Kategorija: Mintys

Gėris ir blogis (Viktorianas)

Dorovės kriterijus yra tam tikrų dėsnių ir taisyklių laikymasis, kurių dėka gėris netampa blogiu.

Gėris – tobula aukščiausių žmogaus savybių išraiška: meilė, sąžiningumas, atjauta, pagarba, nuoširdumas, teisingumas, gerumas.

Blogis – primityvių, negatyvių, žemų savybių išraiška.

Ryšys su gamta (Dž. Krišnamurti)

Dauguma iš mūsų prarado ryšį su gamta.

Mes vis labiau daromės miestiečiais, gyvenančiais daugiabučiuose ir turinčiais vis mažiau erdvės tam, kad pamatytume dangų ryte ir vakare..

Praradę ryšį su gamta, atsiradusią vidinę tuštumą mes stengiamės užpildyti vystydami savo intelektą.

Mes skaitome daugybę knygų, žiūrime televizijos laidas, ginčijamės dėl savo nuomonės, puikuojamės žiniomis, pramogaujame, blaškomės, konkuruojame, siekiame primestų tikslų..

Tačiau.. ar tai nėra pabėgimo forma, pakeitimas ar dirbtinis stimuliavimas?

Juk jei turite ryšį su gamta – argi reikės jums kažko dirbtino?

Apie tai yra puikus pasakojimas:

Kartą ryte, kai Mokytojas ruošėsi skaityti paskaitą – ant palangės nutūpė mažas paukštelis ir ėmė čiulbėti. Ir čiulbėjo jis iš širdies! Paskui nuskrido. Tada Mokytojas pasakė: “tuo šiandien ir pabaigsime paskaitą..“

Taigi – ar dar girdite paukščių čiulbėjimą? Ar stebite saulėtekį ir saulėlydį?.. 🙂

Skaidymas (Dao)

Sunkumai negali būti įveikti iš karto.
Lėtai atrišk mazgus, skaidyk, kad įveiktum.

Auksinės rūdys (vienuolis Varnava)

Auksas nerūdija.
Pats.
Užtat kiek auksą mylinčių sielų surūdijo nuo jo negrįžtamai!

Auklėtojas – lyg sodininkas (A. Bacha)

Auklėtojo darbą galima sulyginti su įvairius augalus auginančio sodininko darbu.

Vienas augalas mėgsta saulės šviesą, kitas – pavėsį; vienas mėgsta upelio pakrantę, kitas – vėjuotą kalno viršūnę. Vienas gerai auga smėlingoje dirvoje, kitas – drėgnoje molėtoje.

Ir kiekvienam reikalinga ypatinga, tik jam tinkanti priežiūra, kitaip jis nepasieks tobulumo savo augime. Ir sodininkas tai žino: jis gerai supranta kiekvieno augalo poreikius bei galimybes.

Visiems saulėto ir smagaus savaitgalio!! 🙂

Gėlė atvira viskam, kas ją supa: gamtai, saulės spinduliams, šviesai, lietui, vėjui…

Ji spontaniškai veikia aplinką, spinduliuodama grožį ir džiaugsmą.

Gėlė besąlygiškai išreiškia grožį ir esančią joje gyvybės paslaptį. Gėlės mus visada džiugina: žydėdamos jos spinduliuoja universalią Meilę.

Gėlė nesvarsto – ką jai atneš žmonių dėmesys.

O žmogus?..

Jis nori, kad jo grožis, jo gabumai jam būtinai kažką atneštų – dėmesį arba materialinę naudą. Intelektas išvysto jame gudrumą, savanaudiškumą, išskaičiavimą.

Reiškia, gėlė… “geresnė“ už žmogų?

Bet jei žmogus palypės visa pakopa aukščiau ir sąmoningai padarys tai, ką gėlė daro nesąmoningai – jis galės išreikšti savo aukščiausią esybę.

Ir tuomet tai bus toks pat spontaniškas grožio skleidimas – besąlygiškas, tiesiog dėl būties džiaugsmo.

Maži vaikai tai moka. Tačiau veikiami savo tėvų ir aplinkos, jie, deja, anksti pasidaro gudrūs ir savanaudiški.

O tas noras – siekti naudos iš to, kas esate arba iš to, ką darote – iš tiesų yra pats atgrasiausias ir bjauriausias dalykas pasaulyje. Ir vienas iš labiausiai paplitusių, kad net tapo beveik spontanišku žmoguje.

Atminkime: NIEKAS TAIP TOTALIAI NEATGRĘŽIA MŪSŲ NUGARA Į DIEVIŠKĄ MEILĘ, KAIP NORAS GAUTI NAUDĄ AR PELNĄ.

O štai gėlės tiesiog žydi! Ir jos žieduose mes matome didingą Jėgą, didžią universalią Sąmonę ir Meilę. Todėl mes taip mėgstame jas…

Žiūrėdami į nuostabius vasaros žiedus, prisiminkime tai :). Ir skleiskime gyvenimo grožį… kaip gėlės :).

(Mintys iš M. Rišar paskaitos “Būkite kaip gėlės“)

Saulėto visiems savaitgalio!! 🙂

* Aš tavęs nevengiu, aš tave dozuoju :).

* Kates-peles mėgsta žaisti tik katės.

* Kartais žadintuvas padeda pabusti, bet dažniausiai – trukdo miegoti.

* Didžiausią traukos jėgą turi lova pirmadienio rytą.

* Tas, kuris išlipa sausas iš vandens – švarus niekada nebūna.

* Yra trys melo rūšys: melas, įžūlus melas ir statistika.

* Internetas – aukščiausia elektros gyvavimo forma.

* Ir klaidos gali būti naudingos, tik nereikia jų su savimi nešiotis iki senatvės.

* Kartais padarai klaidą nieko nedarydamas.

* Nuo žmogaus sukūrimo pradžios jo “konstrukcijos“ tobulinimas apsiribojo.. protezais.

* Viena iš labiausiai paplitusių ligų – diagnozių nustatinėjimas.

* Nieko taip nesinori ištaisyti, kaip svetimas klaidas..

* Jei laikas – pinigai, reiškia, mūsų laikas dar neatėjo.

* Ilgaamžiškumas – pensininko kerštas jį apgavusiai valdžiai.

* Ekonomiką pražudo mokesčių infekcija.

* Pinigai padeda išspręsti tokias problemas, kurių be pinigų jūs iš vis neturėtumėte.

* Krizė – šansas darbdaviui pasijusti vergvaldžiu.

* Niekas taip nedidina valdininkų skaičiaus, kaip augantys jų vaikai.

* Sėkminga karjera – kai jūs skubate į darbą tuo metu, kai visi vyksta poilsiauti.

* Gimęs šliaužioti visur pralįs.

* Valstybes kuria ištisos kartos, o sugriauna – vienetai.

* Kava darbe – gėrimas, kuris geriamas, kai norisi valgyti.

* Miegoti darbe apsimoka..

* Dviejų moterų draugystė – visuomet sąmokslas prieš trečiąją.

* Makiažas – moters bandymas ant savo veido nupiešti kitos, daug gražesnės moters veidą.

* Moterys ant sofos ilsisi, o vyrai – voliojasi.

* Kad padarytų įspūdį, vaikai stengiasi atrodyti vyresni, vyrai – protingesni, o moterys – jaunesnės ir kvailesnės..

* Nuobodus žmogus tai toks žmogus, kuris kalba apie save tuo metu, kai man norisi pakalbėti apie save :).

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Jūs ieškote laimės? Dauguma žmonių taip pat jos ieško…

Ir ieškome mes jos įvairiose srityse.

Ieškome laimės piniguose, daiktuose, aistrose, jausminiuose malonumuose, profesinėje veikloje, visuomenės pripažinime, šeimoje, vaikuose, šventėse, nieko neveikime, vienatvėje… Šis sąrašas begalinis.

Kiekvienas iš mūsų ieškojo iš šio sąrašo kažko, kas suteiktų laimę.

Ir mums visiems atrodė, kad pasiekėme laimę, ir net būdavome laikinai laimingi, o paskui… persisotindavome, nusivildavome, o kartais ir negatyvius jausmus pradėdavome jausti.

Galbūt, ir dabar kažkas iš šio sąrašo teikia mums laikiną laimę..

O vis dėl to – kas gali mums suteikti nuolatinę laimę?

Laimę galime atrasti bet kurioje veikloje, kuri sukuria santarvę mūsų suskaldytame pasaulyje.

Laimė – mylėti ir būti mylimam.

Laimė – dovanoti savo gerumą ir būti sušildytam kitų gerumu.

Laimė – padėti kitiems ir pačiam prireikus gauti pagalbą iš kitų.

Laimė – būti laisvu nuo būtinybės konkuruoti, nuo baimės jausmo.

Laimė – būti laisvu nuo egoizmo apraiškų ir susiskaldymo.

LAIMĖ – tai suvokimas, kad visi mes esame viena esybė, ir kito patiriamas skausmas yra ir mūsų skausmas, o kito žmogaus laimė – mūsų laimė :)…

Laimė – gebėjimas išeiti už siaurų egoizmo interesų ir pašvęsti savo laiką tiems, kam reikia pagalbos.

Laimė – gebėjimas atrasti gyvenimo prasmę susivienijus su kitais ir tarnaujant bendram labui.

Mes gimėme atskirti, kad taptume vieningi.

Tame ir yra mūsų laimė – MŪSŲ VIENYBĖJE :).

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Kai prašote Kūrėjo…

Kai prašote nuolankumo – turite žinoti, kad prašote atsiųsti kažką, kas jus įskaudins.
Kai prašote stiprybės – turite žinoti, kad prašote išbandymų, kurie jus užgrūdins.
Kai meldžiate išminties – turite žinoti, kad prašote problemų, ir jums teks pasukti galvą, kad surastumėte sprendimą.
Kai prašote gerovės – turite žinoti, kad prašote galimybių, o kaip jomis pasinaudosite – priklausys nuo jūsų.
Kai prašote meilės – prašote atsiųsti nelaimingus žmones, kuriems reikia pagalbos.
Kūrėjas ne visada atsako taip, kaip tikitės, bet visada atsiunčia galimybes dvasiniam augimui.

Bendravimas su Kūrėju

Mūsų bendravimas su Juo primena dviejų draugų pokalbį, kuriame vienas yra nuolat pasirengęs bendravimui: jis dėmesingas ir atviras, visada šalia ir pasirengęs padėti, o kitas – nedėmesingas, nuolat nusigręžia nuo pašnekovo ir visa savo povyza tarsi sako: patylėk, aš geriau žinau, aš protingesnis, aš viską galiu…

Tai štai: tas antrasis pašnekovas ir esame mes, kiekvienas iš mūsų. O pirmasis – Jis, Kūrėjas :)…

Ir kaip mes besistengtume išvengti bendravimo su Juo, Jis visuomet ras tūkstančius būdų pasiųsti mums signalą-priminimą apie save – juk Jo rankose visas šis pasaulis!

O juk kadaise mes bendravome su Kūrėju laisvai, nesusimąstydami, bet paskui praradome šį gebėjimą…

Kai pradėjome negirdėti Jo ramaus balso, Jis kreipėsi į mus įvairiais garsais: gyvūnų, paukščių, žmonių, gamtos, muzikos garsais.

Kai nustojome jausti Jį – Jis ateidavo užplūstančia šilumos ir švelnumo banga.

Kai praradome gebėjimą priimti Jo Meilę – Jis ateidavo pas mus per tėvų, vaikų, mylimųjų ir artimųjų Meilę…

Kai nesuprasdavome savo Tikslo ir savo gyvenimo Kelio – Jis paskatindavo džiaugsmu ir laime, arba… perspėdavo nemaloniais įvykiais.

Jis beldžiasi į mūsų širdis visais mūsų jausmais – Jis nori būti išgirstas… Jis visada šalia.

O bendravimo su Juo problema – tik mumyse. Bet… juk tai taip paprasta! Įsiklausykite: Jis ir dabar jums kažką sako :)…

(autorius nežinomas)

Visiems linkiu šviesaus ir šilto savaitgalio! 🙂

Sveikas!

Yra dalykai, apie kuriuos žmonės seniai pamiršo.

Tokius dalykus vadiname GERAIS DARBAIS.

Tai taip banalu, bet taip svarbu.

Pavyzdžiui – galima perversti per gatvę senutę.

Paprastą, varganai apsirengusią senutę, kuri sustingo kelkraštyje ir ilgiausiai lauks, kol gatvė bus tuščia. Galima praeiti pro šalį, o galima – sustoti ir pervesti.

Pavyzdžiui – galima, pastebėjus prie kasos, kad senukui trūksta pinigų, trumpai ir tyliai pasakyti kasininkei: “aš sumokėsiu už jį“, – ir sumokėti. O kai senukas ims prieštarauti, atsakyti jam juokais “suaugusio-vaikui“ tonu: “Na, nesiginčykite su manimi! Mano pinigai, ir aš sprendžiu ką su jais daryti! :)“

O dar galima pamaitinti benamį katiną arba šuniuką. Žinau, dauguma prieštaraus, atseit, dauginasi, ligas platina – bet juk tas katinas ar šuo jau gyvena! Na, nežudyti gi jį?! JIS GYVAS, ir taip pat nori valgyti. Nupirk dešrelę – dėl to nenuskursi!

Galima atidaryti duris žmogui su sunkiais nešuliais.

Galima padėti močiutei su krepšiais, kuri į autobusą ropščiasi tarsi alpinistė.

Galima DAUG KĄ!

Svarbiausia – DARYTI!

Pasaulis sudarytas IŠ MŪSŲ – iš tavęs, iš manęs, iš senutės kelkraštyje, iš senuko kasoje. Kokie mes – toks ir mūsų pasaulis! MES PATYS jį kuriame APLINK SAVE, supranti?

Kiekvieną dieną milijonai žmonių daro gerus darbus.

TYLĖDAMI.

O tuo metu Kažkas Visagalis iš Viršaus, taip pat TYLĖDAMAS viską pastebi.

Ir netiesa, kad gėris netriumfuoja. Niekų kalbos!

Jis VISADA TRIUMFUOJA! Tiesiog – NE VISADA IŠ KARTO…

Kartą, jau pamiršęs tą senutę, katiną, vaiką ar merginą, tu atsidursi bėdoje – kartais taip nutinka.

Ir tuomet visai netikėtai, kai neviltis jau visai prislėgs, ir tu jau nelauksi jokios pagalbos, STAIGA – kažkas tau pasakys: “Aš Jums padėsiu“.

Ir viskas susitvarkys.

Atmink, bankas – ne kitoje gatvės pusėje, bankas – TEN (aš rodau pirštu į viršų), VIRŠUJE.

Ir tai pats tiksliausias bankas, jame VISKĄ užskaito. Ir jei yra nors trupinėlis tavo gerų darbų – jie persvers kilogramus atsitiktinių klaidų.

Kada paskutinį kartą padarei gerą darbą? Tiesiog taip, nė už ką?…..

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis 🙂

Kūrinija

Dėkoju Kūrinijai už laišką :)! Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir puikaus savaitgalio!! 🙂

* Likimas yra, bet tai ne dogma. Viskas, ką mes keičiame, formuoja mūsų ateitį.

* Žinojimas yra gebėjimas eiti teisinga kryptimi. Žinojimas suteikia dvasinę ramybę.

* Kai žmogus teisingai mąsto, tuomet jis teisingai juda, teisingai kvėpuoja, teisingai maitinasi, teisingai gyvena ir yra laimingas.

* Supranta gyvenimą tas, kas supranta save.

* Silpnas žmogus ateina į šį pasaulį išmokti būti stipriu. Stiprus ateina, kad išmoktų suprasti, padėti, palaikyti ir nukreipti silpną.

* Kuo daugiau stiprių, teisingai mąstančių žmonių, tuo gyvybingesnė žmonija. Kuo daugiau stiprių, bet neteisingai mąstančių žmonių – tuo greičiau žmonija degraduoja.

* Įpratęs prie blogio, žmogus pradeda nuo to blogio priklausyti ir nustoja tikėti gėriu.

* Pasaulyje nėra atsitiktinumų – yra tik priežasties ir pasekmės dėsnis. Beprasmiška ginčytis su gamtos dėsniais.

* Užblokuota galva apie pasekmes negalvoja. Žmogus, kuris apgaudinėja save, pats to nesupranta. Užtat supranta kiti.

* Duoda tik duodančiam. Iš imančio ima. Kai atiduodi tai, ką turi – gauni tai, ko tau reikia. Egoizmas nenori dalintis, jis nori tik imti.

* Bet koks kitas žmogus gerai matomas iš šalies, į save gi reikia įsižiūrėti. Stiprybė pripažinti savo klaidas vadinama sąžiningumu.

* Kaip atpažinti, ar žmogus sako tiesą? Žiūrėkite į jo darbų rezultatus. Nereikalaukite įrodymų, nes įrodymus gyvenimas pateikia rezultatų pavidalu.

* Pasiekę gyvenime tam tikrų aukštumų, žmonės, kaip taisyklė, pamiršta išlikti žmonėmis.

* Viltis pakelia žmogų iš bet kokių gelmių. Viltis – tai tikėjimas ateitimi.

* Dvasinė jėga stipresnė už bet kokią kitą jėgą.

* Draugystė – dovana, o ne nuosavybė.

* Turintis orumo jausmą gerbia save ir kitus. Orumo jausmas atsiranda ne iš aplinkinių pagyrų, jis gimsta pačiame žmoguje.

* Neįmanoma supurvinti tyros dvasios. Bandydami ją sutepti – susiteps patys.

* Tai didelis menas – išlikti žmogumi, nežiūrint į sunkumus ir nekeršijant tiems, kas suteikė tau skausmo.

* Žodžiu galima sužlugdyti, o galima ir įkvėpti. Todėl reikia atminti: jei man kažkas kažką pasakė, o aš perduodu tuos žodžius toliau – tai jau mano žodžiai. Aš esu atsakingas už viską, ką pasakiau.

* Negalime padaryti gyvenimą galutinai tobulu, galime tik nuolat jį tobulinti.

* Savęs pažinimas – ne tik įdomus, bet ir laimę dovanojantis procesas :).

(Citatos iš L. Viilma knygos “999 išmintingos mintys“)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Mažuma, bet stipresnė! (M. Mid)

Niekuomet neabejokite tuo, kad maža grupelė šviesių ir ryžtingų žmonių gali pakeisti pasaulį.
Iš esmės, jo niekada negalima buvo pakeisti kitaip.

Filosofai… (Viktorianas)

Filosofijos profesorius – žmogus su specialiu akademiniu išsilavinimu.
Filosofas be išsilavinimo – natūrali vidinė žmogaus būsena.

Mokytojas (Om Šanti)

Mokytojas – tas, iš kurio mokosi, o ne tas, kuris moko.
Nušvitimas – ne tai, ką visiems demonstruoja ar siekia įrodyti. Atvirkščiai – to niekam nerodo ir neįrodinėja.
Šalia išminčių susirenka žymiai mažiau žmonių, nei šalia kvailių.

Protas (Dž. Krišnamurti)

Gyvas protas – ramus, lankstus ir beribis…

Protas negali būti ramus, jei užimtas kažkokiu objektu, kuris jį pilnai užvaldė.
Tai tas pats, kas duoti vaikui žaisliuką: jis nutyla, bet atimkite žaisliuką – ir jis vėl sunerims.
Visi mes turime tokius “žaisliukus“: jie mus užvaldo, ir mums atrodo, kad mes ramūs, tačiau tereikia juos atimti – ir mes vėl pradedame nerimauti.

Savęs pažinimas reikalauja sąmoningumo, dėmesingumo ir jautrumo.
Dauguma žmonių net fiziškai nejautrūs, nes persivalgo, nesirūpina sveika mityba, geria ir rūko – nuo to kūnas grubėja, organizmo jautrumas atbunka.
O dėl kūno tingumo ir protas pasidaro vangus.

Sąmoningumas (L. Klykovas)

Stebėdami gyvenime žmonių evoliucijos formų įvairovę, mes ne visada suvokiame, kad matome žmones su skirtingu sąmoningumo lygmeniu.
Žmogaus sąmoningumą galima įvertinti pagal tai, kaip jis priima sprendimus: savarankiškai, vadovaujasi autoritetu ar tiesiog plaukia pasroviui pagal aplinkybes.
Kuo žmogus sąmoningesnis, tuo daugiau priima savarankiškų sprendimų gyvenime.

Tiesa (Dao)

Tiesa ir visiškas skaidrumas – neatsiejamos palydovės.
Tuo tarpu visko, kas netikra pagrindas – melas ir kontrolė.

Šviesa (vienuolis Varnava)

Kaip bedengtų debesys saulę…
Vis vien bus prošvaistė.
Ir – Šviesa!

Meilė (L. Tolstojus)

Mums visada atrodo, kad mus myli už tai, kad mes geri.
Ir net neįtariame, kad myli mus todėl, kad geri yra tie, kurie mus myli…

Visiems šviesaus ir šilto savaitgalio! 🙂

Gyveno kaimynystėje du broliai ūkininkai. Gyveno draugiškai ir dirbo petys į petį daugelį metų, tačiau vieną dieną ėmė ir susipyko.

Smulkus ginčas peraugo į didelį pyktį ir nuoskaudas, o vėliau – į ilgą slogią tylą…

Kartą ryte į vieno iš brolių namo duris kažkas pasibeldė. Šis atvėrė duris ir pamatė stalių su įrankių dėže. Jis pasiteiravo – ar turėtų ūkininkas jam darbo.

Ūkininkas atsakė:

– Taip, turiu tau darbo. Pažiūrėk į tą upelį – jis skiria mano ir brolio ūkius. Prieš savaitę čia buvo pieva, bet brolis su buldozeriu išardė upės užtvanką, ir dabar mus skiria upelis. Jis tai padarė, kad mane supykdytų… Tai štai: tau reikės pastatyti aukštą tvorą šalia upelio – kad daugiau nematyčiau nei brolio, nei jo ūkio!

Stalius sutiko ir tuojau pat ėmėsi darbo.

Negaišo jis nė minutėlės: kruopščiai viską išmatavo, pjaustė ūkininko paruoštas lentas, gręžė ir kalė… Vakare, kai ūkininkas grįžo iš lauko darbų, stalius jau buvo užbaigęs visus savo darbus.

Tačiau pamatęs tai, ką sumeistravo stalius, ūkininkas žado neteko! Vietoje užsakytos aukštos tvoros stalius padarė… tiltą per upelį!

Ūkininkas dar labiau nustebo, kai pamatė tuo tiltu atskubantį brolį, kuris netvėrė džiaugsmu:

– Nesitikėjau, broli!.. Po visko, ką aš padariau, tu pastatei tiltą!

Broliai susitiko tilto viduryje, paspaudė vienas kitam rankas, apsikabino, susitaikė :).

Jie paklausė staliaus – ar nepasiliktų pas juos dirbti.

Stalius atsakė:

– Mielai sutikčiau, bet turiu dar daug tiltų pastatyti :)…

(Autorius nežinomas)

Visiems šilto ir smagaus savaitgalio :)!

Vienas paukštelis labai ilgai gyveno narvelyje.

Jis dažnai žiūrėdavo per narvelio virbus pro langą, kur matėsi medžiai ir pieva.

Jis matė kitus paukščius, kurie smagiai skraidė laisvėje, ir dažnai susimąstydavo, kaip tai galėtų būti – pajusti saulės šilumą, vėją sparnuose, skrydžio laisvę…

Kai paukštelis apie tai galvojo, maža jo širdelė pradėdavo tankiai plakti…

Jis užlipdavo ant aukščiausios kertelės ir, giliai kvėpuodamas, beveik pajusdavo galimo skrydžio jaudulį.

Kartais už lango nutūpdavo pailsėti kitas paukštis ir smalsiai stebėdavo narvelyje tupintį paukštelį.

Keliautojas pakreipdavo galvą į šoną, tarsi stebėdamasis, tarsi klausdamas savęs, ar tai įmanoma – paukštis narvelyje! Neįtikėtina!

Tokiomis akimirkomis paukštelis jausdavosi labai nelaimingas: jis nuleisdavo savo mažą galvelę, gerklėje stojosi gumulas, o širdį prislėgdavo liūdesys…

Bet vieną rytą paukštelio šeimininkas pamiršo uždaryti narvelio dureles!

Paukštelis tupėjo ir žiūrėjo į išorę pro atviras dureles.

Jis matė laisvėje skraidančius paukščius, matė saulės ir vėjo žaismą jų plunksnose ir pajuto užplūstantį jaudulį.

Paukštelis pastebėjo, kad ir langas atviras – ir jo širdis pradėjo plakti dar tankiau…

Jis bandė apsispręsti – ką gi jam toliau daryti.

Jis vis svarstė, vis galvojo ir galvojo, kol… vakare sugrįžo šeimininkas ir uždarė narvelio dureles.

Taigi, paukštelis nesiryžo, tiesiog negalėjo atrasti motyvų… laisvei. Jis pasirinko įprastą saugumą… narvelyje.

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂