Kaip asilėlis gyvenimo ženklus rodė

Keliu ėjo vyras, vesdamas už virvės savo asilėlį. Šis nešė sunkų nešulį, todėl ėjo sunkiai. Ir ėjo jie, matyt, ilgai, nes kai tik keliautojas pamatė medžių pavėsyje sėdintį senolį – tuoj pasuko link jo.

– Labas, seneli, – pasisveikino vyras, – ar galėčiau prisėsti šalia?
– Žinoma, – linktelėjo atsakydamas senolis. – Medžiai auga visiems, ir jų teikiamas pavėsis skirtas visiems. Sėskis.

Keliautojas nuėmė nešulį nuo asilo ir sunkiai klestelėjo ant žolės.

– Ocho-cho… koks sunkus gyvenimas, – atsiduso vyras ir ištiesė kojas.
– Ir kodėl jis sunkus? – paklausė senolis. – Argi nenupirkai turguje ką norėjai?

– Nupirkau, – atsakė keliautojas, – tik džiaugsmo iš to jokio…
– O kame reikalas? – pasmalsavo senolis.

– Supranti, aš visada perku pieną iš tos pačios šeimininkės. Jau daug metų perku, nes pienas skanus, šviežias ir nebrangus. O vakar pakeliui į turgų užsigalvojau ir pasukau ne tuo keliu – žodžiu, pasiklydau truputį… Ir asilas mano labai užsispyręs – jei nenori eiti, nepajudės iš vietos!

Vyras piktai pažiūrėjo į savo asilėlį ir tęsė:

– Tai štai, maža to, kad pasiklydau, tai dar ir asilas užsispyrė ir sustojo kaip įbestas. Na, tada aš pririšau jį prie medžio ir nubėgau į turgų. Bet pavėlavau – pieno pardavėjos jau nebuvo. Tačiau aš pamačiau žmogų, kuris paskutinis pirko iš jos pieną ir įkalbėjau parduoti tą pieną už didesnę kainą.

– Na, tai kodėl tu nepatenkintas? – paklausė senolis – Juk galų gale viskas gavosi taip, kaip tu norėjai. Ar ne taip?

Keliautojas linktelėjo:
– Lyg ir taip, bet pienas, pasirodo, buvo prarūgęs… štai ir kankinuosi visą dieną dėl pilvo skausmų.

– Tai štai kame reikalas… Viskas aišku, – nusišypsojo senolis. – Bet žiūrėk: juk visi vakar dienos įvykiai stengėsi tave nukreipti į šalį nuo pieno pirkimo! O tu nieko nepaisei, neklausei savo vidinio balso ir nematei tau rodomų ženklų. Dabar dar ir kaltini gyvenimą dėl savo bėdų.

Senolis kiek patylėjo ir pridūrė:

– Žinai, reikia mokytis atpažinti tinkamą momentą, sėkmės bangą. Tai nėra lengva, bet ir nesunku. Tiesiog stebėk gyvenimo ženklus, ir vidinis balsas tau visada nurodys, jei darai kažką ne taip. O asilėliui savo padėkok ir duok jam avižų! Matai, kaip jis rūpinosi tavo sveikata, kiek ženklų tau rodė: ir ne tuo keliu nuėjo, ir sustojo lyg įbestas… O tu to nesupratai ir neįvertinai…

(Autorius nežinomas)

Gražaus artėjančio savaitgalio!! 😀

Reklama

3 mintys apie „Kaip asilėlis gyvenimo ženklus rodė“

  1. Retorinis klausimas. Kaip toje lituevių pasakėčioje. Gyrėsi musė visiems, kad kasdien sunkiai aria žemę. Pasirodo, ji knaisiodavosi jaučiui po sprandą, o jai atrodydavo, kad “arė juodai“ nepakeldama akių nuo žemės.Iš dalies esu musė. Nors šiandien ir bitei medus gali apkarsti, kai jo pilna visur. Ir musei mėšlas gali pasirodyti saldus kaip medus.Beje, Biblijoje Belzebubas (hebr. Ba’al-Zebub – musių valdovas) dažnai vaizduojamas musės pavidalu. O “buitinė“ musė vaikui, palyginus su laukine bite, atrodo nekaltas sutvėrimas. Neturi geluonies.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s