Kategorija: Mintys

– Alio! Sveiki, gal galėčiau pasikalbėti su Kūrėju?

– Laba diena. Tuoj, palaukite.. Jungiu!

…

– Labas, širdele mano! Įdėmiai tavęs klausau!

– Laba diena! Kūrėjau, artėja Naujieji metai.. Gal galėčiau paprašyti, kad išpildytum mano norą?..

– Žinoma, brangioji. Bet prieš tai sujungsiu tave su norų pildymo tarnyba, o tu pasistenk suprasti, kur anksčiau suklydai..

Ragelyje pasigirdo operatoriaus balsas: “Palaukite minutėlę.. Jungiame su norų skyriaus atstovu“.

…

– Sveiki! Ką jūs norėtumėte sužinoti?

– Sveiki. Mane pas jus nukreipė Kūrėjas. Jis pasakė, kad prieš įvardinant naują norą, reikėtų paklausyti ankstesnių..

– Supratau, minutėlę.. Štai jūsų norai. Jūs klausote?

– Taip, įdėmiai..

– Pradėsime nuo praėjusių metų pradžios:

“Kaip nusibodo darbas!“ – (Įvykdyta: “šis darbas – nusibodo“);
“Vyras nekreipia į mane dėmesio“ – (Įvykdyta: “vyras nekreipia dėmesio“);
“Gerai būtų nors nedaug pinigų“ – (Įvykdyta: “pinigų – nedaug“);
“Tos draugės kvailos!“ – (Įvykdyta: “draugės – kvailos“);
“Man nors bet kokį butuką!“ – (Įvykdyta: 10 aukštas, kiauras stogas – prašė “bet kokio buto“);
“Man nors mažą mašinytę!“ – (Įvykdyta: “maža mašina“ – senos laidos “Zaporožietis“);
“Važiuočiau bet kur, kad tik būtų atostogos!“ – (Įvykdyta: “atostogos bet kur“ – pas anytą į sodą, jai reikia pagalbos ravint daržus);
“Niekas nedovanoja man gėlių..“ – (Įvykdyta: “gėlių niekas nedovanoja“)…

– .. Tęsti? Sąrašas labai ilgas..

– Ne, ne!.. Aš supratau! Sujunkite mane, prašau, su Kūrėju!

…

– Kūrėjau, aš viską supratau!! Turiu būti atidi kiekvienai savo minčiai, nes nuo jų viskas priklauso.. Todėl dabar prašau stiprybės, kad išsaugočiau meilę ir pozityvumą. Norėčiau dar pagalvoti apie tai.. Ar galiu paskambinti tau vėliau?

Ragelyje nuskambėjo linksmas Kūrėjo balsas:

– Žinoma, brangioji! Kada tik panorėsi 😉 !

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems laimingų Naujųjų metų! 😀

Vieną dieną pasaulis pasidalino: buvo vienas – pasidarė du, o tarp jų iškilo vartai..

Viena žmonijos dalis nieko nežinojo ir žinoti nenorėjo nei apie pasidalinimą, nei apie vartus. O kita dalis prie tų vartų būriavosi: jiems buvo smalsu – kam jie ir kas už jų yra.

Žmonės laukė. Ko laukė – nelabai suprato, nes gandai sklandė įvairiausi ir labai prieštaringi.

Tačiau realybės nepaneigsi: vartai yra. Jų niekas nesaugojo, tačiau žengti pro juos niekas nesiryžo. Visi laukė.

Pagaliau iš kitos vartų pusės pasirodė senolis. Šalia vartų jis pakabino užrašą: “Naujas pasaulis. Reikalingi Meistrai naujo pasaulio sukūrimui.“

Žmonės susirinko prie šio užrašo, garsiai svarstė ir abejojo: eiti ar ne už vartų, jei eis – ką ten pamatys ir ką ten darys?..

Tačiau vis dėl to atsirado drąsiausias. Greitu žingsniu jis praėjo pro vartus ir sustojo. Palaukė šiek tiek, tačiau nieko neįvyko: žaibas netrenkė, dangiška mana nepasipylė – nieko baisaus ir nieko linksmo..

Likusieji už vartų atidžiai stebėjo drąsuolį. Jis patraukė tolyn ir sutiko anksčiau matytą senolį. Šis pasilabino ir paklausė, ką atėjūnas moka daryti.

– Senajame pasaulyje aš daug mokiausi ir praktikavau, todėl tapau Meistru, – atsakė atvykėlis.

Senolis linktelėjo, nuvedė Meistrą tolėliau ir parodė jo veiklos vietą. Bet.. ji buvo tuštutėlė!

– Jei esi Meistras – kurk! Naujasis pasaulis kol kas tėra idėjos, kurias reikia išreikšti, įgyvendinti. Būtent tam čia ir esi, – pasakė senolis.

Meistras sutriko. O senolis pridūrė:

– Gali pasilikti ir pradėti kurti, bet gali sugrįžti atgal ir papasakoti žmonėms apie tai, kas čia bus. Jei tu Meistras – žinai, ką ir kaip tau daryti.

Meistras pažvelgė atgal. Na, nėra taip paprasta palikti viską ir žengti į nežinią.. Todėl jis paklausė:

– O kas, jei aš sugrįšiu ir visą savo meistriškumą panaudosiu senajame pasaulyje?

– Ir ką gi tu ten sukursi? – šyptelėjo senolis, – Ar nepastebėjai, kad ten nebeliko vietos kūrybai? Beliko besaikis vartojimas, kur tavo kūryba bus išnaudojama ir parduodama.

Meistras susimąstė. Senolis tęsė:

– Naują pasaulį reikia sukurti. Tam reikalingi Meistrai. Tu turi senojo pasaulio patirtį, todėl gerai žinai, kas reikalinga žmonijai, o kas – ne. O kai naujasis pasaulis išryškės realybėje – susidomės ir įsidrąsins kiti Meistrai. Juk čia kuriamas geresnis, šviesesnis pasaulis. Tai įkvepia!

– Bet kaip gi aš kursiu vienas?.. – vėl suabejojo Meistras.

– Labai paprastai: tiesiog daryk tai, ką moki geriausiai, – padrąsino senolis. – Pažvelk: visi į tave žiūri iš kitos pusės, juk naujame pasaulyje viskas skaidru ir atvira. Tavo kūryba sudomins žmones, ir jie prisijungs. Na, o Meistrai bus tarsi švyturiai, nušviečiantys naująjį pasaulį.

Meistras vėl susimąstė. Juk sugrįžti atgal reiškia atsisakyti meistriškumo, kurį jis taip ilgai ugdė.. Bet ir vienam nejauku: nei pasikalbėti, nei pasitarti, nei pasiklausti.. Kaip neįprasta!

Kiek padvejojęs, jis dar sugrįžo prie vartų.

– Na, kas ten, kaip ten? – sujudo žmonės.

– Tuštuma, – atsakė Meistras.

– Mes taip ir žinojome!.. Sugrįžk pas mus! – vienu balsu kvietė žmonės.

– Ne, aš pasilieku čia kurti, – tvirtai atsakė Meistras, – ten, kur esate jūs, tai jau neįmanoma. Jei sugrįšiu pas jus – žlugs mano įgūdžiai, o aš tiesiog pražūsiu, nes be kūrybos aš jau negaliu. Aš lauksiu jūsų čia!

Žmonės nuščiuvo, o Meistras ryžtingai pasuko į naująjį pasaulį. Jis pažvelgė į tuštumą – savo kūrybinę erdvę ir pajuto didžiulį džiaugsmą: vidinė jėga liete liejosi iš širdies, o rankos ėmėsi kurti..

Tuštumoje ėmė ryškėti nuostabi realybė, kurią pamatė visi esantys anapus vartų. Pasigirdo susižavėjimo šūksniai ir pro vartus pradėjo eiti kiti Meistrai – juk meistriškumas visada trokšta išraiškos..

Ir užgimė naujasis pasaulis.. Užgimė džiaugsmingoje kūryboje, persipindamas puikiais kūriniais, iš kurių gimė daugybė kitų, kurie papildė vienas kitą ir kūrė harmoniją visų labui.

Naujasis pasaulis švietė visu grožiu ir kvietė visus bendrai kūrybai, suteikdamas kiekvienam kūrėjui erdvę ir galimybę išreikšti savo meistriškumą.

O senasis pasaulis?.. Jis tiesiog palengva išnyko, tyliai užleisdamas vietą naujajam, nes.. niekas nepalaikė jo savo mintimis ir veiksmais.

Kol žmonės gyveno senajame pasaulyje, jiems net mintis nekilo, kad galima sukurti naują, geresnį, o tuo labiau – kad tokie didingi darbai gali prasidėti nuo vieno žmogaus meistriškumo ir drąsos žengti pirmą žingsnį!

Atminkime: visi esame Meistrai, kai pažadiname vidinę Kūrėjo kibirkštį. Ir nėra nieko stipresnio už idėją, kurią atėjo laikas įgyvendinti. Naujasis pasaulis laukia savo Meistrų 🙂 !

(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją surašė ruvi.lt)

Visiems šviesių ir kūrybingų artėjančių Naujųjų metų 🙂 !

Valstietis sodina dvi sėklas į tą pačią žemę. Viena sėkla – saldaus, kita – kartaus vaisiaus.

Dvi sėklos auga tokiose pačiose sąlygose.

Jos gauna tiek pat vandens, tiek pat šviesos, tiek pat oro – gamta viskuo aprūpina jas vienodai.

Ir žmogus rūpinasi jomis vienodai.

Vėliau pasirodo du mažyčiai daigeliai ir pradeda augti.

Galiausiai abu užauga ir subrandina vaisius, bet vieno iš jų vaisiai saldūs, o kito – kartūs.

Kokia sėkla – toks ir vaisius.

Juk negalime teigti, kad vieno augalo vaisiai saldūs todėl, kad gamta buvo jam gera, o kito kartūs todėl, kad gamta jam buvo atšiauri.

Abu augo vienodose sąlygose, o gamta tik padėjo išskleisti skirtingas sėklų savybes: kokia sėkla – toks bus ir augalas.

Taip ir mūsų gyvenime: koks poelgis – toks ir rezultatas, kokia priežastis – tokia ir pasekmė.

Bet mes dažnai esame neatidūs tam, ką galvojame ir darome, todėl nesusiejame savo veiksmų ir jų pasekmių.

O kai ateina laikas skinti vaisius, stebimės: kodėl jie nesaldūs, kodėl jie tokie kartūs?..

Ir vėl sielojamės, pykstame, kaltiname.. Ir vėl viskas iš pradžių, ir vėl.. sėjame tas pačias kartaus vaisiaus sėklas.

.. O juk išeitis paprasta: norime Gėrio – sėkime Gėrį 🙂 !

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyveno kartą Mažasis Angelas, kuris labai norėjo būti Dideliu. Kasdien jam pavesdavo daug smulkių užduočių, o jis svajojo apie Didelius Darbus..

Vieną dieną Vyresnysis Angelas jo paklausė:

– Kodėl tu visada toks nusiminęs?

– Kaip gi man neliūdėti, – atsakė Mažasis Angelas, – jei visi aplink atlieka svarbius, didelius darbus ir net žygdarbius, o man patiki tik mažas užduotis?..

– Tu skaitai, kad tau neskiria svarbių darbų, ir tave tai žeidžia? – nusišypsojo Vyresnysis Angelas.

– Žinoma, žeidžia! – Mažojo Angelo akyse sužibo ašaros. – Pažvelk į šios dienos mano užduočių sąrašą. Argi tai darbai?!! – mažylis parodė lapą, kuriame buvo surašyta, ką, kur ir kada jis turi padaryti.

– Kuo gi tu nepatenkintas? – peržvelgęs sąrašą, paklausė Vyresnysis Angelas.

– Tuo, kad mano darbai smulkūs ir nepastebimi, ir nėra jokio skirtumo, atliksiu juos ar ne.. O štai mano vyresnysis brolis tai dirba: visi jį giria ir sveikina, jis toks šaunuolis, toks svarbus šiam pasauliui! – nuoskaudos ašaros pabiro iš mėlynų Angeliuko akių..

– Neverk, mažyli, – pradėjo raminti jį Vyresnysis Angelas ir paglostė jo šviesias garbanėles, – man rodos, aš žinau, kaip tau padėti.

– Tikrai? – Angeliukas kaipmat nustojo verkti. – Tu man paskirsi didelę-didelę užduotį? – jo akyse sužibo viltis..

– Ne visai taip.. Tiesiog šiandien mes kartu patikrinsime tavo užduotis, ir jei jos tikrai nesvarbios – galėsi jų nevykdyti, o aš daugiau tau jų neskirsiu.

– Tikrai? – apsidžiaugė Angeliukas.

– Na, nebent pats persigalvosi ir pats to panorėsi, – labai rimtai atsakė Vyresnysis Angelas.

– Niekada!! – užtikrino Mažasis Angeliukas.

– Visko gyvenime būna, – paslaptingai šyptelėjo Vyresnysis Angelas ir paėmė mažylį už rankos. – Skrendam?

Jie greitai pasiekė Žemę. Rytas buvo puikus: saulė ką tik paskleidė savo spindulius, paukščiai sveikino naują dieną, o pievoje žibėjo rasos lašeliai..

Mažasis angeliukas akimirkai sustojo, klausydamasis lakštingalos giesmės..

Vyresnysis jį paragino:

– Puiku, kad tavo sieloje yra vietos grožiui, bet pažiūrėkime į tavo darbų sąrašą..

Ten buvo parašyta: padaryti taip, kad šviesoforo žalia šviesa degtų trimis sekundėmis ilgiau.

– Na, kas čia per užduotis?.. Kažkokia smulkmė.. – piktinosi Mažasis Angelas.

– Gerai, nevykdyk jos. Tik pažiūrėsime, kas bus, – tarė Vyresnysis.

Ir abu Angelai atsistojo nurodytoje sankryžoje. Niekas jų nematė, todėl tai nieko nestebino. Tiesa, maži vaikai juos puikiai matė – šypsojosi ir mojavo jiems, o Angelai atsakė jiems tuo pačiu..

Užsidegė žalia šviesa, ir didelis žmonių būrys patraukė per perėją. Pati paskutinė sunkiai žingsniavo senutė su dviem dideliais krepšiais. Ir štai užsidegė geltona šviesa, o ji tebuvo pusiaukelėje.

Senučiukė nusprendė pabėgėti, kol neįsižiebė raudona. Mašinos jai signalizavo, todėl ji vis spartino žingsnį, kol nesuklupo prie pat šaligatvio. Praeiviai padėjo senutei atsikelti, bet jos krepšiai liko ant kelio. Iš jų pažiro supirktas maistas, per kurį važiavo mašinos..

– Ojojoj.. kuo gi aš dabar Murziuką maitinsiu? – rūpinosi senutėlė savo katinu labiau, nei savimi..

Mažajam Angelui pasidarė gėda – juk senutei pritrūko būtent tų trijų sekundžių, kurios buvo paminėtos jo užduotyje!

– Ir dar ji išleido savaitei skirtus pinigus, – tyliai pridūrė Vyresnysis Angelas. – Žiūrime toliau. Kas ten pagal sąrašą?

Sekantis darbas buvo užrašytas toks: uždaryti langą. Angelai nuskrido į nurodytą vietą, kur stiprus vėjo gūsis atidarė langą penktame namo aukšte. O Mažasis Angelas vis dar negalėjo nurimti ir galvojo – ką gi valgys visą savaitę senutė ir jos katinas..

– Skrendam, pažiūrėsime, kas bus toliau, – paragino Vyresnysis.

Jie įsitaisė ant didžiulio medžio šakos priešais langą. Kambaryje ant stalo stovėjo narvelis su papūga. Staiga ant stalo užšoko didelis katinas ir pradėjo judinti narvelį, norėdamas pasiekti papūgą.

Jis nustūmė narvelį ant grindų, durelės atsidarė, o papūga garsiai čirkšdama išskrido ir atsitūpė ant lango rėmo. Tuo tarpu į kambarį įbėgo mažas berniukas. Pamatęs papūgą, jis pasistatė prie lango kėdę ir bandė ją pasiekti.

Dar kelios sekundės, ir vaikas galėjo iškristi, bet.. Mažasis Angelas įskrido į kambarį, švelniai stumtelėjo berniuką į vidų ir užtrenkė langą. Išgirdusi trenksmą, atbėgo vaiko mama, o vaikas su džiaugsmu puolė jai pasakoti, kaip gelbėjo papūgą..

Vyresnysis Angelas paklausė Mažojo Angelo:

– Tai vis dėl to įvykdei užduotį?

– Aš daug ką supratau.. – tyliai atsakė jis.

– Ir ką tu supratai? – nusišypsojo Vyresnysis.

– Aš supratau, kad maži darbai taip pat gali būti labai svarbūs – net jei jų niekas nepastebi!

– Tu teisingai viską supratai..

– O ar galima – aš skrisiu toliau vykdyti savo užduotis?.. – paklausė Angeliukas. – Šiandien aš turiu daug svarbių mažų užduočių!

– Skrisk, mažyli, skrisk, – pamojavo jam Vyresnysis Angelas – tavęs laukia Dideli Darbai!

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems šviesių artėjančių švenčių 🙂 !

Kartą mažas spindulėlis paklausė Saulės:

– Kiekvieną dieną aš skraidau į Žemę ir šildau visą joje esančią gyvybę. Bet aš taip norėčiau sušildyti žmogaus širdį!.. Ar galiu tai padaryti?

– Žinoma! Tu gali padovanoti lašelį mano ugnies žmogaus širdžiai.. Ji padės žmogui tapti kūrėju Žemėje.

Spindulėlis labai apsidžiaugė ir lėkte nulėkė į Žemę. “Bet kaip gi aš suprasiu, kuriam žmogui reikalinga mano šiluma?“ – pagalvojo jis.

Ir staiga jis išgirdo vieno vaikino niūrias mintis: “Nieko man nesigauna, aš nieko nesugebu.. Svajojau tapti dailininku – tapau dažytoju.. Pamilau merginą, o ji į mano pusę net nežiūri..“

– Bet tu turi darbščias rankas, talentą ir jaunystę! – šūktelėjo spindulėlis ir padovanojo vaikinui savo šilumą.

Ir.. įvyko stebuklas: įsižiebusi Saulės ugnis vaikino širdyje privertė jį pakelti akis, ištiesti pečius, pajusti gyvenimo džiaugsmą ir įkvėpimą!

Jis surado stalčiuje pamirštus dažus ir nupiešė savo mylimajai gėlių puokštę..

– Kaip gražu! – apsidžiaugė mergina ir pažvelgė į vaikiną kupinomis susižavėjimo akimis.

Po to vaikinas su entuziazmu ėmėsi darbo – pabaigė dažyti vieno žmogaus namą.

Namo šeimininkas negalėjo atsistebėti:

– Jūs tikras dailininkas, o mano namas dabar – tikras meno kūrinys!

Įkvėptas vidinės ugnies ir savo mylimosios, vaikinas pradėjo piešti ir tapo dailininku. Jis tapė paveikslus, kurie džiugino šildė žmonių širdis. Pradėjo pildytis jo svajonės!

O spindulėlis laimingas sugrįžo namo..

Jis pasidalino savo įspūdžiais ir paklausė Saulės:

– Aš nežinojau, kam padovanoti tavo ugnį.. Ir dovanojau ją pirmam sutiktam žmogui. Ar teisingai pasielgiau?

– Tu padovanojai ją tam, kam jos reikėjo – tai labai svarbu. Maža to: tu patikėjai tuo vaikinu, palaikei ir padrąsinai jį, todėl jis tapo kūrėju 🙂 !

.. Taip ir mūsų gyvenime: kiekvieno širdyje yra Kūrėjo šviesa – žmogaus vidinė Saulė 🙂 !
Tik.. kartais ji priblėsta nuo gyvenimo sunkumų, arba – žmogus pamiršta, kad ją turi..
Ir pažadinti ją gali kito žmogaus vidinė šviesa, kuri ne tik sušildo žmogaus širdį, bet ir dovanojama auga 🙂 .
Todėl – dovanokime dalelę savo vidinės šviesos žmonėms! Galbūt, šalia yra žmogus, kuriam tos šviesos būtent dabar labai reikia 🙂 ?..

(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją surašė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

* Pradedame ruoštis didžiosioms metų šventėms: atsukame svarstykles keliais kilogramais atgal 😉 .

* Vienintelis būdas nevalgyti po šešių – viską suvalgyti iki šešių.

* Ir kaip išaiškinti vaikui, kad 8 valanda ryto savaitgalį – tai gili naktis?..

* Išeiginių ypatumai žiemą: pabudau, papusryčiavau.. sutemo.

* “Dukrele, nueik į parduotuvę..“
“ O stebuklingas žodis?..“
“ Išjungsiu internetą!“
“ Bėgu!..“

* Kai namuose yra mažų vaikų, tuomet tyla – priežastis sunerimti..

* Vyro noras – įstatymas. Moters noras – įstatymo pataisa 🙂 .

* Moters amžiaus tarpsniai: jaunystė, antroji jaunystė ir – amžinoji jaunystė.

* “Tikrą vyrą“ sugalvojo moterys, kad gąsdintų juo savo vyrus..

* Ne veltui, matyt, sutuoktuvių žiedą mauna ant piršto, iš kurio ima kraują.

* Per penkias barnio minutes pažinsi žmogų geriau, nei per penkis bendro gyvenimo metus.

* Kartais naudinga patylėti, kad tave išgirstų 🙂 .

* Tyla ir šypsena – du galingi taikdariai. Šypsena – daugelio problemų sprendimų pagalbininkė, o tyla dažnai padeda išvengti problemų.

* Svarbiausia gyvenime – šeima: karjera nelauks tavęs namuose, pinigai nenuvalys ašarų, o šlovė neapkabins ir nepriglaus..

* Įdomu: kaip šampūnas, skirtas riebioms plaukų šaknims ir sausiems galiukams, supranta – kur plaukų šaknys, o kur galai?..

* Beveik 70% vairuotojų nuolat kalbasi ir barasi su navigatoriumi 🙂 .

* Šliaužiojantys labai mėgsta mokyti skraidyti..

* Jei tu iš tiesų esi stiprus – tau nereikia rodyti kiekvienam savo jėgą. Jei tu išmintingas – nerėksi apie tai ant kiekvieno kampo. Jei esi geras žmogus – apie tai liudys tavo geri darbai, o ne žodžiai.

* Kad pradėtum keistis, reikia noro, o ne pirmadienių 😉 .

* Mes galime pakeisti draugus, sutuoktinį, darbą, tikėjimą.. Bet kol nepasikeisime viduje – mes vėl ir vėl pritrauksime į savo gyvenimą tokius pačius žmones ir tokias pačias situacijas.

* Padėdami kitiems mes netampame šventaisiais. Mes elgiamės kaip normalūs žmonės!

* Kiekvienas atiduoda kitam tai, ką turi savyje. Dvasingumo jokiais protezais nepakeisi..

* Vienybėje ir mažas greitai auga, o susipriešinus ir didingi darbai išyra.

* Kapitalizmas – tai religija.
Bankai – tai bažnyčios.
Bankininkai – šventikai.
Turtas – tai rojus.
Skurdas – pragaras.
Turtingi žmonės – šventieji.
Neturtingi – nusidėjeliai.
Prekės – palaima.
Pinigai – tai dievas. (Migel D. Luis)

* Aukščiausias įstatymas – ne žmonių sugalvotos taisyklės. Aukščiausias įstatymas – Meilė ir Vienybė:
Aš esu Tu, o Tu esi aš –
Tai Mes. Kiekvienas – svarbi Visumos dalis.
Ir jei aš kenkiu Tau –
Aš kenkiu sau, kenkiu Mums visiems.
Jei aš myliu ir gerbiu Tave –
Aš myliu ir gerbiu save ir Mus visus 🙂 .

* Kuo daugiau meilės širdyje – tuo šviesesnis gyvenimas. Nekovokite su tamsa, bet įsileiskite šviesą – ir tamsa savaime išnyks.

* Jei jums pasidarys liūdna, jei pasijusite vieniši, prisiminkite, kad jūsų organizme – milijonai ląstelių, ir visos jos rūpinasi vienu vieninteliu – Jumis!

* Rytas turi stebuklingą savybę: kas benutiktų gyvenime – jis visada grąžina Viltį 🙂 ..

(Šaltinis – internetas, parinko ir vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Vieną kartą atėjo gėlininkas į kirpyklą apsikirpti.

Kai atėjo laikas atsiskaityti, kirpėjas pasakė: “Aš neimsiu pinigų. Šią savaitę aš dirbu visuomenės labui.“

Gėlininkas padėkojo ir išėjo.

Kitą rytą atėjęs į darbą kirpėjas rado prie durų padėkos laišką ir rožių puokštę.

Paskui atėjo kirptis kepėjas, bet kai norėjo susimokėti, kirpėjas jam atsakė: “Šią savaitę aš neimu pinigų. Aš dirbu visuomenės labui.“

Kepėjas apsidžiaugė ir padėkojęs išėjo.

Kitą rytą kirpėjas prie durų rado padėkos laiškelį ir pintinę bandelių.

Atėjo kirptis senatorius, ir kai susiruošė mokėti, kirpėjas vėl pakartojo: “Aš neimsiu pinigų. Šią savaitę dirbu visuomenės labui.“

Senatorius labai apsidžiaugė ir išėjo.

Kitą rytą, kai kirpėjas atėjo į darbą, prie durų stovėjo būrelis senatorių, būrys deputatų ir patarėjų, meras ir keletas ministrų, mero žmona ir šeši vaikai – visi jie atėjo nemokamai kirptis.

Moralė: kartais paprasta gyvenimiška situacija parodo esminį skirtumą tarp žmoniškumo ir savanaudiškumo..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Kartą vienas mokinys paklausė Mokytojo:

– Sakykite, Mokytojau, ar yra tokia laiminga diena, kai galima pradėti kažką naujo, kurti, mokytis, daryti gerus darbus?

– Laiminga diena? – nustebo Mokytojas.

– Na, galbūt, savaitės ar mėnesio diena?.. – patikslino mokinys.

– Aaa.. Savaitės diena? – šypsodamasis pažvelgė į mokinius Mokytojas ir linktelėjo pritardamas. – Taip, žinoma, ši diena – trečiadienis.

Mokiniai tuoj čiupo savo užrašus ir užrašė Mokytojo mintį.

– O kodėl tu nerašai? – paklausė jis vieno mokinio, kuris sėdėjo ir gudriai šypsojosi.

– Todėl, Mokytojau, kad aš žinau, ką tu pasakysi toliau..

– Ir ką gi? – susidomėjo Mokytojas.

Mokinys nedvejodamas atsakė:

– Kad tai gali būti ir antradienis, penktadienis, šeštadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ir sekmadienis!

– Tu teisus, – pritarė Mokytojas. – Tik aš pirmiausiai įvardinčiau penktadienį, o tik po to – antradienį.

Jie linksmai susižvalgė, o mokiniai viską užsirašė ir labai džiaugėsi, kad jų draugas atsakė beveik viską teisingai.

Vienas iš jų pasitikslino:

– Mokytojau, o eiliškumas būtent toks, kaip jūs minėjote?..

Mokytojas nusišypsojo ir linktelėjo mokiniui, kuris teisingai atsakė:

– Tu atsakyk!

– Iš tiesų tai kiekviena nauja diena!.. – atsakė jis. – Ši diena – šiandien! 😉

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Su pirmuoju sniegu 🙂 ! Visiems gražaus savaitgalio!!

Gyveno kartą senolė, kuri visą laiką verkė.

O priežasčių ašarojimui, jos manymu, ji turėjo svarių: mat, vyresnioji jos duktė buvo ištekėjusi už skėčių pardavėjo, o jaunėlė – už makaronų gamintojo. Todėl ji nuolat pergyveno dėl jų gerovės.

Kai senolė atsikeldavo ryte ir pamatydavo, kad oras giedras ir diena bus saulėta, jos galvoje tuoj pradėdavo suktis mintys: “Baisu!.. Saulė tokia skaisti, oras giedras, reiškia, į mano dukrelės parduotuvę niekas neužeis ir nepirks skėčių!“

Nuo tokių niūrių minčių ji pradėdavo sielvartauti ir ašaroti..

O jei oras buvo apniukęs ir lijo lietus, senolė.. taip pradėdavo lieti graudžias ašaras! Tik šiuo atveju – dėl jaunėlės dukters: “Vargšė mano dukrelė.. Oras drėgnas, todėl jiedu su vyru negalės deramai išdžiovinti makaronų, juk saulės nėra.. Reiškia, nieko ir neparduos.. Ojojoj.. Ką daryti?“

Taip ji sielojosi ir raudojo kiekvieną mielą dieną ir bet kokiu oru: tai dėl vyresniosios, tai dėl jaunėlės dukters.

Nei namiškiai, nei kaimynai negalėjo jos nuraminti, todėl galiausiai praminė ją “ašarojančia senole“.

Vieną dieną senolė sutiko vienuolį. Jis paklausė, ko ji taip rauda, ir moteriškė papasakojo jam apie savo bėdą.

Senolės nuostabai, vienuolis nusijuokė ir ištarė:

– Miela ponia, nustokite verkti! Turiu jums gerą žinią: aš nurodysiu jums išsivadavimo iš jūsų kančios kelią.

Ašarojanti senolė labai apsidžiaugė, nes jos begalinis sielvartas ją gerokai išvargino.. Ji pradėjo klausinėti, kaip greičiau iš jo išsilaisvinti.

Vienuolis atsakė:

– Viskas labai paprasta, tereikia pakeisti savo minčių eigą. Kai bus geras oras ir švies saulė – negalvokite apie vyresniosios dukters skėčius, bet pasidžiaukite už jaunėlę: juk šviečia saulė, ir jos pagaminti makaronai puikiai džius! O kai lyja, pagalvokite apie vyresniąją dukterį: juk lyja, reiškia, ir prekyba skėčiais bus gera!

Išklausė senolė vienuolio ir nustebo: ir tikrai – kaip viskas paprasta!

Padėkojo jam ir nuo tos dienos pradėjo elgtis taip, kaip jis patarė. Ir – ne tik nustojo sielvartauti, bet iš ašarojančios kaipmat virto laiminga senole 😉 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Kadaise kažkur Žemėje buvo miestas, kuriame gyveno ne žmonės, o šuliniai.

Jie buvo labai skirtingi: vieni suręsti iš medžio, kiti – sumūryti, treti – sulipdyti iš brangių akmenų. Tačiau buvo ir tokių, kurie stovėjo be išorinio apvado ir dėl to labai sielojosi..

Jie buvo negilūs, todėl pildėsi tik lietaus vandeniu, o kadangi lijo retai, tai dažniausiai stovėjo tušti.

Ir štai vieną dieną tarp šulinių pasklido žinia, kad jų išoriniai apvadai visai nesvarbūs ir kad kiekvienas save gerbiantis šulinys turi rūpintis savo vidiniu turiniu.

Šuliniai kaipmat puolė save pildyti viskuo, kas jiems atrodė svarbu.

Vieni pildėsi monetomis ir papuošalais, kiti – baldais ir buitiniais prietaisais, treti – knygomis ir paveikslais, ketvirti – kuo papuola..

Bėgo laikas. Dauguma šulinių buvo užpildyti iki pat viršaus. Kai kurie tenkinosi tuo, ką turi, o kiti norėjo vis daugiau.

Todėl vienas šulinys nusprendė plėstis – kad galėtų talpinti kuo daugiau gėrybių. Jo pavyzdžiu greitai pasekė ir aplinkiniai šuliniai.

O tuo metu vienas nedidelis šulinys miesto pakraštyje stebėjo plėtimosi procesą: kai kurie šuliniai taip išsiplėtė, kad pradėjo liestis savo kraštais su kitais, ir dėl to pradėjo kilti nesutarimai ir konfliktai.

Mažajam šuliniui tai labai nepatiko, todėl jis nusprendė atsikratyti visko, ką sukaupė – kad net nekiltų noras plėstis ir dėl to kariauti su kaimynais.

Iš pradžių jis labai išsigando savo vidinės tuštumos.. O kad nestovėtų tuščias, jis nusprendė augti gilyn.

Mažajam šuliniui buvo labai įdomu viską tyrinėti, jis darėsi vis gilesnis, kol.. vieną dieną aptiko vandenį!

Jis niekada nematė tiek daug vandens, todėl labai apsidžiaugė ir ėmė žaisti su juo, taškytis, ir net nepastebėjo, kaip užsipildė iki pat viršaus.

Vanduo buvo gaivus ir tyras, jis ėmė sruventi per šulinėlio kraštus ir sudrėkino žemę. Ilgainiui aplink šulinį sužaliavo žolė, pražydo gėlės, ėmė augti krūmai ir medžiai..

Gyvenimas aplink jį virte užvirė: vešėjo augalai, dūzgė bitės, čiulbėjo paukščiai.

Kaimyniniai šuliniai stebėjosi: kaip jam pavyko padaryti tokį stebuklą?..

– Tai ne stebuklas, o mūsų prigimtis – atsakė šulinėlis, – ieškokite savyje, giliau, bet.. prieš tai reikės išmesti visus daiktus, kuriais save užpildėte.

Niekas nesiryžo to padaryti ir plėtėsi toliau, kimšdami į save daiktus ir kariaudami tarpusavyje.

Tačiau vienas vis dėl to ryžosi – išmetė viską, kas jame buvo ir pradėjo augti gilyn. Ir jis taip pat pasiekė vandenį! Ir sužaliavo aplink jį dar viena grožio oazė..

– Gal tai ir gerai, bet kas bus, jei vanduo vieną dieną baigsis? – klausinėjo šuliniai drąsuolių, kurie ryžosi tokiems pokyčiams.

– Jis ne tik nesibaigia, bet ir nuolat pildosi: kuo daugiau jo atiduodame žemei, tuo daugiau vandens prisipildo, – džiaugėsi šuliniai.

Laikui bėgant vis daugiau šulinių pradėjo sekti jų pavyzdžiu. Ir miestas sužaliavo..

O tie, kurie nenorėjo, nuslinko į pakraštį ir stūksojo vieniši, iki viršaus prikimšti įvairiausiais daiktais.. Jų kraštai po truputį iro, o aplink juos buvo dykynė.

O drąsieji šuliniai vieną dieną atrado didžiąją paslaptį – jie suprato, kad jų atrastas vanduo – bendras, ir kad visus juos pildo didžiulė požeminė upė!

Tai dar labiau juos suartino ir suvienijo bendriems tikslams – puoselėti žemę, augmeniją, visą gyvybę.. Būti naudingais!

Bet.. kad atsivertų ši didžioji paslaptis, reikėjo ne tik ryžto atsisakyti nereikalingos naštos, godumo ir beprasmiškos kovos.

Reikėjo drąsos – sekti savo prigimtimi ir dovanoti save visų labui.. 🙂

(Pagal M. Menpase alegoriją, vertė – ruvi.lt)

Gero visiems savaitgalio 🙂 !