Kategorija: Mintys

* Gamtos pokštas – kai tavo gimtadienis balandžio 1-ą dieną! 🙂

* Mūsų dienomis melas pasidarė toks savaime suprantamas, kad net ir balandžio pirmą sunku kažką apgauti..

* Šypsenos – tarsi šviesoforo šviesos: jei šypsena nuoširdi – žalia šviesa, jei šalta – geltona, jei kreiva – raudona.

* Kartais plati šypsena – tiesiog įrėminimas akmeniui užantyje.

* Jei norite išgirsti ką nors gero apie save – barkite save kuo dažniau balsu: būtinai atsiras norinčių paprieštarauti.

* Žodis – visai ne žvirblis, o gydytojas arba žudikas.

* Tylėti labai sunku – liežuvis trukdo..

* Filosofas – žmogus, kuris myli išmintį, bet kurio nemyli aplinkiniai.

* Daugžodžiavimas – gražbylystės ir politikų tėvas.

* Kas žada kalnus – kaip taisyklė, palieka.. krūveles.

* Išmintis ne visada ateina su amžiumi. Būna, kad amžius ateina vienas.

* Labai blogas ir labai paplitęs įprotis: atidėti rytdienai tai, ko niekada nesiruoši daryti.

* Gyvenimas permainingas. Kai mano rankose visos kortos – jis netikėtai pradeda žaisti šachmatais..

* Geriausias būdas sukelti paniką – paprašyti visus laikytis rimties.

* Niekada žmogus nebūna toks atidus, dėmesingas ir atsargus, kaip nešdamas iš virtuvės pilną lėkštę sriubos..

* Dieta visada prasideda rytoj!

* Yra tik viena vieta, kur Žemės trauka veikia didžiausiu pajėgumu – tai sofa priešais televizorių.

* Čipsai – tai būdas vieną bulvę parduoti už kilogramo kainą.

* Kaip nekeista, bet sveikatą labiausiai reikia saugoti nuo.. savęs.

* Brangesnis už sveikatą tik gydymas.

* Laimė, kaip ir sveikata: kai ji yra – jos nepastebi.

* Chroniškas nuovargis – kai net pailsėti nėra jėgų..

* Saugokite save – jums dar tikrai savęs prireiks.

* Prietaras: jei pametei namuose adatą, tai būtinai ant jos atsisėsi – kur ji benukristų.

* Gyvenimo patirtis: prieš užlipant eilinį kartą ant grėblio, tu užsidedi šalmą.

* Kai antrą kartą darai tą pačią klaidą – tai jau ne klaida, o pasirinkimas.

* Geriausi kaimynai tie, kurie triukšmauja kartu su jumis.

* Laiminga nesėkmė: kai pjauni šaką, ant kurios sėdi, ir tau sulūžta pjūklas.

* Praeitis – lyg tuščia konservų dėžutė, kurią tempi prisirišęs už virvutės paskui save: eiti lyg ir netrukdo, bet nuolat blaško trankiais garsais.

* Atmintis – nevykusiai sukonstruota laiko mašina.

* Praeitis dabarties rankomis ateitį kuria.

* Jei nemalonumus nuolat laistysi ašaromis – užauginsi nelaimę.

* Košmarai sapne – rafinuotas sąžinės kerštas. Nusidėjėlių košmarai – nedidelis pragaro kančių avansas.

* Kad šeimoje būtų taika, reikalinga kantrybė, meilė, supratimas ir.. bent du kompiuteriai.

* Iš visų laiko rijikų internetas – pats didžiausias besotis.

* Kompiuteris – ne tik žmogaus pagalbininkas, bet ir draugas. Ir toks reiklus draugas, kad verčia visą laisvalaikį praleisti su juo!

* Kompiuteris galvoja taip, kaip ir jo šeimininkas.

* Pasakyk man – ko ieškai internete, ir aš pasakysiu – kas tu.

* Laimė: kai darai kažką dėl kitų iš visos širdies, nelaukdamas dėkingumo.. ir kažkas tai užrašo į likimų knygą, ir siunčia tau Laimę, apie kurią net nesvajojai :)..

(Mintys iš interneto platybių)

Tiesa apie tave, kurios sau niekada nepripažįsti

Šiame pasaulyje nėra stipresnių už tave.

Tu gali viską.

Tu gali su temperatūra nuvykti į darbą ir padaryti tai, ką ne kiekvienas sveikas padarys.

Tu gali padėti tam, kam derėtų tau pačiam padėti.

Tu gali išsiversti pačiose neįtikėčiausiose situacijose ir išlikti žmogumi.

Tu gali besąlygiškai daryti daugybę darbų – kai kas ir per visą gyvenimą neatlieka ir vieno tokio darbo.

Tu gali šalti stotelėse tik todėl, kad reikia nupirkti naujų drabužių vaikams arba savo “puselei“. O tu… tu gali pakentėti. Tau tai įprasta.

Tu gali avėti seną avalynę – lyg niekur nieko, tarsi tai savaime suprantama.

Tu gali išgyventi visą mėnesį už fantastiškai mažus pinigus.

Tu žinai, ką tai reiškia – naršyti savo senų drabužių kišenes ir ieškoti monetų transportui.

Tu gali visą dieną šypsotis taip, kad niekas nė neįtaria, kad iš tiesų tau blogai.

Tu gali tyliai verkti į pagalvę.

Tu gali miegoti transporte pakeliui į darbą ir namo.

Jei reikia – lengvai įeisi į degančius namus, kad išgelbėtum visiškai nepažįstamą vaiką. Net jei bus pavojinga ir labai skaudės.

Jei reikės – tu atiduosi paskutinius pinigus tam, kam dar blogiau, nei tau.

TU GALI VISKĄ!

Bet… drauguži – gal… dienelei, kitai – pakaks žygdarbių?..

O kas, jei ŠIANDIEN tu tiesiog pailsėsi?

Nes kitaip diena, kai pasaulyje bus vienu “ŽMOGUMI, KURIS GALI VISKĄ“ mažiau – ateis žymiai greičiau, nei lemta.

Taip, tu viską gali, bet… šiandien vakare tu ilsiesi.

Gerai?

Čia pernelyg mažai tokių kaip tu – kurie dėl kitų gali padaryti viską.

Aš myliu tave – iš tiesų tave myliu.

Man nesvarbu, kas tu, kokia tavo praeitis, man svarbu tik tai, ką prieš save matau, kai rašau šį Laišką:

ESI ŽMOGUS, KURIS IŠ TIESŲ TURI TEISĘ TAIP VADINTIS!

TU ŽMOGUS!

Ir tu – GERAS ŽMOGUS!

Aš myliu tave.

Pailsėk šiandien vakare.

Prašau…

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis :),
Kūrinija

Dėkoju Kūrinijai :)! Visiems linkiu gražių švenčių ir džiugaus pavasarinio atgimimo! 😀

Kadaise viena mergina ištekėjo ir su savo vyru apsigyveno anytos namuose. Ir taip jau nutiko, kad nesutarė jos..

Nebegalėdama ištverti nuolatinių anytos priekaištų, jaunoji moteris nuskubėjo pas pažįstamą žolininką ir pasiguodė jam:

– Aš daugiau negaliu taip gyventi.. Anyta tiesiog veda mane iš proto.. Gal galėtumėte man padėti? Aš gerai sumokėsiu.

– Kuo gi aš galėčiau padėti?.. – nustebo žolininkas.

– Parduokite man nuodų. Įbersiu juos anytai ir atsikratysiu visų savo bėdų! – ryžtingai atsakė jaunoji moteris.

Žolininkas nutilo ir susimąstė. Kiek pasvarstęs, atsakė:

– Gerai, aš padėsiu tau. Bet turi suprasti du dalykus. Pirma: tu negali nunuodyti anytos iš karto, nes žmonės tuoj pat supras, kas nutiko. Aš duosiu tau tokių žolelių, kurios veiks po truputį. Antra: kad galutinai išvengtum bet kokių įtarimų, turi išmokti suvaldyti savo pyktį, būti kantri ir gerbti anytą. Tuomet tikrai niekas nieko neįtars.

Jaunoji moteris linktelėjo pritardama ir pasiėmė žoleles. Tą pačią dieną pradėjo jas berti į anytos maistą. Be to, ji mokėsi valdyti savo pyktį, pradėjo geranoriškai bendrauti su anyta ir išmoko ją gerbti.

Kai anyta pamatė pasikeitusį marčios elgesį – visa širdimi ją pamilo. Ji labai džiaugėsi ir visiems pasakojo, kad turi tokią nuostabią marčią, apie kurią galėjo tik svajoti!

O po pusmečio jų santykiai pasidarė tokie artimi, lyg motinos ir dukters.. Vieną dieną atbėgo jaunoji moteris pas žolininką ir su ašaromis maldavo:

– Dėl Dievo, išgelbėkite mano anytą! Aš nenoriu jai nieko blogo. Ji pati nuostabiausia, aš labai ją myliu..

Žolininkas nusišypsojo ir atsakė:

– Nepergyvenk, mieloji.. Aš nedalinu nuodų – tai, ką aš tau daviau, tebuvo paprasčiausi prieskoniai. O nuodai buvo tavo mintyse, tavo galvoje! Ir tu pati jų atsikratei..

(pasakojimas iš kinų tautosakos)

Visiems visiems saulėtos nuotaikos! 😀

* Jei žmonės visada sakytų tik tiesą… įsivaizduojate, kokia jauki būtų tyla?..

* Baikite gąsdinti pasaulio pabaiga! Niekas jos nebijo. Geriau pagąsdinkite visus Interneto pabaiga.

* Gyventi reikia taip, kad apie tai žinotų Google, bet nesužinotų Youtube.

* Kiek apie save bepasakotum – už tavo nugaros papasakos įdomiau!

* Garso greitis – keistas dalykas: tai, ką tau sako tėvai, kai tau 20 – išgirsti tik apie 40 savo gyvenimo metus.

* Visi žmonės atneša laimę: vieni – savo buvimu šalia, kiti – nebuvimu.

* Santykiai prasideda žodžiais: “O, kiek daug mes turime bendro!“, o baigiasi: “Mes pernelyg skirtingi…“

* Sugrįžus žmonai namo, ramiai ant sofos gulintis vyras akimirksniu tampa.. įžūliai besivoliojančiu tinginiu.

* O jums taip pat diena, kai: skalbiate, verdate, tvarkote, valote, lyginate – vadinasi išeigine?..

* Pareini namo, išsiverdi arbatą, atsisėdi į krėslą, ir… tyla. Ir kiekvienas pasirenka, kas tai – vienatvė ar laisvė.

* Mūsų nuostatos “kaip turėtų būti“ dažnai mums trukdo džiaugtis tuo, kas yra.

* Šiandien daugiausia ponų yra tarp liaudies tarnų…

* Patogumas – kai turi vieną mobilų telefoną. Gausa – du. Prabanga – trys. Palaima – nei vieno…

* Po magiškos frazės: “Laikas miegoti“ vaikus užpuola troškulys, badas ir tualeto reikalai.

* Moterims viskas paprasta: ilgus plaukus joms reikia pakirpti, trumpus – priauginti, tiesius – sugarbanoti, o garbanotus – ištiesinti.

* Reklamos dėka sužinome, kad:

– kiekviena mergina, dėvinti ryškią suknelę, visada su savimi rankinėje nešiojasi dviejų litrų talpos baliklį;
– pas gerą šeimininkę namuose visada purvinos plytelės vonioje ir virtuvėje, apaugusios purvu kriauklės, vonia ir viryklė, surūdiję kranai, nešvarus ir pilnas bakterijų klozetas, demėti kilimai ir grindys;
– visų mūsų pagrindinė problema gyvenime – pleiskanos;
– viena iš svarbiausių gyvenimo užduočių – išmokti kuo daugiau vaistų pavadinimų;
– šaldymo kameroje gali apsigyventi didžiulis kalbantis koldūnas;
– žmonės gali pasikalbėti su margarinu;
– ir, apskritai: laikas išleisti 99 litų kupiūrą!..

* Artėja pavasaris… Ir iš po lovų pasirodo pirmosios svarstyklės.

* Dieta – kai eini į virtuvę pasiimti obuolio, o suvalgai visą kotletą.

* Tik tuomet, kai užlipęs ant svarstyklių pamatai, KIEK turi viršsvorio – supranti, kad žodis “Karvutė“ ant saldainio popierėlio – ne pavadinimas, o perspėjimas…

* Kaip keista: sako, kad priprastum sportuoti – reikia ne mažiau kaip 20 treniruočių, o prie pyragaičio įpranti iš pirmo karto!..

* Ir – ypatingai gaivus ir kiekvienam naudingas kokteilis – “Tikrasis Gyvenimo Skonis“. Jums reikės:

– nuoširdaus dėkingumo;
– spinduliuojančio džiaugsmo;
– jaukaus švelnumo;
– besąlygiškos meilės;
– gaivinančios atjautos;
– aiškaus suvokimo;
– veržlaus kūrybingumo;
– sutvirtinančio orumo.

Visa tai atsargiai sumaišykite ir supilkite į švarią sąmonę. Ragaukite, skanaukite, vaišinkite – tikrai patirsite Tikrąjį Gyvenimo Džiaugsmą! 🙂

(Mintys iš interneto platybių)

Visiems linkiu džiugios pavasarinės nuotaikos! 😀

Kaip dažnai galvojame vienaip, o sakome – visai kitką. Nenorime girdėti, nemokame išklausyti, bet štai pasakyti savo nuoskaudas – labai greiti. Todėl ir nesuprantame vieni kitų.. Apie tai – šis pamokantis pasakojimas 🙂 :

Išversk mano žodžius (autorius – El Bar-Jalom)

Siekiančios susitarti pusės oriai atsisėdo už stalo viena priešais kitą, o tarp jų lyg nepastebimas šešėlis įsitaisė vertėjas. Visi tylėjo.

Pirmasis pradėjo Jis.
– Aš tave myliu.

Ji krūptelėjo, bet vertėjas gestu Ją sustabdė ir pasakė:
– Jis sako: “Aš kantrus, aš pasiryžęs tavęs išklausyti ir pabandyti suprasti“.

Ji atsiduso ir su kartėliu atsakė:
– Tu visada mokėjai sakyti gražius žodžius, tačiau tavo veiksmų, aš, ko gero, niekada nesulauksiu.

Vertėjas pasisuko į Jį ir pasakė:
– Ji sako: “Ir aš tave myliu. Tik meilė padėjo man visa tai ištverti“.

Jis prabilo, ir Jo balse nuskambėjo nuoskauda:
– Aš daugiau taip negaliu. Ką aš bedaryčiau, viskas tau nepatinka. Tu nuolat kritikuoji mane.

Vertėjas pasisuko į Ją ir pasakė:
– Jis sako: “Mano “ego“ yra išsikerojęs ir pažeidžiamas. Jis verčia visus tavo žodžius traktuoti kaip puolimą, todėl prieš savo valią aš pradedu matyti tavyje priešą“.

Ji pažiūrėjo į Jį jau be neapykantos. Jau su tuo gailesčiu, nuo kurio iki meilės – pusantro žingsnio.
– Aš pasistengsiu tai prisiminti, bet ir tu turi liautis būti vaiku. Laikas jau suaugti, pradėjus ketvirtą dešimtį!

Vertėjas pasisuko į Jį…

… Jie žengė link durų dviese, petys į petį, beveik ranka rankon. Ant slenksčio Jis sustojo, pribėgo prie vertėjo, pliaukštelėjo jam per petį ir šūktelėjo:
– Na, tu, brolau, profas! Kur šito moko, a?

Vertėjas neatsakė, tik pagavo Jos žvilgsnį ir vien lūpomis išvertė:
– Jis man sako: “Aš noriu pats išmokti ją suprasti“. 🙂

Jei turime norą suprasti vieni kitus – atradome Kelią į Laimę! Laimės ir linkiu visoms visoms Moterims – Moters dienos proga! 😀

Gyveno kartą vienas žmogus. Kaip ir visi, gyvenime jis laukė stebuklo. Ir stebuklas įvyko!.. Vieną gražią dieną jis sutiko tikrą Burtininką!

– Šiandien tavo diena! – iškilmingai pasakė jis, – todėl išpildysiu tris tavo norus!

– Oho!.. Aš jau žinau, ko noriu!.. Pradžiai – prabangios mašinos… su atsiveriančiu stogu! – netvėrė iš džiaugsmo ir netikėtumo žmogus.

– Gerai, – atsakė Burtininkas ir padavė jam raktus nuo naujutėlio automobilio.

– Čia tai bent! – apsidžiaugė žmogus, sėdo į mašiną ir nurūko.

Burtininkas vos spėjo pavymui priminti, kad dėl kitų dviejų norų žmogus vėl ateitų į tą pačią vietą… Rytojaus dieną iš pat ryto jie vėl susitiko. Tačiau žmogus buvo liūdnas.

– Kas nutiko? – nustebo Burtininkas.

– Kaip čia tau pasakius… Pradžioje buvo labai smagu, nes žmonės į mane žiūrėjo – juk važiavau tokia prabangia mašina! Bet vėliau aš pastebėjau, kad mūsų mieste nemažai tokių mašinų, ir visos jos pritraukia dėmesį… Gavosi ne visai tai, ko aš norėjau…

– Na, tuomet sakyk savo antrąjį norą, – nusišypsojo Burtininkas.

– Aš noriu… pinigų! Daug, kad galėčiau nusipirkti viską, ko tik panorėsiu!

– Gerai, – sutiko Burtininkas ir įteikė žmogui čekių knygelę.

Žmogus net pašoko iš džiaugsmo:

– Puiku!.. Bet aš dar sugrįšiu, juk turiu dar vieną norą!

– Žinoma, aš lauksiu tavęs, – pritarė Burtininkas.

Sekančią dieną jie vėl susitiko. Bet žmogus ir vėl buvo nusiminęs…

– Kas dabar nutiko?.. – paklausė Burtininkas.

– Aš pirkau viską, ko tik norėjau. Keista, bet labai greitai viskas nusibodo. Ir man pasidarė vis vien, ar dar ką nors nusipirksiu – koks skirtumas, jei galiu bet ką ir bet kada įsigyti… Tai nesuteikė man laimės.

– Tai ko gi tu dabar nori? – paklausė Burtininkas.

– Dabar tai jau aš žinau: aš noriu… pasakiškai gražios merginos. Ar gali tai padaryti?

– Gerai, – pasakė Burtininkas ir šalia žmogaus akimirksniu atsirado nuostabaus grožio mergina.

– Aš pasiryžusi eiti paskui tave visur, kur tik panorėsi, – švelniai ištarė ji.

– Taip, tai būtent tai, ko man reikia! Sugrįšiu čia pasidžiaugti su tavimi savo laime! – nušvito žmogus ir nuskubėjo, apsikabinęs gražuolę.

… Po dviejų savaičių jie vėl susitiko. Burtininkas tikėjosi pamatyti laimingą žmogų, tačiau… pamatė jį susigūžusį ir visiškai nusiminusį.

– Negaliu patikėti! O kas dabar atsitiko?.. Juk išpildžiau visus tavo norus!..

– Ta mergina… ji buvo tokia paklusni, kad greitai pabodo. Jai buvo reikalingi tik mano pinigai, ir kai susirinko jų tiek, kiek jai reikėjo – tiesiog paliko mane… Kažkaip ne taip tu pildai norus, jei aš nesijaučiu laimingas!

– Tiesiog tu nei karto nepaprašei to, ko iš tiesų nori… – atsakė Burtininkas.

– Netiesa! Aš visada žinau, ko noriu! – paprieštaravo žmogus.

– Ne… – šyptelėjo Burtininkas, – tu labai skubėjai, o turėjai užduoti sau paprastą klausimą: “ko gi aš iš tiesų noriu?“ ir sąžiningai į jį atsakyti. Tik todėl ir gavosi tai, kas gavosi: tu prašai automobilio, o iš tiesų nori pagarbos; tu prašai pinigų, o iš tiesų nori laisvės; tu nori gražios merginos, o iš tiesų nori… meilės :)… Argi ne taip?.. 😉

(Autorius nežinomas)

Pavasarinės nuotaikos visiems!! 😀

Ar taip jau paprasta būti savimi ir keliauti per gyvenimą vedamiems savo širdies balso? Ar suprantame, ar įgyvendiname savo pašaukimą – savo misiją? Juk kiekvienas jį turime.. Ir nuo to, ar jį įgyvendiname, priklauso – ar esame laimingi..

Apie tai – Ošo (Bagvano Šri Radžnišo) pasakojimas:

Aš girdėjau istoriją apie vieną gydytoją, kuris tapo geriausiu savo šalies chirurgu. Jį paskyrė Nacionalinės chirurgų draugijos prezidentu, ir ta proga jo garbei buvo surengta didelė šventė. Bet jis buvo liūdnas. Draugas jo paklausė:

– Kodėl tu atrodai toks nusiminęs? Turėtum būti laimingas – tu tapai geriausiu chirurgu, ir niekas negali tau prilygti. Chirurgui pati didžiausia garbė – tapti Nacionalinės draugijos prezidentu. Kodėl tu toks liūdnas?

Chirurgas atsakė:

– Aš niekada nenorėjau būti chirurgu, o dabar nuo to niekur nepabėgsiu. Jei būčiau patyręs nesėkmę, tuomet dar turėčiau šansą, bet dabar aš jau tvirtai su tuo sukaustytas.

Draugas atsakė:

– Tu, turbūt, juokauji. Apie ką tu kalbi? Tavo šeima laiminga, tavo žmona laiminga, tavo vaikai laimingi, visi laimingi ir kiekvienas tau išreiškia didžiausią pagarbą.

Chirurgas atsakė:

– Bet aš pats savęs negerbiu, ir tai – svarbiausia. Norėjau tapti šokėju, bet tėvai man to neleido, ir aš turėjau paklusti. Aš buvau silpnavalis. Ir jaučiuosi nelaimingas dėl to, kad tapau geriausiu chirurgu. Aš nelaimingas dėl to, kad esu pats blogiausias šokėjas pasaulyje. Aš negaliu šokti – tame ir yra mano bėda..

Moralė: pasitenkinimas savimi ateina ateina iš prigimties, o ne iš visuomenės primetamų šablonų.. Jūs atsinešate savo likimą su savimi. Sekite juo.

Ir tik jūs, ir niekas kitas, žinosite, ar įgyvendinote savo pašaukimą. Gal jūs ir negausite Nobelio premijos, nes niekas iš atlikusių savo misiją – nei Buda, nei Kristus – nieko panašaus negavo.

Pripažintas visuomenėje premijas gauna tie, kas nuoširdžiai paklūsta daugumai, kas pasiekia kitų iškeltus tikslus, todėl dauguma jų jaučia gilų nepasitenkinimą. Ir tai ne atsitiktinumas, tame yra gili prasmė.

Premijos negali suteikti jums pilnatvės. Sekite savo prigimtimi ir įgyvendinkite savo pašaukimą..

Protą galime palyginti su tuščiu indu, todėl jis gali būti kūrybinės, dieviškos energijos kanalu-laidininku ir dvasinio įkvėpimo išraiškos įrankiu.

Tačiau mūsų protas dažniausiai apraizgytas įvairiais “siūlais“ – prielaidomis, baimėmis, norais, iliuzijomis, realybės interpretavimais.., supinančiais labai tankų įsitikinimų ir tikėjimų “audinį“, kuris užgožia vidinę dvasinę šviesą.

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad labai dažnai jų dvasinė šviesa yra uždengta storu proto audiniu. Tas tankus audinys iškreipia bet kokį įvykį ir nepraleidžia pozityvaus kūrybinio polėkio, bandančio patekti į protą.

Proto audinys dar primena garų surinkėją virš viryklės, ant kurio kaupiasi vis daugiau riebalų, trukdančių sutraukti garus. Todėl didžioji įspūdžių dalis ilgam užstringa proto audinyje: net nereikšmingi žodžiai, ištarti pardavėjos ar taksisto, yra tuoj pat “pagaunami“, prilimpa..

O kaip jūsų protas – ar nelaiko jis savame audinyje daugybės seniai prabėgusių įspūdžių? Ar norėtumėte jį išvalyti ir pašalinti keletą trukdančių įpročių, stabdančių baimių, ribojančių prielaidų, įkyrių norų?

Ar norėtumėte lengvai papurtyti šį storą audinį, kad atsikratytumėte slogių praeities pergyvenimų, traumų, užslėptų pasąmonės mechanizmų?

Ko gero, kiekvienam pravartu tai atlikti.. Proto audinio papurtymas vadinamas išsivalymu. Toks apsivalymo procesas – dvasinės evoliucijos pagrindas. Tam atlikti yra daugybė įvairių metodikų.

Pačios efektyviausios iš jų – savianalizė, psichologija, meditacija. Apsivalius proto audinys pasidaro plonesnis ir laidesnis: ryškūs išgyvenimai jame ilgam neužstringa ir netampa negatyvumo šaltiniu ateičiai.

Tai nereiškia, kad mes pasidarome bejausmiai. Tai reiškia, kad mes reaguojame į tai, kas vyksta šiuo metu, bet neužsikabiname už to įvykio ir negeneruojame negatyvumo. Mes tiesiog reaguojame, sprendžiame, darome išvadas, atleidžiame ir paleidžiame.

Jei nuolat valysime savo proto audinį – palaipsniui pasieksime būseną, kai audinys išretės ir visiškai išnyks. Tokia būsena vadinama palaima, vienybės pojūčiu, visaapimančia būsena. Kai tokia būsena tampa nuolatine – ateina nušvitimas, tobulumas, dieviškumas..

Ką pirmiausiai iš savo proto audinio norėtumėte pašalinti jūs? 🙂

Pagal R. E. Nadžemi alegoriją

Visiems linkiu smagaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Nepamiršk savo esmės

Vienas mokinys paklausė Mokytojo:
– Aš matau tik savo kūną, o dvasios – ne, todėl ir skiriu daug dėmesio kūnui. Kaip aš galiu rūpintis dvasia, jei jos nematau?
Mokytojas atsakė:
– Tokios tavo išvados prilygsta pasakymui: “Aš galiu matyti tik medžio kamieną su šakomis, tai kaip aš galiu patikėti, kad yra medžio šaknys, jei aš jų nematau?“
Kiek patylėjęs, Mokytojas tęsė:
– Žmogus panašus į augantį medį: dvasia – tai šaknys ir gyvybės priežastis, o žmogaus kūnas su mintimis, emocijomis ir norais – tai kamienas, šakos ir lapai.. Ir juos visus maitina šaknys. Kai kamienas pradeda laikyti save svarbiausiu – jis pamiršta apie jį maitinančias šaknis. Jei nelaistysime šaknų, o tik drėkinsime šakas – medis neaugs ir pradės nykti. Nepamiršk savo esmės (šaknų), kitaip.. tiesiog negalėsi augti.

Pragaro ugnis

Kartą susitiko du išminčiai.
– Iš kur eini? – paklausė pirmasis.
– Iš pragaro, – atsakė antrasis.
– Ir ką tu ten veikei?..
– Man reikėjo ugnies, ir aš paklausiau – ar nepasidalintų ja su manimi. Tačiau pragaro prižiūrėtojas man atsakė, kad.. jie neturi ugnies.
– Kaip gi šitaip?.. Negali būti!
– Pasirodo, gali: man atsakė, kad jie neturi ugnies, nes kiekvienas ateina į pragarą su savo ugnimi..

Tokie, kokie yra

Mokinys paklausė Mokytojo:
– Kodėl vieni žmonės gražūs, o kiti – ne, vieni protingi, o kiti kvaili? Kodėl yra tokios priešingybės? Tik neminėkite karmos dėsnio: kaip atsirado tokie skirtumai iš pat pradžių, kai dar nebuvo praeities?
Mokytojas nuvedė jį į sodą ir pasakė:
– Štai didelis medis, o štai – mažas. Aš dažnai sėdėdavau po jais ir galvodavau – kodėl jie tokie skirtingi? Bet kai atmečiau svarstymus, išnyko ir klausimas. Dabar aš žinau, kad šitas medis didelis, o šitas – mažas..

Jei užteks drąsos

– Laimė – tarsi drugelis, – pasakė išminčius mokiniui, – jei gaudysi ją – nuskris, jei atsisėsi ramiai – ji pati nutūps tau ant paties. Nustok ją gaudyti.
– Tai nejaugi nieko negalima padaryti, kad būčiau laimingas?..
– Galima pabandyti ramiai atsisėsti.. jei užteks drąsos..

Paprastas sprendimas 🙂

Vieną naktį provincijoje, kur buvo vienuolynas, labai gausiai pasnigo. Ryte, perbridę per aukštas pusnis, mokiniai susirinko meditacijų salėje.
Mokytojas pasisveikino su jais ir paklausė:
– Sakykite, ką reikia daryti tokioje situacijoje?
Vienas mokinys pasiūlė:
– Reikia melstis, kad atšiltų oras.
Kitas svarstė:
– Reikia tiesiog būti savo celėje, o sniegas savaime savo laiku ištirps..
Trečiasis išmąstė:
– Pažinusiam tiesą turi būti vis vien – yra sniegas ar jo nėra..
Mokytojas atsiduso ir pasakė:
– O dabar paklausykite manęs..
Ir mokiniai susikaupė, pasiryžę išgirsti didžią išmintį..
Mokytojas pažvelgė į visus ir nusišypsojo:
– Kastuvus į rankas, ir – pirmyn sniego kasti!..

(Autorius nežinomas, surinktos ir išverstos istorijos – iš asmeninės kolekcijos)

Gražaus savaitgalio ir pavasarinės nuotaikos! 😀

Keliu ėjo vyras, vesdamas už virvės savo asilėlį. Šis nešė sunkų nešulį, todėl ėjo sunkiai. Ir ėjo jie, matyt, ilgai, nes kai tik keliautojas pamatė medžių pavėsyje sėdintį senolį – tuoj pasuko link jo.

– Labas, seneli, – pasisveikino vyras, – ar galėčiau prisėsti šalia?
– Žinoma, – linktelėjo atsakydamas senolis. – Medžiai auga visiems, ir jų teikiamas pavėsis skirtas visiems. Sėskis.

Keliautojas nuėmė nešulį nuo asilo ir sunkiai klestelėjo ant žolės.

– Ocho-cho… koks sunkus gyvenimas, – atsiduso vyras ir ištiesė kojas.
– Ir kodėl jis sunkus? – paklausė senolis. – Argi nenupirkai turguje ką norėjai?

– Nupirkau, – atsakė keliautojas, – tik džiaugsmo iš to jokio…
– O kame reikalas? – pasmalsavo senolis.

– Supranti, aš visada perku pieną iš tos pačios šeimininkės. Jau daug metų perku, nes pienas skanus, šviežias ir nebrangus. O vakar pakeliui į turgų užsigalvojau ir pasukau ne tuo keliu – žodžiu, pasiklydau truputį… Ir asilas mano labai užsispyręs – jei nenori eiti, nepajudės iš vietos!

Vyras piktai pažiūrėjo į savo asilėlį ir tęsė:

– Tai štai, maža to, kad pasiklydau, tai dar ir asilas užsispyrė ir sustojo kaip įbestas. Na, tada aš pririšau jį prie medžio ir nubėgau į turgų. Bet pavėlavau – pieno pardavėjos jau nebuvo. Tačiau aš pamačiau žmogų, kuris paskutinis pirko iš jos pieną ir įkalbėjau parduoti tą pieną už didesnę kainą.

– Na, tai kodėl tu nepatenkintas? – paklausė senolis – Juk galų gale viskas gavosi taip, kaip tu norėjai. Ar ne taip?

Keliautojas linktelėjo:
– Lyg ir taip, bet pienas, pasirodo, buvo prarūgęs… štai ir kankinuosi visą dieną dėl pilvo skausmų.

– Tai štai kame reikalas… Viskas aišku, – nusišypsojo senolis. – Bet žiūrėk: juk visi vakar dienos įvykiai stengėsi tave nukreipti į šalį nuo pieno pirkimo! O tu nieko nepaisei, neklausei savo vidinio balso ir nematei tau rodomų ženklų. Dabar dar ir kaltini gyvenimą dėl savo bėdų.

Senolis kiek patylėjo ir pridūrė:

– Žinai, reikia mokytis atpažinti tinkamą momentą, sėkmės bangą. Tai nėra lengva, bet ir nesunku. Tiesiog stebėk gyvenimo ženklus, ir vidinis balsas tau visada nurodys, jei darai kažką ne taip. O asilėliui savo padėkok ir duok jam avižų! Matai, kaip jis rūpinosi tavo sveikata, kiek ženklų tau rodė: ir ne tuo keliu nuėjo, ir sustojo lyg įbestas… O tu to nesupratai ir neįvertinai…

(Autorius nežinomas)

Gražaus artėjančio savaitgalio!! 😀