Sykį Kūrėjas, atsitraukęs nuo svarbių Kūrinijos reikalų, žvilgtelėjo žemyn ir pamatė ką tik pagimdžiusią kūdikį moterį. Ji švelniai žiūrėjo į mažylį ir meldėsi: “Viešpatie! Duok mano vaikui laimės! Padaryk taip, kad visos bėdos ir nelaimės jį aplenktų! Apsaugok nuo blogo žodžio, piktos akies ir negero žmogaus! Lai gyvena jis džiaugsme! Man neteko laimės patirti, tegul nors jis…“
– Na ir kvailiukė – švelniai šyptelėjo Kūrėjas. – Kaip gi neteko? Štai ji, tavo laimė, šypsosi, guguoja! Na, bet gerai, išpildysiu jos prašymą. Sukursiu aš jam… spalvotą apsiaustą! Jis apsaugos jį nuo bėdų ir suteiks gyvenimo džiaugsmą. Vienas, du, trys!
Kūrėjas pūstelėjo – ir kūdikį apgaubė nematomas apsiaustas. Jei galėtume jį savo akimis pamatyti, tai būtume sužavėti: jis visas buvo iš Meilės, ir austas iš tylėjimo aukso ir žodžių sidabro, jame persipynė melsvos ir rausvos svajos, žaižaruojančios viltys ir žalsvos žolės švelnumas, jis spindėjo daugybe spalvų ir buvo nepaprastai gražus! Tokiu apsiaustu apglėbtas žmogus švyti, šalia jo šilta ir šviesu, ir kitiems žmonėms norisi su juo pabūti – štai tokias stebuklingas savybes Kūrėjas suteikė savo kūriniui.
Praėjo daug metų. Kartą, leidęs sau trumpą poilsį tarp Kūrinijų, Kūrėjas netikėtai prisiminė tą mažylį ir panoro žvilgtelėti – kaip ten gyvena šis laimingas žmogus, kaip savo funkcijas atlieka Spalvotas Apsiaustas? Pasakyta – padaryta: jis akimirksniu sugalvojo sau žemišką kūną ir atsirado netoliese nuo savo “krikštasūnio“.
Tačiau tai, ką jis pamatė, jį sukrėtė. Žmogus buvo gyvas-sveikas, bet labai vienišas ir visiškai nelaimingas. Priežastis buvo aiški! Jo stebuklingas Spalvotas Apsiaustas gerokai susidėvėjo, vietomis palopytas, jis virto skutais, ryškios spalvos išbluko ir nusitrynė, ir atrodė Apsiaustas taip, kad ir varguolis į jį nepažiūrėtų.
Kūrėjas sutriko. To negali būti!!! Juk Spalvotas Apsiaustas buvo sumanytas kaip rūbas, kuris gina nuo bėdų ir nelaimių ir kuria jaukumą ir laimę! Jis suteikė Apsiaustui didelę atsparumo atsargą, jis sukūrė Apsiaustą Laimei, ir kūrė jį, kaip visuomet – rūpestingai ir su Meile. Tai buvo nuostabus Įvairiaspalvis Apsiaustas, kodėl gi jis dabar atrodo taip, tarsi jį sunešiojo amžinas klajoklis?
Ir štai, sulaukęs, kol vyras užmigs, Kūrėjas vėl nusileido į Žemę skaidraus debesėlio pavidalu, pateko į žmogaus būstą ir paėmė į rankas tai, kas liko iš Spalvoto Apsiausto.
– O Viešpatie! – nesulaikė jis nuostabos.
Prieš jį atsivėrė visas šio žmogaus gyvenimo kelias, ir Kūrėjas suprato, kodėl ši nuostabi dovana neveikė. Kiekvienas Apsiausto išretėjimas galėjo papasakoti savo istoriją, ir Kūrėjas girdėjo ir matė taip, lyg jis pats būtų ten dalyvavęs.
– O, kaip jį pagieža blaškė, – nustebo Kūrėjas, tiesindamas skutelius Apsiausto kraštuose. – Lyg įsiutę šunys būtų draskę. Pyko jis ant tų, kurie su jo nuomone nesutiko, kas jį gyvenime aplenkė, kam jis save leido apgauti. Pagiežos dantys aštrūs… Ją patirti – kokia gi čia laimė?
– O čia Pavydas… – nustatė Kūrėjas, žiūrėdamas prieš šviesą į didelę skylę nugaroje. – Pavydėjo juodai visiems – tiems, kas greitesnis, sumanesnis, sėkmingesnis, kam daugiau teko, kas vikriau įsitaisė. Nieko sau, kaip rūgštimi išgraužta… Taip pat laimės iš to mažai.
– Na ir plyšimas! – nusiminęs tarstelėjo, kai norėjo sujungti iširusius audinio kraštus. – Pagal visus požymius tai abejonės! Norisi vieno, o daro kita, priverčia save tikėti tuo, kuo netiki, blaškosi tarp “noriu“ ir “privalau“, stengiasi ir vieniems, ir kitiems įtikti, štai ir plešia jį į skirtingas puses, todėl ir audinys sutrūko. Ir laimė kartu su juo.
– O čia pas mus nuoskaudos! Ant tėvų pyksta, ant jo neįvertinusių žmonių pyksta, ant jį atstūmusių moterų pyksta, ant sunkaus ir neteisingo gyvenimo, ant savęs, kad mažai pasiekė, ir ant Dievo, kad leidžia viskam šitam vykti – čia jau ir stipriausias audinys neatlaikys, pati stipriausia laimė pradės griūti.
Kūrėjas išvydo ir didžiulę kiaurą skylę tiesiai priešais širdį ir pamatė, kad žmogus anksti nusivylė Meile – labai anksti, dar vaikystėje. Jau tuomet jis suabejojo, kad tėvai jį myli, o vėliau šiam savo įsitikinimui daug kartų rasdavo patvirtinimus, ir jie dar labiau sustiprindavo jo niūrias mintis. Išgyvenęs jaunystėje neištikimybę ir išdavystę, jis nusprendė daugiau niekada nemylėti, todėl kad meilė atneša skausmą, ir tai padarė jį nelaimingu.
– Sūneli, kaip gi taip, tu atsisakei svarbiausio laimės Šaltinio, Meilės! – liūdnai kuždėjo Kūrėjas. – Atsisakei Meilės, atsisakei Dievo, kaip gi dabar aš galėsiu tave palaikyti, jei tu mane neigi??? Nenuostabu, kad tavo Vaivorykštinis Apsiaustas pasidarė toks pažeidžiamas!
Jis žiūrėjo į blankų dulkėtą audinį ir pamatė, kad į jį susigėrė tuščių rūpesčių, nebūtinų susitikimų, nereikalingų pokalbių, beprasmių pramogų dulkės, visa tai pavertė spalvotą audinį nuobodžiu ir kasdienišku. Jis pamatė, kad ant audinio tamsiomis dėmėmis nusėdo negatyvios praeities pergyvenimai ir baimė dėl ateities, vietomis keistą ornamentą sutepė juodos mintys, ir dėl to Apsiaustas visiškai neteko savo gaivumo ir ryškumo.
– Na ką gi, teks padirbėti, – atsikvėpė Kūrėjas, sutverdamas adatą ir siūlus.
Jei žmogus būtų nubudęs, kampe, sename krėsle, jis galėjo pamatyti pusiau permatomą senolį, kuris murmėdamas lopė jo Spalvotą Apsiaustą. Bet jis nepabudo. Užtat jis sapnavo neįprastus, keistus sapnus.
Sapne pas jį atėjo senolis, kuris vis papurtydavo rankose kažkokį margą audeklą ir mokė jį:
– Sūneli, drabužius reikia prižiūrėti! Akivaizdu, jei jų laiku nevalysi ir netaisysi, jie suplyš. Štai aš tavo Spalvotą Apsiaustą sulopysiu, išvalysiu. O toliau jau tu pats! Priežiūros taisyklės paprastos, jos žinomos kiekvienam vaikui, tik suaugę kažkodėl apie tai pamiršta. Nežudyk Meilės nei savyje, nei kituose; nepavydėk; nemeluok; neimk svetimo; nepaleistuvauk; nesmerk; mokėk dirbti ir ilsėtis su džiaugsmu; nepriklausyk nuo kitų nuomonės; ir dar būk patenkintas tuo, kas yra, o ne tuo, kas galėtų būti. Ir tuomet ateis pas tave Laimė!
Kalbėjo senolis, o iš jo dvelkė šiluma ir šviesa, ir nuo audinio jo rankose – taip pat.
– Dar štai ką prisimink, sūneli. Gyvenimas margas, sudėtingas, jame visko nutinka. Tu ne šventas, kartais gali nesusivaldyti, į kažką įklimpti ir sutepti Spalvotą Apsiaustą. Reikia laiku išvalyti juodas nerimo, nuoskaudų ir neatleidimo dėmes. Dar reikėtų nuolat apipurkšti audeklą Meile, tuomet jis ištikimai tau tarnaus ir saugos tavo Laimę metų metus!
O paskui užmetė senolis Spalvotą Apsiaustą ant miegančio žmogaus, rūpestingai apkamšė jį iš visų pusių, pabučiavo į kaktą, o paskui pavirto debesėliu ir išsisklaidė. Na, nėra ko stebėtis, juk sapne visko nutinka!
Pabudo žmogus ir nustebo: kodėl dabar jam taip gera, net dainuoti norisi? Lyg ir eilinė diena, ir atostogos dar negreitai, o siela – dainuoja!
Atėjo į darbą – šypsosi, ir sutikti žmonės nevalingai atsako šypsena. Ir kaip nenusišypsosi žmogui, kuris šviečia ir švyti, o jo kasdieniniai rūbai atrodo lyg būtų austi iš aukso-sidabro, iš vėjo ir gėlių, siūti iš pačios tyriausios dieviškos Meilės?
Taip ir ėjo Žeme paprastas žmogus, ir jautėsi taip, lyg Kūrėjas jį į kaktą būtų pabučiavęs. O ant jo pečių buvo užmestas labai patvarus ir laimingas Spalvotas Apsiaustas.
Autorė: Elfika
Saulėto, spalvoto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio 😀 !!
ruvi 