Visai neseniai buvo madinga nesusimąstant švaistyti laiką, jėgas ir pinigus. Siekti ir galėti. Be teisės suklysti ir patirti nesėkmę. Visko norėti ir viską turėti.
Šiandien reikia būti racionaliu. Jokio blaškymosi ir nereikalingų judesių. Jokių pirkinių ir išlaidų. Vartojimo era baigėsi.
Jau niekam nereikalingi dulkių siurbliai, inkrustuoti briliantais ir kedai su auksiniais raišteliais. Išlepintos poniutės nedaro manikiūro savo šuniukams. O oligarchai nevaidina sponsorių ir mecenatų. Liaudis neklausia – “Kas kaltas?“ ir “Ką daryti?“ O tik – “Kaip gyventi?“ ir “Kas bus su Tėvyne ir su mumis?“
O mes juk jau buvome atsipalaidavę ir patikėję gražiu gyvenimu. Patraukėme ilsėtis į šiltuosius kraštus, į Turkiją ir Egiptą. Pradėjome pirkti rūbus brangiuose salonuose. Persėdome į asmeninį transportą. Pakeitėme langus į plastikinius. Nusipirkome naujus baldus. Pradėjome vadinti savo firmeles korporacijomis, o vakarėlius su bendradarbiais – korporatyvais. Persirgome chronišku nuovargiu. Ir tapome užgrūdintais kapitalistinio fronto kariais.
Atsirado ir sustiprėjo naujas sluoksnis, pageidaujantis vadintis VIP-ais, kas išvertus iš anglų kalbos reiškia “labai svarbi persona“. O tie, kas nepateko į šį ypatingų personų sluoksnį, puolė jį aptarnauti.
Gydytojai atidarinėjo specialias klinikas VIP-ams, VIP-ų vaikams ir net jų šuniukams. Artistai pagal iškvietimą aptarnavo garsius klientus jų namuose. Laikraščiai publikavo estrados žvaigždžių įkainius. “Mane užsakė šiandien pietums. Mašiną jau atsiuntė, ir aš jau važiuoju.“
Siuvėjos pradėjo vadintis kutiurje ir įtikinėjo užsakovus, kad “užuolaidos už šimtą dolerių – tai banalu, o už tūkstantį dolerių – paskutinis mados žodis.“ Ypatingą paklausą turėjo psi-industrija, kuri siūlė “visas psichologinių paslaugų rūšis“ – beveik kaip banke.
Atėjo “glamūro“ ir “piaro“ laikai. Ir mes beveik patikėjome, kad Madona – tai dainininkė, o planeta – tai prekybos centras. Mocartas – tai saldainiai, o Titanikas – atrakcionas. Niekas nepastebėjo sąvokų sukeitimo. Mes beveik patikėjome, kad galima viską pirkti ir parduoti. Himnas mesčioniškumui ir banalumui skambėjo iš visur. Ir tai buvo gyvas garsas.
Ir staiga atėjo ji. Visaapimanti, ciniška ir negailestinga Krizė. Ji pasijuokė iš mūsų planų ir sutrypė mūsų lūkesčius. Pareiškė pretenzijas ir pateikė sąskaitą. “Labai svarbios personos“ sutriko ir išsigando. Psichologai choru uždainavo, kad atėjo geriausias laikas “savęs paieškoms“. Tik nepasakė, kur ieškoti. Artistų kainos krito. Kas buvo niekuo ir tapo viskuo, vėl tapo savimi.
Net anekdotai pasikeitė. Jei anksčiau: “Jauna moteris išsinomuos auksinį narvelį. Tvarką ir gerus santykius garantuoju.“ Tai dabar: “Ištekėsiu krizės laikotarpiui. Skaniai gaminu, kalbu tyliai, galvos neskauda.“ Jei ir toliau taip bus, tuomet greitai moterys pradės tekėti už mylimų, o ne už turtingų…
O dar pas mus atsiras laiko, ir mes prisiminsime savo svajones. Grožio jau niekas nepirks, sugrįš tyrumas. Pavasarį sodinsime bulves ir gimdysime vaikus. Ir viskas atsistos į savo vietas. Ir mes suprasime, kad laimės nei uždirbti, nei nusipirkti neįmanoma.
Krizė – tai akistata su tiesa. Ir kuo greičiau tai suprasime, tuo greičiau viską įveiksime.
Pagal Elenos Rog publicistiką, vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 ! Ir nepamirškime pasisaugoti per karščius!
ruvi 