Išrinktieji

Kartais man įdomu stebėti žmonių norą tapti Išrinktaisiais. Kitokiais. Išskirtiniais. Nepanašiais. Ir būtinai pačiais-pačiais.

Tokiais, kad tas kitoniškumas atitiktų taip jų nekenčiamos minios moralę. Bet kartu ir tokiais neįtikėtinai daug pasiekusiais, kad peržengtų visiems žinomas ribas visuomenėje kažkokiais neištirtais, bet pritrenkiančiais gebėjimais, tokiais, kaip telepatija, aiškiaregystė, pranašavimai ir t.t.., nes tai madinga ir aktyviai propaguojama.

Tie, kurie jaunesni ir dar neišsiaiškino su prioritetais, renkasi paprastesnį “patį-patį“ išskirtinumą – pavyzdžiui: “pats gražiausias“, “pats stipriausias“, “pats turtingiausias/sėkmingiausias“. Ir pradeda naiviai tuo tikėti.

Tai juokinga ir graudu. Galiausiai visa tai susiveda į paprastos tiesos suvokimą: žmogus nori tik to, ko neturi.

O tie, kas pradeda įrodinėti savo išskirtinumą, yra dvigubai juokingi, nes žmogus bando kažką įrodinėti tais atvejais, kai: arba jis pats netiki tuo, ką sako, todėl bando tai įrodyti pirmiausiai sau, arba kai jam svarbu tuo įtikinti kitus žmones. Ir tai jau tiesioginė priklausomybė nuo tos pačios jo nekenčiamos minios, kuriai jis ir įrodinėja savo kitoniškumą.

Tačiau tokie ne visi, yra ir kitokie. Gražūs, stiprūs žmonės. Nuostabūs, nepakartojami. Tokie, kaip ir visi kiti, bet kurie suprato paprastą dalyką: kad būtum nepanašus į nieką – nereikia būti išrinktuoju, reikia būti savimi. Todėl, kad kiekvienas žmogus neįtikėtinas ir įvairiapusiškas. Unikalus.

Tokie nieko neįrodinėja, jie tiesog gyvena ir puošia savimi šį pasaulį. Tokie neieško gerbėjų ir pasekėjų, kurie liaupsintų jų neįvertintą genialumą, draugai patys pas juos ateina. Draugai, bendraminčiai arba tiesiog atsitiktiniai praeiviai, kurie ieško atsakymų į klausimus.

Tokie žmonės labai ryškiai šviečia. Visur, o ne mažame tamsiame internetinio puslapio kampelyje. Tokie žmonės sudega greičiau… Bet yra juose kažkas, kas leidžia atgimti lyg feniksui.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt