Kategorija: Mintys

* Pradedame ruoštis didžiosioms metų šventėms: atsukame svarstykles keliais kilogramais atgal 😉 .

* Vienintelis būdas nevalgyti po šešių – viską suvalgyti iki šešių.

* Ir kaip išaiškinti vaikui, kad 8 valanda ryto savaitgalį – tai gili naktis?..

* Išeiginių ypatumai žiemą: pabudau, papusryčiavau.. sutemo.

* “Dukrele, nueik į parduotuvę..“
“ O stebuklingas žodis?..“
“ Išjungsiu internetą!“
“ Bėgu!..“

* Kai namuose yra mažų vaikų, tuomet tyla – priežastis sunerimti..

* Vyro noras – įstatymas. Moters noras – įstatymo pataisa 🙂 .

* Moters amžiaus tarpsniai: jaunystė, antroji jaunystė ir – amžinoji jaunystė.

* “Tikrą vyrą“ sugalvojo moterys, kad gąsdintų juo savo vyrus..

* Ne veltui, matyt, sutuoktuvių žiedą mauna ant piršto, iš kurio ima kraują.

* Per penkias barnio minutes pažinsi žmogų geriau, nei per penkis bendro gyvenimo metus.

* Kartais naudinga patylėti, kad tave išgirstų 🙂 .

* Tyla ir šypsena – du galingi taikdariai. Šypsena – daugelio problemų sprendimų pagalbininkė, o tyla dažnai padeda išvengti problemų.

* Svarbiausia gyvenime – šeima: karjera nelauks tavęs namuose, pinigai nenuvalys ašarų, o šlovė neapkabins ir nepriglaus..

* Įdomu: kaip šampūnas, skirtas riebioms plaukų šaknims ir sausiems galiukams, supranta – kur plaukų šaknys, o kur galai?..

* Beveik 70% vairuotojų nuolat kalbasi ir barasi su navigatoriumi 🙂 .

* Šliaužiojantys labai mėgsta mokyti skraidyti..

* Jei tu iš tiesų esi stiprus – tau nereikia rodyti kiekvienam savo jėgą. Jei tu išmintingas – nerėksi apie tai ant kiekvieno kampo. Jei esi geras žmogus – apie tai liudys tavo geri darbai, o ne žodžiai.

* Kad pradėtum keistis, reikia noro, o ne pirmadienių 😉 .

* Mes galime pakeisti draugus, sutuoktinį, darbą, tikėjimą.. Bet kol nepasikeisime viduje – mes vėl ir vėl pritrauksime į savo gyvenimą tokius pačius žmones ir tokias pačias situacijas.

* Padėdami kitiems mes netampame šventaisiais. Mes elgiamės kaip normalūs žmonės!

* Kiekvienas atiduoda kitam tai, ką turi savyje. Dvasingumo jokiais protezais nepakeisi..

* Vienybėje ir mažas greitai auga, o susipriešinus ir didingi darbai išyra.

* Kapitalizmas – tai religija.
Bankai – tai bažnyčios.
Bankininkai – šventikai.
Turtas – tai rojus.
Skurdas – pragaras.
Turtingi žmonės – šventieji.
Neturtingi – nusidėjeliai.
Prekės – palaima.
Pinigai – tai dievas. (Migel D. Luis)

* Aukščiausias įstatymas – ne žmonių sugalvotos taisyklės. Aukščiausias įstatymas – Meilė ir Vienybė:
Aš esu Tu, o Tu esi aš –
Tai Mes. Kiekvienas – svarbi Visumos dalis.
Ir jei aš kenkiu Tau –
Aš kenkiu sau, kenkiu Mums visiems.
Jei aš myliu ir gerbiu Tave –
Aš myliu ir gerbiu save ir Mus visus 🙂 .

* Kuo daugiau meilės širdyje – tuo šviesesnis gyvenimas. Nekovokite su tamsa, bet įsileiskite šviesą – ir tamsa savaime išnyks.

* Jei jums pasidarys liūdna, jei pasijusite vieniši, prisiminkite, kad jūsų organizme – milijonai ląstelių, ir visos jos rūpinasi vienu vieninteliu – Jumis!

* Rytas turi stebuklingą savybę: kas benutiktų gyvenime – jis visada grąžina Viltį 🙂 ..

(Šaltinis – internetas, parinko ir vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Vieną kartą atėjo gėlininkas į kirpyklą apsikirpti.

Kai atėjo laikas atsiskaityti, kirpėjas pasakė: “Aš neimsiu pinigų. Šią savaitę aš dirbu visuomenės labui.“

Gėlininkas padėkojo ir išėjo.

Kitą rytą atėjęs į darbą kirpėjas rado prie durų padėkos laišką ir rožių puokštę.

Paskui atėjo kirptis kepėjas, bet kai norėjo susimokėti, kirpėjas jam atsakė: “Šią savaitę aš neimu pinigų. Aš dirbu visuomenės labui.“

Kepėjas apsidžiaugė ir padėkojęs išėjo.

Kitą rytą kirpėjas prie durų rado padėkos laiškelį ir pintinę bandelių.

Atėjo kirptis senatorius, ir kai susiruošė mokėti, kirpėjas vėl pakartojo: “Aš neimsiu pinigų. Šią savaitę dirbu visuomenės labui.“

Senatorius labai apsidžiaugė ir išėjo.

Kitą rytą, kai kirpėjas atėjo į darbą, prie durų stovėjo būrelis senatorių, būrys deputatų ir patarėjų, meras ir keletas ministrų, mero žmona ir šeši vaikai – visi jie atėjo nemokamai kirptis.

Moralė: kartais paprasta gyvenimiška situacija parodo esminį skirtumą tarp žmoniškumo ir savanaudiškumo..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Kartą vienas mokinys paklausė Mokytojo:

– Sakykite, Mokytojau, ar yra tokia laiminga diena, kai galima pradėti kažką naujo, kurti, mokytis, daryti gerus darbus?

– Laiminga diena? – nustebo Mokytojas.

– Na, galbūt, savaitės ar mėnesio diena?.. – patikslino mokinys.

– Aaa.. Savaitės diena? – šypsodamasis pažvelgė į mokinius Mokytojas ir linktelėjo pritardamas. – Taip, žinoma, ši diena – trečiadienis.

Mokiniai tuoj čiupo savo užrašus ir užrašė Mokytojo mintį.

– O kodėl tu nerašai? – paklausė jis vieno mokinio, kuris sėdėjo ir gudriai šypsojosi.

– Todėl, Mokytojau, kad aš žinau, ką tu pasakysi toliau..

– Ir ką gi? – susidomėjo Mokytojas.

Mokinys nedvejodamas atsakė:

– Kad tai gali būti ir antradienis, penktadienis, šeštadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ir sekmadienis!

– Tu teisus, – pritarė Mokytojas. – Tik aš pirmiausiai įvardinčiau penktadienį, o tik po to – antradienį.

Jie linksmai susižvalgė, o mokiniai viską užsirašė ir labai džiaugėsi, kad jų draugas atsakė beveik viską teisingai.

Vienas iš jų pasitikslino:

– Mokytojau, o eiliškumas būtent toks, kaip jūs minėjote?..

Mokytojas nusišypsojo ir linktelėjo mokiniui, kuris teisingai atsakė:

– Tu atsakyk!

– Iš tiesų tai kiekviena nauja diena!.. – atsakė jis. – Ši diena – šiandien! 😉

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Su pirmuoju sniegu 🙂 ! Visiems gražaus savaitgalio!!

Gyveno kartą senolė, kuri visą laiką verkė.

O priežasčių ašarojimui, jos manymu, ji turėjo svarių: mat, vyresnioji jos duktė buvo ištekėjusi už skėčių pardavėjo, o jaunėlė – už makaronų gamintojo. Todėl ji nuolat pergyveno dėl jų gerovės.

Kai senolė atsikeldavo ryte ir pamatydavo, kad oras giedras ir diena bus saulėta, jos galvoje tuoj pradėdavo suktis mintys: “Baisu!.. Saulė tokia skaisti, oras giedras, reiškia, į mano dukrelės parduotuvę niekas neužeis ir nepirks skėčių!“

Nuo tokių niūrių minčių ji pradėdavo sielvartauti ir ašaroti..

O jei oras buvo apniukęs ir lijo lietus, senolė.. taip pradėdavo lieti graudžias ašaras! Tik šiuo atveju – dėl jaunėlės dukters: “Vargšė mano dukrelė.. Oras drėgnas, todėl jiedu su vyru negalės deramai išdžiovinti makaronų, juk saulės nėra.. Reiškia, nieko ir neparduos.. Ojojoj.. Ką daryti?“

Taip ji sielojosi ir raudojo kiekvieną mielą dieną ir bet kokiu oru: tai dėl vyresniosios, tai dėl jaunėlės dukters.

Nei namiškiai, nei kaimynai negalėjo jos nuraminti, todėl galiausiai praminė ją “ašarojančia senole“.

Vieną dieną senolė sutiko vienuolį. Jis paklausė, ko ji taip rauda, ir moteriškė papasakojo jam apie savo bėdą.

Senolės nuostabai, vienuolis nusijuokė ir ištarė:

– Miela ponia, nustokite verkti! Turiu jums gerą žinią: aš nurodysiu jums išsivadavimo iš jūsų kančios kelią.

Ašarojanti senolė labai apsidžiaugė, nes jos begalinis sielvartas ją gerokai išvargino.. Ji pradėjo klausinėti, kaip greičiau iš jo išsilaisvinti.

Vienuolis atsakė:

– Viskas labai paprasta, tereikia pakeisti savo minčių eigą. Kai bus geras oras ir švies saulė – negalvokite apie vyresniosios dukters skėčius, bet pasidžiaukite už jaunėlę: juk šviečia saulė, ir jos pagaminti makaronai puikiai džius! O kai lyja, pagalvokite apie vyresniąją dukterį: juk lyja, reiškia, ir prekyba skėčiais bus gera!

Išklausė senolė vienuolio ir nustebo: ir tikrai – kaip viskas paprasta!

Padėkojo jam ir nuo tos dienos pradėjo elgtis taip, kaip jis patarė. Ir – ne tik nustojo sielvartauti, bet iš ašarojančios kaipmat virto laiminga senole 😉 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Kadaise kažkur Žemėje buvo miestas, kuriame gyveno ne žmonės, o šuliniai.

Jie buvo labai skirtingi: vieni suręsti iš medžio, kiti – sumūryti, treti – sulipdyti iš brangių akmenų. Tačiau buvo ir tokių, kurie stovėjo be išorinio apvado ir dėl to labai sielojosi..

Jie buvo negilūs, todėl pildėsi tik lietaus vandeniu, o kadangi lijo retai, tai dažniausiai stovėjo tušti.

Ir štai vieną dieną tarp šulinių pasklido žinia, kad jų išoriniai apvadai visai nesvarbūs ir kad kiekvienas save gerbiantis šulinys turi rūpintis savo vidiniu turiniu.

Šuliniai kaipmat puolė save pildyti viskuo, kas jiems atrodė svarbu.

Vieni pildėsi monetomis ir papuošalais, kiti – baldais ir buitiniais prietaisais, treti – knygomis ir paveikslais, ketvirti – kuo papuola..

Bėgo laikas. Dauguma šulinių buvo užpildyti iki pat viršaus. Kai kurie tenkinosi tuo, ką turi, o kiti norėjo vis daugiau.

Todėl vienas šulinys nusprendė plėstis – kad galėtų talpinti kuo daugiau gėrybių. Jo pavyzdžiu greitai pasekė ir aplinkiniai šuliniai.

O tuo metu vienas nedidelis šulinys miesto pakraštyje stebėjo plėtimosi procesą: kai kurie šuliniai taip išsiplėtė, kad pradėjo liestis savo kraštais su kitais, ir dėl to pradėjo kilti nesutarimai ir konfliktai.

Mažajam šuliniui tai labai nepatiko, todėl jis nusprendė atsikratyti visko, ką sukaupė – kad net nekiltų noras plėstis ir dėl to kariauti su kaimynais.

Iš pradžių jis labai išsigando savo vidinės tuštumos.. O kad nestovėtų tuščias, jis nusprendė augti gilyn.

Mažajam šuliniui buvo labai įdomu viską tyrinėti, jis darėsi vis gilesnis, kol.. vieną dieną aptiko vandenį!

Jis niekada nematė tiek daug vandens, todėl labai apsidžiaugė ir ėmė žaisti su juo, taškytis, ir net nepastebėjo, kaip užsipildė iki pat viršaus.

Vanduo buvo gaivus ir tyras, jis ėmė sruventi per šulinėlio kraštus ir sudrėkino žemę. Ilgainiui aplink šulinį sužaliavo žolė, pražydo gėlės, ėmė augti krūmai ir medžiai..

Gyvenimas aplink jį virte užvirė: vešėjo augalai, dūzgė bitės, čiulbėjo paukščiai.

Kaimyniniai šuliniai stebėjosi: kaip jam pavyko padaryti tokį stebuklą?..

– Tai ne stebuklas, o mūsų prigimtis – atsakė šulinėlis, – ieškokite savyje, giliau, bet.. prieš tai reikės išmesti visus daiktus, kuriais save užpildėte.

Niekas nesiryžo to padaryti ir plėtėsi toliau, kimšdami į save daiktus ir kariaudami tarpusavyje.

Tačiau vienas vis dėl to ryžosi – išmetė viską, kas jame buvo ir pradėjo augti gilyn. Ir jis taip pat pasiekė vandenį! Ir sužaliavo aplink jį dar viena grožio oazė..

– Gal tai ir gerai, bet kas bus, jei vanduo vieną dieną baigsis? – klausinėjo šuliniai drąsuolių, kurie ryžosi tokiems pokyčiams.

– Jis ne tik nesibaigia, bet ir nuolat pildosi: kuo daugiau jo atiduodame žemei, tuo daugiau vandens prisipildo, – džiaugėsi šuliniai.

Laikui bėgant vis daugiau šulinių pradėjo sekti jų pavyzdžiu. Ir miestas sužaliavo..

O tie, kurie nenorėjo, nuslinko į pakraštį ir stūksojo vieniši, iki viršaus prikimšti įvairiausiais daiktais.. Jų kraštai po truputį iro, o aplink juos buvo dykynė.

O drąsieji šuliniai vieną dieną atrado didžiąją paslaptį – jie suprato, kad jų atrastas vanduo – bendras, ir kad visus juos pildo didžiulė požeminė upė!

Tai dar labiau juos suartino ir suvienijo bendriems tikslams – puoselėti žemę, augmeniją, visą gyvybę.. Būti naudingais!

Bet.. kad atsivertų ši didžioji paslaptis, reikėjo ne tik ryžto atsisakyti nereikalingos naštos, godumo ir beprasmiškos kovos.

Reikėjo drąsos – sekti savo prigimtimi ir dovanoti save visų labui.. 🙂

(Pagal M. Menpase alegoriją, vertė – ruvi.lt)

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Kartą mokinys paklausė savo Mokytojo:

– Mokytojau, man seniai rūpi vienas klausimas ir aš niekaip nerandu į jį atsakymo: sakyk, kuo skiriasi sąmoningas žmogus nuo nesąmoningo?

Mokytojas atidėjo knygą į šalį ir tarė:

– Išeikime į lauką, ten bus paprasčiau parodyti tau atsakymą.

Ir jie patraukė prie kalno papėdės, kur nuošliauža sunešė krūvą akmenų.

Jiedu sustojo ties ja ir Mokytojas paprašė:

– Sunešk tuos akmenis į kalno viršūnę.

Mokinys kiek nustebo, bet nedrįso su Mokytoju ginčytis.

Akmenų buvo daug, todėl jis uoliai darbavosi visą mielą dienelę..

Mokytojas gi tuo metu sėdėjo medžio pavėsyje, skaitė knygą ir retkarčiais žvilgteldavo į besidarbuojantį mokinį.

Šis gi dirbdamas bandė nuspėti – kokia jo darbo prasmė ir koks bus tas užslėptas atsakymas..

Vakarop mokinys pagaliau baigė nešioti akmenis. Jis labai pavargo, bet buvo laimingas ir išdidus dėl to, kad atliko tokią nelengvą Mokytojo užduotį.

Jis priėjo prie Mokytojo, ir, tikėdamasis pagyrimo, paklausė:

– Mokytojau, ar galėčiau dabar sužinoti atsakymą į savo klausimą?

– Ne, tu dar nepasiruošęs jį išgirsti, – atsakė Mokytojas.

– Kaip?.. – nustėro iš netikėtumo mokinys, – tuomet kam aš visą dieną tampiau tuos akmenis?..

– Štai! – nusišypsojo Mokytojas, – Štai!.. Šį klausimą sąmoningas žmogus būtų uždavęs prieš pradėdamas tampyti tuos akmenis..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems šilto ir šviesaus savaitgalio 🙂 !

* Faktai geri tuo, kad jų tikrumas nepriklauso nuo tikėjimo. Krišnamurti

* Laikas – nuostabus reiškinys: jo taip mažai, kai vėluoji ir taip daug, kai lauki..

* Mes dažnai priimame kaip savaime suprantamus dalykus tai, kas labiausiai yra verta mūsų dėkingumo.. S. Ozik

* Jei jūs galite matyti, vaikščioti, kalbėti, mylėti ir kiekvieną rytą atsikelti iš lovos – jūs pasakiškai turtingas žmogus! Nepamirškite dėkingumo už visa tai..

* Net taikiausioje situacijoje piktas žmogus atranda konfliktą. Net aštriausiame konflikte mylinti širdis atranda taiką.

* Jei kiekvienas žmogus panorėtų taikos vietoje antro televizoriaus, tuomet visame pasaulyje įsiviešpatautų taika. Dž. Lenonas

* Žmogus turi teisę žiūrėti į kitą žmogų iš aukšto tik vienu atveju – kai padeda jam pakilti. G. Garsija Markes

* Trūkstama grandis tarp gyvūno ir žmogaus – tai, ko gero, ir yra šiuolaikinė žmonija. S.Frey

* Nereikia kovoti už “naują sistemą“. Reikia pasiūlyti tai, dėl ko senoji sistema tiesiog “išeis iš apyvartos“. Ž. Fresko

* Jei kažkieno butas iki lubų prigrūstas laikraščių – mes vadiname tokį žmogų pamišėliu. Jei moteris gyvena namuose, kuriame pilna kačių – mes vadiname ją “trenkta“. Bet kai žmonės patologiškai kaupia tokias sumas, kad nuskurdina visą tautą – mes spausdiname jų nuotraukas žurnalų viršeliuose ir pateikiame kaip sektiną pavyzdį. B. Lester

* Augimas dėl vartojimo ir vartojimas dėl augimo – vėžinės ląstelės ideologija.

* Venkite tų, kurie nori įdiegti jums kaltės jausmą, nes jie siekia jus valdyti. Konfucijus.

* Mes pamirštame pagalvoti apie svarbiausią dalyką – apie tai, kaip mes galvojame.. O juk būtent mintys galiausiai tampa mūsų realybe.

* Vienatvė – kuomet tie, kuriuos tu myli, yra laimingi be tavęs. V. Benjaminas

* Tu gali būti labiausiai prinokęs ir sultingas persikas pasaulyje, ir vis vien atsiras kažkas, kas negali pakęsti persikų.. D. F. Tiz

* Jei norite būti laimingas – eiti nėra kur. Kur jūs benueitumėte, kiek besukauptumėte turtų, ką bedarytumėte – visa tai tebus laimės paieškos išorėje. O atrasta išorėje laimė – išorėje ir bus prarasta. Ošo

* Būna žmonės, kurie savo dvasingumu gilūs lyg vandenynai – į juos nori pasinerti. Ir būna žmonės lyg balos, kurias reikia apeiti – kad purvais neapsitaškytumėte.

* Kartais viskas, ką reikia padaryti, kad nuramintume žmogų – tai priminti jam, kad jūs šalia.. T. Janson

* Viskas susieta, viskas sugrįžta: gėris – gėriu, pyktis – pykčiu, meilė – meile.. Viskas paprasta – daugiau meilės, daugiau gerumo, daugiau nuoširdumo.. ir visa tai sugrįš netikėčiausiu momentu. Ošo

* Laimingas tas, kas laimingas savo namuose 🙂 .

(Parinko ir vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

* Naujas gyvenimas prasideda būtent tą akimirką, kai senajam tavyje jau nebelieka vietos.

* Kai kurie žmonės galvoja, kad aktyviai gyvena. O iš tiesų.. jie tik nepailstamai blaškosi!

* Visos teisingos mintys ateina tuomet, kai baigiasi emocijos.

* Sveika gyvensena pavojinga alkoholio, tabako ir farmacijos korporacijų gyvybei.

* Alkoholis – patikimas tirpiklis, jis tirpdo daug ką: draugystę, šeimas, darbo vietas, kepenis, smegenis.. bet tik ne problemas!

* Pyktis – būsena, kai liežuvis dirba greičiau už protą 😉 .

* Kai velniui pradėjo nesisekti su žmonių sielų pirkimu, jis sugalvojo kreditą.

* Kreditas – vergystė su laisvės prieskoniu (identišku natūraliam).

* Kai gyveni taikoje su savimi, tuomet gali sugyventi ir su kitais.

* Marti – tai nieko nesuprantanti ir nieko nesugebanti šventos moters giminaitė.

* Ką gali sukurti moteris iš nieko? Ne taip jau ir mažai: šukuoseną, salotas ir tragediją..

* Tikra meilė – ne Romeo ir Džiuljetos istorija, kurie kartu jauni mirė. Tikra meilė – tai Močiutės ir Senelio istorija, kurie kartu pragyveno gyvenimą ir kartu paseno.

* Moterys neturi taisyklių, jos turi tik nuotaikas: kokia nuotaika, tokios ir taisyklės.

* Vaiko akimis – apie nuotaką: “Kad sutiktų jaunikį, mergina turi visur vaikščioti linksma ir prisidažiusi. Nes jei ji liūdna ir neprisidažiusi, visi iš karto supranta, kad ji ištekėjusi..“ 🙂

* Dar visai neseniai svajojome apie kondicionierių, o šiandien jau mielai apsikabintume radiatorių.. Ateina laikas: “lauke šilčiau, nei namuose“.

* Kitų žmonių gyvenimas kaip svetimi langai: net jei ant palangės daug gėlių, tai visiškai nereiškia, kad viduje – rojus..

* Kuo daugiau žinių skaitome, tuo aiškiau pradedame suprasti: bėgti reikia jau ne iš šalies, bet iš planetos!

* Nereikia painioti gerumo su silpnumu, grubumo su jėga, o niekšybę – su mokėjimu gyventi.

* Netikras draugas lyg šešėlis: būna šalia tik saulėtą dieną.

* Neigiamos emocijos – ne tik reakcija, bet būsimų įvykių priežastis.

* Kažkam lipimas ant grėblio toks įprastas, kad jaučiasi ant jo lyg ant batuto.

* Gėlei nereikia kviesti bičių. Jai pakanka tik išsiskleisti..

* Mes pereiname į aukštesnį sąmonės lygmenį tuomet, kai pradedame su kitais elgtis geriau, nei jie elgiasi su mumis.

* Yra trys dalykai, kurių bijo dauguma žmonių: pasitikėti, kalbėti tiesą ir būti savimi.

* Tikėjimas geriausiomis žmonių savybėmis skatina juos išreikšti savo geriausias savybes.

* Mums dažnai sako: “atkreipk dėmesį“ arba “nekreipk dėmesio“. O rezultatas abiem atvejais tas pats – mūsų dėmesį valdo kiti..

* Kartais.. taip norisi uždaryti duris ir langus, išjungti šviesą, telefoną ir internetą.. palįsti po antklode ir užmigti.. ir pabusti.. kai viskas bus gerai!

* Nuotaika – mumyse.. O lietus – na, jis tiesiog lyja.. 😉

(parinko ir vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Per mišką linksmai tekėjo mažas upelis ir džiaugėsi: koks jis vikrus, skaidrus ir greitas! Koks jis ryžtingas ir veržlus!

Jis nenorėjo susilieti su jokiais kitais upeliais ar šaltinėliais, nes skaitė, kad yra stipriausias ir greičiausias, todėl jam pakaks jėgų ir ryžto vienam įveikti ir mišką, ir didelį lauką, ir kalvas.

Jam būtinai pavyks pasiekti upę! O vieną dieną jam pačiam pavyks tapti upe! Juk jis pats šauniausias!..

Galiausiai upeliukas pasiekė didžiulį atvirą lauką, susikaupė, įsibėgėjo, ir.. pritrūko jėgų pusiaukelėje.

Jis nusilpo, o vanduo vis gėrėsi ir gėrėsi į žemę.. kol iš upelio beliko plonytė srovelė..

Bet jis turėjo visiems įrodyti, kad yra pats geriausias!

Sukaupęs paskutines jėgas, visas drumzlinas ir pavargęs, upeliukas vargais-negalais pagaliau pasiekė upę.

Pailsėjęs ir atgavęs jėgas, upelis pasiguodė upei:

– Jei ne tas bjaurus milžiniškas laukas.. jei ne jis.. aš jau pats seniai būčiau tapęs didele upe!

Upė lengvai subangavo, apglėbė mažą upeliuką ir nusišypsojusi tarė:

– Mielas, mažas, naivus upeliuk! Tai ne laukas kaltas, kad tu netekai jėgų ir atbėgai pas mane toks išsekęs ir drumzlinas. Dideliems darbams turime vienytis.. Atmink: tam, kas atstumia kitus, niekada neužteks jėgų tapti upe 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir šiltos rudeninės saulės 🙂 !

Kiekviename iš mūsų yra Dieviškos sąmonės kibirkštis.

Mes esame tos kibirkšties buveinė ir išraiška Žemėje – kad vykdytume čia evoliucijos procesą ir harmonizuotume gyvenimą.

Mes galime ir turime padaryti šį pasaulį geresniu..

Visada šalia yra žmonių, kuriems reikalinga mūsų pagalba. Jie jaučiasi niekam nereikalingi ir vieniši, jie nusivylę ir nelaimingi..

Kažkas iš jų – karo ar nelaimingų atsitikimų aukos, kažkas – tokie ligoniai, kad negali savęs aptarnauti. Kiti – neturi lėšų pragyvenimui, o kažkam iš jų labai reikalingas emocinis palaikymas.

Visiems jiems reikia Meilės! Jiems visiems gyvybiškai reikalingas žmogus, kuris nebūtų abejingas jų bėdai..

Ir mes visi turime didžiulį poreikį dalintis, skleisti mums dovanotas fizines ir dvasines jėgas, kad galėtume padėti tokiems žmonėms.

Štai taip mes tampame Dieviškos energijos laidininkais, augame dvasiškai ir tuo pačiu darome šį pasaulį geresniu.

Jei mes naudojame šią energiją tik sau ir savo gerovei – palengva prarandame tai, kas mums buvo dovanota.

Pažvelkime į Gamtą: augalai sugeria Saulės skleidžiamą šviesą ir energiją ir transformuoja ją į gėles ir vaisius, dovanodami pasauliui grožį ir maistą..

Mes taip pat galime transformuoti dvasinę energiją į mintis, žodžius ir veiksmus, kurie pripildo šį pasaulį Meile, Santarve ir Vienybe. Tai mūsų svarbiausia Misija..

.. O ką jūs galite padaryti šiandien, kad pasaulis taptų geresnis ir kažkam nors truputį šviesesnis 🙂 ?..

(pagal R. E. Nadžemi alegoriją, vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !