Išminčių pamokos

Nepamiršk savo esmės

Vienas mokinys paklausė Mokytojo:
– Aš matau tik savo kūną, o dvasios – ne, todėl ir skiriu daug dėmesio kūnui. Kaip aš galiu rūpintis dvasia, jei jos nematau?
Mokytojas atsakė:
– Tokios tavo išvados prilygsta pasakymui: “Aš galiu matyti tik medžio kamieną su šakomis, tai kaip aš galiu patikėti, kad yra medžio šaknys, jei aš jų nematau?“
Kiek patylėjęs, Mokytojas tęsė:
– Žmogus panašus į augantį medį: dvasia – tai šaknys ir gyvybės priežastis, o žmogaus kūnas su mintimis, emocijomis ir norais – tai kamienas, šakos ir lapai.. Ir juos visus maitina šaknys. Kai kamienas pradeda laikyti save svarbiausiu – jis pamiršta apie jį maitinančias šaknis. Jei nelaistysime šaknų, o tik drėkinsime šakas – medis neaugs ir pradės nykti. Nepamiršk savo esmės (šaknų), kitaip.. tiesiog negalėsi augti.

Pragaro ugnis

Kartą susitiko du išminčiai.
– Iš kur eini? – paklausė pirmasis.
– Iš pragaro, – atsakė antrasis.
– Ir ką tu ten veikei?..
– Man reikėjo ugnies, ir aš paklausiau – ar nepasidalintų ja su manimi. Tačiau pragaro prižiūrėtojas man atsakė, kad.. jie neturi ugnies.
– Kaip gi šitaip?.. Negali būti!
– Pasirodo, gali: man atsakė, kad jie neturi ugnies, nes kiekvienas ateina į pragarą su savo ugnimi..

Tokie, kokie yra

Mokinys paklausė Mokytojo:
– Kodėl vieni žmonės gražūs, o kiti – ne, vieni protingi, o kiti kvaili? Kodėl yra tokios priešingybės? Tik neminėkite karmos dėsnio: kaip atsirado tokie skirtumai iš pat pradžių, kai dar nebuvo praeities?
Mokytojas nuvedė jį į sodą ir pasakė:
– Štai didelis medis, o štai – mažas. Aš dažnai sėdėdavau po jais ir galvodavau – kodėl jie tokie skirtingi? Bet kai atmečiau svarstymus, išnyko ir klausimas. Dabar aš žinau, kad šitas medis didelis, o šitas – mažas..

Jei užteks drąsos

– Laimė – tarsi drugelis, – pasakė išminčius mokiniui, – jei gaudysi ją – nuskris, jei atsisėsi ramiai – ji pati nutūps tau ant paties. Nustok ją gaudyti.
– Tai nejaugi nieko negalima padaryti, kad būčiau laimingas?..
– Galima pabandyti ramiai atsisėsti.. jei užteks drąsos..

Paprastas sprendimas 🙂

Vieną naktį provincijoje, kur buvo vienuolynas, labai gausiai pasnigo. Ryte, perbridę per aukštas pusnis, mokiniai susirinko meditacijų salėje.
Mokytojas pasisveikino su jais ir paklausė:
– Sakykite, ką reikia daryti tokioje situacijoje?
Vienas mokinys pasiūlė:
– Reikia melstis, kad atšiltų oras.
Kitas svarstė:
– Reikia tiesiog būti savo celėje, o sniegas savaime savo laiku ištirps..
Trečiasis išmąstė:
– Pažinusiam tiesą turi būti vis vien – yra sniegas ar jo nėra..
Mokytojas atsiduso ir pasakė:
– O dabar paklausykite manęs..
Ir mokiniai susikaupė, pasiryžę išgirsti didžią išmintį..
Mokytojas pažvelgė į visus ir nusišypsojo:
– Kastuvus į rankas, ir – pirmyn sniego kasti!..

(Autorius nežinomas, surinktos ir išverstos istorijos – iš asmeninės kolekcijos)

Gražaus savaitgalio ir pavasarinės nuotaikos! 😀

Reklama

4 mintys apie „Išminčių pamokos“

  1. 🙂 🙂 🙂 nuostabu, labai patiko!

    Ačiū, Ruvi, gražaus ir šilto Tau savaitgalio 😉 Jau pavasarėja tikrai, paukšteliai jau vis drąsiau čiulba rytais 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s