Kategorija: Mintys

Susitikome su draugu kavinėje. Užsisakėme kavos ir pradėjome kalbėtis.

– Ir kuo tu dabar užsiimi? – paklausiau jo.

– Praktikuoju stebuklus gyvenime.. – rimtai atsakė jis.

– Tai kažkoks slaptas poveikis ar burtai? – nustebęs paklausiau.

– Na, ne visai taip. Bet galiu pateikti tau pavyzdį iš gyvenimo.

Jis nutilo, patraukė kavos puodelį į šoną ir tęsė toliau:

– Štai, pažiūrėk į dirbančią salėje padavėją. Ji dabar dirba visiškai viena ir sukasi kaip įmanydama: bėga, blaškosi, bandydama įvykdyti klientų užsakymus, kurie pilasi tarsi iš gausybės rago.. Ji pradeda nerimauti, skuba, tampa neatsargi, išsiblaškiusi, ji gali išmesti padėklą iš rankų..

Bet.. Pakanka nors vienam žmogui padavėjai nuoširdžiai nusišypsoti, kai ji pavėluotai atneša valgius ir gėrimus, padėkoti jai ir tiesiog pasakyti: “nieko baisaus“. Viskas. Tą pačią akimirką jos nerimas išsisklaido, ji aprimsta ir jau negalvoja, kad viskas beviltiška ir kad ji nieko nespėja. Ir jos elgesys pasikeičia: ji nustoja blaškytis ir pradeda geranoriškai kalbėtis su klientais ir šypsotis.

Ir štai užeina eilinis kavinės lankytojas, tai kavinės savininkas. Jis užsisako kavos ir sėdasi už staliuko. Jis iš pat ryto prastai nusiteikęs – todėl, kad pramiegojo, kad susipyko su žmona, kad šiandien jo dar laukia daugybė darbų.. Bet padavėja sutinka jį su šypsena, atneša kvapnią kavą, palinki gražios dienos.. Ir jis jau šypsosi, jau svarsto: “na, ne taip jau viskas blogai, o ir kava skani kaip niekad, ir oras puikus, ir koks gražus vaizdas pro langą!..“

Šio žmogaus rytas jau pasikeitė: jo nuotaika pakili, o išeidamas iš kavinės jis linki padavėjai geros dienos ir taip pat šypsosi.. Ir su tokia nuotaika jis eina dirbti, jis pasidalins savo puikia nuotaika su darbuotojais, ir jie lengvai įveiks visus dienos darbus.

Tačiau prie išėjimo jį netyčia šlapia šluota užkabina valytoja, palikdama ant jo šviesių kelnių šlapią dėmę.. Vos ne su ašaromis akyse ji prašo jai atleisti, siūlosi išvalyti kelnes.. Bet jis tiesiog nusišypso ir atsako: “nieko tokio, visko būna..“, ir.. abu nusišypso.

O juk galėjo ją aprėkti, nubausti, gal net iš darbo atleisti. O ši valytoja vos galus su galais suduria – išlaiko ir maitina savo penkerius vaikus.. Bet dabar viskas gerai. Ir visa tai – dėl paprasto vaikinuko, kuris nusišypsojo padavėjai..

Draugas vėl nutilo, baigė gerti kavą ir pakvietė padavėją. Padėkojo jai, nusišypsojo, palinkėjo geros darbo dienos.. O aš pamačiau dėkingumo šilumą padavėjos akyse ir gražią jos šypseną..

Draugas pažiūrėjo į mane ir plačiai šypsodamasis pasakė:

– Štai tokie tie mano stebuklai 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Dovanokime vieni kitiems didžiausią stebuklą – savo širdžių šilumą 🙂 !

Nepalik savo kelio dėl kaltės jausmo, dėl to, kad nori nudžiuginti draugus ir šeimą, ar išsaugoti neutralumą.

Mokykis mylėti savo negalėjimą prisiderinti prie kitų žmonių kelio.

Tau reikia prisitaikyti prie savo unikalaus kelio.

Taip, kartais tai baugina.

Taip, kartais tave užvaldo abejonės ir nepasitikėjimas, ir tu nori sugrįžti prie senojo “komforto“.

Bet senasis komfortas visai nebuvo komfortu.

Už jį teko aukoti. Savo sielą. Savo džiaugsmą.

Tu daugiau ne pasekėjas. Tu eini savuoju keliu be atsiprašymų.

Tu atsikeli, kai suklumpi ar krenti.

Tu šventi savo keistumą, pasijuoki iš savo klaidų.

Kitų žmonių vertinimai – tai gėlės, krentančios prie tavo kojų.

Pagal Dž. Fosterio miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Mes susiliejame vienas su kitu, nederindami emocinės kraujo grupės, mielieji…

Ir todėl niekaip negalime apskaičiuoti suderinamumo…

Ir todėl vieni, suartėję, naikina vienas kitą, nuodydami savo kitoniškumu, pavergdami priešingomis vertybėmis, spausdami neįvykdomais norais…

Ir todėl kiti, net netikėtai ar keistai susitikę, tampa vienas kitam išsigelbėjimu, sustabdydami praeities skausmą, gydydami opias žaizdas, papildydami naujomis jėgomis…

Vienoda emocinė kraujo grupė gali pakelti du žmones į neįsivaizduojamas, ir nuolat augančias artimumo aukštumas…

Ir tos aukštumos niekada neapauga įpročio kerpėmis…

Niekada nesudaro sąlygų neapykantai, išdavystei ar priešiškumui…

Todėl kad suderinamumas ne tiek SPRENDŽIA problemas su maksimaliu subtilumu, kiek NESUDARO SĄLYGŲ joms atsirasti…

Suderinamumas kalbasi…

Jis geranoriškas…

Jis priima…

Jis padeda…

Jis atleidžia, neskriaudžia ir nežemina…

O nesuderinamumas negydomas…

Sutapkite…

Ir niekada neimituokite sutapimo… nepavyks…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

*Skirkime kartais laiko tylai.. Ji reikalinga mums taip pat, kaip ir bendravimas.

*Tik žodžiai ir darbai iš širdies pasiekia kitų žmonių širdis..

*Kiekvienas nesavanaudiškas veiksmas yra labai svarbus įnašas į visuotiną gėrį.

*Meilės mūsų gyvenime yra lygiai tiek, kiek jos yra mumyse.

*Gyvenimo tikslas – gyvenimas.

*Laikas – ne pinigai, laikas – tai mūsų gyvenimas. Gyvenimas – tai meilė, kūryba, vienybė.., o ne prekė turguje.

*Pinigai – tai tik įrankis manipuliavimui. Todėl labai svarbu suprasti – ką jie gali, o svarbiausia – ko jie negali.

*Žmonės taip atitolo nuo gamtos, kad pradėjo vadinti ją laukine.

*Jei žmogus suklupo savo gyvenimo kelyje, tai nereiškia, kad jis eina ne ten.

*Koks svarbus, o kartais – lemiantis, yra palaikymas sunkią akimirką.

*Vienintelis “vaistas“ palūžusiam žmogui – neabejingų, gerų žmonių supratimas ir palaikymas.

*Nei vienas gyvūnas nepalieka žmogaus todėl, kad žmogus palūžo, susirgo ar paseno.

*Būtent tuomet, kai negalime pakeisti situacijos – turime keistis patys.

*Sako: “Niekas nieko niekam neprivalo..“ Bet mes.. reikalingi vieni kitiems.

*Gali sėti ką nori, bet skinsi tik tai, ką pasėjai.

*Kartais lengviau atsisakyti kilnių tikslų, nei smulkių įpročių.

*Kai žmogus gyvena protu, o ne širdimi – jis nejaučia skirtumo tarp harmonijos ir disharmonijos, tarp tiesos ir melo, tarp to, kas tikra, o kas – ne.

*Tik širdyje yra visi mūsų gyvenimo kelrodžiai.

*Egoizmas – kai žmogus nori imti, reikalauti, gauti. Meilė – kai žmogus nori dalintis, dovanoti, padėti..

*Kaip gražiai bepavadintume blogį, tačiau blogio pasekmės dėl to nepasikeis.

*Kaip besirinktume iš dviejų blogybių mažesnę – ji vis vien išlieka blogybe.

*Gėris, kaip ir blogis, neatsiranda savaime – tai daro žmonės. Būkime geri vieni kitiems – ir blogis išnyks savaime..

*Šviesios, doros mintys subrandina gražius poelgius.

*Šioje Visatoje viskas susieta, viskas veikia viską: jei keičiasi viena, net mažiausia dalelė – kinta ir visuma. Tame ir žmogaus jėga keisti pasaulį, keičiant save.

*Gerumas panašus į pienę: pražysta širdyje ir pasklinda į aplinką mažais pūkeliais, didindamas Gėrį pasaulyje..

*Tobulumas slypi paprastume.

*Pasaulyje daugybė gražių vietų, bet pati mieliausia – ten, kur mūsų laukia..

*Laimė nebūna triukšminga.. Ji visada tyli ir jauki, švelniai apgaubia mus gerumu ir šiluma.

*Tiesos nereikia įrodinėti: grožį matome, išmintį suprantame, gerumą jaučiame..

*Kad atgaivintume šį pasaulį – turime pripildyti jį meile.

*Viskas, kas daroma su meile – su meile ir sugrįžta 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Gražios, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Jei vos užėję į namus jūs pajutote uogų pyrago aromatą; jei išgirdote skambų jus pasitinkantį balsą, atsklindantį iš kambarių; pastebėjote paprastas, bet mielas užuolaidas ant langų, o jūsų kojas švelniai palietė minkšta katės nugarėlė…

Tuomet žinokite – šiuose namuose gyvena jauki laimė, kruopščiai namiškių  surinkta po dalelytę į vieną visumą. Ir kiekviena smulkmena-brangenybė šildo, džiugina širdį..

Ir visai nebūtina puošti namus paauksuotais lipdiniais, pirkti prabangius šviestuvus ar marmurinę kriauklę.

Tikras turtas – tai žavus paprastumas…

Aviečių pyragas su cukraus pudra, savo rankomis pasiūta prijuostė su kišene ir nėriniuotais kraštais, lininė staltiesė ant pietų stalo, močiutės servizas, jaukus bendravimas ir ramunių puokštė gerai nuotaikai…

Pagal Anos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Svarbiausia, mano požiūriu, visų ieškančių priešnuodžio nuo savo nelaimių klaida – tai mintis apie tai, kad reikia atrasti kažkokią išskirtinę išmintį, teoriją, praktiką, kuri iškels į nematytas aukštumas ir atneš reikiamus rezultatus…

O tai yra visiškai ne taip, mielieji…

Todėl kad galima paaukoti dešimtmečius, o kartais ir visą gyvenimą, studijuojant nesibaigiančius ir beveik visada vienas kitam prieštaraujančius mokymus, bet laikas praeis, o tu taip ir liksi sėdėti ant griuvėsių, nežinodamas, ko griebtis…

Deja, aš mačiau ir tebematau daugybę tokių guru-atsiskyrėlių pavyzdžių, kurie vis bando visiems atleisti arba atrasti kaltus, ar atskirti dvasią nuo kūno, ar patirti “emocinį pirmapradiškumą“, arba pabūti nirvanoje, ar pagiedoti mantras lotoso pozoje, ar įteigti sau mintį apie gebėjimą valdyti pasaulį, ar levituoti, ar regresuoti į praeitą gyvenimą, arba nušlifuoti save iki “geriausios versijos“, ar išvalyti čakras, arba užsiimti dar kažkuo nuolatos ir be galo, išskyrus vieną –

REALŲ GYVENIMĄ…

O juk svarbus būtent jis, ir mūsų buvimas jame, o ne būdai nuo jo pabėgti…

Mes visi anksčiau ar vėliau pradedame suvokti, kad vertinga TAI, KĄ MES IŠ TIESŲ DAROME, o ne tai, kam be galo teoriškai ruošiamės…

Nereikalingi šiame gyvenime diplomai… Reikalingas sąmoningumas ir konkretūs darbai…

Nereikia mokytis mylėti – reikia mylėti gyvą žmogų… Reikia būti su juo, jausti jį, rūpintis juo, palaikyti jį, suprasti jį ir suteikti jam tiek laimės, kiek tik įmanoma… Ir su dėkingumu priimti visa tai iš jo… Praktiškai, o ne teoriškai…

Nereikia mokytis atleisti – tiesiog nereikia skaudinti kitų…

Ir nereikia kankintis nuoskaudose – reikia atleisti, arba išbraukti žmogų iš pasitikėjimo sąrašo, ir eiti toliau…

Nereikia atsiskirti nuo visų tam, kad augtume dvasiškai, nes žinios, nepritaikytos realybėje – negyvos žinios…

Nepakanka skaityti, klausyti, mokytis, atlikti praktikas – reikia TAIKYTI jas kiekvieną dieną savo asmeniniame gyvenime…

Nereikia bėgti iš ten, kur tu nieko nepadarei..

Ir nereikia galvoti, kad sugebėsi kažką padaryti per atstumą… nesugebėsi…

Sugrįžk ir padaryk bent kažką… Ir tuomet, kai tas “kažkas“ taps sistema, o ne vienkartiniai bandymai priešokomis, tuomet bus ir rezultatai…

Nereikia sklandyti virš gyvenimo, REIKIA NUSILEISTI ANT ŽEMĖS IR GYVENTI PAPRASTĄ ŽMOGIŠKĄ GYVENIMĄ… Tame ir yra visa išmintis, mielieji, o ne tuščiose iliuzijose, kad yra super-žmonės, kurie vienu rankos mostu pavers visus laimingais nugalėtojais…

Stebuklų nėra, esame mes… Bet mes galime labai daug…

Ir jei yra pasaulyje nors vienas žmogus, kurį mes sušildėme savo širdies šiluma, tuomet viskas jau įgauna prasmę…

Tame ir yra visa paslaptis…

Neieškokite išskirtinių mokymų – dovanokite laimę tiems, ką mylite…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražios, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Kaip gražiai mes bekalbėtume apie tyrą ir besąlygišką meilę, bet išreikšti ją, o tiksliau – padaryti regima ir juntama – mes galime tik savo kasdieniais darbais.

Jie gali būti visai maži ir labai paprasti: nusišypsoti, apkabinti, paskambinti, padrąsinti, suprasti, pasidžiaugti pasiekimais, pabūti kartu, išklausyti arba pasiūlyti pagalbą, kad žmogus pasijustų geriau.. Priimti žmogų tokį, koks jis yra, matyti jo geriausias savybes.

Ir nepamiršti, kad meilė – tai abipusis ryšys, sąveika ir vienybė, todėl reikia mokėti priimti ir kitų žmonių meilės išraišką: branginti kitų rūpestį, pastebėti jų gerus darbus, gebėti paprašyti pagalbos ir su dėkingumu ją priimti. Bendrauti su žmonėmis geranoriškai, nuoširdžiai ir atvirai.

Juk kartais mums reikia taip nedaug: prisilietimo, šypsenos, gero žodžio, apkabinimo, širdies šilumos, palaikymo. Taip mažai kartais reikia, kad žmonės pasijustų laimingi..

Bet kartais reikia ir didelių darbų, ir didelės kantrybės, ir net pasiaukojimo vardan meilės.. Bet jei mylime tyrai ir besąlygiškai – meilė suteikia stiprybės, palengvina kančią, įprasmina pasiaukojimą.

Mylėkime vieni kitus – meilė gyva ir tikra, kai ji yra juntama ir regima. Meilės negali būti ten, kur kiekvienas – tik už save.

Meilės išraiška – ne vien gražūs žodžiai, tai pirmiausiai mūsų darbai ir veiksmai. Maži, paprasti, kasdieniniai, vienijantys..

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂  !

Kartais man įdomu stebėti žmonių norą tapti Išrinktaisiais. Kitokiais. Išskirtiniais. Nepanašiais. Ir būtinai pačiais-pačiais.

Tokiais, kad tas kitoniškumas atitiktų taip jų nekenčiamos minios moralę. Bet kartu ir tokiais neįtikėtinai daug pasiekusiais, kad peržengtų visiems žinomas ribas visuomenėje kažkokiais neištirtais, bet pritrenkiančiais gebėjimais, tokiais, kaip telepatija, aiškiaregystė, pranašavimai ir t.t.., nes tai madinga ir aktyviai propaguojama.

Tie, kurie jaunesni ir dar neišsiaiškino su prioritetais, renkasi paprastesnį “patį-patį“ išskirtinumą – pavyzdžiui: “pats gražiausias“, “pats stipriausias“, “pats turtingiausias/sėkmingiausias“. Ir pradeda naiviai tuo tikėti.

Tai juokinga ir graudu. Galiausiai visa tai susiveda į paprastos tiesos suvokimą: žmogus nori tik to, ko neturi.

O tie, kas pradeda įrodinėti savo išskirtinumą, yra dvigubai juokingi, nes žmogus bando kažką įrodinėti tais atvejais, kai: arba jis pats netiki tuo, ką sako, todėl bando tai įrodyti pirmiausiai sau, arba kai jam svarbu tuo įtikinti kitus žmones. Ir tai jau tiesioginė priklausomybė nuo tos pačios jo nekenčiamos minios, kuriai jis ir įrodinėja savo kitoniškumą.

Tačiau tokie ne visi, yra ir kitokie. Gražūs, stiprūs žmonės. Nuostabūs, nepakartojami. Tokie, kaip ir visi kiti, bet kurie suprato paprastą dalyką: kad būtum nepanašus į nieką – nereikia būti išrinktuoju, reikia būti savimi. Todėl, kad kiekvienas žmogus neįtikėtinas ir įvairiapusiškas. Unikalus.

Tokie nieko neįrodinėja, jie tiesog gyvena ir puošia savimi šį pasaulį. Tokie neieško gerbėjų ir pasekėjų, kurie liaupsintų jų neįvertintą genialumą, draugai patys pas juos ateina. Draugai, bendraminčiai arba tiesiog atsitiktiniai praeiviai, kurie ieško atsakymų į klausimus.

Tokie žmonės labai ryškiai šviečia. Visur, o ne mažame tamsiame internetinio puslapio kampelyje. Tokie žmonės sudega greičiau… Bet yra juose kažkas, kas leidžia atgimti lyg feniksui.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Nori, atversiu tau paslaptį?

Didelę ir saldžią kaip šokoladas. Tokią, kuri suteikia sparnus ir sušildo.

Paslaptį tavo, mano ir kiekvieno, kam ją pasakysime.

Nori?

Tuomet klausyk.

Greitai tavo gyvenime būtinai nutiks kažkas labai gero 🙂 !

Dabar, po pietų, už posūkio, šeštadienį, arba vakarop, bet tikrai tikrai nutiks.

Galbūt, tau atiteks laimingas bilietas autobuse.. Besišypsantis barista paruoš tau pačią skaniausią kavą.. Netikėtai gausi nuostabų laišką.. Svaiginantis jazminų kvapas apgaubs švelnia stebuklo nuojauta.. Sutiksi seniai matytą artimą draugą.. Mielas šuniukas prabėgdamas pro šalį lyžtels tavo ranką.. Vėjo plaikstomi pernykščiai lapai ant asfalto primins tau jaukų pasivaikščiojimą saulėtą rudens dieną.. Kaimynų vaikas padovanos boružę..

Tai bus tiesiog puiki diena.. arba šviesios akimirkos, kurios sušildys tavo širdį 🙂 .

Atverk mūsų paslaptį visiems, kas dabar yra nusiminęs, gerai?

Ir nusišypsok. Akimis, lūpomis ir širdimi 🙂 ..

Gyvenime visko būna.

Kartais tu esi aukštumoje, o kartais jauti nuosmukį. Kartais tu – energijos šaltinis kitiems, o kartais tiesiog neturi kuo dalintis, todėl jautiesi išsekęs.

Kartais tavo žodžiai ir veiksmai sklandūs ir teisingi, o kartais – darai klaidas vieną po kitos.. Kartai tu pasielgi egoistiškai, o kartais – esi gražiausia besąlygiškos meilės ir gerumo išraiška.

Tokie svyravimai skirtingų žmonių gyvenime – skirtingi.

Mes gyvename vartojimo epochoje. Dauguma žmonių ir į tarpusavio santykius žiūri taip pat: jei yra ką vartoti, jei jiems “skanu“, tuomet ir prisiriša prie vartojimo šaltinio.

Ir jei tokie tave supantys žmonės “pasisotino“ tavimi, “prisiragavo“ – tu tampi jiems neįdomus. Tu lyg ir atsivėrei jiems, buvai nuoširdus – bet tuo pačiu tapai jiems “žmogumi be paslapčių“, o tai reiškia, kad jau (kaip jiems atrodo) esi jiems suprantamas, ištirtas, nuspėjamas.

Štai tokiu momentu, kai tu visą save jiems atidavei – jie, deja, patraukia toliau ieškoti kažko įdomesnio ir naujesnio. Tie, kuriuos laikei draugais, neatsako, nepastebi, o jus sieję ryšiai gęsta.. Karštai mylėję ir mylimi tampa abejingais..

Kai jauti nuopolį, kai jautiesi išsekęs, tau gali atrodyti, kad gyvenimas eina pro šalį, ir viskas, ką galėjai padaryti – jau padarei, tačiau tai, kas svarbiausia gyvenime – taip ir liko neatlikta.

Tokiu atveju tau reikia vėl atkurti vertikalę savyje, atrasti savo Centrą, atrasti Kūrėją savyje, pamatyti savyje tuos svyravimus ir nepastovumus..

Juk kažkada sutikai eiti šiuo keliu.. Reiškia, taip turi būti. Todėl yra taip, kaip yra. Tiesiog priimk tai ir atgauk vidinę ramybę, atgauk savo vidinę jėgą.

Tas, kas eina pažinimo keliu, turi pasitikėti savo vidiniu “Aš“ ir sekti juo, kaip keistai tai iš šalies beatrodytų.. Ir suprasti, kad šalia esantys žmonės ne visada bus bendrakeleiviai ir bendraminčiai.

Galbūt, kitiems tu atrodysi atsiskyrėliu, vienišiumi. Kažkam pasirodysi pernelyg rimtas, užsidaręs ir liūdnas.. Tačiau nesileisk jų bandymams tave “pralinksminti“ ar “išjudinti“.

Dabar laikas susikaupti ir sugrįžti į save. Pajusti savo vidinio pasaulio, savo gyvenimo vertingumą.

Tai laikas, kai iš santykių su žmonėmis reikia sugrįžti į save. Nesivyk to, kas slysta iš rankų, neieškok to, ko jau nėra.

Sugrąžink save sau, susikaupk – tavo Vandenyno bangos dabar sugrįžta..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)