Kategorija: Mintys

Gyveno kartą vienas žmogus. Kaip ir visi, gyvenime jis laukė stebuklo. Ir stebuklas įvyko!.. Vieną gražią dieną jis sutiko tikrą Burtininką!

– Šiandien tavo diena! – iškilmingai pasakė jis, – todėl išpildysiu tris tavo norus!

– Oho!.. Aš jau žinau, ko noriu!.. Pradžiai – prabangios mašinos… su atsiveriančiu stogu! – netvėrė iš džiaugsmo ir netikėtumo žmogus.

– Gerai, – atsakė Burtininkas ir padavė jam raktus nuo naujutėlio automobilio.

– Čia tai bent! – apsidžiaugė žmogus, sėdo į mašiną ir nurūko.

Burtininkas vos spėjo pavymui priminti, kad dėl kitų dviejų norų žmogus vėl ateitų į tą pačią vietą… Rytojaus dieną iš pat ryto jie vėl susitiko. Tačiau žmogus buvo liūdnas.

– Kas nutiko? – nustebo Burtininkas.

– Kaip čia tau pasakius… Pradžioje buvo labai smagu, nes žmonės į mane žiūrėjo – juk važiavau tokia prabangia mašina! Bet vėliau aš pastebėjau, kad mūsų mieste nemažai tokių mašinų, ir visos jos pritraukia dėmesį… Gavosi ne visai tai, ko aš norėjau…

– Na, tuomet sakyk savo antrąjį norą, – nusišypsojo Burtininkas.

– Aš noriu… pinigų! Daug, kad galėčiau nusipirkti viską, ko tik panorėsiu!

– Gerai, – sutiko Burtininkas ir įteikė žmogui čekių knygelę.

Žmogus net pašoko iš džiaugsmo:

– Puiku!.. Bet aš dar sugrįšiu, juk turiu dar vieną norą!

– Žinoma, aš lauksiu tavęs, – pritarė Burtininkas.

Sekančią dieną jie vėl susitiko. Bet žmogus ir vėl buvo nusiminęs…

– Kas dabar nutiko?.. – paklausė Burtininkas.

– Aš pirkau viską, ko tik norėjau. Keista, bet labai greitai viskas nusibodo. Ir man pasidarė vis vien, ar dar ką nors nusipirksiu – koks skirtumas, jei galiu bet ką ir bet kada įsigyti… Tai nesuteikė man laimės.

– Tai ko gi tu dabar nori? – paklausė Burtininkas.

– Dabar tai jau aš žinau: aš noriu… pasakiškai gražios merginos. Ar gali tai padaryti?

– Gerai, – pasakė Burtininkas ir šalia žmogaus akimirksniu atsirado nuostabaus grožio mergina.

– Aš pasiryžusi eiti paskui tave visur, kur tik panorėsi, – švelniai ištarė ji.

– Taip, tai būtent tai, ko man reikia! Sugrįšiu čia pasidžiaugti su tavimi savo laime! – nušvito žmogus ir nuskubėjo, apsikabinęs gražuolę.

… Po dviejų savaičių jie vėl susitiko. Burtininkas tikėjosi pamatyti laimingą žmogų, tačiau… pamatė jį susigūžusį ir visiškai nusiminusį.

– Negaliu patikėti! O kas dabar atsitiko?.. Juk išpildžiau visus tavo norus!..

– Ta mergina… ji buvo tokia paklusni, kad greitai pabodo. Jai buvo reikalingi tik mano pinigai, ir kai susirinko jų tiek, kiek jai reikėjo – tiesiog paliko mane… Kažkaip ne taip tu pildai norus, jei aš nesijaučiu laimingas!

– Tiesiog tu nei karto nepaprašei to, ko iš tiesų nori… – atsakė Burtininkas.

– Netiesa! Aš visada žinau, ko noriu! – paprieštaravo žmogus.

– Ne… – šyptelėjo Burtininkas, – tu labai skubėjai, o turėjai užduoti sau paprastą klausimą: “ko gi aš iš tiesų noriu?“ ir sąžiningai į jį atsakyti. Tik todėl ir gavosi tai, kas gavosi: tu prašai automobilio, o iš tiesų nori pagarbos; tu prašai pinigų, o iš tiesų nori laisvės; tu nori gražios merginos, o iš tiesų nori… meilės :)… Argi ne taip?.. 😉

(Autorius nežinomas)

Pavasarinės nuotaikos visiems!! 😀

Ar taip jau paprasta būti savimi ir keliauti per gyvenimą vedamiems savo širdies balso? Ar suprantame, ar įgyvendiname savo pašaukimą – savo misiją? Juk kiekvienas jį turime.. Ir nuo to, ar jį įgyvendiname, priklauso – ar esame laimingi..

Apie tai – Ošo (Bagvano Šri Radžnišo) pasakojimas:

Aš girdėjau istoriją apie vieną gydytoją, kuris tapo geriausiu savo šalies chirurgu. Jį paskyrė Nacionalinės chirurgų draugijos prezidentu, ir ta proga jo garbei buvo surengta didelė šventė. Bet jis buvo liūdnas. Draugas jo paklausė:

– Kodėl tu atrodai toks nusiminęs? Turėtum būti laimingas – tu tapai geriausiu chirurgu, ir niekas negali tau prilygti. Chirurgui pati didžiausia garbė – tapti Nacionalinės draugijos prezidentu. Kodėl tu toks liūdnas?

Chirurgas atsakė:

– Aš niekada nenorėjau būti chirurgu, o dabar nuo to niekur nepabėgsiu. Jei būčiau patyręs nesėkmę, tuomet dar turėčiau šansą, bet dabar aš jau tvirtai su tuo sukaustytas.

Draugas atsakė:

– Tu, turbūt, juokauji. Apie ką tu kalbi? Tavo šeima laiminga, tavo žmona laiminga, tavo vaikai laimingi, visi laimingi ir kiekvienas tau išreiškia didžiausią pagarbą.

Chirurgas atsakė:

– Bet aš pats savęs negerbiu, ir tai – svarbiausia. Norėjau tapti šokėju, bet tėvai man to neleido, ir aš turėjau paklusti. Aš buvau silpnavalis. Ir jaučiuosi nelaimingas dėl to, kad tapau geriausiu chirurgu. Aš nelaimingas dėl to, kad esu pats blogiausias šokėjas pasaulyje. Aš negaliu šokti – tame ir yra mano bėda..

Moralė: pasitenkinimas savimi ateina ateina iš prigimties, o ne iš visuomenės primetamų šablonų.. Jūs atsinešate savo likimą su savimi. Sekite juo.

Ir tik jūs, ir niekas kitas, žinosite, ar įgyvendinote savo pašaukimą. Gal jūs ir negausite Nobelio premijos, nes niekas iš atlikusių savo misiją – nei Buda, nei Kristus – nieko panašaus negavo.

Pripažintas visuomenėje premijas gauna tie, kas nuoširdžiai paklūsta daugumai, kas pasiekia kitų iškeltus tikslus, todėl dauguma jų jaučia gilų nepasitenkinimą. Ir tai ne atsitiktinumas, tame yra gili prasmė.

Premijos negali suteikti jums pilnatvės. Sekite savo prigimtimi ir įgyvendinkite savo pašaukimą..

Protą galime palyginti su tuščiu indu, todėl jis gali būti kūrybinės, dieviškos energijos kanalu-laidininku ir dvasinio įkvėpimo išraiškos įrankiu.

Tačiau mūsų protas dažniausiai apraizgytas įvairiais “siūlais“ – prielaidomis, baimėmis, norais, iliuzijomis, realybės interpretavimais.., supinančiais labai tankų įsitikinimų ir tikėjimų “audinį“, kuris užgožia vidinę dvasinę šviesą.

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad labai dažnai jų dvasinė šviesa yra uždengta storu proto audiniu. Tas tankus audinys iškreipia bet kokį įvykį ir nepraleidžia pozityvaus kūrybinio polėkio, bandančio patekti į protą.

Proto audinys dar primena garų surinkėją virš viryklės, ant kurio kaupiasi vis daugiau riebalų, trukdančių sutraukti garus. Todėl didžioji įspūdžių dalis ilgam užstringa proto audinyje: net nereikšmingi žodžiai, ištarti pardavėjos ar taksisto, yra tuoj pat “pagaunami“, prilimpa..

O kaip jūsų protas – ar nelaiko jis savame audinyje daugybės seniai prabėgusių įspūdžių? Ar norėtumėte jį išvalyti ir pašalinti keletą trukdančių įpročių, stabdančių baimių, ribojančių prielaidų, įkyrių norų?

Ar norėtumėte lengvai papurtyti šį storą audinį, kad atsikratytumėte slogių praeities pergyvenimų, traumų, užslėptų pasąmonės mechanizmų?

Ko gero, kiekvienam pravartu tai atlikti.. Proto audinio papurtymas vadinamas išsivalymu. Toks apsivalymo procesas – dvasinės evoliucijos pagrindas. Tam atlikti yra daugybė įvairių metodikų.

Pačios efektyviausios iš jų – savianalizė, psichologija, meditacija. Apsivalius proto audinys pasidaro plonesnis ir laidesnis: ryškūs išgyvenimai jame ilgam neužstringa ir netampa negatyvumo šaltiniu ateičiai.

Tai nereiškia, kad mes pasidarome bejausmiai. Tai reiškia, kad mes reaguojame į tai, kas vyksta šiuo metu, bet neužsikabiname už to įvykio ir negeneruojame negatyvumo. Mes tiesiog reaguojame, sprendžiame, darome išvadas, atleidžiame ir paleidžiame.

Jei nuolat valysime savo proto audinį – palaipsniui pasieksime būseną, kai audinys išretės ir visiškai išnyks. Tokia būsena vadinama palaima, vienybės pojūčiu, visaapimančia būsena. Kai tokia būsena tampa nuolatine – ateina nušvitimas, tobulumas, dieviškumas..

Ką pirmiausiai iš savo proto audinio norėtumėte pašalinti jūs? 🙂

Pagal R. E. Nadžemi alegoriją

Visiems linkiu smagaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Nepamiršk savo esmės

Vienas mokinys paklausė Mokytojo:
– Aš matau tik savo kūną, o dvasios – ne, todėl ir skiriu daug dėmesio kūnui. Kaip aš galiu rūpintis dvasia, jei jos nematau?
Mokytojas atsakė:
– Tokios tavo išvados prilygsta pasakymui: “Aš galiu matyti tik medžio kamieną su šakomis, tai kaip aš galiu patikėti, kad yra medžio šaknys, jei aš jų nematau?“
Kiek patylėjęs, Mokytojas tęsė:
– Žmogus panašus į augantį medį: dvasia – tai šaknys ir gyvybės priežastis, o žmogaus kūnas su mintimis, emocijomis ir norais – tai kamienas, šakos ir lapai.. Ir juos visus maitina šaknys. Kai kamienas pradeda laikyti save svarbiausiu – jis pamiršta apie jį maitinančias šaknis. Jei nelaistysime šaknų, o tik drėkinsime šakas – medis neaugs ir pradės nykti. Nepamiršk savo esmės (šaknų), kitaip.. tiesiog negalėsi augti.

Pragaro ugnis

Kartą susitiko du išminčiai.
– Iš kur eini? – paklausė pirmasis.
– Iš pragaro, – atsakė antrasis.
– Ir ką tu ten veikei?..
– Man reikėjo ugnies, ir aš paklausiau – ar nepasidalintų ja su manimi. Tačiau pragaro prižiūrėtojas man atsakė, kad.. jie neturi ugnies.
– Kaip gi šitaip?.. Negali būti!
– Pasirodo, gali: man atsakė, kad jie neturi ugnies, nes kiekvienas ateina į pragarą su savo ugnimi..

Tokie, kokie yra

Mokinys paklausė Mokytojo:
– Kodėl vieni žmonės gražūs, o kiti – ne, vieni protingi, o kiti kvaili? Kodėl yra tokios priešingybės? Tik neminėkite karmos dėsnio: kaip atsirado tokie skirtumai iš pat pradžių, kai dar nebuvo praeities?
Mokytojas nuvedė jį į sodą ir pasakė:
– Štai didelis medis, o štai – mažas. Aš dažnai sėdėdavau po jais ir galvodavau – kodėl jie tokie skirtingi? Bet kai atmečiau svarstymus, išnyko ir klausimas. Dabar aš žinau, kad šitas medis didelis, o šitas – mažas..

Jei užteks drąsos

– Laimė – tarsi drugelis, – pasakė išminčius mokiniui, – jei gaudysi ją – nuskris, jei atsisėsi ramiai – ji pati nutūps tau ant paties. Nustok ją gaudyti.
– Tai nejaugi nieko negalima padaryti, kad būčiau laimingas?..
– Galima pabandyti ramiai atsisėsti.. jei užteks drąsos..

Paprastas sprendimas 🙂

Vieną naktį provincijoje, kur buvo vienuolynas, labai gausiai pasnigo. Ryte, perbridę per aukštas pusnis, mokiniai susirinko meditacijų salėje.
Mokytojas pasisveikino su jais ir paklausė:
– Sakykite, ką reikia daryti tokioje situacijoje?
Vienas mokinys pasiūlė:
– Reikia melstis, kad atšiltų oras.
Kitas svarstė:
– Reikia tiesiog būti savo celėje, o sniegas savaime savo laiku ištirps..
Trečiasis išmąstė:
– Pažinusiam tiesą turi būti vis vien – yra sniegas ar jo nėra..
Mokytojas atsiduso ir pasakė:
– O dabar paklausykite manęs..
Ir mokiniai susikaupė, pasiryžę išgirsti didžią išmintį..
Mokytojas pažvelgė į visus ir nusišypsojo:
– Kastuvus į rankas, ir – pirmyn sniego kasti!..

(Autorius nežinomas, surinktos ir išverstos istorijos – iš asmeninės kolekcijos)

Gražaus savaitgalio ir pavasarinės nuotaikos! 😀

Keliu ėjo vyras, vesdamas už virvės savo asilėlį. Šis nešė sunkų nešulį, todėl ėjo sunkiai. Ir ėjo jie, matyt, ilgai, nes kai tik keliautojas pamatė medžių pavėsyje sėdintį senolį – tuoj pasuko link jo.

– Labas, seneli, – pasisveikino vyras, – ar galėčiau prisėsti šalia?
– Žinoma, – linktelėjo atsakydamas senolis. – Medžiai auga visiems, ir jų teikiamas pavėsis skirtas visiems. Sėskis.

Keliautojas nuėmė nešulį nuo asilo ir sunkiai klestelėjo ant žolės.

– Ocho-cho… koks sunkus gyvenimas, – atsiduso vyras ir ištiesė kojas.
– Ir kodėl jis sunkus? – paklausė senolis. – Argi nenupirkai turguje ką norėjai?

– Nupirkau, – atsakė keliautojas, – tik džiaugsmo iš to jokio…
– O kame reikalas? – pasmalsavo senolis.

– Supranti, aš visada perku pieną iš tos pačios šeimininkės. Jau daug metų perku, nes pienas skanus, šviežias ir nebrangus. O vakar pakeliui į turgų užsigalvojau ir pasukau ne tuo keliu – žodžiu, pasiklydau truputį… Ir asilas mano labai užsispyręs – jei nenori eiti, nepajudės iš vietos!

Vyras piktai pažiūrėjo į savo asilėlį ir tęsė:

– Tai štai, maža to, kad pasiklydau, tai dar ir asilas užsispyrė ir sustojo kaip įbestas. Na, tada aš pririšau jį prie medžio ir nubėgau į turgų. Bet pavėlavau – pieno pardavėjos jau nebuvo. Tačiau aš pamačiau žmogų, kuris paskutinis pirko iš jos pieną ir įkalbėjau parduoti tą pieną už didesnę kainą.

– Na, tai kodėl tu nepatenkintas? – paklausė senolis – Juk galų gale viskas gavosi taip, kaip tu norėjai. Ar ne taip?

Keliautojas linktelėjo:
– Lyg ir taip, bet pienas, pasirodo, buvo prarūgęs… štai ir kankinuosi visą dieną dėl pilvo skausmų.

– Tai štai kame reikalas… Viskas aišku, – nusišypsojo senolis. – Bet žiūrėk: juk visi vakar dienos įvykiai stengėsi tave nukreipti į šalį nuo pieno pirkimo! O tu nieko nepaisei, neklausei savo vidinio balso ir nematei tau rodomų ženklų. Dabar dar ir kaltini gyvenimą dėl savo bėdų.

Senolis kiek patylėjo ir pridūrė:

– Žinai, reikia mokytis atpažinti tinkamą momentą, sėkmės bangą. Tai nėra lengva, bet ir nesunku. Tiesiog stebėk gyvenimo ženklus, ir vidinis balsas tau visada nurodys, jei darai kažką ne taip. O asilėliui savo padėkok ir duok jam avižų! Matai, kaip jis rūpinosi tavo sveikata, kiek ženklų tau rodė: ir ne tuo keliu nuėjo, ir sustojo lyg įbestas… O tu to nesupratai ir neįvertinai…

(Autorius nežinomas)

Gražaus artėjančio savaitgalio!! 😀

Ranka turi penkis pirštus. Jie atskirti vienas nuo kito ir gali judėti savarankiškai. Ar įsivaizduojate, kokia būtų painiava, jei kiekvienas pirštas judėtų kaip sumanęs?

Laimei, bendrus pirštų veiksmus valdo vieningas protas.

O dabar įsivaizduokite, kad jūsų rankos pirštai atsisako bendradarbiauti vienas su kitu. Maža to – vienas pirštas nori komanduoti kitiems ir pradeda veikti kitų atžvilgiu agresyviai..

Ką gali tokia ranka?.. Absoliučiai nieko. Net paprasčiausi veiksmai jai pasidaro neįmanomi.

Mes galime mūsų visuomenę palyginti su didžiule ranka, kuri turi milijonus pirštų. Ir kad visi šie pirštai funkcionuotų harmoningai ir galėtų kurti pozityvią, saugią ir laimingą realybę – jie turi veikti vieningai.

Tik veikdama išvien, visuomenė gali kurti socialines, dvasines, emocines ir materialias sąlygas, kurios yra būtinos, kad visi žmonės būtų laimingi, sveiki ir gyventų meilėje.

Remdamiesi šiuo pavyzdžiu, pasvarstykime: norime gerovės tik sau (pirštui) ar visiems (rankoms, visam kūnui)? Norime konkuruoti, kovoti su kitais ar bendradarbiauti?

Atminkime: viskas, kas vyksta su visuomene (ranka), vyksta ir su kiekvienu iš mūsų (pirštais).

Jei kiekvienas pirštas rūpinasi tik savimi, o ne visuma, tai rankos – be abejonės, anksčiau ar vėliau – laukia paralyžius..

Ir jei kada pajusite susvetimėjimą ar atsiskirsite nuo visų.. minutėlei įsivaizduokite: visi mes esame Dieviškos rankos pirštai.. 🙂

Autorius – R. E. Nadžemi

Gražaus artėjančio savaitgalio! 😀

* Nereikia spėlioti ateities. Ją reikia kasdien kurti savo geromis mintimis, gerais darbais ir gražiomis svajonėmis :).

* Niekada nepaleisk savo gyvenimo valdymo vairo!

* Sėkmė – nedidelių kasdieninių pasiekimų suma.

* Tu laimingas ne todėl, kad viskas gerai, bet viskas gerai todėl, kad tu laimingas :)..

* Daug kas skundžiasi savo išvaizda, tačiau retas – dvasingumo trūkumu..

* Pernelyg daug žmonių dabar leidžia pinigus, kurių jie neuždirbo, daiktams, kurie jiems nereikalingi, kad padarytų įspūdį žmonėms, kurie jiems nepatinka..

* Hmm.. žmonės “daro“ pinigus, tačiau.. pinigai “nedaro“ žmogumi!

* Šalia Tikrų Žmonių pamiršti apie idealius..

* Patikimas žmogus ne tas, kuris sako: “Su manimi viskas bus gerai“, bet tas, kuris pasakė: “Bus visko, bet aš visada būsiu šalia“.

* Išmokai kalbėti – reiškia, suaugai. Išmokai tylėti – reiškia, įgijai išminties.

* Neverta tarti žodžių, jei jie nepraturtins tylos..

* Viena iš laimės paslapčių: niekada nelygink savo ir kitų žmonių sveikatos, sutuoktinio, gerbūvio..

* Jei tau lengva – reiškia, tu leidiesi nuokalne, jei sunku – reiškia, tu kyli aukštyn.

* Kai likimas “kiša pagalius į ratus“ – lūžta tik netinkami ratų stipinai.

* Nesakyk Dievui, kad turi problemą – geriau atsigręžk į problemą ir pasakyk jai, kad tu turi Dievą!

* Jei tu su Dievu – Dievas visada su tavimi!

* Niekas negamina spynų be raktų: gyvenimas taip pat nepateikia problemų be sprendimų.

* Jei bijai – nedaryk, jei darai – nebijok!

* “Tai neįmanoma!“ – pasakė Priežastis.
“Tai lengvabūdiška!“ – įvertino Patirtis.
“Tai beprasmiška!“ – mestelėjo Išdidumas.
“Pabandyk..“ – pašnibždėjo Svajonė :)..

* Kai ilgai žiūri į savo praeitį – nusisuki nuo savo ateities..

* Šios dienos nei grąžinti, nei pakeisti neįmanoma.

* Geri darbai suteikia sparnus ir džiugina, blogi – apsunkina ir vargina.

* Prisimink, kaip nelengva keistis pačiam, ir suprasi – kokios menkos tavo galimybės pakeisti kitus.

* Tu nesuklydai, laikydamas žmogų geru. Tai jis suklydo, pasielgdamas blogai.

* Negailėk apkabinimų artimam žmogui – tegul bus vienu apkabinimu per daug, nei vieno pritrūks..

* Kuo daugiau žmoguje gero, tuo mažiau blogo jis pastebi kituose žmonėse :).

* Ir nors gyvenimas neperrištas kaspinėliu,.. bet vis dėl to tai didelė DOVANA :)!

(Mintys iš interneto platybių)

Gero visiems artėjančio savaitgalio :D!

Minutėlei įsivaizduokite: visi svarbiausi Visatos dėsniai yra tarsi žaidimas šachmatais, ir kad išmoktume jį žaisti, turime tiesiog žinoti – kaip.

Taigi: yra žaidimo laukas ir figūros, yra tam tikros taisyklės, apibrėžiančios figūrų judėjimą.

O dabar įsivaizduokite: kaip atrodytų bandymas sužaisti šachmatais su pasislėpusiu partneriu, ir jei jūs galėtumėte matyti tik keturis langelius, nors ant žaidimo lentos jų yra 64?

Tokiu atveju jūs daugiausia žinotumėte apie keturias figūras, stovinčias ant jums matomų keturių langelių (nors jų yra šešios rūšys, ir kiekviena su savo judėjimo taisyklėmis), taip pat galėtumėte žinoti arba net nežinoti apie tai, kad jūsų matomos figūros gali judėti.

Jei matytumėte tik keturis langelius, tai, ko gero, padarytumėte logišką išvadą, kad jūsų figūros apskritai negali judėti.

Vėliau jūs pastebėtumėte, kad galite pajudinti šias figūras truputį už jūsų keturių langelių ribų, nors ir nematote – kur; taip pat galite jas sėkmingai sugrąžinti į vietą.

Remdamasis šiuo savo atradimu, jūs patikėtumėte, kad galite pažinti ir tai, kas yra už jums matomų keturių langelių ribų.

Tačiau jei nematomas partneris kontroliuoja kitas figūras, kurių jūs negalite pamatyti ir gali paimti figūras iš jūsų keturių langelių – tuomet jums bus sunku net įsivaizduoti visą žaidimo planą.

Tokiu atveju jūs net nesuvoksite, kad su kažkuo žaidžiate šį žaidimą, kad yra ir kitos figūros, kurios juda pagal visiškai nežinomas jums taisykles.

Dar daugiau – jus šokiruotų, jei nematomo partnerio valdoma figūra staiga atsirastų ant vieno iš keturių jums matomų langelių ir pakeistų jums įprastą situaciją: pasiimtų vieną iš jūsų figūrų ir po sekundės pradingtų.

Tačiau jei jūs išmoksite žaidimo šachmatais taisyklės, jūs suprasite: neįmanoma sužinoti apie visų šešių figūrų funkcionavimą, jei jums prieinamos tik keturios iš jų, o vizualiai galite matyti tik keturis visos žaidimo lentos langelius.

Juk visos figūros juda pagal visiškai skirtingas taisykles, ir jūs negalite suprasti – kaip, jei prieš tai matėte tik “savo“ figūras keturiuose langeliuose. O ir suvokimas, kad yra dar daugiau figūrų ir langelių būtų tikras paradigmos poslinkis!

Jei perkelsime šią metaforą į “kosminį žaidimą šachmatais“ – galėsime aiškiau įsivaizduoti mūsų pastangas suprasti Visatą kiekviename vis sudėtingesniame jos lygmenyje..

Pagal metaforą iš D. Uilkoko knygos “Vienybės mokslas“

Gero visiems savaitgalio :)!

Kas yra psichologas?

Tai profesionalus žmogaus prigimties stebėtojas.
Tai specialistas, padedantis žmogui, vis užlipančiam ant to paties grėblio… pakeisti tą grėblį kitu grėbliu.
O dar sakoma, kad tai ne profesija, o diagnozė ;)…

Sąmoninga būtis

Ir kam žmogui sąmoningas sapnavimas?.. Iš kur toks noras viską kontroliuoti?..
Geriau jau žmonės pradėtų praktikuoti sąmoningą gyvenimą!..

Kodėl psichologas geriau, nei draugas

– Psichologas įdėmiai, kantriai ir nepertraukdamas išklauso.
– Po to, kai papasakosite savo problemas, jis nepradės tuoj pat dvigubai ilgiau pasakoti apie savąsias.
– Jis jums nepatars: “Pamiršk, tiesiog pasistenk negalvoti apie tai, bičiuli!“
– Po pokalbio su jumis psichologas nepuls skambinti kitiems psichologams ir aptarinėti jūsų problemas.
– Psichologas nepasakys jums, kad palieka jus, nes rado kitą pacientą.
– Jis neužgrius pas jus trečią valandą nakties su psichologų kompanija.
– Net jei turite automobilį, psichologas neprašys jūsų nuvežti uošvės šaldytuvą į sodą.
– Jis niekuomet netikrins jūsų telefono ar pašto, norėdamas patikrinti, ar neturite kito psichologo.

Skirtingi atsakymai į tą patį klausimą: “Kaip patekti į stotį?“

Psichoanalitikas: “Jūs norite išvažiuoti?“
Psichologas-humanistas: “Jei iš tiesų norite ten patekti – jūs pats atrasite kelią.“
NLP specialistas: “Įsivaizduokite, kad jūs jau stotyje. Koks jūsų sekantis žingsnis?“
Geštalt-terapeutas: “Leiskite sau patekti į stotį!“
Logoterapeutas: “Kokia prasmė eiti į stotį?“
Hipnoterapeutas: “Užsimerkite. Jūsų pasąmonė žino kelią į stotį.“
Dvasinė terapija: “Atsakymui reikia daug pozityvios energijos. Sukurkime Jėgos Ratą ir atraskime jūsų angelą-sargą. Jis jus palydės ten, kur reikia.“

Diagnozė pagal katę

Aštri psichozė – jūs kalbatės su kate.
Aštri haliucinogeninė psichozė – jūs kalbatės su neegzistuojančia kate.
Paranoja – jūs bijote pasakyti per daug prie katės.
Isterija – kai katė išlenkia nugarą, jūs darote “tiltelį“.
Depresija – katė jūsų nemyli… nevertina… negerbia… ir tai nepakeliama…

Gražaus savaitgalio, laimingų artėjančių Naujųjų Metų! 😀

Psichologiškai kenčiančio žmogaus situacija labai panaši į situaciją žmogaus, kuris ilgai stovi ant vienos kojos.

Galiausiai tos įsitempusios kojos raumenis pradeda traukti mėšlungis.

Žmogus vos išlaiko pusiausvyrą… Ir jau skauda ne tik koją, bet ir visą kūną.

Skausmas pasidaro nepakeliamas, ir žmogus šaukiasi pagalbos.

Aplinkiniai visaip stengiasi jam padėti.

Vienas masažuoja skaudančią koją. Kitas imasi sustingusio stuburo, ir taip pat masažuoja jį pagal visas taisykles. Trečias, matydamas, kad žmogus tuoj-tuoj praras pusiausvyrą, pasiūlo jam atsiremti į savo ranką.

Stovintys aplinkui pataria žmogui pasiremti rankomis – kad būtų lengviau stovėti.

O vienas išmintingas senukas pasiūlo pagalvoti apie tai, kad stovėdamas ant vienos kojos, šis žmogus gali laikyti save laimingu, jei palygintų save su apskritai neturinčiais kojų.

Atsiranda ir toks geradėjas, kuris užkeri mūsų herojų, kad įsivaizduotų save kaip spyruoklę – ir kuo stipriau jis ties tuo koncentruosis, tuo greičiau praeis jo kančios.

Kažkoks rimtas, nuovokus senolis mįslingai pareiškia: “Rytas protingesnis už vakarą…“

Ir pagaliau pasirodo dar vienas, prieina prie vargšo kankinio ir klausia: “Kodėl tu stovi ant vienos kojos?.. Ištiesk antrą koją ir atsistok ant jos. Juk tu turi dvi kojas!“

Teisingas sprendimas visada paprastas… 😉

(Pagal N. Pezeškian pasakojimą)

Visiems šviesių ir gražių dienų! 😀