsmą ir išmintį… Visas jūsų gyvenimas ir ryšys su Dao yra tik jūsų dvasios reikalas. Gyvenkite dvasingai… Tai pats nuostabiausias žmogaus siekis…“

Dao sekėjai lavina tam tikras savybes, padedančias pasiekti harmoniją su savimi ir pasauliu. Pirmiausia – paprastumas. Jie neeikvoja jėgų niekams ir moka džiaugtis tuo, ką turi. Siekiama to, kas yra tikslinga ir reikalinga gyvenimui, nesiblaškoma ir nebėgama paskui ambicijas ir šlovę. Taip išlaikoma dvasinė pusiausvyra.

Jautrumas – labai svarbi savybė gyvenime. Jautrumas tam, kas tikra, grožiui. Sugebėjimas pajusti vienybę su gamta – mokomasi ir stebimos kūrybinės galios apraiškos, ciklų kaita, pajuntama viso, kas gyva, vienybė ir ryšys. Jautrumas svarbus ir kasdieniniame gyvenime: vengiama agresyviųjų, padedama tiems, kam reikia pagalbos, bendraujama su tais, su kuriais sieja dvasinis ryšys ir bendri tikslai.

Lankstumas – tai liečia kūną, protą ir dvasią. Kūno lavinimas ir priežiūra teikia kūno sveikatą ir lankstumą. Protas ir dvasia įgyja lankstumą per suvokimą, kad formos suteikimas riboja raidą ir progresą. Todėl, jei norime augti ir tobulėti, turime būti be nusistatymų.. Gali būti, kad atrasti atsakymai į klausimus koreguoja tuos atsakymus, kuriuos jau žinome, ir iškelia naujus.. Tai natūralu – tai augimas, ir augantis turi tai suprasti.

Savarankiškumas – tai nepasidavimas įtakoms, įvairiems judėjimams, madingoms pakraipoms.. Trumpiau – savarankiškas mąstymas. Suvokimas, kad viskas aplink keičiasi, įgauna naujas formas ir tendencijas, kurios dažnai kyla iš paviršutiniškumo ar egoizmo apraiškų. Dao sekėjo suvokimas plaukia iš gilesnio – dvasios lygmens, tai išmintis, kurios neturi veikti laikinos ar ribojančios įtakos.

Sutelktumas – vidinis kryptingumas. Tai gilus savo prigimties ir savitumo suvokimas ir pažinimas – per meditacijas, apmąstymus. Savo galimybių ir talentų supratimas ir maksimalus jų panaudojimas gyvenime. Užuot stengęsis tapti kažkuo kitu, Dao sekėjas vysto savuosius privalumus. Taip pat jis pripažįsta, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi savo privalumų ir trūkumų, bet stengiasi išnaudoti privalumus.

Saviugda – nuolatinis augimas ir tobulėjimas. Gyvenimas su Dao – tai pastabumas, sugebėjimas atlikti reikiamą veiksmą reikiamu metu. Todėl ugdomos savybės, padedančios vis tobuliau sekti Dao. Gyvenimas – procesas, visos patirtys priimamos kaip pamokos ir einama toliau.

Disciplina – gebėjimas organizuotai siekti reikiamų tikslų. Dao disciplina – ne narvas, į kurį spraudžiama per jėgą, o gebėjimas susikaupti, susitelkti. Suprasti, kad norint pasiekti savo tikslų, reikia savitvardos. Šis suvokimas leidžia nesiblaškyti, nedaryti nereikalingų veiksmų ir nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo.

Džiaugsmingumas – labai subtili savybė, prieštaringa šiuolaikiniam nuolat susirūpinusiam žmogui.. Dao sekėjo džiaugsmas kyla iš žinojimo ir visiškos pilnatvės. Jis “apčiuopia“ tiesioginį ryšį su gyvybės šaltiniu ir supranta, kad laimės būsena yra vidinis pojūtis, o ne išorinis veiksmas. Jis laimingas nuolat, čia ir dabar, vienybėje su savimi ir jį supančiu Dao ir visomis jo apraiškomis..

Tokios pagrindinės Dao sekėjų vystomos savybės. O tam, kad geriau suprastume, kokie gi tie Dao sekėjai gyvenime, iliustruosiu tai pavyzdžiu iš anksčiau minėtos knygelės: tarkim, yra trys situacijos. Pirmoji – pastatyti tiltą per plačią upę. Kai elgsis Dao sekėjai? Pirmiausia, jie paklaus, kam reikalingas tiltas, ar tikrai jis reikalingas. Jei taip – ar nepažeis tiltas pusiausvyros gamtoje, visuomenėje, ekonomikoje, o gal tai bus tiesiog neestetiška?

Antroji situacija – užpuolikas gatvėje. Dao sekėjai nepultų jo kaltinti, o pirmiausiai paklaustų savęs – ar jie patys kaip nors to užpuolimo neišprovokavo, ar galėjo jo išvengti? Žinoma, jie apsigintų, bet ne iš įtūžio, o panaudotų savo išlavinto kūno galimybes, kurį tobulina kasdien. Trečioji situacija – užsinorima pažinti ką nors, esantį toliau nuo mūsų, ir tuoj pat skrendama norimo objekto tyrinėti.

Dao sekėjas, prieš leisdamasis ko nors tyrinėti į svetimus kraštus, pirmiausiai pagalvotų, ar jau pakankamai pažįsta pats save. Daoistų įsitikinimu, išorinis pasaulis gali būti tinkamai pažintas tik remiantis savo vidine įžvalga. Todėl jie pirmiausiai stengiasi gerai pažinti save, o tik paskui kitus ir supantį pasaulį..

Neįprastas mums mokymas, nes niekuo neriboja, o skatina patį žmogų ieškoti, stebėti, atrasti ir suprasti, laisvai mąstyti. Matyt, todėl turi tiek pasekėjų ne tik rytuose, bet ir visame pasaulyje. Dar vienas išminčiaus Kelias, Laozi apibrėžtas labai paprastai: “ Dangaus įstatymas neturi artimųjų; jisai geriems žmonėms per amžius palankus.“ ..

Šis mokymas turėjo ir turi daug pasekėjų, todėl ši filosofijos kryptis vadinama daoizmu. Šis mokymas unikalus tuo, kad nėra dogmatiškas, jis skatina žmogų mąstyti, pajusti gyvenimą, įžvelgti jame egzistuojančius dėsnius. Daoizmas išryškina ne tik pasaulio pažinimo svarbą, bet ir buvimą pasaulyje, siekiant harmonijos. Šio mokymo tikslas – skatinti suvokti esminius būties ir gamtos dėsnius, ieškoti savęs, peržengiant įprastines asmeninės patirties ribas, pajusti Visatai ir žmogui – kaip Visatos daliai – būdingus ritmus, kurie patvirtina egzistencijos tikrumą.

Laozi tekstuose per daoistinius simbolius, metaforas ir vaizdinius esmė subtiliai nužymėta, todėl skaitant juos, mokomasi pajusti, suprasti ir ieškoti savarankiškai. Šie tekstai parašyti taip, kad aktyvintų kiekvieno mąstymą, padėtų pačiam atrasti tiesą ir praregėti. Laozi skatina kiekvieną gilintis į save kaip į tikrosios patirties šaltinį, Dao išraišką. Jis teigia, kad vidinių savybių lavinimas dėsningai sukelia atsaką išorėje.

Dao veikimas – tai į visas puses laisvai sklindančių materialių ir dvasinių jėgų srautai. Kūrybinės Dao galios reiškiasi kaip yin ir yang energijos, kurios nėra priešiškos – jos papildo ir pagrindžia viena kitą: kai silpsta yang, stiprėja yin, ir atvirkščiai. Svarbiausia yra šių jėgų pusiausvyra, tuomet vyrauja harmonija. Jų sąveika yra amžina ir nepaliaujama.

Laozi taip pat išryškino dualumo principą ir jo vystymosi eigą: tezė-antitezė-sintezė. Jis teigė, kad visi reiškiniai mūsų pasaulyje atsiranda dėl priešybių susidūrimo: “būti ir nebūti gimsta vienas iš kito; sunkus ir lengvas kuria vienas kitą, aukštas traukia žemą..“. Reiškinys egzistuoja tol, kol egzistuoja jam priešingas reiškinys, taip pat dvi priešingos savybės keičiasi vietomis, pasiekusios kraštutinę ribą, jos keičia savo savybes: žmogų ištikusioje bėdoje gali slypėti jo būsima sėkmė, o džiaugsmą keisti sunkumų virtinė.

Daiktų ir reiškinių raida vyksta ciklais, visi būties procesai kinta, viena priešybė energetiškai veikia kitą. Įdomus Laozi pastebėjimas, kad žvelgdami į daiktą, žmonės dažnai nepastebi jo esmės, kuri dažnai gali būti prieštaringa išorei: “ tobulai nepriekaištingas atrodo stokojantis; sklidinai pripildytas atrodo tuščias; pats iškalbingiausias atrodo lemenantis žodžius…“ Kuo arčiau mes savo esmės – Dao – tuo daugiau yra aiškumo ir tiesos mūsų išorinėje išraiškoje.

Dar viena labai svarbi šio mokymo sąvoka – wuwei – neveikimas. Aiškinamas kaip natūralus veiksmas arba intuityvus kūrybiškumas. Daugelis girdėjome, rodos, prieštaringą daoistų posakį “veikimas neveikimu“. Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio prieštaringa. Tai nereiškia nieko nedarymo, nes neveiklumas yra svetimas žmogaus prigimčiai. “Neveikimas“ reiškia jėgos nenaudojimas, nesipriešinimas prigimčiai, nekenkimas, t,y., gyvenimas be smurto, agresijos ir spaudimo. Buvimas natūralioje Dao tekmėje, gyvenimo tekmėje.

Tai aukščiausių žmogaus prigimtinių savybių panaudojimas, vystymasis, augimas, keitimasis ir klestėjimas nesinaudojant spaudimu ir nesisavinant: “gimdyti, bet nesisavinti; prižiūrėti, bet nesipuikuoti; auginti, bet nepavergti; mokyti nesakymu, o pavyzdžiu…“ Žmogus turi gyventi pagal savo prigimtį, laisvas ir nevaržomas, santaikoje su kitais žmonėmis ir gamta, Visatos dėsniais.

Daoizme iškeltas žmogaus idealas – išminčius. Jis suvokia gamtos dėsnius, nenaudoja prievartos (veikia neveikdamas), laisvai, natūraliai jaučia būties pilnatvę ir džiaugsmą. Toks žmogus nebūtinai atsiskyrėlis, jis gali puikiausiai veikti socialinėje aplinkoje, bet neatitrūkdamas nuo savo būties principų. Išskirtiniai jo bruožai – harmoningas sugyvenimas, subtilumas ir išmintis, ryšys ir vienybė su gamta.

Suvokiantis Dao dėsnius dėsnius žmogus elgiasi natūraliai, jam svetimas dirbtinumas: jis nesiveržia į priekį, nesisavina, nesididžiuoja, neeikvoja energijos be reikalo.. Kadangi jis nedaro nieko nereikalingo, tai ir jo veikla yra tikslinga ir sėkminga, netrikdanti gamtos ir socialinio gyvenimo dėsnių. Jis tiesiog yra (buvimas – you) harmonijoje su savimi ir viskuo, kas jį supa – su visaesančiu ir beribiu Dao..

Sekantį kartą – apie savybes, kurias lavina Dao sekėjai, norėdami pasiekti harmoniją su savimi ir pasauliu..

Yra mokymų, kurie turi ypatingą trauką. Juose sukauptos sakralinės žinios ir pamatinės dvasinės vertybės, jie tampa įkvėpimo šaltiniu, kelrodžiu gyvenime, galiausiai lemia ir civilizacijos raidą. Mūsų laikais vyksta dviejų civilizacijos “mokyklų“ susiliejimas: pirmosios – ezoterikos ir filosofijos, kurios buvo vystomos pirmame tūkstantmetyje, ir antrosios – fundamentaliųjų techninių mokslų, kurie buvo vystomi antrame tūkstantmetyje, todėl prisiliesti prie senųjų mokymų ypač įdomu.

Vienas ryškiausių senųjų mokymų – Laozi “Dao De Jing“ – žymus senovės kinų filosofijos veikalas. Jame tik daugiau kaip penki tūkstančiai ženklų, bet jis kupinas savito gilumo, įžvalgumo, tikslių pastebėjimų ir poetinės įtaigos. Būtent dėl šių savybių susidomėjimas Laozi mokymu buvo nuolatinis nuo pat jo sukūrimo pradžios: jis buvo analizuojamas, komentuojamas, verčiamas į daugelį kalbų. Šis mokymas padarė įtaką ir naujų mokymų atsiradimui.

Kas gi šio mokymo kūrėjas? Metraščiai byloja, kad veikalo autorius Laozi gyveno Chungiu laikotarpiu 585-500 m.pr.Kr., ir buvo Zhou dinastijos “knygų lobyno sergėtojas“, kitaip sakant – bibliotekos metraštininkas. Išlikę duomenų, kad Laozi pavardė buvo Li, vardas – Er. “Laozi“ tos epochos laikais buvo mandagus kreipinys į žmogų, taip pat į Mokytoją. “Lao“ reiškė senas, gerbiamas, žodis “Laozi“ reikštų “gerbiamas mokytojas“.

Kitų tyrinėtojų nuomone, Lao yra žmogaus pavardė, o “zi“ nurodo “mokymo įkūrėją Lao“. Laozi kūrinys paprastai vadinamas Laozi, bet jis turi dar vieną pavadinimą – Knyga apie Dao ir De (“Dao De Jing“). Mokymas sudarytas iš 81 skyriaus ir skiriamas į dvi dalis: pirmojoje 37 skyriai, antrojoje – 44. Šie skyriai dar vadinami knyga apie Dao ir knyga apie De.

Sąvoka “Dao“ yra svarbiausia Laozi knygoje ir yra šios filosofijos kertinis akmuo. Tam, kad suprastume Laozi mokymą, pirmiausia turime suprasti sąvoką “Dao“. Šios sąvokos įtvirtinimas yra milžiniškas Laozi nuopelnas – tai ne tik praturtino filosofinę mintį, bet ir kilstelėjo pačią filosofiją iš buitinio kasdienybės lygmens į metafizikos lygmenį – Visatos ir gyvenimo esmės apmąstymų pakopą.

Iki Laozi sąvoka “Dao“ buvo vartojama kelių veiksmų būdui apibrėžti – gamtoje veikiančius dėsnius ir visuomenę reguliuojančias normas ir įstatymus. Laozi praplėčia šią sąvoką ir paskelbia Dao visko, kas egzistuoja Visatoje, gimimo ir raidos šaltiniu. Laozi aiškinimu, Dao egzistavimas yra tikras, neginčytinas ir absoliutus, tačiau kartu Dao yra beformė, begarsė ir nepažini būtis, todėl neįmanoma jos nusakyti konkrečia sąvoka.

Tai kažkas už mūsų suvokimo ir patyrimo ribų, todėl neįmanoma Dao tiksliai apibūdinti mums suprantamomis reikšmėmis, todėl pavadinimas sąlyginis. Tuo tarpu De yra Dao personifikacija, tai yra tai, per ką Dao save išreiškia. Visi materialiojo pasaulio daiktai turi formą ir pavadinimus, savo egzistencijos ribas, judėjimo kryptį, pradžią ir pabaigą. Žvelgdami į De, galime pamatyti Dao veikimą. Dao santykis su visomis esybėmis pagrįstas natūralumu ir tarpusavio ryšiu, Dao tekmė visiems vienoda.

Laozi paneigė dieviškumo teorijas, o Visatos kūrėju jis paskelbė Dao. Laozi teigė, kad Dao yra dangaus ir žemės pradžių pradžia, visko esamo ištakos, ir turi neišeikvojamą kūrybos potencialą, kad jo egzistavimas yra savaiminis procesas. Ieškodamas kosminio prado, Laozi tikėjosi rasti socialinių ir egzistencinių problemų paaiškinimą. Tų laikų kontekste tokios mintys skambėjo itin revoliucingai.

Laozi manymu, visos žmogaus bėdos atsiranda tuomet, kai jis eina prieš Dao – savo natūralią prigimtį. Jis stengėsi įžvelgti vieną bendrą dėsnį ir būties pagrindą daiktų ir reiškinių įvairovėje, jų kitime, sąveikoje ir raidoje. Laozi padarė išvadą, kad yra civilizacijos šalutiniai produktai: klasta ir godumas, kurie sukelia liguistą šlovės ir valdžios troškimą. Tai pažeidžia pačią žmogaus esmę ir to pasekoje atsiranda dvasios ligos.

Todėl Laozi skleidžia idėjas apie beaistrę ramybę, nekovingumą. Tai reiškia, kad žmogui nevalia pažeisti gamtos dėsnių principų – kitaip prarandamas žmogiškumas ir vienybė su Visata – nes eidamas prieš savo prigimtį, žmogus griauna save. Agresyvumas, tuščiagarbiškumas ir smurtas visada veda į žlugimą ir baigiasi pralaimėjimu, nes yra neteisingas gyvybinės energijos panaudojimas..

Įdomios ir aktualios mintys, tiesa? Pratęsiu pagrindinių daoizmo principų apžvalgą kitame rašinyje. O tiems, kas norėtų paskaityti šį mokymą, yra puiki “Vagos“ 1997 metais išleista knyga “Laozi“. Joje yra originalus tekstas, šalia – vertimas į lietuvių kalbą, o taip pat šio mokymo tyrinėtojų komentarai. Yra ir dvi adaptuotos šiuolaikinės knygos – “365 Dao“ įžvalgos kasdienai ir “Kasdieninis Dao“ darnaus gyvenimo menas – išleistos Kaune, leidykloje “trigrama“.

Drunvalo Melchizedek – matematikas, fizikas, ekologas, ezoterikas, daugelio knygų autorius. Pagrindinė jo tyrinėjimų sritis – majų kultūra. D.Melchizedek daug metų gyveno majų gentyse, jam buvo suteiktas išlikusių majų genčių tarybos vado leidimas mokytis majų išminties. Jis dalyvavo šimtuose genčių ceremonijų ir iniciacijų. Galiausiai, 2007 metais majų genčių tarybos vadas, 12 kartos šamanas Don Alechandro Čirillo pats kreipėsi į šį mokslininką ir paprašė perduoti majų kreipimąsi pasauliui.

Kodėl būtent majų pranašystėms dabar skiriamas toks dėmesys? Pirmiausiai dėl jų kalendoriaus, kuris skaitomas tiksliausiu pasaulyje – tai pripažino mokslininkai. Taip pat todėl, kad įrašų kalendoriuje nedaug, tiesiogiai juos suprasti sunku, dėl to kyla daug interpretacijų ir spėlionių. Kalendoriumi dėl jo tikslumo pasitikima, bet įrašai jame kelia daug klausimų, ypač data 2012.12.21 , kuri kalendoriuje įvardinama kaip “laiko pabaiga.“

Majai teigia, kad tai tiksli ciklų susijungimo ir perėjimo iš vieno ciklo į kitą data. Majų žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą specialiai kruopščiai atrenkamiems šamanams. Įdomu tai, kad majai nuolat gyveno izoliuotą ir uždarą gyvenimą, ypač po kolonizatorių antpuolių. Majai sako, kad pasaulis dabar pasiruošęs jų žiniai. Jie teigia, kad 2012 įvyks pilna žmonių sąmonės transformacija.

Majai aiškina, kad 2007 metų rudenį atsivėrė vadinamas “galimybių langas“ ir jis bus atviras iki 2012 pabaigos. Ši data įvardinama kaip naujos, aukštesnio sąmoningumo žmonijos gimimas. Žmonės dažniausiai girdi tik pirmąją pranašystės dalį – “laiko pabaiga“, tuo tarpu tolimesnę jos dalį – “naujos sąmonės gimimas“ – nesupranta arba negirdi.

Pagrindinis principas, “paslaptis“, kaip šis pasikeitimo šuolis įvyks yra toks: žmogaus sąmonė sujungs savyje senojo pasaulio patirtį ir šiuolaikinės žmonijos sąmonę. Tai laikotarpis, kai iš sintezės gimsta aukštesnio lygio sąmonė, dar vadinama Vienybės sąmone. Sąmonės evoliucija daro šuolį ir mes tampame kokybiškai kitokie. Žmonija panaši į drugio kokoną, iš kurio ji tuoj išeis kitokia ir išsiskleis visu grožiu.

Majai teigia, kad tai yra didingas laikas. Kiekvieno ciklo pabaigoje vyrauja chaosas, kuris yra natūralus visų ciklų pabaigoje. Natūraliai atkris viskas, kas mus sulaiko nuo šios evoliucinės transformacijos. Toks gyvenimas, kokia forma jis vyksta dabar – karai, resursų neteisingas paskirstymas, finansinės kovos – negalės gyvuoti toliau. Tai civilizacijos krizės rodikliai. Bus radikalūs pasikeitimai, kurie, kaip aiškina majai, pirmiausia įvyks mūsų sąmonėje: pasikeis sąmonė, pasikeis ir gyvenimas.

Didžioji dauguma žmonių mūsų laikais gyvena savo sukurtame sintetiniame pasaulyje, atitrūkę nuo gamtos ir sunkiai įsivaizduojame savo vienybę su mus supančiu pasauliu. Šiuolaikiniai žmonės įsivaizduoja, kad pasaulis yra kietas ir žiaurus, ir jo negalima pakeisti. Majai sako, kad pasaulis yra mūsų “kūryba“ – tai realizuoti vaizdiniai, kurie pirmiausiai gimsta žmonių sąmonėje.

Taigi, tuos vaizdinius mes galime keisti. Žmogaus sąmonė vystosi, ir šis vystymasis labai greitėja. Mes matome, kad žmogaus galimybės aprėpti, suvokti informaciją sparčiai išsiplėtė – mes jau tampame žmonėmis su aukštesne sąmone. Jei žvilgtelėsime į praeitį, pamatysime, kad mes esame visiškai kitokie, nei žmonės prieš šimtus ir tūkstančius metų. Beje, ir technikos progresas yra žmogaus sąmonės evoliucijos rodiklis.

Keičiasi ir Žemės magnetinis laukas – tai pripažįsta mokslininkai. Tą rodo ir gyvūnų elgesys: banginių išplaukimas į krantą ir paukščių migracijos pokyčiai. Mus supantis pasaulis – Žemė, gyvūnija, žmonija – visi mes esame neatskiriami ir pokyčiai liečia mus visus. Žmonija supras, kad gyvybė Visatoje yra vieninga. Tai energija, kuri yra draugiška žmogui ir viskam, kas gyva. Visos tautos turi savo aiškinimus, kaip mes turime pereiti prie vienybės suvokimo. Vienybė – tai raktas į tolimesnes permainas.

Vienintelis dalykas, ko nereikia daryti – tai bijoti. Bijosime ar ne, permainos vyks – jos jau vyksta. Nesigąsdinkime siaubo filmais apie apokalipsę – tai tėra mūsų visų baimės projekcija. Svarbiausias dalykas, kurį turime suprasti šiuo metu – tai, kad mes esame žymiai didingesni, negu manome esą. Tam, kad suvoktume būsimų pokyčių prasmę ir mastelį, mes turime susijungti su savo širdimi, su savo vidumi, nuo kurių mes buvome atskirti mūsų gyvenimo būdo. Žmonės turi pabusti ir pradėti domėtis savo dvasinėmis savybėmis.

Ir, žinoma, labai smalsu – kas gi mūsų laukia naujajame pasaulyje? Mes sparčiai pereisime prie būsenos “būti“ (sąmoningos būties), nustosime blaškytis. Realybė nepasikeis, pasikeis mūsų sąmonė ir suvokimas, o kartu ir gyvenimo būdas. Baimės neliks, palengva išnyks viskas, kas mums šiandien įprasta. Mažiau prisirišę prie senosios sistemos pasikeitimus išgyvens lengviau, labiau prisirišę – sunkiau.

Mūsų sąmonėje išnyks poliariškumo sąvoka, todėl žmonės nekariaus, nekonfliktuos ir taps Kūrėjo bendrakūrėjais. Vyraus aukščiausias altruizmas ir vienybė, suprasime, kad visi mes esame visko, kas mus supa, neatsiejama dalis. Ir dar daug įdomybių, kurių kolkas savo protu suvokti negalime, nes esame senojo mąstymo ir gyvenimo būdo įtakoje..

D.Melchizedek pateikia ir matematinių skaičiavimų, informacijos apie sakralinę geometriją, planetų išsidėstymą, auksinę proporciją, Žemės orbitos pokyčius, Apogėjaus ir Perigėjaus taškus – tai ilga dviejų valandų paskaita. Ką sudomino, galite pasižiūrėti čia, 13 filmukų maždaug po 10 minučių, įgarsintų rusiškai, kas norės – ten pat susiras ir angliškai.

D.Melchizedek primena: nepamirškime, kad tai tėra pranašystė. Mūsų gyvenimas keičiasi kas akimirką ir nėra nieko, ką galima tiksliai išpranašauti. Kaip vyks pokyčiai – tiksliai negali pasakyti niekas. Ir nepamirškime, kad tai, kokia bus mūsų ateitis – priklauso nuo mūsų. Kiekvieno iš mūsų 🙂 ..

Buda sakė, kad daugiausia kančių žmogui atneša iliuzijos. Jis teigė, kad tik išsivadavę iš iliuzijų, pradedame gyventi tikrą gyvenimą. Buda tai vadino prabudimu: “Prabudę iš iliuzijų ir atvėrę akis pamatome pasaulį, reiškinius ir daiktus tokius, kokie jie yra.. tas, kuris pabudo, jau nebijo naktinio košmaro.. tas, kuris pamatė virvę įsivaizduojamoje gyvatėje, jau nedreba iš baimės“.

Kokiu būdu, kodėl mes kuriame tas iliuzijas ir kam jos mums reikalingos, jei nuolat jas kuriame? Matyt, mus klaidina trejopa žmogaus prigimtis: kūnas, siela ir dvasia. Dvasios poreikiai sunkiau apčiuopiami, todėl dažnai yra snūduriavimo būsenoje. Siela (emocijos ir jausmai) gali tarnauti ir kūnui, ir dvasiai. Kūno gi poreikiai labiausiai apčiuopiami, matomi, todėl ir sudaro iliuziją, kad yra svarbiausi.

Remiantis tuo, pradedame tikėti tik tuo, ką matome, ir protas tai paslaugiai palaiko: fiksuojame išorinius dalykus ir manome, kad jie yra vieninteliai “tikri“. Tokį patį matymą perkeliame ir į bendravimą, vertindami žmones pagal jų išorinę išraišką: blogas, gražus, geras.. Žiūrime į išorę ir nepastebime, kas yra viduje. Tai panašu į namo pirkimą vien dėl gražios jo išvaizdos, nė nepažvelgus į namo vidų.

Gyvendami iliuzijose mes tarsi slystame paviršiumi, fiksuodami tik tai, kas yra paviršiuje. Iliuzijos svaigina, bet jų poveikis greitai praeina ir palieka tuštumą bei nusivylimą. Daugelis mūsų tai yra patyrę: gauname tai, ko norėjome, bet tai nepateisino lūkesčių ir nepadėjo išspręsti problemų. Pavyzdžiui, galime manyti, kad turtai išsprendžia visas problemas, galime pradėti kaupti pinigus ir daiktus.. ir ką gi?

Pamatome galiausiai, kad pinigai nesuteikia vidinės ramybės, meilės, nepanaikina bendravimo sunkumų, net nesuteikia saugumo. Atvirkščiai – pinigai užvaldo, atima ramybę ir dvasinę pusiausvyrą – jie pradeda valdyti ir.. mes pradedame jiems tarnauti. Kai netenkame dvasinės pusiausvyros, mus valdo tai, kas atėmė tą dvasinę pusiausvyrą.

“Ne turtas ar valdžia pavergia žmogų, o prisirišimas prie turto ar valdžios“ – sakė Buda. Žmogui reikia tam tikro pinigų kiekio tam, kad išgyventų ir patenkintų kūno poreikius, bet tai neturi išmušti iš pusiausvyros ir pavergti. Ne pinigų kiekis užvaldo, o požiūris į juos: tai turi būti priemonė išgyventi, o ne gyvenimo tikslas. Kai gyvename dvasinėmis vertybėmis ir pasitikime savimi, tai visuomet uždirbsime pinigų daugiau, nei blaškydamiesi ir bandydami daugiau uždirbti.

Tas pat liečia ir bendravimą: mus užvaldo išoriniai įspūdžiai ir nesigiliname į tai, kas už jų slypi. Arba tikimės, kad žmonės taps tokie, kokius mes norime matyti. Nenorėdami susidurti su realybe, vėl panyrame į iliuzijas. Nors ir gerai turėti teigiamą žmogaus viziją, bet pirmiausia ją turėtume taikyti sau. Na, o aplinkinius žmonės aiškiai matyti tokius, kokie jie yra – tuomet neliks iliuzijų ir nepateisintų lūkesčių.

Ir pati didžiausia žmonijos iliuzija – kad pasaulis yra kupinas blogio.. Nustebsite, bet pasaulis ir visa kūrinija yra mums draugiška ir geranoriška, nes mes esame neatsiejama jos dalis. “Blogis“ yra žmonių kūrinys, jo nebus tada, kai žmonės nustos jį kurti savo žemiausiomis egoizmo apraiškomis: pavydu, godumu, ambicijomis ir juslių tenkinimu. Prisirišimas prie šių apraiškų gimdo iliuzijas, kurios svaigina ir pavergia.

Kaip pabusti iš iliuzijų sapno? Tapti sąmoningu, nepriimti nieko už tiesą vien todėl, kad dauguma taip daro arba galvoja. Masinė nuomonė labai lengvai kuria iliuzijas – atsirinkime, į ką žiūrime, ką skaitome. Mes tampame tuo, ką patiriame ir jaučiame, todėl sąmoningumas – vienintelis “saugiklis“, kad netaptume tuo, kuo nesame, kas mus užvaldytų ar pavergtų.

Aukščiausia, tikroji žmogaus išraiška, be iliuzijų, yra tuomet, kai kuriame tai, kas mus pripildo, o ne išsemia ir išsekina. Kai išreiškiame save pačiais tobuliausiais būdais ir teisingai vertiname aplinkybes ir žmones. Kai pasitikime savimi ir esame teisingi sau ir aplinkiniams. Kai vadovaujamės širdimi ir išreiškiame savo dvasines vertybes, tuomet ir esame harmonijoje su savimi ir pasauliu.

Pakėlę iliuzijų uždangą, pasijuntame laisvi ir įgauname dvasinės stiprybės. Mes pamatome pasaulį aiškiau – tokį, koks jis yra iš tikrųjų, be iliuzijų, kurias.. sukuriame patys 🙂 ..

Šis dėsnis dar vadinamas karma. Pirmą kartą ši sąvoka paminėta “Mahabharatoje“ – vienoje seniausių, didžiausios apimties filosofinėje poemoje. Šį epą sudaro 18 knygų, kuriose mitų ir pasakėčių vaizdais plačiajai visuomenei pristatytas induizmas. “Karma“ sanskrito kalba reiškia veiksmą ir yra kertinis suvokimas induizme. Karmos dėsnis sako, kad kiekvienas veiksmas turi tam veiksmui lygias pasekmes.

Fiziniame pasaulyje karmos dėsnį galime iliustruoti I.Niutono dėsniu: veiksmas lygus atoveiksmiui. Yra ir liaudies patarlė: “Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Savo mintimis, žodžiais ir veiksmais mes nuolat kuriame savo realybę. Su kokia jėga mes juos paleidžiame į gyvenimą (negatyvia ar pozityvia), su tokia jėga visa tai ir grįžta. Jei fiziniame pasaulyje mes tuoj pat pamatome veiksmo atoveiksmį, tai karmos dėsnio veikimas pasireiškia, susidarius adekvačiai situacijai. Šis dėsnis veikia absoliučiai, jis nėra nei bausmė, nei paskatinimas: mes gauname lygiai tai, ką sukūrėme.

Pagrindinės ydos – pyktis, godumas, geismas, prisirišimas ir ego pastumia mus į žemas intencijas, kurių pasekmės yra kančia. Buda sakė: “Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas blogų minčių, liūdesys ir vargas seks jį, kaip ratas seka paskui jį traukančio jaučio kanopą. Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis“. Minčių kokybė apsprendžia žmogaus laimingumo laipsnį.

Buda buvo pirmasis žmogus, supratęs kančios priežastis, kurios įsuka į Sansaros (persikūnijimų, reinkarnacijų) ratą. Tai supratęs, jis sąmoningai praėjo išsivadavimo kelią nuo pradžios iki galo ir pasiekė Nirvaną – visiškos ramybės, pilnatvės ir palaimos būseną. Jis tapo Buda (galutinai išsivadavęs iš Sansaros, patyręs nušvitimą, pasiekęs Nirvaną), taip pat paliko žmonijai neįkainojamą savo ieškojimų ir patirties Mokymą, kuris tapo religija – budizmu.

Galime žiūrėti į tai skeptiškai, bet priežasties-pasekmės dėsnis veikia, tikime mes tuo ar ne. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, pamatysime, kad nieko jame nevyksta be priežasties. Nesuvokdami šio dėsnio, kuriame kančią ir kovas. Priežasties – pasekmės dėsnio suvokimas labai svarbus, nes jį suvokę, mes galime: sumažinti ir sušvelninti praeities naštą; keisti savo gyvenimo kryptį; pamatyti ir patirti savo dvasinių pastangų teigiamas pasekmes; suvokti visus “kodėl“, kurie yra mūsų gyvenime; būti savo gyvenimo šeimininkais.

Kiekvieno žmogaus našta ar laimė turi priežastį. Niekada nereikia nusiminti, jei nesiseka – karmos dėsnio žinojimas duoda mums realius mechanizmus, kaip ištaisyti padėtį. Kiekvieną situaciją galima pagerinti ir ištaisyti. Teisingai toliau veikdami, mes keičiame situaciją, neutralizuojame senas “sąskaitas“ ir galime kurti pozityvius, pakilius veiksmus, kurie atneša laimę. Priežasties-pasekmės dėsnio suvokimas taip pat padeda suprasti, kodėl santykiai su vienais žmonėmis sklandūs, o su kitais sudėtingi.

Laimingi savo laimės priežasčių nenagrinėja 🙂 .. Bet jei įsisukome į nemalonumų virtinę, tikrai verta susimąstyti, kodėl mes atsidūrėme tokioje situacijoje, patyrinėti savo veiksmus ir motyvus. Tarsi iš šalies, apsiėmus atsakomybę už situaciją ir neteisinant savęs, pasvarstykime: ar neslypi šiuose veiksmuose egoizmas arba nelabai švarūs ketinimai? Kartais iš pažiūros neutralūs veiksmai su paslėptais motyvais gali atnešti nemalonias pasekmes..

Net nesigilinant į senuosius raštus, o tik atidžiau pažiūrėjus į gyvenimą pasidaro aišku, kad priežasties-pasekmės dėsnis veikia mūsų gyvenime. Žinoma, gilesnis studijavimas duos platesnį suvokimą bei greitesnius kelius harmonizuoti savo gyvenimą. Daug kam šio dėsnio suvokimas buvo didžiulė dovana ir raktas į susikaupusių problemų sprendimą, kitokį pasaulio matymą.

Pamąstykime: juk logiška.. ir tam, kad pritaikytume tai savo gyvenime, nereikia kažkokių nežemiškų pastangų, tiesa? Kaip jūs manote? 🙂

Jei Akašos kronikas įsivaizduosime lyg galingą duomenų bazę ir tikimybių programą, tuomet tai, kas tą programą aktyvuoja, yra žmonių laisva valia ir kūrybinė energija. Egzistuoja kiekvieno likimo “potencialus piešinys“, bet tai, ką žmogus padarys su savo gyvybine energija ir likimu, priklauso tik nuo jo laisvos valios. Nieko nėra iš anksto numatyta, išskyrus tendencijas, talentus ir siekius.

“Skaitymuose“ žmonėms nuolat buvo primenama, kad kiekvienas individas žino (per intuiciją ir jausmus), ką gyvenime reikia daryti ir kaip vystyti savo geriausias savybes ir talentus, taikant dvasinius principus ir idealus. E.Keisis pabrėždavo, kad žmonės sėkmingai dvasiškai augs tuomet, kai jie tiesiog darys gyvenime tai, ką patys laiko tinkamu ir labiausiai reikalingu, ir, būtinai – kad tai būtų nukreipta pačio žmogaus ir bendrai gerovei. Deja, dažniausiai tarp to žinojimo ir žinių pritaikymo realiame gyvenime yra bedugnė.

Akašos kronikose E.Keisis perskaitė, kad egzistuoja du aspektai, dėl kurių žmogus gali būti tikras. Pirmasis aspektas yra tas, kad žmogaus sielai lemta vystytis ir galų gale suvokti savo santykį su Kūrėju. Antrasis aspektas – savo vystymuisi ir augimui žmogus nuolat “prisitraukia“ konkrečią pamoką. Asmeninės pamokos kartojasi tol, kol jos yra išmokstamos, todėl į besikartojančius negatyvius išgyvenimus ir situacijas turėtume atkreipti ypatingą dėmesį. Joks susitikimas, niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Tai sumanymas arba dėsningumas, kurį kiekviena esybė susikuria pati sau, ir daro ji tai priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą ir pasirinktų idealų.

Vietoje intelektualių pratimų E.Keisis žmonėms primygtinai siūlė išsirinkti idealus, kurie juos nukreiptų vystyti tokias svarbias savybes kaip meilė, atjauta, altruizmas ir pasiryžimas padėti kitiems, nuolat tobulėjant šiame procese. Idealas – tai motyvuojantis faktorius, kuris yra ketinimo, ir to, kas nulemia žmogaus poelgį, pagrindas. Aukšti dvasiniai idealai vysto harmoningas savybes žmoguje. Jei pasirenkamos konstruktyvios, kuriamosios jėgos, kurios yra Kūrėjo, Žemės, Visatos manifestacija, tuomet žmogus pasirenka kelią, vedantį į aukščiausią sąmoningumą ir būseną, kurią žmonės vadina šventumu.

Mūsų epochoje mes susiduriame su pagrindiniu sunkumu – žmonių įsitikinimu, kad jie yra aplinkybių aukos. Dažniausiai sunkumai ir pamokos, iškylančios prieš žmones, traktuojamos kaip atsitiktinės išorinės aplinkybės, neturinčios jokio ryšio su žmogaus mąstymu ir veikla. Toks klaidingas suvokimas parodo gyvenimą lyg nevaldomą chaosą, tačiau šis chaosas ir yra mūsų pačių “kūryba“. Priežasties – pasekmės dėsnis veikia nepriklausomai nuo to, suprantame mes jį ar ne. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jei gyvenime nesiseka, tai automatiškai esame blogi – ne, tiesiog mes nematome, nesuprantame savo mąstymo ir elgesio pasekmių. Pamatę pasekmes, neišvengiamai atseksime ir priežastį.

Dar vienas iš mūsų supratimo sunkumų yra tas, kad mes pernelyg dažnai fokusuojamės į tai, kad “darytume“, o ne į tai, kad “būtume“. Tai gesina sąmoningumą. Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas – tai sąmonės ir asmeninio suvokimo vystymas. Savo energiją dažnai nukreipiame į tai, kad kažką pakeistume, vietoje to, kad pasikeistume patys. Gyvenimo patirtį ir sėkmę matuojame išoriniais pasiekimais, vietoje to, kad įvertintume visą įgytą patirtį.

Siekdami dvasinio augimo, mes dažnai aktyvuojame tokias situacijas, kurios prieš mus iškyla kaip gyvenimo kryžkelės ar krizės. Šiose situacijose mes susiduriame su sąlygomis, sprendimais, pergyvenimais, ir net asmenimis, kurie mums “padeda“ užbaigti tai, kas šiuo metu reikalinga, kad  mūsų siela augtų. Pergyvenimai, kuriuos mes “prisitraukiame“ ir pamokos, esančios šiuose pergyvenimuose, priklauso nuo sprendimų, kuriuos mes padarėme anksčiau, ir kurie atvedė mus į šį momentą.

Šios kryžkelės atitinka galimo vystymosi ir tolimesnės gyvenimo eigos ciklus. Ne veltui sakoma, kad kiekviena gyvenimo krizė – tai nauja pradžia ir naujos galimybės. Daugelis, atsisukę į tokias patirtas krizes pastebės, kad tai buvo vieta ir laikas, kai keitėsi gyvenimo aplinkybės, ir dažnai į gerąją pusę, jei tik mokėmės iš tų krizių. Kai vystome savyje aukščiausius dvasinius aspektus, tokių kryžkelių mūsų “mokymui“ jau nereikia, nes išsiugdę sąmoningumą, pradedame sąmoningai valdyti savo kūrybines jėgas ir gyvenimą.

Tie žmonės, kuriems E.Keisis vykdė Akašos kronikų skaitymus, taip pat ne visada sugebėdavo išsilaisvinti iš pojūčio, kad jie yra gyvenimo aplinkybių aukos. Bet.. įrašą savo gyvenimo knygoje kiekviena esybė daro pati, priklausomai nuo jos suvokimo apie tiesą, žinojimą ir išmintį jos santykiuose su kitais žmonėmis materialioje egzistencijoje.

Viskas, ką mes darome veikiant protui ar kūnui, užsirašo ir palieka antspaudą sieloje ir Akašos kronikose taip pat, kaip kūniškosios funkcijos sukuria žmogaus kūną. Mums teks susitikti su visais tais antspaudais, kuriuos mes palikome “universalioje duomenų bazėje“.

Dvasinis augimas – nenutrūkstamas procesas. Tegul tie antspaudai bus harmonizuojantys 🙂 .. Niekada nepamirškime, kad esame Kūrėjai 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Tai garsiausias praeito amžiaus (1877-1945) aiškiaregys amerikietis. Paprastas kaimo vaikinas, neturintis jokio specialaus išsilavinimo, padarė perversmą ne tik medicinoje, bet ir skaitė garsiąsias Akašos kronikas – savotišką visų laikų žmonijos galimybių ir tikimybių duomenų “bazę“. E.Keisis sugebėdavo pasiekti ypatingą transo būseną ir pasitelkti visą žmonijos išmintį. Jis išgydė dešimtis tūkstančių ligonių, tarp jų ir beviltiškus. Amerikos Gydytojų Generalinė asociacija pripažino E.Keisio gabumus ir leido jam oficialiai užsiimti medicinine praktika.

Viskas, ką seansų metu E.Keisis skaitė iš Akašos kronikų, buvo numeruojama ir kruopščiai užrašinėjama jo padėjėjos. Diagnozės ir pasiūlyti gydymo būdai būdavo stebėtinai tikslūs ir veiksmingi. Seansai buvo vadinami skaitymais. E.Keisis nuolat pabrėždavo, kad tėra tarpininkas ir neprisiskirdavo sau informacijos, kurią skaitė, autorystės. Jam net nebuvo privalu būti viename kambaryje su klientu, dauguma seansų – skaitymų būdavo atliekami ir per atstumą. Kas yra tos paslaptingosios Akašos kronikos?

Žodis “akaša“ sanskrito kalba reiškia “beribė erdvė“. Tai ne tik įvykiai, bet ir galimybės, tikimybės, potencialai ir visų sielų istorijos – visa, kas buvo įvykę žmonijos istorijoje, taip pat visi archetipai, kurie formuoja žmonių elgesio modelius. Tai galime įsivaizduoti kaip kompiuterinę programą, kuri labai tiksliai leidžia numatyti kiekvieno poelgio rezultatą. Tos programos dėka įmanoma ne tik numatyti kiekvieno asmeninę ateitį, bet ir analizuoti sprendimų pasekmes ir įtaką, kurią tie sprendimai daro ne tik aplinkiniams, bet ir visai žmonijai.

Ta programa tokia detali, kad gali tiksliai numatyti, kiek ir kaip mažiausia permaina žmogaus mintyse, poelgiuose ir sprendimuose gali įtakoti visus tikėtinus ateities variantus. Visas šitas begalinis skaičiavimo procesas reikalingas tam, kad į vieną vietą suvestų žmones ir įvykius, kad tie žmonės gautų galimybę geriausiu būdu išmokti pasirinktas pamokas, būtinas asmeninei transformacijai ir dvasiniam augimui.

Ateitis nėra kažkas sustingusio ar nulemto. Tai serija tikimybių ir galimybių, vedančių nuo vienos situacijos prie kitos. Šiuo požiūriu žmogaus “likimas“ nulemtas lygiai tiek, kiek žmogus pasinaudoja savo laisva valia. Edgaras Keisis, vykdydamas savo skaitymus, nuolat perspėdavo savo klientus, kad atrinks tik tą informaciją, kuri geriausiu būdu jiems padės įvykdyti užduotį, dėl kurios jie pasirodė Žemėje.

Kiekviena siela kiekvieną pergyvenimą gauna savo vystymuisi. Kiekvienas žmogus turi tokį sudėtingą prieštaringų emocijų ir elgesio stereotipų kompleksą, kad galutinis rezultatas visiškai priklauso nuo individo. Dažnai, skaitydamas Akašos kronikas, E.Keisis matydavo skirtingas žmogaus galimybes gyvenime: tą, kuri yra, ir tas, kurios galėjo būti. Gyvenime svarbiausia yra tai, kaip žmogus pasinaudoja suteiktomis jam galimybėmis, ir sprendimai, dėl kurių gyvenimas gali įgauti įvairiausių krypčių.

Viskas, ką išgyvena siela, turi savo priežastį. Priežasties – pasekmės dėsnis yra nekintantis ir nepriklauso nuo asmens pasirinkimo. Nuo individo priklauso pasirinkimas – tai faktorius, kuris keičia rezultatą (pasekmę). Kokį pasirinkimą – priežastį bepasirinktų žmogus, jis visada išgyvens to pasirinkimo pasekmes. Ateitis priklauso nuo to, ko žmogus nuspręs imtis susidariusiose situacijose. Kiekvieną akimirką individas atsako už tą gyvenimą, kurį jis nusprendė gyventi.

Jei pasirenkame konstruktyvias, kuriamąsias, pozityvias jėgas, tuomet jos veda į sąmoningumą, vienybę su Kūrinija ir harmoniją. Jei esame prisirišę tik prie materialumo, instinktyvaus prado, egoizmo ir pasirenkame ambicijas, šlovę ir tuštybę, tai ir gauname tai, kas mus griauna, sukelia nepasitenkinimą, ligas kūnui, nerimą protui ir sielos slopinimą.

Kyla klausimas: ar kiekvienam prieinamos tos paslaptingos Akašos kronikos? E.Keisis teigė, kad prieinamos, tereikia dėmesio ir sąmoningumo. Kiekvienas iš mūsų panašus į personalinį kompiuterį, kuris pajungtas į bendrą sistemą – Akašos kronikas. K.G.Jungas tai vadino kolektyvine pasąmone. Mes galime “įeiti“ į centrinę duomenų bazę aukšto sąmoningumo pagalba, per sapnus, per aiškų Visatos dėsnių suvokimą arba per kitas, kiekvienam individualiai suvokiamas ir prieinamas priemones.

Akašos kronikos yra impulsas, pritraukiantis prie mūsų tai, kas mums šiuo metu reikalinga. Tik nuo mūsų pasirinkimo ir sprendimų priklauso tai, ką išgyvename. Akašos kronikos – lyg universalus superkompiuteris, tiksliai atsekantis ir chronometruojantis viską, kas jam pateikta. Ką pateiksime, priklauso tik nuo mūsų. Jei momentas išnaudojamas teisingai, tuomet pateikiamas sekantis, jei ne – situacija kartojama. Galimybė dvasiškai vystytis yra visada.

Apie tai – sekantį kartą 🙂 .