Vieną dieną pasaulis pasidalino: buvo vienas – pasidarė du, o tarp jų iškilo vartai..
Viena žmonijos dalis nieko nežinojo ir žinoti nenorėjo nei apie pasidalinimą, nei apie vartus. O kita dalis prie tų vartų būriavosi: jiems buvo smalsu – kam jie ir kas už jų yra.
Žmonės laukė. Ko laukė – nelabai suprato, nes gandai sklandė įvairiausi ir labai prieštaringi.
Tačiau realybės nepaneigsi: vartai yra. Jų niekas nesaugojo, tačiau žengti pro juos niekas nesiryžo. Visi laukė.
Pagaliau iš kitos vartų pusės pasirodė senolis. Šalia vartų jis pakabino užrašą: “Naujas pasaulis. Reikalingi Meistrai naujo pasaulio sukūrimui.“
Žmonės susirinko prie šio užrašo, garsiai svarstė ir abejojo: eiti ar ne už vartų, jei eis – ką ten pamatys ir ką ten darys?..
Tačiau vis dėl to atsirado drąsiausias. Greitu žingsniu jis praėjo pro vartus ir sustojo. Palaukė šiek tiek, tačiau nieko neįvyko: žaibas netrenkė, dangiška mana nepasipylė – nieko baisaus ir nieko linksmo..
Likusieji už vartų atidžiai stebėjo drąsuolį. Jis patraukė tolyn ir sutiko anksčiau matytą senolį. Šis pasilabino ir paklausė, ką atėjūnas moka daryti.
– Senajame pasaulyje aš daug mokiausi ir praktikavau, todėl tapau Meistru, – atsakė atvykėlis.
Senolis linktelėjo, nuvedė Meistrą tolėliau ir parodė jo veiklos vietą. Bet.. ji buvo tuštutėlė!
– Jei esi Meistras – kurk! Naujasis pasaulis kol kas tėra idėjos, kurias reikia išreikšti, įgyvendinti. Būtent tam čia ir esi, – pasakė senolis.
Meistras sutriko. O senolis pridūrė:
– Gali pasilikti ir pradėti kurti, bet gali sugrįžti atgal ir papasakoti žmonėms apie tai, kas čia bus. Jei tu Meistras – žinai, ką ir kaip tau daryti.
Meistras pažvelgė atgal. Na, nėra taip paprasta palikti viską ir žengti į nežinią.. Todėl jis paklausė:
– O kas, jei aš sugrįšiu ir visą savo meistriškumą panaudosiu senajame pasaulyje?
– Ir ką gi tu ten sukursi? – šyptelėjo senolis, – Ar nepastebėjai, kad ten nebeliko vietos kūrybai? Beliko besaikis vartojimas, kur tavo kūryba bus išnaudojama ir parduodama.
Meistras susimąstė. Senolis tęsė:
– Naują pasaulį reikia sukurti. Tam reikalingi Meistrai. Tu turi senojo pasaulio patirtį, todėl gerai žinai, kas reikalinga žmonijai, o kas – ne. O kai naujasis pasaulis išryškės realybėje – susidomės ir įsidrąsins kiti Meistrai. Juk čia kuriamas geresnis, šviesesnis pasaulis. Tai įkvepia!
– Bet kaip gi aš kursiu vienas?.. – vėl suabejojo Meistras.
– Labai paprastai: tiesiog daryk tai, ką moki geriausiai, – padrąsino senolis. – Pažvelk: visi į tave žiūri iš kitos pusės, juk naujame pasaulyje viskas skaidru ir atvira. Tavo kūryba sudomins žmones, ir jie prisijungs. Na, o Meistrai bus tarsi švyturiai, nušviečiantys naująjį pasaulį.
Meistras vėl susimąstė. Juk sugrįžti atgal reiškia atsisakyti meistriškumo, kurį jis taip ilgai ugdė.. Bet ir vienam nejauku: nei pasikalbėti, nei pasitarti, nei pasiklausti.. Kaip neįprasta!
Kiek padvejojęs, jis dar sugrįžo prie vartų.
– Na, kas ten, kaip ten? – sujudo žmonės.
– Tuštuma, – atsakė Meistras.
– Mes taip ir žinojome!.. Sugrįžk pas mus! – vienu balsu kvietė žmonės.
– Ne, aš pasilieku čia kurti, – tvirtai atsakė Meistras, – ten, kur esate jūs, tai jau neįmanoma. Jei sugrįšiu pas jus – žlugs mano įgūdžiai, o aš tiesiog pražūsiu, nes be kūrybos aš jau negaliu. Aš lauksiu jūsų čia!
Žmonės nuščiuvo, o Meistras ryžtingai pasuko į naująjį pasaulį. Jis pažvelgė į tuštumą – savo kūrybinę erdvę ir pajuto didžiulį džiaugsmą: vidinė jėga liete liejosi iš širdies, o rankos ėmėsi kurti..
Tuštumoje ėmė ryškėti nuostabi realybė, kurią pamatė visi esantys anapus vartų. Pasigirdo susižavėjimo šūksniai ir pro vartus pradėjo eiti kiti Meistrai – juk meistriškumas visada trokšta išraiškos..
Ir užgimė naujasis pasaulis.. Užgimė džiaugsmingoje kūryboje, persipindamas puikiais kūriniais, iš kurių gimė daugybė kitų, kurie papildė vienas kitą ir kūrė harmoniją visų labui.
Naujasis pasaulis švietė visu grožiu ir kvietė visus bendrai kūrybai, suteikdamas kiekvienam kūrėjui erdvę ir galimybę išreikšti savo meistriškumą.
O senasis pasaulis?.. Jis tiesiog palengva išnyko, tyliai užleisdamas vietą naujajam, nes.. niekas nepalaikė jo savo mintimis ir veiksmais.
Kol žmonės gyveno senajame pasaulyje, jiems net mintis nekilo, kad galima sukurti naują, geresnį, o tuo labiau – kad tokie didingi darbai gali prasidėti nuo vieno žmogaus meistriškumo ir drąsos žengti pirmą žingsnį!
Atminkime: visi esame Meistrai, kai pažadiname vidinę Kūrėjo kibirkštį. Ir nėra nieko stipresnio už idėją, kurią atėjo laikas įgyvendinti. Naujasis pasaulis laukia savo Meistrų 🙂 !
(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją surašė ruvi.lt)
Visiems šviesių ir kūrybingų artėjančių Naujųjų metų 🙂 !
ruvi 