Keliame iliuzijų uždangą..

Buda sakė, kad daugiausia kančių žmogui atneša iliuzijos. Jis teigė, kad tik išsivadavę iš iliuzijų, pradedame gyventi tikrą gyvenimą. Buda tai vadino prabudimu: “Prabudę iš iliuzijų ir atvėrę akis pamatome pasaulį, reiškinius ir daiktus tokius, kokie jie yra.. tas, kuris pabudo, jau nebijo naktinio košmaro.. tas, kuris pamatė virvę įsivaizduojamoje gyvatėje, jau nedreba iš baimės“.

Kokiu būdu, kodėl mes kuriame tas iliuzijas ir kam jos mums reikalingos, jei nuolat jas kuriame? Matyt, mus klaidina trejopa žmogaus prigimtis: kūnas, siela ir dvasia. Dvasios poreikiai sunkiau apčiuopiami, todėl dažnai yra snūduriavimo būsenoje. Siela (emocijos ir jausmai) gali tarnauti ir kūnui, ir dvasiai. Kūno gi poreikiai labiausiai apčiuopiami, matomi, todėl ir sudaro iliuziją, kad yra svarbiausi.

Remiantis tuo, pradedame tikėti tik tuo, ką matome, ir protas tai paslaugiai palaiko: fiksuojame išorinius dalykus ir manome, kad jie yra vieninteliai “tikri“. Tokį patį matymą perkeliame ir į bendravimą, vertindami žmones pagal jų išorinę išraišką: blogas, gražus, geras.. Žiūrime į išorę ir nepastebime, kas yra viduje. Tai panašu į namo pirkimą vien dėl gražios jo išvaizdos, nė nepažvelgus į namo vidų.

Gyvendami iliuzijose mes tarsi slystame paviršiumi, fiksuodami tik tai, kas yra paviršiuje. Iliuzijos svaigina, bet jų poveikis greitai praeina ir palieka tuštumą bei nusivylimą. Daugelis mūsų tai yra patyrę: gauname tai, ko norėjome, bet tai nepateisino lūkesčių ir nepadėjo išspręsti problemų. Pavyzdžiui, galime manyti, kad turtai išsprendžia visas problemas, galime pradėti kaupti pinigus ir daiktus.. ir ką gi?

Pamatome galiausiai, kad pinigai nesuteikia vidinės ramybės, meilės, nepanaikina bendravimo sunkumų, net nesuteikia saugumo. Atvirkščiai – pinigai užvaldo, atima ramybę ir dvasinę pusiausvyrą – jie pradeda valdyti ir.. mes pradedame jiems tarnauti. Kai netenkame dvasinės pusiausvyros, mus valdo tai, kas atėmė tą dvasinę pusiausvyrą.

“Ne turtas ar valdžia pavergia žmogų, o prisirišimas prie turto ar valdžios“ – sakė Buda. Žmogui reikia tam tikro pinigų kiekio tam, kad išgyventų ir patenkintų kūno poreikius, bet tai neturi išmušti iš pusiausvyros ir pavergti. Ne pinigų kiekis užvaldo, o požiūris į juos: tai turi būti priemonė išgyventi, o ne gyvenimo tikslas. Kai gyvename dvasinėmis vertybėmis ir pasitikime savimi, tai visuomet uždirbsime pinigų daugiau, nei blaškydamiesi ir bandydami daugiau uždirbti.

Tas pat liečia ir bendravimą: mus užvaldo išoriniai įspūdžiai ir nesigiliname į tai, kas už jų slypi. Arba tikimės, kad žmonės taps tokie, kokius mes norime matyti. Nenorėdami susidurti su realybe, vėl panyrame į iliuzijas. Nors ir gerai turėti teigiamą žmogaus viziją, bet pirmiausia ją turėtume taikyti sau. Na, o aplinkinius žmonės aiškiai matyti tokius, kokie jie yra – tuomet neliks iliuzijų ir nepateisintų lūkesčių.

Ir pati didžiausia žmonijos iliuzija – kad pasaulis yra kupinas blogio.. Nustebsite, bet pasaulis ir visa kūrinija yra mums draugiška ir geranoriška, nes mes esame neatsiejama jos dalis. “Blogis“ yra žmonių kūrinys, jo nebus tada, kai žmonės nustos jį kurti savo žemiausiomis egoizmo apraiškomis: pavydu, godumu, ambicijomis ir juslių tenkinimu. Prisirišimas prie šių apraiškų gimdo iliuzijas, kurios svaigina ir pavergia.

Kaip pabusti iš iliuzijų sapno? Tapti sąmoningu, nepriimti nieko už tiesą vien todėl, kad dauguma taip daro arba galvoja. Masinė nuomonė labai lengvai kuria iliuzijas – atsirinkime, į ką žiūrime, ką skaitome. Mes tampame tuo, ką patiriame ir jaučiame, todėl sąmoningumas – vienintelis “saugiklis“, kad netaptume tuo, kuo nesame, kas mus užvaldytų ar pavergtų.

Aukščiausia, tikroji žmogaus išraiška, be iliuzijų, yra tuomet, kai kuriame tai, kas mus pripildo, o ne išsemia ir išsekina. Kai išreiškiame save pačiais tobuliausiais būdais ir teisingai vertiname aplinkybes ir žmones. Kai pasitikime savimi ir esame teisingi sau ir aplinkiniams. Kai vadovaujamės širdimi ir išreiškiame savo dvasines vertybes, tuomet ir esame harmonijoje su savimi ir pasauliu.

Pakėlę iliuzijų uždangą, pasijuntame laisvi ir įgauname dvasinės stiprybės. Mes pamatome pasaulį aiškiau – tokį, koks jis yra iš tikrųjų, be iliuzijų, kurias.. sukuriame patys 🙂 ..

Reklama

2 mintys apie „Keliame iliuzijų uždangą..“

  1. Vis užmeti minčių pamąstymui. Aš apie didžiausią žmonijos iliuziją – blogį, kuris yra mūsų kūrinys. Visą dieną prie to vis sugrįždavau, bet juk taip ir yra. Vilte, pradėk jau kažką linksmesnio prieš šventes rašyti, a? 🙂 🙂 🙂

    Patinka

  2. Labas visiems 🙂
    Gerai 🙂 Kaip tik Konfucijų skaitau, parašysiu 😉
    O jei rimtai – tai nieko liūdno nerašau 🙂 , o ir be manęs linksmintojų daug 🙂 , o be to – džiaugsmas – širdyje 😉

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s