Kategorija: Mintys

Kai gilės subrendo, tėvas ąžuolas iškilmingai joms pranešė:

– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas.

– Kvailystė. Mūsų viduje yra tik gilės branduolys, – nepatikėjo gilės.

– O aš jaučiu, kad manyje yra kažkokia paslaptis, – pasakė viena gilė ir nukrito į žolę.

Netrukus ji pajuto šalia šerno alsavimą.

– Nepražudyk miško, kuris yra manyje! – paprašė gilė.

Šernas sukluso, kriuktelėjo ir paliko ramybėje keistą gilę.

Kitą dieną peliukas surado gilę ir norėjo nutempti ją į savo urvelį.

– Manyje yra miškas, neliesk jo! – šūktelėjo gilė.

Peliukas išsigando ir pabėgo.

Vėliau šalimais skrido kėkštas, pamatė gilę ir pasičiupo ją.

– Nejaugi nori sunaikinti mišką, kuris yra manyje? – paklausė jo gilė.

Iš netikėtumo kėkštas vos neišmetė gilės, bet paskui suėmė ją tvirčiau ir nuskrido tolyn.

Kėkštas atskrido į stepės vidurį ir paragino gilę:

– Trauk greičiau tą mišką iš savęs, jis labai reikalingas stepei!

– Aš kol kas nežinau, kaip tai padaryti. Turiu įminti šią paslaptį, – atsakė gilė.

– Kvailystės, – sumurmėjo kėkštas ir paliko keistą gilę ramybėje.

Gilė pasiliko stepėje ir peržiemojo nedidelėje duobutėje. O pavasarį, gavusi vandens, išleido į žemę pirmąją šaknį.

Paskui iš gilės pasirodė švelnus ūgliukas su dviem lapeliais.. “Tai jau truputį panašu į mišką!“ – apsidžiaugė gilė.

Praėjo daug metų. Stepės viduryje subujojo didelė ąžuolų giria.

O girios pirmtakas, didžiulis vešlus ąžuolas, kasmet aiškino gilėms:

– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas. Ir pamatys tą mišką tik ta gilė, kuri tuo patikės 🙂 !..

(Iš A. Lopatino knygos “Pasakos vaikams ir suaugusiems“, vertė – ruvi.lt)

Saulėto artėjančio savaitgalio 🙂 !

Nuoskauda, toks mažas žvėriukas, iš pažiūros atrodo visai nekaltai. Jei elgiatės su ja teisingai, ji neatneša jokios žalos. Jei nebandote jos prisijaukinti, nuoskauda kuo puikiausiai gyvena laisvėje ir niekam nekenkia.

Tačiau bet kokie bandymai ją užvaldyti baigiasi skausmingai.. Šis žvėriukas mažas ir apsukrus, todėl gali nejučia patekti į kiekvieno žmogaus vidų. Ir žmogus iš karto pradeda jausti nuoskaudą..

Žvėriukas pradeda šaukti žmogui: “Aš pakliuvau čia netyčia! Išleisk mane! Čia tamsu, ir man baisu! Paleisk mane!“ Bet žmogus seniai pamiršo žvėrių kalbą. Yra ir tokių, kurie iš karto paleidžia nuoskaudą, kol dar ji maža – tai pats geriausias būdas su ja atsisveikinti.

Bet yra tokių žmonių, kurie nė už ką nenori jos paleisti. Jie iš karto ją pasisavina ir visur su savimi nešiojasi. Nuolat galvoja apie ją, rūpinasi ja.. O jai vis vien nepatinka tūnoti žmoguje!

Ji blaškosi, ieško būdų išeiti, tačiau blogas regėjimas trukdo tai padaryti. Štai toks netikęs žvėriukas. O ir žmogus taip pat.. Visas susigūžė, ir nieku gyvu nuoskaudos nepaleidžia.

O žvėriukas juk alkanas, valgyti nori – ir pradeda po truputį valgyti tai, ką randa. Ir žmogus tai jaučia. Tai ten suskausta, tai čia pradeda mausti.. Bet nepaleidžia žmogus nuoskaudos. Todėl, kad prie jos priprato. O ji valgo ir auga.. Atranda žmoguje kokį skanėstą, pripuola ir pradeda graužti. Todėl ir sakoma: “Nuoskauda graužia.“

Kol galų gale suauga su žmogaus kūnu ir tampa jo dalimi. Žmogus išsenka, pradeda sirguliuoti, o nuoskauda viduje vis auga.. Ir nesupranta žmogus, kad tereikia paleisti nuoskaudą! Ir jai be žmogaus geriau, ir žmogui be jos lengviau..

Moralė: Nuoskauda gali tapti sielos būsena. Ir, tiesą sakant, mes patys ją įsileidžiame.. Todėl kai eilinį kartą norėsite įsižeisti, pagalvokite: ar verta įsileisti nuoskaudą, auginti ją, suaugti su ja, nuolat ją nešiotis savyje, kankintis ir sirgti dėl jos?.. Geriau paleiskite ją į laisvę – lai bėga sau!..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Gražaus visiems savaitgalio! 😀

Neišvystytas meistriškumas

– Aš toks nelaimingas.. Man nieko nesigauna.. Ko gero, aš blogas žmogus.. – skundėsi mokinys Mokytojui.

– Ne, tu nesi blogas. Tau tiesiog reikia mokytis ir vystytis, – atsakė Mokytojas.

– Ir kam gi man mokytis, jei nieko nesigauna?..

– Žinai, bus paprasčiau parodyti tau atsakymą, – šyptelėjo Mokytojas.

Jis padavė mokiniui dūdelę ir paprašė pagroti kokią nors melodiją. Mokinys groti nemokėjo, bet pabandė – garsai gavosi šaižūs, rėžė ausį..

– Matai, kas gaunasi, – pasakė Mokytojas, – o jei tu išmoksi groti dūdele, garsai bus kitokie. Kas gi pasikeis? Juk vėl grosi tu, ir grosi ta pačia dūdele, bet.. Tai jau bus visai kitokie garsai – tai bus Muzika, kuri skleis harmoniją ir džiugins širdį.

Mokinys susimąstė, o Mokytojas tęsė:

– Tavyje yra viskas, ko tau reikia. Kartais tau gali atrodyti, kad nieko nemoki, kad nieko nesigauna.. kol neišlavini savo gabumų. O kai išmoksi harmoningai valdyti savo mintis ir valią, tuomet suprasi, kad tau atrodantys trūkumai – tai tik savybės, kurių tu dar neišvystei ir neišmokai valdyti, todėl dar nepasiekei meistriškumo 🙂 ..

Ir moko, ir mokosi..

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Žmonės tokie skirtingi: yra tie, kurie veda, ir yra tie, kurie eina paskui tuos, kurie veda. Kodėl tie, kurie eina paskui vedlius, neina savo keliu?

– Būtent todėl, kad žmonės skirtingi. Sekti kažkuo taip pat yra Kelias, – atsakė Mokytojas.

– Mokytojau, tuomet gaunasi, kad tu vedi, o aš einu paskui tave?

– Galima ir taip pasakyti, bet iš tiesų yra ne visai taip..

– Kaip tai – ne visai taip?.. – nustebo mokinys. – Juk aš atėjau pas tave mokytis, tu mane mokai, atsakai į mano klausimus, nurodai man Kelią – reiškia, tu vedi, o aš einu paskui tave!

– Esmė tame, kad savo klausimais tu skatini mane dar plačiau pažinti pasaulį, – nusišypsojo Mokytojas, – štai ir gaunasi, kad užduodamas man klausimą, tu vedi mane paskui save 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 😀 !

– Iš kur atsiranda gerumas? – paklausė anūkė močiutės.

– Gerumas auga kiekvieno žmogaus širdyje, – atsakė močiutė.

– Kaip auga? Kaip gėlės mūsų sode?

– Taip, mieloji.

– O iš kur atsiranda blogis?

– Žmogus gimsta su dvejomis sėklomis širdyje. Viena sėkla – gėrio, kita – blogio.

– Visai kaip mūsų sode! Auga gėlės, o šalia piktžolės, – pastebėjo mergaitė.

– Taip, piktžolės auga ir gali sunaikinti visas gėles. Jei laiku jų neišravėsime ir gėlių neprižiūrėsime, tuomet gėlyne liks vien piktžolės, – pritarė močiutė. – Taip ir žmogaus širdyje: gerumas – tarsi gėlė. Ją reikia prižiūrėti ir saugoti nuo blogio.

– O jei žmogus neaugins savo širdyje gerumo?

– Tuomet tokio žmogaus širdyje subujos blogis. Kaip piktžolės apsiveja gėlę, taip ir žmogaus širdyje neišaugs gerumas, jei jis apipintas blogiu. Jis neleis gerumui augti.

– Močiute, o kaip reikia auginti savyje gerumą? Gėles aš laistau, kad neišdžiūtų, grėbliu purenu žemę, kad stiebus pasiektų oras, o piktžoles išraunu su šaknimis.

– Taip, anūkėle, tu teisingai prižiūri gėles. Lygiai taip pat reikia puoselėti gerumą savo širdyje.

– Laistyti vandeniu? – nusijuokė mergaitė.

– Ne, laistyti vandeniu nereikia, – nusišypsojo močiutė. – Reikia padėti žmonėms ir nuoširdžiai užjausti juos bėdoje. Lyg orą, įsileisti į savo širdį meilę ir pasitikėjimą žmonėmis. Tarsi ištryptos gėlės, gerumas žūsta nuo piktų poelgių. Kaip piktžoles reikia rauti iš savo širdies pavydą, godumą, pyktį, abejingumą ir neapykantą. Ir tuomet gerumas sužydės tavo širdyje gražiausia gėle, o tu užaugsi jautriu ir geraširdžiu žmogumi. O piktiems ir negražiems poelgiams širdyje tiesiog neliks vietos.. 🙂

Autorė – Irina Gorbačeva, vertė – ruvi.lt

Saulėto visiems savaitgalio! 😀

Sveiki!

Senelis visada sako, kad svarbiausia gyvenime – tapti laimingu, būti laimingu žmogumi.

Mano senelis labai geras, tai jis prieš keletą metų išmokė mane skaityti ir rašyti.

Nuo to laiko aš suaugau, mano vaikystė baigėsi, o šiais metais aš pradėjau lankyti mokyklą.

Mokykloje man patinka, mūsų mokytoja labai graži, protinga ir gera.

Vakar mokykloje mes mokėmės abėcėlę. Man buvo nuobodu, todėl išsiėmiau iš portfelio knygą su lotyniškomis frazėmis ir pradėjau skaityti. Senelis man ją davė, nes tai naudinga mano ugdymui.

O mokytoja pasakė, kad turiu užversti knygą ir mokytis kartu su visais. Aš paaiškinau, kad seniai žinau visas raides, moku skaityti ir rašyti, tyliai sėdžiu ir niekam netrukdau.

Mokytoja pasakė, kad aš šaunuolis ir paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs, jei taip anksti išmokau skaityti ir rašyti?

Aš atsakiau, kad noriu būti laimingu žmogumi.

Ji nusišypsojo ir pasakė, kad aš lyg ir suaugęs, moku skaityti ir rašyti, bet tokio paprasto klausimo nesupratau.

Aš atsakiau, kad mokytoja taip pat suaugusi, moko vaikus, bet tokio paprasto dalyko gyvenime nesuprato.

Tada mokytoja parašė man dvejetą iš skaitymo.

O vakare senelis man paaiškino, kad reikia būti išmintingesniu, supratingesniu ir kantresniu, todėl aš daugiau nesiginčysiu su mokytoja – cum principia negante non est disputandum *.

Kuo aš dabar “noriu būti“? Na, žinoma, kosmonautu! 😀

Bet.. gal geriau taip: LAIMINGU kosmonautu! 🙂

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis 🙂 –

Kūrinija, (laišką vertė – ruvi.lt)

* ( Lotyniškas posakis: “Su neigiančiu esminius principus neįmanoma diskutuoti“)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Kažkada, labai seniai, viename gražiame kaimelyje gyveno žmonės, kurie augino vaikus, mylėjo žemę, dirbo ir laisvai keitėsi tuo, ką užaugino ir pagamino.

Mainams surengdavo mugės dieną ir suveždavo įvairiausias gėrybes: miltus, kiaušinius, pieną, grūdus, duoną, viščiukus, karvutes, šaukštus, puodynes, kėdes, audinius.. Kad įvyktų sąžiningi mainai, jie tardavosi – ką į ką keis.

Kaimo žmonės buvo labai draugiški: kai reikėdavo kažkam statyti namą, taisyti stogą ar klėtį – visi žmonės susirinkdavo į talką. Jie žinojo – jei kažkam reikės pagalbos, visi susitelks ir padės.

Bet vieną kartą į mugės aikštę atėjo nepažįstamas žmogus. Jis pradėjo šaipytis iš kaimiečių mainų, vadindamas juos primityviais ir apgailėtinais. Tuomet žmonės pasidomėjo – ką geresnio jis gali pasiūlyti.

Atėjūnas paprašė žmonių, kad atneštų jam ožio odą. Kai ją atnešė, jis supjaustė ją į nedidelius vienodus gabalėlius ir kiekvieno viduryje uždėjo didelį mėlyną antspaudą.

Paskui išdalino kiekvienam po dešimt gabalėlių ir paaiškino, kad kiekvienas antspauduotas odos gabaliukas vadinamas moneta ir atitinka vieną trijų dienų viščiuką.

– Dabar galite jais prekiauti: tai patikimiau ir saugiau, nes viščiukai derybų metu gali ir nugaišti..

Idėja buvo nauja, niekam negirdėta ir visus labai sudomino. O ir mainai dėka tų monetų vyko greičiau, todėl pamažu į naujuosius mainus įsitraukė visas kaimas.

O kai jau visi pradėjo prekiauti naujoviškai, atėjūnas lyg tarp kitko pridūrė:

– Išvažiuoju, bet po metų aš sugrįšiu, ir norėčiau, kad kiekvienas iš jūsų atneštų man vienuoliktą monetą – tai bus mokestis už mano pasiūlytą naujovę. Juk ji patobulino jūsų prekybą..

– Bet iš kur mes gausime tą vienuoliktą monetą, juk tu išdalinai mums po dešimt?..

Atėjūnas gudriai nusišypsojo ir išeidamas atsakė:

– Greitai patys suprasite..

Ir iš tiesų – netrukus visi suprato: esmė tame, kad kiekvienas dešimtas žmogus turėjo prarasti visas savo monetas (net jei ir labai stengėsi jas išlaikyti), kad kiti devyneri gautų po vienuoliktą monetą.

Reikėjo kažkaip suktis, todėl netikėtai įsijungė apgaulė ir sukčiavimas – kai kurie netrukus “pamiršo“ monetos atitikmenį, o gudriausieji pradėjo štampuoti naujas monetas.

Kaimo bendruomenė pradėjo dėl to pyktis ir skaldytis į turtuolių, pasiturinčių ir nuskurdusių grupes. Žmonės nustojo bendrauti, susvetimėjo, susipriešino.

O kartą, kai stiprus viesulas sugriovė vienos šeimos namus, buvę draugai ir net giminės neatėjo į pagalbą.. Paskui nepadėjo dar vienam, kitam pakliuvusiam į bėdą – jos dabar pasipylė lyg iš gausybės rago. Ir atėjūnas pradėjo prašyti dvyliktos, tryliktos, keturioliktos monetos..

Taigi, naujoji tvarka – o iš esmės viso labo antspauduotas odos gabalėlis – sunaikino vienybę, bendradarbiavimą, savitarpio pagalbą – amžinas vertybes, kurios darniame kaimelyje buvo perduodamos iš kartos į kartą ir kurių dėka buvo kuriamas laimingas bendruomenės gyvenimas.

O vietoje amžinų vertybių susidarė terpė nematytoms blogybėms: gobšumui, pavydui, savanaudiškumui, apgaulei, abejingumui, konkuravimui.. Baigėsi laimingos dienos. Prasidėjo kova už išgyvenimą.

Moralė: štai kaip paprastai, atrodytų, nekalta “vienuolikta moneta“ gimdo godumo virusą ir naikina žmoniškumą. Tuomet svarbiausios – tik monetos..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Šviesaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !

Kartą pas išminčių atėjo filosofijos profesorius.

Jis pradėjo kalbėti apie Visatą, Kūrėją, meditacijas ir uždavė daugybę klausimų. Tačiau, nelaukdamas atsakymų, be perstojo kalbėjo toliau.

Išminčius tylėdamas išklausė ir tarė:

– Jūs atrodote pavargęs. Atėjote iš toli, kopėte į aukštą kalną.. Prisėskite, pailsėkite. Leiskite iš pradžių pavaišinti jus arbata.

Profesorius kiek sutriko, bet linktelėjo ir prisėdo prie stalo. Kol kaito arbata, jo galvoje virte virė įvairiausios mintys, jis labai norėjo pasikalbėti..

Išminčius pažvelgė į profesorių ir pasakė:

– Palaukite, neskubėkite. Ką gali žinoti.. Kartais ir arbatos gėrimas gali būti atsakymas į klausimus.

Profesorius pritardamas linktelėjo, bet jau pradėjo abejoti, ar tik ne veltui čia atėjo.

“Koks keistas šis senolis“ – pagalvojo jis. “Kaip arbatos gėrimo metu įmanoma gauti atsakymus į tokius sudėtingus klausimus?..“

Tuo metu išminčius atnešė arbatinuką ir pradėjo pilti arbatą į puodelį. Ir kai puodelis persipildė, jis tebepylė.. Arbata pradėjo lietis per puodelio kraštus į lėktštelę, o paskui ir ant stalo.. o jis tebepylė..

Profesorius sušuko:

– Sustokite, ką jūs darote?! Ar nematote, kad puodelis jau pilnas ir arbata liejasi ant stalo?..

Išminčius atsakė:

– Bet tas pats vyksta ir su jumis.. Jūsų protas taip perpildytas visokiausiomis mintimis, kad jei aš ir atsakysiu jums – jūsų galvoje tiesiog nebus vietos naujoms žinioms. Net kambarys jau persipildė jūsų mintimis. Sugrįžkite namo, išvalykite savo proto “indą“, o tuomet vėl ateikite. Iš pradžių išlaisvinkite nors truputį erdvės savyje..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

“Kai buvau mažas, aš labai mėgau cirką, ir labiausiai cirke man patiko laukiniai gyvūnai. Mane ypač žavėjo dramblys – visų vaikų numylėtinis.

Pasirodymų metu šis didžiulis laukinis gyvūnas visiems demonstravo savo neįtikėtiną jėgą, dydį ir svorį. Bet tuoj po pasirodymo ir iki pat sekančio išėjimo į sceną dramblys visą laiką buvo pririštas prie grandinės, kurios vienas galas buvo pritvirtintas prie jo kojos, o kitas – prie įsmeigto į žemę kuolelio.

Tai buvo nedidelis medžio kuolelis, kelis centimetrus įsmeigtas į žemę. Ir nors grandinė buvo stora ir tvirta, tačiau man buvo akivaizdu, kad toks stiprus gyvūnas, kuris gali išrauti medį su šaknimis, galėtų lengvai ištraukti tą kuolelį ir pabėgti.

Kas jį laiko? Kodėl jis nepabėga?

Cirko dramblys nepabėgo todėl, kad nuo vaikystės buvo pririštas prie tokio kuolelio. Kad išsilaisvintų, drambliukas traukė jį iš visų jėgų, tačiau nežiūrint visų jo pastangų, jam tai nepavykdavo, nes tuo metu kuolelis jam buvo neįveikiamas.

Vakare jis krisdavo iš nuovargio, o ryte bandė vėl ir vėl.. Kol vieną lemtingą drambliukui dieną jis pasidavė likimui ir pripažino savo bejėgiškumą.

Šis didelis ir galingas dramblys nepabėga iš cirko, nes galvoja, kad negali to padaryti. Jo atmintyje išliko tas vaikystėje patirtas bejėgiškumo jausmas. Blogiausia, kad jis nė karto nesuabejojo tais prisiminimais, todėl niekuomet daugiau nebandė ištrūkti.

Mes visi truputį panašūs į tą cirko dramblį: šiame pasaulyje esame pririšti prie šimtų “kuolelių“, ribojančių mūsų laisvę. Mes gyvename galvodami, kad “negalime“ daryti daugybės dalykų tik todėl, kad kažkada, labai seniai, kai buvome maži, mes bandėme kažką padaryti, bet tuo metu mums tai nepavyko.

Tuomet mes pasielgėme kaip šis dramblys – “įsirašėme“ į savo atmintį nuostatą: “Negalėjau, negaliu ir niekada negalėsiu“. Mes išaugome su tokia nuostata, todėl daugiau nei karto nepabandėme ištraukti kuolelio..

Kartais, girdėdami grandinės žvangesį, mes pažvelgiame į kuolelį ir galvojame: “Negaliu ir negalėsiu niekada“..“

Autorius – Chorche Bukaj, vertė – ruvi.lt

Visiems gero artėjančio savaitgalio 🙂 !

Šie žmonės gali būti minioje, bet jie – ne minios dalis..

Šie žmonės gyvena Sistemoje, bet Sistema negyvena juose..

Jie gyvena tarp paprastų žmonių, bet kartu yra ir paprasti, ir nepaprasti.

Jie yra tarp “vidutinių statistinių vienetų“, išmokytų laikytis minios programų, bet nepaklūsta toms programoms.

Jie laisvi nuo stereotipų ir primestų netikrų vertybių.

Jie vertina savo laisvę, jie vis labiau išsilaisvina nuo iliuzijų, jie brangina savo unikalumą, todėl pirmiausiai įsiklauso į save, o ne į svetimas nuomones.

Pirmiausiai jie klausosi savo vidinio balso šnabždesio. Tai – pagrindinis orientyras jų Kelyje.

Jūs galite sakyti jiems tūkstančius žodžių, duoti tūkstančius patarimų, bet jei tai nesiderins su jų vidiniu balsu – atsakydami jie tik nusišypsos ir nueis toliau savo Keliu.

Iš pažiūros tai paprasti, niekuo neišsiskiriantys žmonės..

Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau tereikia prieiti arčiau, ir kažkas priverčia iš pradžių suklusti.. o paskui jus užlieja neapsakoma ramybė..

Vien buvimas šalia tokių žmonių pripildo jus energija ir nepažįstama jėga, paskui kurią norisi sekti..

Kažkas kardinaliai skiria šiuos žmones nuo kitų..

Jų atviras, tiesus žvilgsnis persmelkia kiaurai, tarsi rentgenas..

Jie žino, ko nori.

Jie žino, kaip to pasiekti. Ir jie pasiekia viską. Ir tai ne egoizmo klausimas, ar visuotino pripažinimo, liaupsių ir apdovanojimo klausimas.

Jie nori palikti po savęs prasmingą ir naudingą pėdsaką.

Jie nori parodyti kitiems, kad kiekvienas žmogus gali labai daug.

Jie nori parodyti, kad galima gyventi kitaip – vieningai ir harmoningai.

Jie nori padėti kitiems žmonėms vystyti jų gabumus, ir – atverti akis, atverti širdis..

Jie žino, kad kiekviename žmoguje slypi neįtikėtinos, Gamtos dovanotos galimybės..

Mes jaučiame jų jėgą. Jėgą, kuri slypi už žodžių – žmogiškos esmės jėgą. Unikalumo, atviros ir spinduliuojančios širdies jėgą.

Ir jei jūs dar nesutikote tokių žmonių – būtinai atpažinsite juos, kai susitiksite 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

“..Kol tu neprisilieti prie Mokymo,
kalnai – tai kalnai, o upės – tai upės.
Kai pradedi mokytis,
kalnai – jau nebe kalnai, o upės – jau ne upės.
Bet po to, kai pasieki nušvitimą,
kalnai – tai vėl kalnai, o upės – vėl upės..“

Mokytojas papasakojo apie tai, kaip vaikystėje jis pamatė deimantą ir pagalvojo: “Koks gražus akmenėlis!“

Paauglystėje jis sužinojo, kad deimantas yra brangakmenis.

Tapęs jaunuoliu jis sužinojo, kad deimantas yra kiečiausias natūralus mineralas.

O tapęs Mokytoju ir įgijęs išmintį, jis vėl pamatė, kad deimantas tėra paprastas akmuo..

Kiekvieną kartą, kai plėtėsi jo sąmonė, deimantas atsiverdavo jam vis iš naujos, dar nematytos pusės.

Mokytojas baigė savo pasakojimą, o mokinys negalėjo nuslėpti savo nuostabos:

– Nejaugi vaikas ir išminčius lygūs?? O jei taip, tai kam tuomet reikia mokytis ir semtis gyvenimo išminties?..

Mokytojas nusišypsojo ir atsakė:

– Ne, vaikas ir išminčius negali būti lygūs.. Vaikas nevertina deimanto, nes nežino jo vertės. Išminčius gi nevertina deimanto, nes žino jo vertę – jis žino, kad nei laimės, nei meilės ar išminties už jį nenusipirksi..

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gero artėjančio savaitgalio 🙂 !