Kategorija: Mintys

Aš noriu palinkėti kiekvienam šios Žemės gyventojui stiprybės.

Stiprybės atsisveikinti su tais, kas bent kartą skaudžiai išdavė.

Stiprybės niekuomet nesižvalgyti atgal ir sąžiningai pripažinti, kad kai kurios viltys, net ir labai didžiulės – dūžta.

Stiprybės nesirausti savo prisiminimuose, kurie kaskart skaudina ir žeidžia, atiduodant savo energiją tam, kas kažkada sugniuždė ir sutrypė tavo sielą.

Stiprybės padaryti teisingą pasirinkimą, neslepiant baugščiai, lyg strutis, galvos į smėlį, ir ignoruojant tau Visatos siunčiamus ženklus.

Stiprybės pažvelgti labiausiai bauginančiai tiesai į akis, o paskui nesigailėti savęs, bet džiaugtis, kad pavyko laiku atpažinti tai, kas griauna tave.

Stiprybės mylėti visa širdimi tuos, kas myli tave, ir neužverti savo širdies, kad neįsileistum abejingumo ar neapykantos.

Stiprybės pakilti suklupus, keltis po kiekvieno nuopolio ir išlaukti, kada vėl ataugs išrauti arba nulaužti sparnai už tavo nugaros.

Stiprybės šypsotis šiame gyvenime pro ašaras ir būti pasiryžus vėl ir vėl kurti laimę net sudaužytoje į šipulius širdyje.

Stiprybės mylėti vis labiau, kaskart išreiškiant vis daugiau švelnumo.

Stiprybės gyventi.

Pagal Alinos Jermolaevos esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus artėjančio pavasario mums visiems 🙂 !

Šiandien mes esame turtingi – turime daug visokių reikalingų ir nelabai reikalingų daiktų, o dar labiau tikimės visko turėti rytoj.

Tai, žinoma, džiugu.

Tik nelabai linksma, kad mes, užhipnotizuoti šito turėjimo, neretai pamirštame, jog kiekvienas įsigytas daiktas užima tam tikrą vietą ne tik ant žemės ar parketo, bet ir žmogaus širdyje.

Patogiai įsikūręs, jis sugeba išstumti iš tos nedidelės širdies daug ką: meilę teisybei, sąžiningumą, dorumą, gailestingumą, užuojautą, kilnumą, dosnumą, mandagumą, orumą, grožio troškimą, svajonę…

Trumpai tariant, daiktas grasina išstumti GERUMĄ – ne sofistinį gerumą, bet tą didelį ir platų jausmą, kurį mūsų tėvai ir protėviai dėjo kertiniu akmeniu tarpusavio santykiams.

Kaip tik toks žmogaus gerumas, tegul ir keistokas, bet natūralus ir be reklamos, mane domina jau seniai.

Ir imponuoja tie žmonės, kurie jo nesidrovi kaip kokios senienos ar silpnumo apraiškos.

O juk būti geram kartais reikia kur kas daugiau drąsos negu būti blogam…

Mintys iš rašytojo Jono Mikelinsko kūrybos

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ..

Saulėto ir pavasariškai šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kartais reikia tiesiog sulaukti.

Išsiuntus laišką, sulaukti atsakymo.

Paleidus svarbią praeitį, sulaukti, kol nustos skaudėti. O kai jau neskaudės, pradėti pamažu eiti į priekį, nors nebus nei norų, nei jausmų, nei prasmės, ir atrodys, kad taip bus visada.

Nors naujos prasmės reikia tiesiog sulaukti.

Reikia sulaukti, kol tavyje atsilaisvins vieta kitokiam Tau ir kitokiems Kitiems. Kai nutils senosios melodijos, kad pamiltum naujas. Kai prisiminimai taps filmu, kurį stebi, bet kuriame jau nedalyvauji.

Reikia sulaukti.

Nesistengti nenuleisti rankų. Galų gale kartais palūžti – tai taip žmogiška.

Pasiduoti, sunegaluoti, išnykti iš radarų. Nesikelti iš lovos, neiti pasivaikščioti, su niekuo nesimatyti. Tylėti.

Gyventi pagal jėgas, suvokiant, kad dabar jėgų mažiau, nei norėtųsi. Ir kad tai praeis.

Reikia tiesiog sulaukti…

Pagal Olios Majer novelę, vertė ruvi.lt

Būna akimirkos, kai nesinori kalbėti, ir ne dėl to, kad nėra nuotaikos, o visiškai priešingai.

Pavyzdžiui, kai sėdi su mylimu žmogumi ant upės kranto ir stebi saulėlydį. Arba, negalvodamas apie nieką, važiuoji vaizdingu keliu po lengvais pūkiniais debesimis, pasitikdamas švelnų vėją, pievų gėlių kvapą, saulę ir nuostabią nežinomybę.

O gal eini per mišką, įsiklausydamas į sausų lapų ir šakų traškesį, uosdamas purios žolės, čiurlenančių upeliukų ir šilto oro kvapą. Tu nežinai, kur nuves kelias, bet tai visai nesvarbu. Plaukia vėjo genami debesys, o kas jei nuplaukus su jais – į spalvotą svajonių, švelnumo ir amžinos šviesos šalį?

Staiga netikėtai suvoki, kad svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar: žodžiai nereikalingi, o mintys tokios lengvos – nuskrenda tolyn už horizonto, palikdamos tave su savimi.

Bet tuštumos pojūčio nėra. Jautiesi tarsi indas kažko nežemiško, dieviško, kas užpildo tave iki kraštų. Ir kiekvienas žodis, ištartas tą akimirką, gali suardyti tą dievišką pilnatvę.

Dvasiškai pažengę žmonės, ko gero, pavadintų tai meditacija. O aš vadinu tai Sielos Tyla.

Sielos Tyla ateina netikėtai, kai vidinė audra nurimsta, o baimėmis ir įsitikinimais genamos bangos virsta idealia ežero lyguma, kurioje atsispindi Siela. Ji iš pradžių droviai liečia vandenį vienu piršteliu, o paskui tyliai pasineria, nesudrumsdama ežero lygumos.

Ežeras švyti, ir ta šviesa pasiekia širdį, kuri tuo metu vos girdimai plaka, tarsi bijodama sutrikdyti supančią tylą ir harmoniją. Tu negirdi jos plakimo, nejauti savo kūno, pripildyto kažkokia nepažįstama iki šiol jėga ir vidiniu praregėjimu.

Tu pasijunti tobulu Gamtos kūriniu, nes visi Gamtos kūriniai yra tobuli; jautiesi šio Pasaulio dalimi: dangaus, bekraščių pievų, miškų, stepių ir kalnų. Tu – galinga stichija, kuri gali būti griaunanti, bet gali tapti ir kažko naujo, didingo ir nuostabaus pradžia.

Tai va, Siela, iki valiai pasimėgavusi vandens procedūromis, išlipa iš ežero ir apsisiaučia dideliu minkštu rankšluosčiu, o paskutiniai gaivaus vandens lašeliai nuteka spalvotomis švytinčiomis srovelėmis.

Ežeras vis dar švyti švelnia šviesa, kuri jaukiai šildo iš vidaus ir pratęsia tylaus džiaugsmo būseną. Visas pasaulis tampa toks artimas, harmoningas ir suprantamas, tarsi būtų pavykę iššifruoti begalinės laimės instrukciją. Ir nuo to pasidaro saulėta ir lengva.

Ar jums teko kada nors matyti žmogų, kuris žiūri į jus plačiai atvertomis akimis, bet tarsi nemato jūsų, šypsodamasis kažkam nematomam, žinomam tik jam vienam?

Jis stebi Sielos maudynes. Tai absoliučiai laimingas žmogus, kuris apčiuopė savyje harmoniją, atrado raktą nuo visų užrakintų durų. Ir ar galės jis juo pasinaudoti, ar turės jis vėl galimybę paklausyti Sielos Tylos, priklauso tik nuo jo.

Manau, tokia galimybė tikrai bus, nes patyrus tokią akimirką plačiai atvertomis akimis, norisi patirti ją vėl ir vėl..

Pagal Liudmilos Markovos novelę, vertė ruvi.lt

Šviesios ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Duoti šiek tiek daugiau, nei prašo – tame, turbūt, gerumo paslaptis.

Jau daugelį metų mes perkame vaisius ir daržoves vietiniame turgelyje. Tvirto sudėjimo pietietis pardavėjas jau pažįsta visus mūsų šeimos narius ir visada džiaugsmingai sveikinasi, net jei aš nieko nepirkdama skubiai pralekiu pro šalį.

Ir kas visada mane stebina mūsų pardavėjo elgesyje – tai jo nuoširdus dosnumas.

Ką bepirktume, net jei tik penkis obuolius ir porą pomidorų – gerasis pardavėjas būtinai įdeda į paketą priedo saują riešutų, didelę citriną arba ryšulėlį krapų.

O kai iš tolimųjų kraštų atveža kažką egzotiško, pavyzdžiui, džiovintą mangą arba dygliuotąjį ličį – vaisių pardavėjas siūlo paragauti naujovę, o kartais ir įdeda su savimi kaip priedą.

Aš jau seniai susidomėjusi stebiu tokį dosnumą, bet būtent šiandien supratau, kad kiekvienam žmogui visada smagu gauti truputį daugiau, nei jis prašo.

Ir juk taip paprasta:

ne formaliai pasisveikinti, o padovanoti šypseną ir atidžiai pažvelgti į akis;

nesislėpti už frazės “Kaip reikalai?“, o iš tikrųjų pasidomėti, kaip žmogus jaučiasi ir kaip jam sekasi;

ne tiesiog sudėti dovaną į maišelį, o supakuoti į gražų popierių ir pridėti atviruką su šiltais palinkėjimais.

Duoti daugiau, nei iš tavęs tikimasi – reiškia pasinaudoti galimybe padauginti gerumą ir džiaugsmą šioje planetoje 🙂 .

Pagal Annos Čiulanovos miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

*Sąžinė duota žmogui tam, kad jis galėtų pažinti save.

*Tai, kas perpildo pinigines ir skrandžius, pražudo sielas.

*Laisvė – ne tai, ką mums gali kažkas suteikti. Laisvė – tai, ko iš mūsų negalima atimti.

*Kai sąžiningas žmogus supranta, kad suklydo, jis arba nekartoja savo klaidos, arba tampa nesąžiningu žmogumi.

*Pasaulyje nėra idealių žmonių, bet yra dvasingi ir padorūs žmonės.

*Kiek daug mes prarandame dėl savo baimės prarasti!

*Doras žmogus visada silpnųjų pusėje.

*Kvaila kaulyti meilės iš surišto žmogaus..

*Pasitikėjimas – tarsi popieriaus lapas: kartą sulamdytas, jis jau niekada nebus idealus, kaip jį belygintume.

*Jei žmogus neturi ryšio su savo siela, tuomet jis abejoja viskuo, išskyrus tai, ką jis gali pačiupinėti savo rankomis.

*Permainų esmė – susitelkti į naujo kūrimą, o ne į kovą su tuo, kas atgyveno.

*Netaisykime to, ko atėjo laikas atsikratyti.

*Godumas žemiškiems turtams paverčia žmogaus dvasią elgeta.

*Visos negatyvios mintys ir emocijos uždaro žmogų į begalinės kančios kalėjimą.

*Iš aklavietės yra vienintelė išeitis – apsisukti ir eiti į kitą pusę.

*Tai, į ką galime žiūrėti ramiai – jau nebevaldo mūsų.

*Meilės priešingybė – ne abejingumas, ir net ne neapykanta, o banalus melas.

*Pasaulį galima pagerinti ir kategorišku nedalyvavimu tame, kas yra niekšinga.

*Viskas, kas yra geriausia, kas žmones vienija, sutelkia ir įkvepia – yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

*Dvasingumas turi prasmę tik tuomet, kai tampa mūsų kasdienybe.

*Jaukūs namai – tai artimi žmonės, o ne sienos, jaukumą namuose kuria žmonės.

*Artimumas – tai kuomet tu tiksliai žinai, kad esi visada laukiamas!

*Artimas žmogus svarbesnis už principus ir nuoskaudas.

*Tėvai negali  išmokyti savo vaikų to, ko patys nemoka.

*Ne vaikas turi suprasti tėvus, o tėvai – vaiką. Nes tėvai jau buvo vaikais, o vaikas dar nebuvo suaugusiu.

*Sako, laimės neįmanoma nei pamatuoti, nei pasverti, bet.. akušeriams tai pavyksta 🙂 !

*Tyra ir besąlygiška meilė ten, kur myli ir nieko nelaukia mainais.

*Balta gėlė visada išlieka balta – ir dieną, ir naktį. Taip ir mylintis žmogus: myli, nežiūrint į nieką..

*Bet kokią, net pačią niūriausią dieną, gali praskaidrinti gero žmogaus širdies šiluma 🙂 ..

Saulėtos nuotaikos ir geros savaitės mums visiems 🙂 !

“Dabar ne tas laikas“, mėgsta sakyti žmonės, kurie jei ir atsidurtų TAME laike, vis vien neišvengiamai paskelbtų jį netinkamu…

Tačiau nebūna netinkamo laiko, mielieji…

Būna netinkamos mintys, visada pritraukiančios negatyvų minusą net į pačias palankiausias situacijas…

Būna netinkama baimė tam tikrose aplinkybėse, kuri paverčia neįmanomu net tai, kas yra pilnai įmanoma…

Būna netinkama garbėtroška, kuri stabdo augimą, tikindama, kad tu ir taip jau viską seniai žinai…

Būna netinkami žmonės, kuriuos mes iš visų jėgų stengiamės pritempti prie tinkamų, iš baimės, kad liksime vieni…

Visa kita yra tinkama!

Ypač noras būti gyvu ir laimingu bet kokiu laiku…

Todėl kad būtent tame slypi psichologinės sveikatos paslaptis – kartą ir visiems laikams atsisakyti kančios kulto, klaidingai manant, kad ji padaro žmogų ypatingu, ir priimti sprendimą būti laimingu, nepriklausomai nuo pasitaikančių problemų…

Siekti santarvės vietoje neurotiško bėgimo paskui visus…

Daryti tai, kas prie širdies, o ne spausti iš savęs sekinantį pakantumą tam, ko negali kentėti…

Pasilikti sau teisę rinktis, o ne klausytis svetimų mūsų gyvenimo vertintojų, kurie patys savo gyvenimo nesusitvarko…

Negalvokite apie laiką, kuriame gyvenate…

Galvokite apie laimę, kurią kuriate…

Patys…

Visada…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Nepilnavertiškumo kompleksas – ne psichologinė problema. Nepilnavertiškumo kompleksas – tai savo nepakankamumo, apribojimo pojūtis.

Lyg ir norėtum ištiesti pečius ir pakelti galvą, tik va neapleidžia tavęs nepasitenkinimas. Tas jausmas, kad viskas ne taip… tarsi taip ir lieki neūžauga. Ir kiek betvirtintum: “Aš turiu teisę!“ arba “Aš galiu“, o dar geriau “Aš vertas!“, lengviau nepasidaro.

Žinoma, galima padirbėti su kai kuriomis savo savybėmis, užslopinti kažkokias baimes, sumažinti kelių ydingų bruožų garsą. Galima uždirbti daugiau, pirkti dažniau. Įgyti naujų draugų. Sukurti asmeninį kanalą Youtube tinkle. Sėkmingai vesti, ištekėti… Bet nepilnavertiškumo kompleksas vis vien niekur nesidės.

Todėl kad nepilnavertiškumas – tai Pilnatvės nebuvimas. Kai jautiesi skylėtas ir išderintas – Kūnas, Siela, Dvasia, Sąmonė – viskas atskirai. Ir tu iš visų jėgų stengiesi visa tai sudėlioti į savo vietas. Pririšti prie stulpo, kad neišsilakstytų, kai pūstels stipresnis vėjas…

Nepilnavertiškumo kompleksas nepagydomas jokiomis pastangomis, nedingsta su psichologų ir sėkmingumo trenerių pagalba.

Žmogaus Pasąmonė ir Siela žino, kad miegančios sąmonės būsenoje mes galime stengtis iki devinto prakaito, darbuodamiesi ties savo įvairiausiomis savybėmis, bet rezultatas visada bus tas pats – tik nežymus skausmo ir kančios apmažėjimas.

Nepilnavertiškumo komplekso negalima atidirbti. Tu nežinai, kuriame iš gyvenimų ieškoti jo pradžios. Nors yra paprasta ir banali išeitis – apkaltinti kažkurį iš savo tėvų. Bet šis kelias niekur nenuves.

Mūsų nepilnavertiškumas prasidėjo tuomet, kai mes palikome Edeno Sodą… Mes praradome Pilnatvę, kai atsižadėjome Kūrėjo.

Nepilnavertiškumo neužgošime afirmacijomis. Nepilnavertiškumas gali tik išsisklaidyti. Ištirpti tavo Begalybėje, kai tu išeisi iš ribotos Sąmonės krantų, staiga pamatysi savyje Kūrėją ir atgausi Pilnatvę.

Tapsi tokiu, koks vieną kartą buvai Sukurtas.

Pagal Aigul Adylbajevos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

…Kartą gyveno Moteris, kurios santykiai su aplinkiniais buvo liguisti ir sunkūs, ir tai lietė visus – artimuosius, draugus, kolegas, kaimynus, ir, aišku, ją pačią.

Na, patys pasvarstykite, juk problemos augo kaip ant mielių: santykiuose su vienu žmogumi tvyrojo karštis, aukšta kantrybės virimo temperatūra, ir visa tai baigdavosi barniais; su kitu žmogumi, atvirkščiai, buvo itin šalti santykiai, krėtė drebulys ir ledėjo širdis; su trečiuoju buvo ne ką lengviau – tai buvo nuodingi santykiai, kurie juos abu kankino; su ketvirtuoju apskritai bendravimas neapsieidavo be abipusės pagiežos; su penktuoju buvo ryškus prisirišimas ir asmeninės erdvės pažeidimai; su šeštuoju siejo abipusis manipuliavimo virusas; na, o su septintuoju santykiai buvo perpildyti nuoskaudomis ir abipusiais priekaištais.

Kentėjo mūsų herojė visas šias problemas santykiuose, kentėjo… Bet vieną stebuklingą dieną vis dėl to nusprendė kažką daryti, nes kuo toliau, tuo darėsi vis sunkiau. Tačiau ką daryti? Iš nevilties ji čiupo telefonų knygą, tikėdamasi atrasti kažką, kas galėtų jai padėti, ir staiga…

Staiga ji pamatė naują užrašą: “Greitoji santykių gydymo pagalba“ ir telefono numerį, visai paprastą – 1-2-3. Tai pokštas ar Visatos ženklas? Nesužinosi, jei nepabandysi. Ir štai Moteris drebančiomis iš susijaudinimo rankomis surinko tą numerį, ir..

Jos kambaryje atsirado jis – Santykių Gydytojas: Harmonijus Garantijus. Trumpai prisistatęs, šis malonios išvaizdos galantiškas vyras, apsirengęs gelbėtojo rūbais, iš karto pradėjo savo darbą, užduodamas Moteriai netikėtą klausimą:

– O kur gi pradingsta jūsų pačios harmoningų santykių palaikymo energija? Juk ji kiekvienam duodama, kai tik iškyla situacijos, iš kurių galima kažko išmokti.

– Nnnežinau…, – sutrikusi pralemeno mūsų herojė.

– O mes dabar drauge imkime ir pažvelkime, kur gi dingsta ši vertinga ir nepaprastai naudinga energija. Pirmas variantas: ji nutekėjo į kitų žmonių kaltinimus. Variantas antras: ji subėgo į savigraužą ir begalinį savęs narstymą, o tai atima labai daug jėgų. Variantas trečias: energija panaudota įtarumui, nerimui, nuoskaudoms, polinkiui dramatizuoti ir įtraukti kitus į savo pergyvenimus. Variantas ketvirtas: energija sunaudota pabėgimui nuo problemos sprendimo. Variantas penktas: energija švaistoma lūkesčiams, kad viskas kažkaip išsispręs arba pasikeis kitas žmogus, o taip pat į ilgus pretenzijų sąrašus kitiems žmonėms – kokie “geri“ jie turėtų būti, kad būtų jums patogūs.

Mūsų herojė dar labiau sutriko:

– Bet ką man dabar daryti? Kai viską pakeisti?

Harmonijus Garantijus buvo nepalenkiamai tvirtas:

– Ramybės, prašau ramybės. Pradžiai suvokime svarbiausią dalyką: energiją reikia nukreipti ne į problemą, o į sprendimą. Tokiu atveju mes ne tik neiššvaistysime jos, bet ir padauginsime.

– Bet kaip gi tai padaryti?

– Ogi visai paprastai: kai mes teisingai sprendžiame gyvenimo pamoką, tuomet mumyse pabunda snaudžiantys resursai ir galimybės, o mes tampame stipresni, išmintingesni, laimingesni.

Mūsų herojė visai nuliūdo ir tyliai sušnibždėjo:

– Bet tam pirmiausiai reikia išmokti spręsti gyvenimo pamokas…

– O tam, kad galėtum išmokti spręsti pamoką, reikia pakeisti savo požiūrį į kitus žmones.

– Bet kaip?

– Viskas paprasta, nes atsakymai slypi pačiame žodyje DRAUGAS. Kai bendraujame, mes esame DRAUGE, todėl pirmas žingsnis į harmoningus santykius – pajusti, kad kitas žmogus – DRAUGAS. Viskas prasideda nuo geranoriškumo – juk viskas gerėja, kai mes DRAUGAUJAME. Antras žingsnis: suvokti, kad kitas žmogus – tai tarsi kitas aš. Galbūt, jis turi kažkokių savybių, kurių aš turėčiau pasimokyti būtent iš jo. Galbūt, savo elgesiu jis motyvuoja mane išreikšti kažkokias savybes, ir kaip DRAUGAS įkvepia mane keistis. Ir trečias žingsnis: reikia keisti savo įprastas priešiškas reakcijas, poelgius ir žodžius – į DRAUGIŠKUMĄ. Štai ir visos paslaptys, kurios padės tau išmokti spręsti gyvenimo pamokas ir išgydyti santykius 🙂 …

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Vieną sausio vakarą ėjau iš darbo namo. Pakeliui nusprendžiau užsukti į mėgiamą kavinukę atsigerti kavos. Prie kasos susidarė nedidelė eilė – labai skurdžiai apsirengusi senelė, du jaunuoliai, vidutinio amžiaus vyras ir aš. Išgirdau, kaip senelė pasakė padavėjui, kad sušalo ir paprašė įpilti jai karšto vandens puodelį.

Prisipažinsiu, pamaniau, kad padavėjas atsisakys, bet suklydau: jis įpylė senelei arbatos, į lėkštę įdėjo bandelių, supakavo jai duonos kepalėlį, palydėjo iki stalo, padėjo atsisėsti ir pasakė, kad jai tuoj atneš ir karšto sultinio, ir tai jai nieko nekainuos. Senelė negalėjo tuo patikėti: susigraudino, pravirko, dėkojo padavėjui.

Visa tai kiek užtruko, todėl jaunuoliai, stovėję už senelės, pradėjo garsiai reikšti savo nepasitenkinimą – esą, tokioje kavinėje, pačiame miesto centre, turi ne tik neaptarnauti elgetų, bet net neįsileisti visokių menkystų.

Tačiau kai atėjo jaunuolių užsakymo eilė, padavėjas, nekreipdamas į juos dėmesio, pradėjo aptarnauti už jų stovėjusį vyrą. Kai jaunuoliai ėmė dėl to piktintis, padavėjas ramiai atsakė: “mes neaptarnaujame visokių menkystų.“

Žinoma, niekas nesitikėjo tokio atsakymo.. Kilo triukšmas: jaunuoliai garsiai šaukė ir pareikalavo tuoj pat iškviesti administratorių. Bet administratoriaus reakcija buvo dar labiau netikėta: jis ramiai visų išklausė, o paskui tiesiog paprašė jaunuolių išeiti ir šioje kavinėje daugiau nesilankyti.

Situacija buvo nemaloni, todėl kai jaunuoliai išėjo, pajutau palengvėjimą ir labai pasidžiaugiau dėl senelės ir dėl kavinės darbuotojų.. Pasirodo, yra teisingumas! Yra tikri, geri Žmonės..

************

Šiandien ryte pro langą pamačiau tokį vaizdą: vyras pririšo savo šunį šalia vaikų aikštelės ir pradėjo tvarkyti aikštelę po naktinio jaunimo pasisėdėjimo. Pagal jo apsirengimą supratau, kad tai ne kiemsargis.

Tvarkėsi jis gana ilgai ir kruopščiai, surinko ir išmetė visas šiukšles į konteinerį. O po valandos, kai vedžiojau savo šunį, pamačiau, kaip tas pats vyras atvedė savo vaikus į vaikų aikštelę žaisti..

Pagalvojau: kaip gerai, kad yra tokie vyrai – jis nelaukė, kada bus viskas sutvarkyta, bet ėmė ir susitvarkė pats, ir atvedė savo vaikus jau į švarią aikštelę. Jis savo asmeniniu pavyzdžiu patvirtino posakį: “Ne gėda tvarkytis, gėda šiukšlinti..“

************

Turiu nuostabią močiutę, su kuria labai gerai sutariame. Žaviuosi jos vidine ramybe ir išmintimi, jos gebėjimu išklausyti ir suprasti, jos švelnia šypsena ir gerumu. Ir, žinoma, pas ją pirmiausiai bėgu paguodos ir patarimo..

Taip ir tą kartą, kai man atrodė, kad po ilgoko nemalonumų ruožo pasaulis nusidažė niūriausiomis spalvomis.. Atvažiavau pas močiutę, nes apėmė neviltis, viskas krito iš rankų, ir aš nežinojau, kaip toliau elgtis, kaip atgauti ramybę..

Močiutės patarimas buvo labai paprastas: “Kai tau sunku, neleisk sau pasinerti į niūrius apmąstymus. Pradėk kažką veikti, tegul tai bus kad ir nedideli kasdieniniai darbai.. Indus suplauk. Dulkes nuvalyk. Išvirk vakarienę. Tiesiog mažais žingsneliais daryk tai, kas tau įprasta, po to pailsėk, pasidžiauk tuo, ką padarei ir imkis kito darbo.. Taip nepastebimai, po truputį įsijungsi į gyvenimą, ir jėgos sugrįš.. O kai sutvirtėsi, galėsi ramiai pagalvoti ir apie tai, kas nutiko, ir apie ateitį..“

Ir ką gi – aš dar kartą įsitikinau, kad močiutės patarimai veiksmingi! Branginkime ir mylėkime savo senolius – jie ne tik turi vertingą gyvenimo patirtį, bet ir švelniai apgaubia mus besąlygiška meile ir išmintimi.. Ir visada mūsų laukia..

***********

Kai buvau antrokas, turėjau svajonę – surasti šokoladiniame kiaušinyje-siurprize štampuką. Būtent šokoladiniame kiaušinyje. Prieš šventes parašiau apie tai Kalėdų seneliui.

Paskui tėvai man pasakojo, kad jie nežinojo, kaip įgyvendinti mano svajonę.. Jie svarstė įvairiausius būdus, ketino nupirkti štampuką atskirai, paskui sugalvojo, kad gali prapjauti šokoladinį kiaušinį, įdėti štampuką, o paskui tą kiaušinį suklijuoti karštu peiliu.. Bet.. netikėtai štampukai dingo iš prekybos..

Mama nusiminė ir jau nežinojo, ką sugalvoti, todėl nusprendė tiesiog nupirkti šokoladinių kiaušinių rinkinį ir padovanoti man – o gal pasiseks, o gal ten bus tas išsvajotas štampukas?..

Ir štai.. Kalėdų rytą aš randu po eglute tą šokoladinių kiaušinių rinkinį! Mačiau, kad tėvai susirūpinę žiūri, kaip aš ieškau savo išsvajotos dovanėlės.. Ir.. galiausiai išgirsta mano džiaugsmo šūksnį: “Štampukas!! Oho, ir dar vienas štampukas!!..“

Man atrodo, tą akimirką ne tik aš, bet ir mano tėvai patikėjo, kad Kalėdų senelis vis dėl to yra 🙂 ..

************

Mano draugė turi labai smalsią ir kruopščią močiutę. Jei jau ji kažką nori sužinoti – turi ištyrinėti ir išklausinėti viską iki menkiausių smulkmenų. Pavyzdžiui, jei mes su drauge susiruošdavome kažkur eiti, močiutė tuoj pažerdavo šūsnį klausimų:

– O kur jūs einate? Į kiną? O kas dar su jumis eis? Ar toli tas kino teatras? Kokiu autobusu važiuosite? O kokį filmą žiūrėsite? Apie ką? Ar šiltai apsirengėte?..

Ir taip toliau.. Ir atrodė, kad jos klausimams nėra galo..

Bet kartą jos smulkmeniškumas ją išgelbėjo! Vieną rytą jai paskambino telefoninis sukčius – prisistatė policininku ir pranešė, kad, atseit, jos sūnus automobiliu partrenkė žmogų, taigi, dabar reikia skubiai perduoti pinigus, kad sūnaus nepasodintų į kalėjimą.

Sūnų močiutė iš tikrųjų turi, todėl ji patikėjo, bet savo įpratimu pažėrė daugybę klausimų “policininkui“:

– O ką jis partrenkė? Kaip tas žmogus jaučiasi, ar stipriai nukentėjo? Kelintą valandą tai atsitiko? O kur tai atsitiko? Kuriame policijos skyriuje dabar sūnus? Kodėl jis pats man nepaskambino? Ar galite perduoti jam ragelį? O kas važiavo su juo kartu automobilyje? O kokiu automobiliu – savo ar žmonos – jis važiavo?..

Močiutei tebeklausinėjant, sukčius neteko kantrybės ir išjungė savo telefoną.. Pasirodo, ne tokia jau didelė yda tas močiutės smulkmeniškumas 🙂 ..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !