Kategorija: Mintys

Kiekvieno žmogaus gyvenime kartą būtinai pasirodo labai nuoširdūs, geranoriški ir atviri – jaukūs žmonės. Bendraujant su jais norisi nuolat šypsotis, ir, apskritai – laimės pojūtis kažkaip nepastebimai užlieja tave nuo galvos iki kojų.

Susitikimai su tokiais žmonėmis prabėga pernelyg greitai, todėl kad tu prarandi laiko nuovoką, neskaičiuoji išgertų arbatos puodelių ir besikeičiančių pokalbių temų. Tu kažkaip staiga suvoki, kad šis žmogus tau brangus ir artimas.

Ir nesvarbu net tai, kad nuo jūsų pažinties praėjo vos kelios savaitės, dienos ar minutės. Tiesiog tokių žmonių draugijoje tu tarsi pats tampi geresnis, nuoširdesnis, harmoningesnis.

Išsiskyrimo akimirką norisi labai stipriai apkabinti šį stebuklingą žmogų, juk tik su juo tu gali būti savimi, tik jam gali papasakoti viską, kas taip ilgai kaupėsi tavo širdyje. Ir, rodos, net galėtum eiti su juo į neištirtus tolius, plaukti jūromis ir vandenynais, galėtum eiti bet kur, kad tik jaustum tą nenusakomą jaukumą.

O vieną dieną tau staiga norisi tapti tokiu, kaip jis. Norisi skleisti šilumą ir šviesą, dovanoti kitiems žmonėms džiaugsmą ir daryti gerus darbus. Tuomet tu atitrunki nuo visų savo itin svarbių reikalų ir ruoši savo tėvams, kurie sugrįžta namo po darbo, skanią vakarienę, tuomet tu rašai draugams, kurie seniai neturėjo iš tavęs jokių žinių, kad pasiilgai jų ir nori susitikti, tuomet tu atsiveri pats sau visai iš kitos pusės.

Būti jaukiu žmogumi – labai smagu, nors, žinoma, neįtikėtinai sunku, juk šiuolaikiniame pasaulyje žmonės įprato imti ir labai retai dalinasi..

Bet juk verta pabandyti? Tiesa 🙂 ?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Mama, aš su kepure.

Aš pati ją užsidėjau, nes lauke sninga. Ir net nenusiėmiau jos už kampo. Įsivaizduoji, kokia aš dabar suaugusi!

Ir valgau aš gerai. Kartais pernelyg gerai – reikėtų mokytis sustoti…

Su pažymiais taip pat viskas gerai. Kartą gavau penkiolika tūkstančių “laikų“ už vieną referatą, ir daug kas nuo manęs jį nusirašė.

Ir kambaryje dabar tvarka. Tiesiog kartą supratau, kad gyventi betvarkėje nemalonu, o ieškoti pusvalandį kojinių atima pernelyg daug laiko. Dabar mes su dulkių siurbliu dažnai valsuojame po butą ir žiūrime į sniegą už lango.

Aš daug išmokau. Pavyzdžiui, gaminti maistą – tai pasirodė paprasčiausia.

O dar aš moku skirtis, ieškoti nuomojamų butų, keisti darbą krizės metu, rinktis tokias drauges, dėl kurių paskui nereikėtų verkti ir auklėti vaikus taip, kad jie neverktų dėl manęs.

Beje, prisimeni, aš vis bijojau, kad manyje neatsibus motinystės instinktas? Atsibudo. Ir tada jau aš nustojau miegoti…

Užtat dabar aš tave suprantu. Suprantu, bet neanalizuoju. Sako, tai taip pat suaugusio žmogaus bruožas – saugoti ir branginti savo tėvus vietoje begalinių jų elgesio analizių.

Saugoti, branginti, skambinti, aplankyti, mažiau skųstis ir dažniau sakyti, kad pas tave viskas gerai – jei jau yra pasaulyje žmogus, kuriam tai pati svarbiausia naujiena ir džiaugsmas.

Prisimenu, kaip anksčiau viskas buvo paprasta. Mama leido – mama neleido. Jei leido – reiškia, priėmė už tave sprendimą ir išlaisvino nuo atsakomybės.

Dabar aš viską sprendžiu pati ir atsakau už savo sprendimus.

O pas tave, mano mylima, brangiausia mano mama, aš atvažiuoju, kad nors trumpam pabūčiau maža, kad išsimiegočiau ir pajusčiau, kad 36 metai – tau, o man tik 9, ir kad galima vėl eiti be kepurės kai sninga, gaudyti snaiges liežuviu ir jaustis saugiai.

Ir kad turėčiau tokią stebuklingą galimybę kuo ilgiau…

(Pagal E. Baturinos tekstą, vertė ruvi.lt)

Su artėjančia Motinos diena! Artimųjų širdžių šilumos mieloms mamytėms, močiutėms ir prosenelėms 🙂 !

Tai istorijos iš mūsų gyvenimo, kuriomis žmonės dalinasi internete.

Jos – apie žmonių Gerumą.. Jos kupinos nenusakomos šilumos, todėl ne tik pakelia nuotaiką, bet ir grąžina tikėjimą žmonėmis bei skatina mus pačius dalinti savo širdies šilumą 🙂 ..

************

Gyvenu sename name. Laiptinėje buvo nešvaru, nebuvo šviesos, jos niekas netvarkė.

O vieną dieną į butą kaimynystėje įsikėlė jaunutė mergina.. Ji pakeitė lemputes visoje laiptinėje, nurankiojo voratinklius palubėje, išplovė langus, iššlavė purvą.

Vieną dieną einu iš darbo, o ji vėl laiptinėje pluša – valo šepečiu laiptų turėklus. Laiptinėje net šviesiau pasidarė, užeiti malonu.. Gėda pasidarė, kad mes čia taip apsileidome.

Todėl sukviečiau kaimynus į talką, kad visi drauge kiemą sutvarkytume. Išsišlavėme, suremontavome suolelius, nupirkome gėlių į laiptinę.

Ir nuo mūsų visų nupirkome merginai dovaną.

************

Šiandien mano diena. Ne, tai ne gimimo diena, bet diena, kai mano tėvai paėmė mane iš vaikų namų. Ir štai man jau 21 metai, ir mes su vyru šiandien imame mergaitę iš tų pačių vaikų namų.. Dabar mudvi tą pačią dieną turėsime “savo dieną“..

************

Kai man liūdna, kai jaučiuosi vieniša, aš perku pakeliui į namus oro balionėlį su geliu. Ir šiandien aš grįžtu namo su balionėliu.. Bet prieš atrakindama duris pagalvojau, kad galiu kam nors padovanoti šį balionėlį ir praskaidrinti nuotaiką.

Pririšau balioną prie kaimyno durų rankenos – tai vienišas pensininkas, kuriam vis atrodo, kad aš jam beldžiu į sieną, triukšmauju. Paspaudžiau jo durų skambutį ir greitai užsidariau savo bute.

Maždaug po valandos kažkas paskambino į mano duris. Atidarau – o ten daili torto dėžutė.. Mano liūdesį kaip ranka nuėmė!

************

Prieš porą metų persikėlėme gyventi į tylų kiemą miesto centre. Namas jaukus, kiemas tvarkingas. Mano vyras tarp dviejų medžių pririšo virvę,  ant kurios aš džioviau mūsų skalbinius.

Vieną vakarą grįžome namo ir pamatėme, kad skalbiniai dingo.. Nusiminėme, bet į policiją dėl kelių antklodžių nesikreipėme.

O ryte atėjo kaimynė su mūsų tvarkingai išlygintais skalbiniais. Ji pasakė, kad lietus pradėjo krapnoti, todėl ji nusprendė nuimti skalbinius..

************

Mano kaimynas – niūrus, retai besišypsantis žmogus. Praeidamas pro šalį mesteli “labas“ ir nuskuba savo reikalais. Bet šiandien atsitiktinai pamačiau per naujienas reportažą apie tai, kaip rizikuodamas savo gyvybe, jis išgelbėjo vaiką iš vandens sūkurio upėje..

Eilinį kartą įsitikinau, kad spręsti apie žmogų reikia pagal jo poelgius.

************

Šiandien mūsų klasė per fizinio pamoką bėgo pusantro kilometro krosą. Aš storas, ir mane visą laiką erzina. Ir šį kartą klasiokai pasakė, kad aš atbėgsiu paskutinis.

O vienas vaikinas, geriausias sportininkas lengvosios atletikos komandoje, visą laiką bėgo šalia manęs ir prieš pat finišą praleido mane į priekį, kad nebūčiau paskutinis.

Jis pasakė, kad jį žavi mano atkaklumas ir tai, kad nežiūrint į nieką, aš dedu visas pastangas.

Jis padovanojo man viltį ir pasitikėjimą savimi..

************

Važiavau autobusu. Močiutė priešais moko mažą berniuką rankų pirštų pavadinimų: “Nykštys, smilius – jis rodo, didysis – jis viduryje, o bevardis – jam nepasisekė, jam vardo nesugalvojo, ir – mažylis..“

Vaikas kartoja: “Nykštys, smilius, didysis, nesėkmingas..“

************

Šiandien mano gimimo diena, ir ryte savo pašto dėžutėje aš aptikau voką – jame buvo piniginė, kurią aš pamečiau prieš kelias dienas.. Pinigai, banko kortelė, pasas ir vairuotojo pažymėjimas gulėjo nepaliesti.

O dar voke aš radau mažą atviruką su užrašu: “Su gimimo diena!“

************

Kartą aš šlubavau po kojos traumos, todėl vaikščiojau su lazdele. Aš užsukau į mokyklą, kur mokėsi mano dukra. Vyko pamokos, koridoriuje buvo tylu. Laukdamas skambučio, aš priėjau prie sienlaikraščio, kur buvo įvairūs skelbimai, mokyklos naujienos ir t.t..

Mano dėmesį patraukė popierinė “ramunė’ – ant jos žiedlapių moksleiviai užrašė savo svajones ir didžiausius troškimus. Jie buvo įvairūs: “ Noriu dviračio.. Labai noriu nuvažiuoti pas močiutę.. Noriu kompiuterio.. Noriu taikos pasaulyje..“

Ir staiga aš pamačiau pažįstamą dukters braižą: “Noriu, kad kuo greičiau nustotų skaudėti koja mano tėčiui…“

************

Prieš darbą užsukau į parduotuvę nusipirkti jogurto. Prieinu prie kasos, o kasininkė užduoda įprastus klausimus: “Ar žinote, kad šiai prekei šiandien akcija?“,“Maišelio reikia?“, “O šypsena?..“

Nustebusi žiūriu į kasininkę, nesuprasdama jos paskutinio klausimo, bet pradedu nevalingai šypsotis.. O ji taip pat šypsosi ir sako: “Puiku.. Geros nuotaikos!“

Ačiū šiai mielai moteriai už gerą dienos pradžią 🙂 !

************

..Gerumas visai šalia.. Gerumas mūsų širdyse.

Darykime vieni kitiems paprastus, mažus gerus darbus! Nuo to ne tik mūsų širdys, bet ir visas pasaulis taps šviesesnis ir geresnis 🙂 ..

Saulėtos nuotaikos, geros savaitės mums visiems 🙂 !

************

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Kartais nežinai, kur rasti atsakymą į sudėtingą gyvenimišką klausimą arba kaip išspręsti sunkią situaciją.

Susipainiojęs savo mintyse, draugų ir pažįstamų patarimuose, pradedi nusivilti savimi, savo gebėjimais ir galimybėmis.

Bet neverta nuleisti rankų. Atsakymą į tai, kaip reikia elgtis bet kokioje situacijoje, jūs rasite šiame pamokančiame pasakojime…

– Seneli, ką tu šnabždi? – paklausiau aš, pastebėjęs, kad prieš miegą jis kažką tyliai sau šnabžda.

– Aš įdedu mintį į Širdį, vaikeli… – atsakė jis.

Aš nustebau:

– Ką tai reiškia?

Išmintingas senelis pasakė man:

– Nenoriu pyktis su kaimynu, kuris mane pavedė, o kaip elgtis, aš nežinau. Štai ir patalpinsiu mintį į Širdį ir eisiu miegoti, o ryte Širdis patars, ką daryti…

– O iš kur Širdis žino, seneli?

– Širdis viską žino, vaikeli, aš visą gyvenimą iš jos mokausi. Ir tau patarčiau: kai ieškai atsakymo į sudėtingą klausimą, kai kažkas būna neaišku, įdėk prieš miegą mintį į Širdį, o ryte tau atsivers visi atsakymai… Tik daryk tai su tikėjimu.

Taip pasakė senelis, kai man buvo devyneri. Ir aš labai daug sužinojau gyvenime, talpindamas prieš miegą mintį į Širdį.

Man pasisekė su seneliu.

Autorius – Š. Amonašvili, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos visiems 🙂 !

Kartą pas išminčių senolį atėjo vienas žmogus ir pradėjo pasakoti jam savo istoriją.

– Mokytojau, man gėda prisipažinti, bet mane apniko įkyrūs įtarimai po to, kai vienas iš draugų pagyrė mano žmoną ir patarė ją atidžiau saugoti nuo pašalinių žvilgsnių. Ir nors žinau, kad mano žmona labai gera ir ištikima moteris, bet abejonės taip pradėjo kankinti mane, kad net sapnuoju kovas su savo varžovais.. Pasakyk, kaip man išsivaduoti nuo šios prapulties?

Išminčius pagalvojo ir atsakė:

– Aš papasakosiu tau vieną istoriją, o išvadas tu jau pats padaryk..

Kartą gyveno vienas sodininkas, kuris turėjo nuostabų vyšnių sodą. Jis su didele meile puoselėjo savo sodą, laistė ir genėjo medžius, o jo nuoširdų rūpestį kasmet vainikuodavo gausus vyšnių derlius.

Pavasarį vešlios medžių šakos apsipildavo rausvais žiedais, o jų švelnus kvapas sklido toli už sodo ribų. Ir taip tęsėsi iki tol, kol vieną dieną pas sodininką užsuko vienas pavydus žmogus ir pasakė: “Koks puikus tavo sodas, tik gaila, kad, ko gero, į jį naktimis dažnokai užsuka vagys..“

Tas žmogus išėjo, bet jo ištarti žodžiai pasėjo įtarimus sodininko širdyje. Ir nuo to laiko jis prarado ramybę.. Naktimis jis pradėjo budėti sode, tykodamas vagių, o dieną, išsekintas naktinių budėjimų, buvo priverstas miegoti.

Dėl tų naktinių budėjimų sodas galiausiai liko be priežiūros – medžiai pradėjo nykti, sode pradėjo augti piktžolės ir dygūs krūmokšniai.

Na, o tame nykstančiame sode naktimis vis klaidžiojo paklaikęs sodininkas, kuris seniai pamiršo vyšnių uogų skonį..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos 🙂 !

Tavo nuovargis turi privalumą! Neskubėk nuvertinti ar nustumti jo, nes nuovargyje yra daug informacijos, net terapijos.

Tu įveikei ilgą kelionę iš žvaigždžių, drauge. Nulenk galvą prieš savo nuovargį ir daugiau nekovok su juo.

Nėra nieko gėdingo tame, kad tu pripažįsti, jog negali eiti toliau. Net didvyriams reikalingas poilsis.

Jis reikalingas didingai kelionei, kuri atsiveria tau prieš akis. Ir tam prireiks visų tavo jėgų.

Ateik, prisėsk prie Būties ugnies. Tegul kūnas atsipalaiduoja ir pasineria į tylą. Pamiršk vakarykštę dieną, pamiršk kelionę, tegul tave apkabina ši vakaro šiluma.

Kiekvienas didingas nuotykis yra palaikomas širdies ramybe.

Tavo nuovargis natūralus, drauge, jame yra gaivinanti jėga…

Tik išgirsk tai…

 Autorius – J. Foster, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Taip tik iš pradžių atrodo: šis pasaulis, neaprėpiamos Visatos dalis, toks didžiulis, o tu – smiltelė, trupinėlis, maža dulkelė jame, ir nežinai, kur tau prisiglausti, kur dėtis ir ką tau čia daryti.

Atrodo, kad viskas čia jau seniai pasidalinta, o jei tiksliau – sudėliota, o tu čia jautiesi tarsi mozaikos detalė iš kitos dėžutės: niekur nepritinki, neatitinki. Nors ir labai stengiesi.. Todėl nuliūsti, nuleidi rankas.

Tačiau juk iš tiesų viskas yra ne taip.

Ši planeta įsimylėjo tave dar iki tavo gimimo, ir viskas joje – kalnai, pievos, vandenynai, augmenija, gyvūnai, žvaigždynai, dangus – sukurti tau.. Ir šviesos čia tiek, kad visada turėtum jėgų ir energijos, čia šviesos tiek, kad tavo sielos šviesa neužgestų. Čia viskas tau..

O tu skundiesi, kad neturi jėgų, kad pavargai. Tau atrodo, kad viskas aplink atsirado savaime, lekia pro šalį ir tavęs neliečia. Bet visa šia savo spalvų, formų ir garsų įvairove pasaulis kalbasi su tavimi.. O tu to nepastebi ir negirdi.

Todėl ir gimsta liūdesys – tu nesupranti supančio pasaulio kalbos. Nesupranti, kad jis kalbasi su tavimi, todėl nemoki jam atsakyti. Ir jautiesi vienišas, atskirtas, nereikalingas. Bet vieną dieną pabandyk su juo pasikalbėti, atsakyk jam.

Kaip tai padaryti? Paprastai: nusišypsok ryte, pasveikink saulę ir naują dieną, pažvelk su meile į akis artimiesiems, dovanok savo švelnumą ir gerumą žmonėms, paglostyk nuliūdusį, palaistyk gėlę, pasikalbėk su kaimynu, paskambink draugui..

Dovanok savo vidinę šviesą ir meilę pasauliui!.. Juk pasaulis įsimylėjęs tave dar iki tavo gimimo.. Tiesiog atsakyk jam tuo pačiu 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražių, šviesių švenčių visiems 🙂 !

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Mokytojau, aš girdėjau, kad tu pasiekei kažkokią ypatingą būseną, kuri ne kiekvienam žmogui pasiekiama.. Ar galėtum apie tai papasakoti?

Mokytojas nusišypsojo.

– Aš nieko ypatingo nepasiekiau. Tiesiog aš nustojau miegoti, aš pabudau.

Mokinys apsidžiaugė:

– O, tai tikrai paprasta! Aš taip pat galiu net naktį nemiegoti..

– Tai tik atrodo paprasta, – atsakė Mokytojas, – bet aš dabar kalbu apie kitokį, apie sąmonės miegą – tokie žmonės iš pirmo žvilgsnio mažai kuo skiriasi nuo pabudusių.

– Bet jei ir miegantys, ir pabudę vaikšto, kalba, bendrauja, galvoja.. Kuo tada ypatingi pabudusieji?

– Pabudusiųjų tarpe nėra ypatingų, tiesiog jų sąmonė gyva, – atsakė Mokytojas. – O miegančių protas sapne yra perpildytas iliuzijomis, todėl jie gali būti labai aktyvūs..

– Bet kaip, kaip gi man atskirti miegančius nuo pabudusių? – neatlėgo mokinys.

– Pabudusį pirmiausiai atskirsi, pažvelgęs jam į akis – jo žvilgsnyje tu pamatysi gyvą sąmonės šviesą.

– Bet gal yra daugiau skirtumų? Juk ir miegantys vaikšto atsimerkę, o man dar sunku įžvelgti tą sąmonės šviesą.. – paklausė mokinys.

Mokytojas vėl nusišypsojo – jį džiugino toks mokinio žingeidumas.

– Tavo sąmonė jau bunda, todėl tau kyla tiek klausimų.. Greitai tu viską ir pats pamatysi: miegančiojo protas panašus į rėtį, į kurį pilama viskas be didelių apmąstymų, jis gyvena įspūdžiais ir reakcijomis, jo meilę greitai keičia neapykanta, jį valdo emocijos, o gyvena jis praeitimi, miglotai suvokdamas dabartį.

– Bet kas užmigdo žmogų?..- smalsavo mokinys.

– Apribojimai. Rėmai. Šablonai.. Viskas, kas sukausto jo dvasią, jo kūrybinį potencialą. Pradžioje žmogus dar priešinasi, maištauja, o paskui.. galiausiai susitaiko, paklūsta, o jo sąmonė užmiega.

– Liūdna.. Bet, turbūt, pabudus prasideda nuostabus gyvenimas?

– Ne iš karto, – atsakė Mokytojas. – Miegančio kelias ilgas, o pabudusio kelias nelengvas, nes pabudęs pasijunti labai vienišas tarp miegančių. Tau jau keisti atrodo jų sapnuojami džiaugsmai ir rūpesčiai, o pabudusi sąmonė dar turi apsivalyti nuo sapnų iliuzijų ir išskleisti savo sukaustytą dvasinę jėgą.

– O kas tada?..

– Tada aiškiai pamatai ir save, ir realybę tokią, kokia ji yra. Pajunti ir išmoksti valdyti savo dvasinę jėgą. Tampi kūrėju – skleidi meilę, gėrį, šviesą ir harmonizuoji šį pasaulį. Ir, aišku, švelniai žadini kitus miegančius kūrėjus..

– O kada, kada gi jie visi pagaliau atsibus? – paklausė mokinys.

– Sapnas nesitęsia amžinai, visada ateina pabudimo metas. O kiekvienas pabudęs žadina dešimtis, šimtus miegančių, o jie – tūkstančius, milijonus.. Kantrybės.. Atsibus visi. Bet.. kiekvienam savo laikas pabusti.

Visiems pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Ką tik nukreiptas darbuotis į Žemę jaunasis Angelas sėdėjo ant medžio šakos ir klausėsi nedidelio vaikų būrelio pokalbio.

– Vakar tėtis padovanojo man kaspiną, tik pažiūrėkite, koks jis gražus! Mama sakė, kad gauti dovanas žmogui yra didelis džiaugsmas, – pasakė viena mergaitė, kedendama plaukų galiukus.

Vaikai susidomėję pažiūrėjo į jos kaspiną.

– O aš… turiu… pieštukus. Spalvotus. Man juos taip pat neseniai nupirko. Reiškia, ir aš galiu džiaugtis? – paklausė kita mergaitė.

Vienas iš berniukų kiek pagalvojo ir pasakė:

– O man dviratį nupirko, tik aš dar nemoku juo važiuoti. Juk tai irgi dovana, tiesa?

– Mano mama sakė, kad dovana yra tada, kai tu gauni dovaną ir džiaugiesi, – pasakė mergaitė su kaspinu.

– O jei tau dovanų nedovanoja, reiškia, tu neturi džiaugsmo? – paklausė berniukas, žvilgčiodamas į kitą berniuką, kuris statė iš smėlio pilį.

– Reiškia, ne, – pamokančiai atsakė mergaitė su kaspinu, – reiškia, niekas tavęs nemyli, jei nieko tau nedovanoja.

Ir dabar visi sužiuro į berniuką, kuris statė pilį – vaikai žinojo, kad jis gyvena su močiute ir dovanas retai gauna, galima sakyti, kad beveik visai negauna.

Ir jiems pagailo savo draugo.

Tačiau berniukas, nujausdamas, kad jo tuoj pradės gailėtis, smagiai pašoko ir pasakė:

– O aš taip pat turiu džiaugsmo! Vakar miškas padovanojo man grybų pintinę, įsivaizduojate? Pilnutėlę pintinę grybų.

Vaikai susidomėję pažiūrėjo į berniuką.

– Tai nesiskaito, juk tu pats juos surinkai. Reikia, kad kažkas kitas padovanotų, – pareiškė mergaitė su kaspinu.

Berniukas minutėlei susimąstė, o paskui išpyškino:

– O vakar lijo, ar prisimenate? Jūs visi namo išsibėgiojote, o aš pavėsinėje sėdėjau, močiutės iš parduotuvės laukiau. Tai va, lietus vakar man didžiulę vaivorykštę padovanojo! Tokią gražią, įvairiaspalvę. Ir džiaugsmo – iki pat dangaus!

Vaikai vėl su nuostaba sužiuro į berniuką.

– Ir dar po lietaus balose žuvytės sidabrinės plaukiojo… Tikrai, aš pats mačiau. Ir visa tai lietus padovanojo, – pridūrė berniukas.

Vaikai susižavėję klausėsi jo pasakojimo..

O Angelas išsiėmė savo ataskaitų knygelę ir užrašė: “Pirmoji darbo diena. Sutikau mažąjį burtininką.“

Paskui minutėlei susimąstė ir pridūrė: “O mane tikino, kad jų nėra..“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos visiems 🙂 !