Laiškas mamai

Mama, aš su kepure.

Aš pati ją užsidėjau, nes lauke sninga. Ir net nenusiėmiau jos už kampo. Įsivaizduoji, kokia aš dabar suaugusi!

Ir valgau aš gerai. Kartais pernelyg gerai – reikėtų mokytis sustoti…

Su pažymiais taip pat viskas gerai. Kartą gavau penkiolika tūkstančių “laikų“ už vieną referatą, ir daug kas nuo manęs jį nusirašė.

Ir kambaryje dabar tvarka. Tiesiog kartą supratau, kad gyventi betvarkėje nemalonu, o ieškoti pusvalandį kojinių atima pernelyg daug laiko. Dabar mes su dulkių siurbliu dažnai valsuojame po butą ir žiūrime į sniegą už lango.

Aš daug išmokau. Pavyzdžiui, gaminti maistą – tai pasirodė paprasčiausia.

O dar aš moku skirtis, ieškoti nuomojamų butų, keisti darbą krizės metu, rinktis tokias drauges, dėl kurių paskui nereikėtų verkti ir auklėti vaikus taip, kad jie neverktų dėl manęs.

Beje, prisimeni, aš vis bijojau, kad manyje neatsibus motinystės instinktas? Atsibudo. Ir tada jau aš nustojau miegoti…

Užtat dabar aš tave suprantu. Suprantu, bet neanalizuoju. Sako, tai taip pat suaugusio žmogaus bruožas – saugoti ir branginti savo tėvus vietoje begalinių jų elgesio analizių.

Saugoti, branginti, skambinti, aplankyti, mažiau skųstis ir dažniau sakyti, kad pas tave viskas gerai – jei jau yra pasaulyje žmogus, kuriam tai pati svarbiausia naujiena ir džiaugsmas.

Prisimenu, kaip anksčiau viskas buvo paprasta. Mama leido – mama neleido. Jei leido – reiškia, priėmė už tave sprendimą ir išlaisvino nuo atsakomybės.

Dabar aš viską sprendžiu pati ir atsakau už savo sprendimus.

O pas tave, mano mylima, brangiausia mano mama, aš atvažiuoju, kad nors trumpam pabūčiau maža, kad išsimiegočiau ir pajusčiau, kad 36 metai – tau, o man tik 9, ir kad galima vėl eiti be kepurės kai sninga, gaudyti snaiges liežuviu ir jaustis saugiai.

Ir kad turėčiau tokią stebuklingą galimybę kuo ilgiau…

(Pagal E. Baturinos tekstą, vertė ruvi.lt)

Su artėjančia Motinos diena! Artimųjų širdžių šilumos mieloms mamytėms, močiutėms ir prosenelėms 🙂 !