Kategorija: Mintys

Nesakyk iš anksto paruoštų protingų žodžių ir frazių.

Neatsiribok dirbtina budinčia šypsena arba monologais apie tai, kaip labai tu dabar užsiėmęs, kokie rimti ir neatidėliotini darbai tavęs laukia ir kaip tu nuolat neturi laiko..

Tiesiog prieik ir apkabink.

Pasidalink jei ne savo širdies šiluma, tai nors fizine šiluma. O tada, žiūrėk, ir širdis atsibus ir išskleis jaunus, tyrus, gležnus meilės ir gerumo žiedus.. Ir tyla prisipildys kažkuo nenusakomu ir labai labai svarbiu..

Nereikia nieko aiškinti, nagrinėti, formuluoti, vertinti.. Tiesiog.. kol mes kvėpuojame, kol turime tokią nuostabią galimybę – kuo dažniau apkabinkime artimus ir brangius žmones.

Ir tai daugiau už visus žodžius.. Apkabinkime.. kaip dangus apkabina žemę, kaip rūkas apkabina snaudžiantį mišką, kaip vanduo apkabina krantą, kaip motina apkabina vaiką.. Tyrai, švelniai, jautriai, nuoširdžiai..

Juk šios šilumos niekas pasaulyje negali pakeisti.. Jokie žmogaus sugalvoti techninio progreso stebuklai..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš supratau, kad jausmai – tai širdies balsas. Kad protas be jausmų – šaltas ir racionalus kalkuliatorius, todėl jei noriu sužinoti tiesą, turiu atkreipti dėmesį į tai, ką aš jaučiu vienu ar kitu atveju.

Ir nors dažnai jausmus sunku išgirsti, o dar dažniau – sunku juos pripažinti, bet būtent mūsų giliausiuose jausmuose slypi aukščiausia gyvenimo tiesa.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš pradėjau matyti, kad daug kas iš to, ką aš skleidžiu kitiems, nemalonu man pačiam..

Aš suvokiau, kad kiekviena mintis, žodis ar poelgis giliai manyje atsiliepia skirtingai: tai, kas dera su mano prigimtimi, su aukščiausia esme – užlieja malonia šiluma iš širdies visą mano esybę, o kas ne – sukausto skausmu ir sunkumo pojūčiu.

Aš pradėjau sąmoningai rinktis tai, ką skleidžiu ir pastebėjau, kad visata atsakydama taip pat pradėjo man siųsti meilę ir dėkingumą. Aš suvokiau, kad visi mes esame viena.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš pajutau, kaip nejauku man būti savo kūne, nes jis toks apleistas ir nesveikas – dėl kenksmingo maisto ir destruktyvaus gyvenimo būdo.

Aš pradėjau atidžiai rinktis maistą ir gyventi harmonijoje su gamta, suteikdamas kūnui tik tai, ko jis prašo. Ir jis pradėjo atliepti dėkingumu – sveika būsena: jėga, lengvumu ir džiaugsmu.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, išeidamas už proto pastatytų sienų – aš pradėjau matyti, kiek daug nuostabaus, unikalaus ir įvairaus grožio yra aplink mane, kad visa gamta – gyva: ji taip pat bendrauja su manimi, pripildydama mane gyvenimo energija. Aš pasijutau viena esybe su planeta ir su visata.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš supratau, kad mano mąstymo ir suvokimo procesas po šito visai nesustojo – tiesiog mano suvokimas tapo daug platesnis, gilesnis ir niekuo neapribotas, tarsi būčiau pradėjęs žvelgti į viską visatos akimis, jausti ir žinoti – tai mintys, kurios ateina iš širdies..

Nuolatinį nerimą su nesibaigiančiais vidiniais ginčais, begalinėmis teorijų ir įrodimų paieškomis pakeitė harmonija, ramybė ir būties džiaugsmas – jausmai, pažinimas ir kūryba.. Aš pradėjau matyti tiesą.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Šiltų jausmų, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Aš žiemos vaikas, aš retai dainuoju apie vasarą.

Karšta, dulkėta, musės, mašalai, prakaito kvapas, nuo tvankumo dažnai skauda galvą ir vienintelis išsigelbėjimas – šlapio kūno maudynės tarp kritiško kiekio besimaudančiųjų vietiniame vandens telkinyje.

Bet vis gi…

Vasaros naktis, kai negailestinga saulė pasislepia, bet ore vis dar juntamas jos kvapas, kai išeini tiesiai į lauką, nekreipdamas dėmesio į slenkstį, šalia kurio anksčiau vykdydavai  įšokimo į striukę, kepurę ir batus ritualą, kai slenkstis aiškiai skyrė “čia“ ir “ten“ ribą. Šiluma ją ištrynė.

Vasara tai pietinė daina, tai būgnų skambėjimas šalia degančių laužų. Vasara tai karštas šokis, ji atspindi ryškų mėlyną dangų vandens lašeliuose ant įdegusios odos. Vasara atsispindi žmonių veiduose, prisimerkusiuose ir besišypsančiuose šviesai.

Vasara tai patalas iš žolės su svaiginančiu pievų gėlių aromatu, į kurį krenti, juokdamasis ir apglėbdamas laimingomis akimis pūkuotus debesis.

Vasara tai pabudęs iš gilaus miego troškimas gyventi. Vasara tai mes, paveikti ilgu laukimu ir neįtikėtinais atradimais. Taip, vasara tai mes.

Aš žiemos vaikas, aš retai dainuoju apie vasarą, bet vis gi… aš myliu ją.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Kartą miško keliu ėjo mažas berniukas su tėvu. Ir staiga priešais jie pamatė didžiulę vėjo nulaužtą šaką, kuri užstojo kelią ir trukdė eiti toliau.

– Kaip manai, tėti, ar pavyktų man patraukti šitą šaką nuo kelio? – paklausė berniukas.

Tėvas atsakė:

– Aš esu tikras, kad tau pavyks, bet.. jei tik išnaudosi visas galimybes.

Sūnus kaipmat ėmėsi darbo. Jis visais būdais bandė patraukti tą didžiulę šaką. Tačiau jam pritrūko jėgų..

Galiausiai jis pavargo ir nusiminęs pasakė tėvui:

– Ne, tėti, aš negaliu, ji man per sunki.

– Pabandyk dar kartą, – atsakė tėvas.

Vėl ir vėl berniukas bandė kelti, tempti, traukti šaką nuo kelio, bet visos jo pastangos buvo bergždžios.

– Tėti, juk tu matai, kad aš nieko negaliu padaryti.. – pasiguodė berniukas ir bandė toliau.

Tėvas dar kiek palaukė, stebėdamas sūnaus pastangas, paskui pasikvietė jį ir pasakė:

– Aš matau, kad tu labai stengiesi. Bet, sūneli, aš tikėjausi, kad tu išnaudosi visas galimybes..

– Bet aš padariau viską, ką galiu, tėti! Tikrai viską.. – atsakė sūnus.

– Tu nepadarei vieno labai svarbaus dalyko, – atsakė tėvas. -Tu nepaprašei mano pagalbos..

– Bet aš norėjau viską pats padaryti, juk jei prašysiu pagalbos – pasirodysiu silpnas ir kvailas..

Tėvas nusišypsojo, apkabino sūnų ir pasakė:

– Sūnau, prašyti pagalbos, kai padarei viską, ką gali – ne silpnumo, o išminties požymis! Nei vienas žmogus neturi tiek privalumų, resursų ar stiprybės, kad išspręstų visas pasitaikančias gyvenimo situacijas. Todėl labai dažnai mūsų jėga – vienybėje..

Ir.. tėvas su sūnumi kartu patraukė šaką nuo kelio ir nukeliavo toliau 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems, džiaukimės nuostabia vasara 🙂 !

Visai neseniai buvo madinga nesusimąstant švaistyti laiką, jėgas ir pinigus. Siekti ir galėti. Be teisės suklysti ir patirti nesėkmę. Visko norėti ir viską turėti.

Šiandien reikia būti racionaliu. Jokio blaškymosi ir nereikalingų judesių. Jokių pirkinių ir išlaidų. Vartojimo era baigėsi.

Jau niekam nereikalingi dulkių siurbliai, inkrustuoti briliantais ir kedai su auksiniais raišteliais. Išlepintos poniutės nedaro manikiūro savo šuniukams. O oligarchai nevaidina sponsorių ir mecenatų. Liaudis neklausia – “Kas kaltas?“ ir “Ką daryti?“ O tik – “Kaip gyventi?“ ir “Kas bus su Tėvyne ir su mumis?“

O mes juk jau buvome atsipalaidavę ir patikėję gražiu gyvenimu. Patraukėme ilsėtis į šiltuosius kraštus, į Turkiją ir Egiptą. Pradėjome pirkti rūbus brangiuose salonuose. Persėdome į asmeninį transportą. Pakeitėme langus į plastikinius. Nusipirkome naujus baldus. Pradėjome vadinti savo firmeles korporacijomis, o vakarėlius su bendradarbiais – korporatyvais. Persirgome chronišku nuovargiu. Ir tapome užgrūdintais kapitalistinio fronto kariais.

Atsirado ir sustiprėjo naujas sluoksnis, pageidaujantis vadintis VIP-ais, kas išvertus iš anglų kalbos reiškia “labai svarbi persona“. O tie, kas nepateko į šį ypatingų personų sluoksnį, puolė jį aptarnauti.

Gydytojai atidarinėjo specialias klinikas VIP-ams, VIP-ų vaikams ir net jų šuniukams. Artistai pagal iškvietimą aptarnavo garsius klientus jų namuose. Laikraščiai publikavo estrados žvaigždžių įkainius. “Mane užsakė šiandien pietums. Mašiną jau atsiuntė, ir aš jau važiuoju.“

Siuvėjos pradėjo vadintis kutiurje ir įtikinėjo užsakovus, kad “užuolaidos už šimtą dolerių – tai banalu, o už tūkstantį dolerių – paskutinis mados žodis.“ Ypatingą paklausą turėjo psi-industrija, kuri siūlė “visas psichologinių paslaugų rūšis“ – beveik kaip banke.

Atėjo “glamūro“ ir “piaro“ laikai. Ir mes beveik patikėjome, kad Madona – tai dainininkė, o planeta – tai prekybos centras. Mocartas – tai saldainiai, o Titanikas – atrakcionas. Niekas nepastebėjo sąvokų sukeitimo. Mes beveik patikėjome, kad galima viską pirkti ir parduoti. Himnas mesčioniškumui ir banalumui skambėjo iš visur. Ir tai buvo gyvas garsas.

Ir staiga atėjo ji. Visaapimanti, ciniška ir negailestinga Krizė. Ji pasijuokė iš mūsų planų ir sutrypė mūsų lūkesčius. Pareiškė pretenzijas ir pateikė sąskaitą. “Labai svarbios personos“ sutriko ir išsigando. Psichologai choru uždainavo, kad atėjo geriausias laikas “savęs paieškoms“. Tik nepasakė, kur ieškoti. Artistų kainos krito. Kas buvo niekuo ir tapo viskuo, vėl tapo savimi.

Net anekdotai pasikeitė. Jei anksčiau: “Jauna moteris išsinomuos auksinį narvelį. Tvarką ir gerus santykius garantuoju.“ Tai dabar: “Ištekėsiu krizės laikotarpiui. Skaniai gaminu, kalbu tyliai, galvos neskauda.“ Jei ir toliau taip bus, tuomet greitai moterys pradės tekėti už mylimų, o ne už turtingų…

O dar pas mus atsiras laiko, ir mes prisiminsime savo svajones. Grožio jau niekas nepirks, sugrįš tyrumas. Pavasarį sodinsime bulves ir gimdysime vaikus. Ir viskas atsistos į savo vietas. Ir mes suprasime, kad laimės nei uždirbti, nei nusipirkti neįmanoma.

Krizė – tai akistata su tiesa. Ir kuo greičiau tai suprasime, tuo greičiau viską įveiksime.

Pagal Elenos Rog publicistiką, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 ! Ir nepamirškime pasisaugoti per karščius!

Kartą pas dvasinį Mokytoją atėjo keli jaunuoliai ir paprašė priimti juos mokytis.

Kad geriau pažintų būsimuosius mokinius, Mokytojas paklausė jų:

– Kas iš jūsų daugiau trokšta pasilinksminimų, nei dvasinio augimo?

Jaunuoliai nustebę susižvalgė, bet nieko neatsakė.

– Na, gerai, – šyptelėjo Mokytojas, – o kas iš jūsų nori daugiau duoti kitiems, nei imti? Pakelkite ranką..

Tačiau jaunuoliai nė nekrustelėjo ir toliau sutrikę tylėjo.

– Gerai, – pasakė Mokytojas, – na, o kas iš jūsų trokšta šlovės labiau, nei visų gerovės?

Ir šį kartą visi lyg sutarę tylėjo.

– Na, ką gi, o dabar aš jus kviečiu pas savo mokinius, kurie jau mokosi čia trečius metus.

Atėjęs pas juos, Mokytojas uždavė jiems tuos pačius klausimus, ir beveik visi mokiniai kaipmat pakėlė rankas.

– Matote, – kreipėsi Mokytojas į naujokus, – per tris metus šie mokiniai padarė didžiulę pažangą: jie atvirai pripažįsta savo trūkumus.. Taigi, jums iš tiesų yra ko pasimokyti 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Kiekvieno žmogaus gyvenime kartą būtinai pasirodo labai nuoširdūs, geranoriški ir atviri – jaukūs žmonės. Bendraujant su jais norisi nuolat šypsotis, ir, apskritai – laimės pojūtis kažkaip nepastebimai užlieja tave nuo galvos iki kojų.

Susitikimai su tokiais žmonėmis prabėga pernelyg greitai, todėl kad tu prarandi laiko nuovoką, neskaičiuoji išgertų arbatos puodelių ir besikeičiančių pokalbių temų. Tu kažkaip staiga suvoki, kad šis žmogus tau brangus ir artimas.

Ir nesvarbu net tai, kad nuo jūsų pažinties praėjo vos kelios savaitės, dienos ar minutės. Tiesiog tokių žmonių draugijoje tu tarsi pats tampi geresnis, nuoširdesnis, harmoningesnis.

Išsiskyrimo akimirką norisi labai stipriai apkabinti šį stebuklingą žmogų, juk tik su juo tu gali būti savimi, tik jam gali papasakoti viską, kas taip ilgai kaupėsi tavo širdyje. Ir, rodos, net galėtum eiti su juo į neištirtus tolius, plaukti jūromis ir vandenynais, galėtum eiti bet kur, kad tik jaustum tą nenusakomą jaukumą.

O vieną dieną tau staiga norisi tapti tokiu, kaip jis. Norisi skleisti šilumą ir šviesą, dovanoti kitiems žmonėms džiaugsmą ir daryti gerus darbus. Tuomet tu atitrunki nuo visų savo itin svarbių reikalų ir ruoši savo tėvams, kurie sugrįžta namo po darbo, skanią vakarienę, tuomet tu rašai draugams, kurie seniai neturėjo iš tavęs jokių žinių, kad pasiilgai jų ir nori susitikti, tuomet tu atsiveri pats sau visai iš kitos pusės.

Būti jaukiu žmogumi – labai smagu, nors, žinoma, neįtikėtinai sunku, juk šiuolaikiniame pasaulyje žmonės įprato imti ir labai retai dalinasi..

Bet juk verta pabandyti? Tiesa 🙂 ?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Mama, aš su kepure.

Aš pati ją užsidėjau, nes lauke sninga. Ir net nenusiėmiau jos už kampo. Įsivaizduoji, kokia aš dabar suaugusi!

Ir valgau aš gerai. Kartais pernelyg gerai – reikėtų mokytis sustoti…

Su pažymiais taip pat viskas gerai. Kartą gavau penkiolika tūkstančių “laikų“ už vieną referatą, ir daug kas nuo manęs jį nusirašė.

Ir kambaryje dabar tvarka. Tiesiog kartą supratau, kad gyventi betvarkėje nemalonu, o ieškoti pusvalandį kojinių atima pernelyg daug laiko. Dabar mes su dulkių siurbliu dažnai valsuojame po butą ir žiūrime į sniegą už lango.

Aš daug išmokau. Pavyzdžiui, gaminti maistą – tai pasirodė paprasčiausia.

O dar aš moku skirtis, ieškoti nuomojamų butų, keisti darbą krizės metu, rinktis tokias drauges, dėl kurių paskui nereikėtų verkti ir auklėti vaikus taip, kad jie neverktų dėl manęs.

Beje, prisimeni, aš vis bijojau, kad manyje neatsibus motinystės instinktas? Atsibudo. Ir tada jau aš nustojau miegoti…

Užtat dabar aš tave suprantu. Suprantu, bet neanalizuoju. Sako, tai taip pat suaugusio žmogaus bruožas – saugoti ir branginti savo tėvus vietoje begalinių jų elgesio analizių.

Saugoti, branginti, skambinti, aplankyti, mažiau skųstis ir dažniau sakyti, kad pas tave viskas gerai – jei jau yra pasaulyje žmogus, kuriam tai pati svarbiausia naujiena ir džiaugsmas.

Prisimenu, kaip anksčiau viskas buvo paprasta. Mama leido – mama neleido. Jei leido – reiškia, priėmė už tave sprendimą ir išlaisvino nuo atsakomybės.

Dabar aš viską sprendžiu pati ir atsakau už savo sprendimus.

O pas tave, mano mylima, brangiausia mano mama, aš atvažiuoju, kad nors trumpam pabūčiau maža, kad išsimiegočiau ir pajusčiau, kad 36 metai – tau, o man tik 9, ir kad galima vėl eiti be kepurės kai sninga, gaudyti snaiges liežuviu ir jaustis saugiai.

Ir kad turėčiau tokią stebuklingą galimybę kuo ilgiau…

(Pagal E. Baturinos tekstą, vertė ruvi.lt)

Su artėjančia Motinos diena! Artimųjų širdžių šilumos mieloms mamytėms, močiutėms ir prosenelėms 🙂 !

Tai istorijos iš mūsų gyvenimo, kuriomis žmonės dalinasi internete.

Jos – apie žmonių Gerumą.. Jos kupinos nenusakomos šilumos, todėl ne tik pakelia nuotaiką, bet ir grąžina tikėjimą žmonėmis bei skatina mus pačius dalinti savo širdies šilumą 🙂 ..

************

Gyvenu sename name. Laiptinėje buvo nešvaru, nebuvo šviesos, jos niekas netvarkė.

O vieną dieną į butą kaimynystėje įsikėlė jaunutė mergina.. Ji pakeitė lemputes visoje laiptinėje, nurankiojo voratinklius palubėje, išplovė langus, iššlavė purvą.

Vieną dieną einu iš darbo, o ji vėl laiptinėje pluša – valo šepečiu laiptų turėklus. Laiptinėje net šviesiau pasidarė, užeiti malonu.. Gėda pasidarė, kad mes čia taip apsileidome.

Todėl sukviečiau kaimynus į talką, kad visi drauge kiemą sutvarkytume. Išsišlavėme, suremontavome suolelius, nupirkome gėlių į laiptinę.

Ir nuo mūsų visų nupirkome merginai dovaną.

************

Šiandien mano diena. Ne, tai ne gimimo diena, bet diena, kai mano tėvai paėmė mane iš vaikų namų. Ir štai man jau 21 metai, ir mes su vyru šiandien imame mergaitę iš tų pačių vaikų namų.. Dabar mudvi tą pačią dieną turėsime “savo dieną“..

************

Kai man liūdna, kai jaučiuosi vieniša, aš perku pakeliui į namus oro balionėlį su geliu. Ir šiandien aš grįžtu namo su balionėliu.. Bet prieš atrakindama duris pagalvojau, kad galiu kam nors padovanoti šį balionėlį ir praskaidrinti nuotaiką.

Pririšau balioną prie kaimyno durų rankenos – tai vienišas pensininkas, kuriam vis atrodo, kad aš jam beldžiu į sieną, triukšmauju. Paspaudžiau jo durų skambutį ir greitai užsidariau savo bute.

Maždaug po valandos kažkas paskambino į mano duris. Atidarau – o ten daili torto dėžutė.. Mano liūdesį kaip ranka nuėmė!

************

Prieš porą metų persikėlėme gyventi į tylų kiemą miesto centre. Namas jaukus, kiemas tvarkingas. Mano vyras tarp dviejų medžių pririšo virvę,  ant kurios aš džioviau mūsų skalbinius.

Vieną vakarą grįžome namo ir pamatėme, kad skalbiniai dingo.. Nusiminėme, bet į policiją dėl kelių antklodžių nesikreipėme.

O ryte atėjo kaimynė su mūsų tvarkingai išlygintais skalbiniais. Ji pasakė, kad lietus pradėjo krapnoti, todėl ji nusprendė nuimti skalbinius..

************

Mano kaimynas – niūrus, retai besišypsantis žmogus. Praeidamas pro šalį mesteli “labas“ ir nuskuba savo reikalais. Bet šiandien atsitiktinai pamačiau per naujienas reportažą apie tai, kaip rizikuodamas savo gyvybe, jis išgelbėjo vaiką iš vandens sūkurio upėje..

Eilinį kartą įsitikinau, kad spręsti apie žmogų reikia pagal jo poelgius.

************

Šiandien mūsų klasė per fizinio pamoką bėgo pusantro kilometro krosą. Aš storas, ir mane visą laiką erzina. Ir šį kartą klasiokai pasakė, kad aš atbėgsiu paskutinis.

O vienas vaikinas, geriausias sportininkas lengvosios atletikos komandoje, visą laiką bėgo šalia manęs ir prieš pat finišą praleido mane į priekį, kad nebūčiau paskutinis.

Jis pasakė, kad jį žavi mano atkaklumas ir tai, kad nežiūrint į nieką, aš dedu visas pastangas.

Jis padovanojo man viltį ir pasitikėjimą savimi..

************

Važiavau autobusu. Močiutė priešais moko mažą berniuką rankų pirštų pavadinimų: “Nykštys, smilius – jis rodo, didysis – jis viduryje, o bevardis – jam nepasisekė, jam vardo nesugalvojo, ir – mažylis..“

Vaikas kartoja: “Nykštys, smilius, didysis, nesėkmingas..“

************

Šiandien mano gimimo diena, ir ryte savo pašto dėžutėje aš aptikau voką – jame buvo piniginė, kurią aš pamečiau prieš kelias dienas.. Pinigai, banko kortelė, pasas ir vairuotojo pažymėjimas gulėjo nepaliesti.

O dar voke aš radau mažą atviruką su užrašu: “Su gimimo diena!“

************

Kartą aš šlubavau po kojos traumos, todėl vaikščiojau su lazdele. Aš užsukau į mokyklą, kur mokėsi mano dukra. Vyko pamokos, koridoriuje buvo tylu. Laukdamas skambučio, aš priėjau prie sienlaikraščio, kur buvo įvairūs skelbimai, mokyklos naujienos ir t.t..

Mano dėmesį patraukė popierinė “ramunė’ – ant jos žiedlapių moksleiviai užrašė savo svajones ir didžiausius troškimus. Jie buvo įvairūs: “ Noriu dviračio.. Labai noriu nuvažiuoti pas močiutę.. Noriu kompiuterio.. Noriu taikos pasaulyje..“

Ir staiga aš pamačiau pažįstamą dukters braižą: “Noriu, kad kuo greičiau nustotų skaudėti koja mano tėčiui…“

************

Prieš darbą užsukau į parduotuvę nusipirkti jogurto. Prieinu prie kasos, o kasininkė užduoda įprastus klausimus: “Ar žinote, kad šiai prekei šiandien akcija?“,“Maišelio reikia?“, “O šypsena?..“

Nustebusi žiūriu į kasininkę, nesuprasdama jos paskutinio klausimo, bet pradedu nevalingai šypsotis.. O ji taip pat šypsosi ir sako: “Puiku.. Geros nuotaikos!“

Ačiū šiai mielai moteriai už gerą dienos pradžią 🙂 !

************

..Gerumas visai šalia.. Gerumas mūsų širdyse.

Darykime vieni kitiems paprastus, mažus gerus darbus! Nuo to ne tik mūsų širdys, bet ir visas pasaulis taps šviesesnis ir geresnis 🙂 ..

Saulėtos nuotaikos, geros savaitės mums visiems 🙂 !

************

(Parengė ir vertė ruvi.lt)